Civilinė byla Nr. e2A-380-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02159-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2.; 3.1.7.6.; 3.4.3.5.2.; 3.4.3.10.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo ir 2017 m. spalio 2 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-152-275/2017 pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovėms Luminor Bank akcinei bendrovei (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė DNB bankas) ir AS ,,Reverta“ dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Tigesta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) priteisti jai iš atsakovės AS ,,Reverta” 3 754,89 Eur nepagrįstai gautų lėšų; 2) priteisti jai iš atsakovės Luminor Bank AB 22 687,99 Eur nepagrįstai gautų lėšų; 3) priteisti iš atsakovių 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-02-02 nutartimi LUAB ,,Rūmas” buvo iškelta bankroto byla, o joje patvirtintas 26 442,88 Eur ieškovės antrosios eilės kreditorinis reikalavimas, sudaręs 0,19 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos. Dėl santykinai nedidelio reikalavimo nei ieškovė, nei kiti antrosios eilės kreditoriai nebuvo įtraukti į kreditorių komiteto sudėtį, todėl tik iš pajamų bei išlaidų suvestinės sužinojo, kad administravimo išlaidoms buvo skirta 212 188 Eur, kurios didžia dalimi (157 698 Eur) buvo apmokėtos iš neįkeisto turto pardavimo pajamų. Tačiau, atsižvelgiant į įkeisto ir neįkeisto turto proporcijas, neįkeisto turto sąskaita turėjo būti apmokėta tik 11 734 Eur administravimo išlaidų suma.
3. Ieškovės skaičiavimu, atsižvelgiant į tai, kad pardavus atsakovei Luminor Bank AB įkeistą turtą buvo gauta 3 520 000 Eur, kas sudaro 84,70 proc. viso bankroto proceso metu gautos sumos (3 520 000 Eur : 4 155 947,72 Eur x 100 proc.), administravimo išlaidoms dengti turėjo būti skirta 179 723,24 Eur (212 188 Eur x 84,70 proc.), nors faktiškai buvo apmokėta tik 54 490,48 Eur išlaidų. Todėl šių sumų skirtumas – 125 232,76 Eur (179 723,24 Eur – 54 490,48 Eur), atsakovei buvo išmokėtas nepagrįstai. Atitinkamai, pardavus atsakovei AS Reverta įkeistą turtą buvo gauta 405 946,76 Eur, t. y. 9,77 proc. visų gautų pajamų (405 946,76 Eur : 4 155 947,72 Eur x 100 proc.), ir pagal proporciją iš jų administravimo išlaidoms dengti turėjo būti skirta 20 730,77 Eur suma (212 188 Eur x 9,77 proc.), taigi ši suma jai atiteko nepagrįstai. 
4. Ieškovės teigimu, administravimo išlaidos buvo paskirstytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnį ir kitų kreditorių interesus. Tokį vertinimą pagrindžia ir teismų praktikoje suformuluotos taisyklės dėl administravimo išlaidų proporcijų o tarp įkeisto ir neiškeisto turto. Bankroto byloje liko nepatenkinta 67 779,18 Eur antrosios eilės kreditorių reikalavimų. Jeigu atsakovės nebūtų nepagrįstai gavusios atitinkamų sumų iš joms įkeisto turto pardavimo, su visais antrosios eilės kreditoriais bankroto byloje būtų pilnai atsiskaityta.
5. Kadangi LUAB ,,Rūmas” bankroto procedūra jau baigta, kaip nurodė Vilniaus apygardos teismas 2016-10-17nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2495-585/2017, kiekvienas kreditorius toliau gali savarankiškai ginti savo interesus. Todėl iš atsakovių ieškovei priteistina 26 442,88 Eur bankroto byloje patvirtinto reikalavimo suma, kuri paskirstytina pagal kiekvienos iš jų pradiniame ieškinyje nurodytos prievolės bankrutavusiai UAB ,,Rūmas” procentinę išraišką: iš atsakovės AS ,,Reverta“ priteistina 14,20 proc. (100 proc. x 20 730,77 Eur :145 963,53 Eur) arba 3 754,89 Eur, o iš atsakovės Luminor Bank AB 85,80 proc. (100 proc. x 125 232,76 Eur :145 963,53 Eur) arba 22 687,99 Eur nepagrįstai gautų piniginių lėšų (CK 6.237 str.).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017-08-07 sprendimu ieškovės VĮ Turto banko ieškinį atmetė, o 2017-10-02 papildomu sprendimu priteisė atsakovei Luminor Bank AB iš ieškovės 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.     
