Civilinė byla Nr. 2A-538-436/2014

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01834-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

50.11.2.; 121.18.; 121.14.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Alytaus miesto savivaldybės ir atsakovės I. J. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 pagal ieškovo Alytaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams I. J., V. V., V. V. su institucija, teikiančia išvadą, Alytaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriumi, ir atsakovės I. J. priešieškinį ieškovei Alytaus miesto savivaldybei su trečiaisiais asmenimis priešieškinio atžvilgiu V. V., V. V., D. Z., I. V. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I.              Ginčo esmė

Ieškovė Alytaus miesto savivaldybė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę I. J. iš buto, esančio Vilties g. 24-44, Alytuje, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, atsakovus V. V. ir V. V. bei jų nepilnametį sūnų A. V. iškeldinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) į atsakovui V. V. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovai savivaldybei priklausančiame bute gyvena be jokio teisinio pagrindo, jie buvo raginti išsikelti ir atlaisvinti savivaldybės butą, tačiau gera valia to nepadarė.

Atsakovė I. J. su ieškovo ieškiniu nesutiko, pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji su savo šeimos nariais nuo 1987-10-20 iki šio laiko naudojasi nuomininkų teisėmis ieškovui priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat prašė pripažinti jai teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Atsakovai V. V. ir V. V. su ieškiniu dėl iškeldinimo nesutiko, nurodė, kad V. V. priklausantis gyvenamasis namas yra sodų bendrijoje, nepritaikytas gyventi žiemą, todėl su šeima ten išsikelti negali. Atsakovės priešieškinį dėl nuomos santykių pripažinimo ir įpareigojimo ieškovą leisti privatizuoti butą V. V. ir V. V. palaikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovo Alytaus miesto savivaldybės ieškinį tenkino iš dalies ir iškeldino atsakovę I. J. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Taip pat iškeldino atsakovus V. V., V. V., su jų nepilnamečiu sūnumi A. V., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į V. V. nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iškeldinimo vykdymą atidedant dvejiems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovės I. J. priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės I. J. 145 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 27,27 Lt pašto išlaidų, iš viso 172,27 Lt valstybei. Priteisė iš atsakovų V. V., V. V. po 73 Lt žyminio mokesčio ir po13,64 Lt pašto išlaidų, iš viso po 86,64 valstybei.

Teismas nustatė, kad 1979-02-15 išduoto orderio pagrindu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (tuometinis adresas (duomenys neskelbtini)) apsigyveno D. V. (dabar Z.) (t. I, b.l. 24-26, 54). Buto nuomininkė D. Z. nuo 1987m. spalio 20 dienos iš buto išsikraustė ir leido bute apsigyventi atsakovei I. J. ir jos šeimai. Tarpusavio susitarimu už leidimą apsigyventi bute I. J. sumokėjo D. Z. tam tikrą piniginį mokestį, o D. Z., kaip teisėta buto nuomininkė, įsipareigojo leisti I. J. savo vardu privatizuoti butą. Šiuo metu ginčo bute gyvena I. J. su sūnaus V. V. šeima – jo sutuoktine V. V. ir jų mažamečiu sūnumi A. V.. 1992 metais I. J. (tuomet V.), galiojant Butų privatizavimo įstatymui, pareiškimu kreipėsi į Alytaus miesto valdybą su prašymu leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), padarė pirminį buto išsipirkimo piniginį įnašą banke, tačiau tuometinė Alytaus miesto valdyba galutinio sprendimo dėl leidimo I. J. pirkti butą nepriėmė. 2010m. spalio 2d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870, buvo perduotas Alytaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Dėl nuomos santykių

D. Z. ir atsakovė I. J. patvirtino, jog jos nėra šeimos nariai ir nėra netgi giminaitės, patalpų perdavimas buvo atliktas D. Z. ir I. J. tarpusavio susitarimu už tam tikrą užmokestį. Toks gyvenamųjų patalpų perdavimas neatitiko 1964m. Civilinio kodekso trisdešimtojo skirsnio nuostatų, reguliavusių gyvenamųjų patalpų nuomos santykius, todėl laikytinas neteisėtu. Pasikeitus gyvenamosios patalpos savininkui 2010 metais ir gyvenamosios patalpos nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, šiuo atveju Alytaus miesto savivaldybei, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis išliko galioti (Civilinio kodekso 6.585 str.), todėl laikytina, kad visą ginčo laikotarpį teisėta patalpų nuomininke buvo ir yra D. Z.. Ta aplinkybė, kad atsakovė I. J. ir jos šeima ilgą laiką netrukdomai bute gyveno ir iš jos nebuvo reikalaujamas nuomos mokestis už užimamą patalpą, nedaro jos apsigyvenimo bute fakto teisėtu. Atsakovė I. J. de jure neįgijo nuomininkės teisių į ginčo patalpas ir šiuo atveju, tokią teisę ginčijant ieškovui, nėra pagrindo pripažinti jai ir jos šeimos nariams nuomininkės teisių į ginčo patalpas.

