Administracinė byla Nr. A-1256-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02317-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narys G. J. kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gugužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo” (toliau – ir Sprendimas), 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6, 7, 8, 9  straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio 2 daliai.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba Sprendimo 1.1.1 punktu nustatė, kad 2017 metais Palangos miesto savivaldybės teritorijoje komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso įmonėms, atitinkančioms Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – ir SVVPĮ) nurodytus mažų ir labai mažų įmonių kriterijus, taikomas 0,5 proc. mokesčio tarifas, o pagal 1.1.2 punktą tokiam pat turtui, tačiau priklausančiam įmonėms, atitinkančioms SVVPĮ nustatytus vidutinių įmonių kriterijus bei kitoms įmonėms (toms, kurių rodikliai viršija SVVPĮ numatytus labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių kriterijus), taikomas 1 proc. tarifas.
3. Sprendimo 1.3.1 punktu gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui ir kitiems inžineriniams statiniams įmonių, kurios pagal SVVPĮ priskiriamos mažoms ir labai mažoms, taikomas 1 proc. tarifas, o tuo tarpu analogiškam turtui įmonių, pagal SVVPĮ atitinkančių vidutinės įmonės kriterijus ar juos viršijančius, numatytas 2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.
4. SVVPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vidutine įmone laikoma įmonė, kurioje dirba mažiau nei 250 darbuotojų ir metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 27 mln. eurų. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi maža įmone laikoma įmonė, kurioje dirba mažiau nei 50 darbuotojų ir kurios metinės pajamos neviršija 7 mln. eurų arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų. Pagal minėto straipsnio 3 dalį labai maža įmonė yra įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų. Pareiškėjo nuomone, nei vienas iš minėtų kriterijų su įmonės turimu nekilnojamuoju turtu ir / ar mokamu nekilnojamojo turto mokesčiu tiesiogiai nėra susijęs.
5. Pasak pareiškėjo, Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) Sprendime tiek diferencijuojant komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui taikomus tarifus, tiek gamybinės, pramoninės veiklos ir kitiems inžineriniams statiniams taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, pagrindiniu kriterijumi yra mokesčių mokėtoją (mokestį mokantį subjektą) kvalifikuojantys požymiai. Nurodytu aspektu mokėtojai skirstomi į mažas ir labai mažas įmones, vidutines ir kitas įmones, fizinius asmenis. Įmonės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai) Sprendime į labai mažas, mažas ir vidutines skirstomos vadovaujantis SVVPĮ numatytais kriterijais. Tačiau nei vienas kriterijus nėra susijęs su įmonių mokamu nekilnojamojo turto mokesčiu ar su Palangos miesto savivaldybės teritorijoje turimu nekilnojamuoju turtu, ar su turimu nekilnojamuoju turtu apskritai. Taigi Sprendime įmonių kategorijos, nors ir grindžiamos minėtame įstatyme įtvirtintomis kategorijomis, tačiau nėra išskiriamos pagal objektyvius, juos kaip nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus identifikuojančius kriterijus. Nėra aišku, kodėl vieni subjektai į atitinkamą nekilnojamojo turto mokesčio kategoriją patenka ir nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, nors nekilnojamojo turto jie turi nedaug, kai tuo tarpu subjektams, nors ir valdantiems daugiau nekilnojamojo turto, bet nepatenkantiems į šią kategoriją, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas yra mažesnis.
6. Pareiškėjo nuomone, tokio pobūdžio nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų diferencijavimas, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir NTMĮ keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu, laikytinas nepagrįstu, neteisėtu, pažeidžiančiu asmenų lygiateisiškumo principą.
7. Vadovaujantis Sprendime nustatytais kriterijais skirtingi mokesčio tarifai gali būti taikomi analogiškam skirtingų įmonių grupių (net ir tarpusavyje konkuruojančių) nekilnojamajam turtui priklausomai nuo to, kokia forma jie nekilnojamąjį turtą pasirenka valdyti ir administruoti, kokiu verslo modeliu veikiama, todėl Sprendimu nepagrįstai iškreipiamos verslo konkurencinės sąlygos. Sprendimo 1.4 punkte išskiriamas fiziniams asmenims priklausantis komercinio naudojimo, gamybinės, pramoninės veiklos turtas ir kiti inžineriniai statiniai, nustatant jiems 1 proc. mokesčio tarifą, nors, pavyzdžiui, pagal SVVPĮ mažų ir labai mažų įmonių komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui nustatytas 0,5 proc. mokesčio tarifas.
