Civilinė byla Nr. 3K-3-360-378/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00023-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. Č. (dabartinė pavardė – Sh.) prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Bylos esmė
Pareiškėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo (toliau – ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismas) 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02. Šiuo sprendimu nustatyta, kad atsakovas (šioje byloje – suinteresuotas asmuo) A. Z. yra vaiko L. M. L. (dabartinė pavardė – Č.) tėvas, taip pat iš atsakovo vaiką atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, mokėtini kiekvieno mėnesio pirmą dieną, pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo:
1) nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 Eur (349 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 Eur;
2) nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 Eur (355 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 Eur;
3) nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 Eur (366 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 Eur;
4) nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188 Eur, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 188 Eur;
5) nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228 Eur, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 228 Eur;
6) nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą antros amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui;
7) nuo 2009 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą trečios amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui.
Vokietijos Federacinės Respublikos teismas sprendimu taip pat įpareigojo atsakovą padengti teisminio ginčo išlaidas.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, netikrindamas jo nepripažinimo pagrindų, paskelbė vykdytinu Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 7 d. nutartimi pripažino Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo; paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 5 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir perdavė užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija pritarė Lietuvos apeliacinio teismo išvadai, kad tėvystės nustatymo klausimu priimto ir įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarkos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisė nereguliuoja, todėl pažymėjo, kad tokio pobūdžio procesinių sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūroms taikytinos nacionalinės proceso teisės nuostatos. Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo nepripažinimo pagrindus teismas turi patikrinti ex officio, nes kitos valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimas ir vykdymas patenka į viešosios tvarkos sritį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog nėra CPK 810 straipsnyje nustatytų nepripažinimo pagrindų, buvo padaryta neištyrus visų įstatyme įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, konkrečiai – CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimą, nevertino to fakto, kad byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas, atsakovas A. Z. sprendimo priėmimo dieną buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad liko neįvertinta ir kita aplinkybė, kad nepilnamečio vaiko, kurio tėvystės ir išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas, motina – bylos pareiškėja, yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas pripažino Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimtą sprendimą dėl tėvystės nustatymo neišsiaiškinęs tokio sprendimo priėmimo pagrindų ir motyvų, t. y. nepareikalavęs viso teismo sprendimo, o procesinį sprendimą priėmė įvertinęs vien tik jo rezoliucinę dalį. Tais atvejais, kai teismas sprendžia dėl teismo sprendimo pripažinimo, kai galbūt pažeistos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, siekiant tokį sprendimo nepripažinimo pagrindą taikyti ne formaliai, tikslinga išsiaiškinti, kokiais teisiniais ir faktiniais pagrindais vadovavosi užsienio valstybės teismas, nustatydamas, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, ir kokią teisę taikė ginčo išsprendimui.
Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis civilinės bylos nagrinėjimui, 2014 m. gegužės 15 d. su teisinės pagalbos prašymu kreipėsi į prašomą pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimą priėmusį Vokietijos Federacinės Respublikos teismą. Lietuvos apeliacinis teismas prašyme užsienio teismui dėl teisinės pagalbos suformulavo šiuos klausimus:
Kada Vokietijos Federacinės Respublikos teisme buvo inicijuota byla Nr. 3 F 403/02?
Ar I. Č. ir A. Z. Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykusio teismo proceso metu turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą (gyvenamąją vietą) Vokietijos Federacinėje Respublikoje? Kokiais adresais I. Č. ir A. Z. proceso metu buvo siunčiami teismo procesiniai dokumentai? Iš kokių adresų minėti asmenys teikė teismui procesinius dokumentus?
Ar A. Z. buvo informuotas apie Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijuotą teismo procesą, ar jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, sudarytos galimybės dalyvauti procese? Ar yra procesinių dokumentų įteikimo faktą A. Z. pagrindžiančių įrodymų?
Ar kartu su pareiškėjos I. Č. prašymu Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo procesinis dokumentas yra visas teismo sprendimas, ar tai yra teismo sprendimo santrauka (išrašas)?
Ar Vokietijos Federacinės Respublikos teisme vykusiame procese buvo sprendžiamas tėvystės nustatymo klausimas? Jei taip, ar šiuo klausimu buvo kilęs ginčas?
Ar Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, nagrinėjant bylą Nr. 3 F 403/02, šalių buvo keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės išimtinės jurisdikcijos spręsti dėl vaiko L. M. L. tėvystės nustatymo, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo jurisdikcijos dėl šios bylos dalies ?
Tuo atveju, jeigu tėvystės nustatymas buvo Vokietijos Federacinės Respublikos teisme vykusio proceso objektas, kokių faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu Vokietijos Federacinės Respublikos teismas nustatė savo jurisdikciją nagrinėti bylą? Kokiu teisės aktu teismas grindė jurisdikciją?
Vokietijos Federacinės Respublikos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė atsakymą į šio teismo teisinės pagalbos prašymą, kuriame atsakė, kad:
Ieškinys šeimos byloje Nr. 3A 403/02 Vokietijos Federacinės Respublikos teisme gautas 2002 m. spalio 29 d. Ieškinys apėmė du objektus: atsakovo tėvystės nustatymą ir atsakovo įpareigojimą mokėti išlaikymą.
L. M. L. nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje (adresas: duomenys neskelbtini). Vaiko gynėjas buvo Karlsrūhės miesto jaunimo tarnyba.
A. Z. gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu buvo Lietuvos Respublikoje. Ieškinys buvo įteiktas atsakovui, teismui pateikus teisinės pagalbos prašymą užsienio valstybės kompetentingoms institucijoms. A. Z. įteiktas ieškinys, raštas dėl proceso išlaidų, šaukimas atvykti į teismą. Procesiniai dokumentai A. Z. įteikti adresu: duomenys neskelbtini. Procesinių dokumentų pristatymo liudijime, kurį 2003 m. rugpjūčio 25 d. išdavė kompetentinga Lietuvos Respublikos įstaiga, patvirtintas procesinių dokumentų įteikimo A. Z. faktas. Atsakovas atsiliepė į I. Č. ieškinį 2003 m. rugsėjo 10 d., nurodydamas adresą: duomenys neskelbtini, Lietuvos Respublika. Atsakovas naudojo šį adresą ir atsiliepime į ieškinį, rašte, sudarytame 2003 m. rugsėjo 10 d. Vaiko motina I. Č. ieškinio pateikimo metu taip pat gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje (adresu duomenys neskelbtini).
Vokietijos Federacinės Respublikos teisme nagrinėtas vaiko kilmės nustatymo klausimas. Vaiko motina I. Č. teismo procese buvo apklausta kaip liudytoja. Teismas taip pat nurodė atlikti kraujo tyrimą vaiko kilmės ekspertizei. Atsakovas prie šios procedūros neprisidėjo, t. y. ekspertizės sudarymui nepateikė nei seilių, nei kraujo mėginių. Teismas nustatė, kad atsakovas bendradarbiavimo prievolės neįvykdė, todėl 2004 m. balandžio 26 d. kreipėsi į atsakovą ir nurodė, kad dėl jo vengimo vykdyti teismo procesinį sprendimą bus daromos atitinkamos išvados. Teismas pranešė, kad procesiniu sprendimu, priimtu 2003 m. kovo 28 d., turėjo būti paimtas kraujo mėginys. A. Z., nepaisant daugelio eksperto bandymų jį paraginti duoti kraujo mėginį, to nepadarė, taip pat nereagavo į teismo pastabą, kad toks elgesys gali būti traktuojamas kaip trukdymas rinkti įrodymus. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus ir atsakovo elgesį, dėl jo tėvystės nekyla jokių racionalių abejonių, todėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo 1 punkte nustatė, kad atsakovas A. Z. yra vaiko tėvas.
Atsakovas rašytiniame atsiliepime į ieškinį laikėsi pozicijos, kad teismas, į kurį kreiptasi, dėl vaiko ir motinos gyvenamosios vietos Lietuvoje ir dalyvaujančių byloje asmenų pilietybės nėra kompetentingas nagrinėti bylą. Teismas su rašytiniais atsakovo argumentais dėl teismo kompetencijos trūkumo nesutiko. Kadangi vaiko ir jo motinos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Karlsrūhės mieste, teismas laikė, jog materialiuoju, teritoriniu ir tarptautiniu požiūriu buvo atsakingas už sprendimo priėmimą. Bylos išnagrinėjimui taikyta Vokietijos materialioji ir proceso teisė. Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo kompetencija buvo pagrįsta Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio proceso kodekso 640 a paragrafu.
II. Teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi pripažino Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02, kuriuo nustatyta, kad A. Z. yra vaiko L. M. L. (dabartinė pavardė – Č.) tėvas; paskelbė vykdytina Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dalį, kuria iš A. Z. vaiką atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, mokėtini kiekvieno mėnesio pirmą dieną, pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo:
1) nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 Eur (349 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 Eur;
2) nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 Eur (355 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 Eur;
3) nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 Eur (366 buvusias Vokietijos markes), atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 Eur;
4) nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188 Eur, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 188 Eur;
5) nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228 Eur, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 228 Eur;
6) nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą antros amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui;
7) nuo 2009 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti 100 proc. įsakymu nustatytą trečios amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 Eur pašalpą vaikui.
Vokietijos Federacinės Respublikos teismas sprendimu taip pat įpareigojo atsakovą padengti teisminio ginčo išlaidas.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimui taikytinos teisės pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje suformuluota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) aiškinimo ir taikymo praktika. Teismas sprendė, kad šioje byloje susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija turi būti nagrinėjama atsižvelgiant ne vien tik į CPK 785 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias nacionalinio teismingumo taisykles, tačiau ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos, prisijungiant prie tarptautinių sutarčių: Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Vaiko teisių konvencija), Konvencijos, konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“, prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas, atsižvelgdamas į faktus, jog ginčo teisinių santykių metu I. Č. Lietuvos Respublikoje neturėjo nei nekilnojamojo turto, nei pragyvenimo šaltinio, taip pat atsižvelgdamas į faktą, kad L. M. L. yra gimusi Vokietijoje, nenustatė, kad I. Č., Vokietijos Federacinėje Respublikoje inicijavusi teismo procesą, būtų sąmoningai ieškojusi palankesnio teisinio režimo teisiniam ginčui su suinteresuotu asmeniu. Teismas pažymėjo, kad L. M. L., ieškinio padavimo metu buvusios penkerių metų amžiaus, teises ir teisėtus interesus užtikrino motina, kreipdamasi į teismą pagal vaiko ir savo nuolatinę gyvenamąją vietą ginčo teisinių santykių metu, kas visiškai atitinka tiek Lietuvos Respublikos CPK, tiek ginčo metu galiojusią Vokietijos Federacinės Respublikos proceso įstatymo nuostatą. Formalioji CPK 785 straipsnio taikymo logika reikalautų, kad, užuot kreipdamasi į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą, I. Č. tai atliktų Lietuvos Respublikos teisme, nustatytiname pagal atsakovo (numanomo vaiko tėvo ir išlaikymo skolininko) gyvenamąją vietą. Tačiau akivaizdu, kad asmens, vieno auginančio mažametį vaiką, Lietuvos Respublikoje neturinčio nei būsto, nei pajamų šaltinio, nei kitų turtinių resursų, galimybės tai padaryti yra menkesnės, kai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą aiškinimo taisykles, suformuluotas EŽTT praktikoje, valstybinis teisės kreiptis į teismą reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Konvencijos teisėms. Teismo manymu, vaiko motinos I. Č. veiksmai susiklosčiusioje situacijoje vertintini kaip sąžiningi ir racionalūs, be to, nukreipti į Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos ir kitų nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų saugomų dukters teisių apsaugą bei vaiko geriausių interesų apsaugos principo įgyvendinimą. Šie veiksmai savo esme atitiko Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų reikalavimus bylose dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Teismas sprendė, kad suinteresuoto asmens A. Z. procesinis elgesys analogiškų išvadų daryti neleidžia – tik kasaciniame skunde dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-48/2013 argumentą dėl Lietuvos Respublikos teismų išimtinės kompetencijos pirmą kartą iškėlęs suinteresuotas asmuo, be Vokietijos Federacinės Respublikos teismui pareikšto jurisdikcinio prieštaravimo ir šiame teismo procese Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų, jokių kitų realių veiksmų dėl savo neva pažeistos CPK 785 straipsnyje įtvirtintos teisės gynybos Lietuvos Respublikos teismuose nesiėmė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš užsienio valstybės teismo atsakymo į teisinės pagalbos prašymą matyti, kad suinteresuotas asmuo kooperuotis su šiuo teismu atsisakė ir nesutiko atlikti medicininių tyrimų tėvystei nustatyti. Taigi tokiam asmeniui, net ir reiškiančiam jurisdikcinį prieštaravimą, jei jis yra visiškai įsitikinęs, kad nėra konkretaus vaiko biologinis tėvas, nėra jokio pagrįsto ir racionalaus intereso, atsisakant atlikti tyrimus, rizikuoti tokio teismo proceso galimu rezultatu bei išlaidomis, galbūt patirsimomis, siekiant jo teisinio rezultato nuginčijimo. Teismui nekėlė jokių abejonių faktas, kad A. Z. yra L. M. L. biologinis tėvas – jo tėvystė nustatyta DNR tyrimo būdu, 99, 5 proc. tikslumu, be to, jau minėtas atsisakymas atlikti tyrimus, kai to prašė užsienio valstybės teismas, taip pat faktas, jog suinteresuotas asmuo iki šiol nėra inicijavęs jokių teismo procesų Lietuvos Respublikoje dėl nagrinėjamo teisinio santykio, šią išvadą tik sustiprina. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra neigęs tėvystės – taigi suinteresuotas asmuo siekia teisės bylinėtis Lietuvos Respublikoje apsaugos, pats neįdėjęs beveik jokių pastangų į jos įgyvendinimą. Teismas sprendė, kad L. M. L. motinos, veikusios vaiko interesais, naudojimasis Konvencijos, Vaiko teisių konvencijos bei konvencijos „Dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso“ jai garantuojamomis teisėmis Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat pripažintomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, negali prieštarauti ir neprieštarauja CPK 785 straipsnyje įtvirtintoms išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir privatinės teisės esmei. Teismo vertinimu, nepripažinus užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo, būtų sukurta nepateisinama vaiko teisinio statuso dichotomija: Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitose valstybėse, kuriose Vokietijos teismo sprendimas galėtų būti pripažintas, A. Z. būtų vaiko tėvas, o Lietuvos Respublikos teisinės sistemos akyse vaikas tėvo neturėtų ir ieškovė turėtų bylinėtis dėl to paties Lietuvos Respublikos teismuose, esant itin didelei tokio paties teisinio rezultato tikimybei. Faktas, kad tokia situacija, kai, inter alia, esama neginčijamų tėvystės įrodymų, būtų absoliučiai priešinga vaiko interesams, Žmogaus teisių konvencijai, Vaiko teisių konvencijai, Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotiems standartams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei pačiai teisingumo esmei yra daugiau nei akivaizdus.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo dalies, kuria priteistas išlaikymas, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtų procesinių sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras kitose ES valstybėse reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009. Teismas sprendė, kad užsienio valstybės teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio a punktas) ar kitam teismo sprendimui (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio c ir d punktai). Aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimu priteistas išlaikymas už ilgesnį laikotarpį, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai, taip pat nesudarė teismui pagrindo netenkinti pareiškėjos prašymo, nes valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį ir netenkinti pareiškėjos prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02; priteisti kasatoriaus naudai bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl teismo jurisdikcijos nustatymo ir taikytinos teisės ginčo išsprendimui. Laisvą teismų sprendimų šeimos bylose judėjimą reguliuojančiuose Reglamente Nr. 2201/2003 ir Reglamente 4/2009 dėl išlaikymo prievolių nustatyta, kad reglamentai netaikomi tėvystės (motinystės) nustatymui – toks ES teisės aktų reguliavimo sričių nustatymas šeimos bylose patvirtina, kad užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo pripažinimui ir vykdymui kitoje valstybėje ES teisė netaikoma. Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje išimtinės jurisdikcijos taisyklių su Vokietija dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju taikoma Lietuvos Respublikos CPK teisė. Kasatoriaus teigimu, CPK 785 straipsnio norma įtvirtina išimtinės jurisdikcijos taisyklę, kurios pažeidimas yra absoliutus užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad šios bylos šalys turi Lietuvos Respublikos pilietybę; kasatoriaus ir pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra Lietuvos Respublikoje. Kadangi nei vaiko motina, nei tėvas nuolatinės gyvenamosios vietos Vokietijos Respublikoje neturėjo, todėl turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Dėl užsienio teismo sprendimo dalies, kuria priteistas išlaikymas, pripažinimo ir vykdymo. Teismas neišsprendė Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 pripažinimo klausimo, t. y. minėtas teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo paskelbta vykdytina, nors ji nėra pripažinta. 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet kuri suinteresuota šalis, kuri iškelia teismo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali šiame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo. Tai reiškia, kad teismas, gavęs tokį prašymą, pirmiausia privalo išspręsti teismo sprendimo pripažinimo klausimą ir tik tuomet – vykdytinumo.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo nustatyta tėvystė ir priteistas išlaikymas vaikui iš Lietuvos Respublikos piliečio (toliau – VFR teismo sprendimas), pripažinimo klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, pasisakys dėl CPK 785 straipsnio, kuriuo nustatyta išimtinė LR teismų jurisdikcija tėvų ir vaikų santykių bylose, aiškinimo ir taikymo, šios teisės normos santykio su CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat dėl galimo užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai.
Dėl išimtinės LR teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose
CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra išskiriami du ginčo klausimai – dėl tėvystės nustatymo ir dėl išlaikymo priteisimo, todėl ir kiekvienas iš jų detaliau nutartyje bus nagrinėjami atskirai.
Tėvystės nustatymo klausimų nereglamentuoja joks tarptautinis teisės aktas, kurio dalyvės būtų dvi su ginču susijusios valstybės, t. y. Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika (toliau – ir VFR). 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje netaikoma tėvų ir vaiko santykių nustatymui ir užginčijimui (4 straipsnio a punktas), tokia pat nuostata įtvirtinta ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (1 straipsnio 3 dalies a punktas). Klausimai, susiję su asmens statusu, nepatenka ir į Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo taikymo sritį (1 straipsnio 2 dalies a punktas), o išlaikymo prievolėms taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) neapima išlaikymo prievolei būtinų išankstinių sąlygų, t. y. šeiminių ryšių, esančių išlaikymo prievolės pagrindu, nustatymo (22 straipsnis). Taip pat LR su VFR nėra sudariusi jokių dvišalių tarptautinių sutarčių, reguliuojančių teisinius santykius civilinėse ar šeimos bylose. Atsižvelgiant į tai, tėvystės nustatymo klausimo sprendimui turėtų būti taikomos CPK tarptautinį civilinį procesą reguliuojančios teisės normos.
CPK 781 straipsnyje nustatytas nacionalinio teismingumo prioritetas tais atvejais, kai ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga LR teismams (CPK 781 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisės norma nedetalizuoja, ar ieškinys turi būti pareiškiamas LR teismams. Analizuojant visą CPK 781 straipsnį darytina išvada, kad LR teismai išlaiko prioritetą tais atvejais, kai ieškinys yra pareiškiamas LR teismuose, nepaisant to, kad vėliau aplinkybės pasikeitė ar byla nagrinėjama ir kitame užsienio valstybės teisme, t. y. nacionalinio teismingumo prioritetas siejamas su bylos iškėlimo LR teismuose momentu (CPK 137 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo buvo pareikštas ne LR teismui, o VFR teismui, Lietuvoje apskritai nebuvo pradėtas joks analogiškas (panašus) teismo procesas, kuris, vadovaujantis pirmiau minėta CPK nuostata, turėtų pirmenybę prieš prašomą pripažinti VFR teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisminis procesas pradedamas siekiant tam tikrų teisinių padarinių. Atsižvelgiant į siekiamą tikslą ir prašomus apginti interesus, yra nustatytos ir išimtinio teismingumo taisyklės tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančiose CPK normose. Šių normų aiškinimas ir taikymas šioje byloje yra ypač aktualus, nes užsienio teismo sprendimai (išskyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali būti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis), o pagal CPK 810 straipsnio 1 dalį užsienio teismo sprendimą atsisakoma pripažinti, jei byla priskirtina išimtinei LR teismų kompetencijai (2 punktas).
CPK 785 straipsnis nustato išimtinės LR teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš bylos šalių yra LR pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje (1 dalis) arba 2) abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (2 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtine LR teismų jurisdikcija, remiantis vienos iš bylos šalių LR pilietybe ir gyvenamąja vieta Lietuvoje, visų pirma siekiama apginti vaiko, kaip vienos iš bylos šalies tėvų ir vaikų santykių bylose, interesus ar vieno iš tėvų, kaip galimai silpnesnės bylos šalies, interesus. Pažymėtina, kad tiek JT vaiko teisių konvencijos, kurios narės yra abi su ginču susijusios valstybės – LR ir VFR, 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta vaiko teisė žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam, tiek CK 3.161 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neginčija tėvystės fakto, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ir yra vaiko tėvas (tikimybė 99,5 procento), apie Vokietijoje vykstantį tėvystės nustatymo procesą kasatoriui buvo žinoma, tačiau kasatorius atsisakė bendradarbiauti su VFR teismu. Kasatorius neįrodinėja savo, kaip vienos iš bylos šalies, didesnio pažeidžiamumo kitos šalies atžvilgiu, dėl ko buvo galimai pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir dėl ko būtų galima pateisinti išimtinį LR teismų jurisdikcijos pobūdį remiantis vien tik ta nuostata, kad kasatorius yra LR pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje. Kasatorius savo, kaip bylos šalies, „silpnumą“ grindžia tik VFR priteisto išlaikymo dydžiu, bet ne paties tėvystės netinkamo nustatymo faktu, todėl šiuo atveju CPK 785 straipsnio 1 dalies norma, sprendžiant VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimo klausimą, nėra aktuali.
Kasatorius išimtinę LR teismų jurisdikciją grindžia ir CPK 785 straipsnio 2 dalimi, nurodydamas, kad ne tik abi šios bylos šalys yra LR piliečiai, bet taip pat jų abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, kad kasatorius vaiko motinos I. Č. nuolatinės gyvenamosios vietos faktą įrodinėja remdamasis tik jos deklaruota gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje ir Lietuvoje registruota santuoka. Teisėjų kolegija nurodo, kad asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad I. Č., nors ir buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, nuolatinę gyvenamąją vietą turėjo kitoje valstybėje, VFR. Atsižvelgiant į tai, CPK 785 straipsnio 2 dalis nagrinėjamu atveju nėra taikoma.
Atitinkamai atmetami kasatoriaus argumentai ir dėl taikytos teisės, vadovaujantis CK 1.32 straipsnio 2 dalimi, nurodant, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma LR teisė, nes nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos toje valstybėje, kur gyvena vaikas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo argumentu kasatorius pripažino, kad jo dukters L. M. L. gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, kad mergaitė būtų gyvenusi atskirai nuo motinos, ši būtų vengusi ją prižiūrėti ir globoti, kas tik dar kartą patvirtina, kad tiek L. M. L., tiek jos motinos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo VFR. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vadovaujantis CK 1.32 straipsnio 1 dalimi nagrinėjamam ginčui, nepaisant to, kuris teismas – VFR ar LR, būtų nagrinėjęs bylą, turėtų būti taikoma VFR teisė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustačius, jog VFR teismas turėjo jurisdikciją spręsti ginčą, ginčo sprendimui taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal atitinkamas Vokietijos kolizines normas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog VFR teismas, būdamas vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės kompetentingas teismas, vadovaujantis VFR civilinio proceso kodekso 640a paragrafu, turėjo teisėtą pagrindą prisiimti jurisdikciją nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar vaiko motina I. Č. turėjo teisę pasirinkti jurisdikciją (forumą). Kaip pažymėta pirmiau, byloje nustatyta, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, todėl šios valstybės teismas labiausiai atitiko artumo vaikui kriterijų; kasatorius nepagrindė, kodėl teismo procesas Vokietijoje pažeidžia jo teises; CPK 785 straipsnyje įtvirtinta išimtinio teismingumo taisyklė nėra savitikslė, formali norma, ja visų pirma siekiama apsaugoti vaiko interesus, o kasatoriaus keliamas VFR ir LR teismų jurisdikcijos konkurencijos klausimas yra tik teorinis, jokia panašaus pobūdžio byla, kaip pažymėta pirmiau, Lietuvoje nėra pradėta; esant neginčijamam tėvystės faktui, teisiniai padariniai, nepriklausomai nuo to, kuris teismas būtų nagrinėjęs tėvystės nustatymo bylą, būtų buvę tokie pat, todėl šiuo atveju I. Č., kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, veikė išimtinai vaiko interesais žinoti savo kilmę.
Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nepripažinti VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo.
Dėl galimo užsienio valstybės teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas išlaikymas, prieštaravimo viešajai tvarkai
Spręsdama VFR teismo sprendimo dalies dėl priteisto išlaikymo pripažinimo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad yra taikytinos Išlaikymo reglamento IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių, t. y. 23–43 straipsnių, nuostatos, pagal kurias atitinkamas kitos valstybės narės teismo sprendimas turi būti tiek pripažįstamas (Išlaikymo reglamento 23 straipsnis), tiek paskelbiamas vykdytinu (26 straipsnis). Atsisakymo pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą pagrindai nustatyti Išlaikymo reglamento 24 straipsnyje. Kasatorius ginčija VFR teismo sprendimo dalies, kuria priteistas išlaikymas vaikui, pripažinimą dėl galimo prieštaravimo viešajai tvarkai (24 straipsnio a punktas), nes LR CK 3.200 straipsnis nustato, kad išlaikymo vaikui įsiskolinimas gali būti išieškomas ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo momento, o VFR teismas išlaikymą priteisė nuo vaiko gimimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip teisingai nutartyje nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, sprendimas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai vien todėl, kad sprendimą priėmęs teismas vadovavosi kitokia taisykle, nei būtų vadovavęsis valstybės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, teismas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendime Apostolides (bylos Nr. C 420/07), nurodoma, kad valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama „atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės, kurioje sprendimas priimtas, teismo padarytų faktinių ar teisinių išvadų tikslumo“ (58 punktas ir jame cituojama ankstesnė ESTT praktika). Vadovaujantis viešosios tvarkos išlyga gali būti atsisakyta pripažinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jei jis būtų toks nesuderinamas su pripažįstančios valstybės teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinius principus. Kad būtų laikomasi draudimo peržiūrėti pripažįstamą teismo sprendimą iš esmės (sprendimo peržiūros iš esmės draudimas įtvirtintas ir Išlaikymo reglamento 42 straipsnyje), pažeidimas turi apimti teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisinėje sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant išlaikymo vaikui priteisimo klausimą, esminė nuostata yra vaiko teisė ir tėvų pareiga užtikrinti vaikui reikalingas jo visaverčiam vystymuisi gyvenimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. M. L. jau sulaukė pilnametystės, visą šį laiką ją išlaikė motina, vaikui išlaikymas iš skyrium gyvenančio tėvo VFR teismo sprendimu buvo priteistas 2004 m., motina dėl šio teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje kreipėsi 2013 m. Kasatoriaus argumentai, kad toks ilgas I. Č. delsimas išsiieškoti išlaikymą vaikui rodo ne jos siekį užtikrinti vaiko teises, bet galimai pasipelnyti, yra nepagrįsti, nes byloje nenustatyta, kad I. Č. būtų vengusi išlaikyti dukrą ir užtikrinti jai reikalingas gyvenimo sąlygas. Kasatorius kasaciniame skunde nesirėmė argumentu, kad dėl savo turtinės padėties, sveikatos ar kitų priežasčių VFR teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo priteisimo pripažinimas ir vykdymas pažeistų jo teises. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, teisingumo esmė reikalauja, kad tarp abiem teisinių santykių šalims prieinamų kiekvienos iš jų teisių ir teisėtų gynybos priemonių turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys, be kita ko, priklausantis ir nuo teisinio santykio pobūdžio, galimo pažeidimo esmės, individualių šalių savybių, pasirinkto teisių gynybos būdo esmės, proporcingumo ir kt. Pabrėžtina, kad tėvų ir vaikų santykiuose esant tėvų ir vaikų interesų konfliktui būtent vaiko interesai turės lemiamą reikšmę priimant galutinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju kasatorius vengia savo, kaip tėvo, pareigų vaikui. Siekdama užtikrinti geriausius vaiko interesus, teisėjų kolegija sprendžia, kad VFR teismo sprendimo priteistas išlaikymo dydis, tiksliau, įsiskolinimo išieškojimo laikotarpis, nepažeidžia proporcingumo tėvo ir vaiko santykyje ir nėra prieštaraujantis esminėms LR teisės sistemos nuostatoms, dėl ko būtų galima atsisakyti pripažinti VFR teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje neišspręstas VFR teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo priteisimo pripažinimo klausimas, šią dalį iš karto paskelbiant vykdytina. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Išlaikymo reglamento pereinamojo laikotarpio nuostatas, sutinka su šiais kasatoriaus argumentais, kad VFR teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo turėtų būti tiek pripažinta, tiek ir paskelbta vykdytina. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutarties tekste remiamasi tinkama Išlaikymo reglamento dalimi, analizuojami VFR teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo priteisimo nepripažinimo pagrindai, tačiau neatitikimas yra rezoliucinėje dalyje, todėl ši yra keistina, nurodant, kad pripažįstama VFR teismo sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo.
2015 m. gegužės 28 d. Lietuvos Aukščiausiame Teisme pareiškėjos I. Č. vardu buvo gautas prašymas atnaujinti terminą atsiliepimui į kasacinį skundą pateikti ir atsiliepimas. Pažymėtina, kad civilinė byla rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje buvo nagrinėjama 2015 m. gegužės 11 d., taigi šiuo metu, esant išnagrinėtai civilinei bylai, papildomų dokumentų priėmimas neatnaujinus proceso yra negalimas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir pareiškėjos pateiktas termino atsiliepimui pateikti praleidimo priežastis, sprendžia, kad prašymas atnaujinti praleistą atsiliepimo į kasacinį skundą padavimo terminą atmestinas, o pavėluotai pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dalies, kuria iš A. Z. vaiką atstovaujančiam teisėtam atstovui priteisti alimentai, nurodant, kad ši Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsrūhės pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo dalis yra pripažįstama Lietuvos Respublikoje ir paskelbiama vykdytina.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Atmesti I. Č. prašymą atnaujinti terminą atsiliepimui į kasacinį skundą pateikti, atsisakyti priimti atsiliepimą į kasacinį skundą ir jį grąžinti pateikusiam asmeniui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Egidijus Laužikas