Administracinė byla Nr. A556 - 3513/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00505-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),    

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai V. Č.,

pareiškėjos atstovui advokatui Linui Vasiliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos            V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. Č. (toliau - ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37-(7-6/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 35-112.                 

Pareiškėja paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, kaip ir mokesčių administratorius, nevertino visų jai pateiktų vertinti dokumentų ir duomenų, neatsižvelgė į visų galimų pareiškėjos pajamų šaltinių visumą. Taip iš galimų pareiškėjos pajamų šaltinių dingo jos sūnaus E. Č. gautos ir pareiškėjai perduotos piniginės sumos. Pareiškėjos manymu, toks sprendimas prieštarauja ankstesniam Mokestinių ginčų komisijos sprendimui šioje byloje, taip pat ir skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime konstatuotam faktui, jog ginčo dėl to, kad A. ir E. Č. bei I. D. gavo pajamų Švedijoje, nėra. Tai, kad Švedijoje uždirbtus pinigus perdavė pareiškėjai, vietos mokesčių administratoriui 2008-09-19 pateiktuose paaiškinimuose patvirtino E. Č., A. Č. bei I. D. Šie jų tvirtinimai nėra paneigti, mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu neapklausė šių asmenų dėl jų galbūt sutaupytų ir pareiškėjai perduotų piniginių lėšų, nesiaiškino, kiek ir kokių išlaidų jie turėjo gyvendami Švedijoje. Pareiškėjos manymu, Mokestinių ginčų komisija netinkamai identifikavo ginčo objektą, t. y. visi sprendime pateikti skaičiavimai apie tai, jog A. Č. bei I. D. negalėjo pareiškėjai perduoti jokių savo santaupų arba jų apskritai nesukaupė, paremti Inspekcijos 2009-07-10 patikrinimo akte Nr. 35-112 išdėstytais skaičiavimais ir prielaidomis, jog minėti asmenys pareiškėjai perdavė 175 000 Lt. Tačiau VMI prie FM 2009-11-23 sprendime Nr. 68-353 konstatuota, jog pareiškėja neva nepagrindė ne 175 000 Lt, o 97 123,2 Lt sumos. Taigi atitinkamai atsižvelgiant į tai ir turėjo būti vertinamos nurodytų asmenų dalies gautų pajamų perdavimo ar neperdavimo pareiškėjai galimybės. Pareiškėjos teigimu, iš pateiktų skaičiavimų matyti, kad jie akivaizdžiai tendencingi. Pareiškėjos teigimu, jokiais objektyviais rodikliais nepagrįstas teiginys, jog pragyvenimo išlaidos Švedijoje yra ženkliai didesnės nei Lietuvoje. Kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas pragyvenimo lygių skirtumo ženklumas, nenurodoma. Pareiškėjos teigimu, dar akivaizdesnis mokesčių administratoriaus skaičiavimų ir išvadų nepagrįstumas matomas atlikus skaičiavimus remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais vidutiniais statistiniais rodikliais ir imant netgi aukštesnio pragyvenimo lygio kategoriją „miestas ir kaimas“ (mokesčių administratorius patikrinimo akte teikė duomenis apie vartojimo išlaidas kaimo vietovėje). Pareiškėjos skaičiavimu, per 2003-2006 metų laikotarpį laisvų lėšų susidaro 118 747,9 Lt, t. y. 21 624,7 Lt daugiau nei mokesčių administratorius reikalauja pagrįsti. Pareiškėjos manymu, taip paneigiamos tiek mokesčių administratoriaus, tiek Mokestinių ginčų komisijos sprendimų išvados, jog A. Č. ir I. D. neva negalėjo sutaupyti apskritai jokių lėšų. Pažymėjo, kad atlikdama skaičiavimus naudojosi tais pačiais informacijos šaltiniais, kuriais naudojosi ir mokesčių administratorius, tačiau imant didesnes pragyvenimo išlaidų vertes. Taigi, net padidinus pragyvenimui skirtų išlaidų dydį, minėti asmenys faktiškai galėjo ir turėjo sukaupę pinigų sumą, viršijančią 97 123,2 Lt. Be to, tais pačiais laikotarpiais pas tą patį darbdavį dirbo ir E. Č., kuris nurodytu laikotarpiu gavo 118 851,34 Lt pajamų išskaičiavus mokesčių ir kuris taip pat teigia pareiškėjai perdavęs dalį uždirbtų pajamų. Šios pinigų sumos mokesčių administratoriaus net nebuvo vertintos. Pareiškėjos teigimu, nors mokesčių administratoriaus sprendime nurodoma, kad pareiškėja neturi piniginių lėšų įvežimą į Lietuvos Respubliką patvirtinančių dokumentų, jų konvertavimą patvirtinančių dokumentų, tačiau visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ji objektyviai gali jų neturėti, kadangi ne ji pati uždirbo ir gabeno gautas lėšas į Lietuvą. Paaiškino, kad faktas, jog jos giminaičiai ne kartą ir ne du per metus ginčo laikotarpiu grįždavo į Lietuvą yra patvirtintas Pasienio apsaugos tarnybos pateikta informacija, o tokiu atveju, jeigu į Lietuvą įvežamų pinigų suma neviršija 10 000 Lt sumos, jokios privalomos muitinės patikros nėra nustatytos, atitinkamai nėra jokių tokius faktus patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad ji nėra verslininkė ar individualia veikla besiverčiantis asmuo, kuriems taikytini aukštesni standartai, t. y. veikti