8. Atsakovas Taryba atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimo netenkinti.
9. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas visiškai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną ar kelis šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčių mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį). Atsakovas darė išvadą, jog įstatymas jam suteikia teisę nustatyti mokesčio tarifą atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Patenkinus pareiškėjo reikalavimus, nekilnojamojo turto mokesčio Palangoje faktiškai nebebūtų. Pažymėjo, jog pagal mokesčių teisės doktriną, formuojant mokestinių prievolių diferencijavimą galima siekti tiek horizontalaus, tiek vertikalaus teisingumo. Pareiškėjas šio aspekto nepaneigia, neaptaria ir apie jį nepasisako. Pareiškėjas siekia Sprendimo panaikinimo, kad nereikėtų mokėti nekilnojamojo turto mokesčio Palangoje, nors tokie patys ar panašūs tarifai yra nustatyti kitose Lietuvos savivaldybėse.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo Seimo nario G. J. pareiškimą atmetė. Teismas pripažino, kad Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktai neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
11. Teismas nustatė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsakovas Sprendimo 1 punktu nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – 0,5 proc. turto mokestinės vertės (mažoms ir labai mažoms įmonėms, atitinkančioms SVVPĮ nurodytus kriterijus) (1.1.1 p.) ir 1 proc. turto mokestinės vertės (vidutinėms įmonėms, atitinkančioms SVVPĮ nurodytus kriterijus, bei kitoms įmonėms) (1.1.2 p.); gamybinės, pramoninės veiklos ir kitų inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui – 1 proc. turto mokestinės vertės (mažoms ir labai mažoms įmonėms, atitinkančioms SVVPĮ nurodytus kriterijus) (1.3.1 p.) ir 2 proc. turto mokestinės vertės (vidutinėms įmonėms, atitinkančioms SVVPĮ nurodytus kriterijus, bei kitoms įmonėms) (1.3.2 p.); o kitos paskirties nekilnojamajam turtui – 1 proc. turto mokestinės vertės (1.4 p.).
12. Teismas nurodė, kad Sprendimas yra privalomas visiems Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams – nekilnojamojo turto savininkams (NTMĮ 3 str.). Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktų nuostatos, įtvirtinančios konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus mokesčių mokėtojams, yra norminio pobūdžio, nes nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Sprendimas (norminis aktas) paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantis (prieiga internete: http://www.palanga.lt/vaktai/default.aspx?Id=3&DocId=29740).
13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalimi teismas pripažino, kad teikdamas pareiškimą G. J. buvo Seimo narys ir aplinkybė, kad nagrinėjant šį pareiškimą jo įgaliojimai pasibaigė, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą specialia norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarka.
14. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio tarifas – nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos, taip pat nustatyta, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).
15. Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktais Taryba nustatė atitinkamus – 0,5 proc., 1 proc. ir 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės mokesčio tarifus komercinio naudojimo nekilnojamam turtui bei gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamam turtui, kuris priklauso mažoms ir labai mažoms įmonėms arba vidutinėms ir kitoms įmonėms. Taryba, išskirdama mažas ir labai mažas įmones bei vidutines ir kitas įmones, rėmėsi SVVPĮ, kuriame išskiriami kriterijai, pagal kuriuos įmonės skirstomos į smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus, t. y. atsakovas minėto įstatymo pagrindu Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktais diferencijuotai apmokestino nekilnojamąjį turtą, priklausantį mažoms ir labai mažoms įmonėms arba vidutinėms ir kitoms įmonėms.
16. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju privalo nustatyti, ar į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų – mokesčio mokėtojų kategorija, patenka Tarybos išskirtos mažos ir labai mažos įmonės bei vidutinės ir kitos įmonės (pagal SVVPĮ).
17. Įvertinęs pirmiau cituotą NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad į mokesčio mokėtojų kategoriją (grupę) patenka subjektai, kurie priklauso tam tikro dydžio subjektų grupei, socialinei padėčiai ar turintys atitinkamą teisinę formą. Nagrinėjamu atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis. Remiantis NTMĮ 3 straipsniu nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai yra nekilnojamojo turto savininkai (fiziniai ir juridiniai asmenys). Tokiu atveju, remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsniu, savivaldybių tarybos turi teisę nusistatyti diferencijuotus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus pagal turto savininko (šios bylos atveju juridinio asmens) dydį, formą ar socialinę padėtį.
