Baudžiamoji byla Nr. 2K-416/2010

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

  1.2.25.4.5. (S)

 

                                   

  

                                                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Z. ir jos gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu N. Z. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiosios E. K. ir J. M. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio nustatymo paliktas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžiu nuteistosios N. Z. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis pakeistas.

N. Z., nuteistai pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams ir įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę trejiems metams, bei įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis ir 75 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Priteista iš N. Z. nukentėjusiajai E. K. 9753,37 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Priteista iš N. Z. nukentėjusiajai J. M. 58 520,23 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ 1479,77 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai J. M. ir 246,63 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai E. K.

Kita Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

 

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

N. Z. nuteista už tai, kad 2008 m. vasario 28 d., apie 6.40 val., Kalvarijų – Kazlausko g. sankryžoje, vairuodama I. R. priklausantį automobilį „Seat Ibiza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 53 ir 75 punktų reikalavimus, t. y važiuodama Kalvarijų gatve link Jeruzalės gatvės ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kurioje šviesoforas dirbo geltono mirksinčio signalo režime, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir partrenkė pėsčiųjų perėja iš dešinės pusės pagal automobilio „Seat Ibiza“ važiavimo kryptį ėjusias pėsčiąsias: M. T. ir E. K. Dėl šio eismo įvykio M. T. mirė Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje, o E. K. buvo nesunkai sutrikdyta sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistoji N. Z. ir jos gynėjas prašo teismą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatoriai skunde teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes buvo netinkamai pritaikymas baudžiamasis įstatymas (BK 281 straipsnio 5 dalis) ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, o būtent, pažeistos BPK 1 ir 2 straipsnių, 286, 287 bei 305 straipsnių nuostatos. Kasatoriai teigia, kad teismai vadovavosi ne byloje esančiais įrodymais, o abejonėmis, kurios turėjo būti vertinamos nuteistosios naudai.

Kasatoriai pažymi, kad kaip ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, taip ir teisme pateikė prašymą atlikti parodymų patikrinimą vietoje bei tardymo eksperimentą tam, kad šių duomenų pagrindu būtų atlikta eismo įvykio ekspertizė, tačiau prokuratūra ir teismas atsisakė tai atlikti. Todėl eismo įvykio ekspertizės išvadoje nurodyta, kad atlikti pilną ir išsamią ekspertizę trūksta duomenų. Ekspertai neturėjo galimybės nustatyti automobilio greičio, atstumo iki pėsčiųjų, įėjusių į pėsčiųjų perėją prieš eismo įvykį, o tai turėjo reikšmės priimant nuosprendį, nes būtų nustatyta, kuria eismo juosta važiavo nuteistosios vairuojamas automobilis, kur buvo pradėta stabdyti, kurioje vietoje buvo automobilis tuo metu, kai pėsčiosios įžengė į pėsčiųjų perėją.

Kasatoriai teigia, kad teismai vertindami eismo įvykio ekspertizę padarė nepagrįstas išvadas. Kasatoriai pabrėžia, kad eksperto išvadoje kategoriškai nurodyta, jog nuteistoji neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiosiomis. Tokia išvada reiškia, kad automobilis negali būti sustabdytas anksčiau nei per 20 m, nurodytomis eismo sąlygomis esant 50 km/val greičiui. Taip pat tai reiškia, kad jeigu pėstieji įžengė į kelio juostą iki automobilio likus mažiau nei 20 m, tai vairuotojas neturi techninės galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiaisiais. Kasatoriai nurodo, kad automobilis stabdomas (pėsčiosioms įžengus į pėsčiųjų perėją) sustojo tik už kelių metrų už pėsčiųjų perėjos, o tai tik patvirtina nuteistosios parodymus, jog ji važiavo apie 50 km/val greičiu ir pastebėjusi į pėsčiųjų perėja likus 5-7 m iki jos automobilio įeinančias pėsčiąsias, staigiai stabdė ir sukdama į kairę mėgino išvengti susidūrimo. Esant šioms aplinkybėms, nuteistoji įvykdė visus KET reikalavimus ir jų nepažeidė.

Kasatoriai nurodo, kad liudytojos ir nukentėjusioji parodė, jog jos matė automobilį, kuris buvo dar labai toli ir todėl galvojo, kad spės pereiti kelio juostą. Todėl, kasatorių manymu, akivaizdu, kad pačios nukentėjusiosios buvo labai neatsargios, o jų įsitikinimas, jog automobilis yra labai toli, buvo klaidingas, nes automobilis tuo metu nuo jų buvo nutolęs ne daugiau kaip 20 m. Todėl liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai, kad automobilio greitis buvo labai didelis buvo klaidingi. Būtent dėl šių jų klaidų, kurias, vertindamos situaciją, padarė nukentėjusioji bei liudytojos, įvyko eismo įvykis. Todėl tam, kad būtų nustatytos tikslios įvykio aplinkybės, buvo būtina atlikti parodymų patikrinimą vietoje bei tardymo eksperimentą. Tuo tarpu teismai nukentėjusiųjų neatsargumo visiškai nevertino.

