Civilinė byla Nr. 2A-1129/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02756-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Siamas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sutartinių netesybų sumažinimo, tretysis asmuo Vilniaus lengvosios atletikos mokykla.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Siamas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atmesti atsakovo (hipotekos kreditoriaus) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimą priteisti iš ieškovo (hipotekos skolininko) 382 379,54 Lt delspinigių pagal privatizavimo sutartį arba, šio prašymo netenkinus, - sumažinti priteistinų netesybų dydį. Priteisti ieškovo naudai iš atsakovo visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui laimėjus valstybinio turto privatizavimo viešąjį konkursą, 2007 m. kovo 9 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis Nr. 12-10-22 dėl privatizavimo objekto pirkimo pardavimo, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovo nuosavybėn pastatą-sporto mokyklą, pastatą-ūkio pastatą ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (tvora su vartais, asfalto danga, šaligatvis), esančius Sakalų g. 4, Vilniuje, o ieškovas įsipareigojo per keturis einamųjų metų bei keturis 2008 metų ketvirčius padengti likusią nesumokėtą privatizavimo objekto kainos dalį. Privatizavimo sutarties 7.2. p. buvo įtvirtinta pirkėjo pareiga mokėti pardavėjui 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos įmokos už kiekvieną uždelstą dieną. Užtikrinant savo įsipareigojimų atsakovui pagal privatizavimo sutartį vykdymą, ieškovas 2007 m. liepos 25 d. hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007 m. liepos 25 d. hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) įkeitė atsakovo naudai privatizavimo objektą bei privatizavimo objektui eksploatuoti skirto 0,1667 ha ploto žemės sklypo, esančio Sakalų g. 4, Vilniuje, nuomos teisę, kylančią iš 2007 m. birželio 22 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. NO 172007-781. Kadangi pastate-sporto mokykloje iki privatizavimo objekto perleidimo ieškovo nuosavybėn faktiškai buvo įsikūrusi Vilniaus lengvosios atletikos mokykla, atsakovui pageidaujant, šalys susitarė, jog iki bus parengtas žemės sklypo(duomenys neskelbtini), detalusis planas ir jo sprendiniai, pagal kuriuos bus keičiama žemės sklypo paskirtis, būdas ir pobūdis, t.y. žemės sklypas bus parengtas ieškovo numatytai veiklai vykdyti, dviejų metų laikotarpiui už simbolinį 15 Lt/kv. m nuomos mokestį trečiajam asmeniui bus išnuomotas visas privatizavimo objektas. Detalusis žemės sklypo planas buvo patvirtintas 2009 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1027. Ieškovas iki 2008 metų II ketvirčio laiku ir tinkamai vykdė savo piniginius įsipareigojimus pagal privatizavimo sutartį. Kadangi faktinis privatizavimo objekto naudotojas nuo 2007 m. balandžio 16 d. buvo trečiasis asmuo, vadovaudamasis su juo sudaryta pastatų nuomos sutartimi, ieškovas kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl ieškovo sumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio kompensavimo, tačiau trečiasis asmuo, kurio vienintelis ir visateisis savininkas yra atsakovas, ieškovui valstybinės žemės nuomos mokestį kompensuoti atsisakė. Kadangi trečiojo asmens mokamas simbolinio dydžio žemės nuomos mokestis net nepadengė ieškovo mokamo valstybinės žemės nuomos mokesčio, be to, atsakovui apskritai atsisakius spręsti klausimą dėl privatizavimo objekto perdavimo (grąžinimo) ieškovui iš trečiojo asmens valdymo, ieškovas mokėjimus pagal privatizavimo sutartį sustabdė. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas, vadovaudamasis privatizavimo sutarties 7.3. p. nuostata, kreipėsi į teismą dėl privatizavimo sutarties nutraukimo bei ieškovo iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų (privatizavimo objekto), taikant vienašalę restituciją - privatizavimo objektą grąžinant atsakovui ir neatlyginant ieškovui šio sumokėtų įmokų už privatizavimo objektą. 