Civilinė byla Nr. 3K-3-362-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00500-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6.14

            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Turtuvos grupė“ ieškinį atsakovams N. Ž., akcinei bendrovei SEB bankui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė iš atsakovų N. Ž. ir AB SEB banko solidariai priteisti 340,48 Eur skolos, iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) priteisti 164,04 Eur skolos, iš visų atsakovų solidariai priteisti 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovui N. Ž. padarius administracinį teisės pažeidimą jo vairuojamas automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio 25 d. buvo nugabentas į UAB „Autobastionas“ saugojimo aikštelę ir ten buvo saugomas iki 2011 m. gruodžio 19 d. Iki nutarimo konfiskuoti automobilį įsiteisėjimo 2011 m. rugsėjo 14 d. N. Ž. buvo šio automobilio valdytojas, o AB „SEB lizingas“ (jo teisių ir prievolių perėmėjas – AB SEB bankas) – šio automobilio savininkas. Skolą už automobilio transportavimą ir saugojimą nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. solidariai turėtų atlyginti atsakovai N. Ž. ir AB SEB bankas, o skolą už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. turėtų atlyginti atsakovė VMI. Pagal 2016 m. sausio 25 d. su UAB „Autobastionas“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ieškovė perėmė reikalavimo teisę į 504,52 Eur skolą už nurodyto automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo N. Ž. 269,98 Eur automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (269,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. vasario 9 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 129 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė ieškovei iš atsakovės VMI 164,04 Eur automobilio saugojimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (164,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. vasario 9 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 129 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „Autobastionas“ buvo sudariusi sutartį su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Telšių apskrities VPK) ,,Dėl sugadintų bei sulaikytų transporto priemonių ir kitų būtinam saugojimui perduodamų daiktų transportavimo ir būtinosios apsaugos“ (toliau – Pasaugos sutartis), pagal kurią UAB „Autobastionas“ įsipareigojo įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus nugabenti pasaugos objektą į saugojimo vietą Mažeikių r., Krucių k., ir jį ten saugoti. 2011 m. balandžio 25 d. Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK patrulis priėmė sprendimą privertinai nuvežti transporto priemonę „Audi A4“. Transporto priemonė vilkiku nuvežta į UAB „Autobastionas“ aikštelę.
6. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad 2011 m. gegužės 10 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-400-832/2011 N. Ž. buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1302 straipsnyje, jam paskirta administracinė nuobauda – dvidešimt penkių parų administracinis areštas su transporto priemonės „Audi A4“ konfiskavimu.
7. Teismas nustatė, kad AB „SEB lizingas“ pagal 2007 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį nupirko automobilį „Audi A4“ ir perdavė jį naudotis N. Ž. pagal 2007 m. gruodžio 17 d. finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. gruodžio 18 d. perdavimo–priėmimo aktu automobilis buvo perduotas atsakovui N. Ž.. Taigi 2011 m. balandžio 25 d. automobilio „Audi A4“ teisėtu valdytoju buvo N. Ž..
8. Teismas nurodė, kad už automobilio „Audi A4“ saugojimą nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki automobilio nuosavybės teisės perėjimo valstybei privalo atlyginti lizingo gavėjas atsakovas N. Ž., o reikalavimą priteisti automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą už šį laikotarpį solidariai iš atsakovo AB SEB banko atmetė. Kadangi nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje konfiskuoti automobilį įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 14 d., teismas sprendė, kad atsakovas N. Ž. turi atlyginti automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. Automobilio nuosavybės teisė nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. perėjo valstybei, VMI 2011 m. gruodžio 9 d. turto perdavimo–priėmimo aktu Nr. (1165)-330-2283 automobilį priėmė iš antstolio Svajūno Degimo ir 2011 m. gruodžio 19 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. (1165)-330-2499 perdavė G. Sankausko firmos įgaliotam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, kad valstybei perduotas automobilis buvo tinkamai saugomas ir perduotas VMI, po to realizuotas ir perduotas G. Sankausko firmai, teismas padarė išvadą, kad VMI yra subjektas, turintis apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovės VMI argumentai dėl to, jog automobilis buvo saugomas ne UAB „Autobastionas“, o Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK aikštelėje, nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 25 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokole Nr. 73D-871908-11 yra nurodyta, jog iš N. Ž. paimtas ne automobilis, o automobilio registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. Mažeikių r. PK buvo saugomas ne pats automobilis, o tik jo registraciją patvirtinantis dokumentas. Visi kiti byloje esantys dokumentai – transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas, turto arešto aktas, turto apžiūros aktas, surašytas Mažeikių r., Krucių k., patvirtina, kad automobilis buvo saugomas UAB „Autobastionas“ aikštelėje, esančioje Mažeikių r., Krucių k.
10. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės VMI apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Teismas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. įsiteisėjo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje konfiskuoti automobilį, todėl atsakovas N. Ž. turi atlyginti automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidas nuo 2011 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d., o nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d. transportavimo ir saugojimo išlaidas turi atlyginti valstybė.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą, o išlaidas apmoka VMI iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 22 punkte nurodytus atvejus (22 punkto atvejų šioje byloje nenustatyta). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra reikšminga tai, jog VMI nebuvo pasaugos teisinių santykių šalis. Šios Pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne tik ją sudariusiai šaliai, tai priklauso nuo konkrečių sutarties sąlygų ir teisinių santykių pasikeitimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu atsakovė VMI, kasatore nurodžiusi Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2016  m. gruodžio 14 d. nutarties dalis dėl 164,04 Eur automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 164,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. vasario 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 129 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš jos priteisimo, priimti naują sprendimą ir ieškinį prieš atsakovę – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalį. Šioje teisės normoje nustatyta, kad transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai atlygina išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, bet tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, t. y. kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Byloje nurodyta transporto priemonė buvo konfiskuota, todėl nepatenka į SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus. Darytina išvada, kad SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai transporto priemonė konfiskuojama, nes įstatymų leidėjas nenurodė, jog ši teisės norma taikoma, kai priverstinai nuvežtos transporto priemonės konfiskuojamos.
2. Teismai nevertino SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatos, kurioje įtvirtinta, kad išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Ieškovės reikalavimas padengti automobilio saugojimo išlaidas yra neteisėtas, nes pareikštas automobiliui jau esant paimtam iš transporto priemonių saugojimo aikštelės.
3. Taisyklių 5 punkte yra apibrėžtos valstybei perduotino (perduoto) turto saugojimo išlaidų apmokėjimo procedūros: valstybės institucijos (šiuo atveju – Telšių apskrities VPK), kurių žinioje buvo valstybei perduotinas turtas, atsako už šio turto saugojimo sutarčių sudarymą ir apmokėjimą iki šio turto perdavimo VMI, o pastaroji atsako tik už tas turto saugojimo išlaidas, kurios susidarė nuo jo perdavimo VMI momento.
4. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad nuo teismo nutarimo dėl automobilio konfiskavimo įsiteisėjimo momento šis (automobilis) tapo valstybės nuosavybe, o jo saugojimo išlaidas turėtų padengti VMI. Perkelti mokesčių administratoriui pareigą vienam valstybės vardu atsakyti už automobilio saugojimą yra neteisėta, nes VMI niekaip negalėjo paveikti pasaugos paslaugų kainos. Sutartis negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, nes ji sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims, t. y. sutarties šalims. Taigi automobilio pasaugos sutartis jokių teisinių pasekmių VMI nesukelia.
5. Teismai neįvertino, kad valstybė, atstovaujama VMI, neturi sumokėti už jai perėjusio pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 10 punktą turto saugojimą, todėl ji nėra tinkama atsakovė byloje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nevertino VMI atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl Telšių apskrities VPK įtraukimo atsakovu į procesą, nepateikė jokių argumentų dėl valstybės, atstovaujamos VMI, procesinės padėties.
14. Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl konfiskuoto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo

15. Šioje byloje esminis teisės klausimas – kam tenka pareiga atlyginti išlaidas už automobilio saugojimą nuo jo perėjimo valstybės nuosavybėn momento, kai automobilis konfiskuojamas dėl padaryto ATPK pažeidimo.
16. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas dar nėra sprendęs bylų, kuriose būtų reikėję pasisakyti dėl SEAKĮ normų taikymo priverstinės pasaugos santykiams, kai konfiskuotos turto priemonės savininkas (valdytojas) yra valstybė, o ne pažeidėjas. Šis atsakovės teiginys yra neteisingas.
17. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. e3K-3-140-219/2016, kurioje ieškovė – priverstinai nuvežto ir už administracinius teisės pažeidimus konfiskuoto automobilio saugotoja – prašė, be kita ko, priteisti iš atsakovų, vienu iš kurių byloje dalyvavo Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI, atlyginimą už to automobilio pasaugą nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. kovo 26 d. bei procesines palūkanas. Byloje, be kita ko, buvo nustatyta, kad: automobilis 2012 m. gruodžio 14 d. pagal policijos pareigūnų nurodymą buvo priverstinai nuvežtas į ieškovės stovėjimo aikštelę ir ten saugomas ieškinio pareiškimo 2014 m. kovo 26 d. teisme metu; teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarimu už administracinius teisės pažeidimus automobilis buvo konfiskuotas ir nuo šio nutarimo įsiteisėjimo 2013 m. kovo 5 d. automobilio savininke tapo valstybė; automobilio nuosavybės teisės subjektu valstybė buvo nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 26 d.
18. Nurodytoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį prieš atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, patenkino iš dalies, priteistiną iš šios atsakovės skolą už automobilio saugojimą sumažino, nes laikė, kad, atsižvelgiant į ieškovės apskaičiuotos skolos dydį ir skolai apskaičiuoti taikytus maksimalius įkainius, tenkinti reikalavimą visa apimtimi būtų neteisinga. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys prieš atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, buvo patenkintas iš dalies, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad kompetentingos institucijos neįvykdė teisės aktais nustatytos pareigos perduoti VMI konfiskuotą automobilį ir atitinkamus dokumentus. Kolegija konstatavo, kad paslaugų atlyginimas iki VMI konfiskuoto turto perėmimo savo žinion yra įgyvendinamas remiantis saugojimo sutartimis, kurias sudaro valstybės institucijos ir asmenys, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, todėl kilę ginčai iš šių sutarčių yra nagrinėjami keliant reikalavimą ne Lietuvos valstybei, o valstybės institucijai, atsakingai už tokios sutarties sudarymą.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje Nr. e3K-3-140-219/2016 panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis dėl ieškinio prieš atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, patenkinimo iš dalies, ir šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį paliko galioti.
20. Kasacinis teismas nurodytoje byloje priimtoje nutartyje aiškino ir taikė SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį, CK 4.47 straipsnio 10 punktą, 4.67 straipsnį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnį, ATPK 26 straipsnį, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 638 straipsnio 2 dalį, 691, 692 straipsnius, Taisyklių 1, 4–6, 11, 20 punktus, Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu patvirtintų Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių normas. Nutartyje kasacinio teismo, be kita ko, konstatuota, kad: pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (nutarties 16 punktas); pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos – SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies – pagrindu (nutarties 16, 17 punktai); kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas (nutarties 18 punktas); konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento (nutarties 21 punktas); valstybei perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą jai (valstybei) atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato kitaip (nutarties 22 punktas); Taisyklės reglamentuoja turto perdavimo valstybei organizavimo tvarką, o ne turto, kuris yra valstybės nuosavybė, perdavimo valdyti vienai ar kitai institucijai tvarką; pagrindinė Taisyklių nuostata yra ta, kad valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka Mokesčių inspekcija (nutarties 24 punktas); valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą; šias išlaidas apmoka Mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Taisyklių 22 punkte nurodytus atvejus; tik tuo atveju, kai konfiskuotas turtas iki jo perdavimo mokesčių inspekcijai neišsaugomas ar sugadinamas ir tampa nerealizuotinas dėl už jį atsakingos valstybės institucijos netinkamo veikimo (neveikimo), ši institucija tampa atsakinga ir privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti neteisėtu veikimu (neveikimu) padarytą žalą (nutarties 26 punktas); aplinkybė, jog ieškovė kaip valstybės atstovę nurodė Valstybinę mokesčių inspekciją, negali būti pagrindas atmesti ieškinio dalį, kuria prašoma priteisti iš valstybės saugojimo išlaidas, nes ieškinyje kaip atsakovė nurodyta ne valstybės institucija, o ir pagal ginčo teisinį reguliavimą valstybė yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą (nutarties 36 punktas).
