Civilinė byla Nr. e2A-529-370/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00719-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2; 2.6.29.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2510-580/2021 pagal ieškovų J. P. ir V. P. ieškinį atsakovams „Luminor Bank“ AS, veikiančiam per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių, ir uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl būsto kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo pripažinimo negaliojančiu ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai J. P. ir V. P. (toliau – ir ieškovai) 2021 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami: 1) pripažinti vienašališką 2007 m. kovo 16 d. Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 07/03/158P su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, sudarytos  ieškovės J. P. ir atsakovo „Luminor Bank“ AS, veikiančio per „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyrių (buvęs pavadinimas – „Nordea Bank Finland Plc“), nutraukimą negaliojančiu; 2) pripažinti atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. spalio 24 d. sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo negaliojančiu; 3) pripažinti 2017 m. spalio 23 d. Reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. vasario 8 d. atsakovas „Luminor Bank“ AS (toliau – ir atsakovas) J. P. suteikė 145 028,43 Eur paskolą trisdešimčiai metų žemės sklypo, gyvenamojo namo, viralinės su rūsiu, ūkinių pastatų, kluono, šiltnamio bei kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), įsigijimui. Ieškovė J. P. ir atsakovas 2007 m. kovo 16 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/03/158P (toliau – kreditavimo sutartis), taip pat 2007 m. kovo 16 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. LBK 07/03/48P (toliau – laidavimo sutartis), kurios pagrindu ieškovas V. P. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei ieškovė J. P. nevykdys savo įsipareigojimų grąžinti atsakovui gautą sumą ir mokėti palūkanas pagal Kreditavimo sutartį. Kredito pagal kreditavimo sutartį grąžinimą ieškovė J. P. 2007 m. kovo 20 d. apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – ir atsakovė). Atsakovė ir ieškovė J. P. 2009 m. rugpjūčio 26 d. sudarė Mokėjimų draudimo susitarimą
Nr. BPD 032629-1/669, kurio pagrindu šalys susitarė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“, vykdydama ieškovės įsipareigojimus grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas, išmokės draudimo išmoką atsakovui bei padengs skolą, išskyrus netesybas.

3.       Nurodė, kad atsakovas 2011 m. birželio 14 d. pranešimu pareikalavo ieškovų pagal kreditavimo sutartį sumokėti 3 603,84 Eur skolą ir kitas iki sumokėjimo atsirasiančias sumas. Atsakovas informavo, kad ieškovams nevykdant įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ir iki 2011 m. birželio 29 d. nesumokėjus skolos, atsakovas nuo 2011 m. birželio 29 d. vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Ieškovai 2011 m. birželio 24 d. pateikė prašymą atsakovui nenutraukti kreditavimo sutarties dėl ieškovų sunkios finansinės situacijos, tačiau atsakovas prašymą atmetė ir 2011 m. liepos 13 d. raštu pranešė apie kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. birželio 29 d. Atsakovė 2011 m. liepos 20 d. raštu informavo ieškovus, jog atsakovas pranešė apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Atsakovė 2012 m. spalio 24 d. informavo ieškovus, kad draudimo išmokos dydis yra 109 956,70 Eur (109 320,95 Eur negrąžinto kredito ir 635,75 Eur nesumokėtų palūkanų už 3 mėnesius). 2017 m. spalio 23 d. atsakovas ir atsakovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas perleido atsakovei reikalavimo teises pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis (109 956,70 Eur draudimo išmoką, 56 649,01 Eur skolą, 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, atsakovui sumokėtas 630,15 Eur turto draudimo išlaidas, reikalavimo teises pagal 2007 m. kovo 16 d. hipotekos lakštą). Atsakovė 2021 m. gegužės 19 d. raštu ieškovams pranešė, kad nuo 2011 m. birželio 29 d. ieškovai atsakovui sumokėjo 69 117,62 Eur. 2021 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto 20-ojo notaro biuro notarė J. Š. parengė ieškovams pranešimą, kuriame nurodyta, jog per 20 dienų nesumokėjus atsakovei skolos, bus atliktas vykdomasis įrašas.