Būtent todėl KET 89 punktas nustato, kad įžengti į pėsčiųjų perėja pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančios transporto priemonės, jos greitį, bei įsitikina, kad tai bus saugu. Kasatoriai pažymi, kad teismai nuosprendžiuose patys daro išvadą, jog nuteistoji negali teisintis tuo, kad buvo prastas matomumas, o pėsčiųjų nesimatė, nes jos buvo apsirengusios juodai ir neturėjo atšvaitų. Iš to sektų, kad ir pėsčiosios pėsčiųjų perėjoje turi vadovautis KET 89 punktu. Kasatoriai nurodo, kad eismo įvykis įvyko todėl, kad buvo prastas matomumas, pėsčiosios skubėjo, neįsitikino saugumu ir neįvertino, kokiu atstumu iki jų yra automobilis, o į pėsčiųjų perėję įėjo tada, kai vairuotojas jau neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo.

Kasatoriai teigia, kad nuteistajai nepagrįstai inkriminuotas KET 53 punkto pažeidimas, nes šiame punkte nurodyti reikalavimai eismo dalyviams, taip pat ir pėstiesiems. Taip pat teismai nepagrįstai nuteistajai inkriminavo ir KET 75 punkto pažeidimą, pagal kurį vairuotojas, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, privalo sumažinti greitį arba sustoti ir praleisti į pėsčiųjų perėją įžengusius pėsčiuosius, nes net ir esant geroms oro sąlygoms bei važiuojant labai atsargiai, neįmanoma išvengti susidūrimo, jeigu pėsčiosios įžengia į pėsčiųjų perėją prieš pat automobilį.

Kasatoriai teigia, kad teismai iš nuteistosios priteisė nepagrįstai dideles sumas neturtinei žalai atlyginti ir neatsižvelgė į tai, kad nuosprendžio priėmimo metu nuteistoji jau buvo pagimdžiusi antrąjį vaiką, yra dviejų vaikų priežiūros atostogose, kad neturi jokių kitų pajamų, o jos įgytas nekilnojamasis turtas priklauso bankui (paimtas kreditas jam įsigyti).

Taip pat kasatoriai nurodo, kad apygardos teismas privalėjo nukentėjusioms priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ joms padarytą turtinę žalą, nes apylinkės teismo nuosprendžiu žalos atlyginimo klausimas buvo paliktas nagrinėti civiline tvarka. Tuo tarpu apygardos teismas šio klausimo net netyrė ir dėl to nepasisakė.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad didelė dalis skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, o su teismų išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Atsiliepime pažymima, kad teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorė kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nors ekspertas 2009 m. balandžio 27 d. eismo įvykio ekspertizės akte nurodė, kad neturi galimybės apskaičiuoti kasatorės vairuojamo automobilio greičio, nes eismo įvykio metu neišliko stabdomų ratų padangų pėdsakų ir atliekant ekspertizę vadovavosi kasatorės nurodytu 50 km/val automobilio greičiu, teismai pakankamai aiškiai ir įtikinamai argumentavo, kodėl, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog būtent vairuotojos (kasatorės) veiksmai – nukentėjusiosioms įžengus į važiuojamąją dalį laiku nestabdė automobilio ir jas partrenkė, - techniniu požiūriu ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Teismas įtikinamai paaiškino ir tai, kodėl kritiškai vertino kasatorės parodymus apie tai, kad jai važiavus pirma eismo juosta pėsčiosios staiga išbėgo į važiuojamąjį dalį, o ji tik bandė jas apvažiuoti. Kartu teismas pagrįstai konstatavo, kad vairuotoja (kasatorė) pažeidė KET 53 ir 75 punktų reikalavimus. Akivaizdu, kad kasatorė vairuodama automobilį nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nors artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo būti itin atidi ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, bet to nepadarė, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir partrenkė per ją ėjusias pėsčiąsias, dėl ko nukentėjusioji M. T. žuvo, o nukentėjusiajai E. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Todėl teismas įstatymo nuostatos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nepažeidė, o byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vienas nuo kito, o kaip visumą.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorių teiginys apie tai, kad teismas apsiribojo tik tuo, jog paskyrė eismo įvykio ekspertizę, o parodymų patikrinimų vietoje bei eksperimento neatliko nors turėjo tai padaryti, yra nepagrįstas. BPK 286 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas bylos nagrinėjimo metu dalyvių prašymu arba savo iniciatyva turi teisę paskirti ekspertizę, o BPK 287 straipsnyje nurodyta, kad teismas teisminio nagrinėjimo metu turi teisę atlikti procesinius veiksmus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas patenkino kasatorės gynėjo prašymą ir paskyrė eismo įvykio ekspertizę, kuri buvo atlikta ir gautos eksperto išvados. Apeliacinės instancijos teismas naujos ekspertizės bei parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento nutarė neatlikti, tačiau, kaip matyti iš minėtų įstatymo normų, ir ekspertizės paskyrimas, ir procesinių veiksmų atlikimas arba jų atlikimo pavedimas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra teismo teisė, o ne pareiga. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog įvykdyta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Todėl teismas, atmetęs nuteistosios gynėjo prašymą, nepažeidė nei BPK 286 bei 287 straipsnių, nei BPK 324 straipsnio reikalavimų.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė iš nuteistosios nepagrįstai dideles sumas neturtinei žalai atlyginti, o turtinę žalą turėjo priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“, yra nepagrįsti. Šioje baudžiamojoje byloje teismui konstatavus, kad kasatorė kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiųjų E. K. ir J. M. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo ir dalį neturtinės žalos priteisė iš kasatorės, o dalį – iš AB „Lietuvos draudimas“. Atsiliepime pažymima, kad teismas priteisė ženkliai mažesnes sumas neturtinei žalai atlyginti, negu civiliniuose ieškiniuose prašė nukentėjusieji (nukentėjusiajai E. K. vietoj civiliniame ieškinyje prašomų priteisti 70 000 Lt, priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai J. M. vietoj 100 000 Lt, priteista 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti). Turtinės žalos apeliacinės instancijos teismas nepriteisė nei iš nuteistosios, nei iš AB „Lietuvos draudimas“. Todėl manytina, kad teismas šiuo atveju nepažeidė nei BPK 115 straipsnio 1 dalies, nei CK 6.250 straipsnio, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

 

Nuteistosios N. Z. ir jos gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl N. Z. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį

BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. N. Z. nuteista už tai, kad 2008 m. vasario 28 d., apie 6.40 val., Kalvarijų – Kazlausko g. sankryžoje, vairuodama I. R. priklausantį automobilį „Seat Ibiza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 53 ir 75 punktų reikalavimus, t. y važiuodama Kalvarijų gatve link Jeruzalės gatvės ir artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kurioje šviesoforas dirbo geltono mirksinčio signalo režime, nesulėtino važiavimo greičio, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir partrenkė pėsčiųjų perėja iš dešinės pusės pagal automobilio „Seat Ibiza“ važiavimo kryptį ėjusias pėsčiąsias: M. T. ir E. K. Dėl šio eismo įvykio M. T. mirė Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje, o E. K. buvo nesunkai sutrikdyta sveikata. Kasatorė ginčija teismų sprendimus teigdama, kad kelių eismo taisyklių nepažeidė.

Eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje. Šioje vietoje gatvė turi po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi. Gatvės viduryje yra pėsčiųjų salelė. Taip pat šioje vietoje yra šviesoforas, kuris veikė mirksinčios geltonos šviesos režimu ir turėjo atkreipti vairuotojo dėmesį. KET 75 punktas įpareigoja vairuotoją artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Minėtas KET reikalavimas įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę, todėl sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors KET 89 punktas nustato, kad pėstieji kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydamas KET 75 punkto reikalavimus vairuotojas matydamas, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidus ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Nors byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo tamsu, blogas matomumas, tai neatleidžia vairuotojo nuo pareigos būti itin atidžiam artėjant prie pėsčiųjų perėjos. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai. Toks pasiteisinimas negali pašalinti vairuotojo kaltės. Vilniaus apygardos teismas, atsakydamas į nuteistosios apeliacinį skundą, nutartyje pažymėjo visus šiuos momentus, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose ir pargrįstai atmetė nuteistosios apeliacinį skundą.

Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant kelių eismo taisyklių pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t.y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga  išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją  ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti mašinos ir išvengti eismo įvykio. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistoji kelių eismo taisykles pažeidė: ji pažeidė KET 75 punktą, ir būtent šis  pažeidimas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Kasatoriai ginčija KET 53 punkto pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad šio KET punkto pažeidimas iš esmės neįtakojo baudžiamosios atsakomybės ir jo pašalinimas iš kaltinimo nuteistosios teisinės padėties nepakeistų.

