Administracinė byla Nr. A-3060-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04509-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.6; 38; 67; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. liepos 1 d. administracinį sprendimą Nr. (9.1.-03.2)-K-5633; 2) panaikinti VMI 2013 m. birželio 10 d. administracinį sprendimą Nr. (2317-08)-320-42613; 3) panaikinti VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. administracinį sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-70956; 4) įpareigoti VMI atlikti pareiškėjo 2014 m. birželio 6 d. prašyme nurodytus veiksmus (1–10 punktai su a–k papunkčiais).

Pareiškėjas teigė, kad ginčijami atsakovo sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti. Tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nepriemoką pareiškėjui turi būtent atsakovas ir Lietuvos valstybė dėl neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarytos žalos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad mokesčių administratorius turėjo jam pasiūlyti sutartį dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo, kurioje būtų vadovaujamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 5 dalimi, ir pareiškėjui privalo mokėti palūkanas. Be to, pareiškėjas nurodė, jog jis yra psichikos negalią turintis asmuo, todėl mokesčių administratorius neteisėtai atsisako globoti jį ir neteikia jam socialinės paramos. Pažymėjo, kad VMI nepagrįstai neapskaičiavo jam neteiktos socialinės paramos dydžio ir iš jos neišskaičiavo reikalaujamo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Pareiškėjas taip pat prašė dėl psichinės negalios jam neapskaičiuoti 2011 m., 2012 m., 2013 m. GPM ir grąžinti GPM permoką.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi šiame rašte pateikiama informacija apie paties pareiškėjo pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas, paaiškintos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatos, reglamentuojančios neapmokestinamąjį pajamų dydį, bei MAĮ nuostatos. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas panaikinti VMI viršininko 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (23.17-08)320-42613 negali būti patenkintas, nes VMI viršininkas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-70842 minėtą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto pripažino netekusiu galios. Dėl VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-70956 paaiškino, kad pareiškėjas, deklaravęs mokėtinas GPM sumas, privalėjo sumokėti deklaracijose nurodytas mokesčių sumas, o nesumokėdamas paties deklaruotų mokesčių sumų, jis pažeidė MAĮ 40 straipsnyje numatytas mokesčių mokėtojo pareigas. Tuo tarpu mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką ir pagrįstai buvo priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymų perskaičiuoti jam apskaičiuotą 2011 m., 2012 m., 2013 m. GPM ir grąžinti jo permoką bei atsiųsti jam naujas perskaičiuotas 2012–2013 m. metines pajamų mokesčio deklaracijas su nemokėtinu GPM už 2011 m., 2012 m., 2013 m., atsakovas nurodė, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje nustatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 str. 2 d.). Be to, MAĮ 73 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Atitinkamai šiuo atveju pats pareiškėjas apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pateikė mokesčių deklaracijas. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog MAĮ yra įtvirtinta prezumpcija, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, mokesčių administratorius neturi pareigos perskaičiuoti pareiškėjo metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodytų mokėtinų GPM sumų. Atsakovas kartu akcentavo, kad gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu, taip pat ir pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo bei grąžinimo tvarką nustato GPMĮ. Tačiau GPMĮ nėra nustatyta, kad neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris nustatytas pagal GPMĮ 20 straipsnio nuostatas, būtų perkeliamas į kitus metus, įstatymas taip pat nenustato, kad atskiriems mokesčių mokėtojams būtų nustatoma atskira pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo, mokėjimo ir grąžinimo tvarka. Atsakovas papildomai paaiškino, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija) (toliau – ir Taisyklės). MAĮ 88 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Tačiau tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas turi pateikti prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateikimo tvarką nustato Taisyklių II skyrius. Tik mokesčių mokėtojui pateikus prašymą ir visus prašymui nagrinėti reikiamus dokumentus, mokesčių administratorius priima sprendimą atidėti ir / ar išdėstyti mokestinę nepriemoką arba netenkina mokesčių mokėtojo prašymo. Tačiau savo iniciatyva mokesčių administratorius nepriima sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Tuo tarpu pareiškėjas nėra pateikęs Taisyklėse nustatyto prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, o skunde nurodyti teiginiai, kad VMI turėjo pasiūlyti mokestinės paskolos sutartį, yra nepagrįsti. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad VMI yra biudžetinė valstybės įstaiga, veikianti pagal teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Pagrindiniai mokesčių administratoriaus uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos yra nustatyti MAĮ ir detalizuojami VMI nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110. Tačiau nei MAĮ, nei VMI nuostatai nenustato atsakovo pareigos globoti psichinę negalią turinčius asmenis bei teikti jiems socialinę paramą. VMI taip pat neskaičiuoja socialinės paramos dydžio. Tokios mokesčių administratoriaus pareigos nenustato ir Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. GPMĮ taip pat nėra nustatyta išlygų, kad psichinę negalią turintys asmenys neprivalo mokėti deklaruotų GPM sumų ar mokesčių administratorius neturi teisės iš psichinę negalią turinčių asmenų išieškoti GPM nepriemokas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o bylos dalį dėl VMI 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 ir 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (2317-08)-320-42613 panaikinimo nutraukė.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 19 d. elektroniniu būdu pateikė 2012 m. metinę pajamų deklaraciją ir deklaravo 669,94 Lt pajamų, susijusių su darbo santykiais, ir 0 Lt pajamų mokesčio, 20 523 Lt pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos ir 3 084 Lt pajamų mokesčio, 250 Lt pajamų iš paskirstytojo pelno (dividendus) ir 50 Lt pajamų mokesčio bei 77 064,20 Lt kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurioms apmokestinti pasirinko 15 proc. tarifą, ir 0 Lt pajamų mokesčio. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 25 d. pateikė 2013 m. metinę pajamų deklaraciją ir deklaravo 20 523 Lt pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos ir 3 084 Lt pajamų mokesčio bei 17 221,82 Lt palūkanų už paskolas, kurioms apmokestinti pasirinko 15 proc. tarifą, ir 0 Lt pajamų mokesčio. Atitinkamai VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (2317-08)-320-42613 nuspręsta išieškoti 11 694,33 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, tačiau VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-70842 minėtas sprendimas pripažintas netekusiu galios, o VMI 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 pareiškėjas informuotas apie jo deklaracijose pateiktus duomenis ir mokesčių skaičiavimo tvarką. Tuo tarpu VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-70956 nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 14 940,20 Lt mokestinę nepriemoką.