4.       Nurodė, kad vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas prieštarauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams bei reikalavimui išsaugoti sutartį, nes prievolės atsakovui vykdymas buvo užtikrintas hipoteka, taip pat ieškovai pradelsė įsipareigojimų vykdymą ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad 2011 m. sausio mėnesį ieškovas V. P. buvo atleistas iš darbo. Laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo manyti, jog ieškovai ateityje nevykdys įsipareigojimų. Ieškovų laikini finansiniai sunkumai nuo 2012 m. liepos mėnesio buvo išspręsti ir ieškovai norėjo toliau mokėti įmokas, tačiau atsakovas įmokų nepriėmė. Dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai patyrė finansinius nuostolius, nes turėjo mokėti žymiai didesnes įmokas, patyrė psichologinius išgyvenimus ir gyvena baimėje, kad bus su vaikais iškeldinti iš vienintelio gyvenamojo būsto. Ieškovų vertinimu, pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu, turi būti pripažinti negaliojančiais ir 2012 m. spalio 24 d. sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo ir 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartis.

5.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė J. P. ir atsakovė 2009 m. rugpjūčio 26 d. sudarė mokėjimų draudimo susitarimą, kurio pagrindu susitarė, kad atsakovė iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. padengs pradelstą 6 340,87 Eur įsiskolinimą atsakovui ir nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. liepos 27 d. išmokės 12 mėnesių mokėjimų draudimo išmokas. Ieškovė 2010 metų pabaigoje nutraukė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį vykdymą. Atsakovas 2011 m. sausio 10 d., 2011 m. sausio 26 d., 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. birželio 14 d., išsiuntė ieškovei priminimus dėl ieškovės įsipareigojimų nevykdymo, tačiau ieškovei nenurodžius objektyvių priežasčių dėl netinkamo kreditavimo sutarties vykdymo, atsakovas 2011 m. birželio 29 d. vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną ieškovės įsiskolinimas buvo pradelstas 6 mėnesiais, ieškovė nebendradarbiavo, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį.

6.       Nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta 10.1 papunkčio pagrindu, t. y. pradelsus prievolės vykdymą ilgiau kaip dešimt kalendorinių dienų. Ieškovai sutarties nuostatos neginčija. Kreditavimo sutartis nutrūko dėl ieškovų aplaidaus elgesio bei požiūrio į susidariusią situaciją, o ne dėl atsakovo tariamo nebendradarbiavimo.

7.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad kreditavimo sutartis buvo pagrįstai nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti 2017 m. gruodžio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, nes reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pagal Būsto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, išmokėjus draudimo išmoką. Nurodo, kad 2012 m. spalio 24 d. sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo priimtas vadovaujantis Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 50 punktu, todėl įvertinus šią aplinkybę (ieškovai apie 2012 m. spalio 24 d. sprendimą žinojo daugiau nei 8,5 metų) bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalimi, darytina išvada, kad ieškovai praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

9.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. birželio 29 d. ir ieškovai iki kreditavimo sutarties nutraukimo dienos jokių papildomų įmokų atsakovui nesumokėjo, padarė išvadą, kad ieškovė ilgiau nei šešis mėnesius nevykdė sutartinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, todėl atsakovas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 10.1 papunkčiu ir CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai apie kreditavimo sutarties pažeidimus raštiškai buvo informuoti iš viso 4 kartus, 3 kartus ieškovams raštu buvo nustatytas papildomas terminas susimokėti susidariusį įsiskolinimą, ieškovai buvo įspėti apie gresiantį kreditavimo sutarties nutraukimą, taip pat ieškovams buvo pasiūlyta aptarti su atsakovu susidariusį įsiskolinimą ir kartu ieškoti situacijos sprendimo būdų. Teismas nustatė, kad įvykusio susitikimo su atsakovo atstovais metu, ieškovams papildomai buvo pasiūlyta susimokėti bent dalį įsiskolinimo arba pateikti mokėjimų susitarimo sudarymą su UAB „Būsto paskolų draudimas“. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas bendradarbiavo su ieškovais vykdant kreditavimo sutartį ir bandė ją išsaugoti, tačiau ieškovės nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas buvo esminis kreditavimo sutarties pažeidimas, kuris šiuo konkrečiu atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis).

11.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pagrindinis ieškovų byloje pareikštas reikalavimas pripažinti atsakovo vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu yra nepagrįstas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir kitus išvestinius ieškovų reikalavimus dėl sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo pripažinimo negaliojančiu negalėtų būti tenkinamas ir dėl to, kad ieškovai šiam reikalavimui pareikšti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.127 straipsnio 7 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgė išimtinai į atsakovo interesus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės ir atsakovo sudaryta sutartis buvo ilgalaikė, o visa kredito suma turi būti grąžinta 2037 m. vasario 27 d., kreditavimo sutarties nutraukimo dieną ieškovės neįvykdyta prievolės suma buvo 4 230,18 Eur. Likusią neįvykdytą prievolės sumą – 135 630,57 Eur – buvo susitarta grąžinti iki 2037 m. vasario 27 d., todėl atsakovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad ji bus įvykdyta anksčiau nei buvo susitarta. 2011 m. birželio 29 d. (kreditavimo sutarties nutraukimo dieną) atsakovas galėjo pagrįstai tikėtis tik 4 230,18 Eur prievolės įvykdymo. Atsakovas iš esmės yra gavęs kreditavimo sutarties tikslą – palūkanas. Vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo dieną ieškovės skola – 4 230,18 Eur sudarė tik 2,92 proc. visos kredito sumos pagal minėtą sutartį, todėl negalima teigti, kad atsakovas iš esmės ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal kreditavimo sutartį. Teismas taip pat objektyviai neįvertino aplinkybės, kad ieškovai šiuo metu galėtų vykdyti įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį.

12.2.                      Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai patyrė didelių finansinių nuostolių, nes po kreditavimo sutarties nutraukimo mokėjo didesnes įmokas atsakovui nei ieškovai būtų mokėję atsakovui pagal kreditavimo sutartį. Be to, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai patyrė neturtinę žalą, nes kreditavimo sutarties tikslas buvo įsigyti šeimos gyvenamąjį būstą, kuris yra vienintelis ir kuriame gyvena ir ieškovų nepilnamečiai vaikai.

12.3.                      Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, susijusių su atsakovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, kurios patvirtina, kad 2012 m. liepos mėnesį pagerėjus ieškovų turtiniai padėčiai, ieškovai norėjo vėl pradėti mokėti įmokas pagal kreditavimo sutartį atsakovui ir padengti atsakovui susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas nepriėmė ieškovų įmokos, todėl ieškovai nuo 2012 m. liepos mėnesį pradėjo mokėti atsakovei.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, nes šiuo konkrečiu atveju, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas, siekiant įvykdyti teisingumą.

13.       Atsakovas atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Ieškovai neginčija aplinkybės, kad net 6 mėnesius nevykdė kreditavimo sutarties, tačiau, jų vertinimu, padaryti pažeidimai nebuvo esminiai ir todėl jie nesudarė pagrindo nutraukti kreditavimo sutartį CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindu. Su šiais apeliacinio skundo argumentais būtų galima sutikti tik ta apimtimi, kad kreditavimo sutartis pirmiausia turėjo būti nutraukta CK 6.217 straipsnio 3 dalies, 6.209 straipsnio 3 dalies pagrindu, likusioje apimtyje atsakovas su ieškovų apeliacinio skundo argumentais nesutinka visiškai. Vertinant, ar 6 mėnesių visiškas kreditavimo sutarties nevykdymas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, atsakovas neginčija, kad kreditavimo sutartys yra ilgalaikės, tačiau tai nereiškia, komerciniai bankai privalo laukti neapibrėžtą laiko tarpą, kai jos yra nevykdomos 6 mėn. ir ilgiau.

13.2.                      Ieškovai nenurodo, kokiu atveju atsakovas galėtų nutraukti kreditavimo sutartį dėl esminio pažeidimo, ieškovai tik akcentuoja, kad pradelsta skola sudarė „vos 2,92 proc. kredito sumos“.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybę, kad ieškovai visiškai nebendradarbiavo su atsakovu ir nesiekė išspręsti susidariusios situacijos. Priešingai, prieš vienašališkai nutraukdamas kreditavimo sutartį atsakovas keturis kartus siūlė ieškovams padengti pradelstą įsiskolinimą. Nustatydamas papildomus terminus prievolėms įvykdyti atsakovas siūlė ieškovei atvykti ir aptarti galimus susidariusios situacijos sprendimo būdus.

