Civilinė byla Nr. e2A-402-577/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00493-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.1.7; 2.1.3.8; 2.6.2.1; 2.8.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber paper“ ir atsakovo T. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Paper“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Istoc“ ir T. L. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Amber Paper“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams T. L. ir UAB „Istoc“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taip pat Vilniaus regiono apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui T. L. dėl konfidencialumo pareigos pažeidimo ir baudos priteisimo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla buvo prijungta prie Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos.

2.       Patikslinusi ieškinį, ieškovė prašė priteisti: solidariai iš atsakovo T. L. ir atsakovės UAB „Istoc“ 166 078,79 Eur žalos atlyginimo; iš atsakovo T. L. 15 000 Eur baudą; iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino prašomos priteisti žalos dydį ir nurodė, kad, jos skaičiavimu, padaryta žala – 151 019,53 Eur.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2017 m. liepos 3 d. su atsakovu T. L. sudarė darbo sutartį Nr. 72 (toliau – ir darbo sutartis). Atsakovas buvo įdarbintas vadybininku. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovas T. L. pasirašė darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria T. L. įsipareigojo, be kita ko, vadovautis ieškovės patvirtinta komercinių paslapčių bei konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašu. Darbo sutartis 2021 m. spalio 15 d. nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

4.       T. L., atlikdamas savo darbo funkcijas, komunikavo su ieškovės klientais, teikdamas jiems komercinius pasiūlymus ir derėdamasis dėl sandorių sudarymo. Kadangi T. L. naudojosi ieškovei priklausančiomis darbo priemonėmis (kompiuteriu, mobiliuoju telefonu), jam tapo žinomi ieškovės klientų kontaktiniai duomenys, informacija apie klientams teikiamus pasiūlymus, taikomą kainodarą, konkrečias sąlygas, kuriomis kiekvienas iš klientų pirko iš ieškovės.

5.       Atsakovas T. L. 2018 m. gegužės 16 d. įsteigė UAB „Istoc“, kuriai vadovavo iki 2021 m. spalio 31 d. T. L. iki šiol yra UAB „Istoc“ akcininkas (jam priklauso pusė UAB „Istoc“ akcijų). Atsakovės UAB „Istoc“ vykdoma veikla konkuruoja su ieškovės vykdoma veikla.

6.       Ieškovė nurodė, kad po T. L. darbo santykių nutraukimo atsakovai intensyviai pradėjo plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą – siūlyti ir tiekti analogiškas prekes ieškovės klientams. Atsakovai kreipdavosi į ieškovės klientų kontaktinius asmenis, apie kuriuos naujai įsteigta bendrovė, neturinti ilgametės patirties maisto pramonei tinkamo popieriaus tiekimo rinkoje, negalėtų žinoti. Atsakovams buvo žinoma ieškovės taikoma kainodara, nuolaidų sistemos ir kt., todėl atsakovai įgijo konkurencinį pranašumą, siūlydami prekes už mažesnę kainą, nei prekes įprastai siūlydavo ieškovė. Ieškovės teigimu, T. L. pasisavino konfidencialius ieškovės duomenis bei komercinę informaciją, įskaitant, bet neapsiribojant, klientams siųstinų dokumentų pavyzdžius, ieškovės prekių nuotraukas, klientų sąrašus (su atsakingais klientų kontaktiniais asmenimis), pardavimų ir kainodaros metodikas. Atsakovai pasinaudojo ieškovės duomenų bazėje rastais ieškovės dokumentų pavyzdžiais bei prekių nuotraukomis ir, minimaliai pakoregavę ieškovės įprastai teikiamų dokumentų turinį, naudodami iš esmės identišką pristatymo formą, sukurdavo įspūdį, kad siunčiami ieškovės pasiūlymai. Pažymėjo, kad šis praktinis patyrimas (vadinamasis „know how“), įskaitant, supratimą, į kokius konkrečius ieškovės klientų kontaktinius asmenis, atsakingus už prekių įsigijimus, reikia kreiptis, taip pat žinias, susijusias su reikalingų dokumentų pateikimu bei kainodaros pasiūlymais, T. L. įgijo dirbdamas pas ieškovę.

7.       Nesąžiningai konkuruodama UAB „Istoc“ su T. L. pagalba perėmė dalį ieškovės klientų, o kitais atvejais perėmė dalį pirkimų, kuriuos būtų vykdžiusi ir pajamas gavusi ieškovė, jei atsakovai nebūtų atlikę nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir naudoję ieškovės konfidencialios informacijos. Ieškovės klientai, kurie 2019, 2020 ir 2021 metais iš ieškovės įsigijo prekių už itin dideles sumas, 2022 metais iš ieškovės jokių prekių neįsigijo ar įsigijo jų gerokai mažesniais kiekiais. Ieškovės užsakymai ir pajamos iš kitų klientų taip pat žymiai nukrito. Ieškovės teigimu, dėl perviliotų klientų 2022 metais preliminariai ji patyrė 166 078,79 Eur žalos (atlikusi skaičiavimą pagal byloje surinktus įrodymus, ieškovė patikslino žalos dydį, teigdama, kad jis yra 151 019,53 Eur su PVM, 144 067,70 Eur be PVM). Ieškovė nurodė, kad ieškovei žalą sukėlė sistemingi atsakovų neteisėti veiksmai, todėl už ieškovės patirtą žalą atsakingais laikomi abu atsakovai solidariai.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo T. L. ieškovei UAB „Amber Paper“ 15 000 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8 244,53 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškinio reikalavimus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovei UAB „Istoc“ 11 343,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąraše, patvirtintame 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 01-12 (toliau – ir sąrašas), nėra detalizuota, kokia informacija laikoma komercine paslaptimi, kokia informacija yra konfidenciali. Vien prekių pardavimas klientams, kuriuos atsakovas T. L. žinojo dėl savo vykdytų darbo funkcijų, teismo vertinimu, nelemia byloje aptartos informacijos apie klientus pripažinimo komercine paslaptimi. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad atsakovo T. L. įgyta informacija apie klientus neatitinka komercinės paslapties požymių. Faktas, kad ieškovė yra pardavusi prekes ar teikusi paslaugas tam tikriems klientams, savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu.

10.       Teismas pažymėjo, kad nepateikti įrodymai, jog santykiai su klientais užmegzti ir duomenys apie juos buvo gaunami ieškovei dalyvaujant parodose. Nustatęs, kad ieškovė neturėjo nuolatinių sutarčių su nurodomais klientais, o klientų pirkimai buvo vykdomi nuo vieno iki kelių kartų per metus, teismas padarė išvadą, jog nebuvo konkrečios informacijos apie galimus užsakymų kiekius, jų pastovų periodiškumą. Tam tikru laikotarpiu periodiškai įvykę pirkimo–pardavimo sandoriai, teismo nuomone, savaime nepatvirtina informacijos apie tokius klientus komercinės naudos. Ieškovė neįrodė, kad jos parduodamos prekės ir (ar) duomenys apie klientus pasižymėjo specifiškumu, dėl kurio tokia informacija galėtų būti laikoma komerciškai vertinga ir pripažinta komercine paslaptimi.

11.       Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, vykdydami veiklą, pasinaudojo ieškovės užsakymu sukurtomis nuotraukomis ir (ar) prekių deklaracijomis, nepagrindžia informacijos vertingumo. Šios aplinkybės būtų teisiškai reikšmingos tik teismui padarius išvadą, kad komercinė paslaptis buvo įgyta, atskleista ir panaudota.

12.       Atsakovų argumentus, kad atsakovė nepardavinėjo tapataus popieriaus, kuriuo prekiavo ieškovė, teismas laikė deklaratyviais. Teismo nuomone, netapatus prekių pavadinimas nelemia išvados, kad parduotų prekių specifikacija yra skirtinga. Tokių įrodymų atsakovai nepateikė.

13.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalavimą dėl baudos už konfidencialumo įsipareigojimų pažeidimą grindžia tuo pačiu sąrašu, kuriame informacija, sudaranti komercinę paslaptį, ir informacija, saugotina kaip konfidenciali, nėra detalizuota. Tai, teismo vertinimu, leidžia nuspręsti, kad ieškovė yra sutapatinusi komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos turinį.