apdairiai, rūpintis atliekamų veiksmų, susijusių su vykdoma veikla, dokumentavimu, todėl reikalauti iš jos tokių duomenų, kurių objektyviai ji gali ir neturėti, nėra pagrįsta. Pažymėjo, kad taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėjos sutuoktinis perdavė jai savo uždirbtas lėšas tam, kad ši pervestų jas A. Č. bei I. D. Pareiškėjos sutuoktinio pajamų gavimo faktą patvirtina darbdavio pažymos apie išmokėtas sumas. Taigi, kokių duomenų pagrindu mokesčių administratorius jos sutuoktinio gautas pajamas pripažįsta realiu pareiškėjos pajamų šaltiniu, o jos vaikų gautas pajamas – ne, neaišku, nors duomenys apie šias pajamas pateikiami iš vienodų šaltinių – darbdavių, o E. Č., A. Č. bei I. D. pajamų gavimo faktą patvirtina dar ir Švedijos mokesčių administratorius.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 28-30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad jeigu patikrinimo metu atitinkamas pajamų šaltinis nebuvo pripažintas pagrįstu, tai nėra pagrindas teigti, jog jis nebuvo vertintas. Paaiškino, kad pareiškėja Mokestinių ginčų komisijai pateikė duomenis apie trijų asmenų (A. ir E. Č. ir I. D.) Švedijoje gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, pakartotinio patikrinimo metu Inspekcija vertino duomenis, ar pareiškėjos sūnus A. Č. ir I. D. galėjo iš Švedijoje uždirbtų pajamų sutaupyti atitinkamas pinigų sumas, jas parsivežti į Lietuvą ir perduoti saugoti pareiškėjai. Toks Inspekcijos vertinimas susijęs su tuo, kad piniginės lėšos buvo pervedamos tik A. Č. ir I. D.. Pareiškėja tiek savo 2008-04-28 pirminiame paaiškinime nurodė, kad pervedė pinigus sūnui ir marčiai už automobilius, tiek 2008-05-06 paaiškinime nurodė, kad tai yra A. Č. ir I. D. uždirbtos pajamos, kurias minėtieji asmenys buvo perdavę jai saugoti, o lėšų pervedimas buvo susijęs su šio sūnaus verslo žlugimu, tokia pat pozicija yra išdėstyta ir pareiškėjos 2008-09-19 pastabose. Todėl tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai teikiamuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas, nėra pakankamas įrodymas, jog minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugai. Atsakovo manymu, pareiškėjos skundo teiginiai, kad Inspekcijos atlikti vertinimai ir skaičiavimai yra akivaizdžiai tendencingi, nėra teisingas. Pati pareiškėja viso ginčo nagrinėjimo metu nuolat keitė savo poziciją dėl jos patirtų išlaidų šaltinių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos giminaičių pajamų gavimo Švedijoje faktas nėra ginčijamas, tačiau pats su darbo santykiais susijusių pajamų gavimo faktas neįrodo, kad šios pajamos buvo perduotos pareiškėjai pasaugoti, o vėliau pervedamos į pareiškėjos sūnaus ir I. D. sąskaitą. Pirminio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių minėtų lėšų pargabenimą į Lietuvą, jų konvertavimą, pakartotinio patikrinimo metu pareiškėja paaiškino, kad pinigai, kurie jai buvo perduoti litais, buvo gabenami iki 10 000 Lt. Nors nereikalaujama deklaruoti iki 10 000 Lt įvežamos pinigų sumos, o santykiai tarp artimų giminaičių ne visuomet yra grindžiami rašytiniais dokumentais, tačiau net iš artimo giminaičio pasaugai gavęs atitinkamas sumas asmuo paprastai žino, kokia pinigų suma jam yra perduota pasaugoti. Atsakovas akcentavo tai, kad pareiškėja skirtingų mokesčių administratoriaus veiksmų atlikimo metu teikė skirtingus paaiškinimus dėl į Švediją pervedamų pinigų kilmės, jų dydžio, todėl tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas negali kisti priklausomai nuo to, ar yra atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas, ar ne. Atsakovo manymu, pareiškėjos motyvai apie tai, jog jos vaikai ir I. D. jai buvo perdavę pasaugai atitinkamas sumas, yra grindžiami tik minėtų asmenų paaiškinimais, perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas šie asmenys galėjo sutaupyti, todėl pareiškėjos skunde nurodomi motyvai, atsakovo teigimu, vertintini kaip pasirinkta pareiškėjos gynybinė pozicija. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai. Tai, kad pareiškėja, prašoma pagrįsti jos pervestų lėšų gavimo šaltinius, pamiršo paminėti saugomas 175 000 Lt lėšas, atsakovo manymu, kelia pagrįstų abejonių dėl tų lėšų perdavimo fakto apskritai. Santaupų perdavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad nors pareiškėja neva turėjo grynaisiais pinigais didelę sumą piniginių lėšų, 2006-03-08 jos sutuoktinis paėmė                      20 000 Lt vartojimo paskolą. VMI prie FM, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjai nurodoma pinigų suma nebuvo perduota saugoti, todėl ji nepagrindė turėtų lėšų įgijimo šaltinio. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjos paaiškinimai prieštaringi.     VMI prie FM, nustačiusi, kad atitinkamu laikotarpiu pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas, skirtumą apmokestino ir pritaikė pajamų mokesčio tarifą.

Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija nurodė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 105-112) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 70 straipsnio 1 dalimi, VMI prie FM viršininko              2004-05-24 įsakymo Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ 4.1 punktu. Teismas nurodė, kad pareiškėja tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą, nurodė įvairius galimus lėšų gavimo šaltinius. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nėra nuosekli ir nuolat keičia paaiškinimus, jos nurodomos lėšų gavimo aplinkybės bei pinigų sumos ženkliai skiriasi. Mokestinio ginčo byloje nėra įrodymų apie atgabentų pinigų sumą bei konvertavimą, pasaugos ar kitokios sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir sūnaus bei jo sugyventinės, kuri pagrįstų perduotos pareiškėjai sumos dydį, perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas minėti asmenys galėjo sutaupyti ir kokias sumas galėjo pareiškėjai perduoti, todėl pareiškėja nepagrindė, jog jos pervestų pinigų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbti pinigai susiję su darbo santykiais. Tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai teikiamuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas, nėra pakankamas įrodymas, jog minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugoti. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė, kad jos pervestų piniginių lėšų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbtos su darbo santykiais susijusios pajamos jai buvo perduotos. Teismas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos sprendime bei atsakovo atsiliepime nurodyta pozicija, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai: didelės pinigų sumos, jei jos būtų laikomos banke, galėtų atnešti papildomos finansinės naudos ir užtikrinti lėšų saugumą, o pareiškėja nurodo jas laikiusi namuose; prieš siunčiant jas į Švediją, vėl konvertuotos į Švedijos kronas. Nors, kaip jau buvo minėta, pareiškėja teigia, kad ji ir jos sutuoktinis, esant reikalui, galėjo naudotis vaikų paliktais saugoti pinigais, jos sutuoktinis paėmė 20 000 Lt vartojimo paskolą, kuri, pirminiais pareiškėjos paaiškinimais, buvo skirta sūnui. Šie pareiškėjos argumentai, teismo vertinimu, taip pat nėra įtikinami, kadangi tuo atveju, jei pats sūnus paliko saugoti nemažas pinigų sumas pareiškėjai, nėra tikslinga jo reikmėms imti paskolą iš banko. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o šio įstatymo 6 straipsnyje nurodomi pajamų mokesčio tarifai. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi mokestinio patikrinimo laikotarpiu) 6 straipsnio nuostatomis, pajamos, kurios nėra nurodytos tarp apmokestinamųjų 15 procentų tarifu, apmokestinamos 27 procentų tarifu. Teismas, sistemiškai įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė lėšų įgijimo šaltinio, o mokesčių administratorius, pagrįstai vadovaudamasis VMI prie FM 2004-05-24 viršininko įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, remdamasis nustatytais duomenimis, apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, su juo susijusius delspinigius bei baudą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 117-123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius be jokio faktinio ir teisinio pagrindo eliminavo į Lietuvą A. Č., I. D. bei E. Č. pargabentas ir pareiškėjai perduotas pinigines lėšas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 136-139) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad apklausti pareiškėjos giminaičių dėl galimai sutaupytų pinigų ir patirtų išlaidų inspekcija nebegalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes pareiškėjos artimi giminaičiai, pagal inspekcijos turimą ir pačios pareiškėjos pateiktą informaciją, yra išvykę gyventi į Švediją. Iš kitos pusės reikėtų įvertinti ir tai, kad vaikai (taip pat ir I. D.) yra asmeniniais ryšiais su pareiškėja susiję asmenys, t. y. jų pateikiami duomenys jau vien dėl šių priežasčių negalės būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki. Be to, jeigu pareiškėja ar jos vaikai turėjo kokios nors ginčo aplinkybes papildančios informacijos, įvertinant tai, kad pirminis pareiškėjos patikrinimas atliktas 2008 m., tai tokią informaciją galėjo pateikti tiek teismui, tiek Mokestinių ginčų komisijai, tiek ir mokesčių administratoriui. Todėl pareiškėjos pozicija dėl papildomos informacijos gavimo nėra pagrįsta. Pareiškėja neteisingai nurodo, kad mokesčių administratorius yra nenuoseklus vertindamas jos artimų giminaičių pajamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Apeliacinis skundas atmestinas.

              Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjos nurodytų pajamų gavimo šaltinių ir šias pajamas apmokestino GPM.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu dėl pareiškėjos nurodytų lėšų gavimo šaltinių.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas procesinės teisės normų. Teisėjų kolegija, nebeatkartodama skundžiamuose sprendimuose detaliai išdėstytų faktinių aplinkybių, akcentuoja tik pagrindinius aspektus.

Analizuojant byloje esančius faktinius duomenis, atkreiptinas dėmesys į tokias bylai svarbias aplinkybes kaip: pareiškėja nebuvo nuosekli nurodydama lėšų gavimo aplinkybes; pareiškėja pirminių paaiškinimų metu, nors ir žinojo apie artimųjų giminaičių neva perduotas saugoti pakankamai ženklias sumas, šių galimų lėšų šaltinių neminėjo; pareiškėja savo paaiškinimuose bei skunduose mokestinio ginčo metu nurodydavo skirtingas neva perduotų saugoti lėšų sumas; ekonomine logika nepaaiškinama tai, kad iš Švedijos gautos lėšos konvertuotos į litus, o paskui, prieš siunčiant jas į Švediją, vėl konvertuotos į Švedijos kronas, kas taip pat sudaro nemažą sumą papildomų išlaidų. Be to, santaupų perdavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad nors pareiškėja neva turėjo grynaisiais pinigais didelę sumą piniginių lėšų, pareiškėjos sutuoktinis paėmė vartojimo paskolą; pareiškėjos artimieji giminaičiai negalėjo vien iš nurodytų pajamų šaltinių sukaupti tokio dydžio santaupų; E. Č. santaupos nebuvo nurodytos kaip galimas pajamų šaltinis pirminiuose pareiškėjos paaiškinimuose.

Taigi surinktų faktinių duomenų visuma neabejotinai buvo įvertinta tinkamai, t. y. ne besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėja nepagrindė turėtų lėšų įgijimo šaltinio.             

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra nurodyta esminių argumentų, kurie paneigtų Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo pateiktą argumentaciją bei padarytas išvadas.

Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

            Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

            Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Audrius Bakaveckas

       Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                                                                                                                        Arūnas Sutkevičius