13.4.                      Ieškovai nepagrįstai siekia nuginčyti ir kitus sprendimus / susitarimus, sudarytus su atsakove. Tiek iki kreditavimo sutarties, tiek po kreditavimo sutarties nutraukimo visi susitarimai, sudaryti su atsakove, buvo sudaryti šalių laisva valia, ieškovų neverčiant to daryti. Ieškovai 10 metų iš dalies vykdė šiuos savo įsipareigojimus atsakovei, todėl atsakovas nesupranta, kodėl tik dabar ieškovai pareiškė ieškinį atsakovui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumo. Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu po daugiau, nei 10 metų, šiuo konkrečiu atveju sudarytų sąlygas revizuoti eilę kitų teisėtai sudarytų susitarimų su trečiaisiais asmenimis. Tokiu būdu būtų pažeidžiamos ne tik atsakovo, bet taip pat ir trečiųjų šalių teisės ir teisėti interesai.

14.       Atsakovė atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Priešingai nei nurodo ieškovai, jų finansiniai sunkumai nebuvo laikini ir jie tęsėsi ilgą laiką, šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie ieškovų pajamas.

14.2.                      Ieškovai nenurodo nei vieno argumento, kad skundžiamame sprendime pripažinus pagrindinį ieškovų ieškinio reikalavimą – pripažinti atsakovo vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu – nepagrįstu, turėtų būti patenkinti išvestiniai ieškinio reikalavimai.

15.       2022 m. kovo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas UAB „Intrum Lietuva“ prašymas pakeisti atsakovę UAB „Būsto paskolų draudimas“ nauja atsakove UAB „Intrum Lietuva“. Nurodo, kad 2021 m. lapkričio 26 d. reikalavimo teisių ir pareigų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 21-015 ir 2022 m. vasario 17 d. UAB „Intrum Lietuva“ pranešimais J. P. ir V. P., atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ perleido reikalavimo teises į ieškovus. Kartu su prašymu pateikė 2021 m. lapkričio 26 d. reikalavimo teisių ir pareigų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 21-015 ištraukos kopiją, 2022 m. vasario 17 d. pranešimus (dėl reikalavimo teisių perleidimo naujajai kreditorei UAB „Intrum Lietuva“) ieškovams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.

17.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas apeliantų ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ pakeitimo

18.       CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

19.       UAB „Intrum Lietuva“ pateikė prašymą pakeisti UAB „Būsto paskolų draudimas“ jos procesinių teisių šioje byloje perėmėja UAB „Intrum Lietuva“. Kartu su prašymu UAB „Intrum Lietuva“ pateikė 2021 m. lapkričio 26 d. reikalavimo teisių ir pareigų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 21-015 ištraukos kopiją, kurios pagrindu pradinis kreditorius - kreditorė UAB „Būsto paskolų draudimas“ atlygintinai perleido naujajam kreditoriui (UAB „Intrum Lietuva“) reikalavimo teises į apeliantus, 2022 m. vasario 17 d. pranešimus (dėl reikalavimo teisių perleidimo naujajai kreditorei UAB „Intrum Lietuva“) apeliantams. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti atsakovę UAB „Būsto paskolų draudimas“ jos procesinių teisių perėmėja UAB „Intrum Lietuva“.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

20.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantė J. P. ir atsakovas 2007 m. kovo 16 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/03/158P, kurios pagrindu atsakovas suteikė apeliantei (kredito gavėjai) 145 028,43 Eur (500 000 Lt) dydžio kreditą žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui. Kredito grąžinimo terminas – 2037 m. vasario 27 d. Kreditavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo suteikti apeliantei J. P. sutartyje nustatytomis sąlygomis nustatyto dydžio pinigines lėšas, o apeliantė įsipareigojo gautą sumą grąžinti atsakovui ir mokėti palūkanas (kreditavimo sutarties 1 punktas).

21.       2007 m. kovo 16 d. apeliantai ir atsakovas sudarė laidavimo sutartį Nr. LBK 07/03/48P, kurios pagrindu apeliantas V. P. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei ieškovė J. P. nevykdys savo įsipareigojimų grąžinti atsakovui gautą sumą ir mokėti palūkanas pagal kreditavimo sutartį.

22.       Kredito pagal kreditavimo sutartį grąžinimą apeliantė J. P. 2007 m. kovo 20 d. apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“. 

23.       Atsakovė ir apeliantė J. P. 2009 m. rugpjūčio 26 d. sudarė Mokėjimų draudimo susitarimą Nr. BPD 032629-1/669, kurio pagrindu šalys susitarė, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ įvykdys už apeliantę bankui įsipareigojimus, t. y. išmokės draudimo išmokos sumą dėl laiku negrąžinto kredito ir kredito sutarties pažeidimų, kurią 2009 m. rugpjūčio 26 d. sudarė: 1 585,96 Eur negrąžinto kredito, 4 754,91 Eur nesumokėtų palūkanų, 167,88 Eur delspinigių, atitinkamomis sąlygomis, o šią sumą ieškovė draudimo bendrovei grąžins lygiomis dalimis kas mėnesį per netrumpesnį kaip 10 metų terminą.

24.       Atsakovas 2011 m. birželio 14 d. pranešimu apeliantams pareikalavo pagal kreditavimo sutartį sumokėti 3 603,84 Eur skolą (už 2010 m. gruodžio 27 d. – 2011 m. gegužės 27 d. nemokėtas palūkanas, kredito grąžinimo įmokas ir įsipareigojimo nevykdymo palūkanas) ir kitas iki sumokėjimo atsirasiančias sumas ir informavo, kad apeliantams nevykdant įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ir iki 2011 m. birželio 29 d. nesumokėjus skolos, atsakovas nuo 2011 m. birželio 29 d. vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį.

25.       Apeliantai 2011 m. birželio 24 d. pateikė prašymą atsakovui nenutraukti kreditavimo sutarties dėl sunkios finansinės situacijos, tačiau atsakovas prašymą atmetė ir 2011 m. liepos 13 d. raštu pranešė apie kreditavimo sutarties nutraukimą nuo 2011 m. birželio 29 d.

26.       2011 m. liepos 20 d. atsakovė informavo apeliantus, kad atsakovas pranešė apie kreditavimo sutarties nutraukimą.

27.       Atsakovė 2012 m. spalio 24 d. informavo apeliantus, kad draudimo išmokos dydis yra 109 956,70 Eur (109 320,95 Eur negrąžinto kredito ir 635,75 Eur nesumokėtų palūkanų už 3 mėnesius).

28.       2017 m. spalio 23 d. atsakovas ir atsakovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas perleido atsakovei reikalavimo teises pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis (109 956,70 Eur draudimo išmoką, 56 649,01 Eur skolą, 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, atsakovui sumokėtas 630,15 Eur turto draudimo išlaidas, reikalavimo teises pagal 2007 m. kovo 16 d. hipotekos lakštą).

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)pagrįstumo

29.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl apeliantų įsiskolinimo dydžio, ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovas pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-421/2020, aiškindamas analogišką kreditavimo sutarties 10.1 papunkčio sąlygą, ją pripažino negaliojančia, tačiau šiuo konkrečiu atveju sprendimas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo buvo priimtas kitomis sąlygomis, nei nustatytos kreditavimo sutarties 10.1 papunktyje, t. y. kredito davėjas sutartį nutraukė, kai po keleto perspėjimų apeliantė J. P. daugiau nei pusę metų nevykdė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį.

30.       Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad kreditavimo sutarties nutraukimo dieną apeliantės J. P. neįvykdyta prievolės suma atsakovui buvo 4 230,18 Eur. Likusią neįvykdytą prievolės sumą – 135 630,57 Eur – buvo susitarta grąžinti iki 2037 m. vasario 27 d., todėl atsakovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad ji bus įvykdyta anksčiau nei buvo susitarta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais.

31.       Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį sutartis vienašališkai gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

32.       Pagal kreditavimo sutarties 10.1 papunktį „jeigu Kredito gavėjas nesumoka bet kokios pagal šią sutartį mokėtinos sumos ilgiau nei 10 (dešimt) kalendorinių dienų, Bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal šią sutartį, pranešdamas apie tai Kredito gavėjui raštu ne vėliau kaip prieš 10 (dešimt) kalendorinių dienų. Kredito gavėjui per anksčiau nurodytą terminą padengus įsiskolinimą, kurio mokėjimo terminai suėję, ši sutartis nebus nutraukiama“. 

33.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovas kreditavimo sutartį nutraukė vadovaudamasis kreditavimo sutarties 10.1 papunkčiu, nes apeliantai nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2011 m. gegužės 27 d. nesumokėjo mokėtinų sumų pagal kreditavimo sutartį, iš viso 3 603,84 Eur. Pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Nagrinėjamu atveju sudarytos kreditavimo sutarties 10.1 papunktyje nustatyta, kad sutartis gali būti vienašališkai tvarka nutraukta dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo.

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys kreditavimo sutarties nuostatose įtvirtino susitarimą, kad griežtas įmokų pagal sutartis grafiko laikymasis turi esminės reikšmės (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas). CK 6.156 straipsnio, įtvirtinančio sutarties laisvės principą, 1 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; 4 dalyje nurodyta, kad šalys taip pat turi teisę nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, tai reiškia, kad sutarties šalims įstatymo leidžiama susitarti ir dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus.

35.       Kredito gavėjai (apeliantai) įmokų pagal sudarytą grafiką laiku nesumokėjo, t. y. prievoles vykdė netinkamai, todėl atsakovas kreditavimo sutartį pagrįstai vienašališkai nutraukė, laikydamas, kad apeliantai pažeidė esmines kreditavimo sutarties sąlygas. Nuo pirmo priminimo dėl prievolių vykdymo išsiuntimo (2011 m. sausio 10 d.) iki kreditavimo sutarties nutraukimo (2011 m. birželio 29 d.) buvo praėjusios 154 kalendorinės dienos, per kurias apeliantai turėjo galimybę susidariusį įsiskolinimą sumokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas sudarė sąlygas bei skyrė pakankamai laiko pradelstoms skoloms ir netesyboms sumokėti, tačiau apeliantams nustatytais terminais skolų nepadengus, laikytina, kad atsakovas kreditavimo sutartį nutraukė, nepažeisdamas sutarčių nutraukimo tvarkos.

36.       Nors apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pradelstų mokėjimų suma pagal kreditavimo sutartį, lyginant su paskolos suma, nėra didelė, jog kredito grąžinimo laikotarpis yra ilgas, tačiau šiuo konkrečiu atveju nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad apeliantų padaryti pažeidimai nebuvo esminiai, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymėtina, kad apeliantai elgėsi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, nesikreipė tiesiogiai į atsakovą dėl įmokų mokėjimo banko padalinyje, nesikreipė dėl įmokų atidėjimo, nesikreipė į trečiuosius asmenis dėl sutarties refinansavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokėjimo prievolių terminų  pažeidimai vėl tęsėsi apie 6 mėnesius iš eilės (atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu ieškovė jau buvo neseniai pasinaudojusi ir draudimo sutartimi (šios nutarties 23 punktas), o nuolatinis prievoles pažeidžiantis apeliantų elgesys ir visiškas nebendradarbiavimas ir išeičių neieškojimas suteikė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad kreditavimo sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Tokia išvada atitinka ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-176-421/2020).

37.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atmetus ieškinio reikalavimą dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nėra pagrindo tenkinti išvestinius ieškinio reikalavimus dėl sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Pažymėtina, kad kiti apeliantų ieškinio reikalavimai laikytini išvestiniais iš atsakovo 2011 m. birželio 14 d. pranešimo apie sutarties nutraukimą. Tiek atsakovės 2012 m. spalio 24 d. sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo, tiek 2017 m. spalio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimas negaliojančiais sukeltų apeliantams teisines pasekmes tik tuo atveju, jei būtų pripažintas negaliojančiu atsakovo 2011 m. birželio 14 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą. Byloje nustačius, kad apeliantai neįrodė, jog kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais ir išvestinius sandorius bei su jais susijusius kitus ieškinio reikalavimus. 

38.       Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo pripažinimo negaliojančiu vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, nes šiuo konkrečiu atveju, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas, siekiant įvykdyti teisingumą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad teismas skundžiamame sprendime išvestinių ieškinio reikalavimų netenkino tuo pagrindu, jog nebuvo patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, t. y. teismas, šiuo konkrečiu atveju, ieškinio senaties termino netaikė, tik iš esmės pasisakė, kad išvestinis ieškinio reikalavimas (dėl sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo) nebūtų tenkinamas, nes ieškovai (apeliantai) šiam reikalavimui pareikšti praleido ieškinio senaties terminą.

39.       Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, negu tikėjosi apeliantai, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.

40.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

41.       Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir pritardama kitiems skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytiems bei šioje nutartyje nebekartojamiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų apeliacinis skundas atmestas, jiems apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

43.       Atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprašė priteisti iš apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Būsto paskolų draudimas“, juridinio asmens kodas 110076079, jos teisių perėmėja uždarąja akcine bendrove „Intrum Lietuva“, juridinio asmens kodas 304615887.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                        Danguolė Martinavičienė

                                                Gintaras Pečiulis

                                                Laima Ribokaitė