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas privatizavimo sutartį nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Atsakovui minėtą teismo sprendimą apskundus, 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-297/2010 nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešojo aukciono būdu nuostatų 49 punkto nuostata taip pat ar analogiška šiuo metu galiojanti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešojo aukciono būdu nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai. Minėta civilinė byla šiuo pagrindu buvo sustabdyta. Dėl civilinės bylos sustabdymo praradęs galimybę susigrąžinti privatizavimo objektą, už kurį ieškovas yra sumokėjęs daugiau kaip 70 proc. viso privatizavimo objekto kainos (ieškovas yra sumokęs 1 487 155,01 Lt iš 2 117 914,59 Lt privatizavimo objekto kainos), atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl atsakovo naudai įkeisto privatizavimo objekto arešto ir įspėjimo ieškovui dėl būsimo turo išvaržymo ieškovui nesumokėjus visos likusios privatizavimo objekto kainos, o taip pat 382 379,54 Lt dydžio delspinigių dėl piniginės prievolės neįvykdymo. 2010 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius atsakovo pareiškimą tenkino. 2011 m. vasario 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartį argumentavo iš esmės tuo, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką bei teisinį reglamentavimą ginčai dėl prievolės dydžio ar skolininko turtinių teisių pažeidimo hipotekos bylų nagrinėjimo procese negalimi, t.y. tokie ginčai hipotekos teismo nėra nagrinėjami. Ieškovas nurodė, kad privatizavimo sutartyje įtvirtintas 0,1 proc. dydžio netesybų dydis dėl ieškovo pinginės prievolės neįvykdymo savaime yra per didelis, neatitinkantis teisminės praktikos, teisingumo bei protingumo principo. Dėl specifinio ir griežto privatizavimo teisinių santykių reglamentavimo ieškovas neturėjo galimybės derėtis dėl netesybų dydį įtvirtinančios sutarties nuostatos ar su ja nesutikti, t.y. nesutikimas su šia nuostata būtų atėmęs iš ieškovo galimybę apskritai sudaryti privatizavimo sutartį ir įsigyti privatizavimo objektą. Tiek 2011 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-143-345/2011, tiek 2011 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-143-345/2011 akcentuojama ieškovo teisė reikalavimus dėl pagrindinės ar šalutinės prievolės pagal privatizavimo sutartį dydžio ar su juo susijusių reikalavimų reikšti bendrosios ginčo teisenos tvarka, o šį klausimą nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius atsisakė.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė atmesti UAB „Siamas“ ieškinį dėl sutartinių netesybų sumažinimo, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas atsakovu byloje nurodo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra tinkamas atsakovas šioje civilinėje byloje, kadangi privatizavimo sutartis buvo sudaryta tarp UAB „Siamas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybė buvo parduodamų objektų savininkas ir su ieškovu sudarytos sutarties šalis. Ieškovui nepakeitus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tinkamu atsakovu, teismas turėtų atmesti ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Ieškovas, kuris kreipėsi dėl sutartinių netesybų sumažinimo turi įrodyti jas esant neprotingai dideles. Atsakovo įsitikinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateikti argumentai neįrodo, jog privatizavimo sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra aiškiai per didelis - neprotingas. Ieškovo sudaryta nuomos sutartis su Vilniaus lengvosios atletikos mokykla nesudaro pagrindo mažinti netesybas, kadangi atsakovas nėra šios sutarties šalimi. Be to, jei nuomininkas pažeidė privatizuotų pastatų nuomos sutartį, tai nėra ginčo tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Siamas“ nagrinėjimo dalykas ir be jokios abejonės negali įtakoti delspinigių dydžio pagrįstumo. Ieškovo argumentai, kad jis negalėjo derėtis dėl delspinigių dydžio šiuo atveju negali būti traktuojamas kaip pagrindas delspinigių mažinimui, kadangi ieškovas, dalyvaudamas privatizavimo procese, žinojo ir negalėjo nežinoti procesą reglamentuojančių teisės normų - įtvirtinto delspinigių dydžio. Subjektas, dalyvaujantis privatizavime, iš anksto įvertina privatizavimo pirkimo pardavimo sąlygas ir apsisprendžia dėl dalyvavimo ir privatizavimo objekto pirkimo.

Ieškovas UAB „Siamas“ dubliku iš esmės palaikė savo reikalavimus ir poziciją, išdėstytus ieškinyje. Nurodė, kad šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės, kaip Lietuvos Respublikos administracinio vieneto, teises ir pareigas įgyvendina Vilniaus miesto savivaldybės administracija, turinti savo juridinio asmens kodą (188710061) ir registracijos adresą (Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius). Atsakovas šiuo atveju siūlo atsakovą civilinėje byloje pakeisti neegzistuojančiu juridiniu asmeniu - Vilniaus miesto savivaldybe. Atsakovas neįrodė, kad jis dėl ieškovo prievolės neįvykdymo patyrė kokių nors tiesioginių ar netiesioginių nuostolių. Atsakovas procesiniame dokumente akcentuoja jo patirtus nuostolius ar net visuomenės patirtus nuostolius, tačiau taip ir nepaaiškina bei nenurodo, kaip tie nuostoliai pasireiškia, kam konkrečiai jie tenka ir koks yra tariamų nuostolių dydis bei jų paskaičiavimas. Esant tokiai situacijai, kai kreditorius netgi negali nurodyti savo patirtų nuostolių, pagrįsti, kokia jų prigimtis, jokiu būdu negalima teigti, kad kreditoriaus siekiamos išieškoti netesybos yra pagrįstos ir protingos.

Tripliku atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš esmės palaiko savo poziciją bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į ieškinį. Papildomai paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip juridinis asmuo yra įregistruotas (kodas 111109233) juridinių asmenų registre. Ieškovui atsisakius pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkamu atsakovu, teismas turėtų atmesti ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę į 100 000 Lt dydžio delspinigių išieškojimą iš ieškovo UAB „Siamas“ už 2007 m. kovo 9 d. sutartimi Nr. 12-10-22 prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, priteisė iš UAB „Siamas“ 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Nurodė, kad Vilniaus  miesto savivaldybei pateikus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui, šio skyriaus 2010 m. liepos 28 d. nutartimi buvo areštuotas ieškovo nekilnojamasis turtas ir ieškovas įspėtas, kad, negrąžinus skolos, kurią sudaro greta kitų sumų ir atsakovo priskaičiuoti 382 379,54 Lt delspinigiai, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių. Atsižvelgiant į tai, kad bylose dėl hipotekos, nagrinėjamose CPK XXXVI skyriuje numatyta tvarka, pagal suformuotą teisės taikymo praktiką nenagrinėjamos aplinkybės dėl pareiškėjo nurodytos skolos pagrįstumo, delspinigių dydžio nustatymo klausimas spręstinas šioje atskiroje byloje, nustatant išieškotinų pagal 2007 m. kovo 9 d. sutartį delspinigių dydį. Nustatė, kad Vilniaus m. savivaldybė 2011 m. kovo 4 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą dėl skolos išieškojimo iš UAB „Siamas“. Pareiškime nurodė, jog UAB „Siamas“ pagrindinė skola Vilniaus miesto savivaldybei  sudaro 630 759,59 Lt, jis yra nesumokėjęs 11 096,00 Lt palūkanų ir jam priskaičiuota 382 379,54 Lt delspinigių. 2011m. kovo 9 d. hipotekos teisėjos nutartimi nuspręsta tokias sumas išieškoti iš skolininko UAB „Siamas“. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant ieškovo reikalavimą nustatyti atsakovo teisę į delspinigius pagal 2007 m. kovo 9 d. sutartį, taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir pripažintina, kad atsakovas pagrįstai reikalauja delspinigių už 6 mėnesius, t.y. 182 dienas, kitoje dalyje reikalavimui priteisti priskaičiuotus delspinigius yra praleistas terminas. Atsakovas priskaičiavo 630,76 Lt delspinigių per dieną, dėl šios sumos byloje ginčo nėra, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendra delspinigių suma už 6 mėn. sudaro 114 798,32 Lt. Atsakovo argumentus, jog ieškovui pažeidus privatizavimo sutartį, buvo pažeistas viešasis interesas ir todėl delspinigių skaičiavimo terminas yra pagrįstas, tuo užtikrinama viešojo intereso apsauga, pirmosios instancijos teismas atmetė, nes vykdydama nekilnojamojo turto pardavimą, savivaldybė santykiuose su verslo subjektu dalyvauja kaip komercinių santykių dalyvis, todėl sprendžiant galimybę atsakovo atžvilgiu taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, taikytinas CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas civilinių teisinių santykių lygiateisiškumo principas, todėl atsakovui, kaip viešajam juridiniam asmeniui, įstatymas taikomas taip pat kaip kitiems sutartinių santykių subjektams. Vien tai, kad prašomi išieškoti delspinigiai sudaro 60,62 procentus pagrindinio atsakovo reikalavimo, be to, remiantis tuo, kad ieškovas yra apmokėjęs atsakovui didesnę dalį – daugiau kaip 70 procentų kredito, leidžia daryti išvadą, kad teismas turi pagrindo ne tik taikyti ieškinio senatį, bet ir netesybas sumažinti CK 6.73 straipsnio 2 dalies pagrindu, numatančiu, kad tuo atveju, jei prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo. Teismas sumažino paskaičiuotą delspinigių sumą 12,89 procentų ir pripažino atsakovo teisę į 100 000 Lt delspinigių išieškojimą. Ieškovo argumentas, kad atsakovas neperdavė naudojimui įsigyto privatizavimo objekto, teismo vertinimu, neturi įtakos netesybų dydžiui, nes šalys gera valia susitarė dėl pastato nuomos trečiajam asmeniui, ieškovas nebuvo priverstas sudaryti tokios  sutarties, priešingai, negalėjo vystyti įsigytame objekte numatytos veiklos, nes siekė pakeisti žemės sklypo paskirtį. Atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentus dėl netinkamo atsakovo byloje pirmosios instancijos teismas atmetė, priėmė ieškovo argumentus, nurodytus dublike, jog juridiniu asmeniu yra Vilniaus  m. savivaldybės administracija,  todėl ji ir yra teismo procese atstovaujančiu Vilniaus miesto  savivaldybę juridiniu asmeniu.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra tinkamas atsakovas šioje civilinėje byloje, kadangi Privatizavimo sutartis buvo sudaryta tarp UAB „Siamas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybė buvo parduodamų objektų savininkas ir su ieškovu sudarytos sutarties šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama yra ieškovo procesinė teisė, o ne teismo pareiga, todėl ieškovui atsisakius pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkamu atsakovu, ieškinys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu turėjo būti atmestas.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu akcentavo, jog sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, turi būti atsižvelgta į tai, kad ieškovo vengimas padengti susidariusį įsiskolinimą yra tęstinis – ieškovas kiekvieną dieną pažeidinėjo prievolę mokėti už netinkamą sutarties vykdymą priskaičiuotus delspinigius, todėl yra pagrindas taikyti LR CK 1.127 straipsnio 5 dalį - jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl LR CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos taikymo. Privatizavimo sutartyje nustatytas delspinigių dydis ir jų skaičiavimo terminas, yra pagristi ir teisėti, užtikrinantys viešo intereso apsaugą.

3. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senatį, nesant teisinio pagrindo taip pat sumažino netesybų dydį, nenurodydamas teisės normų, kuriomis vadovaujantis prieita išvada, jog reikalaujamą delspinigių sumą reikia sumažinti 12,89 proc., nepateikdamas nurodytos sumos paskaičiavimo, nepagrįsdamas priimto sprendimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atsakovo prašytą priteisti delspinigių sumą iki 100 000 Lt, pažeidė LR CK 6.73 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Siamas“ prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad privatizavimo sutartis, priešingai nei nurodo apeliantas, buvo sudaryta ne su Vilniaus miesto savivaldybe, o su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, t.y. su už savivaldos teisės įgyvendinimą atsakinga institucija. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnis numato, jog savivaldybės taryba ir savivaldybės administracija yra už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos. Taigi savivaldybės administracijos kompetencija ir įstatymų šiai institucijai suteikti įgalinimai jokiu būdu neapsiriboja Civiliniame kodekse įtvirtintais atstovavimo teisiniais santykiais, tačiau apima ir konkrečių savivaldybės funkcijų įgyvendinimą, todėl šis subjektas pripažintinas tinkamu subjektu, turtiniams ieškovo reikalavimams pareikšti ir už juos atsakyti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip tinkamos šios civilinės bylos proceso šalies, statusą pagrindžia tiek galiojantys teisės aktai, tiek tarp šalių susiklosčiusių santykių vystymosi praktika, paties apelianto administraciniuose aktuose išreiškiama subjektinė pozicija, todėl apelianto teiginiai šioje skundo dalyje yra atmestini. Sisteminė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir CK 1.127 straipsnio 5 dalies analizė, o taip pat LAT praktika pagrindžia, jog apeliantas ieškinio senaties terminą šioje byloje skaičiuoja netinkamai ir teisiškai nepagrįstai. Dėl delspinigių išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl atsakovui prašant jį taikyti, delspinigiai turi būti priteisiami ne daugiau kaip už 180 dienų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo. Atsakovas nagrinėjamoje byloje neįrodė ir net neįrodinėjo savo tariamai patirtų nuostolių. Dėl šios priežasties, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo iki 100 000 Lt sumažintos netesybos tapo mažesnėmis už kreditoriaus patirtus nuostolius. Ieškovas prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi šalis sieję valstybinio turto privatizavimo ir to paties privatizavimo objekto nuomos teisiniai santykiai yra sudėtingi, be to, ieškovas šioje byloje aktyviai įrodinėja, kad Pastatų nuomos sutarties sudarymas iš esmės nebuvo laisvos šalių valios išraiška, o atsakovo vienašališkai primesta, pasinaudojant ieškovo, kaip aukciono laimėtoju, į projektą investuotomis negrąžintinomis lėšomis.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose nagrinėja, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių yra kilęs ginčas iš 2007 m. kovo 9 d. privatizavimo objekto pirkimo pardavimo sutarties, pagal kurią pardavėjas – Vilniaus miesto savivaldybės taryba pardavė pirkėjui UAB „Siamas“ pastatą – sporto mokyklą, ūkio pastatą ir kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 11-14). Iki šios sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre šio turto savininke buvo nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė (t.1, b.l. 57). Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės tuo, kad ji nėra tinkamu atsakovu šioje byloje. Ieškovas, nesutikdamas su nurodytu apelianto argumentu, įrodinėja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamu atsakovu. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad juridiniu asmeniu yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, todėl ji ir yra teismo procese atstovaujančiuoju Vilniaus miesto savivaldybę juridiniu asmeniu.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo teisinė išvada, kad ieškinys turėjo būti pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o ne Vilniaus miesto savivaldybei, yra neteisinga. Šiuo atveju reikia atskirti patį atsakovą, kuriam reiškiami materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai, nuo apskritai jį (atsakovą) turinčių teisę atstovauti subjektų. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, pastatas –sporto mokykla, ūkio pastatas, kiti statiniai – kiemo statiniai, esantys adresu Sakalų g. 4, Vilnius, iki 2007 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. CK 2.35 straipsnis numato, kad valstybė ir savivaldybė yra juridiniai asmenys. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą, taip įgyvendindamos turto savininko funkcijas. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, remdamasi įstatymais, įgyvendina savivaldybės taryba. Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba. Taigi pati savivaldybė yra ieškovo turto, dėl kurio kilo ginčas, savininkė ir būtent ji pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus būtų tinkamas atsakovas, tačiau savivaldybę teisme gali atstovauti įstatymo nustatyta tvarka įgalioti subjektai, tarp jų ir savivaldybės administracija. Taigi apelianto skunde išsakyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog tinkamu atsakovu pagal pareikštą ieškinį laikytina Vilniaus miesto savivaldybė (Lietuvos apeliacinio teismo  2010 m. spalio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-640/2010).

Vadovaujantis CPK 45 straipsnio 1 dalimi teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija jau atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nėra tinkamu atsakovu šioje byloje, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė buvo parduodamų objektų savininkė ir su ieškovu sudarytos sutarties šalis. Ieškovas, teikdamas dubliką, nesutiko su atsakovo pozicija, kad tinkamu atsakovu šioje byloje būtų Vilniaus miesto savivaldybė, kadangi, ieškovo nuomone, ji nėra juridinis asmuo, jos teises ir pareigas įgyvendinantis juridinis asmuo yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri ir laikytina tinkamu atsakovu šioje civilinėje byloje (t.1, b.l. 95). Ieškovui nesutikus pakeisti pradinį atsakovą, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui (t.1, b.l. 123).

Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamu atsakovu šioje byloje buvo iškilęs jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamu atsakovu šioje byloje ir nereiškė prašymo pakeisti netinkamos šalies tinkama. Pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Aiškindamas ir taikydamas teisės normas dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006).

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kad ieškovas nesutiko dėl jo pakeitimo tinkamu atsakovu, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, nepasisako dėl delspinigių dydžio bei ieškinio senaties taikymo, kadangi šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog atsakovu šioje byloje yra patrauktas asmuo, kuris neturi pagal ieškinį atsakyti, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas atmesti ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teisėjai                                                                       Rasa Gudžiūnienė

                                                                      Danutė Milašienė

                                                                      Marytė Mitkuvienė