18. Remiantis Sprendimu nekilnojamojo turto mokestį moka tik tokie subjektai, kurie turi nekilnojamojo turto Palangos miesto savivaldybės teritorijoje (1 p.). Pagal ginčijamus Sprendimo punktus minėtiems nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams (juridiniams asmenims, turintiems turto Palangos miesto savivaldybės teritorijoje) yra taikomas diferencijuotas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Įmonės, skirtingą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties (komercinio naudojimo arba gamybinės, pramoninės veiklos ir kiti inžineriniai statiniai, arba kitos paskirties nekilnojamasis turtas) bei savo dydžio, kuris nustatomas remiantis SVVPĮ įtvirtintais kriterijais (Sprendimo 1.1., 1.3. ir 1.4. p.). Taigi, teismo vertinimu, kadangi pagal NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį savivaldybės taryboms leidžiama nusistatyti skirtingo dydžio tarifus inter alia (be kita ko) ir pagal nekilnojamojo turto paskirtį, ir pagal mokesčio mokėtojų kategorijas, tai Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai.
19. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktais nustatytas diferencijuotas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu.
20. SVVPĮ paskirtis yra nustatyti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų sampratą, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomas valstybės paramos formas (SVVPĮ 1 str. 1 d.). Remiantis SVVPĮ 1 straipsnio 10 punktu smulkaus ir vidutinio verslo subjektas yra labai maža įmonė, maža įmonė ar vidutinė įmonė, atitinkanti įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, taip pat verslininkas, atitinkantis 4 straipsnyje nustatytas sąlygas. SVVPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vidutinė įmonė yra tokia įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų – įmonės metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų ir / arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog maža įmonė yra įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų – įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. eurų ir / arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 5 mln. eurų. 3 dalyje nurodyta, jog maža įmonė yra įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną sąlygų – įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų ir / arba įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 1,5 mln. eurų. SVVPĮ 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įmonės gali deklaruoti esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo jų įsteigimo dienos, o deklaruodamos savo, kaip vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės, statusą privalo nurodyti pirmiau nustatytus duomenis.
21. Įstatymų leidėjas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodydamas, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų kategoriją (tame tarpe ir juridinio asmens dydį), išreiškė valią, kad skirtingų dydžių mokesčių mokėtojai gali būti apmokestinami skirtingu tarifu. Palangos miesto savivaldybės taryba, neturėdama jokių įgaliojimų nustatyti mokesčių mokėtojų dydžio (įvertinti įmonių turimą turtą, jų gaunamą pelną, sumokamus mokesčius ir kt.) bei norėdama apmokestinti asmenis pagal jų ekonominį pajėgumą, rėmėsi SVVPĮ nustatytais kriterijais. Taryba rėmėsi įstatymo leidėjo įtvirtintais kriterijais, pagal kuriuos labai mažomis ir mažomis įmonėmis laikomi ekonomiškai mažiau pajėgūs juridiniai asmenys, todėl, teismo vertinimu, atsakovas veikė NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies ribose, nepažeisdamas šios įstatymo nuostatos.
22. Remdamasis NTMĮ 6 straipsnio 1 dalimi teismas padarė išvadą, kad pats mokesčio tarifas apskaičiuojamas nustatant du dydžius: nekilnojamojo turto mokestinę vertę, kuri susijusi su savivaldybėje turimo nekilnojamojo turto vidutine rinkos verte, ir procentinį dydį, kurio konkretų dydį savivaldybių tarybos vadovaudamosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatomis turi diskrecijos teisę nusistatyti pačios. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatomas visiškai neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo savivaldybėje turimą nekilnojamąjį turtą, laikyti pagrįstais – savivaldybių taryboms suteikta teisė pagal įstatyme nustatytus kriterijus diferencijuoti tik tarifo procentinį dydį (nuo 0,3 proc. iki 3 proc.).
23. Dėl Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktų atitikties mokesčių mokėtojų lygybės principui, įtvirtintam MAĮ 7 straipsnyje, bei lygiateisiškumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 9 punkte, teismas nurodė, kad lygiateisiškumo principas yra vienas iš konstitucinių principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, tačiau šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, konstitucinis asmenų (šiuo atveju – ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu.
