Civilinė byla Nr. 2A-1385/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03728-2009-6

                       Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2; 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2069-431/2011 pagal ieškovų A. B. ir E. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo, trečiasis asmuo V. G..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Nutarties dalis, kuria atmesti reikalavimai priteisti ieškovui turtinę ir ieškovei neturtinę žalą, palikta nepakeista. Taigi, apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina bylos dalis dėl neturtinės žalos ieškovui A. B. atlyginimo.

Ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, kuriuo inter alia prašė priteisti iš atsakovo 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2000 m. balandžio 26 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą ieškovas buvo kaltinamas pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad sukūrė nusikalstamą susivienijimą daryti sunkius nusikaltimus, jam vadovavo ir dalyvavo jo veikloje. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2000 m. balandžio 26 d. nutarimu iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-9-016-00 ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2000 m. lapkričio 2 d. ieškovas laikinai sulaikytas, o 2000 m. lapkričio 3 d. priimtas prokuroro nutarimas ieškovą patraukti kaltinamuoju. 2000 m. lapkričio 4 d. prokuroro nutarimu ieškovui paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2001 m. rugsėjo 4 d. nutarimu prokuroras patraukė kaltinamuoju ieškovą, pareiškė jam kaltinimus dėl nusikaltimų, numatytų BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje. Ieškovo atžvilgiu priimta Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis atiduoti kaltinamąjį teismui. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-9-107/2008, Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. sausio 11 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas ieškovą išteisino

nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje numatytų nusikaltimų požymius. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartimi atmetė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą. Ieškovo teigimu, Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnams atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo padaryta neteisėtų veiksmų, kuriais grubiai pažeistos baudžiamąjį procesą ir operatyvinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, konstitucinės ieškovo teisės, pažeistos ieškovo žmogaus teisės, numatytos tarptautiniuose teisės aktuose, pažeminta ieškovo garbė bei orumas. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje, ieškovui buvo pareikšti visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Ieškovas sutiko bendradarbiauti su Klaipėdos miesto policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Ieškovas dirbo pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro užduotis ir suteiktos informacijos dėka padėjo išaiškinti 1999-2000 metais veikusią psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo grupuotę. BPK 212 straipsnio 2 punktas nustato, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, jog yra BPK 3 straipsnio numatytų aplinkybių. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras V. G. net ir po to, kai buvo informuotas apie tai, jog ieškovas bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis bei vykdė jų operatyvines užduotis, tikslingai ignoravo šį faktą ir nenutraukė baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu. BK 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. Ieškovas veikė pagal Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaro S. L. užduotis. Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas patvirtina, kad A. B. suteikė vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo išaiškinta Klaipėdos mieste veikusi nusikalstama grupuotė, platinusi psichotropines ir narkotines medžiagas. Nuo pat kaltinimo pareiškimo 2000 m. lapkričio 3 d. ieškovas neigė įvykdęs jam inkriminuojamus nusikaltimus. Tokią poziciją patvirtina 2000 m. lapkričio 4 d. kaltinamojo apklausos protokolas. Vykstant baudžiamosios bylos tyrimui ieškovas ne kartą skundė prokuroro V. G. veiksmus, reikalavo šį prokurorą nušalinti, tačiau visi ieškovo skundai buvo atmesti. Be to, 2003 m. sausio 27 d. priimta Klaipėdos apygardos teismo nutartis atiduoti kaltinamąjį (ieškovą) teismui. Dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ir informacijos teikimo apie D. B. - S. K. nusikalstamo susivienijimo veiklą ieškovui bei jo šeimos nariams iškilo reali grėsmė – 2000 m. rugpjūčio 4 d. buvo padegtos buto, kuriame gyveno ieškovas su žmona bei dviem nepilnamečiais vaikais, durys. Po šio įvykio ieškovas, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymu (2000 m. gegužės 8 d. aktualia redakcija), kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą dėl apsaugos jam ir jo šeimai suteikimo, taip pat nurodė, kad jam bei jo šeimos nariams yra grasinama susidorojimu. Ieškovui tiek kaip operatyvinės veiklos dalyviui, tiek kaip kaltinamajam turėjo būti suteiktos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos prokuroras, atsisakydamas taikyti ieškovui ir jo šeimos nariams apsaugos priemones, grubiai pažeidė ieškovo, kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio, teises bei teisėtus interesus. Klaipėdos apygardos prokuratūrai ir Generalinei prokuratūrai atsisakius skirti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, ieškovas, baimindamasis dėl fizinio susidorojimo su juo bei jo šeima, buvo priverstas dažnai keisti gyvenamąją vietą, kad šeimos nariai galėtų jaustis saugiai. Todėl ieškovas buvo priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu pažeisdamas jam pritaikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Ieškovas su sutuoktine bei dviem nepilnamečiais vaikais 2003 m. balandžio 24 d. nuvyko į Danijos Karalystę, kurioje kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl prieglobsčio bei pabėgėlio statuso suteikimo. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, ieškovui bei jo šeimos nariams pabėgėlių statusas Danijos Karalystėje negalėjo būti suteiktas. Dėl šios priežasties ieškovas kreipėsi į atitinkamas Danijos Karalystės institucijas dėl humanitarinio prieglobsčio suteikimo. Nepaisant to, 2005 m. birželio 16 d. ieškovas deportuotas į Lietuvos Respubliką. 2003 m. balandžio 24 d. Klaipėdos apygardos nutartimi ieškovui teismas skyrė kardomąją priemonę – suėmimą, o 2005 m. birželio 14 d. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams. Ieškovo teigimu, šios kardomosios priemonės jam paskirtos neteisėtai ir nepagrįstai, nes visą šį laikotarpį ieškovo teisės ir laisvės buvo apribotos, kas sąlygojo neigiamų išgyvenimų patyrimą (neturtinę žalą). Baudžiamoji byla, kurioje ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą tuo metu galiojusio 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje, iškelta 2000 m. balandžio 26 d., o Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, kuriuo ieškovas išteisintas, priimtas 2008 m. sausio 11 d. Taigi, baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu vyko beveik aštuonerius metus. Net ir atmetus laikotarpį, kurį ieškovas praleido Danijos Karalystėje, baudžiamasis procesas buvo vykdomas nepateisinamai ilgai, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatose įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad Klaipėdos prokuratūros pareigūnai ikiteisminį tyrimą ieškovo  atžvilgiu vykdė aplaidžiai bei nerūpestingai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 174-188). Teismas dėl ieškovo baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. 5KPB-22vs nustatė, jog 2000 m. vasario 22 d. sankcionuoto nusikalstamą veiklą imituojančio elgesio modelio reg. Nr. 39, ir 2000 m. spalio 6 d. sankcionuoto nusikalstamą veiklą imituojančio elgesio modelio reg. Nr.177s dalyviu ieškovas nebuvo. Klaipėdos VPK pareigūnai ieškovui užduočių atlikti veiksmus, kurie užfiksuoti baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00, esančius jam pareikšto kaltinimo pagrindu, nedavė. Ieškovui buvo duodamos užduotys, susijusios tiktai su informacijos rinkimu, todėl visi ieškovo veiksmai, nustatyti baudžiamojoje byloje, esantys kaltinimo pagrindu, traktuojami kaip savarankiški bei atlikti savavališkai. Ieškovo informacija apie minimą nusikalstamą susivienijimą padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius, tačiau teismas šį įrodymą dėl ieškovo dalyvavimo nusikalstamą veiklą imituojančiame elgesio modelyje ar teikiant vertingą informaciją vertino kaip oficialų rašytinį įrodymą, turintį didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Tuo metu, kai buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu (2000 m. lapkričio 2 d.) atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės reglamentavo galiojusio BPK 92 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 10 d. redakcija), kuri numatė, jog teismas, teisėjas, taip pat teisėjo sutikimu prokuroras turi teisę, remdamiesi BK 151 ir 2271 straipsniuose numatytais pagrindais, nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti. BK 151straipsnyje (2000 m. rugsėjo 27 d. redakcija) buvo nustatyta, jog atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, kuris, būdamas organizuotos grupės nariu, dalyvavo grupės daromuose nusikaltimuose, tačiau prisipažino apie dalyvavimą tokioje nusikalstamoje veikoje ir suteikė teisėsaugos organams vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias organizuotos grupės veiklai arba jos nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šio straipsnio pirmoji dalis netaikoma asmeniui, dalyvavusiam darant tyčinį nužudymą, arba kai toks atleidimas nuo atsakomybės jau buvo jam taikytas, taip pat tokios grupės organizatoriui. BK 2271 straipsnis numatė, jog atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, kuris dalyvavo nusikalstamo susivienijimo, numatyto šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, daromuose nusikaltimuose arba priklausė tokiam susivienijimui, tačiau prisipažinęs teisėsaugos organams suteikė vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias nusikalstamo susivienijimo veiklai arba jo nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pirminis kaltinimas ieškovui dėl veikų, numatytų 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje, 2321 straipsnio 5 dalyje pareikštas 2000 m. lapkričio 4 d. Pagal pateiktus kaltinimus ieškovui buvo inkriminuojamas nusikalstamo susivienijimo organizavimas. Be to, ieškovas neprisipažino jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad  ieškovo atžvilgiu taikyti teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo minimas Policijos departamento raštas Klaipėdos apygardos prokuratūrai apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis buvo surašytas 2001 m. spalio 29 d., teismas sprendė, kad baudžiamojo persekiojimo ieškovo atžvilgiu pradėjimo momentu Klaipėdos apygardos prokuratūrai nebuvo žinoma apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsauga. Ieškovo pateiktame Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2003 m. kovo 13 d. rašte, adresuotame ieškovui, bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais įvardintas tokiu būdu - „suteikė vertingą informaciją“. Teismo manymu, tokia formuluotė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl atmestini ieškovo argumentai, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra neteisėtai pradėjo baudžiamąjį ieškovo persekiojimą ir jo nenutraukė. Teismas taip pat nurodė, kad išslaptinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro dokumentai tik patvirtina, kad nors ieškovo informacija apie nusikalstamą susivienijimą padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius, tačiau toji teikiama informacija nesudarė pagrindo ieškovui nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti, nes ieškovui nusikalstamo susivienijimo, kurio nusikaltimai tiriami baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00, atžvilgiu buvo duodamos užduotys, susijusios tiktai su informacijos rinkimu ir visi baudžiamojoje byloje jam inkriminuojami veiksmai buvo atlikti savavališkai. Todėl teismas atmetė argumentus, kad ieškovui iškelti Klaipėdos apygardos prokuratūros kaltinimai buvo nepagrįsti, kad Klaipėdos apygardos prokuroras ne tik pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bet ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Teismas sprendė, kad ieškovų prašymai skirti jiems apsaugą atmesti pagrįstai. Ieškovas, patrauktas kaltinamuoju, tiriant minėtą bylą su teisėsaugos pareigūnais nebendradarbiavo. Pagal bylos aplinkybes buvo padaryta išvada, kad buto durų padegimas yra sąlygotas kaltinamojo A. B. veiksmų ir jo turtinių santykių su kitais bylos kaltinamaisiais, o ne su A. B. veikla, padedant policijos pareigūnams atskleisti nusikalstamas veikas. Teismas nurodė, kad neteisėtų pareigūnų veiksmų, atsisakant taikyti ieškovų prašomas apsaugos priemones, nenustatyta.

Dėl neteisėtai pritaikytų kardomųjų priemonių teismas nurodė, kad 2005 m. birželio 14 d. ieškovą grąžinus į Lietuvą, Klaipėdos apygardos teismas nutartimi nustatė teisiamajam A. B. trijų mėnesių suėmimo terminą, kuris teismo buvo tęsiamas ne vieną kartą dėl teisiamojo ligos. Teismas sprendė, kad tai, jog teisiamasis A. B. neatvyko į paskirtą teismo posėdį, pažeidė kardomosios priemonės - namų arešto sąlygas ir pasislėpė nuo teismo išvykdamas į užsienio valstybę, teismui davė pakankamą pagrindą skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą), deportavus ieškovą į Lietuvą, teismo sprendimas nustatyti 3 mėnesių kardomosios priemonės suėmimo terminą taip pat atitiko BPK 122 straipsnį, reglamentuojančio suėmimo skyrimą, nuostatoms ir buvo pakankamai motyvuotas. Suėmimo skyrimo metu galiojusiuose baudžiamuosiuose procesiniuose įstatymuose nustatyta galimybė taikyti griežčiausią kardomąją priemonę už nusikaltimus, kuriuos padaręs ieškovas buvo įtariamas. Tolesni kardomosios priemonės termino tęsimai buvo pagrįsti medikų išvadomis ir būtinybe užtikrinti teisiamojo dalyvavimą procese. Teismo teigimu, iš suėmimo ieškovui skyrimo ir jo termino pratęsimo dokumentų matyti, kad suėmimas jam buvo motyvuotai skiriamas ir tęsiamas dėl to, kad jis gali slėptis nuo teismo, trukdyti nustatyti tiesą byloje, atsižvelgiant į tai, kad A. B. buvo įtariamas ir kaltinamas tuo, kad sukūrė nusikalstamą susivienijimą iš 11 asmenų bendrai nusikalstamai veiklai daryti sunkius nusikaltimus, taip pat dalyvavo šio susivienijimo daromuose nusikaltimuose, neteisėtai pakartotinai, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, ir jas pardavė, taip pat į tai, kad iki suėmimo ieškovas neatvyko į teismo posėdį, vėliau buvo paieškomas. Teismas sprendė, kad esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo taisyklės taip pat nebuvo pažeistos, o pagrindas įtarti ir kaltinti ieškovą padarius nusikaltimą, kaip jau minėta, irgi akivaizdžiai buvo.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės teismas, atsižvelgęs į bylos apimtį, kaltinamųjų skaičių (12 asmenų), epizodų kiekį, konstatavo, kad tai nėra nepateisinamai ilgas laikas parengtiniam tardymui atlikti. Nors ikiteisminis tyrimas pradėtas 2000 m. balandžio 26 d., o išteisinamasis nuosprendis priimtas 2008 m. sausio 11 d., tačiau didžiąją dalį laikotarpio nuo parengtinio tyrimo pradžios iki nuosprendžio suėmimo sudarė laikas, kai ieškovas buvo pasislėpęs nuo teismo (2003 m. balandžio mėnuo - 2005 m. birželio mėnuo). Deportavus ieškovą į Lietuvą, teisminis bylos nagrinėjimas taip pat negalėjo prasidėti dėl objektyvių, nuo teisėsaugos institucijos nepriklausančių veiksnių - ieškovo psichinės ligos ir jam paskirtų priverstinio gydymo priemonių. Priverstinis gydymas buvo tęsiamas iki 2007 m. rugpjūčio 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duotos išvados, kad priverstinis gydymas ieškovui nereikalingas, šiuo metu jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, o, nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo patenkinimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Ieškovai A. B. (toliau – apeliantas) ir E. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Liudytojais apklausti buvusius policijos pareigūnus S. L. ir D. B., bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 2, b.l. 189-197). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, vertindamas tai, ar ieškovas tik teikė informaciją teisėsaugos institucijoms, ar vykdė atitinkamas užduotis, ar buvo slaptasis agentas, atsižvelgė tik į Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. 5KPB-22vs bei 2003 m. kovo 13 d. raštą Nr. SD-557, tačiau nevertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų, neapklausė liudytojų, kuriuos apklausti buvo prašoma. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinyje nurodytas aplinkybes gali įrodyti tik išslaptinus dokumentus, kurie yra valstybės paslaptis. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Tokiu būdu ieškovas iš esmės neturėjo galimybės įrodyti ieškinyje nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į R. R. parodymus, Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 5KPB-22vs pateiktą informaciją, Klaipėdos apskrities VPK 2011 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 30-S-5184 nurodytą aplinkybę, kad VPK negali paneigti aplinkybės, jog su apeliantu buvo sudaryta slapto bendradarbiavimo sutartis, į S. L. baudžiamojoje byloje nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad apeliantas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, kaip tai numatė Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis.

2. Apelianto veikla D. B. – S. K. nusikalstamo susivienijimo veikloje buvo operatyvinio pobūdžio, siekiant išsiaiškinti nusikalstamą veiką, o ne ją atlikti. Tai, jog kaltinamasis aktas buvo nepagrįstas ir nepagrindžiantis jokių nusikalstamų veikų padarymo, patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. išteisinamasis nuosprendis, kuriame patvirtinta, kad įrodymų, patvirtinančių A. B. kaltę teisėsaugos pareigūnai nerinko, nors neva turėjo duomenų apie jo nusikalstamą veiką. Teismas pažeidė 1961 m. BPK 249 straipsnį, nes nepagrįstai perdavė apeliantą į teismą, pripažindamas, kad kaltinamoji išvada yra pagrįsta, o byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių jam pareikštus įtarimus. Klaipėdos apygardos prokuratūra informaciją apie tai, kad apeliantas teikė informaciją teisėsaugos institucijoms sužinojo 2001 m. spalio 29 d., tačiau ši informacija, kartu su kitais kaltinančiais duomenimis nebuvo perduoti teismui įvertinti, dėl ko teismas perdavė apeliantą teisti nežinodamas tokios informacijos. Atsižvelgiant į tai, apelianto teigimu, teismas be pagrindo pateisino neteisėtus tiek prokuroro veiksmus pateikiant kaltinamąjį aktą, nepateikiant išslaptintos informacijos teismui, tiek teismo veiksmus, perduodant apeliantą teisti teisme. Šis procesinis veiksmas nebuvo atliktas tinkamai, neįvertinus 1961 m. BPK 249 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

3. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymas buvo numatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos prokuroras 2001 m. vasario 12 d. paaiškinimuose vyriausiajam prokurorui J. L. nepagrįstai nurodė, kad 1961 m. BK 278 straipsnyje numatytas nusikaltimas nėra įtrauktas į 1961 m. BK 81 straipsnyje esantį sąrašą, todėl apsauga negali būti skiriama.

4. Apeliantas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, dėl ko baudžiamasis persekiojimas, atitinkamai ir kardomųjų priemonių paskyrimas, jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas. Apie tokią informaciją nebuvo informuotas teismas, kuomet buvo vertinamos kardomosios priemonės paskyrimo klausimas. Ieškovas nuo baudžiamojo persekiojimo nesislėpė. Jo ir visos šeimos išvykimas į Danijos Karalystę buvo sąlygotas grėsmės jų sveikatai ir saugumui. Apeliantas jo suėmimo laikotarpiu buvo gydomas dėl išsivysčiusios psichikos ligos, dėl ko priimtų nutarčių jis neturėjo galimybės apskųsti, o pasyvus apelianto gynėjo elgesys nepatvirtina priimtų teismo nutarčių teisėtumo.

5. Nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas S. L. – buvęs Klaipėdos apskrities VPK komisaro R. R. pavaduotojas, tačiau vėliau nepagrįstai buvo išbrauktas iš trečiųjų asmenų. S. L. buvo apelianto, pastarajam būnant operatyvinės veiklos slaptajam dalyviui, kuratorius. Dėl S. L. veiksmų galimai buvo nuslėpta ar tinkamai neįforminta dokumentacija, susijusi su apelianto veikla, teikiant informaciją teisėsaugos institucijoms. Tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyti neteisėti tyčiniai S. L. veiksmai, pagal CK 6.272 straipsnio 4 dalį, atsakovas turėtų atgręžtinio reikalavimo teisę į šį asmenį dėl patirtos žalos atlyginimo. Remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu S. L. nebuvimas byloje trečiuoju asmeniu yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ir jame išdėstytais motyvais.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovų veiksmus atliekant ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu, o nesant veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, negalimas ieškovų reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo patenkinimas.
2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, patvirtinančių, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu pradėtas neteisėtai, dėl ko nebuvo pagrindo taikyti kardomųjų priemonių, o ieškovų šeimos išvykimas į užsienio valstybę buvo neteisėto teisėsaugos institucijų atsisakymo taikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, pasekmė.
3. Teismas nepaneigė, kad apeliantas bendradarbiavo su teisėsaugos institucijoms teikdamas vertingą informaciją, tačiau pagrįstai konstatavo, kad tokie jo veiksmai nesudarė pagrindo apeliantui nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti, nes apeliantui nusikalstamo susivienijimo atžvilgiu buvo duodamos užduotys, susijusios tiktai su informacijos rinkimu, o visi baudžiamojoje byloje jam inkriminuojami veiksmai buvo atlikti savavališkai. Teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, kad apeliantas buvo operatyvinės veiklos dalyvis, tačiau pateikti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas tokiu statusu neveikė baudžiamojoje byloje, dėl kurioje pradėto baudžiamojo persekiojimo ir kilo ginčas.
4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto atžvilgiu taikyti BPK 9-2 straipsnio 1 dalį, BK 151 ir 2271 straipsnius, reglamentuojančius atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
5. Ieškovų prašymai skirti apsaugą pagrįstai atmesti motyvuojant tuo, kad apelianto procesinis statusas ir jo parodymų pobūdis nesudaro pagrindo skirti jam ir jo šeimai apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymų pagrindu, nes apeliantas, patrauktas kaltinamuoju, tiriant bylą su teisėsaugos pareigūnais nebendradarbiavo.
6. Apeliantas neturėjo slapto operatyvinės veiklos dalyvio statuso teismui perduotoje baudžiamojoje byloje, todėl prokuroras apie tai negalėjo informuoti teismo. Taip pat nebuvo jokių kliūčių apelianto kaip kaltinamojo bei teisiamojo atžvilgiu taikyti kardomąsias priemones baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Visos paskirtos kardomosios priemonės buvo adekvačios pareikštų kaltinimui sunkumui bei situacijai byloje ir proporcingos joms keliamam tikslui – užtikrinti kaltinamojo, teisiamojo dalyvavimą procese.
7. Teismas sprendime nenusprendė dėl jokių S. L. materialiųjų teisių ir pareigų, todėl skunde nurodytas argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
8. Nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu, o nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas apelianto reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo patenkinimas (CK 6.272 str. 1 d.).

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę. 
2. Baudžiamojoje byloje apeliantui buvo inkriminuojami tie veiksmai, kurie atlikti savavališkai ir nesusiję su informacijos rinkimu.
3. Apelianto teiginiai, kad išvyko į Danijos karalystę dėl būtinybės slėptis nuo galimo susidorojimo, paremti tik prielaidomis ir tuo, jog prieš trejus metus buvo padengto apelianto šeimos buto durys. Be to apeliantas neįrodo, kad dėl butų durų padegimo fakto ir atsirado būtinybė slapstytis užsienyje. Prašydamas prieglobsčio Danijos karalystėje apeliantas siekė išvengti baudžiamojo persekiojimo Lietuvoje, todėl teismo priimtos nutartys dėl apelianto suėmimo ir jo pratęsimo yra pagrįstos ir teisėtos.
4. Teismas apeliantą išteisino dėl teismui kilusių abejonių, kurias traktavo kaltinamojo naudai, todėl konstatavo, kad neginčytinai neįrodyta, kad apeliantas padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju kasacinio teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartimi panaikinta tik Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalis, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir tik ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo. Atmestų ieškinio reikalavimų dalis - priteisti ieškovui turtinę ir ieškovei neturtinę žalą palikta nepakeista. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme iš naujo nagrinėtina tik dėl neturtinės žalos ieškovui atlyginimo kasacinio teismo nutartyje nurodytų motyvų apimtyje – dėl procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės, nes yra konstatuotas tik šios bylos dalies išnagrinėjimo teismuose neišsamumas. Todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų pasisakys tik šiais aspektais. Dėl paminėto kolegija atmeta gautą apeliacinės instancijos teisme ieškovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki bus gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiosios ekspertų komisijos sprendimas, nes juo, kaip matyti iš prašymo turinio, ketinama įrodinėti ieškovo kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio statusą ir galimo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tuo pagrindu aplinkybes, t.y. bylos dalį, kuri jau išspręsta ir kasacine tvarka. 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kasacinis teismas savo minėtoje nutartyje nurodė, kad  sutinka su teismų išvadomis dėl parengtinio tardymo metu A. B. taikyto laikinojo sulaikymo (1961 m. BPK 137 str.) ir kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti (1961 m. BPK 100 str.) teisėtumo atsižvelgiant į tai, kad tuo metu buvo gauta duomenų (telefoninių pokalbių išklotinės, kitų kalinamųjų apklausos baudžiamojoje byloje), leidžiančių įtarti jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje; 2000 m. lapkričio 2 d., laikinai sulaikant A. B., buvo pagrindas manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus, slėptis nuo tardymo ir teismo, daryti poveikį liudytojams. 2000 m. lapkričio 4 d. jam paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri, atsižvelgiant į pateiktų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti dalyvavimą procese, buvo pagrįsta ir teisėta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, perdavus baudžiamąją bylą teismui ir į 2003 m. vasario 28 d. posėdį neatvykus keletui teisiamųjų, tarp jų ir A. B., kardomoji priemonė jam pagrįstai, atsižvelgiant į pareikštų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti tinkamą proceso eigą, pakeista į namų areštą, o neatvykus į 2003 m. balandžio 24 d. teismo posėdį, paskelbta paieška ir paskirtas suėmimas. A. B. išvykus į Daniją, 2005 m. vasario 26 d. išduotas Europos arešto orderis, 2005 m. birželio 16 d. A. B. perduotas Lietuvos Respublikai. Todėl šiais aspektais apeliacinės instancijos teismas išsamiau nebepasisako, tik konstatuoja, kad iki šio laikotarpio kasacinio teismo nutarties motyvų kontekste nėra pagrindo vertinti ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismų veiksmus neteisėtais, o jų nenustačius - nėra pagrindo pripažinti apeliantui teisę dėl paminėtų procesinių sprendimų į neturtinės žalos atlyginimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. gegužės 11 d. gavo pranešimą iš Klaipėdos VPK, kad A. B. dėl psichikos sutrikimo paguldytas į Kopenhagos psichiatrijos ligoninę. Grąžinus į Lietuvą, jis nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. birželio 16 d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad po to suėmimas A. B. buvo tęsiamas iki pat išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (2008 m. sausio 11 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog teismai nenustatė A. B. laisvės atėmimo teisinio pagrindo pasibaigus Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi paskirto suėmimo terminui, nes kita teismų nurodyta nutartis dėl suėmimo pratęsimo buvo priimta 2005 m. gruodžio 15 d., dėl ko apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylos dalį, privalo įvertinti nurodyto A. B. suėmimo laikotarpio teisėtumą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta aplinkybė neatitinka baudžiamosios bylos Nr. 1-9-107/2008 (toliau – B.B.) medžiagai - Klaipėdos apygardos teismas paminėtu laikotarpiu svarstė suėmimo pratęsimo klausimą ir 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi jį pratęsė trims mėnesiams skaičiuojant nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. (B.B. t. 26, b.l. 29-30). Todėl šiuo aspektu, t.y. dėl to, kad A. B. neteisėtai buvo atimta laisvė nesant tuo tikslu teismo priimto procesinio sprendimo apskritai, konstatuoti ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismų veiksmų neteisėtumą paminėtu laikotarpiu, o iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti – ir kitais laikotarpiais, nėra jokio pagrindo.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuo grąžinimo į Lietuvos Respubliką iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo 2008 m. sausio 11 d. A. B. buvo atimta laisvė taikant suėmimą, o faktiškai iš esmės visą laiką jis praleido sveikatos priežiūros įstaigose – Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur buvo jam atliekamos psichiatrinės ekspertizės ir taikomas gydymas. Ekspertų prašymu Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. kovo 3 d. nutartimi perkėlė ieškovą iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Rokiškio psichiatrijos ligoninę iki ekspertizės akto pateikimo (B.B. t. 26, b.l. 53, 56-57). Remiantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ekspertizės (2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d.) aktu Nr. 19, Klaipėdos apygardos teismas  2006 m. balandžio 19 d. nutartimi pratęsė ieškovo buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje priverstiniam gydymui sustiprinto stebėjimo sąlygomis trims mėnesiams (B.B. t. 26, b.l. 61-68, 82-93). Vėliau iki pat perkėlimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (2007 m. rugsėjo 27 d.) teismo nutartimis ieškovo buvimas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje buvo pratęsiamas, iš esmės lygiagrečiai pratęsiant ir suėmimo terminus. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovas negrindė ieškinio tuo, kad pasiųstas ir laikomas sveikatos priežiūros įstaigose jis buvo neteisėtai ir nepagrįstai, jo ieškinys grindžiamas tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai   jam buvo skiriama kardomoji priemonė suėmimas (t. 1, b.l. 83-84). Tik tuo grindžiamas ir apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovui, grąžinus jį iš Danijos į Lietuvą, kardomoji priemonė suėmimas buvo paskirta pagrįstai. Akivaizdu, kad, net ir nesuteikiant lemiamos reikšmės jam inkriminuotų veikų pobūdžiui ir apimčiai, jų sunkumui, būtent paties ieškovo elgesys – neatvykimas į teismo posėdį, išvykimas į kitą valstybę, teisėjų kolegijos vertinimu, teikė pakankamą pagrindą manyti, kad, siekiant baudžiamojo proceso tikslų ir atsižvelgiant į paties ieškovo elgesį, suėmimo paskyrimas po švelnesnių kardomųjų priemonių pažeidimo buvo adekvati kardomoji priemonė (BPK 1 str., 121 str. 4 d., 122 str. 1 d.). Apeliacinio skundo argumentai, susiję su išvykimo į Daniją būtinumu saugumo interesais, nepaneigia tokios išvados, nes apie išvykimo būtinumą, nepaisant pritaikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, apeliantas prieš išvykimą teisėsaugos institucijoms nepranešė. Paskyrus suėmimą, jo metu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Šios ekspertizės, atliktos 2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d., aktas Nr. 19 buvo gautas Klaipėdos apygardos teisme 2006 m. kovo 27 d. ir priimta aukščiau minėta 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, kurioje konstatuota, jog, ekspertų nuomone, A. B. šiuo metu yra socialiai pavojingas, jam reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, šiuo metu jis negali būti nei paleidžiamas į laisvę, nei grąžintas į suėmimo taikymo vietą, taigi, kol teismas galės priimti sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, numatytų BK 98 straipsnyje, skyrimo, A. B. laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje turi būti tęsiamas (BPK 141 str. 2 d.), o baudžiamosios bylos nagrinėjimas – atidėtas.

Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje, be kita ko, nurodoma, jog teismai turėjo vertinti aplinkybės, kad nebuvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo procesas, poveikį A. B. baudžiamojo proceso ir atitinkamų procesinės prievartos priemonių trukmei.

Pagal BPK 141 straipsnį tuo atveju, jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam (kaltinamajam) daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, jis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Minėta, tai faktiškai ir buvo padaryta. BPK 141 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismo psichiatrijos ekspertizei nustačius, kad įtariamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, teisėjo nutartimi jo buvimo laikas ekspertizės įstaigoje gali būti pratęstas arba įtariamasis gali būti perkeltas į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. BPK 393 straipsnio 1 dalis nustato, kad  bendra tvarka pradėtas procesas (kaip buvo nagrinėjamu atveju) tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (nagrinėjamu atveju būtent tai konstatuota 2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 19). Taigi, gavus tokią ekspertų išvadą, turėjo būti pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, o ne pratęsinėjami, kas buvo atliekama byloje, buvimo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje terminai. Nagrinėjamu atveju - kai asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, proceso metu turi būti įrodinėjamos BPK 395 straipsnyje nurodytos aplinkybės, be kita ko, baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės;  ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo (BPK 395 str. 1, 2 p. p.). Tokio proceso metu teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima vieną iš nutarčių, numatytų BPK 403 straipsnyje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šiame įstatyme (BPK 403 str.) yra numatytas baigtinis nutarčių sąrašas, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, ir numatyti tokių nutarčių priėmimo pagrindai. Priklausomai nuo to, kurią iš šešių galimų nutarčių rūšių teismas nusprendžia priimti, toliau teismas išsprendžia klausimus, numatytus BPK 403 straipsnio 2 ir 3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2008). Pažymėtina, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali priimti nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, – jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 403 str. 1 d. 3 p.); nutraukti bylą ir netaikyti priverčiamosios medicinos priemonės, – jeigu įrodyta, kad pagal padarytos veikos pobūdį ir patologinę būseną asmuo nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo (BPK 403 str. 1 d. 4 p.); nutraukti bylą, – jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas (BPK 403 str. 1 d. 6 p.). Nagrinėjant aptariamą baudžiamąją bylą, toks BPK 393 straipsnio 1 dalimi ir kitomis BPK XXIX skyriaus normomis reglamentuotas procesas nebuvo pradėtas, minėta, buvo pratęsiamas buvimo Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje ir suėmimo laikas. Reikšminga tai, kad A. B. atžvilgiu po to, kai ekspertai konstatavo, jog jis pasveiko, buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad, savalaikiai pradėjus procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir išnagrinėjus bylą, ji galėjo būti nutraukta vienu iš BPK 403 straipsnyje numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pripažinti, kad teismas, nepradėdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso po to, kai buvo gauta ekspertų išvada apie A. B. sveikatos būklę, ir tęsdamas jo buvimo laiką Rokiškio  psichiatrinėje ligoninėje bei kardomosios priemonės - suėmimo terminus, pažeidė baudžiamojo proceso normas.

Akivaizdu, kad ir laiku (po ekspertizės akto gavimo teisme 2006 m. kovo 27 d.) pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo procesas tam tikrą laiką būtų užtrukęs. Todėl yra pagrindas manyti, kad neteisėtas buvimo Rokiškio  psichiatrinėje ligoninėje ir suėmimo laikotarpis tęsėsi apie pusantrų metų. Pastebėtina, kad tai reikšminga ne tik asmens laisvės suvaržymo aspektu, bet ir nepagrįstu baudžiamojo proceso tęsimu, t.y. šio proceso trukmės aspektu. Šiame (baudžiamojo proceso trukmės) kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kitų su procesu susijusių aplinkybių neturi pagrindo pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 1, 2 straipsnių pažeidimą – procesas užtruko būtent dėl A. B. neteisėto išvykimo iš Lietuvos (jis Danijoje išbuvo daugiau kaip du metus), vėliau – dėl jo ligos, o tuo tarpu kitų asmenų atžvilgiu nuosprendžiai buvo priimti trimis metais anksčiau.

Padarytos ir atlygintos žalos dydis valstybės deliktinės atsakomybės dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų atveju nustatomas pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog neturtinė žala gali pasireikšti dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų nukentėjusiojo patirtais neigiamais vidiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, reputacijos pablogėjimu ir kitais panašiais būdais (CK 6.250 str. 1 d.). Valstybės civilinės atsakomybės atveju atlyginama tik ta žala, kuri su neteisėtais veiksmais yra susijusiu priežastiniu ryšiu (gali būti laikoma valstybės institucijų veiksmų rezultatu). Atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas tuo pagrindu, jeigu paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.282 str. 1 d.). Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui prasidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų jokio pagrindo nesivadovauti iš esmės tokiomis pačiomis taisyklėmis ir šiuo atveju, kai sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl taikytų procesinės prievartos priemonių bei baudžiamojo proceso trukmės.

Jau minėta, kad baudžiamojo proceso pradžioje A. B. buvo paskirta faktiškai švelniausia iš numatytų BPK 120 straipsnio 1 dalyje (1961 m. BPK 96 str. 1 d.) kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti nepaisant to, kad jis buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Todėl yra pagrindas manyti, kad tokia kardomoji priemonė ir būtų išlikusi viso baudžiamojo proceso metu, jei ne paties A. B. elgesys – nevykimas į teismo posėdį, išvykimas į kitą valstybę. Taigi, kardomoji priemonė - suėmimas faktiškai nebuvo inspiruotas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo savo iniciatyva, tokiu būdu buvo tik reaguojama į paties A. B. kuriamą situaciją. Minėta, kad tokios kardomosios priemonės parinkimą iki A. B. sugrąžinimo į Lietuvą teisėtu bei pagrįstu pripažino ir kasacinio teismo teisėjų kolegija. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pripažintinas pagrįstu bei teisėtu tokios kardomosios priemonės paskyrimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. bei vėlesnėmis nutartimis iki 2006 m. balandžio 19 d., t.y. iki laikotarpio, po kurio turėjo būti pradėtas priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo procesas. Šiame kontekste, vertinant kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimų reikšmę neturtinės žalos dydžiui nustatyti, pažymėtina, kad šiuo bei vėlesniu laikotarpiu net ir ne tiek pats kardomosios priemonės (suėmimo) faktas sąlygojo A. B. laisvės suvaržymą – jis visą laiką faktiškai buvo gydymo įstaigose, o į gydymo įstaigas dėl savo sveikatos būklės jis galėjo būti atiduotas ir be suėmimo paskyrimo/pratęsimo aukščiau minėta BPK 141 straipsnio taikymo tvarka. Be to, vertinant A. B. buvimą gydymo (ekspertinėse) įstaigose trukmę, o tuo pačiu proceso ir laisvės suvaržymų trukmę bei jos priežastis, teisėjų kolegijos nuomone, reikšminga yra tai, kad jau pirmosios teismo ekspertizės metu (2005 m. spalio 26 d. – 2006 m. vasario 24 d.) jo atžvilgiu nebuvo atmesta metasimuliacijos (kai po pergyventos psichozės simptomai simuliuojami vėliau), o vėlesnėje  (2007 m. liepos 26 d. – rugpjūčio 30 d.) teismo ekspertų išvadoje, konstatuojant A. B. galimybę suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jau ir tiesiogiai nurodoma, jog tiriamasis simuliuoja buvusius pergyvenimus po buvusios psichozės (B.B. t. 27, b.l. 69-77). Tokiu atveju galima būtų daryti išvadą, kad paties ieškovo elgesys – ir net ne dėl neatsargumo - itin didele dalimi sąlygojo jo patiriamus suvaržymus dėl buvimo gydymo įstaigoje. Beje, pasiuntimo į gydymo įstaigą ir joje buvimo/pratęsimo, kaip ir suėmimo, ieškovas baudžiamojo proceso metu neskundė, tomis aplinkybėmis taip pat negrindė ir ieškinio. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio, mano, kad tiek laisvės suvaržymo, tiek baudžiamojo proceso trukmės aspektais, nors ir konstatavus procesinių normų taikymo baudžiamojo proceso metu padarytus pažeidimus, susijusius su savalaikio priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo proceso nepradėjimu, yra pagrindas pripažinti, jog žymios dalies išgyvenimų, suvaržymų ir nepatogumų rizika tenka pačiam ieškovui (CK 6.253 str. 5 d.), ir sprendžia, kad nustatytinas atlygintinas 4 000 Lt neturtinės žalos dydis už pernelyg užsitęsusį, nepradėjus spręsti įstatymo nustatyta tvarka priverčiamųjų medicininių prievartos priemonių taikymo, baudžiamąjį procesą ir kardomųjų priemonių taikymą.

Dėl paminėto skundžiamas sprendimas iš dalies naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ė:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo A. B. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovui A. B. 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

              Teisėjai                                                                                                                Rasa Gudžiūnienė

Danutė Milašienė

Alvydas Poškus