Dėl ginčo patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis

Atsakovė I. J. niekada nebuvo ir šiuo metu nėra buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, nuomininkais nėra nė vienas iš jos šeimos suaugusių asmenų, nei ji, nei kiti atsakovai nėra nuomininkės D. Z. šeimos nariai.. Vadinasi, atsakovė I. J., nors nustatytu laiku ir kreipėsi į Alytaus miesto valdybą su pareiškimu pirkti privatizavimo objekto statusą atitinkančias patalpas (duomenys neskelbtini) bei sumokėjo pradinę įmoką už butą, tačiau jai pagrįstai nebuvo leista užbaigti privatizavimo procedūros, nes nei ji, nei jos šeimos nariai neatitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 str. įtvirtinto subjekto, turinčio teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, sampratos. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų sąlygų, tai yra ieškovė nebuvo siekiamo privatizuoti buto nuomininkė, dėl ko neįgijo teisės jo privatizuoti, o ieškovas neįgijo pareigos buto atsakovei parduoti.

Dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų

Byloje nustačius, kad atsakovei I. J. ir jos šeimai ginčo patalpos niekada nebuvo teisėtai suteiktos, sprendime konstatuota, jog yra pagrindas pripažinti, jog atsakovai Civilinio kodekso 6.612 straipsnio prasme sprendžiant iškeldinimo klausimą, yra prilyginami asmenims, savavališkai užėmusiems ginčo patalpas. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir ieškovo reikalavimui dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų, yra pagrindas iškeldinti atsakovus su visu jiems priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant atsakovei I. J. kitos gyvenamosios patalpos, o atsakovus V. V., V. V. ir jų nepilnametį sūnų Augustą iškeldinant į V. V. turimą privatų būstą. Alytaus miesto savivaldybės VTAS pateikė išvadą apie tai, jog atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą tėvų pareigą rūpintis nepilnamečiais vaikais, šeimos iškeldinimas nepažeis nepilnamečio sūnaus Augusto interesų, kadangi jis turi abu tėvus, privalančius juo pasirūpinti.

Įvertinus faktą apie namo netinkamumą gyventi bei tą faktą, kad V. šiuo metu nedirba, nes augina sūnų, visa šeima pragyvena iš V. V. gaunamo atlyginimo, ieškovo reikalavimo dėl iškeldinimo vykdymas atidėtinas, taip suteikiant galimybę atsakovo V. V. šeimai per ilgesnį laikotarpį pabaigti gyvenamojo namo statybą ir pritaikyti jį šeimos poreikiams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Alytaus miesto savivaldybė (3 t., b. l. 1–4) prašo Alytaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iškeldinti atsakovus V. V., V. V., su jų nepilnamečiu sūnumi A. V., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į V. V. nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iškeldinimo vykdymą atidedant dvejiems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – iškeldinti atsakovus V. V., V. V., su jų nepilnamečiu sūnumi A. V., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir netaikant teismo sprendimo vykdymo instituto šioje byloje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Alytaus rajono apylinkės teismas pripažino, kad atsakovai (I. J., V. V., V. V.) įsikėlė į ginčo patalpą ir ja naudojasi neturėdami tam teisinio pagrindo - gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip to imperatyviai reikalaujama pagal CK 6.579 straipsnio 1 dalį. Palikus galioti skundžiamą procesinį sprendimą ieškovas negalės reikšti ieškinio dėl atsakovų (V. V., V. V. ir jų nepilnamečio sūnaus A. V.) iškeldinimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis), neturės teisės reikalauti iš atsakovų mokesčio už naudojimąsi patalpomis, ginčo patalpų priežiūros ir remonto, mokesčių už naudojimąsi komunalinėmis paslaugomis mokėjimo (tai taikytina ir tretiesiems asmenims, teikiantiems šias komunalines paslaugas). Apeliantė neturi teisinio pagrindo šio būsto suteikti atsakovams nuomos pagrindais (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 8, 11 straipsniai). CK 6.612 straipsnyje,

Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nenustatyta buto savininko pareigos iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai) prieš jo (jos) valią suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi nepilnamečių vaikų. Įstatymų leidėjas nenustatė pagrindo, nepaisant eiliškumo, atsakovams taikyti išimtį ir nesuteikia apeliantei teisės nesilaikyti imperatyviųjų įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo laikymosi;

2. Alytaus rajono apylinkės teismas turėjo nustatyti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. atsižvelgti ne tik į atsakovų vaiko teisių apsaugą, bet ir į viešąjį interesą - kitų asmenų (taip pat ir vaikų), teisėtai laukiančių eilės socialiniam būstui gauti, teises ir teisėtus lūkesčius;
3. Alytaus rajono apylinkės teismas nustatė, kad atsakovai (V. V., V. V. ir I. J.) į atsakovės būstą įsikėlė be nuomos sutarties, tačiau teismas, nepaisydamas CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų - tinkamai taikyti įstatymus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesiėmė teisinių priemonių tokiam pažeidimui panaikinti (CK 6.612 straipsnis). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti;
4. Apeliantė pažymi, kad Alytaus rajono apylinkės teismas, paliko šalių ginčą neišspręstą, ignoravo teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, siekti abiejų šalių interesų pusiausvyros. Teismas visiškai negynė apeliantės, t. y. Alytaus miesto savivaldybės kaip gyvenamosios patalpos savininkės teisių ir interesų, neiškeldino atsakovų iš gyvenamosios patalpos pilna apimtimi, neišsprendė atsiskaitymo klausimo dėl gyvenamosios patalpos naudojimosi 24 mėnesius atsakovams, t. y. atsakovas su šeima naudosis gyvenamąja patalpa 24 mėnesius, atlygintinai ar neatlygintinai, taip pat gyvenamojoje patalpoje gyvens asmenys, kuriems jis nėra teisėtai suteiktas.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė I. J. (3 t., b. l. 29–31) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

1. Nors su Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-11-11 sprendimu nesutinka, tačiau mano, kad sprendimo vykdymo atidėjimo instituto taikymas atsakovams Vitaliui ir V. V. su nepilnamečiu sūnumi Augustu išsikelti iš ginčo buto po 24 mėn., yra pagrįstas teise ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovai prašė taikyti sprendimo vykdymo atidėjimo institutą ir nurodėme motyvus, kodėl reikia jį taikyti. Lengvatinio termino nustatymu siekiama užtikrinti socialinį teisingumą, kurį šioje byloje lemia siekiamas apginti nepilnamečio A. V. interesas ir teisė turėti normalias gyvenimo sąlygas, kurių kitu būdu užtikrinti nėra galimybės, nes būstas, į kurį iškeldinama V. šeima nėra pritaikyta gyventi šeimai su mažamečiu vaiku;
2. Apelianto argumentas, kad teismas ginčijamo sprendimo dalimi pažeidė viešąjį interesą, t.y. kitų asmenų (taip pat ir jų vaikų), teisėtai laukiančių eilės socialiniam būstui gauti, teises ir teisėtus lūkesčius, yra nepagrįstas. Apeliantas nepagrindė savo ieškinio reikalavimo dėl iškeldinimo - radikaliausios priemonės taikymo būtinumo ginant viešąjį interesą, t.y. ieškovas ieškinyje nepateikė patvirtinto sąrašo asmenų, turinčių teisę gauti savivaldybės socialinį būstą. Be to, nepilnamečių asmenų interesai taip pat yra viešas interesas;
3. Nesuprantamas apelianto argumentas, kad palikus galioti skundžiamą procesinį sprendimą, ieškovas negalės reikšti ieškinio dėl atsakovų Vitalio, Vaidos ir A. V. iškeldinimo. Teismas ginčijamu sprendimu iš dalies tenkino ieškinį ir visus atsakovus iškeldino iš ginčo buto, tačiau V. šeimai taikė sprendimo vykdymo atidėjimo institutą, t.y. teismas iš esmės tenkino ieškinį ir dar kartą dėl to paties dalyko ginčas teisme nebūtų nagrinėjamas. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis neturės teisės reikalauti iš atsakovų mokesčio už naudojimąsi patalpomis, ginčo patalpų priežiūros ir remonto, mokesčių už naudojimąsi komunalinėmis paslaugomis mokėjimo. Kaip nustatyta byloje, atsakovai visada nenukrypstamai ir laiku mokėjo ir moka visus mokesčius, kurie jiems gyvenantiems ginčo bute priklausė mokėti, todėl apelianto nuogąstavimai yra absoliučiai nepagrįsti ir atmestini.