24. Teismas priminė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybių taryboms diferencijuoti mokesčio tarifą įstatymo ribose (nuo 0,3 proc. iki 3 proc.), tačiau pats mokesčio tarifas pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 dalį taip pat priklauso ir nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tai, teismo vertinimu, reiškia, jog minėtu įstatymu savivaldybių taryboms suteikiama teisė, siekiant tam tikrų pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, nustatyti skirtingą procentinį dydį nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams.
25. Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktais atsakovas nustatė atitinkamus 0,5 proc., 1 proc. ir 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės mokesčio tarifus komercinio naudojimo nekilnojamam turtui bei gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamam turtui, priklausančiam mažoms ir labai mažoms įmonėms arba vidutinėms ir kitoms įmonėms (pagal SVVPĮ). Taigi, pagal Sprendimą įmonės, skirtingą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties (komercinio naudojimo arba gamybinės, pramoninės veiklos ir kiti inžineriniai statiniai, arba kitos paskirties nekilnojamasis turtas) bei įmonės dydžio, kuris nustatomas remiantis SVVPĮ įtvirtintais kriterijais (Sprendimo 1.1., 1.3. ir 1.4. p.). Tokiu atveju diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms – verslo subjektams (smulkaus ir vidutinio), turintiems atitinkamos paskirties turtą, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Remiantis Sprendimu įmonės, patenkančios į mažų ir labai mažų įmonių kategoriją, moka mažesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį nei tos įmonės, kurios pagal SVVPĮ priskiriamos vidutinėms ir kitoms nei labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės. Remiantis SVVPĮ įmonės patenka į tam tikrą verslo subjekto kategoriją, jei atitinka įstatyme nustatytus kriterijus. Kaip jau minėta, įmonės skirstomos pagal darbuotojų skaičių, įmonės metines pajamas ar nurodyto turto vertę. Teismas sprendė, kad toks mokestis šioms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ūkio subjektų kategorijas – jų ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų.
26. Teismas nurodė, kad remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalimi savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Nagrinėjamu atveju Taryba išskyrė mokesčių mokėtojų kategoriją vadovaudamasi dydžio kriterijumi. Pagal SVVPĮ mažos ir labai mažos įmonės bei vidutinės įmonės skirstomos griežtai laikantis įstatyme numatytos tvarkos, išanalizavus įmonėje dirbančių asmenų skaičių, įmonės metines pajamas ir / arba įmonės balanse nurodyto turto vertę (SVVPĮ 3 str.). Pagal SVVPĮ 3 straipsnio 4 dalį, įmonės deklaruoja esančios vidutinės, mažos ar labai mažos įmonės nuo įsteigimo dienos. Taigi šiuo atveju teisinis reglamentavimas yra aiškus bei suprantamas, dėl jo nekyla jokių dviprasmybių ar kitokių neaiškumų mokesčių mokėtojams. Todėl teismas padarė išvadą, kad Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktų nuostatos nepažeidžia apmokestinimo aiškumo principo, įtvirtinto Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje.
27. Viešojo administravimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 1 d.) 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 6 straipsnyje nustatyta, jog apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo pagrindiniai principai yra šie: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Pagal MAĮ 8 straipsnio 1 dalį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, o šio straipsnio 2 dalis numano, jog mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.
28. Teismas pabrėžė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas reikšmingumo (ypatingumo) aspektu neišskyrė nei vieno kriterijaus, t. y. nenurodė, jog vienas kriterijus, pagal kurį nustatomi mokesčio tarifai, yra reikšmingesnis už kitus. Todėl NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje esant įtvirtintiems lygiaverčiams kriterijams bei nustačius skirtingą nekilnojamojo turto mokestį, nebus pažeistas proporcingumo principas, kadangi kiekvienu šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu kriterijumi įstatymo leidėjas siekė vis kitų tikslų. 2006 m. kovo 22 d. aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 ir 15 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto” nurodyta, jog įstatymo leidėjas, keisdamas ir pildydamas NTMĮ 6 straipsnį, siekė savivaldybių taryboms suteikti diskrecijos teisę, įvertinant vietos poreikius bei prioritetus, nekilnojamojo turto mokesčio poveikį mokesčių mokėtojams bei verslo subjektų vystymąsi, nustatyti atitinkamą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
29. Palangos miesto savivaldybės taryba diferencijuotai apmokestino labai mažų ir mažų, vidutinių bei kitų įmonių nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų kategorijas – subjektų dydį. Pagal SVVPĮ smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai skirstomi iš esmės pagal ekonominį pajėgumą (įmonės metines pajamas ir / arba turimo turto vertę). Sprendimu siekiama pozityvių tikslų: mokesčiais solidariai (proporcingai pagal galimybes) prisidėti prie tos savivaldybės socialinio gyvenimo gerinimo. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Taryba, paskirstydama mokesčių naštą atsižvelgdama į mokesčių mokėtojų kategorijas, teismo įsitikinimu, nepažeidė proporcingumo principo, t. y. ginčijamos Sprendimo nuostatos neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 3 punkte, MAĮ 6 ir 8 straipsniuose.
30. Sprendimo atitikties įstatymų viršenybės principui (VAĮ 3 str. 1 p.) aspektu teismas nurodė, kad įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.
31. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, Taryba nustatė vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis.
32. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato NTMĮ. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė esminį mokesčio elementą – mokesčio objektą, t. y. nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, išskyrus to paties straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje pateikta nekilnojamojo turto definicija, pagal kurią nekilnojamasis turtas – nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. NTMĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. NTMĮ 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo.
33. Įvertinęs minėtas normas lingvistiniu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodu, teismas padarė išvadą, jog nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamosi savivaldybės tarybos gali nustatyti konkretų nekilnojamojo turto (patalpų, inžinerinių ir kitų statinių) mokesčio tarifą NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose. Taigi NTMĮ yra reglamentuota kam taikomas nekilnojamojo turto mokestis bei aiškiai nustatyti kriterijai, kuriais savivaldybės taryba gali vadovautis, nustatydama nekilnojamojo mokesčio tarifus, t. y. įstatymu savivaldybės taryboms yra suteikta teisė konkretizuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas suteikė savivaldybių taryboms teisę pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nustatytus kriterijus diferencijuotai taikyti nekilnojamojo mokesčio tarifus, todėl Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktai nepažeidžia įstatymų viršenybės principo, įtvirtinto Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte.
34. Dėl Sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai teismas nurodė, kad bet kokioms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, kurioms teisės aktais pavesta vykdyti atitinkamus uždavinius, kurie turi būti susiję su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalu paisyti sąžiningos konkurencijos ir yra draudžiama priimti tokius teisės aktus ar kitus sprendimus, dėl kurių būtų suteiktos privilegijos vieniems ūkio subjektams, o kiti būtų diskriminuojami ir tai nulemtų konkurencijos sąlygų distinkciją atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos sąlygų skirtumas pripažintinas tik vykdant įstatymų leidėjo reikalavimus.
35. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti kitokias taisykles, ir jei skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl šių įstatymų vykdymo, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali būti laikomi pažeidžiančiais KĮ įtvirtintas taisykles.
36. Teismas pakartojo, kad pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje toliau detalizuojami atvejai, kai savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą. Aiškindamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį lingvistiškai, teismas priėjo išvados, kad savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytus kriterijus. Kriterijų sąrašas, pagal kuriuos savivaldybės taryba turi teisę nustatyti kelis mokesčio tarifus, yra baigtinis, t. y. savivaldybės taryba imperatyviai įpareigota vadovautis tik šioje normoje nustatytais kriterijais. Teismas pabrėžė, kad NTMĮ numato kitokias taisykles ir skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl šio įstatymo vykdymo, todėl atsakovo sprendimai, priimti vykdant NTMĮ nuostatas, negali būti laikomi pažeidžiančiais KĮ.

III.

37. Pareiškėjas Seimo narys G. J. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
38. Savivaldybės taryboms suteikta išimtinė diskrecija pačioms pasirinkti įstatyme nustatytų kriterijų požymius, kuriais remiantis grupuojami nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai ir jiems taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai. Tačiau pasinaudodamos šia diskrecija nustatyti skirtingus mokesčio tarifus skirtingoms mokesčių mokėtojų grupėms, tarybos privalo vadovautis iš NTMĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015) kylančiais imperatyvais, kad mokesčių mokėtojai turi būti skirstomi į kategorijas, atsižvelgiant būtent į NTMĮ tikslus ir uždavinius. Reikalavimai taikomi ne tik diferencijavimo kriterijų teisinio įtvirtinimo formai, bet ir šių kriterijų turiniui.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017 konstatavo, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktai neatitinka galiojančių teisės aktų, todėl yra neteisėti ir naikinami, nes atsakovas nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus skirstė į grupes pagal jų dydį, t. y. diferencijuodamas įmones pagal jose dirbančių darbuotojų skaičių ir metinę įmonės apyvartą.