7. Teismas nurodė, kad LUAB ,,Rūmas” bankroto proceso metu iš viso buvo gauta 4 155 947,72 Eur lėšų. Už parduotą atsakovei Luminor Bank AB naudai įkeistą turtą buvo gauta 3 520 000 Eur, už atsakovei AS ,,Reverta” įkeistą turtą – 405 946,76 Eur. Už parduotą bendrovės neįkeistą turtą buvo gauta 230 000,96 Eur, ir iš šių lėšų administravimo išlaidoms padengti administratorė UAB „Tigesta“ panaudojo 157 698 Eur, nors, kaip tvirtino ieškovė, turėjo panaudota tik 11 734 Eur suma. Kadangi byloje nėra duomenų, kad lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą, skirstė ar priėmė sprendimą dėl jų skirstymo kreditorių komitetas ar susirinkimas, teismas padarė išvadą, kad šias lėšas paskirstė bankroto administratorė UAB „Tigesta“ savo vienasmeniu sprendimu.
8. Šiuos faktus nustatęs teismas ieškovės ieškinį įvertino kaip pareikštą reikalavimą dėl bankroto administratorės neįvykdytos pareigos išmokėti ieškovei (kreditorei) tenkančias lėšas už parduotą bendrovės neįkeistą turtą, jas panaudojant administravimo išlaidoms apmokėti. Pažymėjo, kad administratorė nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių nebuvo atsižvelgiama į proporcingumo principą dėl įkeisto ir neįkeisto turto, apmokant už administravimo paslaugas. Taigi tokioje situacijoje sprendė, kad ieškovės interesus galimai yra pažeidusi bankroto administratorė, o ne atsakovės.
9. Tokia ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad administratorė ieškovei turėjusią atitekti pinigų sumą galimai nepagrįstai išmokėjo kitiems bankrutavusios įmonės kreditoriams (t. y. atsakovėms), neleido teismui konstatuoti, jog abi atsakovės yra įgijusios šį turtą be jokio teisėto pagrindo. Teismo vertinimu, ginčo lėšos joms buvo išmokėtos bankroto administratorės priimto sprendimo pagrindu, todėl ir atsakomybė už netinkamą lėšų paskirstymą bei dėl to atsiradusią žalą vienam ar keliems kreditoriams tenka bankroto administratorei. Taip pat nurodė, kad ieškinys kreditoriams, kuriems dėl netinkamo proporcijų nuo išieškotų sumų skaičiavimo buvo išmokėta per didelė suma, galėtų būti reiškiamas nebent tokiu atveju, jeigu nebūtų galimybės žalos išieškoti iš ją padariusio asmens, t. y. bankroto administratorės ar jos draudiko.
10. Padaręs išvadą, jog ne atsakovės, o bankroto administratorė yra atsakinga už netinkamą proporcijų nustatymą bei dalies sumos, gautos už parduotą neįkeistą turtą, neperdavimą ieškovei, teismas toliau nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, kokia konkrečiai dalis iš gauto neįkeisto turto turėjo būti perduota ieškovei, juolab kad tokių aplinkybių nustatymas vien iš bylos medžiagos, teismo vertinimu, nėra galimas. Trečiasis asmuo į teismo posėdžius neatvyko, procesiniuose dokumentuose paaiškinimų dėl šių aplinkybių neteikė.
11. Atsižvelgdamas į bylos procesinę baigtį, teismas 2017-10-02 papildomu sprendimu paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Ieškovė VĮ Turto bankas apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-08-07 sprendimą bei 2017-10-02 papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą –jos ieškinį patenkinti. Skundai grindžiami tokiais argumentais:   
1. Atsakovės įgijo lėšas, kurių neturėjo gauti. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kad įkaito turėtojas privalo prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo net ir tais atvejais, kai už įkeistą turtą gaunama didesnė išlaidų dalis negu įkaito turėtojo kreditorinis likutis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-11-21 nutartis byloje Nr. 2-2560/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-569/2014). Sprendime nenurodomos aplinkybės ar motyvai, kurie paneigtų įkaito turėtojo pareigą prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo.   
2. Visais atvejais, kada VĮ „Turto bankas“ iniciatyva buvo inicijuoti panašūs teisminiai ginčai dėl įkaito turėtojo pareigos proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo (ĮBĮ 36 str.) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ginčai buvo sprendžiami VĮ Turto banko naudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-11 nutartis byloje Nr. 2-1023-370/2015; 2015-12-10 nutartis byloje Nr. 2-1748-178/2015; 2015-09-10 nutartis byloje Nr. 2-1211-196/2015). Aplinkybė, kad nė vienas iš tų sprendimų nebuvo apskųstas kasacine tvarka patvirtina, jog teisminė praktika analogiškuose teisiniuose santykiuose aiškiai suformuota – įkaito turėtojams permokėtų arba nepagrįstai gautų lėšų klausimas sprendžiamas pastariesiems grąžinant jiems tenkančią administravimo išlaidų dalį.   