Apeliaciniu skundu atsakovė I. J. (3 t., b. l. 13–19) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Teismas netyrė ir nenustatė bei nepagrindė sprendimo, jog neiškeldinus atsakovų, būtų pažeistos kitu asmenų teisės, teismas neišsiaiškino nurodytos teisinės gynimo formos būtinumo, proporcingumo ir pagrįstumo siekiamam apginti viešajam interesui. Teismas laiko, kad ginčo būsto nuomos santykiai neatsirado ir būsto savininkas gindamas savo nuosavybę gali prašyti iškeldinti asmenis, kurie naudojasi jo nuosavybe be teisinio pagrindo. Kasacinis teismas ne vienoje civilinėje byloje išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo ilgą laiką valdė ir naudojo gyvenamąsias patalpas, jų savininkams to neginčijant, teismas, įvertinęs visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes, gali pripažinti susiformavus asmens teises į būstą Konvencijos 8 str. aiškinimo prasme, o nacionalinės teisės aspektu - šiuos santykius kvalifikuoti nuoma ar panauda. Toks santykiu kvalifikavimas būtų proporcingas teisės j būstą užtikrinimas.
2. Teismo sprendimas prieštarauja LAT suformuotai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad ilgalaikis patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors gali nesukurti teisės j nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokiomis patalpomis besinaudojančių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga liečia nepilnamečius vaikus. Apeliantės ir atsakovų V. su mažamečiu sūnumi iškeldinimas yra neadekvati priemonė, radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma (jos praradimas), neatitinkanti LR CK 1.5. str. įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų;
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 1987-10-20 iš ginčo buto išsikėlus teisėtai nuomininkei ir apsigyvenus atsakovų šeimai, ji iki šiol yra teisėta buto nuomininkė. Pagal tuo metu galiojusio LR Butų kodekso 88 str. 2 d., jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai išvyksta nuolat gyventi į kitą vietą, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Vadinasi, nuomininkei D. Z. 1987-10-20 su šeima išvykus iš ginčo buto į kitą vietą nuolat gyventi ir į ginčo butą atsikėlus atsakovų šeimai, atsakovė iš esmės buto nuomininko teisėmis gyvena iki šiol, nors ieškovas su ja nuomos sutarties nėra sudaręs. Nors 1964 m. CK 322 str. numato rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties formą, tačiau jos šio reikalavimo nesilaikymas nereiškia, kad tarp šalių nebuvo susiklostę ginčo gyvenamosios patalpos faktiniai nuomos teisiniai santykiai: ieškovas nuo 1992-11-17 žinojo, kad ginčo bute nuo 1987-10-20 gyvena atsakovė aš su šeima, neprieštaravo dėl to, nereiškė reikalavimų išsikelti, tuo pačiu leisdamas naudotis butu;
4. Atsakovų šeima perėmė visus D. Z. įsipareigojimus pagal su ja sudarytą nuomos sutartį, atsakovai mokėjo visus mokesčius, kuriuos iki atsakovų mokėjo D. Z.. Tad, darytina išvada, kad atsakovai, apsigyvenę ginčo bute, mokėjo visus mokesčius, kokius mokėjo iki išsikėlimo nuomininkė D. Z., todėl susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip nuomos santykiai;
5. Apeliantė kreipėsi į atsakovą, prašydama sudaryti su ja nuomos sutartį, tačiau 2010-10-20 raštu Nr. SD-7534(6.1) ieškovė paaiškino, kad apeliantė gyvena ginčo bute neteisėtai ir tik orderio, sprendimo apie suteiktą gyvenamąjį plotą pagrindu su ja galėtų būti sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis;
6. Savavališką patalpų užėmimą paneigia byloje surinkti įrodymai. Byloje pateiktas ieškovo išrašas apie atsakovų įregistravimą ginčo patalpose (I. J. įregistruota 1987-10-20, V. V. - 2002-11-22, A. V. - 2010-10-19, po to, kai buvo įregistruota ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą) netiesiogiai patvirtina atsakovų apsigyvenimo patalpose teisėtą pagrindą ir tai, kad ieškovas teisėtumo faktą pripažino. Teisinę asmens registraciją vykdė ir vykdo atitinkama valstybinė institucija ir tik esant teisėtam pagrindui. Iki ginčo patalpos perdavimo administracinio akto pagrindu privatinės nuosavybės teise ieškovą ir atsakovus siejo nuomos teisiniai santykiai. Todėl teiginys, kad atsakovų iškeldinimas iš ginčo patalpos, kaip pažeidusių savininko teises ir apsigyvenusių patalpose be teisinio pagrindo, yra nepagrįstas;
7. Laikotarpiu nuo 1987 m. iki 2003 m. apeliantė buvo ne kartą atėjusi į savivaldybę, reikalaudama privatizuoti butą arba duoti atsakymą, kodėl neleidžia privatizuoti buto, tačiau ieškovas nieko neatsakė. Laukdama atsakymo, ji ieškoj buto privatizavimo dokumentų, kadangi ieškovas tvirtino neturįs jų. Vis tik Alytaus miesto savivaldybė savo archyve rado ir 2003-04-03 išdavė 1992-11-17 pareiškimą dėl leidimo privatizuoti butą, 1992-11-17 pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą ir 1992-11-17 Taupomojoje kasoje sumokėtų pinigų už dokumentų įforminimą kvito kopijas. Radus šiuos dokumentus, vėl kreipėsi į ieškovą, prašydama spręsti buto privatizavimo klausimą, tačiau Turto valdymo departamento darbuotoja paaiškino, kad butas netgi neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, niekas atsakovų šeimos neveja iš buto, papriekaištavo, ko čia vaikšto ir trukdo, anot jos. Kadangi ieškovo atsakinga darbuotoja atsakovus užtikrino, kad jie gali gyventi, todėl toliau ramiai gyveno;
8. Ieškovas, remiantis LR CPK 83 str., atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pateikdamas ieškinį, ieškovas suformulavo iš esmės vieną reikalavimą - iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, kuris turi būti apmokestinamas pagal LR CPK 80 str. 1 d. 2 p., kaip vienas reikalavimas, ir išieškomas LR CPK 96 str. tvarka. Kaip teismas nurodė, išieškotino žyminio mokesčio iš atsakovų dydis yra 144 litai, tačiau teismas iš atsakovų valstybei sumoje priteisė 291 litą žyminio mokesčio, t.y. 147 litais daugiau, taip pat priteistą žyminį mokestį paskirstė atsakovams neproporcingai. Šioje dalyje teismo sprendimas yra nepagrįstas teise ir todėl naikintinas arba keistinas, atsižvelgiant į bylos baigtį.

Prisidėjimu prie atsakovės I. J. apeliacinio skundo atsakovai V. V. ir V. V. (3 t., b. l. 32) prašo atsakovės I. J. apeliacinį skundą patenkinti tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti jos apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į atsakovės I. J. apeliacinį skundą ieškovė (3 t., b. l.24-27) prašo atsakovės I. J. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

1. Alytaus rajono apylinkės teismas nustatė, kad apeliantai į Savivaldybės būstą įsikėlė be nuomos sutarties, tačiau teismas, nepaisydamas CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų - tinkamai taikyti įstatymus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesiėmė teisinių priemonių tokiam pažeidimui panaikinti (CK 6.612 straipsnis).
2. Savivaldybės nuomone, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, pirmiausia turi pasirūpinti savavališkai patalpas užėmę tėvai (ir tik jiems neišgalint - valstybė per savo institucijas), ir taip pat privalo užtikrinti kad nebūtų pažeistos kitų asmenų - būtent patalpų savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių išsinuomoti socialinį būstą, teisės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės Alytaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės I. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl nuomos ir subnuomos teisinių santykių kvalifikavimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Alytaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 324 Alytaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komitetas 1979 m. vasario 15 d. išdavė orderį Nr. 107, suteikusį D. V. (dabar –Z.) teisę apsigyventi bute (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 54-55). Šeimos nariais įregistruoti tėvas J. A. ir sesuo I. V.. 1979 m. vasario 28 d. su D. V. buvo sudaryta šių patalpų nuomos sutartis. Vėliau 1985 m. kovo 12 d. Alytaus miesto butų ūkio tarnyba su D. V. sudarė neterminuotą Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį (1 t., b. l. 48–49).

Nuomos sutartis yra dvišalis sandoris, kuriuo nuomotojas įsipareigoja nuomininkui duoti daiktą laikinai valdyti ir naudotis už užmokestį, o nuomininkas - tvarkingai valdyti ir naudotis daiktu, mokėti užmokestį, o nuomai pasibaigus - daiktą grąžinti nuomotojui. Šios sutarties šalys sutarties sudarymo momentu susitaria dėl esminių sąlygų: kokį apibrėžtą individualiais požymiais daiktą perduos valdyti ir naudoti, to valdymo ir naudojimo sąlygas, terminus, užmokestį bei sutarties pasibaigimo ir pakeitimo pagrindus ir tvarką. Jeigu kai kurios sąlygos sutartyje neaptartos, jos šalims taikomos taip, kaip numato įstatymas.

Tuo metu gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentavę teisės aktai - Butų kodeksas, galiojęs iki 1998 m. liepos 1 d., ir 1964 m. Civilinis kodeksas nustatė gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pakeitimo ir pasibaigimo pagrindus ir tvarką.

Nuo 1987 m. spalio 20 d. pagrindinės nuomininkės D. V. (dabar Z.) leidimu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), subnuomininko teisėmis apsigyveno I. V. (dabar J.), jos sutuoktinis R. V. ir jų sūnus V. V. (1 t., b. l. 47). 1997 m. mirė R. V. (2 t., b. l. 10). Apeliantės sūnus V. V., susituokęs su V. V. ir gimus jų sūnui A. V., visi kartu toliau gyveno ginčo bute. Pagrindinė nuomininkė iš šių gyvenamųjų patalpų išsikėlė. Pagrindinė nuomininkė, įsikėlusius gyventi į ginčo butą atsakovę su šeima, ginčo bute priregistravo (1 t., b. l. 92). Teismo posėdžio metu atsakovė I. J. patvirtino, jog su pagrindine buto nuomininke D. Z. jokie giminystės ryšiai nesieja, be to, už tai, kad pagrindinė nuomininkė leido apsigyventi jai išnuomotame bute atsakovų šeimai, sumokėjo pinigų sumą, kokią tiksliai, proceso dalyviai negali nurodyti, bet maždaug 11.000 Lt – 15.000 rublių (2 t., b. l. 114, 117).

Tuo metu, kai atsakovai apsigyvenimo ginčo bute, t.y. 1987 metais, galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas (Vyriausybės Žinios, 1964, Nr. 19 -138), kurio 336 straipsnyje buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomininkas, gavęs kartu su juo gyvenančių šeimos narių ir nuomotojo sutikimą, turi teisę subnuomoti gyvenamąją patalpą. Gyvenamosios patalpos subnuomos sutartis gali būti sudaroma tiek žodžiu, tiek raštu, tiek terminuotam, tiek neterminuotam laikui. Analogiškos įstatymo nuostatos buvo įtvirtintos ir tuo metu galiojusio Butų kodekso 76 straipsnyje (Vyriausybės Žinios, 1982, Nr.: 34 -377). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos ir šalių paaiškinimų, ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, sudaryta su pagrindine nuomininke, šioje byloje dalyvaujančiu trečiuoju asmeniu D. Z., iki šiol yra nenutraukta. Trečiasis asmuo D. Z. už tam tikrą mokestį žodiniu susitarimu atsakovės šeimai leido neterminuotai gyventi jai išnuomotose patalpose.Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie tarp šalių susiklostę santykiai atitiko tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus subnuomos santykius. Apie tai, kad D. Z. subnuomojo patalpas atsakovės šeimai, patvirtino ji pati savo atsiliepime į ieškinį, ir teismo posėdžio metu. Tuo metu, kai atsakovų šeima apsigyveno subnuomojamame bute, galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos nenumatė nuomotojo rašytinio sutikimo dėl gyvenamųjų patalpų subnuomos. Tai reiškia, kad subnuomos santykiams atsirasti, galioję teisės aktai nenumatė pareigos gauti rašytinį nuomotojo, šiuo atveju ieškovės, sutikimą. Apie tai, kad ginčo bute gyvena ne pagrindinė buto nuomininkė, o subnuomininkai, ieškovė visą laiką žinojo, šiuo metu šitos aplinkybės taip pat neneigia, ir dėl to neprieštaravo. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad toks gyvenamųjų patalpų perdavimas neatitiko 1964 m. Civilinio kodekso trisdešimtojo skirsnio nuostatų, reguliavusių gyvenamųjų patalpų nuomos santykius, todėl atsakovų apsigyvenimas ginčo bute yra neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš prieš tai aptartų teisės aktų analizės ir tarp šalių susiklosčiusių santykių, darytina priešinga išvada. Vadovaujantis tuo metu galiojančių 1964 m. Civiliniam kodekso ir Butų kodekso anksčiau minėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad ieškovei ilgą laiką žinant, jog ginčo bute gyvena atsakovai ir nereiškiant dėl to jokių prieštaravimų, tarp ieškovės ir atsakovų susiklostė subnuomos teisiniai santykiai.

1964 metų Civilinio kodekso (Vyriausybės Žinios, 1964, Nr. 19 -138) 325 straipsnyje buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota arba terminuota. Kaip jau buvo minėta, ieškovės su trečiuoju asmeniu gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaryta neterminuotai. Žodinė sutartis laikoma sudaryta nuo šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų arba leidimo apsigyventi gyvenamojoje patalpoje dienos (1964 m. CK 325 str.). Trečiojo asmens D. Z. ir atsakovų subnuomos sutartis buvo žodinė ir laikytina, jog ji sudaryta nuo leidimo apsigyventi ginčo bute dienos, t.y. nuo 1987 m. spalio 20 d. (1 t., b. l. 47). Tiek pagal 1964 m. Civilinio kodekso 338 straipsnį, tiek pagal Butų kodekso 80 straipsnio nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai pasibaigus, kartu pasibaigia ir subnuomos sutartis. Tokia pati nuostata išliko ir šiuo metu galiojančiame Civilinio kodekso 6.597 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, kartu pasibaigia ir subnuomos sutartis. Subnuomininkas, atsisakęs išsikelti iš patalpos, iškeldinami per teismą ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasikeitus gyvenamosios patalpos savininkui 2010 metais ir gyvenamosios patalpos nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, šiuo atveju Alytaus miesto savivaldybei, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis išliko galioti (Civilinio kodekso 6.585 str.), todėl pagrįstai laikė, kad visą ginčo laikotarpį teisėta patalpų nuomininke buvo ir yra D. Z.. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno be jokio teisinio pagrindo. Priešingai, neginčijamai nustatyta, kad nuomos sutartis su pagrindine nuomininke iki šiol nėra nutraukta, tai reiškia, kad esant galiojančiai pagrindinei nuomos sutarčiai su trečiuoju asmeniu D. Z., galioja ir subnuomos sutartis, sudaryta tarp D. Z. ir atsakovų.

Civilinio kodekso 6.595 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu subnuomos sutartis sudaryta nenurodant termino, nuomininkas privalo prieš tris mėnesius įspėti subnuomininką apie subnuomos sutarties nutraukimą. Jeigu subnuomininkas atsisako patuštinti gyvenamąją patalpą, jis turi būti teismo tvarka iškeldintas ir kita gyvenamoji patalpa jam nesuteikiama. Tai reiškia, kad subnuomos sutartis gali būti nutraukta tik pareikalavus pagrindinei nuomininkei D. Z., arba pasibaigus pagrindinės nuomos sutarties galiojimui. Apeliantė I. J. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nuomos sutartis su D. Z. yra pasibaigusi Civilinio kodekso 6.609 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais, kadangi nuomos sutartis yra dvišalis sandoris, kuriuo nuomotojas įsipareigoja nuomininkui duoti daiktą laikinai valdyti ir naudotis už užmokestį, o nuomininkas – tvarkingai valdyti ir naudotis daiktu, mokėti užmokestį, o nuomai pasibaigus – daiktą grąžinti nuomotojui. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors ir pagrindinė nuomininkė D. Z. išsikėlė gyventi kitur, tačiau ji ginčo buto nuomotojui negrąžino, o leido bute vietoje savęs gyventi subnuomininkams. Tai reiškia, kad pagrindinė nuomininkė neišreiškė valios nutraukti nuomos sutartį su ieškove, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartis su D. Z. iki šiol yra galiojanti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms ir byloje nesant duomenų apie tai, jog numos sutartis su pagrindine nuomininke būtų nutraukta arba subnuoma būtų pripažinta neteisėta, darytina išvada, kad atsakovė ir jos šeimos nariai V. šeima (CK 6.588 str.), ginčo bute iki šiol gyvena teisėtai žodinės subnuomos sutarties, sudarytos 1987 m. spalio 20 d., pagrindu. Taigi, esant galiojančioms nuomos ir subnuomos sutartims, nėra teisinio pagrindo iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (CK 6.597 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, todėl atsakovės I. J. apeliacinis skundas dalyje, kuria prašoma ieškovės ieškinį atmesti, tenkinamas. Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad ieškovės ieškinys visiškai nepagrįstas, dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes tai neturės jokios teisinės reikšmės.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsakovės pripažinimo pagrindine ginčo buto nuomininke.

Atsakovei I. J. 1987 m. apsigyvenus bute (duomenys neskelbtini), galiojusio Butų kodekso 80 straipsnyje buvo nustatyta, kad piliečiai, gyvenantys nuomininko gyvenamojoje patalpoje pagal subnuomos sutartį, savarankiškos teisės į šią patalpą neturi nepriklausomai nuo gyvenimo joje laiko. Analogiška nuostata buvo ir 1964 metų CK 338 straipsnyje, tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 6.597 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad pasibaigus nuomos santykiams tarp nuomininko ir nuomotojo, nesvarbu, kokiais pagrindais ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko subnuomininkai gyvena šioje patalpoje, automatiškai pasibaigia ir subnuomininkų teisė naudotis tokia patalpa. Taigi, nustatyta aplinkybė, kad atsakovė ir jos sūnus su šeima ginčo bute teisėtai gyvena iki šiol subnuomos pagrindu, savarankiškos nuomos teisės į šią patalpą jie neturi ir negali įgyti, todėl šis apeliantės I. J. argumentas yra nepagrįstas.

Dėl ginčo patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.

1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 (Vyriausybės Žinios, 1991, Nr. 17 -449) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Nustatyta, kad atsakovė I. J. dar 1992 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į tuometinę Alytaus miesto valdybą dėl leidimo privatizuoti butą, kuriame ji gyveno su šeima, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 47, 2 t., b. l. 17–23), sumokėjo pradinę įmoką (2 t., b. l. 16), tačiau jai butą privatizuoti nebuvo leista.

Kaip jau buvo minėta, atsakovė I. J. ginčo bute visą laikotarpį gyveno subnuomininko teisėmis, t.y. ji ir jos šeimos nariai nebuvo buto (duomenys neskelbtini), pagrindiniai nuomininkai, su kuriais būtų buvusi sudaryta su Alytaus miesto valdyba nuomos sutartis. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovė yra pripažinta trečiojo asmens, pagrindinės buto nuomininkės šeimos nariu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nors ir nustatytu laiku I. J. kreipėsi į Alytaus miesto valdybą su pareiškimu pirkti privatizavimo objekto statusą atitinkančias patalpas (duomenys neskelbtini) bei sumokėjo pradinę įmoką už butą, tačiau nei atsakovė I. J., nei jos šeimos nariai neatitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 str. įtvirtinto subjekto, turinčio teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, sampratos, dėl ko jai pagrįstai nebuvo leista privatizuoti ginčo buto.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus atsakovės I. J. apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad apskųstojo teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovės I. J. priešieškinis, yra teisėta ir pagrįsta. Taip pat įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo yra nepagrįstas, skundžiamas teismo sprendimas keistinas – ieškovės Alytaus miesto savivaldybės ieškinys atmestinas, skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria atsakovės I. J. priešieškinis atmestas, paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teismui nuspendus atmesti tiek ieškinį, tiek priešieškinį, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 5 d.). Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės I. J. valstybės naudai priteisė 145 Lt žyminio mokesčio. Ieškovė Alytaus miesto savivaldybė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus ieškovės ieškinį atmesti, žyminis mokestis iš atsakovės I. J. nepriteistinas. Pirmosios instancijos teismas patirtas pašto išlaidas, kurios sudarė 54,55 Lt, atitinkamai priteisė iš atsakovų. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti tiek ieškovės ieškinį, tiek atsakovės I. J. priešieškinį, pirmosios instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš priešieškinį pareiškusios atsakovės I. J. (CPK 96 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta iškeldinti atsakovę I. J. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, o atsakovus V. V., V. V. su jų nepilnamečiu sūnumi A. V. iškeldinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į V. V. nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iškeldinimo vykdymą atidedant dvejiems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės Alytaus miesto savivaldybės ieškinį atmesti.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės I. J. priteista 145 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 27,27 Lt pašto išlaidų, iš viso 172,27 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt du litus 27 ct) valstybei, ir šią dalį išdėstyti taip: priteisti iš atsakovės I. J. (a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 54,55 Lt (penkiasdešimt keturis litus 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų V. V. ir atsakovės V. V. po73 Lt žyminio mokesčio ir 13,64 Lt pašto išlaidų, iš viso 86,64 valstybei, panaikinti.

Kitą Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                      Leonas Jachimavičius

                                                                                      Arūnas Rudzinskas

                                                                                      Egidijus Tamašauskas