14.       Padaręs išvadą, kad ieškovės nurodoma informacija nelaikytina komercine paslaptimi, teismas konstatavo, jog teisinė atsakomybė atsakovams pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas negali būti taikoma.

15.       Teismas nurodė, kad kitaip nei pareiga saugoti komercinę paslaptį, kuri kyla tiesiogiai iš įstatymo, pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje. Pažymėjo, kad atsakovas T. L. nebuvo įsipareigojęs nekonkuruoti su darbdaviu, tačiau Sutartimi įsipareigojo vadovautis bendrovėje patvirtinta komercinių paslapčių bei konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašu.

16.       Atsakovo T. L. vykdant darbo funkcijas gautą informaciją apie konkrečius klientus, jų užsakymų periodiškumą, prekių poreikius ir kt., teismas pripažino specifinio pobūdžio konfidencialia informacija, kurią, pažeisdamas rašytinį susitarimą su darbdaviu, atsakovas panaudojo savarankiškai vykdydamas komercinę veiklą. Teismas pažymėjo, kad nors nuspręsta, kad šiuo atveju duomenys apie klientus neatitinka komercinės paslapties požymių, tačiau vertinant ūkio subjektų galimybes veikti konkrečioje rinkoje, žinant mokių klientų duomenis, preliminarų jų užsakymų kiekį ir periodiškumą, bei kt., tai yra vertinga konfidenciali informacija ir ji nėra vieša, nes tokios informacijos viešinimas nebūtų suderinamas su elementaria verslo logika. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui T. L. atskleidus UAB „Istoc“ informaciją apie ieškovės klientus (duomenys neskelbtini), prekyba buvo vykdoma 2022–2023 metais, į atsakovo T. L. ir ieškovės rašytinį susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, teismas nusprendė taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (pagal Sutarties 3.1 punktą), ieškovei įrodžius, kad susitarimas buvo pažeistas.

17.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas T. L., pažeisdamas susitarimą dėl konfidencialios informacijos nenaudojimo dvejus metus po darbo santykių pasibaigimo, vykdė analogišką veiklą, dėl kurios, ieškovės skaičiavimu, ieškovė negavo 151 019,53 Eur pajamų, įvertinęs pažeidimo laikotarpį, ieškovės apskaičiuotus praradimus, teismas nusprendė, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo netesybų mažinimui. Teismas patenkino reikalavimą dėl 15 000 Eur baudos ieškovei iš atsakovo T. L. priteisimo.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Amber Paper“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, grąžinti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir priteisti ieškovei žalą, padarytą nesąžiningos konkurencijos veiksmais, priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Ginčo informacija laikytina komercinę paslaptį sudarančia informacija. Teismas pripažino, kad konfidencialią informaciją ieškovė turi ir ji yra duomenys apie konkrečius klientus, jų užsakymo periodiškumą, prekių poreikius, mokių klientų duomenis, preliminarų jų užsakymų kiekį ir kt. (sprendimo 55–56 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, kokybės reikalavimai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 ir kt.). Teismo nustatyta informacija, ieškovės nuomone, atitinka nurodytus kriterijus, todėl gali būti laikoma komercine paslaptimi.

18.2.                      Byloje yra pakankamai duomenų, liudijančių, kad ieškovė dėjo pastangas tokios informacijos surinkimui. Liudytojo M. Z. parodymais, ieškovės direktoriaus paaiškinimais teismo posėdžiuose ieškovė įrodinėjo apie pastangas ir finansinius išteklius surasti ir įtikinti klientus pirkti prekes. Informacija surinkta per ilgametį įdirbį su klientais, investicijas į komunikaciją, pavyzdžius, per ryšius su klientu ir sandorių patirtį įgyta informacija apie jų konkrečių poreikių periodiškumą, priimtinas kainas. Ieškovė pateikė duomenis, kad informaciją renka specialiose programose, po to ją naudoja siekdama įvertinti, kuriems iš klientų parodyti dėmesį, kuriuo metu, nes mato tendencijas, kiek kartų per metus (mėnesius) klientas įprastai perka prekes, kokios prekės jį domina, kokios gali būti kainų ribos klientui. Atsakovai neginčijo fakto, kad ieškodama klientų ieškovė dalyvauja tarptautinėse parodose. Teismas neatsižvelgė į ieškovės direktoriaus paaiškinimus, liudytojo parodymus ir atsakovų neginčijamus faktus.

18.3.                      Ieškovė saugo savo vertingą komercinę informaciją. Ieškovė turi komercinių paslapčių sąrašą, su darbuotojais pasirašo konfidencialumo sutartis, informaciją saugo specialioje programoje. Informacija yra vertinga ir todėl, kad nėra lengvai prieinama viešai.

18.4.                      Surinkta konfidenciali informacija atitinka CK 1.116 straipsnyje įtvirtintus kriterijus ir teismų praktikos išaiškinimus dėl komercinės paslapties. Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo, neteisingas.

18.5.                      Aplinkybė, kad praktikoje klientai pasirenka pardavėjus pagal jų galimybes ir perka pateikdami užsakymus, o ne pasirašo bendrą sutartį, negali būti naudojama prieš ieškovę. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nėra reikalavimo, kad klientai būtų sudarę sutartis dėl pirkimų; vertinami esminiai CK 1.116 straipsnio kriterijai.

18.6.                      Į bylą pateikti duomenys liudija, kad daugelio klientų pirkimai buvo nuoseklūs ir periodiški. Tai leido ieškovei surinkti informaciją apie jų poreikius – duomenis apie konkrečius klientus, jų užsakymo periodiškumą, prekių poreikius, mokių klientų duomenis, preliminarų jų užsakymų kiekį ir kt. Teismas pripažino, kad ieškovė tokią informaciją turėjo, todėl ši informacija turėjo būti laikoma komercinę paslaptį sudarančia informacija. Tai, kad tokią informaciją atsakovas T. L. atskleidė ir atsakovė, naudodamasi ieškovei priklausančia konfidencialia informacija, gavo naudą, pirmosios instancijos teismas konstatavo sprendime.

18.7.                      Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo, yra neteisinga ir turėtų būti panaikinta. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo žalos kilimo fakto bei nenustatė jos dydžio, todėl susidarė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnyje nurodytos aplinkybės, t. y. byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

19.       Atsiliepime į ieškovės UAB „Amber paper“ apeliacinį skundą atsakovai T. L. ir UAB „Istoc“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo 55 punkte nurodytas aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo šiomis aplinkybės grįsti apeliacinio skundo, kai šių aplinkybių ieškovė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme. Ieškovė nenurodė ir nepateikė į bylą konkrečių, neva atskleistų UAB „Istoc“ duomenų apie klientų mokumą, jų užsakymų periodiškumą, poreikius, užsakymų kiekius, todėl nurodydama šias aplinkybes apeliaciniame skunde, ieškovė praplečia bylos nagrinėjimo ribas. Nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme spręsti dėl ieškovės apeliacinio skundo 11 punkte nurodytos informacijos (ne)priskyrimo prie ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad ši teismo sprendimo dalis apskųsta atsakovo T. L. apeliaciniu skundu.

19.2.                      Atsakovas T. L. vykdė klientų paiešką, priiminėjo užsakymus iš klientų, koordinavo užsakymų vykdymą, jam nebuvo prieinama ir žinoma informacija, ar tam tikras klientas laiku atsiskaitė už prekes ir kokia yra kliento finansinė padėtis. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos turima informacija apie klientus, kurią neva atskleidė T. L., yra slapta, vertinga, ir nėra lengvai prieinama toje pačioje rinkoje veikiantiems asmenims ir ją galima būtų atskirti nuo atsakovo T. L. darbo su klientais metu sąžiningai įgytų žinių ar įgūdžių. Faktas, kad ieškovė yra pardavusi prekes ar teikusi paslaugas tam tikriems klientams, savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu.

19.3.                      Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias komercinės paslapties sampratą ir turinį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

19.4.                      Ieškovė nepagrindė, kokį komercinį pranašumą ar komercinę vertę sukuria ieškovei apeliaciniame skunde nurodyta informacija. Ieškovė neatskleidė argumentų dėl jos procesiniuose dokumentuose, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodytų konkrečių duomenų atitikimo komercinės paslapties požymiams. Aplinkybės, kad komercinę paslaptį sudarančią informaciją ieškovė saugo specialioje programoje „Rivile“ ieškovė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme. „Rivile GAMA“ programa yra skirta buhalterinei apskaitai ir finansų valdymui. Siekiant iš šios programos nustatyti užsakymų periodiškumą, klientų prekių poreikius, reikia išsamiai analizuoti į programą suvestus duomenis apie tam tikro kliento užsakymus, jų datas, kiekius, kokie tam tikri produktai buvo užsakomi bei juos susisteminti. Vien tai, kad iš ieškovės buhalterinių dokumentų galima apskaičiuoti klientų užsakymų periodiškumą ir nustatyti, kokias prekes ieškovės klientai perka iš ieškovės, nereiškia, kad ši informacija yra saugoma specialioje programoje.

19.5.                      Ieškovės akcentuojama aplinkybė apie pastangas surinkti potencialių klientų duomenis dalyvaujant tarptautinėse mugėse ir parodose, nėra pakankama pripažinti, kad ieškovės klientų duomenys turi būti laikomi ieškovės komercine paslaptimi. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kada ir kokiose tarptautinėse mugėse, parodose ieškovė dalyvavo, kokius duomenis, kurie nėra paskelbti viešai, gavo šių parodų metu, kokių išlaidų dėl to patyrė. Parodose gauti potencialių pirkėjų kontaktiniai duomenys nėra vertinga informacija, kadangi ūkio subjektų kontaktiniai duomenys yra viešai prieinami arba lengvai ir be didelių pastangų surenkami, o tai reiškia, kad ši informacija nėra slapta.

19.6.                      Ieškovė neįrodė, kad jos nurodyta informacija yra komerciškai vertinga, suteikia ieškovei konkurencinį pranašumą, yra slapta, kad slaptumui užtikrinti ieškovė taiko protingas priemones ir pastangas. Neįrodžius, kad konkreti informacija atitinka saugotinos komercinės paslapties požymius, nėra pagrindo taikyti jai apsaugos ir spręsti dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.

20.       Apeliaciniame skunde atsakovas T. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo T. L. ieškovei UAB „Amber Paper“ priteista 15 000 Eur bauda, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir 8 244,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą baudą iki protingo dydžio. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovui T. L. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (2 178 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 338 Eur žyminio mokesčio). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl 15 000 Eur baudos iš atsakovo T. L. priteisimo, pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias sutartinės civilinės atsakomybės taikymą, taip pat proceso teisės normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą.

20.2.                      Teismas nepagrįstai taikė atsakovui T. L. sutartinę atsakomybę už konfidencialios informacijos atskleidimą. Sutartyje nebuvo susitarta dėl atsakomybės už konfidencialios informacijos atskleidimą, šalys susitarė dėl komercinių paslapčių saugojimo. Ieškovė siekė atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės už komercinių paslapčių, nustatytų Sutartyje, atskleidimą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ieškovės nurodoma informacija nelaikytina komercine paslaptimi, atsakovui negali būti taikoma sutartinė atsakomybė už informacijos, nesančios komercine paslaptimi, atskleidimą.

20.3.                      Atsakovas T. L. (ieškovės buvęs darbuotojas) yra silpnesnioji darbo santykių šalis, todėl visi neaiškumai privalo būti aiškinami jo naudai. Teismas, konstatavęs, kad ieškovė nėra identifikavusi atitinkamos informacijos turinio, sutapatinusi tiek komercinės paslapties, tiek konfidencialios informacijos turinį, nuspręsdamas, kad atsakovas T. L. įsipareigojo saugoti specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją, už kurios atskleidimą atsakovui kyla sutartinė atsakomybė, visas abejones aiškino ieškovės (darbdavio) naudai. Sutartyje nėra specifinio pobūdžio konfidencialios informacijos sąrašo ir šalys nebuvo susitarusios dėl sutartinės atsakomybės už konfidencialios informacijos atskleidimą.

20.4.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas T. L. atskleidė ir panaudojo ieškovės informaciją apie klientus, jų užsakymų periodiškumą, prekių poreikius. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas T. L. būtų atskleidęs UAB „Istoc“ teismo nurodytą informaciją, t. y. mokių klientų duomenis, klientų užsakymų duomenis, duomenis apie klientų užsakymų periodiškumą. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas pasisavino ir atskleidė atsakovei UAB „Istoc“ ieškovės komercinę paslaptį: klientų sąrašus (su atsakingais klientų kontaktiniais asmenimis), kainodaros metodikas, vienos konkrečios prekės, esančios ieškovės prekių asortimente, nuotrauką, dokumentą – prekės atitikties deklaraciją. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų pasisavinęs ir atskleidęs UAB „Istoc“ ieškovės nurodomus duomenis.

20.5.                      Teismo išvada, kad atsakovas atskleidė UAB „Istoc“ mokių klientų duomenis, klientų užsakymų duomenis, duomenis apie klientų užsakymų periodiškumą, ir išvada, kad nebuvo konkrečios informacijos apie realiai pagrįstus galimus užsakymų kiekius, jų pastovų periodiškumą (sprendimo 44 punktas), yra prieštaringos.

20.6.                      Teismas nenurodė įrodymų, kuriais remdamasis konstatavo, kad atsakovas T. L. atskleidė UAB „Istoc“ specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją. Aplinkybė, kad UAB „Istoc“ atliko pavienius pardavimus ieškovės klientams, savaime negali patvirtinti, jog atsakovas atskleidė UAB „Istoc“ informaciją apie ieškovės klientus. Ieškovės klientų sąraše yra 1 078 klientai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kopijavo, išsisaugojo darbo kompiuteryje, laikmenoje, o vėliau perdavė UAB „Istoc“ apskųstame sprendime nurodytą informaciją. Atsiminti visą sistemoje esančią informaciją, apelianto teigimu, yra nerealu.

20.7.                      Teismas pažeidė procesines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nevertino atsakovų pateiktų įrodymų ir aplinkybės dėl UAB „Istoc“ pardavimų ieškovės klientams visų byloje esančių įrodymų kontekste. Atsakovui T. L. nebuvo nustatytas draudimas konkuruoti su ieškove, jis turėjo teisę įsteigti konkuruojančią bendrovę, parduoti prekes tiems patiems kontrahentams. Atsakovas nurodė, kad jis vykdė klientų paiešką internetinėse svetainėse. Teismas nepagrįstai nevertino antstolio A. N. 2024 m. vasario 5 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, klientų paieškų pavyzdžių, patvirtinančių, kad ieškovės klientai, jų kontaktiniai duomenys yra viešai skelbiami ir surandami į „Google“ paieškos sistemą įvedus produktus, kuriais prekybą vykdo atsakovė UAB „Istoc“. T. L. el. laiškai ieškovės klientams buvo siunčiami viešai paskelbtais bendrovių el. pašto adresais.

20.8.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 pateikti išaiškinimai yra susiję su nagrinėjamai bylai aktualių teisės normų aiškinimu, tačiau šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo T. L. veiksmus, kuriais būtų pažeisti Sutarties įsipareigojimai, o esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė UAB „Istoc“ atliko pardavimus 13 iš 1 078 ieškovės klientų, ieškovės apyvarta bei pelnas nuo 2018 metų nuolat augo, 2021 m. spalio 15 d. nutrūkus atsakovo T. L. ir ieškovės darbo santykiams, pastarosios finansinė padėtis 2022 metais pagerėjo. Atsakovės UAB „Istoc“ pelnas didėjo iš lėto. Vien aplinkybė, kad keli ieškovės klientai nusprendė įsigyti iš UAB „Istoc“ prekių, nėra pagrindas konstatuoti konfidencialumo susitarimo pažeidimo fakto ir nuspręsti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-152-823/2023 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios bei taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

20.9.                      Teismas nevertino kitų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų: žalos fakto, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl byla buvo išspręsta neteisingai.

20.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo T. L. prašymo dėl Sutartyje numatytos baudos sumažinimo. Sutartyje nustatytos netesybos akivaizdžiai yra per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams. Atsakovas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis ir neturėjo realių galimybių derėtis su ieškove dėl baudos dydžio. Atsakovo T. L. mėnesio atlyginimas yra (duomenys neskelbtini), todėl priteista 15 000 Eur bauda yra neproporcingai didelė atsakovui, auginančiam keturis nepilnamečius vaikus.

20.11.                      Byloje nebuvo įrodyta ir nustatyta ieškovės apskaičiuota 151 019,53 Eur žala negautų pajamų forma, patirta dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Teismas nevertino atsakovų nurodytų aplinkybių, kad ieškovė negavo 151 019,53 Eur pajamų iš pardavimų ne dėl atsakovo T. L. neteisėtų veiksmų; kad ieškovės nurodoma patirta žala yra pajamų, gautų iš atsakovės UAB „Istoc“ pardavimų ieškovės nurodytiems klientams, suma, neatskaičius sąnaudų. Be to, atsakovai akcentavo, kad ieškovė nepagrįstai į žalos skaičiavimą įtraukė 2023 metais atliktus atsakovės UAB „Istoc“ pardavimus ieškovės klientams. Ieškovė nurodo, jog patyrė žalą ir dėl atsakovės pardavimų UAB „R. C. L.“, nors nėra duomenų, kad ši įmonė buvo ieškovės klientė, kai atsakovas buvo ieškovės darbuotojas. Ieškovės sumažėjusioms pajamoms įtakos galėjo turėti natūrali konkurencija, pasikeitę klientų poreikiai, netinkamos prekių kainos ir pan. Ieškovė neturėjo nuolatinių sutarčių su nurodomais klientais, todėl negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad visi jos išvardinti klientai kreipsis būtent į ieškovę dėl prekių įsigijimo. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2022 metais apyvarta su N. N. d.o.o. sumažėjo ir ieškovė neteko pajamų dėl atsakovo T. L. veiksmų.

20.12.                      Atsakovė UAB „Istoc“ pardavė prekes, kurių ieškovė neturėjo, todėl dėl tokių pardavimų ieškovė negalėjo patirti žalos. Teismas nevertino atsakovų 2024 m. kovo 25 d. rašytinių paaiškinimų, todėl padarė klaidingą išvadą, kad skiriasi tik prekių pavadinimai pardavimų dokumentuose.

20.13.                      Teismo sprendimo dalis dėl 15 000 Eur baudos iš atsakovo T. L. priteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, atsakovas T. L. prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą baudą.

21.       Atsiliepime į atsakovo T. L. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Amber Paper“ prašo atmesti skundą ir priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

21.1.                      Atsakovas netinkamai remiasi teismų praktika. Teismų praktikoje yra patvirtinta, kad subjektui laikant, jog konkreti informacija yra komercinė paslaptis, tokia informacija gali būti saugoma ir saugoma atitinkamu lygmeniu, priklausomai nuo tos informacijos pobūdžio (komercinė paslaptis, konfidenciali informacija, subjekto laikoma konfidencialia informacija, kuri nėra konfidenciali).

21.2.                      Atsakomybė atsakovui pritaikyta ne už CK 1.116 straipsnio pažeidimą, o dėl atsakovo padaryto konfidencialumo susitarimo su ieškove pažeidimo. Iš susitarimo yra aišku, kad atsakovas turi pareigą saugoti visą sąraše esančią informaciją ir visos (ir bet kurios) informacijos atskleidimas (o ne tik tos, kuri laikoma komercine paslaptimi pagal CK 1.116 straipsnį) sukelia pareigą sumokėti baudą pagal Susitarimo 3.1 papunktį.

21.3.                      Teismas teisingai įvertino įrodymus ir konstatavo, kad konfidencialumo pareiga buvo pažeista. Atsakovo pozicija, kad teismas jam taikė atsakomybę už tai, ko ieškovė neįrodinėjo, yra nepagrįsta. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovui buvo žinomi ir panaudoti duomenys apie tai, kurie klientai yra mokūs, apie klientų užsakymus, jų periodiškumą; apie tai teismo posėdžio metu kalbėjo ieškovės atstovė ir direktorius. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pabrėžė, kad nuotraukos, deklaracijos panaudojimo ir panašios aplinkybės, yra netiesioginiai įrodymai dėl atsakovės daromo pažeidimo, o ne atskiros aplinkybės, kurios sudaro konfidencialumo pažeidimą.

21.4.                      Nėra pagrindo mažinti baudos. Atsakovas neįrodė teiginių, kad netesybos yra aiškiai per didelės. Ieškovė žalos dydį įrodinėjo pagal netektus pirkimus ir finansinę naudą, kurią, atsakovo T. L. pagalba, gavo UAB „Istoc“. Ieškovė kėlė klausimą dėl atsakovės UAB „Istoc“ išlaidų iš šių pardavimų, tačiau atsakovas duomenų neteikė, todėl ieškovė laikėsi pozicijos, kad išlaidų nebuvo. Ieškovė pabrėžė, kad tik atsakovas įrodymais gali patvirtinti, jog jo gauta nauda yra mažesnė.

21.5.                      Aplinkybė, kad ieškovė, turinti daugelio metų įdirbį, sugebėjo padidinti pelną net atsakovui perėmus dalį pirkimų, nereiškia, jog ieškovei nepadaryta žala. Atsakovo pozicija, kad reikėtų vertinti tik 2022 metų duomenis, taip pat nėra logiška. Spręsdamas dėl sutartinės baudos proporcingumo, teismas turi įvertinti, kiek iš viso žalos patyrė ieškovė.

21.6.                      Ieškovei pagrindus žalos dydį vadovaujantis atsakovų pajamomis, laikytina, kad žala yra įrodyta. Žalos dydis daug kartų viršija baudos dydį. Atsakovas yra UAB „Istoc“ akcininkas ir gauna naudą iš tokių UAB „Istoc“ pardavimų. Ieškovės vertinimu, teismas, spręsdamas dėl atsakovo T. L. atsakomybės pagal Susitarimą sumokėti sutartinę baudą, teisingai įvertino bylos įrodymus, šalių paaiškinimus, atsižvelgė į tai, kad patys atsakovai pasirinko neįrodinėti, jog jų gauta nauda iš pardavimų ieškovės klientams yra mažesnė. Ieškovės teigimu, atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

22.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

23.       Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinio reikalavimas dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o reikalavimas dėl baudos, numatytos Sutartyje už konfidencialumo pareigos pažeidimą, iš atsakovo T. L. priteisimo patenkintas visiškai.

Dėl reikšmingų bylai faktinių aplinkybių

24.       Byloje nustatyta, kad pagal 2017 m. liepos 3 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. 72 atsakovas T. L. buvo priimtas dirbti vadybininku į UAB „Amber paper“. Darbo sutartis nutraukta nuo 2021 m. spalio 15 d., pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 punktą (savo noru, pačiam prašant).

25.       Rašytine 2017 m. liepos 3 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartimi Nr. 072 darbuotojas (atsakovas) T. L. įsipareigojo vadovautis bendrovėje patvirtinta komercinių paslapčių bei konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašu (Priedas Nr. 1). Sutartyje buvo aptarta dėl darbuotojui taikomos atsakomybės už nustatytos tvarkos nesilaikymą. Pagal Sutarties 3.1 punktą – be atskiro leidimo išnešęs informaciją už bendrovės ribų, neteisėtai atskleidęs, sunaikinęs, sugadinęs ar praradęs jam patikėtą komercinę paslaptį sudarančią informaciją, darbuotojas įsipareigoja sumokėti bendrovei 15 000 Eur baudą bei atlyginti bendrovei nuostolius, tiek, kiek nepadengia baudos suma. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos.

26.       Bendrovės komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąraše, patvirtintame 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 01-12, nurodyta tokia informacija: įmonės klientai ir visi duomenys apie juos; įmonės tiekėjai ir visi duomenys apie juos; įmonės tarpininkai ir visi duomenys apie juos; įmonės partneriai ir visi duomenys apie juos; įmonės potencialūs klientai, įmonės sudarytos sutartys ir susitarimai, sudarytų sutarčių ir susitarimų objektai, atsiskaitymo tvarkos, papildomos sąlygos, įmonės komerciniai pasiūlymai, kainų nustatymo metodika ir kt.

27.       UAB „Istoc“ įregistruota 2018 m. gegužės 16 d. Nuo 2018 m. gegužės 21 d. po 50 procentų šios bendrovės akcijų priklauso T. L. ir V. L.. Juridinių asmenų registro duomenimis direktoriaus pareigas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. spalio 31 d. ėjo T. L., o 2021 m. spalio 31 d. direktoriumi paskirtas P. B.. Viešai prieinamais duomenimis, UAB „Istoc“ veikla – popierius maisto gamybai: pakavimo popierius maisto pramonei – kepimo popierius, riebalams atsparus popierius, „kraft“ ir kt. popieriai.

28.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų UAB „Istoc“ ir T. L. nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą, taip pat iš atsakovo T. L. priteisti baudą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo T. L. ieškovei 15 000 Eur baudą, taip pat procesines palūkanas, o ieškinio reikalavimus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo atmetė. Tiek ieškovė, tiek atsakovas T. L. pateikė apeliacinius skundus.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

29.         Ieškovė UAB „Amber Paper“ pateikė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas T. L. disponavo vertinga konfidencialia informacija – duomenimis apie konkrečius klientus, jų užsakymo periodiškumą, prekių poreikius, mokių klientų duomenis, preliminarų jų užsakymų kiekį ir kt. (teismo sprendimo 55–56 punktai). Ši informacija, apeliantės įsitikinimu, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytus kriterijus, todėl gali būti laikoma komercine paslaptimi.

30.         Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl atsakovų UAB „Istoc“ ir T. L. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pateiktų argumentų, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, įrodinėdama nesąžiningą konkurenciją, nebuvo nurodžiusi aplinkybių dėl duomenų apie konkrečius mokius klientus, jų užsakymo periodiškumą, prekių poreikius, preliminarų jų užsakymų kiekį atskleidimą ir panaudojimą. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo 55 punkte nurodytas aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo šiomis aplinkybės grįsti apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia atsakovų pozicija nesutinka.

31.        CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tačiau šiuo atveju apeliantė remiasi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis, todėl paminėtas atsakovų argumentas iš esmės reiškia jų nuomonę dėl siurprizinio teismo sprendimo priėmimo.

32.        Teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022; 2024 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-611/2024). Sprendžiant, ar teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas siurpriziniu, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar byloje dalyvaujantis asmuo buvo tinkamai informuotas apie argumentus ir įrodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, ir turėjo galimybę į šiuos argumentus ir (ar) įrodymus atsikirsti, pateikdamas dėl jų savo poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024).

33.         Nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad T. L. buvo prieinami ir tapo žinomi visi ieškovės esamų klientų kontaktiniai duomenys, taip pat informacija apie klientams teikiamus pasiūlymus bei taikomą kainodarą, konkrečias sąlygas, kuriomis kiekvienas iš klientų pirko iš ieškovės. Ieškovė teigė, kad T. L. darbą pas ieškovę išnaudojo UAB „Istoc“ verslo auginimui, panaudodamas ieškovės konfidencialią informaciją, gavęs kliento užklausą, siekdavo klientą nuvilioti į UAB „Istoc“, o išėjęs iš ieškovės, ėmėsi dar aktyvesnių veiksmų ieškovės klientų viliojimui, nes iš ieškovės konfidencialios informacijos, naudojamos versle, žinojo, kokie kiekvieno kliento poreikiai, kainos už kurias perkamos prekės ir t. t. (patikslinto ieškinio 17 punktas). Ieškinio 45 punkte nurodyta, kad atsakovai, žinodami ieškovės komercines paslaptis bei konfidencialią informaciją, pavyzdžiui, apie planuojamus prekių pirkimus ir pardavimus, esamus bei potencialius komercinius partnerius, klientus, jų atstovus, tarpininkus, pirkėjus, komercinius ir draugiškus ryšius, turėdami žinių apie aktualius pasiūlymus ir užsakymus, žinodami sutarčių ir susitarimų sąlygas, susitarimų dėl prekių tiekimo ypatumus (nuolaidas, mokėjimų terminus ir pan.), kainų nustatymo metodikas, kainų struktūrą ir jos pagrindinių elementų skaičiavimus bei kt., galėjo nesąžiningai pasiūlyti palankesnes analogiškų prekių pardavimo sąlygas ieškovės klientams ir dėl to dalis ieškovės klientų buvo pervilioti. Taigi šiuose ieškinio punktuose minima informacija yra apie atsakovo žinomas sąlygas, kuriomis klientai pirko iš ieškovės, žinias apie kiekvieno kliento poreikius, susitarimų ypatumus, pasiūlymus ir atliktus veiksmus, t. y. klientų perviliojimą. Paminėtas ieškinio 45 punkto turinys, leidžiantis suprasti, kad atsakovai dėl išvardintos žinomos informacijos perviliojo dalį ieškovės klientų, galėdami pasiūlyti palankesnes pardavimo sąlygas, paneigia atsakovų teiginį, kad ieškovė įrodinėjo tik tai, jog UAB „Istoc“ buvo perduoti ieškovės klientų sąrašai su kontaktiniais duomenimis, pardavimų ir kainodaros metodikos, dokumento pavyzdys, prekės fotonuotrauka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė informaciją, kurią laikė komercine paslaptimi ir kurios panaudojimu grindė reikalavimus atsakovams, išdėstė nebaigtiniu sąrašu, vartodama žodžius „ir panašiai“ „ir kita“, „įskaitant, bet neapsiribojant“. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu, pasisakydama dėl ginčui aktualios klientų informacijos, papildomai pabrėžė, kad ieškovė neapsiriboja kliento pavadinimu ir tuo, kad jis dirba rinkoje, kurioje reikalingas popierius; pažymėjo, jog atsakovui buvo žinoma, kad yra toks klientas, kuriam tai aktualu, žinomi jo poreikiai, kontaktiniai asmenys, per kuriuos galima susitarti dėl pardavimų, kokiomis sąlygomis su klientu dirba ieškovė ir ką galima pasiūlyti, kad jam tai būtų patrauklu, taip pat yra atsakovo T. L. įdirbis su ieškovės klientais; atstovė teigė, kad visi šie dalykai leido atsakovams nuvilioti klientus (2024 m. sausio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas: 50 min. 07 sek. – 51 min. 03 sek.). 

34.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovų teiginius, kad, remdamasi aplinkybėmis, kurių nebuvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė praplėtė bylos nagrinėjimo ribas.

35.       CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis. Informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu atitinka visus šiuos požymius: 1) yra slapta, t. y. ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

36.       CK 1.116 straipsnio 2 dalyje pateiktas informacijos, kuri nelaikoma komercine paslaptimi, sąrašas. Pagal šią teisės normą, komercine paslaptimi nelaikoma: 1) informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių; 2) informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 3) informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis; 4) informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas; 5) kita įstatymų nustatyta informacija.

37.       Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022).

38.       Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, kasacinio teismo praktikoje išskirtos keturios informacijos grupės: 1) informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių; 2) informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.), todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais; 3) specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė; 4) komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 49 punktas).

39.       Kaip matyti iš nurodyto išaiškinimo, specifinio pobūdžio konfidenciali informacija yra tarpinė kategorija tarp komercinės paslapties ir lengvai pasiekiamos informacijos ar informacijos, kuri yra tapusi neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Paprastai tokio pobūdžio informacija neatitiks komercinės paslapties slaptumo lygio, jos vertė bus mažesnė nei komercinės paslapties, tačiau šios kategorijos informacijai bendriausia prasme taip pat yra būdingi neviešumo, vertingumo ir protingų jos turėtojo veiksmų, siekiant šią informaciją apsaugoti, požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

40.       Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Kitaip tariant, duomenys apie ieškovo klientus gali būti pripažinti komercine paslaptimi, jei ieškovas įrodo, kad konkretūs duomenys buvo jo sukaupti dedant atitinkamas pastangas, dėl ilgamečių ryšių su atitinkamu klientu (klientais), turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

41.       Pasak ieškovės, teismo nustatyta informacija (duomenys apie konkrečius klientus, jų užsakymo periodiškumą, prekių poreikius, mokių klientų duomenis, preliminarų jų užsakymų kiekį ir kt.) atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kriterijus ir gali būti laikoma komercine paslaptimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra susiję su informacijos neviešumo, vertingumo ir veiksmų, siekiant šią informaciją apsaugoti, požymiais, tačiau nepagrindžia ypatingo tokios informacijos reikšmingumo (specifiškumo), lemiančio jos priskyrimą komercinės paslapties kategorijai.

42.       Apeliantė nurodo, kad informaciją apie klientų poreikius ir periodiškumą, priimtinas kainas ji įgijo per sandorių su konkrečiu klientu patirtį ir šią informaciją saugo specialiose programose (RIVILE ir kt.). Atsakovai nesutinka su ieškovės nurodytų programų apibūdinimu (kaip specialių, prie kurių prieiga būtų ribota ir apsaugota), tačiau iš esmės neginčija fakto, kad bendrovės kompiuteriuose buvo įdiegtos ODOO3, RIVILE apskaitos ir verslo valdymo programos, kad jose fiksuojama informacija apie klientų užsakymus, prekių kainą, kiekį, užsakymų vykdymą, komunikaciją ir pan. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai (2023 m. spalio 30 d. ieškovės rašto dėl informacijos pateikimo priedai). Taigi akivaizdu, kad ieškovės turima informacija neapsiriboja klientų pavadinimais, o tai, kad programomis (ir jos esamais duomenimis) naudojasi ieškovės darbuotojai, savaime nereiškia, jog informacija nesaugoma nuo trečiųjų asmenų, t. y. skelbiama ir prieinama viešai. Visgi, sprendžiant, ar minėta informacija laikytina komercine paslaptimi, kaip minėta, turi būti įvertinta, ar ji yra itin specifinio pobūdžio, turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų.

43.       Teiginius, kad informacijos surinkimui ieškovė dėjo pastangas, apeliantė grindžia liudytojo M. Z. bei ieškovės direktoriaus paaiškinimais teismo posėdžiuose, įrodymais apie investicijas į komunikaciją, pavyzdžius, ryšius su konkrečiu klientu ir per sandorių su klientais patirtį.

44.       Pažymėtina, kad atsakovas T. L. teismo posėdžio metu paaiškino, jog tiek klientai, tiek kainos kito; kainos buvo derinamos su direktoriumi (2024 m. sausio 31 d. teismo posėdžio garso įrašas Nr. 2: 13 min. – 14 min. 07 sek.). Aplinkybes apie kassavaitinius kainų lygio aptarimus susirinkimuose, tai, kad tam tikrais atvejais kainas reikia suderinti (kartu pabrėždamas, kad buvo pakankamai laisvas nustatyti kainas), patvirtino ir liudytojas M. Z. (2024 m. kovo 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 52 min. 37 sek. – 54 min. 14 sek.). Ieškovės pateiktas susirašinėjimas atskleidžia, kad klientai ieškovės prašydavo pateikti pasiūlymą dėl pageidaujamų įsigyti prekių, o tai rodo, jog jiems konkreti kaina nebuvo nustatyta (pavyzdžiui, 2022 m. lapkričio 28 d. H. d. o.o. atstovo laiškas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuolat kintanti informacija neturi ilgalaikės komercinės vertės. Nenustačius, kad konkretiems klientams prekės nuolat buvo parduodamos už tą pačią (mažai kintančią) kainą, momentiniai kainų duomenys, net jų nustatymui bei suderinimui panaudojus atitinkamas pastangas, nesudaro pagrindo laikyti juos tokio specifinio pobūdžio informacija, kuri atitiktų komercinės paslapties lygį. Apeliantė nepagrindė, kad jos klientų poreikiai (tiek kiekio, tiek įsigijimo laiko aspektu) itin stabilūs, todėl pirkimo periodiškumas gali būti laikomas ypatingai vertinga informacija. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nebuvo konkrečios informacijos apie realiai pagrįstus galimus užsakymų kiekius, jų pastovų periodiškumą.

45.       Ieškovė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nėra reikalavimo, jog klientai būtų sudarę sutartis dėl pirkimų, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog dėl nuolatinių sutarčių nebuvimo informacija neatitinka kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl informacijos priskyrimo komercinės paslapties požymiams. Teismas šią aplinkybę ir bylos duomenis apie faktinius ieškovės klientų pirkimus per atitinkamą laikotarpį (per vienerius metus) vertino spręsdamas dėl ieškovės nurodytos informacijos vertingumo – informacijos teikiamos komercinės naudos.

46.       Apeliantės teigimu, ji klientus surado po kryptingų pastangų tarptautinėse mugėse, pakartotinių susitikimų, susipažinimų su sprendžiančiais asmenimis ir t. t. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovės direktoriaus paaiškinimus, liudytojo M. Z. parodymus, kad tokia informacija renkama parodose ir bendrovė jose dalyvauja, investuoja dideles lėšas. Teisėjų kolegija pastebi, kad šie apeliacinio skundo argumentai nėra susieti su teismo sprendimo išvadomis ir jų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų ne dėl ieškovės dalyvavimo parodose, o įrodymų, patvirtinančių, kad klientai ir duomenys apie juos buvo gaunami dėl ieškovės dalyvavimo parodose. Ieškovė ir apeliaciniame skunde duomenų apie konkrečią dalyvavimo parodose metu surinktą vertingą informaciją, kurią žinojo atsakovas, neatskleidė.

47.       Ieškovė nurodo, kad informacija, kurią įmanoma surasti viešai, reikalauja papildomų pastangų (paieškos mechanizmų naudojimas, papildomi el. laiškai, skambučiai, susitikimai ir t. t.), o kita dalis informacijos surenkama tik per susitikimus, bendravimą el. priemonėmis ir pan.

48.       Atsakovai pateikė įrodymus (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, klientų paieškos pavyzdžius), iš kurių matyti, kad internetinės paieškos sistemoje „Google“ parinkus atitinkamus raktinius žodžius galima surasti informaciją apie ieškovės klientų prekių asortimentą, bendrovių kontaktinius duomenis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas T. L. dėl eitų pareigų žinojo ieškovės klientus, kurie yra suinteresuoti pirkti konkrečią prekę, ir dėl to, jam nereikėjo įdėti pastangų surandant konkretų klientą. Tačiau atitinkama komunikacija su potencialiais klientais yra neišvengiama, nepriklausomai nuo to, ar žinomi duomenys apie ankstesnius to kliento pirkimus (šiuo atveju iš ieškovės).

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai neįrodo, kad ieškinyje nurodyta informacija yra tokia specifinė ir reikšminga, kad ją būtų galima pagrįstai laikyti komercine paslaptimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei motyvus, ieškovės argumentai laikytini nepagrįstais, todėl apeliacinis skundas atmetamas. 

Dėl atsakovo T. L. apeliacinio skundo  

50.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 50 punktas).

51.       Kitaip nei pareiga saugoti komercinę paslaptį, kuri kyla tiesiogiai iš įstatymo, pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 51 punktas; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

52.       Pirmosios instancijos teismas vykdant darbo funkcijas atsakovo T. L. gautą informaciją apie konkrečius klientus, jų užsakymų periodiškumą, prekių poreikius ir kt., pripažino specifinio pobūdžio konfidencialia informacija, kurią jis, pažeisdamas rašytinį susitarimą su darbdaviu, panaudojo savarankiškai vykdydamas komercinę veiklą. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ir patenkinti ieškovės reikalavimą dėl 15 000 Eur baudos priteisimo. Atsakovas T. L. apeliaciniame skunde teigia, kad Sutartyje nebuvo susitarta dėl atsakomybės už konfidencialios informacijos atskleidimą, ieškovė Sutartyje nurodytą informaciją vertino kaip komercinę paslaptį, todėl, nustačius, kad ieškovės nurodoma informacija nelaikytina komercine paslaptimi, atsakovui negali būti taikoma sutartinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

53.       Siekiant nustatyti, už kokius Sutarties pažeidimus šalys susitarė taikyti baudą, reikšmingos sutarčių aiškinimo taisyklės, reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje. 

54.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas). Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktai, 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).

55.       Nagrinėjamam ginčui aktualias šalių susitarimo sąlygas atskleidžia Sutarties 1.1 punkto (sutarties objektas) bei Sutarties priedo Nr. 1 (komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašas) sisteminė analizė. 

56.       Rašytine 2017 m. liepos 3 d. darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartimi Nr. 072 šalys patvirtino darbuotojo (atsakovo) T. L. pareigą vadovautis bendrovėje patvirtinta komercinių paslapčių bei konfidencialios informacijos naudojimo tvarka ir komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašu (Priedas Nr. 1), aptarė darbuotojui taikomą atsakomybę už nustatytos tvarkos nesilaikymą (Sutarties 1.1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovas turi vadovautis komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašu, kuriame informacija, kuri laikoma komercine paslaptimi, nėra išskirta, leidžia padaryti išvadą, kad sutartimi šalys susitarė dėl visos sąraše išvardintos informacijos apsaugos bei atsakomybės už jos atskleidimą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad praktikoje terminai „konfidenciali informacija“ ir „komercinė paslaptis“ neretai vartojami kaip sinonimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Tai taip pat paaiškina, kodėl Sutartyje vartojami skirtingi informaciją apibūdinantys terminai.

57.       Apeliantas, teigdamas, kad ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas T. L. pažeidė susitarimą neatskleisti komercinių paslapčių (apeliacinio skundo 9 punktas), cituoja ieškinio ištraukas, kuriose ieškovė pažeidimus įvardina kaip komercinės ir konfidencialios informacijos pasisavinimą bei atskleidimą, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė vartoja bendrą sąvoką „komercinė paslaptis“. 

58.       Atsakovas teigia, kad visi neaiškumai privalo būti aiškinami darbuotojo kaip silpnesnės šalies naudai, o šiuo atveju teismas visas abejones aiškino ieškovės (darbdavio) naudai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija. Sutarties ir jos priedo Nr. 1 turinio analizė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Sutarties nuostatos galėjo suformuoti atsakovo nuomonę, jog atsakomybė jam taikoma tik už dalį sąraše nurodytos informacijos. Iš Sutarties turinio yra aišku, kad jo pareiga apima saugoti visą sąraše esančią informaciją (apibrėžtą kaip „Informacija“) ir tokios visos ir bet kurios informacijos atskleidimas (o ne tik tos, kuri laikoma komercine paslaptimi pagal CK 1.116 straipsnį) sukelia pareigą sumokėti baudą už pažeidimą pagal Sutarties 3.1 punktą. 

59.       DK 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas darbo sutarties vykdymo metu ir pasibaigus darbo sutarčiai asmeniniais ar komerciniais tikslais nenaudos ir kitiems asmenims neatskleis tam tikros iš darbdavio ar dėl atliktos darbo funkcijos gautos informacijos, kurią darbo sutarties šalys savo susitarime dėl konfidencialios informacijos apsaugos įvardys konfidencialia.   

60.       Taigi, sprendžiant atsakovo sutartinės atsakomybės klausimą, buvo būtina nustatyti, kad ieškovės nurodyta informacija atitinka sąraše esančią, ir tai, ar informacija nelaikytina nesaugoma (inter alia (be kita ko)) ar nėra viešai prieinama, ar priskirtina darbuotojo įprastomis darbo aplinkybėmis sąžiningai įgytai patirčiai, įgūdžiams, gebėjimams ar žinioms, kurių naudojimas konfidencialumo susitarimu negali būti ribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023). Tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės ieškinyje nurodyta informacija neatitiko CK bei teismų praktikoje nustatytų komercinės paslapties kriterijų, nereiškia, kad ta pati informacija tampa nesaugoma pagal Sutartį. 

61.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad už konfidencialios informacijos (kuri nėra komercinė paslaptis) atskleidimą šalių sutartis nenumato atsakomybės, o pripažinus, jog ieškovės ieškinyje nurodoma informacija nėra komercinė paslaptis, sutartinė atsakomybė negali būti taikoma.

62.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas T. L. atskleidė ir panaudojo ieškovės informaciją apie ieškovės klientus, jų užsakymų periodiškumą, prekių poreikius. Atkreipė dėmesį, kad teismas nusprendė, jog nebuvo konkrečios informacijos apie realiai pagrįstus galimus užsakymų kiekius, jų pastovų periodiškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo nustatytos aplinkybės nelaikytinos prieštaringomis, o tokie apelianto pastebėjimai šių išvadų nepaneigia. Teismas akcentavo pastovaus periodiškumo nebuvimą, kuris riboja galimybę nustatyti realiai pagrįstus galimus užsakymų kiekius. Tai susiję su informacijos vertingumo vertinimu, tačiau nereiškia konstatavimo, kad informacija yra visiškai nevertinga. Priešingai nei nurodo apeliantas T. L., egzistuoja objektyvi galimybė atskleisti informaciją apie buvusių pirkimų kiekį per tam tikrą periodą. Atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje ne vienerius metus, todėl, net ir nesant įrodymų apie fiksuotos informacijos kopijavimą, išsisaugojimą kompiuteryje, kokioje nors laikmenoje ir pan., informaciją apie naudingus bendrovei klientus žinojo. 

63.       Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino atsakovų pateiktų į bylą įrodymų ir aplinkybės dėl UAB „Istoc“ pardavimų ieškovės klientams visų byloje esančių įrodymų kontekste. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismas apskųstame sprendime neaprašė visų įrodymų, kuriais rėmėsi atsakovas, ir nenurodė priežasčių, kodėl juos atmeta ar jais nesiremia, savaime nereiškia, kad šių įrodymų teismas neįvertino ir kad jų pagrindu nebuvo suformuotas vienoks ar kitoks teismo vidinis įsitikinimas dėl jų įrodomosios reikšmės.

64.       Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

65.       Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

66.       Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų pozicijos dėl klientų, su kuriais bendradarbiavo ir ieškovė, radimo naudojantis „Google“ paieškos sistema nepagrindžia objektyvūs įrodymai, apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nevertino antstolio A. N. 2024 m. vasario 5 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, klientų paieškų pavyzdžių.

67.       Teisėjų kolegija, vertindama paminėtus argumentus, pažymi, kad atsakovas, akcentuodamas tai, jog UAB „Istoc“ atliko tik pavienius pardavimus trylikai iš ieškovės 1 078 turimų klientų, nenurodė per „Google“ paieškos sistemą pagal veiklą ar prekes atrinktų potencialių klientų kiekio. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedo nėra galimybės nustatyti, kiek rezultatų atrinkta įvedus paiešką pagal raktinius žodžius „carta forno 50 M“ (iš italų kalbos – riebalams atsparus popierius 50 M), „Hartie copt 500“ (iš rumunų kalbos – kepimo popierius), kurie teismui leistų pagrįstai įsitikinti protinga galimybe (tikimybe) pastebėti ir pasirinkti būtent tą prekių pirkimu suinteresuotą klientą, kuris sutampa su ieškovės klientais. Atsakovai klientų paieškos pavyzdžiais įrodinėja galimybę per „Google“ sistemą vykdant klientų paiešką pagal veiklos pobūdį (sritį) surasti reikalingus Lietuvos įmonių kontaktus. Iš šių duomenų matyti, kad vien pagal atsakovo pasirinktą užklausą „maisto gamyba“ atrinkta 927 įmonių, nurodžiusių šios veiklos sritį. Bylos duomenimis, atsakovės vadovas P. B. 2022 m. gegužės 31 d. siuntė bendradarbiavimo pasiūlymą elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šis el. pašto adresas skelbiamas Vengrijoje registruotos bendrovės „C“ internetinėje svetainėje, tačiau nenurodo byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių tokias aplinkybes, nesieja su pačios bendrovės veiklos paieška, o į apeliacinį skundą įkeltas neišverstas į lietuvių kalbą tekstas negali būti laikomas tinkamu įrodymu ir vertinamas kaip patvirtinantis šiuos kontaktus, surastus paminėtos bendrovės interneto puslapyje.

68.       Įvertinus apelianto nurodytų įrodymų turinį, nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir neteisingai vertino atsakovo pasirinktą poziciją (versiją) dėl ieškovės klientų radimo naudojantis „Google“ paieškos sistema. Teismas nepaneigė fakto, kad yra įmanoma tokia paieška, kad įmonių, dėl kurių atsakovas teikė įrodymus, kontaktus galima surasti viešoje erdvėje, taip pat nenurodė, kad atsakovui buvo nustatytas draudimas konkuruoti su ieškove, tačiau pagal byloje esančių įrodymų visumą darė išvadas dėl turimos informacijos apie ieškovės klientus vertingumo, pastangų surinkti tokią informaciją poreikio bei jos panaudojimo. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad teismas preziumavo atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. nenustatė, kaip ir kada konkreti informacija buvo atskleista UAB „Istoc“.

69.       Pažymėtina, kad tokios kategorijos bylose įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes jose iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023).

70.       Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartų įrodymų visumos, t. y. duomenų apie atsakovų pasiūlymų pateikimo potencialiems pirkėjams laiką (po atsakovo darbo santykių su ieškove nutraukimo), įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas T. L., turėdamas (žinodamas) ieškovės vertingą konfidencialią informaciją, pasiūlymus atsakovės UAB „Istoc“ vardu teikė ir pats (tokiu atveju įrodymų apie informacijos perdavimą UAB „Istoc“ objektyviai negali būti), vertinimas sudaro pagrindą nuspręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas savarankiškai vykdydamas komercinę veiklą panaudojo specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją, pažeisdamas rašytinį susitarimą su darbdaviu, yra pagrįsta ir teisinga.

71.       Atsakovas teigia, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023 išnagrinėtos bylos nustatytos faktinės aplinkybės dėl konfidencialumo susitarimo pažeidimo yra skirtingos, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja, jog teismas teisėtai bei pagrįstai vadovavosi nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Bylų rezultato (ne)sutapimas savaime nereiškia, kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino nagrinėjamoje byloje esančias aplinkybes. Kita vertus, apelianto faktinių aplinkybių palyginimas nėra susietas su minėtos bylos rezultatu, kasacinio teismo išvadomis. Be to, apeliantas palyginimui pateikia netapačias bylų aplinkybes (pacituodamas kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nurodytas aplinkybes apie atsakovės gautas pajamas, nurodo, ne UAB „Istoc“ pajamų pokyčius, o pelningumo kitimą; nurodydamas kitoje byloje nustatytą atsakovės visų klientų ir sutampančių su ieškovės klientais santykį, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo ieškovės turimų klientų ir atsakovės pardavimų ieškovės klientams santykį bei ieškovės apyvartos ir pelno augimą, nors tokių aplinkybių kitoje byloje palyginimui nepateikia).

72.       Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo T. L. prašymo dėl Sutartyje numatytos baudos sumažinimo. Teigia, kad Sutartyje nustatytos netesybos akivaizdžiai yra per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, nes atsakovas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis ir neturėjo realių galimybių derėtis su ieškove dėl baudos dydžio, o baudos dydis, atsižvelgiant į atsakovo gautą (ir šiuo metu gaunamą) atlyginimą, yra neproporcingai didelis apsunkinimas atsakovui, auginančiam keturis nepilnamečius vaikus. Taip pat apeliantas pabrėžia, kad byloje nebuvo įrodyta ir nustatyta ieškovės apskaičiuota 151 019,53 Eur žala (negautos pajamos), patirta dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

73.       CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Tais atvejais, kai netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

74.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius sutartinių arba ikisutartinių įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020, 51 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 28  punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

75.       Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas, turi taikyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016, 30 punktas). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).

76.       Šiuo atveju ieškovė teikė įrodymus, kuriais siekė pagrįsti nuostolius (dėl atsakovo T. L. veiksmų ieškovės 151 019,53 Eur negautas pajamas), o atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo netesybų mažinimui.

77.       Atsakovas pabrėžia, kad ieškovė nepagrįstai visas pajamas, gautas iš atsakovės UAB „Istoc“ pardavimų ieškovės nurodytiems klientams, neatskaičius sąnaudų, laiko patirta žala, tačiau atsakovas nenurodo objektyvių duomenų (skaičiavimų) apie patiriamas sąnaudas tokių pajamų gavimui.

78.       Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė, apskaičiuodama patirtą žalą 2022 metais, neteisėtai panaudojo duomenis apie atsakovės UAB „Istoc“ pardavimus už 2023 metus. Nėra pagrindo nepritarti ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad spręsdamas, ar Sutartyje nustatytos netesybos (bauda) nėra per didelės (atitinka protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principus), teismas turėjo įvertinti visą ieškovės nurodytą patirtą žalą. 

79.       Žalos apskaičiavimo nepagrįstumą, atsakovo nuomone, patvirtina ir tai, kad ieškovė į žalos dydį įtraukė 2 337,73 Eur atsakovės pardavimus UAB R. C. L., nors ieškovė tik nuo 2022 m. balandžio 8 d., t. y. jau nutrūkus atsakovo darbo santykiams su ieškove, pardavinėjo prekes minėtai bendrovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyta pardavimo vertė yra itin maža ir neturi įtakos ieškovės patirtų nuostolių bei baudos santykio vertinimui. UAB „R.“, UAB „Ro“ pirkimai (atitinkamai už 5 965,30 Eur bei 2 337,73 Eur) taip pat nelemia kitokio baudos dydžio vertinimo. Be nurodytų pirkimų ieškovės nuostolių dydis (140 378,77 Eur) daugiau nei devynis kartus viršija Sutartyje nustatytą baudos dydį.

80.       Atsakovo argumentas, jog baudos dydis neteisingas, nes ieškovės pelnas didėjo, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovui nepažeidus Sutarties nuostatų, ieškovė būtų galėjusi gauti užsakymus, už kuriuos pajamas gavo atsakovė UAB „Istoc“.

81.       Atsakovas teigia, kad UAB „Istoc“ pardavė ieškovės klientams riebalams atsparų popierių, kuris tiek savybėmis, tiek išvaizda skiriasi nuo ieškovės parduodamo pergamentinio ir puspergamentinio popieriaus. Pažymėtina, kad ieškovė pateikė duomenis apie savo asortimente turimą bei pardavinėjamą riebalams atsparų popierių. Teigdamas apie esminius atsakovės parduodamų prekių savybių skirtumus, kurie lėmė ieškovės klientų pasirinkimą pirkti prekes iš atsakovės, būtent atsakovas turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas tokių aplinkybių neįrodė.

82.       Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo T. L. pareigos pagal Sutartį sumokėti baudą, teisingai įvertino bylos įrodymus ir, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytą nuostolių dydį bei pateiktus įrodymus, tikėtinai patvirtinančius jų dydį, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo sumažinti Sutartyje nustatytų netesybų dydį. 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

83.       Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų bei atsiliepimų į juos argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie, vertinant nurodytas ir nustatytas aplinkybes, nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

84.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus vertino nepažeisdamas civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

85.       Atmetus tiek ieškovės, tiek atsakovo T. L. apeliacinius skundus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteisiamos. Atsakovė UAB „Istoc“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 996,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atsakovės UAB „Istoc“ atžvilgiu atmestas, tačiau atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė pateikė kartu su atsakovu T. L., yra pagrindas atsakovei iš ieškovės priteisti pusę, t. y. 998,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinė instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Paper“ (juridinio asmens kodas 300677336) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Istoc“ (juridinio asmens kodas 304843606) 998,25 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                 Marius Bajoras

                                                        Jadvyga Mardosevič

                                                        Tomas Venckus