21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
22. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009).
23. Įvertinus tai, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-140-219/2016 faktinės aplinkybės yra labai panašios ir kad abiejose bylose taikoma ta pati teisė, konstatuotina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 turi precedento galią nagrinėjamoje byloje. Pagrindo nukrypti nuo jo (precedento) nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje turėjo teisinį pagrindą ir pareigą remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje Nr. e3K-3-140-219/2016 pateiktais išaiškinimais.
25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta precedento galią turinčia nutartimi ir pritardama ja formuojamai teismų praktikai, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais: teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį; Taisyklių 5 punktas aiškinamas taip, kad VMI atsako tik už tas turto saugojimo išlaidas, kurios susidarė nuo jo perdavimo VMI momento; nesutinkama su teismo vertinimu, kad nuo teismo nutarimo dėl automobilio konfiskavimo įsiteisėjimo momento šis (automobilis) tapo valstybės nuosavybe; nurodoma, kad automobilio pasaugos sutartis jokių teisinių pasekmių VMI nesukelia; teigiama, kad valstybė, atstovaujama VMI, neturi sumokėti už jai perėjusio turto saugojimą, todėl nėra tinkama atsakovė byloje; nurodoma dėl Telšių apskrities VPK įtraukimo dalyvauti byloje atsakovu.
26. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad ieškovės reikalavimas padengti automobilio saugojimo išlaidas yra neteisėtas, nes pareikštas automobiliui jau esant paimtam iš transporto priemonių saugojimo aikštelės, tuo tarpu pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu (bylos Nr. 30/2011) pripažino, jog SEAKĮ (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 128-5213) 33 straipsnio 6 dalies nuostata „išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kita vertus, konstatuotina, kad savininko pasiėmimas iš stovėjimo (saugojimo) aikštelės priverstinai nuvežto automobilio, saugoto pagal pasaugos sutartį, savaime nepanaikina SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu jam (savininkui) atsiradusios prievolės atlyginti saugojimo išlaidas ir nėra tokios prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė pasibaigia tinkamu įvykdymu arba esant kitiems įstatymuose įtvirtintiems jos pasibaigimo pagrindams, tuo tarpu galiojanti (nepasibaigusi) prievolė turi būti vykdoma ir kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą, nagrinėjamos bylos atveju – atlygintų saugojimo išlaidas.
27. Konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog, įsiteisėjus teismo nutarimui dėl automobilio konfiskavimo, jis tapo valstybės nuosavybe ir valstybei atsirado prievolė atlyginti konfiskuoto turto saugojimo išlaidas.
28. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad teisinio pagrindo ją naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 7,31 Eur tokių išlaidų. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovės VMI kasacinis skundas atmestas, o valstybei priteistina suma mokėtina į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, iš atsakovės išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu, nepriteistinos (CPK 3 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                           Janina Januškienė

                                                                                                       Gediminas Sagatys

                                                                                                       Antanas Simniškis