Nuorašas                                                                                                             
Pranešėja L.Gurevičienė                                                                                      Byla Nr. 1A-519-149/2013

Teisėja Č.Malinovska                                                                       Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                                                      2.9.;1.2.8.1.1.;2.4.1; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. liepos 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

teisėjų Arūno Kisieliaus, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,

dalyvaujant išteisintajai S. B.,

jos gynėjui advokatui Arūnui Marcinkevičiui, 

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. Ž. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendžio, kuriuo S. B. išteisinta pagal LR BK 154 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., D. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš D. Ž. priteista 1000 (vienas tūkstantis) litų patirtų išlaidų advokato pagalbai privataus kaltinimo byloje atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

S. B. buvo kaltinama tuo, kad ji paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ir pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent:

2011-05-14 parašė pareiškimą Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų policijos komisariatui neva D. Ž. ištraukė ir pavogė jos mobilų telefoną „Nokia“ , 200 Lt vertės ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str., tai yra tokiu būdu paskleidė apie D. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ją paniekino ir pažemino kaip asmenį.

Be to, S. B. 2011-05-16 pareiškime pateiktame Elektrėnų savivaldybės merui K. V., Semeliškių seniūnijos seniūnui V. B. ir Semeliškių vidurinės mokyklos direktorei I. A., nepagrįstai vadino D. Ž. vagilę, kriminaline nusikaltėle samdanti asmenis, kurie susidorojo su S. B. fiziškai ir dar susidoros ateityje, kad D. Ž. paskelbusi sudeginsianti S. B. namus, jog D. Ž. esanti nemandagi ir agresyvi su vaikais, todėl negalinti būti mokykloje su vaikais ir panašiai, tai yra paskleidė apie D. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ją paniekino ir pažemino kaip asmenį.

Be to, paskleidė informaciją apie tai, kad D. Ž. trukdo S. B. atlikti jai priklausančius kultūrinių renginių organizatorės pareigas, skirtas pagerbti partizanų atminimą. Tokiu būdu S. B. kaltinama tuo, kad ji savo tokiais veiksmais skleidžia apie D. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri ją niekina ir žemina kaip asmenį.

Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendžiu S. B., išteisinta pagal LR BK 154 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad S. B., įvykus incidentui su D. Ž., kreipėsi su pareiškimu į policiją, nes po konflikto neteko savo mobilaus telefono. Kad konfliktas tarp moterų prie „Strėvos“ bendruomenės Semeliškėse iš tikrųjų buvo, patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai, to neneigia ir pati D. Ž.. Tokiu būdu, S. B. pareiškimo padavimas į atitinkamą teisėsaugos instituciją, negali būti traktuojamas kaip paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kadangi S. B. po konflikto prarado telefoną, kuris taip ir nebuvo surastas tyrimo metu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismui nekyla abejonių, kad S. B. turėjo pakankamą pagrindą tiek Elektrėnų merui K. V., tiek Semeliškių seniūnui V. B., tiek vėliau policijos pareigūnams pateiktame pareiškime nurodyti, kad telefoną konflikto metu iš jos atėmė D. Ž.. Taigi daryti išvadą, kad S. B. merui K. V., seniūnui V. B. bei pagal pastarosios pranešimą apie įvykį policijos pareigūnams paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad šioje baudžiamojoje byloje privati kaltintoja privalėjo teismui pateikti kaltinamosios S. B. neginčijamus kaltumo įrodymus. Kadangi to padaryta nebuvo, tai yra teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta nenuginčijamų įrodymų, kad S. B. savo nusikalstamais veiksmais šmeižė D. Ž., sprendžiant kaltinamosios S. B. kaltės klausimą, teismas negali remtis abejonėmis, o visos teisminio bylos nagrinėjimo metu iškilusios abejonės yra vertinamos kaltinamosios naudai.

2013-05-24 Vilniaus apygardos teisme gautas D. Ž. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. B. pripažinti kalta pagal LR BK 154 str. 1 d. ir ją nubausti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos ribose, taip pat tenkinti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš jos 25000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1300 Lt advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti.

Savo skunde apeliantė iš esmės nurodo tuos pačius argumentus dėl kurių jau pasisakė  ir juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžiu, nes ikiteisminis tyrimas, kuriame ji buvo kaltinama telefono vagyste, nutrauktas. Vilniaus apygardos teismo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodyta, jog tiek prokurorų tiek Trakų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir jų naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taip pat apygardos teismas pažymėjo, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti minėtoje byloje buvo atlikti būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, tarp kurių buvo apklausti liudytojai, kiti asmenys, tačiau niekas nepatvirtino mobilaus telefono vagystės fakto. Apeliantės teigimu, Trakų apylinkės teismas S. B. nekaltumo įrodymu pasirinko pati pareiškimo dėl vagystės į Elektrėnų PK parašymo faktą, kuris pats savaime  nėra įrodymas, kad telefoną paėmė būtent ji. Teigia, jog pats pareiškimo parašymo faktas tai neįrodymas, kad S. B. yra nekalta ir, turėdama tam tikrų motyvų, nesukūrė šio įvykio. Taip pat teigia, jog įvykęs konfliktas, kurio niekas neneigia, negali būti įrodymu, kad apkaltinimas atvira vagyste yra tiesa.

2013-07-02 prieš teismo posėdį elektroniniu paštu gautas nukentėjusiosios privačios kaltintojos D. Ž. prašymas atidėti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kadangi ji dėl sveikatos būklės neturi galimybės atvykti į teismo posėdį, o jai pirmosios instancijos posėdyje atstovavusi advokatės padėjėja neturi galimybės atstovauti jos interesų apeliacinės instancijos teisme. Prie prašymo pridėti du siuntimai pas gydytoją dėl stuburo osteochondrozės.

Kolegija išklausiusi proceso dalyvių nuomonės, pasitarusi, nutarė D. Ž. prašymo netenkinti ir bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Savo sprendimą kolegija motyvavo tuo, kad pateikti siuntimai neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme nustatytiems reikalavimas, kadangi adresuoti ne teismui, o asmeniškai ligonei ir specialistui – neurologui. Nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko pasirinkti advokatą ir sudaryti su juo atstovavimo sutartį, kadangi, kaip matyti iš bylos ir jos pateikto prašymo, pirmos instancijos teisme ją atstovavo advokato padėjėja A. Bissekirskaja, kuri pagal įstatymą negali jos interesų atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Be to, Lietuvos Respublikos BPK 322 str. nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šiame posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintoji ir jos gynėjas prašo skundą atmesti.

Nukentėjusiosios D. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.  (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės bendrabūvio principų.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Tam, kad atsirastų atsakomybė pagal baudžiamąjį kodeksą, būtini ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Nesant bent vienam iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą oficialią doktriną, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, kad Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai).

Taigi iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos dėl nusikalstamos veikos, teisę ginti savo teises teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžiamojo proceso etapai.

Per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti.

Pagal Konstituciją negali būti užkertamas kelias atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, siekiant nustatyti asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar tokios veikos padarymo aplinkybes, jeigu to negalima pasiekti neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų. Priešingu atveju būtų nepaisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą imperatyvų.

Tačiau, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius, turi būti paisoma ir Konstitucijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos imperatyvo. Šio konstitucinio imperatyvo turi būti laikomasi ne tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bet ir per ikiteisminį tyrimą. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pabrėžė, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-544/2005).

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad išteisintoji S. B., įgyvendindama savo konstitucinę teisę, kreipėsi pareiškimu į policiją, nes po konflikto su D. Ž. ji neteko savo mobilaus telefono. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal šį pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 28-1-00209-11 Trakų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2011-09-02 nutarimu buvo nutrauktas, konstatuojant jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas ir patvirtintas Trakų rajono apylinkės prokuroro 2011-10-18 nutarimu, Trakų rajono apylinkės teismo 2011-12-12 nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2012-01-09 nutartimi, todėl apeliantės argumentus, jog dėl pradėto ikiteisminio tyrimo buvo pažeista jos garbė ar orumas, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

Kadangi kaltinimą palaikanti nukentėjusioji D. Ž. nepateikė teismui duomenų, kuriuos būtų galima pripažinti įrodymais, patvirtinančiais S. B. kaltę, dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 1 d. padarymo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį S. B. atžvilgiu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintosios S. B. gynėjas advokatas Arūnas Marcinkevičius paprašė priteisti iš D. Ž. S. B. naudai 3000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir pateikė teismui 2013-06-19 PVM sąskaitą-faktūrą serija AMA Nr. 0000082 ir 2013-06-19 pinigų priėmimo kvito šaknelę serija LAT Nr. 276565, patvirtinančią, kad S. B. už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo jam 3000 Lt.

Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6  d. nustatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Tai yra šio straipsnio nuostatos suponuoja teismo teisę, bet ne pareigą, išteisinamojo turėtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti visas ar jų dalį iš privataus kaltintojo.

Kolegija pripažįsta išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, proceso išlaidomis, tačiau nurodyta suma už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme šioje byloje, kolegijos nuomone, yra akivaizdžiai per didelė, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteistina iš privačios kaltintojos D. Ž. proceso išlaidų suma mažintina iki 1000 Lt.   

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 6 d.,

n u t a r ė:

nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. Ž. S. B. naudai 1000 Lt, turėtoms atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                           Leonarda Gurevičienė

Teisėjai (parašai)                                                                                         Arūnas Kisielius

                                                                                                                               Vitalija Norkūnaitė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                             Leonarda Gurevičienė