Baudžiamoji byla Nr. 2K-407-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00141-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1; 2.1.7.4; 2.1.14.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) G. B., jo atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu netenkintas nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo, o jo pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. P. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, t. y. 2015 m. kovo 25 d., apie 18:30 val., Vilniuje, duomenys neskelbtini, užėjo į patalpas, priėjo prie jose buvusio G. B. ir nieko nesakęs pradėjo abiem rankomis jį smaugti bei du kartus smogė nukentėjusiajam į veidą, dėl to G. B. nustatyti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai: veido trauma, lūžusios 12 ir 21 dantų šaknys, sumušti 31, 32, 41 ir 42 dantys.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis (privatus kaltintojas) G. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti R. P. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kartu kasatorius prašo išspręsti pareikšto civilinio ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo klausimus.

2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalį), nepakankamai atidžiai vertino byloje surinktus įrodymus, nesiejo jų su nustatytų aplinkybių visuma, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, vadovavosi nenuosekliais ir prieštaringais išteisintojo R. P. bei jo sutuoktinės V. P. parodymais, nepagrįstai atmetė motyvuotus nukentėjusiojo argumentus, taip pažeidė šalių rungimosi, procesinio lygiateisiškumo, teismo nešališkumo principus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 15 straipsnio 3 dalį, 140 straipsnio 1 dalį).

2.2. Pasak kasatoriaus, R. P. veiksmai, kaip sudarantys BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, buvo įvertinti dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, pasiūlius nukentėjusiajam dėl pažeistų interesų gynybos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad R. P. neturėjo tyčios jo sužaloti ir veikė neatsargiai. Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina egzistavus realų ir akivaizdų kėsinimąsi, nuo kurio R. P. būtų reikėję gintis. Teismai R. P. tyčios turinio (formos) neanalizavo, iš esmės perrašė neatsargios kaltės formos apibrėžimą ir nemotyvavo, kas konkrečiai rodė būtent tokį R. P. psichinį santykį su veika.

2.3. Anot kasatoriaus, nukentėjusiajam padarytus sveikatos sužalojimus patvirtina byloje esanti specialisto išvada, taip pat išteisintojo sutuoktinės V. P. parodymai apie tai, jog ji matė, kaip G. B. po R. P. veiksmų iš lūpos ėmė bėgti kraujas. Anot kasatoriaus, teismai R. P. tyčios turinį nustatė išimtinai pagal jo paties parodymus, tačiau neįvertino, kad jis pats buvo konflikto iniciatorius ir gindamasis negalėjo padaryti nukentėjusiajam tokio pobūdžio sužalojimų. R. P., elgdamasis agresyviai, naudodamas smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį ir tyčia siekė padarinių. Nei R. P., nei jo sutuoktinė niekuo nepagrindė tariamų nukentėjusiojo motyvų kibti R. P. į atlapus. Priešingai, R. P. pastebėjus savo sutuoktinę su nukentėjusiuoju kilo vyriškas pavydas, sukilo emocijos, kurias jis išreiškė smurtaudamas. Remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014, kasatorius teigia, kad jo nurodytos aplinkybės sudaro BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

2.4. Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl, pripažinus R. P. kaltu ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, turėtų būti išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.

3. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

3.1. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kokius parodymus davė išteisintasis R. P., nukentėjusysis G. B. bei liudytoja V. P. ir kaip juos reikėtų vertinti, nurodoma, kokias išvadas teismas turėjo daryti vertindamas vieną ar kitą aplinkybę. Šie argumentai neatitinka kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko ir paliktini nenagrinėti. Taip pat nenagrinėtini deklaratyvūs kasacinio skundo teiginiai, akivaizdžiai neatitinkantys bylos medžiagos, pavyzdžiui, neargumentuotai vadinant išteisintojo R. P. ir liudytojos V. P. parodymus prieštaringais ir nepatikimais, pareiškiant apie rungimosi, procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principų pažeidimus. Deklaratyvūs teiginiai, neturintys konkretaus pagrindimo, neatitinka teisinio argumentavimo reikalavimų (BPK 368 straipsnio 2 dalis) ir nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo taikymo

3.3. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

3.4. Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad konflikto tarp išteisintojo R. P. ir nukentėjusiojo G. B. metu G. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje su viršutinio žandikaulio 12 ir 21 dantų lūžiais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėti sužalojimai G. B. buvo padaryti R. P. veiksmais, tačiau kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad R. P. sveikatos sutrikdymą padarė neatsargiai, todėl jo veikoje nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos į nusikalstamos veikos sudėties.

3.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014,          2K-7-130-699/2015 ir kt). Iš ginčijamų teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai, analizuodami išteisintojo R. P. kaltės turinį, vertino tiek jo paties, nukentėjusiojo G. B. ir liudytojos V. P. parodymus, tiek išteisintojo ir nukentėjusiojo veiksmus, jų pobūdį, G. B. padarytų sužalojimų lokalizaciją ir jų padarymo mechanizmą, konflikto priežastis ir kontekstą. Teismai nustatė, kad nukentėjusiajam G. B. pirmajam sugriebus R. P. už atlapų, išteisintasis, stengdamasis išsilaisvinti, ranka kliudė nukentėjusiojo žandikaulį ir burną, dėl to nukentėjusiajam sulūžo 12 ir 21 dantys. Kita vertus, įvertinus specialisto išvadą, padaryta išvada, kad dėl nukentėjusiojo dantų būklės, jų išmušimui nebuvo reikalingas labai stiprus poveikis. Nukentėjusiojo pateiktą įvykių versiją, kad išteisintasis R. P., pamatęs G. B. su V. P., pastojo kelią, smaugė nukentėjusįjį ir tyčia ranka jam smogė į žandikaulį, o alkūne į smakrą, teismai atmetė kaip prieštaraujančią faktiniams bylos duomenims. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismų konstatuota, kad R. P. siekė ne sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, bet tik nustumti nukentėjusįjį nuo savęs, todėl nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti nustatyti padariniai G. B. sveikatai, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismų padarytos išvados dėl faktinių kilusio konflikto aplinkybių ir kaltės formos pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: nukentėjusiojo, kaltinamojo ir liudytojų parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama savo kompetencijos ribų, neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Teismų sprendimai priimti laikantis BPK reikalavimų, yra logiški ir motyvuoti. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi kasatorius, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

3.6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikytų baudžiamąjį įstatymą.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

3.7. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nukentėjusysis (privatus kaltintojas) G. B. pareiškė R. P. civilinį ieškinį dėl 3625 Eur turtinės ir 14 000 Eur neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad procesiniais teismų sprendimais R. P. išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, G. B. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

3.8. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. kasacinį skundą ir palikus galioti teismo išteisinamąjį nuosprendį, BPK normos nenumato galimybės iš tokio asmens išieškoti nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) turėtų advokato atstovavimo išlaidų, todėl G. B. prašymas atlyginti turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

3.9. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) G. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas