Civilinė byla Nr. e2A-1106-967/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18447-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ ieškinį atsakovui V. V. (V. V.) ir atsakovo V. V. (V. V.) priešieškinį ieškovei dėl darbo ginčų išnagrinėjimo iš esmės. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Viteska“ (toliau – ieškovė, darbdavė, UAB „Viteska“) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu V. V. (V. V.) (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas), kuriuo nuspręsta darbuotojo prašymą patenkinti, darbdavės prašymą tenkinti iš dalies: Darbo ginčų komisija pripažino, kad darbuotojo darbo pradžia įmonėje buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., pripažino jo atleidimą iš darbo pas ieškovę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavės 3 416,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; pripažino UAB „Viteska“ teisę į 317,30 Eur materialinės žalos atlyginimą iš darbuotojo, pripažino pastarojo teisę į 9 774,70 Eur dienpinigius ir padariusi įskaitymą, išieškojo darbuotojo naudai iš UAB „Viteska“ 9 457,40 Eur dienpinigius; išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavės 954,28 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. rugpjūčio mėn., 1 002 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. rugsėjo mėn., 1 002 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. spalio mėn., 651,30 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. gruodžio mėn., 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. sausio mėn., 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. vasario mėn., 1 407,43 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 759,05 Eur delspinigius, 630 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas bei 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio – 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) nukreipė skubiam vykdymui, ir prašydama išnagrinėti bylą iš esmės ir darbuotojo reikštus reikalavimus atmesti visa apimtimi, tenkinti jos Darbo ginčų komisijai reikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir išieškoti darbdavės naudai iš darbuotojo 4 822,25 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys 2020 m. liepos 6 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (darbo sutartis neterminuota), kuria atsakovas buvo priimtas į darbą pas ieškovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškovė įsipareigojo mokėti jam 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę. 2021 m. sausio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, numatant, jog darbo užmokestis didinamas iki 1 060 Eur per mėnesį. Su atsakovu darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu už pravaikštas.

3.       Pažymėjo, kad nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimo išvadomis, jog liko skolinga atsakovui. Teigė, kad yra visiškai atsiskaičiusi su juo, ką, anot ieškovės, patvirtina byloje esantys duomenys – sąnaudų ataskaitos, dokumentai, patvirtinantys atsakovui išmokėtus dienpinigius, kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimas, metinės avanso apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, banko išrašai, iš kurių aiškiai matyti, kad ieškovė yra atsakovui sumokėjusi visas priklausančias mokėtinas sumas. Paaiškino, jog 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. (pirma atsakovo kadencija) mokėjimo pavedimais ieškovė į atsakovui išduotą banko kortelę su sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuri jam buvo pasirašytinai perduota 2020 m. liepos 31 d. aktu, pervedė 4 898 Eur. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d. (antra atsakovo kadencija) mokėjimo pavedimais ieškovė atsakovui pervedė 6 040 Eur. Kortelės atsakovas iki šiol nėra ieškovei grąžinęs. Pagrindo manyti, kad ja naudojosi kiti asmenys, o ne jis, nėra. Nurodė, jog atsakovui po antros kadencijos negrįžus į darbą, ieškovė žymėjo jam pravaikštas ir teisėtai jį atleido už jų padarymą. Mažinti dienpinigius darbdavė turėjo teisę, nes tai numatyta ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje, kadangi ji sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis, nėra pagrindo manyti, kad tokios sąlygos buvimo darbuotojas nesuprato ar nežinojo. Pabrėžė, kad atsakovui dienpinigius paskaičiavo nepažeidus darbo sutarties nuostatų ir sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – aprašas) nustatyta tvarka. Neturtinės žalos buvimo, ieškovės teigimu, atsakovas neįrodė, todėl nėra pagrindo tenkinti šį jo reikalavimą. Dėl reikalavimo išieškoti turtinę žalą iš atsakovo, ieškovė nurodė, kad ją patyrė dėl kaltų atsakovo veiksmų, o būtent dėl to, kad jis vairuodamas vilkiką, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaužė jo dešinį kampą ir laiptelį, kurių remontas ieškovei kainavo 631,76 Eur, o taip pat suklydęs į vilkiko, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įpylė vietoje dyzelino benziną, dėl ko reikėjo valyti ir tvarkyti visą vilkiko kuro sistemą, vilkiką reikėjo tempti į servisą, o tam buvo samdoma speciali platforma, kompensuoti jos nuomos ir kuro kaštai, sumokėti kelių mokesčiai ir pan.

4.       Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, pripažinti, kad atsakovo darbo pradžia pas ieškovę buvo nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d.; priteisti atsakovui iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį sumoje 4 305,34 Eur (atskaičius mokesčius), kas neatskaičius mokesčių sudaro 7 116,28 Eur, ir 227,64 Eur dydžio delspinigius už vėlavimą atsiskaityti iki darbo santykių pabaigos, viso atskaičius mokesčius – 4 532,98 Eur, 684,71 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 12 727,83 Eur dienpinigius ir 444,05 Eur delspinigius, atskaitant iš šios sumos atsakovo skolą ieškovei sumoje 2 460,30 Eur, taigi iš viso pagal šią poziciją priteisti atsakovui 10 711,58 Eur, 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio netesybas dėl uždelsto atsiskaitymo su darbuotoju, viso – 6 360 Eur (neatskaičius mokesčių), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; pripažinti atsakovo, atleidimą iš darbo neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

5.       Nurodė, kad ieškovė nė karto per visą atsakovo darbo laikotarpį neišmokėjo darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisija savo sprendime visiškai teisingai ir pagrįstai pažymėjo, kad darbo užmokestis turi būti mokamas darbuotojui, t. y. taip, kad darbuotojas gautus pinigus galėtų savarankiškai ir savo nuožiūra kontroliuoti, valdyti ir jais naudotis. Darbuotojas privalo turėti galimybę su savo darbo užmokesčiu elgtis savo nuožiūra – taupyti, pervesti ar perduoti lėšas šeimos nariams ir pan. Siekdama įrodyti darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimą atsakovui, ieškovė Darbo ginčų komisijai pateikė savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą. Ši ieškovės banko sąskaita susieta su mokėjimo kortele, išduota asmeniui vardu I. A. Šią mokėjimo kortelę ieškovė 2020 m. liepos 31 d. priėmimo – perdavimo aktu ir 2020 m. gruodžio 10 d. priėmimo – perdavimo aktu buvo perdavusi atsakovui „kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“. Ieškovė, pervesdama lėšas į šią savo sąskaitą ir mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra „darbo užmokesčio avansas (V. V.)“, faktiškai atlikdavo mokėjimus į savo, o ne darbuotojo, sąskaitą, ir tai niekaip negali būti vertinama kaip darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojui. Tokiu būdu darbuotojas tapo priklausomas nuo darbdavės. Pastaroji palikdavo jį be pajamų šaltinio, nes paprastai į šią kortelę pervesdavo tik apie 100 Eur į savaitę, darbdavė galėjo naudotis (ir faktiškai naudojosi) šia sąskaita ir kortele.

6.       Teigė, kad grynieji pinigai jam nebuvo mokami, tokių atsakovas nėra gavęs, jis neigė pasirašęs kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) 630 Eur sumai, tačiau nurodė, jog nėra tikras dėl jo pasirašymo, teigdamas, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovui būdavo teikiami pasirašyti įvairūs jam nesuprantami dokumentai lietuvių kalba, neatmeta galimybės, kad vis dėlto galėjo tokį orderį pasirašyti. Transporto kompanijos dažnai verčia darbuotojus iš užsienio pasirašyti tuščius kasos pajamų orderius, todėl ieškovės Darbo ginčų komisijai pateiktas kasos pajamų orderis turi būti vertinamas itin kritiškai, galimai yra suklastotas, pinigų pagal jį atsakovas nėra gavęs. Dėl šio, atsakovo teigimu, jam priklauso Darbo ginčų komisijos paskaičiuotas 7 116,28 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už darbą ieškovės įmonėje. Kadangi darbo užmokestis nebuvo laiku mokamas darbo ieškovės įmonėje laiku ir nebuvo sumokėtas atleidimo dieną, darbdavė privalo sumokėti prašomus delspinigius (227,64 Eur), o taip pat ir 6 360 Eur netesybas už 6 mėn. (1 060 Eur x 6). Darbuotojui, jo teigimu, nėra sumokėta ir atostogų kompensacija 684,71 Eur (neatskaičius mokesčių).

7.       Paaiškino tai, kad dienpinigių mažinimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes darbo sutartyje esanti to sąlyga jam nebuvo ir nėra aiški. Darbo ginčų komisija pagrįstai sprendė, kad darbo sutarties 3 punkto sąlygos turinio atsakovas, būdamas užsienio pilietis ir nebūdamas teisininku ar buhalteriu, objektyviai negalėjo suprasti, taigi negalėjo ir sutikti su tuo, ko nesuprato, ir neišreiškė tam savo valios. Pagal aprašo 8 straipsnį tuo atveju, kai kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. To paties aprašo 10 straipsnis numato, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Pagal ieškovės Darbo ginčų komisijai pateiktus dokumentus matyti, kad ji apskaičiuodama atsakovui priklausančius dienpinigius juos mažino 50 procentų. Toks mažinimas, kaip nurodyta aukščiau, įstatymo yra leidžiamas tik tuo atveju, jeigu tai numatyta kolektyvinėje arba darbo sutartyje. Nei vienos šios sąlygos, darbuotojo teigimu, nebuvo, todėl trūkstama dalis dienpinigių, o būtent, 12 727,83 Eur, privalo būti jam išmokėta, o dėl nesavalaikio jų mokėjimo darbdavė privalo sumokėti ieškovei 444,05 Eur delspinigius.

8.       Atsakovas pripažino ir pateikė priešieškinyje skaičiavimus, kad yra skolingas darbdavei jo lėšas, kurias panaudojo asmeninėms reikmėms, tokių lėšų suma, anot jo, yra 2 460,30 Eur, atsakovas nurodė pripažįstąs šią skolą darbdavei ir sutiko ją įskaityti į priešpriešinius reikalavimus kaip dienpinigių ar darbo užmokesčio dalį.

9.       Pažymėjo, kad nesutinka su ieškovės nurodomomis aplinkybėmis dėl lėšų išgryninimo 2020 m. lapkričio 23 d. ir 2021 m. kovo 18 d., teigdamas, kad po pirmos kadencijos 2020 m. lapkričio 20 d. grąžino ieškovei išduotą mokėjimo kortelę ir kitą dieną išvyko į Ukrainą, todėl niekaip negalėjo išsigryninti pinigus iš kortelės Vilniaus bankomate. Analogiška situacija, atsakovo teigimu, ir su antruoju ginčijamu pinigų išgryninimu jam nesant vietoje, kur tai buvo padaroma. Kadangi kortelė buvo ieškovės nuosavybė, jai  buvo grąžinta, daro prielaidą, jog pinigus išsigrynino su ieškove susiję asmenys. Bet kuriuo atveju, ieškovė, neturėdama kortelės, privalėjo ją užblokuoti, tačiau tokių duomenų nėra, todėl ši ieškovės reikalavimo pozicija, atsakovo teigimu, atmetama besąlygiškai.

10.       Paaiškino, kad prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo ieškovės įmonėje neteisėtu, nes jokių pravaikštų nepadarė, darbdavė tai žinojo, nes darbdavės vadovas jį tiesiog išmetė naktį iš automobilio, kurį vairavo (atsakovas važiavo juo kartu į Vilnių), paliko šaltą naktį su visa manta, be ryšio priemonės, dokumentų ir pinigų svetimoje šalyje, nežinomoje vietovėje, nemokantį kalbos, o pats nuvažiavo toliau. Atsakovo teigimu, šią situaciją jis suvaldė policijos pagalba, todėl ieškovės vadovui buvo puikiai žinoma, jog kitą dieną darbe atsakovas fiziškai negalėjo būti, o pravaikštų fiksavimas viso labo imitacija. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad ieškovė neprašė pasiaiškinti. Pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas prašo išieškoti jam vidutinį darbo užmokestį.

11.       Atsakovas byloje įrodinėjo ir jam padarytos neturtinės žalos faktą, atsižvelgdamas į ieškovės elgesį, jos sistemingą DK ir sąlygų darbui, poilsio režimo pažeidimą. Nurodė, kad teko dirbti be pinigų, faktinės vergijos sąlygomis, kuomet darbdavė pervesdavo į savaitę tik 100 Eur darbuotojui esant užsienyje ir ten atliekant darbo funkcijas, verčiant jį nakvoti automobilyje, dirbti kadencijomis po +/- šimtą dienų iš eilės, nemokant pinigų į darbuotojui priklausančią ar atidarytą sąskaitą ar jo asmeninę kortelę. Neturtinės žalos padarymą grindžia ir minėta jo palikimo šaltą naktį nežinomame Vokietijos mieste aplinkybe, nesąžiningu, negarbingu ir smerktinu tokiu ieškovės elgesiu. Nurodė nesutinkantis su ieškiniu prašomu priteisti turtinės žalos atlyginimu, atsižvelgė į šio reikalavimo pagrįstumo stoką, neabejotinų ir patikimų įrodymų žalai atlyginti buvimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1148-727/2022 ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovo V. V. (V. V.) darbo pradžia pas ieškovę UAB „Viteska“ buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., išieškojo atsakovo naudai iš ieškovės 7 116,28 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 684,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 9 774,70 Eur neišmokėtus dienpinigius, 671,69 Eur delspinigius, 2 120 Eur netesybas; pripažino atsakovo 2022 m. kovo 22 d. atleidimą iš darbo UAB „Viteska“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškojo atsakovo naudai iš ieškovės 10 600 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur už kiekvieną darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus (skaičiuojant nuo atleidimo dienos), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidas; išieškojo iš atsakovo ieškovės naudai 317,30 Eur turtinės žalos atlyginimą; išieškojo iš ieškovės 734,50 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei. Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pripažino netekusiu galios.

13.       Teismas nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovo darbo pradžia ieškovės įmonėje buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., nors pagal VSDFV duomenis jam draudiminis laikotarpis fiksuotas nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d., kas akivaizdžiai neteisinga.

14.       Teismas taip pat nurodė, kad nėra ginčo dėl to, kad visus mokėjimus (išskyrus 2 pavedimus į atsakovo sąskaitą Ukrainoje) ieškovė vykdė į savo banko sąskaitą ir prie jos pririštą banko mokėjimo kortelę. Prie ieškovės banko sąskaitos buvo priskirta kortelė išduota asmeniui vardu I. A. Šią banko kortelę ieškovė perdavė atsakovui prieš išvykstant į pirmąją ir į antrąją kadencijas „kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“. Duomenų, kad darbdavė būtų įsipareigojusi pervesti darbo lėšas atsakovui į jo turimą ar kitą jo vardu atidarytą sąskaitą byloje nėra, darbdavė šio ir neginčijo, teigdama, kad atidaryti sąskaitą užsienio subjekto vardu jai yra ekonomiškai nenaudinga.

15.       Teismas sprendė, kad esant nepriemokai perskaičiuotinas darbuotojui tenkantis atlyginimas: jo darbo užmokestis už 2020 m. rugpjūčio mėn. sudarė 954,28 Eur (1 002 Eur : 21 d. d. x 20 d. d.), o ne 810 Eur, kaip paskaičiavo darbdavė, todėl šią sumą išieškojo darbuotojo naudai.

16.       Teismas akcentavo, kad darbdavė yra atsakinga už darbuotojo susigrąžinimą iš komandiruotės, nes šis laikas laikomas darbo laiku, organizuoti saugų sugrįžimą, atlyginti to išlaidas, tačiau darbdavė tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė – nepateikė jokių įrodymų, jog rūpinosi atsakovo saugiu grįžimu į Lietuvą, akivaizdžiai žinant, kad paliko darbuotoją vieną nežinomoj vietovėj, svetimoj šaly, tik su asmeniniais daiktais, be pinigų, be telefono. Teigė, kad darbdavė užuot pasidomėjusi likimo valiai paliktu darbuotoju, jo situacija, nepagrįstai pažymėjo jam pravaikštą, tačiau darbuotojas jokių pravaikštų ir jokių neteisėtų veiksmų nepadarė, o darbdavė pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodama ir negalėdama nesuprasti, kad pagrindo joms nėra.

17.       Teismas konstatavo, kad pravaikštų nebuvimo ir to neįrodymo aplinkybė (o tokia našta tenka darbdavei) sąlygoja ir nustatyto pagrindo atleisti darbuotoją nebuvimą, tokiu būdu darbuotojui priteistina 10 600 Eur (1 060 Eur x 10 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (1 060 Eur / 22 d. d. ) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus.

18.       Teismas laikė, kad darbuotojo procesiniuose dokumentuose nurodyti ir jo atstovės posėdžiuose išsakyti teiginiai, susiję su darbdavės elgesiu, yra pakankami neturtinei žalai atlyginti, tačiau neturtinės žalos atlyginimo suma yra vertinamojo pobūdžio, todėl manė, kad 3 000 Eur suma yra pakankama darbuotojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

19.       Teismas sprendė, kad yra pagrįsta teigti, jog darbuotojui darbo užmokestis nebuvo mokamas, nes byloje nenustatytas šalių susitarimas, kokia forma jis turi būti mokamas ir nenustatyta darbuotojo valia gauti jam tenkantį darbo užmokestį į darbdavei priklausančią sąskaitą ir jos disponuojamą kortelę. Sutiko su Darbo ginčų komisijos daryta išvada, jog nėra nustatyta ir to, kad darbuotojas aplamai žinojo, kad jam yra mokamas darbo užmokestis į šią banko kortelę ir kad jis iš viso yra mokamas ir kokio dydžio. Tokiu būdu nėra įrodyta aplinkybė, kad darbuotojui buvo mokamas ir yra išmokėtas jam priklausantis darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis, kuris nurodytas pačios darbdavės suformuotoje ir į bylą pateiktoje pažymoje, kadangi šioje pažymoje darbdavė pati nėra nurodžiusi atsakovui tenkančių sumų išmokėjimo fakto – tiek išmokėjimo laiko, tiek ir išmokėjimo formos ir fakto (išmokėjimo įvykio) prasme, kas paprastai būna ir turi būti nurodoma. Tai pripažinus, darbuotojo naudai iš darbdavės išieškotinas jau minėtas nuo konstatuotos darbo pradžios paskaičiuotas 954,28 Eur dydžio darbo užmokestis už 2020 m. rugpjūčio mėn., po 1 002 Eur už 2020 m. rugsėjo ir spalio mėn., 651,30 Eur už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur už 2020 m. gruodžio mėn., po 1 060 Eur už 2021 m. sausio ir vasario mėn. (dydžiai nurodyti darbdavės pažymoje) bei 722,72 Eur už 2021 m. kovo mėn., kuris teismo iniciatyva paskaičiuotas imant duomenis apie teismo konstatuotų pravaikštų neteisėtumą, viso – 7 116,28 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio (DK 32 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis).

20.       Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad darbuotojas darbo pas ieškovę metu buvo išleistas kasmetinių apmokamų atostogų ar buvo išreiškęs ketinimą dėl to, todėl pasibaigus darbo santykiams darbuotojui turėjo būti paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas – atsakovas yra įgijęs teisę į 684,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (20 d. d.+2 d. d.) : 12 mėn. x 7,4 mėn. x (1 060 Eur : 21 vid. d. d.), neatskaičius mokesčių (DK 127 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6 dalis, Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21d. nutarimu Nr. 496, 2.3 punktas).

21.       Teismas sprendė, kad iš bylos duomenų nėra nustatyta, kad ieškovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis, vadinasi, dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti šio ginčo atveju turi būti aptarti darbo sutartyje, tačiau akivaizdu, kad darbo sutartimi šalys nesulygo dėl Apraše nurodyto galimo dienpinigių mažinimo būdo, t. y. mokant darbuotojui 50 proc. Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, todėl darbuotojui turi būti sumokėti visi jam priklausantys dienpinigiai, kuriuos yra paskaičiavusi ir nurodžiusi darbdavė savo suformuotoje pažymoje.

22.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra pašalintos abejonės dėl to, kad darbuotojui išduotos kortelės kodus žinojo kiti asmenys, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad iš darbuotojo būtų reikalaujama pildyti komandiruotės išlaidų ataskaitas, teikti išlaidas patvirtinančius kvitus, todėl nėra pagrindo besąlygiškai išvadai, kad įmonės faktiškai valdomos jai priklausančios kortelės įplaukos ir išlaidos buvo susijusios išskirtinai su darbuotojo asmeninių poreikių tenkinimu. Taip pat nepaneigti atsakovo byloje nurodyti argumentai, kad kortele galėjo naudotis ir, teismo nuomone, naudojosi kiti asmenys.

23.       Teismo vertinimu, darbuotojui už 2020 m. rugpjūčio 4 d. – 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2020 m. gruodžio 10 d. – 2021 m. kovo 17 d. komandiruotes paskaičiuota 12 735 Eur dienpinigių (pagal maksimalias dienpinigių normas darbdavės nurodytose komandiruočių sąnaudų ataskaitose, kurios laikytinos teisingomis). Pripažinus, kad darbuotojui buvo išmokėta 2 960,30 Eur dienpinigių (2 460,30 Eur jo pripažinta užskaityta suma, 500 Eur į jo Ukrainos banke esančią sąskaitą pervesta suma), dienpinigių skirtumas – 9 774,70 Eur (12 735 Eur – 2 960,30 Eur) išieškotina iš ieškovės atsakovo naudai (DK 107 straipsnio 3 dalis).

24.       Teismas akcentavo, jog darbo užmokestis darbuotojui nebuvo mokamas, taip pat ir dienpinigiai, tokiu būdu atsakovui iš ieškovės viso išieškojo 671,69 Eur delspinigių.

25.       Teismas laikė, jog atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų netinkamai mokant darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas pobūdį, t. y. į aplinkybę, jog nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai nebuvo mokami ir nebuvo sumokėti atleidimo momentu, yra pagrindas išieškoti darbuotojo naudai jo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas – 2 120 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 060 Eur x 2 mėn.).

26.       Teismas sprendė, kad ieškovė tik iš dalies pagrindė 4 822,25 Eur reikalavimą padarytai materialinei žalai atlyginti, tai patvirtina įrodymų trūkumas dėl žalos dydžio, be to, ta aplinkybė, kad darbdavė, žinodama apie patirtą žalą, nekonstatavo jos buvimo atsakovo darbo įmonėje momentu, neprašė darbuotojo pasiaiškinti, nors paprastai tai daroma, nedarė jokių išskaitų, neaptarė šio momento priimdama įsakymą dėl darbuotojo atleidimo, o savarankišką reikalavimą Darbo ginčų komisijoje pareiškė tik 2021 m. gegužės 4 d. – suėjus mėnesiui po darbuotojo pasikreipimo į Darbo ginčų komisiją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1148-727/2022 ir priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti ir ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Ieškovė dėjo pastangas, kad atsakovas baigęs komandiruotę grįžtų į Lietuvą: siūlė grįžimo būdą, nupirkti bilietą grįžti į Lietuvą (Vilnių), tačiau pats atsakovas to atsisakė. Teisės aktai nenumato, kad darbdavė privalo pati parsivežti darbuotoją po komandiruotės, net jei darbdavės atstovas asmeniškai yra kartu su darbuotoju. Be to, ne tik darbuotojas, bet ir darbdavės atstovas turėjo teisę į saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, todėl siekiant psichologinės pusiausvyros jis neprivalėjo vykti vienu automobiliu su atsakovu, atitinkamai siekė, kad abi ginčo šalys grįžtų į darbdavės buveinę saugiai bei sveikatai nekenksmingu būdu, tačiau atsakovas to atsisakė ir todėl turi prisiimti iš tokio atsisakymo kylančias teisines pasekmes.