3. Pagal ĮBĮ ne administratorius, o kreditorių renkamas valdymo organas – kreditorių komitetas įgyvendino ir kontroliavo bankroto proceso metu sukauptų lėšų paskirstymą, todėl atsakovės, turėdamos sprendžiamąjį balsą tiek kreditorių susirinkime, tiek komitete, pirmiausiai gynė savo kaip įkaito turėtojų interesus, vengdamos savo pareigos kartu su kitais kreditoriais prisidėti prie administravimo išlaidų.  
4. Atsakovės 26 442,88 Eur sumą, kuri turėjo atitekti ieškovei, iš LUAB „Rūmas” įgijo tyčia, t. y. žinodamos savo pareigą proporcingai prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų dengimo. Atsakovėms buvo pervestos piniginės lėšos, kurios turėjo būti skirtos LUAB „Rūmas“ administravimo išlaidoms dengti, ir kurios niekuomet negalėjo būti pervestos atsakovėms ir negalėjo tapti jų nuosavybe.
5. Teismas nevertino bylos aplinkybių viseto, taip pat netyrė ir nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, teismo išvados nenuoseklios ir prieštaringos, sprendimas nepagrįstas jokiais įrodymais ir teisiniais argumentais.  Atsakovės buvo įkaito turėtojos, turinčios sprendimo priėmimo teisę, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, jog administratorė, bet ne atsakovės pažeidė ieškovės teises, gaudamos lėšas, kurios joms nepriklauso.
6. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir ieškinį turėjo reikšti bankroto administratorei. Toks teismo sprendimas formuoja naują teismų praktiką, kada trečiojo asmens dalyvavimas teisiniame santykyje atleidžia atsakovą nuo atsakomybės grąžinti nepagrįstai gautą, jam nepriklausantį turtą debitoriui. Tokiu būdu praplečiamas teismų praktikoje nurodytas nepagrįsto praturtėjimo taikymo pagrindų sąrašas ir atsiranda nauja, penktoji sąlyga: teismo sprendimu dėl ginčo reikalavimo nėra konstatuota trečiojo asmens (šiuo atveju administratorės) civilinė atsakomybė.
7. Kritiškai vertintinos atsakovės Luminor Bank AB patirtos atstovavimo išlaidos, nes nebuvo jokio protingo pagrindo atsakovei, turinčiai kompetentingų teisininkų, kreiptis dėl teisinės pagalbos į advokatų profesinę bendriją.

13. Atsakovė Luminor Bank AB atsiliepime į apeliacinius skundus prašo šių skundų netenkinti, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimų į skundus argumentai:
1. Ginčo piniginės lėšos LUAB „Rūmas“ bankroto byloje atsakovėms buvo išmokėtos vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis – dengiant jų kreditorinius reikalavimus, taigi teisinis pagrindas šias lėšas išmokėti egzistavo (ĮBĮ 33 str. 6 d., 34 str.). Todėl bankas niekaip negalėjo neteisėtai praturtėti, o juo labiau ieškovės sąskaita, nes tiesiogiai jokių lėšų iš jos nėra gavęs.  
2. Jokių sprendimų, kokia apimtimi hipotekos kreditoriai turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, kreditorių komitetas nepriėmė. Ieškovė, teigdama priešingai, į bylą nepateikė tokius jos teiginius patvirtinančių kreditorių komiteto ar susirinkimo sprendimų.   
3. Ieškovė neįrodė, kad savo galimai pažeistų teisių ji negali apginti kitais būdais (CPK 178 str.), nors jos gali būti ginamos turtinius reikalavimus reiškiant buvusiai LUAB „Rūmas“ bankroto administratorei (ĮBĮ 11 str. 8 d.).  
4. Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka, t. y. vykstant bankroto procedūroms, neginčijo administratorės sprendimo dėl piniginių lėšų išmokėjimo hipotekos kreditoriui bankui. Neinicijavo ir kreditorių susirinkimo, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl administravimo išlaidų paskirstymo, sušaukimo, nors tokią galimybę turėjo. Todėl inicijuodama ginčą po bankroto procedūrų pabaigos ir įmonės išregistravimo, kai kartu pasibaigė ir visos įmonės skolos kreditoriams, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginčai dėl išregistruotos įmonės bankroto procedūrų, įskaitant ir administravimo išlaidų paskirstymo, iš viso negali būti inicijuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-12 nutartis byloje Nr. 3K-3-653/2005).  
5. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytose teismų nutartyse buvo sprendžiami klausimai dėl bankrutuojančių įmonių kreditorių susirinkimų priimamų nutarimų pagrįstumo ir teisėtumo, o nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir dėl kreditoriaus galimybės ginčyti bankroto procedūrų teisėtumą po bankroto procedūrų pabaigos ir įmonės išregistravimo. Ieškovės nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis skunde nurodoma teismų praktika.

14. Atsakovė AS ,,Reverta” atsiliepime į skundus prašo juos atmesti, skundžiamus teismo sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:        
1. Atsakovei AS „Reverta“ lėšos, gautos pardavus įkeistą turtą, pervestos vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi ir 34 straipsniu, t. y. įstatymo pagrindu.
