Baudžiamoji byla Nr.
2K-76/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.15,1.1.;
2.1.1.3. (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio
13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo
Šeškausko,
teismo posėdyje
kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
I. Z. (I. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I.
Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135
straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant
pataisos namuose. Iš I. Z. priteista nukentėjusiajam Z. Z. (Z. Z.) 7901 Lt turtinei ir 50 000
Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat
skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo I. Z. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
I.
Z. nuteistas už tai, kad 2009 m.
sausio 24 d., apie 15.30 val., savo mirusių tėvų namuose Vilniaus r., (duomenys
neskelbtini), tarpusavio konflikto metu stikline vaza tyčia vieną kartą
sudavė broliui Z. Z. į galvą, padarydamas kairiojo
smilkinkaulio linijinį lūžį, kraujo išsiliejimą virš kairiojo pusrutulio
kietojo galvos smegenų dangalo, t. y. sužalojimą, vertinamą kaip sunkus
sveikatos sutrikdymas, ir taip tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą artimam
giminaičiui – broliui Z. Z..
Nuteistasis I. Z. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
18 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba
panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos
nutartį bei perduoti bylą prokurorui tinkamai surašyti kaltinamąjį aktą, arba
kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinį
Teismą), prašant spręsti, ar BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas
(Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija)
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, arba nutraukti I. Z. baudžiamąją bylą dėl
veikimo būtinosios ginties sąlygomis, arba taikyti nuteistajam BK 28 straipsnio
3 dalies nuostatas ir pagal šio straipsnio 4 dalį švelninti bausmę bei,
vadovaujantis BK 62 straipsniu, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės
atėmimu, arba, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirti jam
baudą.
Kasatorius nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ir pažeidė Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 2 dalį, 44
straipsnio 5 dalį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
(toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalį, nes atmetė nuteistojo gynėjo prašymą
kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK 135 straipsnio 2 dalies 3
punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29
straipsnio 1 daliai, tačiau kitoje byloje (Nr. 1A-63/2010) ta pati teisėja priėmė
priešingą nutartį ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Nuteistasis taip pat
teigia, kad kaltinamasis aktas ir nuosprendis surašyti pažeidžiant BPK 22
straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 219 straipsnį ir 305 straipsnio 1
dalies 1 punktą, nes netiksliai ir neaiškiai išdėstytos nuteistajam
inkriminuotos nusikalstamos veikos nustatytos faktinės aplinkybės, o formuluotė
„tarpusavio konflikto metu“ neleidžia spręsti dėl būtinosios ginties ribų bei
sąlygų, ir tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Iki nuteistojo smūgio vaza
Z. Z., šis sudavė smūgius kumščiu I. Z. į
veidą, o to negalima vertinti kaip abipusio konflikto. Nuteistasis tvirtina su nukentėjusiuoju
broliu iki įvykio konfliktavęs dėl tėvų palikimo, kilusių muštynių metu tyčios
suduoti vaza neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad
nebuvo nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo, bylos įrodymus įvertino
pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to netinkamai
nustatė faktines aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
padarytai veikai. Teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 135
straipsnį, neatsižvelgė į aplinkybes, kad I. Z. laikė
seserys, kai jį mušė brolis, ir tai patvirtina specialisto išvada apie I. Z. padarytus sužalojimus, kad konfliktą pradėjo pats Z. Z., kurio pusėje buvo daugiau asmenų, dalyvavusių
konflikte, o nuteistasis buvo tik vienas. Taip pat teismas nemotyvuotai atmetė
liudytojo J. Z. parodymus apie tai, kad konflikto metu I. Z. laikė jo seserys ir, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1
dalies 2 punkto, nenurodė, kuo vadovaudamasis padarė priešingą išvadą, kad
apie tokią aplinkybę byloje nėra duomenų. Kasatorius teigia, kad teismas,
įvertinęs įrodymų visumą apie tai, kad konfliktą inicijavo pats nukentėjusysis,
turėjo padaryti išvadą, kad I. Z., gindamasis nuo brolio
pradėto pavojingo kėsinimosi, veikė būtinosios ginties sąlygomis (peržengdamas
arba neperžengdamas jos ribas), ir pritaikyti jam BK 28 straipsnio 2, 3, 4
dalių nuostatas. Įstatymas neriboja gynybai nuo kėsinimosi naudojamų priemonių,
todėl nuteistasis, turėdamas teisę gintis ir gynybai panaudodamas stiklinę
vazą, tai darė teisėtai. Nuteistojo manymu, atsižvelgiant į įvykio situaciją, Z. Z. pusėje buvusių asmenų kiekybinę persvarą ir jų
priešišką nusiteikimą, I. Z. ribotas galimybes gintis,
darytina išvada, kad nuteistojo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir
pavojingumą. Teismo išvada, kad abipusio konflikto metu teisė į būtinąją gintį
neatsiranda, teisinga tol, kol abipusis konfliktas nepereina į muštynes arba
kol vienas iš dalyvių nepradeda prieš kitą smurtauti. Kasatorius atkreipia
dėmesį į tai, kad stiklinę vazą jis panaudojo tik gynybos tikslais, o atrėmęs
pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, daugiau jokių smurto veiksmų
nebeatliko.