19.2.                      Akcentavo, jog nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. kovo 22 d. buvo pakankamas laiko tarpas atsakovui pasirodyti darbe, tačiau byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad atsakovas iš Vokietijos į Lietuvą negrįžo ir net nebandė to padaryti, o iš karto vyko į Ukrainą. Kartu tai patvirtina atsakovo elgesio nesąžiningumą viso ginčo metu tvirtinant, jog po komandiruotės siekė grįžti į Vilnių. Be to, atsakovas 2021 m. kovo 16 d. prašyme Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai aiškiai nurodė, kad jis pavargo dirbti, atsisako toliau vykdyti darbo funkcijas ir yra pasirengęs grįžti į Ukrainą, taigi net neplanavo vykti pas ieškovę į Lietuvą, kas patvirtina, jog ne dėl ieškovės kaltės atsakovas nepasirodė darbe ir dėl to buvo atleistas iš darbo. Iš viso to seka, kad atsakovas nebeketino tęsti darbo teisinių santykių su ieškove ir todėl išvyko į Ukrainą, o darbdavė pagrįstai žymėjo pravaikštas, nes darbuotojas nebuvo pateikęs prašymo dėl atleidimo iš darbo.

19.3.                      DK 218 straipsnio 4 dalis nenumato galimybės priteisti išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, jei pats darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą. Kaip jau minėta, darbuotojas pageidavo darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, vadinasi, atsakovas nebenorėjo tęsti darbo santykių pas ieškovę ir už tai gauti darbo užmokestį, t. y. nebeegzistavo darbuotojo „teisėtas lūkestis“ į darbo teisinį santykį ir darbo užmokestį už tai.

19.4.                      Nors darbdavė (ieškovė) darbuotojo uždirbtas lėšas pervesdavo į savo sąskaitą, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tomis lėšomis faktiškai naudojosi tik darbuotojas, bet ne darbdavė. Byloje visiškai nėra įrodymų, kad ieškovė neleido atsakovui taupyti, pervesti ar perduoti lėšas iš darbo užmokesčio šeimos nariams ir pan., ar kad tokią galimybę atėmė pati darbdavė, kaip teigia teismas. Priešingai, banko mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai patvirtina, kad darbuotojas sistemingai išimdavo grynuosius pinigus iš jam patikėtos banko kortelės, panaudodavo tuos pinigus kaip jam tinkama, tame tarpe galimai taupė ar pervedė šeimos nariams.

19.5.                      Pažymėjo, kad tik tada, jei būtų buvęs darbuotojo prašymas dėl darbo užmokesčio mokėjimo į jo asmeninę banko sąskaitą, o darbdavė netenkintų tokio darbuotojo prašymo ir darbo užmokesčio lėšas pervestų į savo sąskaitą, būtų galima teigti, kad darbuotojui darbo užmokestis nebuvo mokamas.

19.6.                      Atsakovas visą laiką žinojo ir suprato, kad į banko mokėjimo kortelės, kurią gavo pagal priėmimo perdavimo aktus, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gaudavo darbo užmokestį, tai patvirtina faktas, kad atsakovas pirmąjį darbo užmokestį už 2020 m. rugpjūčio mėn. turėjo gauti 2020 m. rugsėjo 28 d., bet jo negavo, tai su prašymu į Darbo ginčų komisiją turėjo kreiptis ne vėliau kaip iki 2020 m. gruodžio 28 d., kaip numatyta DK 220 straipsnio 1 dalyje, tačiau atsakovas to nepadarė. Be to, atsakovo 2021 m. balandžio 9 d. prašyme dėl darbo užmokesčio grąžinimo Darbo ginčų komisijai nėra keliama pretenzija dėl darbo užmokesčio nemokėjimo už pirmą kadenciją nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d., o darbo užmokestis tariamai nemokėtas tik už antrąją kadenciją nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki 2021 m. kovo 17 d., kas dar kartą patvirtina faktą, kad atsakovas pripažįsta gavęs darbo užmokestį už pirmąją kadenciją.

19.7.                      Pažymėjo, kad DK 32 straipsnio 1 dalis nustato tik bendrą pareigą darbdavei – už darbuotojo atliktą darbo funkciją mokėti darbo užmokestį. Taip pat ir kiti DK straipsniai nenumato darbdavei pareigos darbo užmokesčio mokėjimo būdą nustatyti sutartyje, todėl ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje neprivalo būti nurodomas darbo užmokesčio mokėjimo būdas, priešingai nei mano teismas. Vadinasi, nesant darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio mokėjimo būdo ar darbuotojo prašymo dėl darbo užmokesčio mokėjimo, turi būti vadovaujamasi tarp darbo teisinių santykių šalių nusistovėjusia praktika, kuri iš bylos medžiagos, akivaizdu, kad abiem šalims buvo priimtina, niekas neginčijo tokio atsiskaitymo už darbą būdo.

19.8.                      Atsakovas visas operacijas su iš ieškovės gauta banko kortele bankomate galėjo atlikti pasirinkta kalba, tame tarpe ir rusų kalba, kuri jam yra suprantama, todėl atsakovas tikrindamas lėšų likutį (pavyzdžiui, 2020 m. spalio 9 d., 2021 m. sausio 9 d. pagal išrašo duomenis) ar sąskaitos išrašą bankomate aiškiai suprato gaunamų pinigų paskirtį, kadangi ieškovė mokėjimo paskirtyje nurodydavo: „darbo užmokesčio avansas (V. V.)“ arba „V. V. darbo užmokesčio avansas“.

19.9.                      Atsakovo minimiems su darbo santykiais susijusiems atsiskaitymams komandiruotės metu vykdyti buvo kitos – CRT+DKV kortelės, o į atsakovui suteiktą banko mokėjimo kortelę, susietą su banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo mokamas išimtinai tik darbo užmokestis ir tą atsakovas suprato.

19.10.                      Minėtas darbo užmokesčio žiniaraštis už 2020 m. rugpjūčio mėn. – 2021 m. kovo mėn. ir vairuotojo metinė avanso apyskaita patvirtina, kad 630 Eur suma pagal 2020 m. rugpjūčio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui buvo išmokėta.

19.11.                      Teismas nepagrįstai įplaukų, kurias atsakovas gavo į banko mokėjimo kortelę, susietą su banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nepripažino darbo užmokesčiu. Be to, teismas sprendė, kad įplaukos į banko kortelę sudarė 4 346,02 Eur, nors pagal banko sąskaitos išrašą įplaukos sudaro 5 028 Eur už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d., kai atsakovas faktiškai naudojo ir disponavo kortelę pagal priėmimo perdavimo aktus ir to neneigia. Atsakovas atliko grynųjų pinigų išėmimus 881,49 Eur sumai, kuri turi būti pripažinta tik kaip atsakovo asmeninių poreikių tenkinimas. Pagal banko išrašą, kaip darbdavės naudai patirtos išlaidos gali būti pripažintos tik tos išlaidos, kurios susijusios su kelių mokesčio mokėjimu, tais atvejais, kai atsakovas negalėjo atsiskaityti CRT+DKV kortele dėl techninių kliūčių, t. y. 571,06 Eur sumai. Vadinasi, pagal banko sąskaitos išrašą atsakovas gavo 5 028 Eur įplaukų (darbo užmokesčio) už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d. ir nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d., kai disponavo mokėjimo kortele. Iš šios sumos atimama 571,06 Eur, kaip darbdavės išlaidos susijusios su komandiruote, todėl atsakovo gauta darbo užmokesčio suma į banko mokėjimo kortelę yra 4 456,94 Eur. Prie šios sumos turi būti pridėta 630 Eur, kurie sumokėti pagal 2020 m. rugpjūčio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), todėl darbuotojas (atsakovas) už visą darbo laikotarpį darbo užmokesčio gavo iš viso 5 086,94 Eur (5 028 Eur + 630 Eur - 571,06 Eur = 5086,94 Eur).

19.12.                      Atsižvelgiant į prieš tai šiame apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat pravaikštų teisėtumą, nesutinkama su teismo paskaičiuotu 2021 m. kovo mėn. darbo užmokesčiu 722,72 Eur (arba 492,71 Eur atskaičius mokesčius). Yra manoma, kad darbdavės paskaičiuotas darbo užmokestis už 2021 m. kovo mėn. yra teisingas ir sudaro 575,43 Eur, o kompensacija už nepanaudotas atostogas – 589,09 Eur ir iš viso už 2021 m. kovo mėn. mokėtina suma yra 1 164,52 Eur (arba 765,73 Eur atskaičius mokesčius).

19.13.                      Šalių pasirašytos darbo sutarties 3 p. numatė, kad „už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio“. Teismas rėmėsi tik lietuviškąją darbo sutarties 3 p. versija ir visai nenagrinėjo bei nepasisakė dėl rusų kalba, kuri atsakovui yra suprantama, surašyto darbo sutarties 3 p. Juo labiau, kad šios nuostatos formuluotė abiem kalbomis nėra tapati, todėl turėjo būti remiamasi rusiškąja darbo sutarties 3 p. versija. Ieškovė pagrįstai darbuotojui už 2020 m. rugpjūčio 4 d.  – 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2020 m. gruodžio 10 d. – 2021 m. kovo 17 d. komandiruotes paskaičiuotą 12 735 Eur dienpinigių sumą (pagal maksimalias dienpinigių normas darbdavės nurodytose komandiruočių sąnaudų ataskaitose, kurios laikytinos teisingomis) sumažino 50 proc. remiantis darbo sutarties 3 p., todėl atsakovui už minėtus komandiruočių laikotarpius turėjo būti sumokėta 6 367,50 Eur.

19.14.                      Atsižvelgiant į mokėtiną darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius, ir darbuotojo faktiškai gautą darbo užmokestį, ir tai, kad susidarė 990,86 Eur permoka, kuri vertinama, kaip dalis išmokėtų dienpinigių, todėl likusi neišmokėta darbuotojui dienpinigių suma sudaro 5 376,64 Eur (6 367,50 Eur - 990,86 Eur = 5 376,64 Eur). Tačiau iš šios sumos ieškovė atima atsakovo padarytą ieškovei turtinę žalą 4 260,57 Eur, taigi, atlikus turtinės žalos įskaitymą į mokėtiną dienpinigių sumą, likusi neišmokėta darbuotojui dienpinigių suma sudaro 1 116,07 Eur (5 376,64 Eur - 4 260,57 Eur = 1 116,07 Eur).

19.15.                      Draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“ filialas Lietuvoje įvykį (benzino pripylimą į dyzelinį vilkiką, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino nedraudiminiu, ji pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Be to, atsakovas sukėlė žalą ieškovei priklausančiam vilkikui, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – transporto priemonės dešinei pusei buvo padaryta žala, pažeistas dešinysis laiptelis, taigi iš viso ieškovė dėl atsakovo kaltės patyrė 4 260,57 Eur nuostolių (4 190,49 Eur + 70,08 Eur = 4 260,57 Eur).

19.16.                      Nurodė, kad šiame apeliaciniame skunde pateikti paskaičiavimai (dėl išmokėtino darbo užmokesčio atskaičius mokesčius ir faktiškai išmokėto bei gauto darbo užmokesčio) rodo, kad darbo užmokestis buvo visas sumokėtas, todėl skaičiuoti delspinigių už nesavalaikį darbo užmokesčio mokėjimą nėra pagrindo. Be to, gauta 990,86 Eur permoka, kuri turi būti vertinama kaip dalis išmokėtų dienpinigių. Atlikus darbuotojo padarytos turtinės žalos (4 260,57 Eur) darbdavei įskaitymą į likusią mokėtiną dienpinigių sumą (6 367,50 Eur -990,86 Eur = 5 376,64 Eur), likusi neišmokėta darbuotojui dienpinigių suma sudaro 1 116,07 Eur (5 376,64 Eur – 4 260,57 Eur = 1 116,07 Eur). Tik nuo pastarosios sumos galėtų būti skaičiuojami delspinigiai.

19.17.                      Pažymėjo, kad pats atsakovas savo elgesiu provokavo konfliktinę situaciją ir tai, kad ieškovės vadovo buvo išlaipintas Vokietijoje. Iš byloje esančios stenogramos matyti, kad atsakovas pats atsisakė vykti į Lietuvą (Vilnių) darbdavės siūlytu būdu, apmokant kelionės išlaidas. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, tylėdamas nepadėjo išspręsti klausimo dėl grįžimo į Lietuvą (Vilnių), todėl nebendradarbiavo su ieškove ir tokiu būdu pats pažeidė tiek DK 24 straipsnio 1 dalį, tiek Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, kadangi ir ieškovės vadovas taip pat turi teisę į saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. To pasekoje, atsakovui neturtinė žala neturėtų būti priteisiama.

28.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.       2021 m. kovo 17 d. atsakovas komandiruotėje, be jokios pertraukos, buvo išbuvęs 98 dienas (nuo 2020 m. gruodžio 10 d.) ir per visą tą laikotarpį ieškovė jam nei karto neišmokėjo darbo užmokesčio. Po to, kai tarp jo ir darbdavės įvyko konfliktas dėl komandiruotės pabaigos ir darbo užmokesčio sumokėjimo, 2021 m. kovo 17 d. atsakovui atvykus į menamą vilkiko priekabos keitimo vietą (nurodytą ieškovės) nebuvo vilkiko, kurio priekaba turėtų būti keičiama, iš ko atsakovas jau tada suprato, kad ieškovė galimai planuoja tiesiog palikti jį likimo valioje užsienio šalyje su juo tinkamai neatsiskaičiusi. Taigi akivaizdu, kad atsakovas, ne tik būdamas silpnesne šalimi, bet dar ir finansiškai priklausomas nuo ieškovės valios, siekdamas apsaugoti save ir užsitikrinti teisėtą atlyginimo už darbą gavimą, neturėjo pagrindo pasitikėti ieškovės atstovo deklaratyviais teiginiais, kad atsakovui išlipus iš automobilio jam tikrai bus nupirktas autobuso bilietas iki Vilniaus ir kad vėliau atvykus į Vilnių su juo bus tinkamai atsiskaityta. Dėl šios priežasties atsakovas kelionės metu nuosekliai siekė vykti su atsakovės atstovu iki Vilniaus, o tai, kad ieškovės atstovo „pažadai“ nupirkti atsakovui autobuso bilietą iki Vilniaus buvo tik siekis apgaulės būdu išsodinti atsakovą iš automobilio, patvirtina ir visos situacijos finalas – atsakovas buvo išsodintas tiesiog mašinų stovėjimo aikštelėje prie Vokietijos Homburg miesto, o ne stotyje, kai tuo tarpu už automobilio vairo sėdėjo ne atsakovas, o ieškovės atstovas N. U. , todėl jis netrukdomas galėjo nuvežti atsakovą iki stoties, o tai tik dar kartą patvirtina, kad ieškovės atstovas tiesiog klaidina teismą, kad neva ketino pasirūpinti saugiu atsakovo grįžimu iš komandiruotės.

20.2.       Pačios kelionės (pasibaigusios atsakovo išsodinimu) metu atsakovui aiškiai, nedviprasmiškai ir naudodamas necenzūrinę leksiką kelis kartus pakartojo, kad atsakovas darbe nėra laukiamas, kad jis nebedirba ir pan.: „...štai kad tu suprastum, aš tau paaiškinsiu vieną dalyką. Kai mes darėme vizą taip, rašėme garantinį raštą, kol tu dirbi, aš esu atsakingas. Šią minutę tu jau nebedirbi <...> pas tave sutartis nutraukta“, „Ofisas? Tu mums nereikalingas, važinėsi ten... tavęs ten nelaukia“. Taigi, esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad atsakovui, po to kai buvo likimo valiai paliktas Vokietijoje, nebuvo kaip prieš darbdavės valią grįžti į darbą, todėl normalu, kad Vokietijos socialinėms tarnyboms nupirkus autobuso bilietą, atsakovas tiesiog grįžo namo, tačiau sugrįžęs namo į Ukrainą, jis nedelsdamas ėmėsi savo pažeistų teisių gynimo ir kreipėsi į Darbo ginčų komisiją.

20.3.       Atsakovo komandiruotė baigėsi 2021 m. kovo 17 d., todėl atitinkamai, 2021 m. kovo 18 d. darbuotojas net ir neturėjo būti darbe. Atsakovo darbo pobūdis yra vairuoti vilkikus, todėl pasibaigus komandiruotei nėra tokių darbo funkcijų, kurias atsakovas turėtų atlikti ieškovės darbovietėje. Atsižvelgiant į tai kad, kaip jau nurodyta anksčiau, darbuotojas 2021 m. kovo 17 d. be pertraukos jau buvo komandiruotėse išbuvęs 98 dienas, jam turėjo priklausyti apmokamos atostogos. Paskutinį pervedimą į savo pačios banko sąskaitą 3 690 Eur sumai (kurią išsigrynino pati ieškovė), atliktą 2021 m. kovo 18 d. ieškovė įtraukė į jos pačios atsakovui apskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas (nors teisė į kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsiranda tik darbo santykiams pasibaigus). Ši aplinkybė aiškiai parodo, kad jau 2021 m. kovo 18 d. ieškovė aiškiai žinojo, kad darbuotojas į darbą nebegrįš ir vėliau tik suimitavo atsakovo pravaikštą.

20.4.       Atkreipė dėmesį, kad DK 58 straipsnyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavės disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavusi darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavė apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodama darbdavė būtų kitaip išsprendusi klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės.

20.5.       Nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo dienos suėjo 10 mėnesių, todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui 10-ties mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki ginčijamo teismo sprendimo dienos priėmimo ir po 48,18 Eur vienos darbo dienos užmokesčio (1 060 Eur/22 d. d. ) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus, priešingai nei teigia apeliantė, nuosekliai vadovavosi ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus bei materialinės teisės normas.

20.6.       Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad 2020 m. lapkričio 23 d. atsakovas naudojosi neapmokamomis atostogomis ir buvo Ukrainoje, kai tą dieną iš ieškovės įmonės kortelės sąskaitos Vilniuje buvo išgryninta 1 550 Eur suma. Analogiška situacija buvo ir 2021 m. kovo 18 ir 19 dienomis, kai atsakovas buvo Homburg mieste Vokietijoje, o pinigai iš ieškovės sąskaitos išgryninti Eichelborn mieste Vokietijoje, ir vėliau Baranow Lenkijoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavė darbuotojo uždirbtas lėšas pervesdavo į savo sąskaitą, kuria gi pati ir naudojosi. Be to, iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovui būnant komandiruotėje Europoje, į sąskaitą, su kuria susieta kortelė buvo suteikta atsakovui, ieškovė vidutiniškai pervesdavo vos po 100 Eur į savaitę, todėl darbuotojas iš šių pinigų (t. y. iš minėtų 100 Eur per savaitę, dalį kurių dar tekdavo panaudoti ir išlaidoms susijusioms su darbu, kaip pvz. kelių mokesčiai ir pan.) vargu ar galėtų susitaupyti, net jeigu būtų žmogus, kuriam nereikia nei valgyti nei gerti, nei tuštintis ar nusiprausti. Dar daugiau, kad darbuotojas turėjo tik banko kortelę, bet ne prisijungimus prie ieškovės banko sąskaitos, todėl savaime aišku, kad jis iš ieškovės sąskaitos negalėjo atlikti jokių piniginių pervedimų šeimai. Sunku būtų įsivaizduoti ir grynųjų pinigų perdavimą šeimai Ukrainoje, kai atsakovas tuo tarpu komandiruotėje vairavo vilkikus įvairiose vakarų Europos šalyse.

20.7.       Atsakovas ne visuomet galėjo pasitikrinti sąskaitos likutį bankomate, kadangi ne visose šalyse ir ne visuose bankomatuose galima matyti kito banko sąskaitos likutį, todėl dažnai net nežinodavo, ar toje sąskaitoje apskritai yra lėšų ir kiek jų yra. Priėmimo – perdavimo aktu ieškovė atsakovui kortelę perdavė ,,kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“, todėl, kaip teisingai pažymėjo Darbo ginčų komisija, į ieškovės kortelę sumokėti pinigai gali būti vertinami nebent tik kaip komandiruotės išlaidų avansas.

20.8.       Atsakovo išlaidos neturi ir negali sutapti su įplaukų į ieškovės banko kortelę suma. Atsižvelgiant į tai, kad banko sąskaita priklausė ieškovei – atsakovas sąžiningai ir atidžiai suskaičiavo išlaidas, kurios atsirado jam naudojantis ieškovės banko kortele. Kitaip tariant, atsakovas skaičiavo visus kortele atliktus mokėjimus bei grynųjų pinigų išėmimus ir neskaičiavo banko mokesčių (kurie neginčijamai turi tekti sąskaitos savininkui) ir to, kas liko sąskaitoje nepanaudota ar panaudota ne atsakovo, kadangi pati ieškovė pripažįsta, kad CRT ir DKV kortelėmis atsakovas ne visada galėjo sumokėti už kurą ir kelių mokesčius.

20.9.       Ieškovė savo apeliaciniame skunde tvirtina jog grynieji pinigai, kuriuos atsakovas išsiėmė (881,49 Eur suma), turi būti pripažįstama tik kaip atsakovo asmeninių poreikių tenkinimas, tačiau atsakovas pažymi, kad nuo atsakovo komandiruočių iki tol, kol ieškovė į bylą pateikė savo banko sąskaitos išrašą, praėjo nemažai laiko, todėl atsakovas negali tiksliai prisiminti, kam tie grynieji buvo išleisti, t. y., neįmanoma tiksliai nustatyti, ar tas lėšas atsakovas panaudojo sau, ar darbdavės reikmėms (kelių mokesčiams, kurui, langų plovimo skysčiui, aušinimo skysčiui, tepalui, lemputėms, valytuvams ir pan.). Atsakovas viso ginčo metu elgėsi sąžiningai ir detaliai išstudijavęs sąskaitos išrašą prisiėmė sau visas išlaidas, kurias tik galėjo prisiminti bei visas smulkias išlaidas, kurių neprisimena, bet tikėtina, kad tai yra išlaidos už dušą, kavą ir pan. Lėšos, kurių, dėl praėjusio laiko, panaudojimo tikslo neįmanoma nustatyti, turi būti vertinamos kaip išlaidos, susijusios su darbo santykiais ir patirtos darbdavės naudai. Toks vertinimas yra logiškas, protingas, sąžiningas ir proporcingas dėl to, kad darbuotojas yra silpnesnioji pusė, bei dėl to, kad kortelė atsakovui buvo suteikta „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“, ir dėl to, kad kaip nurodo pati ieškovė – kelių mokesčiams ir kurui apmokėti kortele (vienokia ar kitokia) galimos „techninės kliūtys“, t. y. pasitaiko ir atvejų, kuomet atsiskaitymas už išlaidas susijusias su darbo pareigų vykdymu galimas tik grynaisiais.

20.10.       Kaip teisingai pažymėjo Darbo ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas, dienpinigių mažinimas įstatymo yra leidžiamas tik tuo atveju, jeigu tai numatyta kolektyvinėje arba darbo sutartyje. Kolektyvinės sutarties ieškovės įmonėje nėra (tai patvirtina darbo sutarties 12 punktas). Darbo sutartyje esančio 3 punkto, sudarytoje tarp ieškovės ir atsakovo dėl dienpinigių dydžio, vertimas į lietuvių kalbą – už darbą komandiruotės metu mokama nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50% darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio. Kadangi dienpinigių mažinimas galimas tik nuo Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių, bet ne nuo darbo užmokesčio dydžio, toks susitarimas įstatymo nėra leidžiamas ir ši darbo sutarties sąlyga yra niekinė ir negaliojanti. Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutarties tekstas lietuvių ir rusų kalbomis skiriasi, nagrinėjamu atveju taikytinas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.194 straipsnis, todėl sutinkamai su nurodytu CK straipsniu pirmenybė teikiama lietuviškai surašytam tekstui, kurio niekaip negalima vertinti kaip teisėto ir suprantamo susitarimo dėl dienpinigių mažinimo.