40. Vietos savivaldos įstatymo ir NTMĮ nuostatomis savivaldybių taryboms ne tik suteikta diskrecija mokesčio mokėtojų skirstymo į grupes kriterijus pagal taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nurodyti pačioms savo sprendimuose (pavyzdžiui, nustatyti skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus komerciniam ir nekomerciniam turtui, prižiūrimam ir apleistam turtui ir pan.), tačiau tokį grupavimą įtvirtinti remiantis ir kituose įstatymuose jau esančiu asmenų skirstymu į grupes, jeigu jis atitinka NTMĮ paskirtį ir tikslus, t. y. kriterijai gali būti nurodomi ne tik pačiame sprendime, bet ir pasiremiant galiojančiuose įstatymuose numatytu ir NTMĮ paskirtį ir tikslus atitinkančiu reguliavimu.
41. Nors įmonių skirstymas į vidutines, mažas ir labai mažas ir yra nustatytas SVVPĮ, tačiau nėra tenkinama pirmoji ir svarbiausia tokio skirstymo pagrįstumo sąlyga – jis neatitinka NTMĮ paskirties ir jame keliamų tikslų. SVVPĮ nėra rengiamas ir keičiamas atsižvelgiant į nekilnojamojo turto apmokestinimui svarbius principus, nevertinami šiai apmokestinimo kategorijai svarbūs kriterijai, t. y. SVVPĮ neišskiriami kokie nors reikšmingi, su nekilnojamuoju turtu susiję požymiai, pagrindžiantys subjekto priskyrimą vidutinei, mažai ar labai mažai įmonei.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog analogiški kriterijai, t. y. tiek darbuotojų skaičius, tiek ir metinė įmonės apyvarta, savo turiniu laikomi netinkamais sprendžiant, kokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas įmonei turėtų būti taikomas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas veikė NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies ribose ir įstatymų nuostatų nepažeidė, yra akivaizdžiai nepagrįsta bei prieštaraujanti nuosekliai administracinių teismų praktikai.
43. Itin svarbu, jog savivaldybių tarybos, pasinaudodamos joms suteikta diskrecijos teise skirstyti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojus į grupes, konkrečius skirstymo kriterijus nustatytų pačios arba užsitikrintų, kad kituose įstatymuose nurodyti kriterijai liktų stabilūs (pavyzdžiui, nepakistų mokestinio laikotarpio eigoje), nes tik taip būtų tinkamai įgyvendinamas MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas bei užtikrinamas apmokestinimo stabilumas. Būtent todėl ir NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės taryba jos teritorijose taikomus konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus kitam mokestiniam laikotarpiui privalo nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos (taigi – net prieš 7 mėnesius iki mokestinio laikotarpio pradžios). Priešingu atveju, kai savivaldybės taryba savo sprendime dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų duoda nuorodą į kitą teisės aktą, kuriuo vadovaujantis asmenys yra skirstomi į grupes, kyla rizika, kad šis teisės aktas gali būti pakeistas (be pačios savivaldybės tarybos valios ir veiksmų), taip automatiškai pasikeičiant ir savivaldybės tarybos sprendime nurodytam reglamentavimui dėl mokesčių mokėtojams taikomų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų. Tokia situacija būtų visiškai nesuderinama ne tik su MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintu apmokestinimo aiškumo bei iš MAĮ 3 straipsnio 3 dalies kylančiu apmokestinimo teisinio reguliavimo stabilumo ir prognozuojamumo principais, bet ir prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.
44. Vien tik pozityvaus tikslo turėjimas nėra pakankamas pagrindas didesnes (bet nebūtinai pelningesnes) įmones, t. y. tas įmones, kurios turi daugiau darbuotojų, didesnę apyvartą arba daugiau turto balanse (pavyzdžiui, pinigų sąskaitoje, įrengimų, vertybinių popierių ir pan.), apmokestinti pritaikius didesnį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Tokie kriterijai, kuriais remiantis įmonės skirstomos į vidutines, mažas ir labai mažas, yra susiję su įmonės ekonomine padėtimi, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio paskirtis nėra labiau apmokestinti didesnius subjektus, šio mokesčio paskirtis yra apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir daugiau jo turinčius subjektus.