2. Ieškovė pateikia iš esmės klaidingą tariamai neteisėtai įgyto turto paskaičiavimą. Ji reikalauja perskaičiuoti bankroto administravimo išlaidų sąmatos dengimą, ignoruodama ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje numatytą administravimo išlaidų dengimo tvarką. Ieškovė pateikia skaičiavimus remdamasi viso bankroto proceso administravimo išlaidų sąmata (212 188 Eur), nors ĮBĮ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškiai numato, kad tik tos administravimo išlaidos, kurios susikaupė iki įkeisto turto pardavimo, gali būti išskaičiuojamos iš pajamų, gautų realizavus tokį turtą (jeigu tokių apskritai būtų susikaupę). Atsakovės AS „Reverta“ naudai visas įkeistas turtas buvo realizuotas 2012 m., todėl ji savo įkeistu turtu negali būti laikoma atsakinga už LUAB „Rūmas“ bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, susidariusią po įkeisto turto realizavimo. Todėl visi ieškovės pateikti skaičiavimai yra klaidingi.
3. ĮBĮ nuostatos neleidžia bankroto administratoriui kaupti pajamas, gautas bankroto procese, siekiant bankroto pabaigoje identifikuoti kiekvienam kreditoriui tenkančią administravimo išlaidų dalį, o taip pat neįpareigoja kaskart gavus naujų pajamų iš naujo perskaičiuoti kiekvienam kreditoriui tenkančią administravimo išlaidų dalį, nes toks reikalavimas prieštarauja ĮBĮ ir teisėtiems lūkesčiams. Ieškovė per visą bankroto procesą, kuris užtruko 8 metus, nereiškė jokių prieštaravimų dėl administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos. Tai, kad ji nebuvo įtraukta į kreditorių komiteto sudėtį, neatėmė jai teisės susipažinti su bankroto proceso medžiaga ir gauti reikiamą informaciją.  
4. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys kreditoriams, kuriems buvo išmokėta per didelė skolos suma dėl netinkamo proporcijų nuo išieškotų sumų skaičiavimo administravimo išlaidoms, gali būti reiškiamas tik tuo atveju, jei nebūtų galimybės žalos išsiieškoti iš ją padariusio asmens.

15. Trečiasis asmuo UAB ,,Tigesta” atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos patenkinti, skundžiamus teismo sprendimus panaikinti ir ieškinį patenkinti visiškai, priimti naują rašytinį įrodymą – LUAB ,,Rūmas“ 2009-11-05 kreditorių susirinkimo protokolą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:    
1. LUAB „Rūmas“ bankroto byloje susidarė situacija, kuomet nekilnojamojo turto vienetai buvo parduoti skirtingais etapais ir laiku, o gautos lėšos buvo pervedamos įkaito turėtojams, įgyvendinant ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį bei nelaukiant, kol bus realizuotas visas turtas. Dėl šių priežasčių atsakovėms buvo pervesta daugiau lėšų negu priklauso. Ne trečiojo asmens tikslingi tyčiniai veiksmai, o objektyvios aplinkybės ir teisinis reglamentavimas nulėmė tokią padėtį.
2. Teismas net neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovių nepagrįsto praturtėjimo, tik nurodė, kad trečiasis asmuo atsakingas už susidariusią situaciją. Tačiau piniginių lėšų trečiasis asmuo neturi, jos yra atsakovių žinioje, todėl joms tenka pareiga nepagrįstai gautas lėšas grąžinti. 
3. Pirmiausiai būtent atsakovės turėtų grąžinti nepagrįstai įgytas lėšas, ir tik joms neturint galimybės to padaryti galėtų būti keliamas trečiojo asmens atsakomybės klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Trečiasis asmuo UAB ,,Tigesta“ kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė LUAB ,,Rūmas“ 2009-11-05 kreditorių susirinkimo protokolą, kurį prašo prijungti prie bylos.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis protokolas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su apeliantės pradiniu ieškiniu bei priimtas į bylą, todėl nėra pagrindo pakartotinai spręsti šio, byloje jau esančio ir teismo įvertinto, rašytinio įrodymo priėmimo klausimą.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir procesinių faktų

19. Iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad LUAB ,,Rūmas“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009-02-02 nutartimi, jos bankroto administratore paskirta UAB ,,Tigesta“. Šio teismo 2009-06-08 nutartimi patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų reikalavimai, kurie patikslinti 2009-10-09, 2009-10-29, 2010-02-02, 2010-03-10, 2010-07-29, 2010-09-07, 2010-11-15, 2011-02-08 nutartimis. Į antrosios eilės kreditorių sąrašą su 26 442,88 Eur reikalavimu įtraukta apeliantė, į įkeitimu užtikrintų kreditorių sąrašą – Luminor Bank AB su 8 464 849,26 Eur (29 227 431,42 Lt) reikalavimu bei AB Parex bankas su 2 049 306,58 Eur (7 075 845,76 Lt) reikalavimu, kurį perleido atsakovei AS ,,Reverta“. Taigi abi atsakovės LUAB ,,Rūmas“ bankroto byloje turėjo privilegijuotų kreditorių statusą (jų naudai buvo įkeista dalis bankrutavusios įmonės turto).
20. Kartu su pradiniu ieškiniu apeliantės pateiktoje bankroto administratorės UAB ,,Tigesta“ sudarytoje ataskaitoje nurodoma, kad pardavus bendrovei priklausantį turtą buvo gauta 4 155 947,72 Eur piniginių lėšų: 3 520 000 Eur už Luminor Bank AB naudai įkeistą turtą, 405 946,76 Eur už AS ,,Reverta“ įkeistą turtą, taip pat gauta 230 000,96 Eur suma už neįkeisto turto pardavimą. Iš gautų pajamų bankroto administravimo išlaidoms padengti buvo skirta iš viso 212 188 Eur suma, t. y. 157 697,52 Eur iš lėšų, gautų pardavus neįkeistą turtą, bei 54 490,48 Eur iš lėšų, gautų pardavus atsakovei Luminor Bank AB įkeistą turtą.   
21. LUAB ,,Rūmas“ jau yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro (Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjęs 2016-10-17 sprendimas Nr. B2-2495-585/2016 dėl įmonės pabaigos ir 2017-01-03 papildomas sprendimas, kuriame buvo patvirtintas galutinis LUAB „Rūmas“ kreditorių sąrašas). Po šios bendrovės likvidavimo liko nepatenkinta 13 437 874,86 Eur kreditorinių reikalavimų, įskaitant apeliantės 26 442,88 Eur kreditorinį reikalavimą, atsakovės Luminor Bank AB 5 014 339,74 Eur reikalavimą ir atsakovės AS ,,Reverta“ 1 643 359,82 Eur reikalavimą.
22. Pradinio apeliantės netiesioginio ieškinio, kuriame buvo prašoma priteisti iš atsakovių nepagrįstai gautas 145 963,53 Eur lėšas pačiai LUAB „Rūmas“, pateikimo teismui dieną (2016-10-17) buvo priimtas ir Vilniaus apygardos teismo 2016-10-17 sprendimas dėl šios įmonės pabaigos. Netiesioginio ieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas teismo 2016-10-21 rezoliucija. Tiesioginis ieškinys dėl 26 442,88 Eur nepagrįstai atsakovių gauto turto priteisimo pačiai apeliantei teismui buvo pateiktas 2017-01-11 ir teismo rezoliucija priimtas 2017-01-19. 

Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo prielaidų ir šio instituto taikymo sąlygų

23. Apeliantė apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad ji yra pasirinkusi netinkamą ir pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negalimą savo teisių gynybos būdą, taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą, numatytą CK 6.237 straipsnyje, savo sprendime neaptarė visų šios normos taikymo sąlygų, suformuotų kasacinio teismo praktikoje ir pacituotų taip pat ir jos ieškinyje. Tai yra turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo visų pirma turi tą turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str.), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013-07-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-396/2013).  
24. Savo argumentus, kad atsakovės gavo lėšas, kurių jos neturėjo gauti, bei tuo pažeidė taip pat ir apeliantės interesus, nes šiai bankroto byloje galėjo būti išmokėta 26 442,88 Eur patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma ir taip visiškai atsiskaityta, apeliantė grindžia iš esmės vienintele aplinkybe – nukrypimu nuo proporcingumo principo, paskirstant bankroto administravimo lėšas, atsakovėms reikiama dalimi neprisidėjus prie šių išlaidų apmokėjimo. Kaip teisinį šio savo reikalavimų pagrindą apeliantė įvardija CK 6.237 straipsnį (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą). Esant pareikštam tokiam reikalavimui, turi būti nustatyta kas atliko minėtus veiksmus, pažeidusius proporcingumo principą bei, atitinkamai, lėmusius, kad atsakovės gavo tai, kas joms, kaip yra įsitikinusi apeliantė, atiteko be teisėto pagrindo ir apeliantės sąskaita. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, iš kurio turtas gali būti išreikalautas minėtos teisės normos pagrindu, turi būti ne tik įgijęs šį turtą be teisinio pagrindo, bet ir turi būti prisidėjęs savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Tik tokiu atveju jam kyla pareiga visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Todėl apeliacinio skundo argumentai, iš esmės reiškiantys, kad teismas turėjo besąlygiškai sutikti su apeliantės pozicija ir nevertinti jokių kitų asmenų, išskyrus atsakoves, t. y. nevertinti bankroto administratorės veiksmų ar elgesio, stokoja pagrįstumo.         
25. Nekvestionuojant apeliantės pozicijos dėl visų kreditorių, įskaitant ir privilegijuotus, pareigos prisidėti prie bankrutavusios įmonės administravimo kaštų, ką patvirtina ir apeliantės cituojamos teismų praktikos pavyzdžiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga kaupti ir proporcingai apskaičiuoti administravimo procese atsiradusias išlaidas, kaip ir pareiga išmokėti kreditoriams atitinkamas sumas pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus, visų pirma tenka bankroto administratoriui, juolab kad į nagrinėjamą bylą, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą teigia atsakovės, nepateikta jokių įrodymų, kad LUAB „Rūmas“ kreditorių renkamas organas (komitetas) ar susirinkimas šiuo konkrečiu atveju tokius klausimus sprendė.  
26. Byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius apeliantės teiginius, kad bendrovės kreditorių komitetas, kurio narėmis buvo atsakovės, patvirtino bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą, kurioje buvo numatyta būtent tokia administravimo išlaidų iš įkeisto turto dengimo tvarka, ar apie jų iniciatyvą būtent tokias proporcijas taikyti, pritarimą tokiam administratoriaus skaičiavimui. Taigi skundo teiginiai, kad atsakovės savo aktyviais veiksmais prisidėjo įgyjant apeliantei VĮ Turto bankui priklausančią lėšų dalį, tiek kreditorių susirinkime, tiek ir komitete gynė vien savo pačių interesus ir dėl interesų konflikto pažeidė antrosios eilės kreditorių teises, joms nepriklausantį turtą įgijo tyčia, atmestini kaip neįrodyti.
27. Šiuo aspektu aktualu dar ir tai, kad apeliantė, būdama kreditorė, visas ĮBĮ numatytas kreditoriaus teises įgijusi 2011-08-26, kai buvo patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas, neabejotinai turėjo galimybę domėtis bankroto procedūromis ir priimtais kreditorių komiteto nutarimais, dalyvauti dabar jau likviduotos UAB ,,Rūmas“ kreditorių susirinkime ir laiku apskųsdama teismui jai nepalankius susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimus ginti savo interesus (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė, iki įmonės bankroto procesas dar nebuvo pasibaigęs, objektyviai negalėjo gauti reikiamos informacijos apie bankroto proceso eigą ir apginti savo teisių skųsdama kreditorių komiteto ar susirinkimo nutarimus.
28. Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia grįžti prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti. Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, jos keitimas, administravimo išlaidų apmokėjimas, administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimas yra įmonės kreditorių susirinkimo / komiteto kompetencijai priskirti klausimai, kurių vykdymo bei apskundimo tvarka yra viena iš įmonės bankroto procedūros dalių. Kadangi nagrinėjamu atveju, kitaip nei apeliantės nurodytose teismų pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose, įsiteisėjusiu teismo sprendimu bankrutavusi įmonė jau yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro (juridinis asmuo pasibaigė), jokie ginčai dėl bankroto procedūrų, taigi ir dėl kreditorių komiteto nutarimų, jau nebegalėtų būti inicijuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-12 nutartis byloje Nr. 3K-3-653/2005).
29. Todėl apeliaciniame skunde cituojami teisminės praktikos pavyzdžiai, priimti kitose civilinėse bylose, kuriose teismai yra pasisakę apie kreditorių susirinkimų nutarimus, kuriais buvo patvirtintos bankroto administratorių veiklos ataskaitos, pagal kurias nukrypta nuo įstatyme įtvirtintos proporcijos, jog administravimo išlaidos yra dengiamos proporcingai iš lėšų, gautų padavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą, patys savaime neteikia pagrindo išvadai, jog ginčo lėšas atsakovės yra gavusios nesant tam teisinio pagrindo. Nurodytose bylose buvo sprendžiamas nutarimų, kurių pagrindu tokios lėšos turėjo būti mokamos įmonės kreditoriams, teisėtumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje tokių sprendimų teisėtumo klausimas nėra, nebuvo ir jau negali būti keliamas ar tikrinamas. Todėl ir tokių išlaidų perskirstymo tarp kreditorių klausimas iš naujo jau negalėtų būti sprendžiamas.
30. Tai konstatavus, teismų praktika, kuria remiasi apeliantė, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra aktuali, nes neliko teisinių priemonių pakartoti sprendimų dėl administravimo išlaidų apskaičiavimo bei jų kompensavimo vieno ar kito bankrutavusios įmonės turto pardavimo sąskaita procedūros.      
31. Teisėjų kolegija aptaria ir tokią CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygą, kaip turto įgijimas be teisinio pagrindo arba kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Nėra ginčo dėl to, kad apeliantės yra įgijusios tą pinigų sumą, į kurią pretenduoja apeliantė, kaip dalies savo kreditorinio reikalavimo, kuris buvo patvirtintas bankroto byloje, patenkinimą. Kaip buvo jau nurodyta šios nutarties 21 punkte, po įmonės likvidavimo liko nepatenkinta atsakovės Luminor Bank AB 5 014 339,74 Eur reikalavimų suma ir atsakovės AS ,,Reverta“ 1 643 359,82 Eur reikalavimų suma. Į nagrinėjamą bylą nepateikta įrodymų, kad ginčo sumos (t. y. 26 442,88 Eur) išmokėjimo atsakovėms pagrindas buvo atsakovių priimtas sprendimas (jų tyčia) ar jų neatsargumo nulemta aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, kad apeliantės ginčijamos sumos atsakovėms buvo išmokėtos pagal ĮBĮ nuostatas bankroto administratorius sprendimu, t. y. teisinės prielaidos joms gauti atitinkamas sumas kaip savo kreditorinio reikalavimo LUAB „Rūmas“ bankroto byloje patenkinimą egzistavo.
32. Taip pat šio instituto taikymui svarbu, kad pareigą grąžinti turtą kaip be pagrindo įgytą lemia ir toks faktas, kad ginčo objektu tapusio turto negalima išreikalauti jokiais kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis byloje Nr. 3K-3-297-695/2015). Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad tokia galimybė nepaneigta, su kuo taip pat teisėjų kolegija iš esmės sutinka, o apeliaciniame skunde ši teismo išvada kvestionuojama tik tuo aspektu, kad būtent atsakovės, bet ne bankroto administratorė pažeidė apeliantės teises, todėl apeliantė, jos nuomone, yra pasirinkusi tinkamą savo teisių gynimo būdą.
33. Taigi dėl šioje byloje susiklosčiusių ypatingų aplinkybių, kuomet nėra paneigtas / nuginčytas sprendimas išmokėti atsakovėms lėšas, gautas iš įkeisto turto, kaip jų kreditorinių reikalavimų dalinį patenkinimą, o ir tokie ginčai dėl išregistruotos įmonės bankroto procedūrų jau negali būti inicijuojami, šios išmokos, kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, negali būti vertinamos kaip atliki be teisinio pagrindo mokėjimai ir išreikalautos iš atsakovių kito bankrutavusios įmonės kreditoriaus naudai.

Dėl apeliantės pasirinkto teisių gynimo būdo

34. Tiek pagal bankroto procesą reglamentuojančias ĮBĮ normas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra aiškiai nurodęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-25 nutartis byloje Nr. 3K-3-250/2012). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantės pozicija, kad ir nagrinėjamu atveju administravimo išlaidos turėjo būti dengiamos tiek iš lėšų, gautų pardavus įkeistą, tiek neįkeistą bendrovės turtą.
35. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, tai nereiškia, kad apeliantė savo pažeistas teises, jeigu jos iš tiesų buvo pažeistos, turi galimybę apginti išimtinai tik jos pasirinktu nagrinėjamoje byloje būdu. Savo civilinių teisių gynimo būdą kreipdamasi į teismą pasirenka pati šalis (CK 1.138 str., CPK 5 str., 13 str.), o teismas, išspręsdamas tokį ginčą ir priimdamas galutinį sprendimą ieškinį atmesti, gali motyvuoti sprendimą ir netinkamai pasirinktos teisminės gynybos priemonės argumentais. Tokia procesinio sprendimo motyvacija nereiškia CPK normų netinkamo aiškinimo ar, juo labiau, jų pažeidimo, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo teisinio ydingumo ir jį panaikinti, kaip to siekia apeliantė.      
36. Pirmosios instancijos teismui nenustačius sąlygų CK 6.237 straipsnio nuostatų taikymui, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatinėjamos tokios aktualios galimam apeliantės teisių pažeidimui identifikuoti faktinės aplinkybės, kaip faktinio administravimo išlaidų apmokėjimo pagrįstumas, taikytų įkeisto ir neįkeisto proporcijų teisingumas ar administratoriaus veiksmų tinkamumas. Todėl dėl šių aplinkybių nepasisako ir apeliacinės instancijos teismas.      
37. Tik atkreiptinas dėmesys į teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, kad bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudojasi bankrutuojančios įmonės turtu, užtikrina jo apsaugą (ĮBĮ 11 str. 1 d.). Visais atvejais konkrečią sumą po įkeisto turto pardavimo turi apskaičiuoti ir pagrįsti dokumentais bankroto administratorius, kuris yra atsakingas už likviduojamos įmonės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 11 str. 5 d. 16 p.), ir pateikti tvirtinti kreditorių susirinkimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankroto administratorius yra atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu bei ginčyti įstatymo reikalavimų neatitinkančius nutarimus teisme laikydamasis nešališkumo reikalavimų, t. y. kai pažeidimai yra aiškūs ir kreipimasis į teismą nereikš pavienių byloje dalyvaujančių asmenų atstovavimo ar kitokio privilegijavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-508/2010; 2011-11-23 nutartis byloje Nr. 3K-3-447/2011).   
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008, nurodyta, kad administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-508/2010).