20.11.       Didžiausią dalį ieškovės prašomos priteisti žalos sudaro vilkiko su platforma skirto transportavimui nuoma (2 100 Eur). Visos bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip ir nepagrindė bei nepaaiškino, kodėl buvo reikalinga šią platformą nuomotis tokiam ilgam laikui (t. y. 5 dienoms), nuo 2021 m. vasario 1 d. 09:40 val. iki 2021 m. vasario 5 d. 13:00 val., kai tuo tarpu atstumas nuo įvykio vietos iki vilkiko remonto vietos yra 500 km. (mažiau nei vilkikas įprastai nuvažiuoja per vieną dieną). Atkreipė dėmesį, kad ieškovė ignoravo ir neįvykdė Darbo ginčų komisijos nurodymo: pateikti duomenis, kas vairavo vilkiką traukusį platformą, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. vasario 1 d. – 2021 m. vasario 5 d. dienomis imtinai ir pateikti šio asmens (ar asmenų) skaitmeninio tachografo kortelės duomenis už šį laikotarpį. Šių duomenų ieškovė nepateikė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Ieškovė galimai naudojo platformą visai kitoms reikmėms, kurios nebuvo susiję su atsakovo netyčia įpiltu netinkamu kuru, taip pat nepaaiškino, kodėl vilkiko netaisė arčiau įvykio vietos ir mažesnėmis sąnaudomis, kodėl važiavo tokiu keistu maršrutu (t. y. kodėl buvo būtina transportuoti vilkiką iš Italijos į Vokietiją per Austriją, kai tiesiausias maršrutas eina per Šveicariją).

20.12.       Teismas sprendimu pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad draudikas pripažino transporto priemonės gabenimą iš Italijos į Vokietijos atestuotą servisą bei jos remontą nedraudiminiu įvykiu ir sprendė, kad yra pakankamai tvirta prielaida manyti, jog draudimo bendrovė yra kompensavusi galimus šiuos ieškovės nuostolius nei priešingai. Tokią išvadą teismas be kita ko padarė iš ieškovės 2021 m. gruodžio 21 d. į bylą pateiktų keturių mokėjimo pavedimų pagrindu, kurie yra įeinantys sepa mokėjimai atlikti „If P&C Insurance AS“ filialo Lietuvoje ieškovei 2021 m. spalio 19 d. Teismas teisingai vertino įrodymus ir teisingai nustatė, kad draudikas kompensavo ieškovės patirtus nuostolius, tačiau sprendime padarė apsirikimo klaidą, nurodydamas kad pagal aukščiau nurodytus mokėjimo pavedimus, mokėjimus į „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje sąskaitą atliko ieškovė (iš tiesų atvirkščiai). Pasinaudodama teismo apsirikimo klaida, apeliantė savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog 2021 m. spalio 19 d. (8,5 mėnesio po įvykio) mokėjimai neva buvo draudimo išmokos grąžinimas draudimo bendrovei. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į bylą nepateikė mokėjimų, iš kurių matytųsi, kad apmokėjo sąskaitas už būtent tuos vilkikų remonto darbus, pagal kurias prašo priteisti žalą, todėl byloje nebejotinai, kaip teismas ir nustatė, trūksta įrodymų, susijusių su patirtos žalos dydžiu.

20.13.       Teismas sumažino atsakovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 3 000 Eur, todėl atsižvelgiant į ieškovės vadovo veiksmų pavojingumą, dar labiau jį mažinti ar naikinti nėra pagrindo. Teismo priteista neturtinė žala išlaiko pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyrą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

30.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

31.       Apeliantė prašo prijungti prie bylos teikiamus naujus įrodymus – pateiktą DKV 2021 m. sausio 31 d. sąskaitą, taip pat su šia sąskaita susieta DKV kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

32.       CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

33.       Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

34.       Teisėjų kolegija apeliantės pateiktus naujus įrodymus vertina kartu su kitais įrodymais ir pažymi, kad jie iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 314 straipsnis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

35.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad atsakovo V. V. (V. V.) darbo pradžia pas ieškovę UAB „Viteska“ buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., išieškojo atsakovo naudai iš ieškovės 7 116,28 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 684,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 9 774,70 Eur neišmokėtus dienpinigius, 671,69 Eur delspinigius, 2 120 Eur netesybas; pripažino atsakovo 2022 m. kovo 22 d. atleidimą iš darbo UAB „Viteska“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; išieškojo atsakovo naudai iš ieškovės 10 600 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur už kiekvieną darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus (skaičiuojant nuo atleidimo dienos), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidas; išieškojo iš atsakovo ieškovės naudai 317,30 Eur turtinės žalos atlyginimą; išieškojo iš ieškovės 734,50 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei. Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pripažino netekusiu galios.

36.       Ieškovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, t. y. su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog atsakovas buvo atleistas iš darbo neteisėtai, pravaikštų nebuvimu, priteistinų sumų atsakovui pagrįstumu bei žalos atlyginimo mažinimu.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

37.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tarp ieškovės (darbdavės) UAB „Viteska“ ir atsakovo (darbuotojo) V. V. (V. V.) 2020 m. liepos 6 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, mokant atsakovui 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę, pagal vėliau padarytą darbo sutarties pakeitimą nuo 2021 m. sausio 1 d. įsipareigojo mokėti 1 060 Eur dydžio darbo užmokestį į mėnesį, numatoma darbo dienos trukmė 5 darbo dienos per savaitę, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę (darbo sutarties 3 p.). Darbo sutartyje darbdavė įsipareigojo mokėti darbuotojui nustatyto dydžio dienpinigius, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio (darbo sutarties 3 p.). Darbuotojas pradeda dirbti nuo dienos, kada jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje arba nuo visos išdavimo dienos (darbo sutarties 15 p.). Darbo sutartyje nebuvo numatyta darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo tvarka – į sąskaitą ir kokią ar grynais.

38.       Atsakovas darbo įmonėje laiku viso turėjo dvi kadencijas – ilgas komandiruotes (reisus): pirmoji, kaip rodo bylos dokumentai, truko nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d., o antroji – nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d. Byloje nėra duomenų, kad darbdavė parūpintų darbuotojams viešbučius jiems esant ilgalaikėse komandiruotes ar įpareigotų juos tai daryti patiems, garantuodamas apmokėjimą. Nėra duomenų, kad mokėtų komandiruotpinigius.

39.       Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovo darbo pradžia ieškovės įmonėje buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., nors pagal VSDFV duomenis jam draudiminis laikotarpis fiksuotas 2020 m. rugpjūčio 7 d., kas akivaizdžiai neteisinga, todėl atsižvelgiant į darbuotojo darbo pradžią, konstatuotina jam esanti nepriemoka ir perskaičiuotinas darbuotojui tenkantis atlyginimas: jo darbo užmokestis už 2020 m. rugpjūčio mėn. sudarė 954,28 Eur (1 002 Eur : 21 d. d. x 20 d. d.), o ne 810 Eur, kaip paskaičiavo darbdavė ir ši suma pagrįstai išieškotina darbuotojo naudai. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad visus mokėjimus (išskyrus 2 pavedimus į atsakovo sąskaitą Ukrainoje) ieškovė vykdė į savo banko sąskaitą ir prie jos pririštą banko mokėjimo kortelę. Prie ieškovės banko sąskaitos buvo priskirta kortelė išduota asmeniui vardu I. A. Šią banko kortelę ieškovė perdavė atsakovui prieš išvykstant į pirmąją ir į antrąją kadencijas „kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“. Duomenų, kad darbdavė būtų įsipareigojusi pervesti darbo lėšas atsakovui į jo turimą ar kitą jo vardu atidarytą sąskaitą, byloje nėra, darbdavė šio ir neginčijo, teigdama, kad atidaryti sąskaitą užsienio subjekto vardu jai yra ekonomiškai nenaudinga, bei apeliaciniame skunde pažymėdama, kad banko sąskaitas atsidaro kiekvienas asmuo asmeniškai, taip pat ir gauna banko korteles, todėl darbdavė negali to padaryti už darbuotoją ir darbuotojo vardu.

40.       Byloje esančiame garso įraše, jo stenogramoje, kurių autentiškumo ieškovė neginčijo, užfiksuotas ieškovės vadovo pokalbio su atsakovu turinys, byloje esanti tuoj po šio pokalbio policijos suformuota rašytinė medžiaga patvirtina darbuotojo nurodytas aplinkybes dėl jo palikimo (išmetimo su daiktais, be dokumentų ir ryšio priemonių, be pinigų) 2021 m. kovo 17 d. naktį nežinomoje Vokietijos vietovėje, tuo nutraukus atsakovo grįžimą į Lietuvą darbdavės atstovui (įmonės vadovui) sutikus jį parvežti. Vėlesniu atsakovo parvykimu rūpinosi jis pats kitų nepažįstamų žmonių pagalba. Pokalbio turinys ir policijos konstatuotos aplinkybės jos surašytame protokole, fiksuotas greitosios iškvietimas neabejotinai patvirtina tai, kad ieškovė paliko atsakovą likimo valiai Vokietijoje, Homburg miesto mašinų stovėjimo aikštelėje, ganėtinai sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje: be pinigų, be veikiančio mobilaus telefono, nežinančio kalbos, esant ganėtinai žemai temperatūrai, ir paneigia ieškovės nurodytus teiginius apie tai, kad atsakovas atsisakė važiuoti į Vilnių ir nusprendė išlipti pakeliui.

41.       Papildomai pažymėdamas atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad po to, kai tarp jo ir darbdavės įvyko konfliktas dėl komandiruotės pabaigos ir darbo užmokesčio sumokėjimo, 2021 m. kovo 17 d. atsakovui atvykus į menamą vilkiko priekabos keitimo vietą (nurodytą ieškovės) nebuvo vilkiko, kurio priekaba turėtų būti keičiama, iš ko atsakovas jau tada suprato, kad ieškovė galimai planuoja tiesiog palikti jį likimo valioje užsienio šalyje su juo tinkamai neatsiskaičiusi. Taigi atsakovas, ne tik būdamas silpnesne šalimi, bet dar ir finansiškai priklausomas nuo ieškovės valios, siekdamas apsaugoti save ir užsitikrinti teisėtą atlyginimo už darbą gavimą, neturėjo pagrindo pasitikėti ieškovės atstovo deklaratyviais teiginiais, kad atsakovui išlipus iš automobilio jam tikrai bus nupirktas autobuso bilietas iki Vilniaus ir kad vėliau atvykus į Vilnių su juo bus tinkamai atsiskaityta. Dėl šios priežasties atsakovas kelionės metu nuosekliai siekė vykti su atsakovės atstovu iki Vilniaus, o tai, kad ieškovės atstovo „pažadai“ nupirkti atsakovui autobuso bilietą iki Vilniaus buvo tik siekis apgaulės būdu išsodinti atsakovą iš automobilio, patvirtina ir visos situacijos pabaiga – atsakovas buvo išsodintas tiesiog mašinų stovėjimo aikštelėje prie Vokietijos Homburg miesto, o ne stotyje, kai tuo tarpu už automobilio vairo sėdėjo ne atsakovas, o ieškovės atstovas N. U. , todėl jis netrukdomas galėjo nuvežti atsakovą iki stoties.