45. Vadovaujantis Sprendimo nuostatomis vertinant, kokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas bus pritaikytas, nekilnojamojo turto mokestinė vertė jokios įtakos neturi. Tik galutinai nustačius, kuriai kategorijai (vidutinei, mažai ar labai mažai) įmonė yra priskiriama, ir jau žinant, kokio procentinio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifas bus pritaikytas, yra atsižvelgiama į Nekilnojamojo turto registre nurodytą to turto vertę. Nekilnojamojo turto vertė yra paties mokesčio struktūros elementas, o ne nekilnojamojo turto mokesčio tarifo diferencijavimo elementas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad konkretus mokesčio tarifas Palangos miesto savivaldybėje nustatomas kaip nors atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo turimą nekilnojamąjį turtą.
46. Nepagrįstu ir neteisėtu Sprendimas turi būti laikomas dėl KĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvo, jog konkurencinės sąlygos negali būti iškreipiamos nepagrįstai, pažeidimo. Tol, kol nėra panaikinti Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktai, Sprendimo 1.4 punkte išskiriamas fiziniams asmenims priklausantis komercinio naudojimo, gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamasis turtas ir kiti inžineriniai statiniai (už kuriuos mokestį pagal NTMĮ 3 str. moka fiziniai asmenys), nustatant jiems 1 proc. mokesčio tarifą, nors, pavyzdžiui, pagal SVVPĮ mažų ir labai mažų įmonių komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui nustatytas 0,5 proc. mokesčio tarifas, akivaizdžiai iškreipia konkurenciją.
47. Atsakovas Taryba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
48. Atsakovas paaiškina, kad Sprendimas visiškai atitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį).
49. Atsakydama į apelianto prielaidą, kad gali būti pakeistas SVVPĮ, Taryba akcentuoja, jog įstatymuose yra nurodoma data, nuo kada jie įsigalios, be to, įstatymai atgal negalioja. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Taryba atitinkamai gali keisti ir jos priimtus teisės aktus.
50. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pats pripažįsta, kad savivaldybės taryboms suteikta išimtinė diskrecija pačioms pasirinkti įstatyme nustatytų kriterijų požymius, kuriais remiantis grupuojami nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai ir jiems taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai.
51. Pareiškėjas neteigia, jog Sprendimo 1.4 punktas prieštarauja kokiam nors teisės aktui, dėl 1.4 punkto, taikomo be išimties visiems subjektams vienodai, nenurodo jokių motyvų, tačiau prašo šį punktą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

52. Palangos miesto savivaldybės taryba 2016 m. gugužės 26 d.  sprendimu Nr. T2-159 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo” nusprendė: „1. Nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metų mokestiniam laikotarpiui, taikomus nekilnojamajam turtui Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 1.1. komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui (administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, viešbučių, poilsio, gydymo, mokslo, kultūros ir sporto paskirties statiniams (patalpoms): 1.1.1. mažų ir labai mažų įmonių, atitinkančių Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nurodytus kriterijus  – 0,5 procento turto mokestinės vertės; 1.1.2. vidutinių įmonių, atitinkančių Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nurodytus kriterijus, bei kitų įmonių – 1 procentas turto mokestinės vertės; 1.2. gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas komercinei veiklai – 0,5 procento turto mokestinės vertės; 1.3. gamybinės, pramoninės veiklos ir kitų inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui: 1.3.1. mažų ir labai mažų įmonių, atitinkančių Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nurodytus kriterijus – 1 procentas turto mokestinės vertės; 1.3.2. vidutinių įmonių, atitinkančių Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nurodytus kriterijus, bei kitų įmonių – 2 procentai turto mokestinės vertės; 1.4. kitos paskirties nekilnojamajam turtui, nenurodytam 1.1–1.3 punktuose, – 1,0 procentas turto mokestinės vertės; 1.5. nekilnojamajam turtui (neatsižvelgiant į jo paskirtį), kuris yra nenaudojamas, apleistas ir neprižiūrimas, arba naudojamas ne pagal paskirtį – 3,0 procentai turto mokestinės vertės.“
53. Pareiškėjas prašo ištirti šio norminio administracinio akto 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 ir 1.4 punktų teisėtumą.