Šiame kontekste, pasisakydamas dėl VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-70956 teisėtumo ir pagrįstumo bei deklaracijoje nurodytų duomenų koregavimo, teismas nurodė, kad MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose nustatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. MAĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi, teismas pažymėjo, kad už tinkamą mokestinės prievolės vykdymą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-392-492/2015). MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas – yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia teisę mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės (rėmėsi LVAT 2013 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-155/2013). Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, turėdamas tam faktinį ir teisinį pagrindą, pagrįstai nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką, dėl kurios dydžio nagrinėjamu atveju ginčo nekyla (MAĮ 67 str. 2 d.) ir toks ginčas nagrinėjamoje byloje negalėtų būti keliamas nesant mokesčių administratoriaus sprendimo, nustatančio mokestines prievoles. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių motyvų, iš esmės pagrindžiančių tai, jog mokestinės nepriemokos jis neturėjo. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju nebuvo kilęs ginčas dėl deklaruotų duomenų teisingumo ir nebuvo atliktas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas (nebuvo mokestinio ginčo), todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pagal teisės aktus nagrinėti klausimą dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo, buvo tik priimtas sprendimas išieškoti pareiškėjo deklaruotų mokesčių nepriemoką. Be to, teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas gali pateikti prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Tai nustato Taisyklių II skyrius. Teismas dar kartą pabrėžė, kad pareiškėjas, pageidaudamas pasinaudoti šia teise, turi pateikti prašymą, kadangi teisės aktai nenustato VMI teisės savo iniciatyva išdėstyti arba atidėti mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Dėl VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (2317-08)-320-42613 ir 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad, vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (rėmėsi LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Atitinkamai teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-70842 minėtas VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (2317-08)-320-42613 pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (2317-08)-320-42613 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria, todėl administracinė byla dėl šio sprendimo panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). Įvertinęs VMI 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 turinį, teismas taip pat sutiko su atsakovu, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio, neturintis įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl, teismo vertinimu, panaikinus šį raštą, pareiškėjo teisės ir pareigos (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad administracinės bylos dalis dėl minėto rašto panaikinimo taip pat turi būti nutraukta (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo 2014 m. birželio 6 d. prašyme išvardintų reikalavimų, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintuose VMI nuostatuose reglamentuota, jog: „9. VMI prie FM, spręsdama jai iškeltus uždavinius, pagal savo kompetenciją atlieka tokias funkcijas: suderinusi su Finansų ministerija, rengia ir teikia įstatymų bei kitų teisės aktų mokesčių klausimais apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus; šviečia mokesčių mokėtojus, mokesčius išskaičiuojančius asmenis apie įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais; nustato mokesčių mokėtojų konsultavimo prioritetus bei procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi TVMI, vykdo TVMI teikiamų konsultacijų mokesčių mokėjimo klausimais kokybės stebėseną; [...] nustato mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo kontrolės prioritetus bei procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; kontroliuoja mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą; [...] nagrinėja mokestinius ginčus; [...] Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos pavedimu rengia mokesčių įstatymų bei kitų įstatymų poįstatyminių teisės aktų projektus bei juos priima; priima poįstatyminius teisės aktus, kurių leidimas priklauso centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijai; Finansų ministerijai teikia pasiūlymus dėl įstatymų bei kitų teisės aktų mokesčių ir kitų VMI kompetencijai priskirtų klausimų įgyvendinimo, apmokestinimo tvarkos tobulinimo, mokesčių administravimo gerinimo; [...] pagal savo kompetenciją koordinuoja ir kontroliuoja mokestinių lengvatų taikymą (valstybės pagalbos ūkio subjektams teikimą)“. Taigi, įvertinęs kitus pareiškėjo 2014 m. birželio 6 d. prašyme nurodytus reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad minėtuose teisės aktuose atsakovui akivaizdžiai nenustatyta kompetencija tokius reikalavimus nagrinėti ir atitinkamai imtis prašomų veiksmų, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