42.       UAB „Viteska“ 2021 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė su darbuotoju sudarytą darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už neatvykimą į darbą 2021 m. kovo 18 – 22 dienomis. Atsakovas 2021 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, nurodydamas, kad jis atleistas iš darbo neteisėtai, jam neišmokėtas darbo užmokestis, dienpinigiai, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, prašė priteisti delspinigius, netesybas ir neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu darbdavė pateikė prašymą darbuotojui dėl materialinės žalos išieškojimo. Bylos sujungtos ir nagrinėtos kartu. 

43.       Darbo ginčų komisija 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu darbuotojo prašymą patenkino, darbdavės prašymą tenkino iš dalies – pripažino, kad darbuotojo darbo pradžia įmonėje buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., pripažino jo atleidimą iš darbo pas ieškovę pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavės 3 416,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; pripažino UAB „Viteska“ teisę į 317,30 Eur materialinės žalos atlyginimą iš darbuotojo, pripažino pastarojo teisę į 9 774,70 Eur dienpinigius ir padariusi įskaitymą, išieškojo darbuotojo naudai iš UAB „Viteska“ 9 457,40 Eur dienpinigius; išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavės 954,28 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. rugpjūčio mėn., 1 002 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. rugsėjo mėn., 1 002 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. spalio mėn., 651,30 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2020 m. gruodžio mėn., 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. sausio mėn., 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. vasario mėn., 1 407,43 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 759,05 Eur delspinigius, 630 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas bei 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio – 1 060 Eur (neatskaičius mokesčių) nukreipė skubiam vykdymui.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

44.       Tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde, ieškovė laikosi pozicijos, jog darbuotojas laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 18 – 22 d. buvo pravaikštose, nes neatvyko į darbą, iš Vokietijos į Lietuvą negrįžo ir net nebandė to padaryti, o iš karto vyko į Ukrainą. Be to, atsakovas 2021 m. kovo 16 d. prašyme Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai aiškiai nurodė, kad jis pavargo dirbti, atsisako toliau vykdyti darbo funkcijas ir yra pasirengęs grįžti į Ukrainą, taigi net neplanavo vykti pas ieškovę į Lietuvą, kas patvirtina, jog ne dėl ieškovės kaltės atsakovas nepasirodė darbe ir dėl to buvo atleistas iš darbo. Iš viso to seka, kad darbdavė pagrįstai žymėjo pravaikštas, nes darbuotojas nebuvo pateikęs prašymo dėl atleidimo iš darbo. Darbuotojas pageidavo darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu.

45.       Teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma, atsakovo teiktas prašymas Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, nepatvirtina fakto, jog darbuotojas pageidavo darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu bei tai, kad jis atsisako toliau vykdyti darbo funkcijas. Darbuotojo teiktame prašyme aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti ieškovės, kaip darbdavės, pažeidimai, t. y. tai, kad su darbdave buvo susitarta dėl 12 savaičių kadencijos, o darbuotojas dirba jau 1 savaitę viršaus. Per šį laikotarpį darbdavė jam išmokėjo 300 Eur (avansą maistui), kad jis pavargo ir jam yra sunku dirbti toliau, todėl prašė Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos padėti jam sugrįžti namo, susigrąžinti jo uždirbtus pinigus. Iš viso to seka, kad darbdavė neįrodė darbuotojo pageidavimo darbo sutartį nutraukti šalių sutarimu, o tik patvirtino faktą dėl jos pačios neteisėto elgesio su atsakovu, jos sistemingą darbo kodekso ir sąlygų darbui, poilsio režimo pažeidimą, todėl tokie ieškovės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

46.       Bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog pravaikštos jam negalėjo ir neturėjo būti žymimos, kad darbdavė pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodama ir negalėdama nesuprasti, kad pagrindo joms nėra. Pažymėjo, jog jis buvo atleistas iš darbo neteisėtai.

47.       DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

48.       Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).

49.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).

50.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

51.       Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).

52.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. kovo 22 d. imtinai atsakovui fiksavo pravaikštas ir atleido jį iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad darbuotojas, baigęs antrąją kadenciją 2021 m. kovo 17 d. Prancūzijos Respublikoje, darbdavės parūpinta transporto priemone pradėjo kelionę kaip keleivis į Lietuvą. Naktį iš 2021 m. kovo 17 d. į kovo 18 d. jis buvo paliktas su daiktais Vokietijoje ir kreipėsi pagalbos į policiją. Byloje esantis Saro krašto Valstybinės policijos būstinės Homburgo policijos nuovados raštas rodo, kad 2021 m. kovo 18 d. 1.56 val. buvo gautas pranešimas, reaguojant į kurį darbuotojas buvo rastas Homburgo poilsio aikštelėje visiškai be pragyvenimo šaltinio (be grynųjų, be veikiančio mobiliojo telefono, nemokantis vietinės kalbos) su daugybe bagažo. Jis ir jo asmeniniai daiktai nakčiai buvo nuvežti į benamių prieglaudą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal DK 107 straipsnio 4 dalį į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavės nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Kadangi šitoje situacijoje dalyvavo pats darbdavės vadovas, jis negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti, kad ryte, faktiškai po kelių valandų nuo įvykio, darbuotojas į darbą atvykti negalės. Maža to, darbuotojo išlaipinimo situaciją, kaip byloja pokalbio įrašo turinys, lėmė pačios ieškovės vadovo, o ne darbuotojo, veiksmai, darbuotojas neišreiškė noro išlipti, pageidavo vykti į Vilnių, be kita ko, kentė nedraugišką ir kiek agresyvoką, keiksmažodžių kupiną darbdavės atstovo elgesį, o toks vadovo elgesys, akivaizdu, pažeidžia bendražmogišką pareigą gerbti kitą asmenį ir visiškai neatitinka darbo sutarties 9.2 p. prisiimtų įsipareigojimų bei DK 24 straipsnyje įtvirtintos pareigos elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti teise. Darbdavė nepateikė jokių įrodymų, jog rūpinosi atsakovo saugiu grįžimu į Lietuvą, akivaizdžiai žinant, kad paliko darbuotoją vieną nežinomoj vietovėj, svetimoj šaly, tik su asmeniniais daiktais, be pinigų, be telefono. Užuot pasidomėjusi likimo valiai paliktu darbuotoju, jo situacija, nepagrįstai pažymėjo jam pravaikštą. Taigi, darbdavei neįrodžius pravaikštų fakto ir darbuotojo kaltės dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darbuotojui išieškojo 722,72 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už 2021 m. kovo mėn.

54.       Nagrinėjamu atveju atsakovas atleistas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. DK 58 straipsnyje nustatyta speciali tokiam atleidimui iš darbo nustatyta tvarka, kurios darbdavė privalo laikytis. Prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavė turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavės nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis).

55.       Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatyme nėra įtvirtintas konkretus terminas, kurį darbuotojui privalo nustatyti darbdavė pasiaiškinimui dėl darbo drausmės pažeidimo pateikti, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, terminas pasiaiškinimui pateikti turi būti protingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014; ir kt). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šį reikalavimą, ne kartą yra nurodęs, kad, pažeisdamas šios teisės normos reikalavimus, darbdavė apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę, kurias žinodamas darbdavė būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Remiantis byloje esančiais duomenimis, ieškovė neįrodė, kad nutraukdama darbo sutartį laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos, numatytos DK 58 straipsnio 4, 5 dalyse, t. y. kad pareikalavo darbuotojo raštiškai pasiaiškinti dėl neatėjimo į darbą. Šiuo atveju darbdavė padarė esminį procedūrinį pažeidimą. 

56.       Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė dėl galimo atsakovo darbo pareigų pažeidimo (neatvykimo į darbą) nepradėjo darbo pareigų pažeidimo tyrimo procedūrų ir netaikė atsakovui drausminių nuobaudų, todėl taip pat nėra pagrindo vertinti, kad ieškovės nurodomas pažeidimas reiškia, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas ir dėl to buvo pagrindas atsakovą atleisti iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

57.       Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, jog laikotarpis nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. kovo 22 d. turėtų būti vertinamas kaip atsakovo pravaikšta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad tuo laikotarpiu suteikė atsakovui darbą, siūlė atlikti darbo funkcijas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė nenuginčijo atsakovo paaiškinimo, jog atsakovo komandiruotė baigėsi 2021 m. kovo 17 d., todėl atitinkamai, 2021 m. kovo 18 d. darbuotojas net ir neturėjo būti darbe. Atsakovo darbo pobūdis yra vairuoti vilkikus, todėl pasibaigus komandiruotei nėra tokių darbo funkcijų, kurias atsakovas turėtų atlikti ieškovės darbovietėje. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl specifinio atsakovo kaip tolimųjų reisų vairuotojo darbo pobūdžio tarp apeliantės ir atsakovo, manytina, kad buvo susiklosčiusi tokia praktika, jog atsakovas prieš kiekvieną kadenciją turėjo būti kviečiamas į darbą, t. y. jam nurodomas konkretus reisas, maršrutas. Be to, įvertinus nurodytas atsakovo darbo funkcijas darytina išvada, jog jo darbo vieta teritorijos ar ieškovės padalinio prasme nebuvo apibrėžta, todėl atsakovas neturėjo pareigos kiekvieną dieną būti darbo vietoje – ieškovės buveinėje Lietuvoje. 

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pravaikšta šiuo atveju būtų įrodyta, jeigu atsakovas būtų neįvykdęs konkretaus įsakymo ar kito ieškovės rašytinio dokumento dėl komandiruotės konkrečiu maršrutu nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. kovo 22 d. (CPK 12, 178 straipsniai).

59.       Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, padarydamas pravaikštą, t. y. nevykdydamas jam paskirtų darbo sutartyje nustatytų darbo funkcijų.

60.       Be to, ieškovė neįrodė, jog iki atsakovo atleidimo iš darbo dienos 2021 m. kovo 22 d. būtų pareikalavusi iš atsakovo rašytinio paaiškinimo ar būtų įspėjusi atsakovą apie galimą jo atleidimą iš darbo, kaip to reikalaujama DK 58 straipsnio 4 dalyje (CPK 12, 178 straipsniai).

61.       Kadangi darbuotojas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių į darbą negrąžinamas, darbo sutartis pripažįstama nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ieškovei už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai darbuotojui priteisė 10 600 Eur (1 060 Eur x 10 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (1 060 Eur / 22 d. d. ) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

62.       Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat skundžia sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad pats atsakovas savo elgesiu provokavo konfliktinę situaciją ir tai, kad ieškovės vadovo buvo išlaipintas Vokietijoje. Iš byloje esančios stenogramos matyti, kad atsakovas pats atsisakė vykti į Lietuvą (Vilnių) darbdavės siūlytu būdu, apmokant kelionės išlaidas. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, tylėdamas nepadėjo išspręsti klausimo dėl grįžimo į Lietuvą (Vilnių), todėl nebendradarbiavo su ieškove ir tokiu būdu pats pažeidė tiek DK 24 straipsnio 1 dalį, tiek Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, kadangi ir ieškovės vadovas taip pat turi teisę į saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. To pasekoje, atsakovui neturtinė žala neturėtų būti priteisiama.

63.       DK 151 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015).

64.       Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).

65.       Apeliantas savo neturtinę žalą įvertino 5 000 Eur, nurodydamas, kad darbdavė jį atleido iš darbo neteisėtai, minėjo epizodus, susijusiais su darbdavės veiksmais paliekant darbuotoją, jį faktiškai išmetant iš direktoriaus vairuojamo mikroautobuso, grįžimo į Lietuvą metu, darbdavės veiksmų neužtikrinant reikiamų sąlygų tinkamam darbui ilgalaikių kadencijų metu ir pan., darbuotojo privertimą būti visiškai priklausomu nuo darbdavės mokant atlyginimą mažomis dalimis ir į ne darbuotojo, o faktiškai darbdavės sąskaitą ir pan., ką jis traktuoja kaip jo garbės ir orumo įžeidimą.

66.       Teisėjų kolegijos vertinimu darbo sutarties nutraukimo pobūdis galėjo sukelti atsakovui neigiamus išgyvenimus, todėl laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytas darbdavės elgesys su darbuotoju nėra suderinamas su DK 24 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi įtvirtintais principais ir nuostatomis. Virš aptartas darbuotojo palikimas Vokietijoje ir jo aplinkybės, diskredituojantis atleidimo pagrindas, bendražmogiškų vertybių bendraujant su darbuotoju nepaisymas, nekultūringas ir nepagarbus darbdavės elgesys darbuotojo atžvilgiu grįžimo į Lietuvą metu iki darbuotojo išsodinimo, darbo užmokesčio mokėjimo ydingumas pririšant jį faktiškai prie darbdavės sąskaitos, sąmoningai neteisėtas atleidimas, noro pasirūpinti darbuotoju stoka, akivaizdžiai žinant, jog jis paliktas svečioj šaly be pragyvenimo šaltinio ir ryšio priemonės ir pan., yra verti neturtinės žalos atlyginimo sąvokos ir pagrindo tam (DK 151 straipsnis, 218 straipsnio 4 dalis, CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad 3 000 Eur suma yra pakankama darbuotojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismo įsitikinimu, priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojui už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą, todėl manė, kad pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam ir neturtinę žalą, kuri taip pat nelaikytina nepagrįstai didele ir yra optimali pagal suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos vertinimu.

Dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, dienpinigių, delspinigių ir netesybų išieškojimo

67.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog darbuotojui buvo mokamas darbo užmokestis pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ar kasos išlaidų orderius. Byloje nėra duomenų, kad darbuotojo vardu Lietuvoje veikiančiame banke būtų atidaryta sąskaita, į kurią būtų pervedamos jo asmeninės su darbo santykiais ieškovės įmonėje susijusios lėšos. Darbdavė neneigė, jog jai buvo žinoma darbuotojo sąskaita Ukrainos banke, ji neneigė ir bylos medžiaga rodo, kad į ją padarė du pavedimus. Darbdavė pripažino, kad darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas į įmonės (darbdavės) banko kortelę, susietą su darbdavės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų įmonės mokėjimo kortelės priėmimo perdavimo aktų matyti, kad ji buvo išduota darbuotojui „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“, o iš banko išklotinės matyti, kad kortelės valdytoju banke buvo nurodytas I. A. Faktiškai ši kortelė buvo išduota šiam asmeniui. Darbdavė į bylą nepateikė jokio darbuotojo prašymo leisti naudoti minėtą kortelę asmeniniais tikslais, pervesti į ją darbo užmokestį, nėra duomenų, kad darbuotojui būtų suteiki prisijungimo kodai, slaptažodžiai prie šios kortelės elektroninės bankininkystės ir pan. Darbdavė nesukūrė jam privalomos sukurti situacijos, kuomet darbuotojas tiesiogiai ir asmeniškai gautų uždirbtus pinigus, galėtų savarankiškai ir savo nuožiūra juos tvarkyti, kontroliuoti, valdyti ir jais naudotis. Darbuotojas privalo turėti galimybę su savo darbo užmokesčiu elgtis savo nuožiūra – taupyti, pervesti ar perduoti lėšas šeimos nariams ir pan. Akivaizdu, kad susiklosčiusioje situacijoje atsakovas tokios galimybės neturėjo ir kad tokią galimybę iš jo atėmė pati darbdavė. Net gi ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje nenurodomas darbo užmokesčio mokėjimo būdas, todėl vertino, kad darbuotojui darbo užmokestis nebuvo mokamas, nes byloje nenustatytas šalių susitarimas, kokia forma jis turi būti mokamas, ir nenustatyta darbuotojo valia gauti jam tenkantį darbo užmokestį į darbdavei priklausančią sąskaitą ir jos disponuojamą kortelę. Sutiko su Darbo ginčų komisijos daryta išvada, jog nėra nustatyta ir to, kad darbuotojas aplamai žinojo, kad jam yra mokamas darbo užmokestis į šią banko kortelę ir kad jis iš viso yra mokamas ir kokio dydžio.

68.       Šias pirmos instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavė darbuotojo uždirbtas lėšas pervesdavo į savo sąskaitą, kuria gi pati ir naudojosi. Be to, iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovui būnant komandiruotėje Europoje, į sąskaitą, su kuria susieta kortelė buvo suteikta atsakovui, ieškovė vidutiniškai pervesdavo vos po 100 Eur į savaitę, todėl darbuotojas iš šių pinigų (t. y. iš minėtų 100 Eur per savaitę, dalį kurių dar tekdavo panaudoti ir išlaidoms susijusioms su darbu, kaip pvz. kelių mokesčiai ir pan.) vargu ar galėtų susitaupyti, net jeigu būtų žmogus, kuriam nereikia nei valgyti nei gerti, nei tuštintis ar nusiprausti. Dar daugiau, kad darbuotojas turėjo tik banko kortelę, bet ne prisijungimus prie ieškovės banko sąskaitos, todėl savaime aišku, kad jis iš ieškovės sąskaitos negalėjo atlikti jokių piniginių pervedimų šeimai. Sunku būtų įsivaizduoti ir grynųjų pinigų perdavimą šeimai Ukrainoje, kai atsakovas tuo tarpu komandiruotėje vairavo vilkikus įvairiose vakarų Europos šalyse.

69.       Nustatyta, kad darbdavė į bylą yra pateikusi 2020 m. rugpjūčio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad darbuotojui sumokėtas 630 Eur darbo užmokesčio avansas. Teisėjų kolegija kritiškai vertina šį orderį, kadangi, kaip aptarta aukščiau, pagal šį orderį galėtų būti mokamas dienpinigių avansas, bet ne darbo užmokestis, nes ginčo šalių pasirašytos darbo sutarties 3 p. šalys susitarė, kad darbuotojui darbo užmokestis bus mokamas vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę, be to, nėra patikimų duomenų, jog darbuotojui darbo užmokestis pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ar kasos išlaidų orderius būtų mokamas ir kad buvo toks susitarimas, dar daugiau, darbdavei VSDFV pateikus informaciją apie atsakovo darbo laiko pradžią 2020 m. rugpjūčio 7 d., neaiškus tokio mokėjimo poreikis. Taip pat pažymėtina, kad kasos išlaidų orderis yra surašytas darbuotojui nesuprantama kalba, todėl vargu, ar darbuotojas būtų pasirašęs jam nežinomą tekstą. Remiantis išvardintomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamas finansinių duomenų tvarkymas ir įrodymų dėl darbo užmokesčio mokėjimo pateikimas yra imperatyvi darbdavės prievolė, kurios ji šiuo atveju tinkamai nevykdė, o visos galimos abejonės sprendžiamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis).

70.       Tai pripažinus, pirmosios instancijos teismas išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavės jau minėtą  nuo konstatuotos darbo pradžios paskaičiuotą 954,28 Eur dydžio darbo užmokestį už 2020 m. rugpjūčio mėn., po 1 002 Eur už 2020 m. rugsėjo ir spalio mėn., 651,30 Eur už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur už 2020 m. gruodžio mėn., po 1 060 Eur už 2021 m. sausio ir vasario mėn. (dydžiai nurodyti darbdavės pažymoje) bei 722,72 Eur už 2021 m. kovo mėn., kuris teismo iniciatyva paskaičiuotas imant teismo konstatuotų pravaikštų neteisėtumą, viso – 7 116,28 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio (DK 32 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis).

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

71.       Apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 684,71 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo atsakovui, nurodydama, kad atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, taip pat pravaikštų teisėtumą, nesutinka su teismo paskaičiuotu 2021 m. kovo mėn. darbo užmokesčiu 722,72 Eur (arba 492,71 Eur atskaičius mokesčius), ir mano, kad darbdavės paskaičiuotas darbo užmokestis už 2021 m. kovo mėn. yra teisingas ir sudaro 575,43 Eur, o kompensacija už nepanaudotas atostogas – 589,09 Eur,  viso už 2021 m. kovo mėn. mokėtina suma yra 1 164,52 Eur (arba 765,73 Eur atskaičius mokesčius).

72.       Byloje nėra duomenų, kad darbuotojas darbo pas ieškovę metu buvo išleistas kasmetinių apmokamų atostogų ar buvo išreiškęs ketinimą dėl to, todėl pasibaigus darbo santykiams darbuotojui turėjo būti paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas.

73.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad darbdavės suformuotoje ir į bylą pateiktoje minėtoje pažymoje yra nurodžiusi, kad darbuotojui priklauso 589,09 Eur (suma iki mokesčių) dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas. Kadangi teismas šiuo sprendimu revizavo darbuotojo dirbtų dienų skaičių, atlieka ir tenkančios kompensacijos perskaičiavimą. Teismo nuomone, atsakovas yra įgijęs teisę į 684,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (20 d. d.+2 d. d.) : 12 mėn. x 7,4 mėn. x (1 060 Eur : 21 vid. d. d.), neatskaičius mokesčių (DK 127 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 6 dalis, Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21d. nutarimu Nr. 496, 2.3 p.). Pagrindo sutikti su darbdavės teiginiais ir manyti, jog ir ši suma darbuotojui yra išmokėta, dėl virš minėtų nustatytų aplinkybių ir iš esmės darbdavės poziciją šiuo klausimui paneigiančių motyvų nėra.

Dėl dienpinigių išieškojimo

74.       Apeliaciniu skundu ieškovė pažymėjo, kad šalių pasirašytos darbo sutarties 3 p. numatė, kad „už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio“. Atkreipė dėmesį, kad teismas rėmėsi tik lietuviškąją darbo sutarties 3 p. versija ir visai nenagrinėjo bei nepasisakė dėl rusų kalba, kuri atsakovui yra suprantama, surašyto darbo sutarties 3 p., todėl nepagrįstai konstatavo, kad darbuotojas, būdamas užsienio piliečiu, nebūdamas nei teisininku, nei buhalteriu, negalėjo objektyviai suprasti ir nesuprato šios darbo sutarties sąlygos, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis visų nurodytų dienpinigių išmokėjimo. Paskaičiavo, kad atsakovui už minėtus komandiruočių laikotarpius turėjo būti sumokėta 6 367,50 Eur, tačiau atsižvelgiant į mokėtiną darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius, ir darbuotojo faktiškai gautą darbo užmokestį, ir tai, kad susidarė 990,86 Eur permoka, kuri vertinama, kaip dalis išmokėtų dienpinigių, todėl likusi neišmokėta darbuotojui dienpinigių suma sudaro 5 376,64 Eur (6 367,50 Eur - 990,86 Eur = 5 376,64) Eur. Iš kurios ieškovė dar atima atsakovo padarytą ieškovei turtinę žalą, lygią 4 260,57 Eur.

75.       Vadovaujantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės, kitų išlaidų), darbdavė jas turi kompensuoti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu 2 p. nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

76.       Iš bylos duomenų nėra nustatyta, kad ieškovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis. Vadinasi, dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti šio ginčo atveju turi būti aptarti darbo sutartyje. Šalių pasirašytos darbo sutarties turinys numatė tokią darbo užmokesčio mokėjimo sąlygą: sutarties 3 p. ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 1 002 Eur dydžio (nuo 2021 m. sausio 1 d. šis dydis sudaro 1 060 Eur) darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę; numatoma darbo dienos trukmė 5 darbo dienos per savaitę, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę; už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio; darbo sutartyje nėra numatyta darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo tvarka – į sąskaitą ir kokią ar grynais jos bus mokamos.

77.       Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad darbo sutartimi šalys nesulygo dėl apraše nurodyto galimo dienpinigių mažinimo būdo, t. y. mokant darbuotojui 50 proc. Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Ši formuluotė neaiški ir nėra paremta jokios teisės normos ar norminio akto turinio taikymu, todėl visi ieškovės argumentai, paremti minėto vyriausybės nutarimo ir aprašo normatyvo taikymu darbuotojo darbo užmokesčiui skaičiuoti, o būtent, galimybe juos mažinti 50 proc., nepagrįsti. Šalys nesusitarė dėl galimybės juo mažinti taip, kaip nustato esamas teisinis reglamentavimas, todėl darbuotojui turi būti sumokėti visi jam priklausantys dienpinigiai, kuriuos yra paskaičiavęs ir nurodęs darbdavė savo suformuotoje pažymoje.