Kasatorius taip
pat nurodo, kad jei teismas konstatuos, kad jis padarė nusikaltimą,
peržengdamas būtinosios ginties ribas, jam BK 62 straipsnio pagrindu turi būti
švelnintina paskirta bausmė. Nuteistasis mano, kad atsižvelgiant į tai, kad jis
prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką (paaiškino faktines bylos aplinkybes),
nuoširdžiai gailisi, iki nuosprendžio priėmimo savo noru atlygino visą turtinę
žalą, anksčiau neteistas ir teigiamai apibūdinamas darbe, veiką padarė
peržengdamas būtinosios ginties ribas, jam skirtina bauda. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį
ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teismas
nevertino pateiktos darbingumo lygio pažymos, rodančios, kad I.
Z. neteko 60 proc. darbingumo, ir Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro rašto Nr. 38R-n-837 apie nukentėjusio nuo okupacijų
asmens teisinio statuso I. Z. suteikimą. Nuteistasis
teigia, kad, atsižvelgiant į visas jo minimas aplinkybes, jam paskirta bausmė
prieštarauja teisingumo principui.
Atsiliepimu į nuteistojo
I. Z. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo, BPK 6
straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
pažeidimų yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistajam I. Z. ir jo gynėjui nebuvo varžoma teisė pareikšti prašymų,
taip pat ir dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Dėl pareikšto prašymo buvo
priimtas motyvuotas teismo sprendimas. Be to, tai, kad teismui, nagrinėjančiam
bylą kyla abejonė dėl įstatymo atitikties Konstitucijai vienoje byloje,
nereiškia, jog visos kitos bylos, kuriose taip pat kyla klausimas dėl
analogiškos normos taikymo, turi būti atidedamos pagal BPK 234 straipsnio 5
dalies 3 punktą. Aplinkybė, jog ta pati teisėja skirtingose bylose priėmė
skirtingus sprendimus, kaip tik įrodo, kad teisėja, taip pat ir teismas, buvo
nešališki. Teismas vertino kiekvieną baudžiamąją bylą individualiai,
neturėdamas jokio išankstinio nusistatymo, kolegijos sprendimai priimti atsižvelgiant
į konkrečią situaciją ir aplinkybes, išdėstant argumentus. I.
Z. byloje teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymą kreiptis į
Konstitucinį Teismą, nurodė argumentus, iš kurių matyti, kad teismas BK 135
straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą kvalifikuojamąjį požymį aiškino kitaip,
negu kitoje kasatoriaus minimoje byloje, t. y. teismas šiuo atveju konstatavo,
kad įstatymų leidėjas šią veiką pripažino pavojingesne, nes asmuo sunkiai
sutrikdė sveikatą savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Teisės normos
artimus giminaičius ir šeimos narius išskiria iš visų asmenų, tačiau tai
neinterpretuotina kaip asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas. Prokurorė
taip pat nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, BPK 22 straipsnio 2 dalies,
44 straipsnio 7 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai nebuvo
pažeisti. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta formuluotė „abipusio
konflikto metu“ visiškai teisingai apibūdino šioje byloje nustatytą situaciją
ir visai neturėjo įtakos teismo išvadoms dėl būtinosios ginties. Teismai,
vertindami bylos įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė,
motyvuotai atmetė I. Z. versiją dėl jo suduoto smūgio vaza
ginantis ir pagrįstai netaikė nuteistajam BK 28 straipsnio nuostatų. Skirdamas
bausmę teismas atsižvelgė į visas kasatoriaus nurodytas aplinkybes, I. Z. paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė nėra per
griežta, ją švelninti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ar 62 straipsnį, nėra
teisinio pagrindo.
Atsiliepimu į
nuteistojo I. Z. kasacinį skundą nukentėjusysis Z. Z. prašo atmesti I. Z. kasacinį
skundą. Nukentėjusysis teigia, kad kasacinis skundas nepagrįstas, I. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2
dalies 3 punktą, o švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Z.
Z. išdėsto faktines įvykio aplinkybes ir atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio
tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I.
Z. visiškai pripažino savo kaltę, todėl nesuprantami jo kasacinio skundo
argumentai. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis prarado 50 procentų
darbingumo, šiuo metu ruošiami dokumentai dėl nedarbingumo laipsnio padidinimo.
Prieš įvykį Z. Z. turėjo nuolatinį gerai apmokamą
vairuotojo-ekspeditoriaus darbą valstybinėje įstaigoje, dėl patirtų sužalojimų
prarado ne tik darbą, bet ir profesiją. Šiuo metu gauna 340 Lt invalidumo
pašalpą, išlaiko nepilnametį sūnų ir nuolatinio darbo neturinčią žmoną. Be to,
gydosi stacionariai, turi vartoti brangius vaistus. Iki šiol nuteistasis nukentėjusiojo
neatsiprašė ir žalos neatlygino.
Kasacinis skundas
atmestinas.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Konstitucijos 106 straipsnis suteikia teismui teisę
kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimu, ar
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos
įstatymai ir kiti teisės aktai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį šia
teise teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti,
kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje
byloje, prieštarauja Konstitucijai. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo
28 d. nutarime, 2007 m. liepos 5 d. sprendime esančiais išaiškinimais, teismų
pareiga yra argumentuoti sprendimus kreiptis arba (nors to prašo nagrinėjamos
bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstitucinio Teismo 2006
m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punktą teismas, turintis
nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties
aukštesnės galios teisės aktui į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas
pareiškėjas, gali taikyti šį teisės aktą (jo dalį), jeigu jis pats neabejoja to
teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui.
Nagrinėdama
apeliacine tvarka I. Z. baudžiamąją bylą Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija motyvuota
protokoline nutartimi atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymą kreiptis į
Konstitucinį Teismą dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte esančių nuostatų
konstitucingumo. Teismas nurodė argumentus, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo
padarymas artimam giminaičiui pagrįstai laikytinas pavojingesniu ir
kvalifikuotu sunkaus sveikatos sutrikdymu, nes įstatymų leidėjo prerogatyva
nustatyti, kuri visuomenės grupė turi turėti padidintą apsaugą nuo pavojingo
kėsinimosi, o artimi kaltininkui asmenys nuo kaltininko galimų smurtinių
veiksmų istoriškai saugomi labiau negu kiti asmenys. Kasaciniame skunde dėl
šios apeliacinės instancijos teismo nutarties jokie prieštaravimai nepareikšti.
Kasatorius, nenurodydamas motyvų, prašo kasacinio teismo kreiptis į
Konstitucinį Teismą, ar BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Į tokį nepagrįstą teisiniais
argumentais nuteistojo prašymą, atsakytina tik tiek, kad BK 135 straipsnio 2
dalies 3 punkte esantis teisinis reglamentavimas nesudaro prielaidų manyti, jog
teisingumas nagrinėjamoje byloje negali būti įvykdytas.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 6 straipsnio
2 dalyje esantį asmenų lygiateisiškumo ir lygybės prieš teismą BPK 44 straipsnio
5 dalyje įtvirtintą teismo nešališkumo principą, nes teisėja V. R. 2010 m. balandžio 16 d. įėjo į apeliacinio teismo
teisėjų kolegijos sudėtį ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą kitoje byloje dėl
taikytino BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte esančių nuostatų konstitucingumo.
Tačiau ši teisėja nagrinėjamoje byloje dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto
atitikties Konstitucijai nesikreipė, nuteistojo prašymą atmetė. Kasatoriaus
nuomone, tokia teisėjos pozicija kelia abejonių dėl teismo objektyvaus
nešališkumo. Kolegija sprendžia, kad nuteistojo ir jo gynėjo prašymo
netenkinimas nėra pagrindas manyti, kad teisėja turėjo išankstinį nusistatymą
byloje ir buvo šališka. Pagal BPK 320 straipsnio 2 dalį bylas apeliacine
tvarka nagrinėja ne viena teisėja pranešėja, o trijų teisėjų kolegija, kuri
sprendimus ne tik dėl galutinio sprendimo byloje, tačiau ir dėl pareikštų proceso
dalyvių prašymų priima vadovaudamasi balsų dauguma. Dėl pareikšto prašymo buvo
priimta motyvuota teismo nutartis, ji paskelbta posėdžio metu. Apeliacinės
instancijos teismo posėdžio protokole neužfiksuota, kad bylą nagrinėjusiai
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai ar atskirai
teisėjai V. R. būtų reiškiami nušalinimai. Be to, teismas
kiekvieną prašymą baudžiamojoje byloje vertina individualiai atsižvelgdamas į
konkrečias bylos aplinkybes, kurios beje skiriasi nuo situacijos baudžiamojoje
byloje Nr. 1A-63/2010, kur nuteistasis pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3
ir 6 punktus nuteistas ne minimalia, o šešerių metų laisvės atėmimo bausme
ir ne dėl brolio, o dėl šeimos nario - gyvenimo partnerės sunkaus sveikatos
sutrikdymo. Tai, kad teismui, nagrinėjančiam bylą, kyla abejonė dėl įstatymo
atitikties Konstitucijai vienoje byloje, nereiškia, jog visos kitos bylos,
kuriose taip pat kyla klausimas dėl analogiškos normos taikymo, turi būti
atidedamos ir laukiama, kol Konstitucinis Teismas patikrins teisės akto,
kuriame ta norma yra, konstitucingumą. Taigi, darytina išvada, kad baudžiamasis
procesas byloje vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso principus ir teisę į teisingą
teismą, nepagrįsti.
Dėl BK 28
straipsnio taikymo ir skunde nurodytų BPK pažeidimų
Kasatorius nurodo,
jog smūgį nukentėjusiajam sudavė gindamasis nuo jo pavojingo puolimo ir prašo padarytus
veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją arba kaip būtinosios
ginties ribų viršijimą. Smūgį į galvą vaza kasatorius sudavė tik gindamasis nuo
brolio puolimo, kurio metu nuteistąjį laikė taip pat jį užpuolusios jo seserys.
Pagal BK 28
straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro
baudžiamajame įstatyme numatyto
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią
veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas
teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio
pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Iš teismų
nustatytų kasatoriaus padaryto nusikaltimo aplinkybių matyti, jog nustatyta situacija
neduoda pagrindo manyti, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistajam grėsė realus
ir akivaizdus pavojus ir gynyba nuo Z. Z. veiksmų buvo
galima tik panaudojus priemones, galinčias sukelti pavojingus padarinius
žmogaus sveikatai (smūgiuojant krištoline vaza į galvą). Byloje nustatyta, kad priešiški
brolių santykiai perėjo į tarpusavio susistumdymą, kuris trumpam nutrūko, o kasatoriui
sugrįžus į namo vidų, vėl tęsėsi, virto abipusiu pasikeitimu smurtiniais
veiksmais. Pagal teismų praktiką muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą
ne gynybos, bet puolimo tikslais, ir teisė į būtinąją gintį neiškyla, išskyrus
atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės
nutartys Nr. 2K–684/1999, 2K–9/2007). Teismai nenustatė, kad nuteistasis
būtų muštynes nutraukęs ar būtų buvęs užpultas. Priešingai, bylos duomenimis
nustatyta, kad po pertraukos I. Z. tęsė ginčą ir abipusį
smurtinį konfliktą, tam tikslui paėmė nuo stalo krištolinę vazą, išmetė iš jos
gėles ir sudavė ja broliui į galvą. Byloje nekonstatuotas pavojingas
kėsinimasis, kuris yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų.
Taigi, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus
esant būtinajai ginčiai.
BK 28 straipsnio 3
dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai
tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba
aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas
galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Nenustačius aplinkybės,
jog I. Z. gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, nelieka
prielaidų nustatytą byloje situaciją vertinti kaip būtinosios ginties ribų
peržengimą.
Nuteistasis taip
pat teigia, kad kaltinamasis aktas ir apkaltinamasis nuosprendis surašytas
pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, 219 straipsnį ir
305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes šiuose procesiniuose dokumentuose
panaudota formuluotė „tarpusavio konflikto metu“ neleidžia spręsti dėl
būtinosios ginties ribų ir sąlygų, taip pat tinkamai kvalifikuoti nusikalstamos
veikos. Kolegija neįžvelgia kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų pažeidimo. Apeliacinės
instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus dėl įrodytomis pripažintų
aplinkybių ir, apeliantui keliant būtinosios ginties buvimo klausimą, jas
detalizavo. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad nuteistojo ir
nukentėjusiojo tarpusavio konfliktas neapsiribojo žodiniu konfliktu (barniu ir
„špygų“ rodymu), o perėjo į susistumdymą bei smūgių sudavimą t. y. muštynes. Tokios
muštynės kilo kaip tarpusavio konflikto rezultatas, todėl išvada, kad
nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tarpusavio konflikto metu,
yra pagrįsta ir neprieštarauja teismų padarytam I. Z. veikos
kvalifikavimui.
Nuteistasis skunde
teigdamas, kad buvo užpultas nukentėjusiojo ir įvykio metu buvusių moterų buvo
laikomas už rankų, remiasi ne byloje esančių įrodymų visuma, o tik savo
parodymais. Iš liudytojo J. Z. apklausos pirmosios instancijos
teisme tokios aplinkybės neišplaukia. Pažymėtina, kad tokie kasacinio skundo teiginiai
yra susiję su bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, o tai nėra bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi. Dėl įrodymų
vertinimo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Apeliacinės
instancijos teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, tarp jų
ir nuteistojo parodymų, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20
straipsnio 5 dalies reikalavimai.
Dėl paskirtos
bausmės
Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir
pagrįstumo, teisingai pasisakė dėl BK 62 straipsnio taikymo negalimumo
nuteistajam I. Z.. Nenustačius aplinkybės, jog kasatorius
sunkų sveikatos sutrikdymą padarė viršydamas būtinosios ginties ribas,
nenustatyta sąlygų visuma, kuriai esant teismai galėjo taikyti BK 62 straipsnio
nuostatas.
Žemesnės instancijos teismų buvo
išanalizuotos tiek nuteistojo padaryta veika, tiek asmens pavojingumą rodančios
aplinkybės ir tinkamai nustatyta, kad nuteistajam I. Z. paskirta
minimali BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta dvejų metų laisvės
atėmimo bausmė yra teisinga. Kasatorius neteisingai nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, neradęs galimybės taikyti BK 62 straipsnį, turėjo spręsti
dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Šis teismas, pasisakydamas dėl
nuteistojo veikos, jos sukeltų padarinių ir T. Z. asmenybės
pavojingumo, pagrįstai nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių jam pritaikytos
bausmės taikymas pažeistų teisingumo principą. Taikydamas
BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės
aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam
asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų
teisingumo principui. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl bausmės
skyrimo teismų sprendimuose įvertintos. Duomenys dėl I. Z. sveikatos
būklės ir tai, kad kasatorius yra įgijęs nukentėjusio nuo okupacijų asmens
teisinį statusą, nesudaro pagrindo manyti, kad minimalios laisvės atėmimo
bausmės paskyrimas nuteistajam prieštarautų teisingumo principui.
Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka
skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti
netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų, dėl ko teismų sprendimus reikėtų keisti ar naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo I. Z. (I. Z.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas
Ranonis
Vytautas
Piesliakas
Tomas
Šeškauskas