Iš 2009 m. balandžio 27 d. ekspertizės akto išvadų seka, kad vairuotojo kaltę ir baudžiamąją atsakomybę dėl kilusių padarinių, kai vairuotojas neviršija leistino greičio, galėtų pašalinti tik tokia įvykio situacija, kai pėsčiasis kerta pėsčiųjų perėją didesniu kaip 9 km/h greičiu, t. y. bėga per perėją. Šioje byloje nukentėjusioji ir liudytojos parodė, kad per pėsčiųjų perėją ne bėgo, o ėjo. Iš pradžių ėjo normaliu žingsniu, nes matė artėjantį automobilį, tačiau įvertino, jog jis yra tokiu atstumu nuo perėjos, kad jos spės ją pereiti nebėgdamos. Be to, pažymėtina, kad visos keturios moterys prieš pat susidūrimą jau buvo perėjusios pirmą eismo juostą ir tik pajutę artėjančios mašinos pavojų, jau būdamos antroje eismo juostoje, paspartino žingsnį. Taigi vairuotoja būdama atidi turėjo galimybę pėsčiąsias pamatyti iš anksto ir atitinkamai reaguoti. Iš eksperto išvados seka, kad buvusioje eismo situacijoje nuteistoji važiuodama 50 km/h greičiu ir laiku stabdydama transporto priemonę turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiųjų partrenkimo. Taigi N. Z. veikoje yra neatsargi kaltė pasireiškianti nusikalstamu nerūpestingumu, kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo (t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja pasirinktu greičiu, eina žmonės, ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti) nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai (jis nespės laiku sustabdyti mašiną ir užvažiuos ant žmonių, kuriems padarys sveikatos sutrikdymus ar atims gyvybę), nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių.

 

Dėl turtinės ir neturtinės žalos

Vilniaus apygardos teismas nukentėjusiajai E. K. priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš kurių 9753,37 Lt iš nuteistosios N. Z. ir 246,63 Lt iš AB „Lietuvos draudimas“, o nukentėjusiajai J. M. dėl dukros žuvimo 60 000 Lt, iš kurių 58 520,23 Lt iš N. Z. ir 1479,77 Lt AB „Lietuvos draudimas“. Sutinkamai su 2007 m. birželio 11 d. „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo“ 11 straipsniu ir įsigaliojimo įstatymo 2 straipsniu, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos draudimo sumos ir kitos antrajame skirsnyje naujai įtvirtinamos nuostatos dėl draudimo sutarties sąlygų galioja draudimo sutartims, sudaromoms po šio įstatymo įsigaliojimo. Kaip konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, draudimo sutarties sudarymo metu 2007 m. gegužės 10 d. galiojo įstatymo redakcija, pagal kurią draudikas atlygina neturtinę žalą dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, iki 500 Eurų, t. y. iki 1725 Lt. Dėl to likusi teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo sumos dalis gula ant nuteistojo pečių.

Pažymėtina, kad eismo įvykio metu E. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio ji prarado 60 procentų darbingumo, o M. T. žuvo. Priteistos sumos atitinka įstatymo reikalavimus bei teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose. Antai dėl žmogaus gyvybės atėmimo priteistinos neturtinės žalos dydžiai, priklausomai nuo bylos aplinkybių, svyruoja vidutiniškai nuo 30 000 Lt iki 150 000 Lt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-55/2008, 2K-560/2008, 2K-188/2009, Nr. 2K-296/2009, 2K-73/2010).

Kasatoriai nurodo, kad apygardos teismas privalėjo nukentėjusioms priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ joms padarytą turtinę žalą, nes apylinkės teismo nuosprendžiu žalos atlyginimo klausimas buvo paliktas nagrinėti civiline tvarka. Tuo tarpu apygardos teismas šio klausimo net netyrė ir dėl to nepasisakė. Dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad nei apylinkės, nei apygardos teismai nuosprendžiais iš N. Z. nukentėjusiosioms E. K. ir J. M. dėl eismo įvykio padarytos turtinės žalos nepriteisė. Todėl kolegijai nesuprantamas šis kasacinio skundo argumentas. Kadangi N. Z. buvo apsidraudusi privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, turtinę žalą iki 500 000 Eurų atlygina draudikas, šiuo atveju – AB „Lietuvos draudimas“.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistosios N. Z. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                                Vytautas Greičius

 

                                                                                                            Rimantas Baumilas                                                                                                                                                                                                                                                                                         Vytautas Piesliakas