78.       DK 2 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 24 straipsnyje įtvirtina sąlygą, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.

79.       Byloje esanti medžiaga rodo, kad į minėtą darbdavės išduotą ir prie įmonės banko sąskaitos pririštą kortelę tikslu „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“ buvo pervedamos lėšos, kurios gali būti vertinamos kaip komandiruotės išlaidoms padengti. Įplaukos į banko kortelę sudarė 4 346,02 Eur. Darbuotojas pripažino, kad iš šių sumų savo (asmeninėms) reikmėms panaudojo 2 460,30 Eur ir sąžiningai sutiko jam mažinti iš jam tenkančių sumų, todėl nesant ginčo dėl to, toks užskaitymas, pirmosios instancijos teismo manymu, galimas.

80.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iš darbuotojui perduotos, bet įmonei priklausančios kortelės sąskaitos 2020 m. lapkričio 23 d. buvo išgryninta 1 550 Eur suma Vilniuje (ši suma buvo pervesta į sąskaitą 2020 m. lapkričio 23 d., nurodant jos paskirtį: „dienpinigiai“). Bylos medžiaga nustatyta, kad tomis dienomis darbuotojas nedirbo, buvo išėjęs nemokamų atostogų ir tuo metu buvo Ukrainoje (darbuotojo paso kopiją, iš kurios matyti, kad jis 2020 m. lapkričio 22 d. kirto Lenkijos – Ukrainos sieną Dorohuske). Taigi akivaizdu, kad darbuotojas negalėjo pasinaudoti išduota kortele ir jos neturėjo, kas patvirtina darbuotojo nurodytas aplinkybes, kad kadencijų pabaigoje jis viską, tame tarpe ir kortelę, grąžindavo darbdavei. Jo teiginius patvirtina ir byloje esantis 2020 m. gruodžio 10 d. mokėjimo kortelės priėmimo – perdavimo aktas, patvirtinantis, kad ieškovei prieš antrą komandiruotę 2020 m. gruodžio 10 d. buvo pateikta („priėmiau“) naudojimuisi „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“ ta pati banko kortelė, todėl visi darbdavės priešiniai to argumentai vertinti kaip nepatikimi, nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Be to, identiška situacija buvo ir su 2021 m. kovo 18 d. išgrynintais pinigais Vokietijoje Eichelborn mieste ir Lenkijoje Baranow mieste, darbuotojui byloje įrodžius, kad jis visą tą dieną buvo Vokietijoje Homburge mieste po virš aptarto jo išlaipinimo tik su asmeniniais daiktais, be pinigų ir telefono, kas užfiksuota policijos medžiagoje. Darytina pakankamai tvirta išvada, kad po antros kadencijos pabaigos darbdavės vadovas, vėžinęs atsakovą į Vilnių, buvo paėmęs iš darbuotojo bendrovei priklausantį turtą, tame tarpe ir mokėjimo kortelę.

81.       Pagal bylos medžiagą, darbuotojui už 2020 m. rugpjūčio 4 d. – 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2020 m. gruodžio 10 d. – 2021 m. kovo 17 d. komandiruotes paskaičiuota 12 735 Eur dienpinigių (pagal maksimalias dienpinigių normas darbdavės nurodytose komandiruočių sąnaudų ataskaitose, kurios laikytinos teisingomis). Pripažinus, kad darbuotojui buvo išmokėta 2 960,30 Eur dienpinigių (2 460,30 Eur jo pripažinta užskaityta suma, 500 Eur į jo Ukrainos banke esančią sąskaitą pervesta suma), dienpinigių skirtumas – 9 774,70 Eur (12 735 Eur – 2 960,30 Eur) išieškotinas iš ieškovės atsakovo naudai (DK 107 straipsnio 3 dalis).

Dėl darbuotojo reikalavimo priteisti netesybas

82.       Apeliantė nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimu priteisti darbuotojui 671,69 Eur delspinigius ir netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 147 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

83.       DK 147 straipsnio 2 dalyje, darbo santykiams pasibaigus, o darbdavei ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavė privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavės uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

84.       Pagal kasacinio teismo praktiką išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Aplinkybių sąrašas, kurias teismas gali pripažinti reikšmingomis netesybų mažinimui nėra baigtinis: tai gali būti ir trumpas darbo santykių laikotarpis ir sunki darbdavio finansinė padėtis, ir kitos aplinkybės. Bet kuriuo atveju teismas priteistiną netesybų dydį turi įvertinti proporcingumo aspektu, t. y. įstatyme numatytas netesybas galėtų mažinti tik konstatavęs, kad visų numatytų netesybų priteisimas galėtų turėti esminę įtaką darbdavio galimybei toliau vykdyti ūkinę veiklą, reikšmingai pažeistų kitų įmonės darbuotojų ar kreditorių interesus ir kt.

85.       Byloje esantys duomenys ir virš nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina neatsiskaitymo su darbuotoju faktą. Akivaizdu, kad dėl to nėra darbuotojo kaltės. Darbdavė ne tik kad tinkamai nemokėjo darbuotojui su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų jo darbo ieškovės įmonėje metu, bet ir neatsiskaitė su juo darbo sutarties nutraukimo dieną, todėl jam taikytina minėtoje teisės normoje įtvirtinta sankcija. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų netinkamai mokant darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas pobūdį, t. y. į aplinkybę, jog nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai nebuvo mokami ir nebuvo sumokėti atleidimo momentu, teisėjų kolegija laiko, jog yra pagrindas išieškoti darbuotojo naudai jo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas – 2 120 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 060 Eur x 2 mėn.).

86.       Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis DK 147 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, kai darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavės kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, turi būti išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio.

87.       Darbuotojas priešieškiniu kėlė klausimą dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių nemokėjimo  darbuotojui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Kadangi, pagal darbo sutarties 3 punktą darbo užmokestis darbuotojui turėjo būti mokamas vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę, be to, byloje nenustatyta, kad darbdavė darbuotojui nustatyta tvarka mokėtų ir dienpinigius (minėta, jam buvo sumokėta tik dviem pavedimais į Ukrainos banko sąskaitą tik 500 Eur dienpinigių). Net gi turint pagrindo manyti, kad tai dienpinigių avansas, akivaizdu, kad šios pervestos sumos akivaizdžiai neatitinka apraše nustatytų dienpinigių dydžių, todėl darytina išvada, kad dienpinigių avansas darbuotojui taip pat nebuvo mokamas, dėl ko atsakovas įgijo teisę į delspinigius.

88.       Pavėluoto mokėjimo metu galiojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 nustatyta 0,07 proc. dydžio delspinigių norma. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas priteisti darbuotojui 671,69 Eur delspinigių

Dėl darbdavės reikalavimo atlyginti turtinę žalą

89.       Ieškovė byloje pareikštu ieškiniu prašo išieškoti iš darbuotojo 4 822,25 Eur padarytai materialinei žalai atlyginti.

90.       Nurodė, kad 631,76 Eur žalą patyrė sumokėdama už transporto priemonės, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Darbuotojas, vairuodamas šį vilkiką, sudaužė dešinį vilkiko kampą ir laiptelį. Taip pat nurodė, kad darbuotojas, vairuodamas kitą vilkiką, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 28 d. Italijoje vietoje dyzelino į vilkiko baką pripylė benzino, ko pasėkoje dėl jo kaltės buvo sugadinta vilkiko variklio kuro sistema. Atsakovas sugadino dyzelino likutį bake, kurio vertė 130,32 Eur. Vietoje dyzelino įpylė 200,14 litrų benzino, kurio kaina 252,65 Eur be PVM, tai įrodo pateikta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Sugadinto vilkiko nutempimui į auto servisą remontuoti, UAB „Viteska“ turėjo nuomotis platformą, ko pasėkoje už jos nuomą sumokėjo 2 100 Eur. Šį faktą patvirtina pridedama sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Autoservise atlikus vilkiko kuro sistemos valymą, ieškovė už darbus sumokėjo 440,16 Eur pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat turėjo sumokėti kelių mokestį per Austriją ir atgal, t. y. 167,18 Eur, ir kelių mokestį per Italiją, t. y. 413,18 Eur. Vilkikas, kuris traukė platformą su atsakovo sugadintu vilkiku, sunaudojo 664,7 litrus kuro, kurio kaina 687 Eur. Taigi viso ieškovė dėl atsakovo kaltės patyrė 4 822,25 Eur žalą, kurią prašo atlyginti. 

91.       Atsakovas byloje neneigė aplinkybių, jog per savo neatsargumą apgadino minėto vilkiko laiptelį ir per klaidą ir neatidumą įpylė į kitą vilkiką ne tą kurą. Vienok nesutiko su reikalavimu atlyginti žalą, prašė jį atmesti, teigdamas, kad remontuojant laiptelį nepagrįstai į darbų sąmatą įtraukti ir kiti nesusiję remonto darbai, o šalinant kuro įpylimo padarinius darbdavė veikė neekonomiškai, ne minimaliomis sąnaudomis, nepateikė gautų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo įrodymų ir, tikėtina, gavo atlyginimą pagal privalomą naujiems lizinguojamiems vilkikams turėti kasko draudimą.

92.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad draudikas pripažino transporto priemonės gabenimą iš Italijos į Vokietijos atestuotą servisą bei jos remontą nedraudiminiu įvykiu ir sprendė, kad yra pakankamai tvirta prielaida manyti, jog draudimo bendrovė yra kompensavusi galimus šiuos ieškovės nuostolius nei priešingai. Tokią išvadą teismas be kita ko padarė iš ieškovės 2021 m. gruodžio 21 d. į bylą pateiktų keturių mokėjimo pavedimų pagrindu, kurie yra įeinantys sepa mokėjimai atlikti „If P&C Insurance AS“ filialo Lietuvoje ieškovei 2021 m. spalio 19 d. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išsakyta pozicija, kad teismas teisingai vertino įrodymus ir teisingai nustatė, kad draudikas kompensavo ieškovės patirtus nuostolius, tačiau sprendime padarė apsirikimo klaidą, nurodydamas kad pagal aukščiau nurodytus mokėjimo pavedimus, mokėjimus į „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje sąskaitą atliko ieškovė (iš tiesų atvirkščiai). Tuo tarpu ieškovė, pasinaudodama teismo apsirikimo klaida, savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog 2021 m. spalio 19 d. (8,5 mėnesio po įvykio) mokėjimai neva buvo draudimo išmokos grąžinimas draudimo bendrovei. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į bylą nepateikė mokėjimų, iš kurių matytųsi, kad apmokėjo sąskaitas už būtent tuos vilkikų remonto darbus, pagal kurias prašo priteisti žalą, todėl byloje nebejotinai, kaip teismas ir nustatė, trūksta įrodymų, susijusių su patirtos žalos dydžiu. Todėl ieškovės prašymą tenkino iš dalies, ir atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai ieškovei priteisė 317,30 Eur turtinės žalos.

93.       Esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius, ar procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą byloje. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus bei taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

94.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

95.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

96.       Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateikto apeliacinio skundo ir atsiliepime į jį kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino iš dalies ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą sprendimą, kurio naikinti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

97.       Kadangi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

98.       Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ 1 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdamas patirtas išlaidas 2022 m. balandžio 4 d. PVM sąskaita faktūra Serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) 1 800 Eur sumai. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokatės Jonės Smilgevičiūtės suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

99.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1148-727/2022.

Priteisti atsakovui V. V. (V. V.), Ukrainos Respublikos pilietis, gim. 1973 m, vasario 18 d., paso Nr. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“, juridinio asmens kodas 302623860, 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai                                                                          Virginijus Kairevičius

                                                                        Danutė Kutrienė

                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė