Administracinė byla Nr. A-235-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04685-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio
1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. A. su 2015 m. rugsėjo 22 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ? ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. gruodžio 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Jam nebuvo sudaryta sveikatai tinkama aplinka, kadangi nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, todėl D. A. negalėjo nestebimas pareigūnų ir kartu kalinčių asmenų atlikti gamtinių reikalų bei tenkinti lytinės aistros. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. D. A. nuomone, buvo pažeista jo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė psichinių sutrikimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė D. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ? ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Teisės aktai nenustato, kad gyvenamosiose patalpose esančiuose tualetuose turi būti įrengtos durelės.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodyta, kad yra būtina užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Lukiškių TI-K pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę bei užkardyti konfliktines situacijas, per kamerose įrengtas stebėjimo akutes nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas yra nurodytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ? ir Eksploatavimo taisyklės) III skirsnyje. Šių taisyklių 14.2 punkte įtvirtinta, kad kamerose turi būti vidinės ir išorinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užskleidžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai. Teisės aktai nenustato, kad kamerose turi būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokių durų įrengimas negali būti numatytas, nes tai trukdytų vykdyti nuolatinę kontrolę. Lukiškių TI-K pareigūnai su įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis.

Teisė pasimatyti yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo
22 straipsnyje. Pasimatymų skaičius su giminaičiais ir kitais asmenimis nėra ribojamas, tačiau tam yra reikalingas prokuroro ar teismo rašytinis sutikimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte. Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą atvykusius asmenis. Pasimatymų patalpų įrengimas yra numatytas Eksploatavimo taisyklių
IV skyriuje. Suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 cm ir ne aukštesnis kaip 70 cm stalas, kuris vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti suimtąjį nuo fizinio kontakto. Stalo pusėje, kurioje sėdi suimtieji, įrengiamos kabinos, kurios atskiriamos pertvaromis. Kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo įrenginys, pastatoma po nejudamai prie grindų pritvirtintą taburetę. Kitoje stalo pusėje pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių. Vidaus tvarkos taisyklių 62 punkto reikalavimai įgyvendinami pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintą Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju, nuteistuoju areštu išankstinio registravimo tvarką. Norintys pasimatyti asmenys turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba atvykę. Asmenys kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję pasimatymą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra ilgalaikių pasimatymų kambarių. Eksploatavimo taisyklių IV skyriuje numatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad D. A. skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio, nekonkrečius nusiskundimus. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas D. A. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad netinkamai įrengdama sanitarinį mazgą, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pažeidė D. A. teisę į privatumą, o kitą jo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. gruodžio 12 d. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusios patalpos dalies yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus, tačiau mažoje patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Remdamasis Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, teismas padarė išvadą, kad atskirtos sanitarinio mazgo patalpos įrengimas neprieštarauja asmenų nuolatinės stebėsenos vykdymui. Pažymėjo, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, nustatė, kad D. A. TI-K buvo laikytas kaip suimtasis. Remdamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu bei Vidaus tvarkos taisyklių XI skyriaus normomis, teismas padarė išvadą, kad suimtiesiems skiriami iki dviejų valandų pasimatymai, o ilgalaikių pasimatymų skyrimas nėra numatytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje T. V. prieš Lietuvą, kadangi šioje byloje nurodytos visiškai skirtingos aplinkybės. Tomas Varnas siekė pasimatymų su žmona, jis kreipėsi dėl pasimatymų skyrimų, atsisakymus skundė Lukiškių TI-K administracijai ir teismams. Byla buvo nagrinėjama teisės į šeimos gyvenimą plotmėje. D. A. nenurodė, kad koks nors asmuo būtų norėjęs su juo pasimatyti ilgalaikiame pasimatyme, todėl draudimas jam pasinaudoti ilgalaikiu pasimatymu yra tariamas, darant prielaidą, kad gal ir būtų toks asmuo.

Teismas pažymėjo, kad nuosprendis, kuriuo D. A. nuteistas kalėti iki gyvos galvos, įsiteisėjo 2015 m. lapkričio 20 d., todėl jam nuo tos dienos taikomas nuteistojo laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos teisinis statusas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 165 straipsnis nustato, kad nuteistieji laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka kalėjimuose. Pirmuosius dešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikę nuteistieji, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu bei saugumo reikalavimus ir kai yra kalėjimo administracijos teikimas, apylinkės teismo nutartimi gali būti perkelti į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Kalėjimuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji laikomi kamerose po vieną, o jų sutikimu – po du. Vadinasi, pareiškėjas iki gyvos galvos kameroje galės būti laikomas vienas ir visos problemos dėl naudojimosi sanitariniu mazgu bei lytinės aistros tenkinimo bus išspręstos.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas turėjo tiesioginės įtakos jo sveikatai ir neigiamai savijautai. Teismas akcentavo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, D. A. buvo padaryta žala. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis – pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad D. A. pakankama kompensacija yra jo teisės į privatumą pažeidimo konstatavimas.

III.

Pareiškėjas D. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir jam priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo jo nurodytas aplinkybes, vadovavosi savo samprotavimais bei išvedžiojimais. D. A. teigimu, jis būdavo užklumpamas tualete, o tai žemino jo orumą. Gydytojų pažymų apie sutrikdytą sveikatą pareiškėjas neturi, kadangi psichiatras jam ne suteikdavo pagalbą, o juokdavosi. D. A. teko visą laiką gyventi įtampoje, nes jam tualete reikdavo stebėti, ar niekas nežiūri. Taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Patirtą neturtinę žalą D. A. vertina 5 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo D. A. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Be to, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad D. A. apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. D. A. pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kaip jam padaryta neturtinė žala pasireiškia, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas akcentuoja, kad yra būtina įrodyti, jog tam tikri valdžios institucijų veiksmai tiesiogiai jį paveikė ir, kad tokia įtaka sukėlė pareiškėjui konkrečias neigiamas pasekmes. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmą sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes bei surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, D. A. nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti laikomas nepagrįstu bei traktuojamas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują ? pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas patvirtino, jog Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad nėra žinoma, kiek asmenų buvo laikoma kartu su D. A.. Pabrėžia, kad nėra tikslo stebėti kas, kaip, kada ir ką daro, naudodamasis sanitariniu mazgu, tačiau priežiūros posto pareigūnas turi teisę stebėti suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti vidaus tvarkos reikalavimus, užkirti kelią konfliktinėms situacijoms ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Toks stebėjimas nereiškia, kad suimtieji (nuteistieji) stebimi atliekantys gamtinius, intymius ar kitus reikalus nepertraukiamai ir specialiai turint tokį tikslą. Teisės aktai nenustato, jog sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kamerų duryse esančių stebėjimo akučių, be to, jie trukdytų pareigūnams užtikrinti kalinamų asmenų nuolatinę kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsakovas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, bei Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su juo paties elgesiu, kuris nulėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Atkreipia dėmesį, kad D. A. skunde nenurodo argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, taip pat nenurodo, kuo ta žala pasireiškė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais ir bendro pobūdžio nusiskundimais, tačiau siekiant priteisti neturtinės žalos atlyginimą, būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai paveikė asmenį ir kad tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl D. A. skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis galėjo patirti tam tikrą neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti. Kadangi nėra nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, D. A., vykdydamas nusikalstamas veikas, turėjo suprasti, kad atsakomybė yra neišvengiama ir, kad buvimas įkalinimo įstaigoje savaime yra susijęs su laisvės, judėjimo, privatumo ribojimu bei su tuo susijusiais neigiamais išgyvenimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas D. A. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad netinkamai įrengdama sanitarinį mazgą, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, o jo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. D. A. su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Teigia, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo jo nurodytas aplinkybes, vadovavosi savo samprotavimais bei išvedžiojimais. Nurodo, kad būdavo užklumpamas tualete, o tai žemino jo orumą. Pareiškėjui visą laiką teko gyventi įtampoje, kadangi būnat tualete, jam reikdavo stebėti, ar niekas nežiūri.

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. A. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

D. A. neturtinę žalą kildino iš to, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudotis tualetu ir nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus, tačiau mažoje patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose nėra pakankamai izoliuoti, sanitarinių mazgų įėjimai yra atviri, todėl darytina išvada, jog tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, o tai galėjo riboti pareiškėjo privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo D. A. teisės į privatumą pažeidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini), ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Lukiškių TI-K įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas. Kita vertus, pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurie patvirtintų, jog Lukiškių TI-K pareigūnai ar kiti kartu kalintys asmenys būtų faktiškai stebėję jį, besinaudojantį tualetu.

Kadangi D. A. pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo apeliaciniame skunde neginčija, teisėjų kolegija jų iš naujo neanalizuoja.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu D. A. daugiau nei devynis mėnesius (nuo jo sulaikymo dienos 2014 m. gruodžio 12 d. iki skundo pateikimo teismui 2015 m. rugsėjo 22 d.) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi, Lukiškių TI-K administracija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, turi būti atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi aplinkybę, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus D. A. sveikatos sutrikdymo ir vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, 100 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų D. A. patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pažeidimo pripažinimas buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
TI-K, apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjo D. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisiant 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.