Baudžiamoji byla Nr. 2K-253/2009

                            Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.4.6.; 1.2.4.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 30 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. B. nusikaltimu padarytą 1 000 Lt turtinę žalą. Iš nuteistojo V. B. priteista: A. B. 1 000 Lt turtinei žalai atlyginti, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 839,10 Lt už A. B. sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestas; nukentėjusiosios A. B. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir nuosprendis pakeistas: priteista iš V. B. 10 000 Lt A. B. neturtinei žalai atlyginti; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 28 d., apie 15 val., Prienų r., (duomenys neskelbtini), A. B. namo prieškambaryje, asmeninio konflikto su A. B. metu sudavė jai vieną smūgį į nugarą ir nustūmė nukentėjusiąją pro gyvenamojo namo duris nuo lauko laiptų aikštelės, taip A. B. nukritus padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdijimais kaktoje, dešiniame skruoste, dešinėje blauzdoje, poodinėmis kraujosruvomis dešinėje krūtyje, dešiniame šone, kairėje šlaunyje, kairėje pėdoje, abiejų rankų pirštuose, abiejų stipinkaulių lūžiais tipinėse vietose, abiejų alkūnkaulių ylinių ataugų lūžiais, krūtinės sumušimu ir kairės kojos vieno piršto sumušimu.

Nuteistasis V. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad ši byla perduota teismui pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 218 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie neaiškiomis aplinkybėmis byloje atsiradusius liudytojus ir jų parodymų teisingumą bei įrodymų, pagrindžiančių V. B. kaltę. Teismas, neįvertindamas to, kad bylos ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, ir perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK 232 straipsnio 3 punktą, 233 straipsnį. Nagrinėdamas bylą teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai atmetė vienintelio tiesioginio įvykio liudytojo A. B. parodymus ir vadovavosi melagingais liudytojų V. G. ir A. G. (jie pažeidė BPK 83 straipsnio 1 dalį, todėl spręstinas klausimas dėl jų baudžiamosios atsakomybės), kurių atsiradimas byloje praėjus pusmečiui po įvykio ir jų objektyvios galimybės pamatyti įvykio detales kelia pagrįstų abejonių, parodymais. Neišsamiai tirdamas bylos įrodymus, teismas taip pat pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 2 dalį, 279 straipsnio 2 dalį, 287 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad teismas jam netinkamai pritaikė BK 138 straipsnį, nes, jo manymu, pagal nukentėjusiosios atliktus veiksmus po įvykio matyti, kad ji nesusilaužė rankų stipinkaulių ir alkūnkaulių. Kadangi A. B. sužalojimo laipsnis kelia abejonių, byloje nepakanka medicininės pažymos apie nukentėjusiosios sveikatos būklę ir būtina paskirti medicinos ekspertizę bei pareikalauti ambulatorinės kortelės, kurioje būtų matyti duomenys, kada ir kokius sužalojimus A. B. yra patyrusi. Be to, neatsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį ir nepagrįstai nepripažindamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiosios elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), teismas priteisė A. B. aiškiai per didelį žalos atlyginimą.