III.

Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo ABTĮ 136 straipsnio nuostatų pagrindu patikrinti visą bylą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo argumentų išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, netinkamai įvertino bylos duomenis, neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (2317-08)-320-42613, netinkamai įvertino VMI kompetencijos ribas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą, panaikinti pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose areštus ir uždrausti atsakovui areštuoti pareiškėjo sąskaitas kredito įstaigose.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą nepakeistą. VMI mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI sprendimų, susijusių su mokestinės nepriemokos išieškojimu iš pareiškėjo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl VMI kompetencijos atlikti kitus pareiškėjo prašomus veiksmus.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, patikrino bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (2317-08)-320-42613 ir 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 101 str. 1 p.). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo tarpu, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Kartu pabrėžtina, kad tuo atveju, jeigu suinteresuotam subjektui aiškinama, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, įvertinusi VMI 2014 m. liepos 1 d. rašto Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis raštas yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, jame pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, todėl šis raštas pats savaime, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, nesukelia jam teisinių pasekmių. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo ginčijamas VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (2317-08)-320-42613 buvo pripažintas netekusiu galios VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-70842, todėl taip pat akivaizdžiai nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Taigi, minėtas VMI 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (9.1.-03.2)-K-5633 ir 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (2317-08)-320-42613, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, nutraukė bylą šioje dalyje.

Atitinkamai, panaikinus minėtą VMI 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (2317-08)-320-42613, ginčo mokestinės nepriemokos, apskaičiuotos pagal paties pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis, išieškojimas vykdomas pagal VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-70956. Tačiau teisėjų kolegija, visapusiškai patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo panaikinti šį sprendimą ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai, turėdamas tam faktinį ir teisinį pagrindą, nusprendė išieškoti iš pareiškėjo turto mokestinę nepriemoką, dėl kurios dydžio šiuo atveju ginčas nekyla. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl VMI kompetencijos nagrinėti kitus pareiškėjo 2014 m. birželio 6 d. prašyme nurodytus reikalavimus ir imtis prašomų veiksmų (kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, Prezidentą su reikalavimais atleisti skunde nurodytus teisėjus iš pareigų; duoti sutikimą minėtus teisėjus patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir jų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą; pašalinti skunde įvardintus teisėjus iš teisėjo pareigų apkaltos proceso tvarka; atlikti parlamentinę Kauno apygardos teismo veiklos kontrolę; sudaryti laikinąją komisiją pareiškėjo teisių bei įstatymo ginamų interesų pažeidimams ištirti; sustabdyti teisėjais įdarbintų asmenų nusikalstamumą Kauno apylinkės teisme; įsteigti valstybinį apdovanojimą ir juo apdovanoti skunde įvardintus teisėjus ir kt.), todėl joms pritardamas, plačiau dėl to nepasisako. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus jo argumentus, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tuo tarpu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atsakė į visus esminius pareiškėjo argumentus ir pasisakė visais bylai teisingai išspręsti reikšmingais klausimais, skundžiamas sprendimas yra išsamus, aiškus, detalus, motyvuotas, pagrįstas teisės normomis.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą, panaikinti pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose areštus ir uždrausti atsakovui areštuoti pareiškėjo sąskaitas kredito įstaigose, teisėjų kolegija pažymi, jog tokio prašymo pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs, o apeliacinės instancijos teismui kartu su šiuo prašymu iš esmės nepateikė jokių jį pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu teismas, atsižvelgęs į byloje esančių duomenų visumą, nenustatė būtinumo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl minėtas prašymas atmestinas.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Ričardas Piličiauskas