Civilinė byla Nr. 3K-3-437/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
25.3; 32.1; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus
Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
„Baubilas“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baubilas“ ieškinį atsakovei S. C., tretieji asmenys V. C., I. Š., Kauno miesto savivaldybės V. K. viešoji
biblioteka, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, R. M., I. Š., S. C., uždaroji akcinė bendrovė
„Agrobiznis“ ir kt., dėl pažeistų teisių gynimo, servituto ir naudojimosi rūsio
patalpomis tvarkos nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė,
kad 2006 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo administracinės
paskirties patalpas su rūsiu bei dalį pastogės patalpos, esančias (duomenys
neskelbtini), tačiau dėl neteisėtų atsakovės veiksmų negali jų rekonstruoti,
nes atsakovės nurodymu buvo užmūrytos antrame aukšte, indeksu 9-7 pažymėtoje
patalpoje, esančios durys, pro kurias laiptais galima patekti į ieškovui antrame
aukšte priklausančias patalpas ir palėpę. Ieškovas prašė teismo nustatyti
servitutą naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančia patalpa, plane
pažymėta indeksu 9-7, įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovui naudotis šioje
patalpoje esančiais laiptais, įpareigojant išgriauti užmūrytą durų angą.
Grįsdamas šiuos reikalavimus, ieškovas nurodė, kad atsakovė jai priklausantį butą
Nr. 9 įgijo 2007 m. kovo 8 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš buvusio
savininko R. C., kuris minimą butą kartu su patalpa 9-7 nusipirko
iš Kauno miesto savivaldybės 1992 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Ieškovo nuomone, patalpa 9-7 pagal
teisinę registracijos istoriją buvo registruota kaip laiptinė, skirta patekti į
kitas patalpas, todėl, nepaisant to, kad 1991 m. pirminis buto Nr. 9 savininkas R. C. privatizavo butą kartu su patalpa 9-7 ir
įregistravo ją kaip koridorių, atsižvelgiant į istorines patalpos 9-7 teisinės
registracijos aplinkybes ir pasikeitusius visuomeninius santykius, atsakovė
nepagrįstai riboja ieškovo teisę patekti į jam priklausančias patalpas. Ieškovo
teigimu, atsakovei priklauso tik pusė patalpos 9-7 ploto, o čia esantys laiptai
iki palėpės yra skirti visos laiptinės gyventojų poreikiams tenkinti. Dėl to
atsakovė, užmūrijusi šioje patalpoje buvusias duris, pažeidė ieškovo teisę
naudotis bendro naudojimo patalpomis. Ieškovas taip pat nurodė, kad, pagal VĮ
Registrų centro duomenis, po namu, kuriame yra ieškovui priklausančios
patalpos, yra nepadalytas ir neregistruotas rūsys, o ankstesnis atsakovės buto savininkas,
privatizuodamas butą, už rūsio patalpas nemokėjo. Ieškovo nuomone, rūsio
patalpos yra tiek atsakovei, tiek ieškovui priklausančių patalpų priklausinys (CK 4.19,
4.14 straipsniai), todėl ieškovas prašė nustatyti naudojimosi rūsio
patalpomis tvarką bei įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovui naudotis įėjimu į
rūsį, esančiu patalpoje 9-7.
Atsakovė su pareikštu ieškiniu
nesutiko, nurodydama, kad ieškovo interesas dėl patogumo naudotis atsakovės
daiktu nėra pakankamas pagrindas riboti atsakovės nuosavybės teisę, nes į jam
priklausančias patalpas ieškovas gali patekti per dar du name esančius įėjimus.
Atsakovė teigė, kad, reikalaudamas nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis
tvarką, ieškovas turi pateikti
idealiųjų dalių
skaičiavimo projektą, pagal kurį būtų nustatyta, kokia dalis likusių laisvų ir
niekam nesuteiktų rūsio patalpų priklauso naudotis visiems namo patalpų
savininkams CK 4.82
straipsnio 1, 5 dalių pagrindais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Atmesdamas
ieškinio reikalavimą nustatyti servitutą teismas nurodė, kad ieškovas į jam
priklausančias patalpas gali patekti kitu įėjimu iš (duomenys
neskelbtini) gatvės, t. y. ir nenustačius servituto gali įgyvendinti
savo kaip savininko teises bei pagal paskirtį be jokių objektyvių kliūčių
naudotis jam priklausančiu turtu. Teismo teigimu, ieškovo noras patekti į
patalpas trumpiausiu keliu negali būti įgyvendinamas be pakankamo pagrindo
apribojant atsakovės nuosavybės teises (CK 4.93 straipsnio 1, 2 dalys, 4.126 straipsnio
1 dalis). Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad patalpa 9-7 buvo registruota
kaip laiptinė ir skirta visiems gyventojams patekti į kitas patalpas, nurodydamas,
jog, 1992 m. liepos 29 d. registro duomenimis, ši patalpa įvardyta kaip
koridorius ir sujungta su butu Nr. 9, kurį tais pačiais metais R.
C. teisėtai privatizavo pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovė,
dovanojimo sutarties pagrindu įgijusi butą Nr. 9 ir tokiu būdu perėmusi buvusio
savininko teises ir pareigas, turi būti laikoma teisėta buto, į kurį pagal
kadastrinius buto duomenis įskaitytas ir patalpos 9-7 plotas, savininke.
Atmetęs reikalavimą dėl servituto nustatymo, teismas taip pat atmetė ir
reikalavimą įpareigoti atsakovę netrukdyti naudotis patalpoje 9-7 esančiais laiptais,
įpareigojant išgriauti užmūrytą durų angą. Atmesdamas ieškovo reikalavimą
nustatyti naudojimosi rūsiu tvarką, teismas nurodė, kad rūsio patalpos R-2,
R-5, R-8, R-6 buvo privatizuotos R. C. vardu, todėl dabar
yra atsakovės nuosavybė, o rūsio patalpos, pažymėtos indeksais R-3/4.59,
R-4/4.70, R-7/4.62, R-9/8.53, yra laisvas bendrosios dalinės nuosavybės
objektas (neregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu), kurio naudojimosi
tvarką būtų galima nustatyti, jei ieškovas
būtų pateikęs idealiųjų dalių
skaičiavimo projektą, kuriuo būtų nustatyta, kokia dalis likusių laisvų ir
niekam nesuteiktų rūsio patalpų priklauso naudotis visiems namo patalpų savininkams.
Ieškovas tokio nepateikė, todėl teismas atmetė reikalavimą tik vienam ieškovui
paskirti naudotis visas laisvas rūsio patalpas. Atmetęs reikalavimus dėl
naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo, teismas taip pat atmetė ir
ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovę netrukdyti naudotis patalpoje 9-7
esančiu įėjimu į rūsį.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas jam nuosavybės teise
priklausančiomis patalpomis gali naudotis pagal paskirtį ir nenustačius
servituto, nes gali patekti į jas dviem būdais: laiptine iki antro aukšto ir
per jam priklausančią bendrą patalpą bei per duris, esančias arkoje tarp
pastatų (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atmetė ieškovo teiginius, kad teismas
gynė tik atsakovės interesus, nurodydama, jog ieškovas, įsigydamas patalpas, žinojo,
kurios patalpos priklauso pardavėjui, kur yra patekimas į jas, todėl po
sandorio sudarymo reiškiamos pretenzijos dėl galimybės turėti dar vieną įėjimą per
svetimą butą prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Teisėjų
kolegija taip pat atmetė ieškovo teiginius, kad ginčo patalpa 9-7 buvo registruota
kaip laiptinė, nes nustatė, jog ši patalpa viešajame registre įregistruota kaip
atsakovei priklausančio buto Nr. 9 koridorius, o šie duomenys nėra
pakeisti ar panaikinti. Teisėjų kolegija atmetė kaip neįrodytus ieškovo
teiginius, kad atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į rūsio patalpas, pažymėtas
indeksais R-2, R-5, R-8, R-6, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,
jog šalys yra tam tikrų rūsio patalpų bendraturtės, todėl ieškovas privalėjo pateikti
šių patalpų idealiųjų dalių projektą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. spalio 5 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir
ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Teismai nepagrįstai netaikė CK 4.112
straipsnio 2 dalies, neįvertino nesąžiningumo privatizuojant butą Nr. 9 bei
atsakovės elgesio užmūrijant duris ties kasatoriui priklausančio buto slenksčiu.
1969 m. gruodžio 4 d. istoriniais kadastro-registro duomenimis, pastato,
kuriame yra ginčo patalpos, pirmame aukšte prie buto Nr. 9 buvo pažymėta
laiptinė (vidaus plotas nebuvo skaičiuojamas). Kadastro duomenimis laiptinės
patalpa, pažymėta indeksu 9-7, įvardyta kaip koridorius ir sujungta su buto Nr.
9 bendru plotu tik 1992 m. liepos 29 d. Tai akivaizdūs nesąžiningumo
privatizuojant butą faktai, sukūrę situaciją, kad virš atsakovės buto esančio
buto savininkas (kasatorius) neteko įėjimo ir yra priverstas prašyti teismo
nustatyti servitutą.
2.
Teismai netinkamai taikė CK 4.126
straipsnio 1 dalies nuostatą ir neteisingai įvertino kasatoriaus galimybes
nenustačius servituto naudotis jam priklausančiomis patalpomis. Normaliomis
sąnaudomis kasatorius negali naudotis daiktu (patalpomis) jau daugiau kaip
treji metai. Nors iš tiesų yra teismo nurodyta galimybė į kasatoriaus patalpas
patekti per duris, esančias arkoje tarp pastatų, tačiau tokiam įėjimui įrengti
reikia didelių, nenormalių sąnaudų, reiktų prakirsti net dvi sienas. Teismai
nevertino, ar sąnaudos, kurių reikia papildomam, nenumatytam ir nesuplanuotam įėjimui
įrengti, gali būti vertinamos kaip normalios, kokios sąnaudos laikytinos normaliomis,
palyginti su nepatogumais, kuriuos gali patirti tarnaujančiojo daikto
savininkas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad jis pats sukūrė byloje išdėstytą
situaciją.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo
skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Teismai pagrįstai atmetė reikalavimą nustatyti
servitutą, nes kasatorius gali naudotis net dviem įėjimais į namą ir jais
patekti į jam priklausančias patalpas. Kasatorius, turėdamas tokią galimybę, nepagrįstai
prašo nustatyti servitutą per atsakovei priklausantį buto koridorių. Toks
servitutas akivaizdžiai pažeistų atsakovės teises.
2.
Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad
ginčo patalpa iki 1992 m. liepos 29 d. kadastrinių duomenų patikslinimo buvo pažymėta
kaip laiptinė, neturi jokios reikšmės, nes ši patalpa nuo 1992 m. liepos 29 d. yra laikoma atsakovei priklausančio buto koridoriumi, buvo privatizuota
kartu su butu. Kasatorius neginčijo privatizavimo sutarties ir kadastrinių
duomenų.
3.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad
teismai CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų požiūriu turėjo vertinti
atsakovės elgesį likviduojant laiptinę ir užmūrijant duris. Atsakovė neatliko šių
darbų. Be to, kasatorius, įsigydamas patalpas iš buvusio savininko, žinojo, kur
yra patekimas į jas, todėl po sandorio sudarymo reiškiamos pretenzijos dėl dar
vieno įėjimo į patalpas per svetimą butą prieštarauja protingumo, sąžiningumo
ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Nei kasatorius, nei
ankstesni administracinių patalpų savininkai niekada nesinaudojo buto
Nr. 9 patalpomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu.
Dėl
servituto nustatymo
Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad
teismai netinkamai taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatą ir
neteisingai įvertino kasatoriaus galimybes nenustačius servituto naudotis jam
priklausančiomis patalpomis, nes nevertino, ar sąnaudos, kurių reikia
papildomam, nenumatytam ir nesuplanuotam įėjimui įrengti, gali būti vertinamos
kaip normalios, palyginti su nepatogumais, kuriuos gali patirti tarnaujančiojo
daikto savininkas.
Atsižvelgdama
į tokius kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrina apskųstus
teismų procesinius dokumentus teisės taikymo aspektu, t. y. nagrinėjamoje
civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė
servituto nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, ar,
vertindami bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 353
straipsnio 1 dalis).
Servitutas –
tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu
daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis
daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas
(viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111
straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas,
jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma
normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi šiame straipsnyje
yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo
sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad
viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik
tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto
nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto
savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto
tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir
įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant
kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje B. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-496/2005; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v.
N. K., bylos Nr. 3K-3-315/2005; 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos
Nr. 3K-3-1524/2002; kt.). Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės
teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, sprendžiant su servituto
nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų
pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir
vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių
sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje L.
B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Atsižvelgiant
į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms
priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančio
daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas),
siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra
naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007).