Atsiliepimu į nuteistojo V. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad skundo teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tiriant bylos įrodymus, yra nepagrįsti. Teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nagrinėdamas bylą tiesiogiai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė surinktų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir pasisakė būtent dėl apylinkės teismo ištirtų įrodymų vertinimo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė papildomai ištirti įrodymus, apklausti liudytojus V. bei A. G. ar išreikalauti papildomą medžiagą, susijusią su šių liudytojų darbine veikla. Teismas nutartyje pasisakė dėl minėtų liudytojų parodymų pagrįstumo ir juos įvertino kitų įrodymų kontekste. Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys apie tai, kad nukentėjusiajai turėjo būti paskirta medicinos ekspertizė. Teismas tiesiogiai ištyrė specialisto išvadą Nr. G-2765, posėdyje apklausė ekspertą S. Mekšraitį, išsiaiškino sužalojimo mechanizmą, sveikatos sutrikdymo mastą ir nukentėjusiosios gebėjimą atlikti savarankiškus veiksmus po patirtos traumos. Priešingai nei teigia kasatorius, teismo medicinos specialisto išvada neprieštarauja jo parodymams teisme. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji sužalojimus galėjo patirti prieš įvykį. Prokurorė taip pat nurodo, kad apylinkės teismas argumentuotai pagrindė priteistos turtinės žalos dydį, o apeliacinės instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Byloje nėra duomenų apie sunkią nuteistojo materialinę padėtį ar apie aplinkybes, dėl kurių jis nepajėgtų įvykdyti teismo nustatytų finansinių įpareigojimų. Be to, pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuo atveju, jei žala nėra padaryta tyčia. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kasacinio skundo argumentai dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo paliktini nenagrinėti, nes apeliacinės instancijos teisme jie nebuvo nagrinėti ir pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Atsiliepimu į nuteistojo V. B. kasacinį skundą nukentėjusioji A. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad teismas nuteistajam tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir V. B. argumentai apie tai, kad nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir dėl to jo veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnį, yra nepagrįsti. Specialisto išvadoje užfiksuoti tyrimo, atlikto iš karto po įvykio, duomenys apie A. B. sužalojimus ir jų atsiradimo mechanizmą, o teisme apklaustas specialistas S. Mekšraitis patvirtino savo išvadas. Apeliacinės instancijos teisme pateiktų medicininių dokumentų duomenys taip pat neprieštarauja specialisto išvadai. Be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė papildomai ištirti įrodymų ir pareikalauti A. B. ambulatorinės kortelės. Nukentėjusioji taip pat teigia, kad teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes, be prieštaringų V. B. ir jo tėvo A. B. parodymų apie provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiosios elgesį, kitų įrodymų byloje nėra. Atsiliepime taip pat nurodyta, kad kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalis, 242 straipsnio, 279 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio pažeidimų yra nepagrįsti. Teismas tiesiogiai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus bylos įrodymus bei faktines aplinkybes, įsitikino liudytojų V. ir A. G. nešališkumu ir jų parodymų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padidino atlygintiną neturtinę žalą, nors nukentėjusioji reikalavo žymiai didesnės sumos.

Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

Kasatorius skundžiasi dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nurodo, kad nukentėjusiajai nebuvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir ji nepatyrė teismo nustatytų sužalojimų – alkūnkaulių ir stipinkaulių lūžių. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji po įvykio buvo aktyvi, galėjo dirbti, nenešiojo gipso, o tik langetes, tai rodo buvus rankų raiščių patempimus. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad teismai nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors nukentėjusiosios veiksmai (konflikto pradėjimas, pamazgų išpylimas ant nuteistojo ir liudytojo) buvo provokuojantys bei rizikingi.

BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes dėl kaulų (alkūnkaulių ir stipinkaulių) lūžių teisės medicinos ekspertas, remdamasis 2003 m. gegužės 23 d. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu, specialisto išvadoje konstatavo nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastą, t. y. tai, kad A. B. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Bylą nagrinėję teismai gilinosi į nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybes ir priimtuose sprendimuose pasisakė dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo bei sužalojimų padarymo mechanizmo. Kaip matyti iš medicinos specialisto išvados tiriamosios dalies duomenų, nukentėjusiosios sužalojimo požymiai nustatyti ją apžiūrėjus ir įvertinus Prienų ligoninės gydymosi stacionare ligos istorijos duomenis. Be to, 2008 m. rugsėjo 10 d. teisiamajame posėdyje apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas Saulius Mekšraitis, kuris savo išvadą patvirtino. Ekspertas nurodė, kad nukentėjusioji iš aukštai krito kniūbsčia, pagrindinė atrama teko jos rankoms, konstatuotas riešo sąnarių lūžimas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisės medicinos duomenis tyrė laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų ir išnaudodamas visas tam reikalingas BPK numatytas procesines priemones. Pagal nustatytas faktines aplinkybes ir sveikatos sutrikdymo mastą teismas veiką tinkamai kvalifikavo taikydamas BK 138 straipsnio 1 dalį.

BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso tvarką nustato BPK. Tai reiškia ir tai, kad skirtingų instancijų teismai gali nagrinėti tuos klausimus, kuriuos jie įgalioti nagrinėti baudžiamojo proceso normomis, įtvirtintomis atitinkamuose BPK straipsniuose. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis V. B. pirmosios instancijos teismo išvadų dėl lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taikymo bei ją sudarančių faktų nustatymo apeliacine tvarka nesiskundė. Šie kasaciniame skunde keliami klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami. Todėl jie kasacine tvarka taip pat negali būti nagrinėjami. Tokia kasacinio teismo praktika analogiškais atvejais dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų yra formuojama ir kitose bylose (pvz., kasacinė nutartis 2K-58/2009).

Dėl civilinio ieškinio

Iš nuteistojo V. B. apylinkės teismas priteisė 1 000 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinės žalos suma po nukentėjusiosios apeliacinio skundo dalinio patenkinimo buvo padidinta iki 10 000 Lt. Kasatorius ginčija, kad nukentėjusiajai yra priteistas aiškiai per didelis žalos atlyginimas, nes neatsižvelgta į nuteistojo turtinę padėtį, jo galimybes sumokėti priteistas sumas ir į pačios nukentėjusiosios elgesį sukeliant konfliktą bei konflikto metu. Į tokius kasatoriaus argumentus atsakytina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė kriterijus ir bylos duomenis, kuriais remiantis nustatė konkrečias atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydžio sumas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvavo, kodėl padidina neturtinės žalos dydį. Nustatant neturtinės žalos dydį buvo įvertintas nuteistojo amžius, šeiminė padėtis, darbo turėjimas, socialinis nusikalstama veika pažeistų vertybių reikšmingumas, smurtinių veiksmų padariniai nukentėjusiosios sveikatai ir vadovautasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus dėl civilinio ieškinio dydžio, rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, tinkamai vadovavosi BPK 115 ir civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų ir dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso teisės normų taikymo

Kasatorius teigia, kad jis buvo nuteistas nepagrįstai, nes prieš nukentėjusiąją smurtinių veiksmų neatliko, o teismai išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai įvertino liudytojų Valdo ir A. G., jo tėvo A. B. parodymus.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad, nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi šis teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą ir esminių BPK pažeidimų padarymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, taip pat nerenka naujų ir iš naujo nevertina byloje surinktų įrodymų. Todėl kasacinio skundo argumentai ir juos patvirtinantis dokumentas, kad po bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paaiškėjo naujos aplinkybės, keliančios abejonių dėl dviejų liudytojų parodymų patikimumo, jų buvimo įvykio vietoje, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių gali būti tikrinami BPK XI dalies XXXIII skyriuje numatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė kasatoriaus skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 232 straipsnio 3 punkto, 233 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 2 dalies, 279 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Perdavus V. B. baudžiamąją bylą teismui nebuvo jokių procesinių kliūčių nagrinėti bylą teisme ir jokio reikalingumo perduoti bylą prokurorui, nes šioje bylos stadijoje įrodymų vertinimo klausimai nesprendžiami. Todėl kasatoriaus tvirtinimas, kad buvo pažeisti BPK 218, 232, 233 straipsniai, yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

BPK 241, 242, 279, 287 straipsnių pažeidimai kasatoriaus iš esmės siejami su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų aplinkybių dėl to, ar galėjo liudytojai V. ir A. G. matyti įvykį. Į tokius skundo argumentus atsakytina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl liudytojo V. G. negalimumo būti įvykio vietoje, nes jo darbovietės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje užfiksuota, kad jis dirbo, teismams nebuvo žinomos, todėl jos negalėjo būti patikrintos bylos nagrinėjimo teismuose metu. Tiesioginis įrodymų ištyrimas teisme sudaro sąlygas proceso šalims aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese, tačiau nagrinėjant bylą nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepateikė teismui ir neprašė išreikalauti papildomos medžiagos, susijusios su liudytojų darbine veikla. BPK straipsniuose esančios liudytojų apklausos teisme taisyklės, tiesioginio ir žodinio įrodymų ištyrimo būdas nereikalauja kiekvienu atveju tikrinti, ar tiesiogiai įvykį matęs dirbantis liudytojas įvykio metu buvo savo darbo vietoje, išreikalauti jo darbo laiko apskaitos žiniaraštį, tikrinti šio dokumento turinio teisingumą ir pan. Tokie veiksmai gali būti atliekami kilus akivaizdžioms abejonėms dėl liudytojo parodymų patikimumo, turint konkrečios informacijos, kad liudytojas nebuvo įvykio vietoje. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė visus bylos įrodymus, taip pat apklausė liudytojus V. ir A. G. ir jų kaltinančius nuteistąjį parodymus, kurie nėra vieninteliai, vertino gretindamas su kitais bylos įrodymais, neskirdamas jiems išskirtinės reikšmės.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas išdėstė kaltinančius ir teisinančius V. B. įrodymus, motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus, pasisakė, kodėl nesiremia liudytojo A. B. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą apeliacinių skundų ribose, pagrįstai pažymėjo, kad neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nes šio teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kolegija daro bendrą išvadą, kad teismai V. B. padarytai nusikalstamai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių reikalavimų nepažeidė, ir kasacinio skundo argumentais panaikinti teismų sprendimus bei baudžiamąją bylą V. B. nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                          Gintaras Goda

                                          Vladislovas Ranonis

                            Tomas Šeškauskas