39. Bankrutuojančios įmonės administratorius, pradėdamas administruoti bankrutuojančią įmonę ir teikdamas administravimo veiklą, savo veiklą orientuoja į atliktų veiksmų rezultatyvumą ir teisinius principus, kurie užtikrina veiklos bei teisėtų lūkesčių apsaugą. Įmonės administratorius privalo veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų, t. y. privalo elgtis sąžiningai ir protingai, apdairiai ir rūpestingai visų asmenų atžvilgiu. O jei šių pareigų nevykdo ar jas vykdo netinkamai, jam kyla pareiga atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo pareigų netinkamo vykdymo (ĮBĮ 11 str. 8 d.) 
40. Vadinasi, būtent bendrovės administratorius yra atsakingas už tinkamą bankroto procedūrų organizavimą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad būtent bankroto administratorius, kaip įmonės atstovas, privalėjo užtiktini tinkamą ĮBĮ normų, tame tarpe ir lygiateisiškumo principo užtikrinimą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė savo pažeistas teises gali įrodinėti ir ginti kitu būdu. Ir šitoks situacijos bei nagrinėjamos bylos faktų įvertinimas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nereiškia, jog tokiu būdu yra praplečiamas sąlygų, kurioms esant konstatuotina pareiga grąžinti turtą kaip gautą be pagrindo, sąrašas.      
41. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantė, nenustatė.

Dėl papildomo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

42. Apeliantė apeliaciniame skunde dėl papildomo teismo 2017-10-02 sprendimo, kuriame atsakovės Luminor Bank AB naudai iš jos buvo priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidų, nurodo, kad atsakovė nepagrįstai sudarė sutartį su advokatų kontora, nors pati turi pakankamai kvalifikuotų teisininkų, galėjusių ją atstovauti nepatiriant prašomų priteisti išlaidų.   
43. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove Luminor Bank AB, jog nei CPK, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad juridinis asmuo, kurio darbuotojai turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali būti atstovaujami advokato ar kad tokie asmenys negali reikalauti iš priešingos šalies išlaidų, patirtų už suteiktą teisinę pagalbą, atlyginimo. Kiekvienas proceso dalyvis turi teisę rinktis ne tik kokiu būdu ginti savo teises, bet ir pasirinkti, jo manymu, tinkamiausią atstovą, padėsiantį tinkamai apginti pažeistas teises. 
44. Kita vertus, teismų praktikoje šiuo aspektu nuosekliai pasisakoma, kad į tokią aplinkybę, kaip juridinio asmens gebėjimas atlikti teisinius veiksmus nebūtinai naudojantis apmokamų advokatų paslaugomis, gali būti atsižvelgiama, kai sprendžiama dėl tokių išlaidų kompensavimo juridiniam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-19  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys – 2015-06-04 priimta civilinėje byloje Nr.e2-1080-464/2016, 2016-06-02 priimta civilinėje byloje Nr. 2-987-464/2016, 2016-12-13 priimta civilinėje byloje Nr. 2-2066-330/2016, 2017-03-03 priimta civilinėje byloje Nr. e2A-27-464/2017). Teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016).
45. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju turi pareigą individualiai įvertinti bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis ir jų dydžio pagrįstumą, taip pat turi diskreciją spręsti dėl kompensuojamosios tokių išlaidų dalies pralaimėjusiajai ginčą šaliai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytą individualaus bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo įvertinimo pareigą atliko ir papildomu sprendimu Luminor Bank AB turėtų su atstovavimu susijusių 2 140 Eur išlaidų dydį, net ir pripažinęs, kad jis neviršija rekomenduojamų Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalių dydžių, sumažino iki 1 000 Eur.
46. Vilniaus apygardos teismo 2017-10-02 sprendime yra nurodyti kompensuojamos atsakovei Luminor Bank AB atstovavimo išlaidų dalies nustatymo argumentai, kuriems teisėjų kolegija pritaria, tik papildydama, kad priteisiamų išlaidų sumažinimas pakankamas ir dėl atsakovės, labiau tikėtina, turimų atskirų struktūrinių padalinių teisiniams klausimams spręsti. Visiškai atleisti apeliantę nuo bylinėjimosi išlaidų antrajai šaliai atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

47. Atmetus apeliantės apeliacinius skundus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, juos rengiant, iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 str.). 
48. Atsakovė Luminor Bank AB apeliacinės instancijos teismui 2017-12-01 pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 605 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Prašoma priteisti suma yra gerokai mažesnė, nei Rekomendacijose nustatytas dydis už tokių procesinių veiksmų atlikimą (1062,88 Eur), todėl šiuo atveju nemažintina (CPK 98 str.).
49. Atsakovė AS ,,Reverta“ dokumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą ir 2017 m. spalio 2 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovei Luminor Bank AB (j. a. k. 112029270) iš ieškovės valstybės įmonės Turto banko (j. a. k. 112021042) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.