Nagrinėjamu
atveju kasatorius, prašydamas nustatyti servitutą, savo reikalavimą grindė
aplinkybe, kad buvo užmūrytos antrame aukšte, atsakovės butui priskirtoje patalpoje,
esančios durys, pro kurias laiptais galima patekti į kasatoriui antrame aukšte
priklausančias patalpas ir palėpę. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nustatė,
kad kasatorius į jam priklausančias patalpas gali patekti dviem būdais: laiptine iki antro aukšto ir
per jam priklausančią bendrą patalpą bei per duris, esančias arkoje tarp
pastatų (duomenys neskelbtini). Taigi teismai nustatė faktines aplinkybes,
patvirtinančias, kad kasatorius ir nenustačius servituto gali įgyvendinti savo
kaip savininko teises bei pagal paskirtį be jokių objektyvių kliūčių naudotis
jam priklausančiu turtu. Dėl to teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus
reikalavimą nustatyti servitutą, atsižvelgdami į tai, kad kasatoriaus noras
patekti į patalpas trumpiausiu, patogiausiu būdu negali būti įgyvendinamas be
pakankamo pagrindo apribojant atsakovės nuosavybės teises (CK 4.93
straipsnio 1, 2 dalys, 4.126 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius,
pripažindamas teismų nustatytą galimybę į jam priklausančias patalpas patekti per duris, esančias arkoje tarp pastatų, teigia, kad tokiam
įėjimui įrengti reikia didelių, nenormalių sąnaudų. Vertinant tokius
kasatoriaus argumentus būtina atsižvelgti į tai, kad aplinkybė, kokios
CK 4.126 straipsnio 1 dalyje minimos daikto naudojimo nenustačius
servituto sąnaudos būtų normalios, kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto
klausimas, spręstinas pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. V. G.,
bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gabija” v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-326/2006; kt.). Taigi, atsižvelgdama į
tai, kad kasacinis teismas, vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš
naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis),
teisėjų kolegija nagrinėjamoje civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję
teismai, nustatydami reikšmingas aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų dėl
įrodymų įvertinimo.
Pažymėtina,
kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia
tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų
aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu
teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo
taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal
vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija
,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras,
bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio
miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamų
teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai nustatė, jog kasatorius į jam priklausančias patalpas gali
patekti dviem būdais, o ne tik jo nurodomu arkoje galimu įrengti įėjimu. Be to,
įvertinę byloje pateiktus įrodymus, teismai nelaikė neprotingai didelėmis ir
neproporcingomis kasatoriaus nurodomų sąnaudų naudotis jam priklausančiomis
patalpomis be servituto teisės į atsakovės turtą. Teismai atsižvelgė ir į šalių
elgesį bei į tai, kad kasatorius, įsigydamas patalpas
iš buvusio savininko, žinojo, kurios negyvenamosios patalpos pardavėjui
priklauso, kur yra patekimas į jas, todėl po sandorio sudarymo reiškiamos
pretenzijos dėl dar vieno įėjimo į patalpas per svetimą butą yra atmestinos ir
prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis).
Tuo tarpu kasatorius, nesutikdamas su tokia išvada, nenurodo teismų,
vertinant įrodymus, padarytų teisės aiškinimo ar taikymo klaidų, o tik išdėsto
savo nuomonę dėl sąnaudų naudojantis daiktu nenustačius servituto.
Atsižvelgdama
į tokias aplinkybes, remdamasi CPK 178 straipsniu, pagal kurį šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, teisėjų
kolegija pažymi, kad teismai vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus,
išklausė jų paaiškinimus ir nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog kasatorius,
nenustačius servituto, negali normaliomis sąnaudomis naudotis jam
priklausančiomis patalpomis. Kasatoriui nenurodžius teismų vertinant įrodymus padarytų
teisės normų pažeidimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde
nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų
teisėtumu.
Dėl kitų kasacinio
skundo argumentų
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai dėl nesąžiningumo privatizuojant butą Nr. 9, dėl durų
užmūrijimo teisėtumo, dėl patalpos, plane pažymėtos indeksu 9-7, priskyrimo
prie atsakovei priklausančio buto ir pan., nagrinėjamu atveju
nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl jų
neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar
teisėtai atmestas kasatoriaus reikalavimas nustatyti servitutą naudotis
atsakovei priklausančia patalpa. Tuo tarpu pirmiau nurodyti kasatoriaus motyvai
iš esmės yra susiję su atsakovės nuosavybės teisės apimtimi, atsakovės buto
privatizavimo procedūrų teisėtumu, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Pažymėtina, kad kasatorius neginčijo nei atsakovės buto privatizavimo, nei
kadastrinių duomenų teisingumo.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti
juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis
skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina
nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus
kasacinį skundą, atsakovei iš kasatoriaus priteisiamas atstovavimo išlaidų
atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė pateikė mokėjimo kvitą, iš
kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo
advokatui 1452 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas
Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK
98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovei iš kasatoriaus. Valstybei
iš kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 158,06 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio
1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei
S. C. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Baubilas“
(įmonės kodas 136034087) 1452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du)
Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti
valstybei iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Baubilas“ 158,06 Lt (vieną
šimtą penkiasdešimt aštuonis litus 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Egidijus
Laužikas
Sigita Rudėnaitė