54. ABTĮ eksplicitiškai neįtvirtina reikalavimų abstraktaus pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui. Tačiau šio įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Taigi ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pareiškimų dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti šio įstatymo 24 ir 25 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į specialių proceso normų, išdėstytų ABTĮ II skyriaus pirmajame skirsnyje „Pareiškimai (prašymai) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą“, nuostatas bei ginčų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo specifiką.
55. Šiuo aspektu pastebėtina, jog norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
56. Tai reikalauja, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).
57. Pareiškėjas, prašydamas ištirti Sprendimo 1.4 punkto atitiktį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, pareiškime aiškiai nenurodė konkrečių motyvų bei argumentų, kurie, jo nuomone, sudaro prielaidas teisiškai pagrįstai abejonei  dėl Sprendimo 1.4 punkto atitikties minėtų įstatymų nuostatoms.
58.   Tokie abstraktaus pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą trūkumai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018, 2016 m. liepos 7 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016; 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015).
59. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ir išnagrinėjęs pareiškėjo pareiškimą dėl Sprendimo 1.4 punkto teisėtumo ištyrimo, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, o norminė administracinė byla šioje dalyje nutrauktina.
60. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktų atitiktį Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
61. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 str.). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Taigi nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, yra apmokestinami nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir / ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.
62. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka.
63. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1828 ir 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija) įtvirtinta, kad  mokesčio tarifas – nuo 0,3 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis už šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).
64. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu požiūriu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja  Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015;  2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017).
65. Palangos miesto savivaldybė taryba Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktais nustatydama kelis konkrečius nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, juos diferencijavo atsižvelgdama į tai, kokiai įmonei (mažai, labai mažai ar vidutinei), jos dydį nustatant pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nustatytus kriterijus, priklauso minėtu mokesčiu apmokestinamas nekilnojamasis turtas.
66. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas nustato smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų sampratą, smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomas valstybės paramos formas, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos statusą ir funkcijas. Minėto  įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu sudaromos prielaidos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai ir verslumo skatinimui.
67. Vidutinė įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 50 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 43 mln. Eurų (Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 str. 1 d.)  Maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 10 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 10 mln. Eurų (Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 str. 2 d.). Labai maža įmonė – įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų (Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 str. 3 d.).
68. Įmonių skirstymas į labai mažas, mažas ir vidutines pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nurodytas  sąlygas (darbuotojų skaičių, įmonės metines pajamas, įmonės balanse nurodytą turto vertę) yra susijęs su smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams taikomomis valstybės paramos formomis bei smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra, bet ne su nekilnojamojo turto mokesčio dydžiu. Toks įmonių skirstymas negali būti tapatinamas su nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijomis, nes Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tam tikros įmonių grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą vienai ar kitai kategorijai, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto mokesčio objektą. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnyje nurodyta sąlyga apie  įmonės balanse nurodytos turto vertės dydį ir įmonės valdomas ir / ar naudojimas nekilnojamasis turtas, esantis nekilnojamojo turto mokesčio objektu, yra skirtingi rodikliai.
69. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktais nustatytas skirtingas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu.
70. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį kriterijų. Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtaką mokesčio mokėtojų materialiosioms pareigoms, darytina išvada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015).
71. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
72. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktais skirtingi konkretūs nekilnojamojo turto mokesčio tarifai buvo nustatyti neteisėtai ir jie prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos, atsižvelgiant į jo dydį, nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.
73. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1 ir 1.3.2 punktai neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, netinkamai aiškino Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159  1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktai prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija).
74. Pareiškėjas byloje taip pat prašo ištirti, ar Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktai neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9  straipsniams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
75. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, jog sprendžiant dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz.: 2013 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016 ).
76. Pripažinus, kad Sprendimo 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktai prieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai  (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija), ginčijamo norminio administracinio akto dalies atitiktis kitų pareiškėjo pareiškime  nurodytų įstatymų nuostatoms netiriama.
77. Pagal ABTĮ 119 straipsnio 1 dalį, administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas Teisės aktų registre.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nutraukti norminę administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. J. prašymo ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo” 1.4 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams ir  Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T2-159 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo” 1.1.1, 1.1.2, 1.3.1, 1.3.2 punktus pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija).

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.

Teisėjai                                                                                                   Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė