Civilinė byla Nr. e2A-275-881/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00708-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.19.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams Č. K., Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) SEB bankas (perėmusi teises ir pareigas iš pradinės ieškovės AB „SEB lizingas“ (toliau – ir ieškovė, bankas) 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Vingriai“ 631 944,75 Lt ir solidariai iš AB „Vingriai“ bei Č. K. 199 561,50 Lt žalai atlyginti.

2.       Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad nutraukus patalpų, esančių Pramonės g. 141, Vilniuje (toliau – ir patalpos), finansinio lizingo sutartį, sudarytą tarp AB „SEB lizingas“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pramonės pastatų valdymas“, remiantis 2007 m. kovo 16 d. trišaliu susitarimu tarp AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“, nustojo galioti ir patalpų nuomos sutartis tarp UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“, pagal kurią faktiškai patalpomis naudojosi AB „Vingriai“, tačiau patalpos AB „SEB lizingas“ perduotos nebuvo. Ieškovė nurodė, kad nuostoliai – negautas nuomos mokestis už AB „SEB lizingas“ priklausančias ir neperduotas patalpas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d.

3.       Ieškovė AB SEB bankas 2019 m. liepos 1 d. patikslino ieškinio reikalavimus, prašydama priteisti: 1) iš atsakovės AB „Vingriai“ 153 230,36 Eur (91 521,32 Eur už 2010 metus; 61 709,04 Eur už 2011 metus) (631 944,75 Lt) nuostolių nuo 2010 m. sausio 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.; 2) solidariai iš atsakovų AB „Vingriai“ ir Č. K. 47 618,44 Eur (30 854,52 Eur už 2011 metus; 16 763,92 Eur už 2012 metus) nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarė civilinę bylą Nr. 2-1504-619/2018 sustabdyti, iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. B2-4166-661/2019 dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartimi pašalino iš bylos trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kadangi bendrovė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-640/2020 ieškovės AB SEB banko ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei: 1) solidariai iš atsakovų AB „Vingriai“ ir Č. K. 462 477,82 Eur nuostoliams atlyginti bei 6 proc. metines palūkanas, iš atsakovo Č. K. neviršijant 213 460 Eur; 2) subsidiariai iš atsakovų Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ 615 708,62 Eur nuostoliams atlyginti, 6 proc. metines palūkanas; 3) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-252-619/2020 buvo sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-242-640/2020.

7.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimu atsakovė AB „Vingriai“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, 2020 m. lapkričio 4 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

8.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria bankui iš atsakovės AB „Vingriai“ priteistas nuostolių atlyginimas, ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas nuostolių atlyginimo, priteisto ieškovei AB SEB bankui iš solidariojo atsakovo Č. K. ir subsidiariųjų atsakovų Š. K. bei „L&M International Trading Ltd.“, dydis ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalis, kuria nustatytas nuostolių atlyginimo, priteisto ieškovei AB SEB bankui iš solidariojo atsakovo Č. K. ir subsidiariųjų atsakovų Š. K. bei „L&M International Trading Ltd.“, dydis, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pakeitė ir ją išdėstė taip: „panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui“. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutarties dalį kasacinis teismas paliko nepakeistą.

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1790-562/2021 buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. 2-98-432/2021.

11.       Ieškovė AB SEB bankas 2022 m. gegužės 23 d. patikslintame ieškinyje nurodė, kad tiek pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-5066-661/2016, tiek apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-526-302/2016 konstatavo, jog 2009 m. rugpjūčio 25 d., nutraukus su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą lizingo sutartį, nutrūko ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bei AB „Vingriai“ 2005 m. rugsėjo 9 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis, atsirado pareiga AB „Vingriai“ iki 2010 m. sausio 30 d. atlaisvinti ieškovei priklausančias patalpas. AB „Vingriai“ patalpų negrąžino ir ėmėsi kitų priemonių, kuriomis buvo apsunkintas patalpų grąžinimas ieškovei, t. y.:

11.1.                      AB ,,Vingriai“ 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikė prevencinį ieškinį Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės teismui, prašydama: 1) uždrausti AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėja AB SEB bankas) iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; 2) uždrausti AB „SEB lizingas“ nutraukti 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 (vėlesnis Nr. 2-3432-101/2014) tenkino AB „Vingriai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudė AB „SEB lizingas“ iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB „Vingriai“ būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą AB „Vingriai“ raštu neįspėjus prieš 18 mėnesių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu AB „Vingriai“ ieškinį atmetė ir panaikino laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės patalpoms galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

11.2.                      2011 m. rugsėjo 8 d. „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ Vilniaus apygardos teismui pateikė netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėja AB SEB bankas) ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiomis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. finansinio lizingo sutartį, 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria AB „SEB lizingas“ nuosavybės teise iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsigijo nekilnojamąjį turtą – gamybos patalpas, Vilniuje, Pramonės g. 141, už 10 000 000 Lt, ir 2009 m. spalio 8 d. susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos; 2) taikyti restituciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 (vėlesnis Nr. 2-2593-275/2015) taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštavo AB „SEB lizingas“ gamybines patalpas Vilniuje, Pramonės g. 141; 2) paskyrė AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja; 3) uždraudė AB „SEB lizingas“ disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį, paskirdamas patalpų saugotoja AB „Vingriai“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė ieškinį ir panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės ieškovės patalpoms galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

12.       Ieškovė AB SEB bankas 2022 m. liepos 21 d. paskutiniu ieškinio patikslinimu prašė priteisti ieškovei 562 991 Eur solidariai iš atsakovų Č. K., Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ (toliau visi kartu – ir atsakovai), apribojant atsakovo Č. K. atsakomybę 413 394 Eur, atsakovo Š. K. atsakomybę – 393 204 Eur. Kadangi AB „Vingriai“ Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimu buvo pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, 2020 m. lapkričio 4 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir negalimas jos teisių perėmimas, prašė civilinę bylą atsakovės AB „Vingriai“ atžvilgiu nutraukti. Ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis:

12.1.                      AB „Vingriai“, kurios vadovu buvo atsakovas Č. K., ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kuriai atstovavo atsakovas Č. K., 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, nuomos sutartis. Kadangi UAB „Pramonės pastatų valdymas“ turėjo finansinių sunkumų, 2007 m. kovo 16 d. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė finansinio lizingo sutartį, pagal kurią bankas įsigijo patalpas ir perdavė jas naudotis UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Tokiu būdu buvo finansuojama UAB „Pramonės pastatų valdymas“ veikla. Tą pačią dieną (2007 m. kovo 16 d.) UAB „Pramonės pastatų valdymas“, AB „Vingriai“ ir AB SEB bankas sudarė papildomą trišalį susitarimą, kuriame sulygo, kad AB SEB bankui nutraukus patalpų lizingo sutartį, tuo pat metu pasibaigs ir nuomos sutartis. Faktiškai patalpomis naudojosi AB „Vingriai“. Lizingo sutartis buvo pažeista ir nutraukta dėl esminio pažeidimo. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sutiko atlaisvinti patalpas ir perduoti jas bankui iki 2010 m. sausio 30 d., bankas suteikė beveik 4 mėnesių terminą atlaisvinti jam priklausančias patalpas ir grąžinti jas bankui, šią pareigą turėjo vykdyti ir AB „Vingriai“ pagal šalių sudarytą trišalį susitarimą. Ieškovė prašė priteisti nuostolių, kuriuos sudaro už patalpų nuomą negautos pajamos, kurias ieškovė būtų gavusi, jei atsakovai būtų laiku grąžinę patalpas, atliginimą.

12.2.                      AB „Vingriai“, Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. veiksmai buvo nukreipti prieš banką, siekiant neatlygintinai naudotis banko turtu. Bankas buvo vienintelis ir teisėtas patalpų savininkas, o AB „Vingriai“ neturėjo teisinio pagrindo neatlygintinai naudotis banko turtu. Atsakovai Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. suprato ir žinojo, kad bendrovė AB „Vingriai“ neteisėtai naudojosi banko turtu, pažeisdami banko teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

12.3.                      Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas. Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jos sistemingai nevykdė. AB „Vingriai“, Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, inicijuodami nepagrįstus teisminius procesus prieš banką, kurių metu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, darančios bankui žalą. Č. K., ,,L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, pateikdami teismui net 6 prašymus dėl restruktūrizavimo bylų iškėlimo, visos bylos buvo nutrauktos, o AB „Vingriai“ faktinė padėtis žymiai pablogėjo.

12.4.                      AB ,,Vingriai“ vadovas Č. K. privalėjo vykdyti fiduciarines pareigas, veikti sąžiningai ir savo veiksmais (neveikimu) nedaryti žalos bankui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį, prastėjant bendrovės finansinei padėčiai Č. K. turėjo atsižvelgti ne tik į bendrovės, bet ir į kreditorių (banko) interesus. Kasacinis teismas išaiškino, kad, siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena iš jų – galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę. Č. K. padarytos žalos dydis yra 413 394 Eur (451 818 Eur nuomos mokestis atėmus 38 424 Eur, kuriuos sudaro nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčiai). Č. K. sukeltos žalos laikotarpis yra nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d., kai Č. K. nustojo eiti AB „Vingriai“ vadovo pareigas.

12.5.                      „L&M International Trading Ltd.“, kaip AB „Vingriai“ akcininkas, privalėjo elgtis sąžiningai, savo veiksmais (neveikimu) nedaryti žalos bankui. Atsakovas pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 dalį, 2.50 straipsnio 3 dalį, 6.248 straipsnio 3 dalį. „L&M International Trading Ltd.“ padarytos žalos dydis yra 562 991 Eur (615 708 Eur atėmus 52 717 Eur nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčius), žalos atsiradimo laikotarpis – nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.

12.6.                      Atsakovas Š. K. buvo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ tiesioginis akcininkas, kuriam priklausė 100 proc. bendrovės akcijų. Š. K. taip pat yra AB „Vingriai“ akcininko – „L&M International Trading Ltd.“ – vadovas bei vienintelis akcininkas. Būtent Š. K. buvo viso verslo faktinis naudos gavėjas ir asmuo, kuris kontroliavo tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek AB „Vingriai“ veiklą, darė įtaką bendrovių valdyme per valdymo organus bei tiesiogiai priėmė strateginius sprendimus. Š. K. sukelta žala yra 393 204 Eur (431 623 Eur atėmus 38 418,46 Eur nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir draudimo mokesčius). Š. K. savo veiksmais prisidėjo prieš žalos atsiradimo, kuomet inicijavo nepagrįstus teisminius procesus, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekė bankui užkirsti kelią atgauti patalpas, taip pat atliko kitus nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus. Laikinosios apsaugos priemonės Š. K. iniciatyva pradėtoje civilinėje byloje galiojo nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 8 d., žalos laikotarpis – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., žalos dydis – 393 204 Eur.

13.       Atsakovas Č. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis ieškovei priklausančias patalpas priėmė saugoti ne asmeniškai, o kaip AB ,,Vingriai“ vadovas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 4-ajame apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal AB „Vingriai“ prevencinį ieškinį AB „SEB lizingas“ dėl uždraudimo nutraukti patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti bankrutuojančią AB ,,Vingriai“ (civilinės bylos Nr. 2-155-807/2012). Minėto ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-362-565/2012, AB „SEB lizingas“ uždraudė iškeldinti AB ,, Vingriai“ iš patalpų ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB ,,Vingriai“ būtų trukdoma patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą AB „Vingriai“ raštu neinformavus prieš 18 mėnesių. Taigi, AB ,,Vingriai“ veiksmai, neišsikeliant iš patalpų, negali būti pripažinti neteisėtais, nes buvo vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o atsakovas nei užėmė patalpų, nei jas naudojo, nei turėjo pareigą jas perduoti ieškovei, todėl neatliko neteisėtų veiksmų. Be kita ko, atsakovės elgesys negalėjo sukelti ieškovei žalos. Ieškovė nebūtų galėjusi išnuomoti patalpų, kadangi patalpoms buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir patalpas buvo pavesta saugoti AB ,,Vingriai“.

14.       Atsakovas „L&M International Trading Ltd.“ atsiliepime nurodė, kad ieškinys nepagrįstas ir turi būti atmestas. Teigė, kad yra užsienio valstybėje registruotas subjektas, todėl pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 4 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnio nuostatas, ieškinys atsakovui „L&M International Trading Ltd.“ negalėjo būti pareikštas Vilniaus apygardos teisme, o privalėjo būti pareikštas atsakovo registruotos buveinės valstybės teisme, todėl ieškinys nagrinėjamoje byloje atsakovo atžvilgiu negalėjo būti priimtas. Ieškovė neįrodė AB ,,Vingriai“ akcininko „L&M International Trading Ltd.“ civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Be to,  Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011 taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo patalpas bei patalpų saugotoja paskyrė AB ,,Vingriai“ – šios laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2016 m. sausio 8 d., kai Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi jos buvo panaikintos. Taip pat civilinėje byloje Nr. 2-1801-486/2011 Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-362-565/2012, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė iškeldinti AB ,,Vingriai“ iš patalpų ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB ,,Vingriai“ būtų trukdoma patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir (ar) patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą AB ,,Vingriai“ raštu neinformavus prieš 18 mėnesių. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5066-661/2015 buvo patenkintas ieškovės vindikacinis ieškinys bei iš AB ,,Vingriai“ išreikalautos patalpos, savaime nereiškia, jog bendrovė patalpomis ieškovės nurodytą laikotarpį naudojosi (saugojo) neteisėtai. Teismo sprendime nebuvo atsižvelgta bei analizuota, kad ieškinyje nurodomą laikotarpį minėtų teismų nutarčių pagrindu AB ,,Vingriai“ ne tik buvo paskirta teisėta patalpų saugotoja, tačiau net buvo uždrausta ją iškeldinti iš patalpų. Ieškovė niekuomet neketino išnuomoti AB ,,Vingriai“ naudojamų patalpų, todėl pajamų už nuomą gavimas nebuvo realus. Net ir atgavusi patalpų valdymą (tai yra ketverius pastaruosius metus) ieškovė nesiėmė veiksmų patalpas išnuomoti ir jų neišnuomojo.

15.       Atsakovas Š. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas palaikė „L&M International Trading Ltd.“ atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad AB ,,Vingriai“ akcininko „L&M International Trading Ltd.“ direktoriaus Š. K. civilinė atsakomybė už AB ,,Vingriai“ veiksmus, naudojantis patalpomis, negali būti taikoma, kadangi tokia galimybė nenumatyta įstatyme. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta tik juridinio asmens dalyvio (akcininko, pajininko, dalininko) atsakomybė už juridinio asmens veiksmus (įsipareigojimus), tačiau nenumatyta, kad už juridinio asmens prievoles gali atsakyti ir to akcininko direktorius, kaip šiuo atveju – atsakovas Š. K.. Kitoks aiškinimas būtų teisiškai ydingas, kadangi prieštarautų imperatyviai įstatymo nuostatai bei panaikintų akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, esmę. Atsakovas Š. K. nėra ir negali būti laikomas AB ,,Vingriai“ faktiniu vadovu, kadangi pastaroji bendrovė turėjo vadovą. Pats Š. K. AB „Vingriai“ valdyme nedalyvavo, o buvo tik AB ,,Vingriai“ akcininko direktorius, juolab kad net negyveno Lietuvos Respublikoje. Ieškovės samprotavimai dėl Š. K. buvimo faktiniu AB „Vingriai“ vadovu yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

16.       Ieškovė AB SEB bankas dublike (dėl pradinio ieškinio) nurodė, kad nors atsakovai teigė esą AB „Vingriai“ teisėtai naudojosi patalpomis ir jas saugojo, tačiau laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir saugotojas paskirtas, remiantis AB „Vingriai“ prašymu, pareikštu 2011 m. rugsėjo 7 d., t. y. po to, kai ieškovė pareikalavo grąžinti patalpas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovams siekiant kuo ilgiau neatlygintinai naudotis patalpomis negali būti teisėtas pagrindas, atleidžiant atsakovus nuo atsakomybės. Negali būti pateisinama situacija, kai asmuo savo veiksmais susikuria sau naudingą padėtį (AB „Vingriai“ prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) ir prisiima pareigas (saugoti svetimą turtą), neatlygintinai naudojasi svetimu daiktu ir neigia savininko teisę kreiptis dėl jo pažeistų teisių gynimo. Atsakovų prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neeliminuoja žalos fakto, o tik patvirtina atsakovų nesąžiningumą ir tyčią.

17.       Atsakovas Č. K. triplike (dėl pradinio ieškinio) nurodė, kad jis perėmė patalpas saugoti ne savo, o jo vadovaujamos AB „Vingriai“ vardu. Laikinosios apsaugos priemonės ieškovės patalpoms buvo pritaikytos teismų nutartimis, todėl yra įsiteisėjusios ir galiojančios, laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumas negali būti kvestionuojamas. Ieškinys reiškiamas netinkamam atsakovui, t. y. Č. K., kuris ieškovės atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

18.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovės AB SEB banko ieškinį, pareikštą atsakovei AB „Vingriai“. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovui Č. K. iš ieškovės AB SEB banko 3 800 Eur bylinėjimosi išlaidas.

19.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 11 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui Č. K. iš ieškovės AB SEB banko 3 400 Eur bylinėjimosi išlaidas.

20.       Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. birželio 29 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą, priteisė iš ieškovės AB SEB banko atsakovei „L&M International Trading Ltd.“ 13 200 Eur, atsakovui Š. K. – 9 400 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomą sprendimą ir 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį paliko nepakeistus, priteisė iš ieškovės AB SEB banko atsakovui Š. K. 2 338,70 Eur, o atsakovui Č. K. – 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Teismas atmetė atsakovo Š. K. prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir atsakovo Č. K. prašymą priteisti jam iš ieškovės 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

21.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria palikti nepakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui šią bylos dalį nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalis, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovams Č. K., „L&M International Trading Ltd.“, Š. K. taikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat 2023 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo Š. K. prašymas skirti ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, paliko nepakeistą. Netenkino atsakovo Š. K. prašymo skirti ieškovei AB SEB bankui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos priteisiant atsakovui Š. K.. Netenkino atsakovo Š. K. prašymo nutraukti civilinės bylos dalį.

22.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2024 m. birželio 27 d. nutartimi: 1) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės AB SEB banko ieškinys, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė nurodytą bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; 2) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė nurodytą bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo dalį paliko nepakeistą; 3) Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikino; 4) netenkino atsakovo Č. K. prašymo dėl procesinės padėties pakeitimo.

23.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo, 2024 m. liepos 16 d. nutartimi ginčo šalims pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, įvertinus kasacinio ir apeliacinio teismo nutartyse išsakytas pastabas.

24.       Ieškovė AB SEB bankas 2024 m. spalio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovės AB „Vingriai“ procesinis elgesys civilinės bylos Nr. 2-3432-101/2014 nagrinėjimo metu pagal ieškovės AB „Vingriai“ prevencinį ieškinį atsakovei AB SEB bankui ir teismo argumentai šioje byloje patvirtina, jog AB „Vingriai“ ir jos vardu veikę asmenys turėjo nesąžiningą siekį sukurti civilinį procesą, o pareikštas ieškinys neatitiko elementarių ieškinio reikalavimų. Atsakovės AB „Vingriai“, o taip pat ir atsakovų Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ bei Š. K. siekis buvo vienintelis – pritaikius laikinąsias apsaugos priemones vilkinti susijusių bylų nagrinėjimą, trukdyti bankui perimti patalpas ir jomis naudotis neatlygintinai. Atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. 2011 m. rugsėjo 8 d. pareiškė nepagrįstą netiesioginį ieškinį, kurio esminis tikslas buvo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tęsti banko nuosavybės teisių pažeidimą. Atsakovų prašymu, teismų, t. y. Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė banko, kaip patalpų savininko, teisių suvaržymą, apribojo bet kokias banko teises disponuoti patalpomis, o taip pat jas valdyti ir jomis naudotis. Bankas ne tik negavo ekonominės naudos dėl naudojimosi patalpomis, bet dėl atsakovų inicijuojamų ginčų negalėjo kitaip patenkinti savo ekonominių interesų (pavyzdžiui, parduoti patalpas). Atsakovui Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovui, neabejotinai buvo žinomos aplinkybės, kad bankui nutraukus lizingo sutartį, AB „Vingriai“ privalo atlaisvinti patalpas, buvo žinomas 2009 m. spalio 8 d. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB SEB bankas sudarytas sutarimas dėl patalpų grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos. Č. K., kaip AB ,,Vingriai“ vadovas, turėjo pareigą vykdyti šį susitarimą, tačiau to neatliko, taip neužtikrindamas AB „Vingriai“ teisėto veikimo, sutarčių vykdymo, pažeisdamas banko teisėtą lūkestį atgauti savo turtą. Atsakovas Č. K. nesiėmė jokių priemonių, kad atsiskaitytų su banku. Jis, kaip AB ,,Vingriai“ valdymo organas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir protingumo standartai, aiškiai suprato, kad tiek AB „Vingriai“, tiek Č. K. neteisėtais veiksmais sukels žalą bankui, kurios AB „Vingriai“ nebus pajėgi atlyginti ir būtent tokių padarinių siekė, t. y. veikė tyčia.

25.       Atsakovas Č. K. 2024 m. spalio 21 d. atsiliepime į ieškovės rašytinius paaiškinimus nurodė, kad ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų faktinis pagrindas neatitinka reikalavimo toje dalyje, kuri vis dar yra nagrinėjama šioje byloje. Nėra prasmės šioje proceso stadijoje svarstyti AB „Vingriai“ civilinės atsakomybės ir kitų klausimų, kadangi AB „Vingriai“ buvo pašalinti iš bylos pačios ieškovės prašymu. Be to, nei AB „Vingriai“, nei Č. K. nebuvo nubausti už proceso vilkinimą ar kitokį piktnaudžiavimą. Ieškovė ignoruoja, kad perduotos iš naujo nagrinėti bylos dalies objektas turėtų būti tariama žala, padaryta laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tačiau rašytiniuose paaiškinimuose toliau samprotauja apie jos daiktinių teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju negali būti jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi atsakovo prašymu niekada nebuvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ieškovei. Visi ieškovės reikalavimai Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovui, tiek dėl jo, kaip AB „Vingriai“ direktoriaus, pagal CK 2.87 straipsnį, tiek ir kaip pažeidusio bendrąją pareigą elgtis taip, kad nebūtų padaryta žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis), ar nesavalaikiai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek ir kaip specifiškai konkrečiam kreditoriui žalą padariusio asmens vadovo – buvo atmesti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Be to, rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji negavo pajamų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurias buvo numačiusi gauti. Priešingai, ieškovė pateikė 2019 m. kovo 21 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Infina“, kurios pagrindu ieškovė pardavė patalpas už 701 999,99 Eur (kai už patalpų tariamą nuomą per beveik 4,5 metų pagal 2017 m. sausio 26 d. UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą turėjo gauti 483 459). Ieškovės pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nepagrindžia prarastų pajamų apskaičiavimo tikėtinumo, tariamai negautos pajamos neatitinka realumo kriterijaus. Ieškovės, kurios turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai naudojantis savo turtinėmis teisėmis kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės patvirtina, kad ji nesiekė tokio pelno (negautų pajamų), kokių priteisimo siekia šioje byloje. Nagrinėjamu atveju reikšmingi ir pačios ieškovės veiksmai vėliau taikant jai laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovė neveikė aktyviai, nesiekė pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atitinkamai, net jei ir būtų nustatyti kokie nors neteisėti Č. K., kaip AB „Vingriai“ direktoriaus, veiksmai, tai nėra atsakomybės subjekto, kuris tos žalos iš savo atstovo (direktoriaus) galėtų reikalauti, kadangi AB „Vingriai“ yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taigi, ieškovei neįrodžius, kad Č. K. tyčiniais neteisėtais veiksmais buvo siekiama padaryti AB SEB bankui nuostolius, kreipiantis su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir dėl to ieškovė faktiškai patyrė nuostolius (negavo pajamų), negalima spręsti dėl visų būtinųjų Č. K. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

26.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 30 d. sprendimu ieškovės AB SEB banko ieškinį atmetė,  paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.       Teismas nustatė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį) Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 (vėlesnis Nr. 2-2593-275/2015) bei Vilniaus miesto 4-tojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-181-807/2011 (vėlesnis Nr. 2-3432-101/2014), kurios ieškovės patalpoms galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Būtent šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

28.       Teismas nurodė ginčui spręsti aktualias faktines aplinkybes:

28.1.                      AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-030182, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nuosavybės teise įsigyti iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“ nekilnojamąjį turtą – gamybos patalpas Vilniuje, Pramonės g. 141, ir perduoti jas valdyti bei naudotis UAB „Pramonės pastatų valdymas“. AB „Vingriai“, kurios vadovas buvo atsakovas Č. K., ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė negyvenamųjų patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141 (toliau – ir patalpos), nuomos sutartį. AB „SEB lizingas“, AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarė trišalį susitarimą prie UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarytos lizingo sutarties, kuriuo susitarė, kad tuo atveju, jei finansuotoja AB „SEB lizingas“, įgijusi nuosavybės teisę į patalpas, nutrauktų su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą finansinio lizingo sutartį prieš terminą, tuo pat metu pasibaigtų ir nuomos sutartis. Lizingo sutartis dėl netinkamo jos vykdymo 2009 m. rugpjūčio 25 d. buvo nutraukta, o 2009 m. spalio 8 d. su UAB ,,Pramonės pastatų valdymas“ sudarytas susitarimas dėl turto grąžinimo ir jo atlaisvinimo tvarkos, pagal kurią turtas turėjo būti ieškovei grąžintas nė vėliau kaip iki 2010 m. sausio 30 d.

28.2.                      Tik 2011 m. birželio 3 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Pramonės pastatų valdymas“ patalpas formaliai perdavė ieškovei, tačiau patalpose veiklą vykdžiusi AB „Vingriai“ patalpų realiai neatlaisvino. 2011 m. birželio 3 d. formaliai grąžintas patalpas ieškovė perdavė UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o turto pasaugos sutartimi perdavė saugoti Č. K.. 2011 m. rugpjūčio 3 d. AB ,,SEB lizingas“ informavo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ apie pasaugos sutarties nutraukimą ir pareikalavo grąžinti saugomą turtą iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau patalpos nebuvo atlaisvintos ir grąžintos. Bankui priklausančiomis patalpomis naudojosi AB „Vingriai“, kuri vykdė patalpose ūkinę komercinę veiklą. Ieškovei priklausančiomis patalpomis nuo 2010 m. vasario 1 d. nepagrįstai, neturėdama tam teisinio pagrindo ir nemokėdama atlygio už naudojimąsi jai nepriklausančiu turtu, naudojosi atsakovė AB ,,Vingriai“, o tokia aplinkybė buvo konstatuota įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, priimtuose pagal ieškovės pareikštą vindikacinį ieškinį (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5066-661/2015; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-526-303/2016).

28.3.                      Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. ginčo patalpomis pradėjo naudotis kitas juridinis asmuo – UAB ,,Technometalas“.

28.4.                      Byloje taip pat nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. bendrovė „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ pateikė Vilniaus apygardos teismui netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, prašydami pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: 1) UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. finansinio lizingo sutartį; 2) UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį; 3) 2009 m. spalio 8 d. susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos; ir taikyti restituciją. Ieškovų prašymu ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštavo atsakovės AB „SEB lizingas“ gamybines patalpas Vilniuje, Pramonės g. 141; 2) paskyrė AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja; 3) uždraudė atsakovei disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011 pakeitė pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį dėl patalpų saugotojos, patalpų saugotoja paskirdamas AB „Vingriai“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesant įrodymų, pagrindžiančių, jog jau daugiau kaip 6 metus ginčo patalpas besinuomojanti AB „Vingriai“ netinkamai naudotų patalpas, t. y. ne pagal jų paskirtį, nesirūpintų išsinuomotu daiktu, iki bus išspręstas šalių ginčas pagal netiesioginį ieškinį, yra tikslinga areštuotų patalpų saugotoja paskirti jų faktinę naudotoją AB „Vingriai“; patalpose yra įregistruota ir AB „Vingriai“ buveinė. Procesinis sprendimas buvo grindžiamas tikslingumo ir ekonomiškumo kriterijumi, kadangi patalpų nuomininkė, naudodamasi patalpomis, kartu galės jas ir saugoti, neimdama už tai papildomo užmokesčio ir iš esmės nepatirdama papildomų išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 atmetė bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinį ir panaikino byloje 2011 m. rugsėjo 15 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą nepakeistą. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės ieškovės patalpoms faktiškai galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

28.5.                      Be to, byloje nustatyta, kad tuo pačiu metu, t. y. 2011 m. rugsėjo mėn. AB „Vingriai“, atstovaujama vadovo Č. K., pateikė teismui prevencinį ieškinį, prašydama: 1) uždrausti atsakovei AB SEB bankui iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; 2) uždrausti AB SEB bankui nutraukti 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 nutarė AB „SEB lizingas“ uždrausti iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB „Vingriai“ būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą (patalpų atlaisvinimą) AB „Vingriai“ raštu neįspėjus prieš 18 mėnesių. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-362-565/2012 nutarė Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog AB „Vingriai“ netinkamai naudotų patalpas. AB „Vingriai“ į ginčo patalpas iki 2007 metų investavo 2 932 098,87 Eur. Bendrovės veikla yra metalo apdirbimo staklių ir metalinių detalių, konstrukcijų gamyba, todėl bendrovės iškraustymas iš ginčo patalpų, kuriose yra ir įrenginiai, iki bus išnagrinėta byla, neišvengiamai lemtų veiklos sustabdymą, atsižvelgiant į tai, kad bendrovė šiuo metu turi finansinių sunkumų, privedus ją prie bankroto, atnaujinti bendrovės veiklą teismui išsprendus ginčą būtų neįmanoma. UAB „Staklija“ skaičiavimais, AB „Vingriai“ naudojamų įrenginių demontavimo, perkraustymo ir montavimo darbai kainuotų ne mažiau nei 683 503,24 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties nutraukimas sukeltų neproporcingus nuostolius ir neigiamas pasekmes bendrovei ir jos verslo partneriams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3432-101/2014 AB „Vingriai“ ieškinį atmetė ir panaikino Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2462-467/2014 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28.6.                      Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2016 m. liepos 12 d. Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, buvo išspręstas nagrinėjamos bylos ieškovės AB SEB banko ieškinys atsakovei AB ,,Vingriai“ dėl jos iškeldinimo iš ginčo patalpų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė vienodas išvadas, kad AB ,,Vingriai“ neturi teisės naudotis ginčo patalpomis, todėl ji iš jų iškeldinama, o patalpos perduodamos ieškovei (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5066-661/2016; Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-526-302/2016). Teismai, spręsdami atsakovės AB ,,Vingriai“ iškeldinimo klausimą, be kita ko, konstatavo ir nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems klausimas svarbias aplinkybes, t. y. kad ieškovei AB SEB bankui 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutraukus su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarytą lizingo sutartį, nutrūko ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bei atsakovės AB „Vingriai“ 2005 m. rugsėjo 9 d. sudaryta nuomos sutartis, o atsakovei atsirado pareiga atlaisvinti užimamas patalpas.

28.7.                      Bendrovė „L&M International Trading Ltd.“, būdama vienintele AB „Vingriai“ akcininke, 2014 m. liepos 14 d. sprendimu atstatydino Č. K. iš vadovo pareigų, o vadovu paskyrė Panamos Respublikos pilietį E. Q. R. M..

28.8.                      Faktinį patalpų valdymą ieškovė atgavo 2016 m. rugsėjo 29 d.

28.9.                      UAB „OBER-HAUS“ 2017 m. sausio 26 d. parengė patalpų – Gamybinės patalpos Vilnius, Pramonės g. 141 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 40839 VAT_2017 ALA HAN (toliau – ataskaita), kurioje nustatyta turto (patalpų) nuomos rinkos vertė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

28.10.                      Byloje esanti 2019 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtina, kad bankas patalpas pardavė UAB „Infina“ už 701 999,99 Eur.

29.       Dėl Č. K. veiksmų kvalifikavimo, veikiant kaip AB „Vingriai“ vadovui, ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė nurodė, kad atsakovas Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovas, ir veikdamas bendrovės vardu, žinodamas apie bendrovės sunkią finansinę padėtį (jau 2010 m. sausio 1 d. bendrovė buvo faktiškai nemoki), taip pat apie faktines aplinkybes, susijusias su patalpų neperdavimu bankui, 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikė prevencinį ieškinį Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės teismui, kuriuo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti bendrovę iš patalpų iki įsiteisės galutinis sprendimas kitoje byloje. Šio ieškinio pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, banko teigimu, buvo nepagrįstos ir nulėmė sąmoningą patalpų bankui perdavimo vilkinimą. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu – jo veiksmai buvo nukreipti ne į bendrovės finansinių sunkumų sprendimą ar išsaugojimą, bet į sąmoningą prievolių bankui vykdymo vilkinimą. Dėl šių veiksmų buvo uždelsta įkeisto turto realizacija, išaugo finansinis įsiskolinimas dėl susikaupusių palūkanų ir delspinigių, dėl to bankui buvo padaryta tiesioginė žala.

30.       Ieškovas siekia pripažinti buvusio AB „Vingriai“ vadovo Č. K. deliktinę atsakomybę dėl bankui padarytos žalos, atsiradusios kitose civilinėse bylose pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant dėl Č. K. atsakomybės būtina įvertinti jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų teisėtumą, rūpestingumą, pareigų vykdymą bei imperatyvių teisės normų laikymąsi. Taip pat turi būti nustatyta jo kaltė konkrečiam kreditoriui – bankui, kadangi minėtoje byloje Č. K. veikė ne kaip ieškovas, o kaip bendrovės atstovas.

31.       Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo fiduciarinės pareigos kreditoriams atsiranda tuomet, kai dėl augančių įsipareigojimų ima blogėti bendrovės finansinė padėtis. Tokiu atveju vadovas privalo derinti bendrovės ir jos kreditorių interesus bei veikti taip, kad vykdydamas pareigas bendrovei nepaneigtų kreditorių interesų.

32.       Banko teigimu, atsakovas Č. K. inicijavo restruktūrizavimo procesus, kurie vėliau buvo nutraukti dėl nepateiktų restruktūrizavimo planų. Ieškovės vertinimu, tai reiškia, kad Č. K., būdamas bendrovės vadovas, ne tik neteikė, bet ir nerengė šių planų, nors turėjo tokią pareigą. Tokiais veiksmais jis nesąžiningai pasinaudojo įstatymu numatyta restruktūrizuojamų bendrovių apsauga ir taip užkirto kelią bankui susigrąžinti turtą. Be to, jo veiksmai buvo tik formali imitacija, siekiant sudaryti įspūdį, kad stengiamasi atkurti bendrovės mokumą, nors realiai jokių veiksmų nebuvo imtasi.

33.       Teismas konstatavo, kad šioje byloje būtina nustatyti galimą AB „Vingriai“ nemokumo momentą ir įvertinti atsakovo Č. K. veiksmų teisėtumą bei rūpestingumą tuo momentu ir vėliau – tiek bendrovės, jos kreditorių, tiek tiesiogiai ieškovės atžvilgiu. Ieškovės teigimu, AB „Vingriai“ buvo nemoki jau 2009 metais, todėl Č. K., inicijuodamas restruktūrizavimo bylas ir pareikšdamas prevencinį ieškinį, elgėsi nesąžiningai banko atžvilgiu.

34.       Iš bylos medžiagos ir LITEKO duomenų teismas nustatė, kad AB „Vingriai“ vienintelio akcininko sprendimu keletą kartų buvo inicijuotos restruktūrizavimo bylos. Pirmoji byla iškelta 2010 metais, tačiau nutraukta nepateikus restruktūrizavimo plano. Antroji byla – 2012 metais, nutraukta dėl tos pačios priežasties. Vėlesnių bandymų metu (2014–2015 metais) teismai restruktūrizavimo bylų neiškėlė, nurodydami, kad bendrovė yra nemoki, o pateikti restruktūrizavimo planų metmenys neatitinka faktinių aplinkybių ir realumo kriterijų. Teismų vertinimu, restruktūrizavimo procesų inicijavimas savaime nepaneigia bendrovės pastangų įveikti finansinius sunkumus ir išsaugoti veiklą, ypač turint mintyje, kad AB „Vingriai“ tikėjosi tai padaryti padedant kreditoriams. Be to, bendrovės vadovas Č. K. veikė įgyvendindamas valdymo organų sprendimus, o vėlesni bendrovės sprendimai jau buvo priimami naujo vadovo, paskirto 2014 metais akcininko sprendimu. Vadovas, kaip bendrovės valdymo organas, privalėjo derinti visų interesų grupių – akcininkų, kreditorių ir kt. – interesus.

35.       Teismas atsižvelgė ir į LITEKO duomenis, kad pati ieškovė 2009 m. gruodžio 30 d. bei pakartotinai 2011 m. birželio 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama iškelti AB „Vingriai“ bankroto bylą. Tačiau šie prašymai buvo atmesti – tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-5940-619/2011. Tai rodo, kad teismas tuo metu nenustatė pagrindų bendrovei iškelti bankroto bylą.

36.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas AB „Vingriai“ bankroto bylą Nr. B2-1194-232/2020 (tuometinis bylos Nr. B2-3211-562/2016), 2016 m. kovo 8 d. nutartimi, kuria AB „Vingriai“ buvo iškelta bankroto byla, nustatė, jog AB „Vingriai“ buvo nemoki pagal 2015 m. balandžio 29 d. balanso duomenis, tačiau AB „Vingriai“ nepateikė 2014 metų finansinės veiklos rezultatų viešajam registrui. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad 2011 m. rugsėjo 1 d., t. y. prevencinio ieškinio pateikimo teismui dieną, AB „Vingriai“ dar buvo moki bendrovė, vykdė veiklą ginčo patalpose ir siekė tęsti šią veiklą būtent jose. Be to, bendrovės vadovas Č. K., būdamas ilgamečiu bendrovės vadovu (nuo 1998 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. liepos 14 d., pagal Juridinių asmenų registro duomenis – iki 2014 m. liepos 31 d., kuomet sprendimas buvo įregistruotas), vykdė AB „Vingriai“ tikslus. Būtent todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad šie veiksmai buvo tiesiogiai nukreipti prieš banko interesą susigrąžinti patalpas.

37.       Teismas įvertino atsakovo Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovo, elgesį dėl patalpų neperdavimo bankui, kai nuo 2010 m. vasario 1 d. bendrovė nepagrįstai naudojosi banko patalpomis, nes, kaip jau nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tai buvo daroma neturint tam teisinio pagrindo ir nemokant atlygio už naudojimąsi turtu, kuris nepriklausė bendrovei. 

38.       Teismas nustatė, kad ieškovės ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudaryta lizingo sutartis buvo nutraukta 2009 m. rugpjūčio 25 d., o 2009 m. spalio 8 d. su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ buvo sudarytas susitarimas dėl turto grąžinimo ir jo atlaisvinimo tvarkos, nustatant patalpų grąžinimo terminą (ne vėliau kaip iki 2010 m. sausio 30 d.), tačiau patalpos grąžintos nebuvo. Byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad bankas 2011 m. rugpjūčio 3 d. pranešimu pareikalavo bankrutuojančios UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratoriaus atlaisvinti ginčo patalpas ir įpareigoti trečiuosius asmenis atlaisvinti patalpas iki 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau buvo gauti duomenys, kad AB „Vingriai“ iškeldinimas iš ginčo patalpų truktų ne mažiau kaip 18 mėnesių ir kainuotų apie 2 360 000 Lt. Todėl neginčijama, kad AB „Vingriai“ patalpų bankui neperdavė. Tačiau, pasak teismo, svarbios kitos aplinkybės: AB „Vingriai“ siekė atkurti mokumą ir tęsti veiklą ginčo patalpose. Atsakovas Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovas, inicijavo restruktūrizavimo procesus ir, kaip minėta, 2011 m. rugsėjo mėn. gindamas bendrovės, kaip ieškovės patalpų teisėtos saugotojos, teises ir teisėtus interesus vykdyti ūkinę komercinę veiklą, pareiškė teisme prevencinį ieškinį, tikėdamasis išsaugoti teisę į patalpų naudojimą ir tolesnį veiklos vykdymą patalpose. Teismo vertinimu, nors AB „Vingriai“ ieškinys buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas, pats ieškinio pateikimas savaime nereiškia, kad AB „Vingriai“ netinkamai pasinaudojo teise kreiptis į teismą. Todėl teismas pripažino, kad atsakovas Č. K., turėdamas vienintelio akcininko sprendimą restruktūrizuoti bendrovę, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, siekdamas išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą ginčo patalpose. Teismo vertinimu, siekis išsaugoti šią teisę buvo pagrįstas ūkine logika ir atitiko AB „Vingriai“ interesus, o vadovo veiksmai neperžengia teisėtumo ribų ir neįrodo ieškovės teiginio, kad jie buvo tikslingai nukreipti prieš banką. Be to, atsakovas teigia, kad visus veiksmus derino su AB „Vingriai“ akcininku ir negalėjo numatyti, kad priimti verslo sprendimai galėtų nepasiteisinti ar kad bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinys dėl patalpų nuosavybės teisės perėjimo AB „SEB lizingas“ panaikinimo bus atmestas.

39.       Atsakovo Č. K., kaip AB „Vingriai“ direktoriaus, elgesį teismas įvertinto ir tuo pagrindu, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne tik AB „Vingriai“ inicijuotoje byloje, bet ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ prašymą, kurioje apeliacinės instancijos teismas ieškovės patalpų saugotoja paskyrė AB „Vingriai“, nors nei AB „Vingriai“, nei jos vadovas Č. K. nebuvo šios bylos dalyviai. Todėl teismas nusprendė, kad AB „Vingriai“ vadovas pakluso teismo sprendimui (nutarčiai), turinčiam įstatymo galią, ir turėjo pareigą jį vykdyti (CPK 18 straipsnis). Teismo vertinimu, nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo pripažinti, kad Č. K. atliko neteisėtus veiksmus, siekdamas apsunkinti ieškovės galimybę perimti patalpas iki laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos. Labiau tikėtina, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, siekė kito tikslo – išsaugoti bendrovės veiklą, vykdydamas sprendimus, priimtus bendrovės dalyvių. Byloje nėra duomenų, kad AB „Vingriai“ būtų nesilaikiusi teismo paskirtos patalpų apsaugos. Atsižvelgiant į susiklosčiusias faktines aplinkybes, t. y. ginčus dėl patalpų, bendrovės siekį toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą patalpose, kuriomis bendrovei buvo leista naudotis teismų sprendimų pagrindu, yra susijęs su ūkine komercine rizika, o ne su tyčiniais veiksmais, siekiant bendrovės veiklos tęstinumo bet kokia kaina, ignoruojant patalpų savininko (banko) interesus arba sukeliant jam žalą.

40.       Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog AB „Vingriai“ banko patalpomis naudojosi neatlygintinai. Todėl, ieškovės teigimu, bankui buvo padaryta žala atsakovo Č. K. veiksmais nuo 2010 m. vasario 1 d. (kai patalpos turėjo būti grąžintos bankui) iki 2014 m. liepos 1 d. (kai atsakovas buvo atstatydintas iš AB „Vingriai“ direktoriaus pareigų). Atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad su banku buvo deramasi dėl patalpų nuomos mokesčio dydžio, apmokėjimo tvarkos, mokesčio atidėjimo ar panašiai. Taip pat nėra duomenų, ar AB „Vingriai“, siekdama restruktūrizavimo proceso, nemokumo atkūrimo plane buvo numačiusi patalpų nuomos ar kitokį atlyginimą bankui už patalpų naudojimąsi. Tačiau atsakovas Č. K. nesiekė naudos sau ir sąmoningai nesiekė sukelti žalą ieškovei; jis veikė AB „Vingriai“ vardu ir interesais, įgyvendindamas akcininkų valinius sprendimus. Teismas pažymėjo, kad AB „Vingriai“ bankroto byloje 2019 m. birželio 17 d. nutartimi buvo patvirtintas banko finansinis reikalavimas, susijęs su negautomis pajamomis už patalpų naudojimą (618 004 Eur), vadovaujantis UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamojo turto 2017 m. sausio 26 d. turto vertinimo ataskaita, kurioje buvo nustatyta turto (patalpų) nuomos rinkos vertė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Todėl bankas formaliai įgyvendino teisę pareikšti reikalavimą faktiniam skolininkui. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad reikalavo iš AB „Vingriai“ atlyginti už naudojimąsi patalpomis, kol buvo taikomas ribojimas jas atlaisvinti pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir kad atsakovas Č. K. atsisakė mokėti. Teismas nusprendė, kad patalpų neperdavimą ieškovei iš esmės nulėmė nustatytos ir aptartos objektyvios priežastys.

41.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovo Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovo, sprendimai atlikti vienokius ar kitokius veiksmus buvo neatsargūs arba tyčiniai, nukreipti būtent banko nenaudai. Taip pat nebuvo įrodyta, kad atsakovas neveikė geriausiais bendrovės interesais, ir tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Bylos duomenimis, nebuvo keliamas klausimas dėl AB „Vingriai“ bankroto pripažinimo tyčiniu dėl bendrovės direktoriaus Č. K. neteisėtų veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad apsiribojimas deklaratyviais teiginiais apie civilinių bylų inicijavimą bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepakankamas atsakovo, kaip jau likviduotos ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro AB „Vingriai“, vadovo kaltei pagrįsti.

42.       Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, jog atsakovas Č. K. piktnaudžiavo teise į teisminę gynybą, inicijuodamas nepagrįstus teisminius procesus, pažeidė įstatymo imperatyvą ar tikslingai darė žalą ieškovui. Nenustačius, kad atsakovas Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovu, elgėsi nerūpestingai, neapdairiai ar atliko tikslingus veiksmus, trukdančius ieškovei naudotis patalpomis, nėra pagrindo taikyti atsakovo civilinę atsakomybę už ieškovo patirtus nuostolius, nes atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, net jei ir laikyti, kad atsakomybė dėl mokesčio už patalpų naudojimą bankui nemokėjimo tenka atsakovui Č. K., kaip bendrovės vadovui, ir kad jis atliko neteisėtus veiksmus, nėra priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, pasireiškusios negautomis pajamomis, praradus galimybę naudotis patalpomis. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovo civilinė atsakomybė dėl ieškovo nuostolių atlyginimo yra negalima.

43.       Dėl ieškovei AB SEB bankui padarytos žalos ir jos dydžio. Teismas konstatavo, kad atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. neteisėti veiksmai yra įrodyti pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis, 75 punktas). Tačiau aukštesnės instancijos teismas pavedė pirmosios instancijos teismui papildomai įvertinti, ar atsakovų iniciatyva pradėtos kelios civilinės bylos dėl ginčo patalpų naudojimo bei taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas ir draudimas iškeldinti AB „Vingriai“ – buvo siekis gauti nepagrįstą naudą ir ar šie veiksmai sukėlė ieškovei realią žalą.

44.       Teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog AB „Vingriai“ restruktūrizavimo procesai buvo inicijuoti atsakovei „L&M International Trading Ltd.“, kaip vienintelei akcininkei, pritarus ir patvirtinus restruktūrizavimo plano metmenis, taip pat bendrovės vadovui Č. K. kreipusis dėl restruktūrizavimo bylų iškėlimo. Ieškovės teigimu, atsakovė „L&M International Trading Ltd.“ piktnaudžiavo teise inicijuoti restruktūrizavimą ir tik imitavo siekį atkurti bendrovės mokumą.

45.       Teismas pritarė, kad 2014 m. liepos 14 d. akcininko sprendimu atstatydinus Č. K. iš AB „Vingriai“ vadovo pareigų ir paskyrus naujuoju vadovu Panamos Respublikos pilietį E. Q. R. M., taip pat pakeitus bendrovės buveinės vietą į Klaipėdą, kilo pagrįstų abejonių dėl akcininko veiksmų sąžiningumo kreditorių atžvilgiu. Be to, buvo inicijuota byla dėl draudimo ieškovei nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti AB „Vingriai“ iš ginčo patalpų. Šioje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios realiai trukdė ieškovei susigrąžinti valdomas patalpas.

46.       Atsižvelgdamas į atsakovės, kaip vienintelės akcininkės, priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų visumą, teismas įvertino, kad jų tikslas galėjo būti užkirsti kelią priverstiniam skolų išieškojimui, įskaitant ieškovės galimybę nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti AB „Vingriai“ iš patalpų. Teismas pažymėjo, kad apie šiuos sprendimus ir veiksmus turėjo žinoti ir atsakovas Š. K., kadangi jis buvo vienintelis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ akcininkas, taip pat vienintelis „L&M International Trading Ltd.“ akcininkas ir vadovas.

47.       Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. inicijavo teisminius procesus, kuriais siekė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokiu būdu apribojo banko galimybes atgauti patalpas. 2011 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismui jie pateikė netiesioginį ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis banko ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2007 m. kovo 6 d. sudarytą lizingo sutartį, 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei 2009 m. spalio 8 d. sudarytą sutartį. Šalių ginčas dėl sutarčių galiojimo buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. sausio 8 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016. Laikinosios apsaugos priemonės byloje galiojo nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Iš šio proceso nustatytų aplinkybių teismas nustatė, kad atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. veikė siekdami užkirsti kelią ginčo patalpų grąžinimui bankui. Žinodami, kad bankui nėra mokama už patalpų naudojimą, atsakovai suprato arba turėjo suprasti, jog dėl jų veiksmų ieškovei yra daroma žala.

48.       Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės negali būti vertinamos vienpusiškai. Atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. teigia, kad ieškovė neįrodė jų tiesioginio dalyvavimo AB „Vingriai“ veikloje ar sprendimų priėmime, ypač – sprendimų, susijusių su ieškove. Teismas sutiko, kad byloje nėra pateikta atsakovų nurodytus veiksmus (sprendimus) pagrindžiančių įrodymų, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnis. Ieškovė nenurodė ir nepateikė nei rašytinių įrodymų, nei liudytojų parodymų ar kitų įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių šias aplinkybes. Civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 ieškinį reiškė ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teikė ne tik atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K., bet ir kiti asmenys – UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“. Tačiau ieškovė šiems asmenims reikalavimų nereiškia ir jų veiksmų bei jų galimų padarinių (žalos atsiradimo) nevertina. Pareiga įrodyti akcininko bei Š. K. neteisėtus veiksmus ir jų sukeltą žalą bankui buvo išaiškinta aukštesnių instancijų teismų. Nors byla jau ne pirmą kartą perduodama nagrinėti iš naujo, o ieškovei buvo suteikta galimybė pateikti papildomus įrodymus, atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, ieškovė vis tiek nenurodė konkrečių AB „Vingriai“ vienintelės akcininkės „L&M International Trading Ltd.“ ir jos akcininko bei vadovo Š. K. veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį. Taip pat nebuvo atskirta šių atsakovų atsakomybė nuo kitų asmenų, dalyvavusių minėtoje byloje. Ieškovė iš esmės tik deklaratyviai remiasi tuo, kad Š. K. yra vienintelis „L&M International Trading Ltd.“ akcininkas ir vadovas, o ši bendrovė – vienintelė AB „Vingriai“ akcininkė, todėl esą tiesiogiai dalyvavo bendrovės valdyme. Ši aplinkybė nėra ginčijama, tačiau, neturint įrodymų, vien tik ieškovės prielaidomis grįsti šių atsakovų individualių veiksmų vertinimą banko atžvilgiu nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. tyčinių veiksmų banko atžvilgiu ieškovė neįrodė.

49.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė bankui padarytą žalą, pasireiškusią negautomis pajamomis už ginčo patalpų nuomą laikotarpiu, kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Žalos dydį grindė UAB „OBER-HAUS“ 2017 m. sausio 26 d. vertinimo ataskaita. Vertindamas šiuos argumentus, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika dėl negautų pajamų priteisimo. Tokiais atvejais būtina nustatyti: 1) ar pajamos buvo pagrįstai tikėtinos; 2) ar jos nebuvo gautos būtent dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių; 3) ar yra priežastinis ryšys tarp šių priemonių ir prarastų pajamų; 4) kokių veiksmų ėmėsi pats asmuo, kurio turtui buvo taikomi suvaržymai – ar siekė pakeisti ar panaikinti laikinas priemones, ar aktyviai valdė turtą iki jų taikymo ir jų galiojimo metu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad įrodinėjimo pareiga dėl negautų pajamų tenka ieškovei. Tačiau, kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nustačius patį negautų pajamų faktą, net ir nesant galimybės tiksliai apskaičiuoti jų dydį, teismas turi teisę šį dydį nustatyti pats, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir įrodymų vertinimo taisyklėmis.

50.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė realaus siekio nuomoti ginčo patalpas, kadangi į bylą nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Pasak teismo, bankas niekuomet neketino išnuomoti patalpų ir kad nebuvo realaus pajamų už nuomą gavimo pagrindo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų nuomą – tokių kaip banko valdymo organų sprendimai, susitarimai, nuomos skelbimai ar kiti įrodymai. Nei nuo 2010 m. vasario 1 d. (kai bankas pareikalavo grąžinti patalpas) iki 2011 m. rugsėjo 13 d. (kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės), nei nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. (kai patalpos buvo grąžintos bankui) iki 2019 m. kovo 21 d. (kai jos buvo parduotos), ieškovė nesistengė išnuomoti patalpų ir gauti pajamų už nuomą. Šią teismo išvadą patvirtina 2019 m. kovo 21 d. sutartis, esanti civilinėje byloje Nr. e2-242-640/2020, pagal kurią AB SEB bankas pardavė patalpas UAB „Infina“ už 701 999,99 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog patalpų nuomos pajamos būtų buvusios realios, tikėtinos ar planuotos, taip pat, jog bankas aktyviai siekė gauti nuomos pajamas iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

51.       Teismas nurodė, kad atsakovai byloje įrodinėjo, jog išnuomoti patalpas buvo neįmanoma dėl jų ypatumų, t. y.: 1) patalpos tuo metu neturėjo įėjimo. Atsakovų teigimu, šią aplinkybę patvirtina faktas, kad ieškovė teisme pareiškė ieškinį dėl servituto nustatymo (2016 m. lapkričio 3 d. priešieškinis civilinėje byloje Nr. 2-42621-912/2016), prašydama teismo nustatyti servitutą gretimoms patalpos, kad būtų galima patekti į savo patalpas, kurios neturėjo įėjimo. Šią aplinkybę patvirtino ir pateiktos patalpų schemos; 2) patalpos taip pat neatitiko priešgaisrinės saugos reikalavimų, kaip įrodyta į bylą pateikta S. M. konsultacine išvada, kurioje nurodyta, kad gamybos paskirties patalpos, turinčios tik vieną įėjimą iš lauko, negalėjo būti naudojamos pagal paskirtį (gamybos) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nes neatitiko gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų. Ieškovė šių faktinių aplinkybių nepaneigė, o tai sustiprina teismo išvadą, kad bankas neturėjo siekio patalpas nuomoti.

52.       Ieškovei neįrodžius suplanuoto ir realaus pajamų gavimo, naudojant ginčo patalpas, teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. bankui nuostolius (negautas pajamas).

53.       Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė ir nuostolių dydžio. Teismas šią išvadą grindė tuo, kad 2021 m. vasario 18 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2A-67-464/2021, nutarties 142–166 punktai) Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl nuostolių dydžio, nurodė, jog UAB „OBER-HAUS“ 2017 m. sausio 26 d. turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta turto nuomos rinkos vertė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-156-687/2015), todėl šioje ataskaitoje įvardyta patalpų nuomos rinkos vertė negalėjo būti naudojama. Ieškovė, nepaisydama minėtos nutarties išaiškinimo ir teismo pasiūlymo pateikti papildomus įrodymus, atsižvelgiant į aukštesnių teismų išaiškinimus, naujų ar kitų įrodymų nepateikė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

54.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – priteisti solidariai iš atsakovų Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. ieškovei AB SEB bankui 483 459 Eur nuostoliams atlyginti, atsakovo Č. K. atsakomybę apribojant 348 562 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

54.1.                      Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, kad atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. neteisėti veiksmai CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo prasme yra nustatyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 išaiškinta, kad civilinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymas nepripažįstamas teisės kreiptis į teismą suvaržymu. Asmuo, prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, turi numatyti, kad, jeigu ieškinys bus atmestas, jis gali turėti atlyginti atsakovui patirtus nuostolius. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad dėl atsakovų veiksmų, lėmusių laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatyta, ar dėl jų buvo padaryta žala ir kokio dydžio nuostoliai atsirado per konkrečius laikotarpius. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti žalos dydį ir priežastinį ryšį su banko teisių suvaržymu.

54.2.                      Kasacinis teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį nėra svarbu, kokie buvo atsakovų („L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K.) tikslai ar aplinkybės, susijusios su jų kreipimusi į teismą. Teismas nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai negali būti paneigti vien dėl to, kad jie turėjo teisę kreiptis į teismą ir nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Dėl to, net jei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jos buvo pritaikytos preliminariai įvertinus ieškinio pagrįstumą, tai neturi įtakos atsakomybės už žalą pritaikymui. Be to, kad ieškinys būtų pripažintas nepagrįstu ir atsakovų veiksmai – neteisėtais, būtina, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėtų.

54.3.                      Teismas neteisingai reikalavo, kad ieškovas įrodytų aplinkybes, kurios pagal teismų praktiką nebuvo būtinos įrodinėti. Teismas neteisingai nustatinėjo „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. dalyvavimą AB „Vingriai“ veikloje, jų tyčią ar veiksmų pasekmes, nors tai nėra reikšminga taikant atsakomybę pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį. Ieškovas prašė taikyti atsakomybę ne dėl jų vaidmens AB „Vingriai“, o dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, kasacinis teismas jau buvo nustatęs, kad šie veiksmai buvo neteisėti, todėl papildomi įrodymai apie šių atsakovų veiksmus nebuvo reikalingi. Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai reikalavo individualizuoti „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. veiksmus ir atskirti jų atsakomybę nuo kitų asmenų, nors jie veikia solidariai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį. Galiausiai, teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas turėjo reikšti ieškinį likviduotoms bendrovėms, nors šios nebeegzistuoja ir nebegali būti atsakovėmis civilinėje byloje.

54.4.                      Teismas pažeidė kasacinio teismo nurodymus ir neatskleidė bylos esmės, nes neišnagrinėjo, kokį poveikį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo ieškovės teisėms. Nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį buvo būtina vertinti, kaip suvaržymai paveikė banko galimybes disponuoti turtu ir dalyvauti civilinėje apyvartoje, pirmosios instancijos teismas to netyrė, nors ieškovė byloje pateikė įrodymus, kad banko teisės buvo visiškai apribotos būtent dėl šių priemonių.

54.5.                      Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos atsakovų prašymu dvejose bylose, ilgam laikotarpiui (nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d.) suvaržė banko turtines teises – apribojo jo galimybę atgauti patalpas, disponuoti jomis (parduoti, nuomoti ir pan.) bei gauti komercinę naudą. Be to, atsakovai pasiekė, kad patalpų saugotoju būtų paskirta pati neteisėtai patalpomis besinaudojusi AB „Vingriai“. Dėl šių veiksmų ieškovė negalėjo apginti savo teisių teisme, nes ieškinio nagrinėjimas buvo sustabdytas ir išspręstas tik po penkerių metų – 2016 metais. Tai rodo aiškų pritaikytų priemonių neigiamą poveikį banko teisėms ir interesams.

54.6.                      Ieškovė įrodinėjo, kad dėl neteisėtai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė žalą – negavo pajamų, nes negalėjo valdyti, nuomoti ar kitaip naudoti patalpų, kurias neteisėtai užėmė AB „Vingriai“. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo tinkamai neišnagrinėjo, nepasisakė dėl žalos, lygiavertės nesumokėtam (sutaupytam) nuomos mokesčiui, ir nepagrįstai reikalavo įrodymų apie tariamą banko ketinimą patalpas nuomoti ar parduoti, nors objektyviai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bankas net negalėjo jų valdyti ar jomis disponuoti. Taigi, teismas nepagrįstai konstatavo, kad žala neįrodyta, nors ieškovė jos atsiradimą grindė konkrečiais argumentais, kurių teismas nevertino.

54.7.                      Dėl neteisėto patalpų užvaldymo ieškovė patyrė žalą, kuri lygi nesumokėtam (sutaupytam) nuomos mokesčiui. Jei AB „Vingriai“ būtų veikusi teisėtai, būtų mokama bankui už naudojimąsi patalpomis. Nors nuomos sutarties nebuvo, bankas pateikė UAB „OER-HAUS“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, pagrindžiantį patalpų rinkos nuomos kainą, kuri laikytina žalos dydžiu. Ieškovė remiasi CK normomis ir teismų praktika, kuriose pripažinta, kad neteisėtu naudojimusi gauta nauda laikytina nuostoliais nukentėjusiajam. Precedentinėse bylose analogiškos situacijos buvo spręstos banko naudai, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių išaiškinimų neįvertino ir netaikė, nepagrįstai reikalavo įrodymų apie ketinimus išnuomoti patalpas tretiesiems asmenims. Tokiu būdu buvo pažeistas deliktinės atsakomybės principas ir bankui nesuteikta kompensacija už patirtą žalą.

54.8.                      Ieškovė remiasi 2017 m. sausio 26 d. UAB „OER-HAUS“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita kaip tinkamu įrodymu žalos – nesumokėto (sutaupyto) nuomos mokesčio – dydžiui pagrįsti. Ataskaitoje nuomos mokestis apskaičiuotas pagal rinkos kainą, taikant triple net (trigubas) principą, kai visas eksploatacines, komunalines, remonto, nekilnojamojo turto, žemės nuomos bei draudimo išlaidas padengia nuomininkas. Teismas nepagrįstai šį įrodymą atmetė. Žalos dydis – 483 459 Eur, apskaičiuotas nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Pridėtinės vertės mokesti (toliau – PVM) į šią sumą neįtrauktas, nes reikalaujama atlyginti nuostolius, o ne teikti paslaugą. Teismo pozicija, kad turėjo būti įrodytas ne tik nuomos mokestis, bet ir grynasis pelnas, yra netinkama – reikalavimas grindžiamas sutaupytu mokesčiu, kuris bet kokiu atveju būtų mokėtas.

54.9.                      Ieškovei padaryta žala – nesumokėtas nuomos mokestis – yra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. veiksmais, t. y. nepagrįstu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlygintini tik tie nuostoliai, kurie tiesiogiai kyla iš neteisėtų veiksmų. Priežastinis ryšys nustatomas dviem etapais: faktinis priežastinis ryšys – žala nebūtų atsiradusi be atsakovų veiksmų (lot. conditio sine qua non); teisinis priežastinis ryšys – žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų ir buvo numatoma kaip pasekmė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad netiesioginis priežastinis ryšys taip pat gali būti pagrindas civilinei atsakomybei, jei neteisėti veiksmai padėjo atsirasti ar padidėti žalai. Šiuo atveju neteisėtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tiesiogiai nulėmė ieškovės negautas pajamas.

54.10.                      Atsakovai „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K., inicijuodami laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, apribojo banko teisę valdyti, naudoti ir disponuoti savo turtu bei sudarė sąlygas AB „Vingriai“ neteisėtai, nemokamai naudotis banko patalpomis. Šios priemonės tiesiogiai lėmė banko negautas pajamas – nuomos mokesčio praradimą, ir taip prisidėjo prie žalos atsiradimo. „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. žinojo, kad AB „Vingriai“ neturi galimybės atsiskaityti su banku, tačiau vis tiek prisiėmė riziką, kuri realiai virto žala. Atsižvelgiant į tai, jų veiksmai yra neteisėti ir priežastiniu ryšiu susiję su bankui padaryta žala.

54.11.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad „L&M International Trading Ltd.“, kaip akcininkas, veikė nesąžiningai banko atžvilgiu – tiek inicijuodamas nepagrįstas laikinąsias apsaugos priemones, tiek neveikdamas, siekiant nutraukti neteisėtą patalpų naudojimą. Kadangi Š. K. buvo vienintelis „L&M International Trading Ltd.“ akcininkas ir vadovas, jo veiksmai taip pat laikytini nesąžiningais, nes jis faktiškai kontroliavo „L&M International Trading Ltd.“ ir turėjo asmeninį interesą gauti naudą iš tokio elgesio. Nors šis nesąžiningumas teisiškai nėra lemiamas taikant atsakomybę pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, jis parodo netinkamą procesinių teisių realizavimą ir sustiprina argumentą dėl žalos atsiradimo priežastinio ryšio su atsakovų veiksmais.

54.12.                      Tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui (šiuo atveju – Č. K.) galimas tik išimtiniais atvejais, kai jo veiksmai specifiškai ir nesąžiningai nukreipti prieš konkretų kreditorių – šiuo atveju banką. Tokiems veiksmams turi būti būdingas tyčinis ar akivaizdžiai aplaidus elgesys, kuris pažeidžia kreditoriaus teises, o ne vien bendras bendrovės nemokumo sukėlimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad Č. K. atsakomybė galėtų būti taikoma, jei būtų įrodytas jo nesąžiningumas banko atžvilgiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovas, veikė teisėtai – siekė bendrovės restruktūrizavimo, gynė bendrovės interesus, veikė akcininkų sprendimų pagrindu, o jo veiksmai nebuvo nukreipti konkrečiai prieš banką. Ieškovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka, teigdamas, kad Č. K. veiksmai visgi buvo tikslingai nukreipti į žalos bankui padarymą.

54.13.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė faktinį bendrovės nemokumą būtina sąlyga vadovo atsakomybei prieš kreditorius kilti. Vadovo fiduciarinės pareigos kreditoriams atsiranda ne tik bendrovei tapus nemokia, bet jau ir tada, kai jos finansinė padėtis tampa bloga (pavyzdžiui, bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, nors formaliai dar nėra nemoki pagal įstatymo kriterijus). Kasacinis teismas išaiškino, kad vadovo pareiga veikti kreditorių interesais atsiranda esant finansiniams sunkumams, o kritiniu laikotarpiu šie interesai net pradeda vyrauti. Tokiu atveju vadovas turi elgtis taip, kaip elgtųsi pats protingas kreditorius – nedaryti rizikingų sprendimų, saugoti bendrovės turtą ir nebloginti jos padėties. Vadovui taikytina atsakomybė, jei jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo savo veiksmais (ar neveikimu) pažeidžia kreditorių interesus. Nustatant atsakomybę, vertinama, ar vadovas elgėsi sąžiningai, protingai ir kaip kvalifikuotas verslininkas. Priešingas aiškinimas leistų išvengti atsakomybės net ir žinant apie sunkią bendrovės finansinę padėtį.

54.14.                      Atsakovo Č. K. veiksmai buvo neteisėti, nesąžiningi ir tyčiniai, siekiant padaryti žalą bankui. Č. K. veikė pagal koordinuotą planą su „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K., laikydamasis jų nurodymų. Č. K. buvo įsitikinęs, kad bankui nutraukus lizingo sutartį, AB „Vingriai“ privalo grąžinti patalpas, tačiau to nepadarė. Č. K. buvo žinoma apie AB „Vingriai“ finansinius sunkumus ir susitarimą su banku, tačiau jis nesistengė užtikrinti sutarties vykdymo. Č. K. sąmoningai leido AB „Vingriai“ naudotis banko turtu be atlygio, taip perkeldamas veiklos kaštus bankui ir ignoruodamas banko teisėtą lūkestį atgauti savo turtą. Be to, jis inicijavo restruktūrizavimo procesus, siekdamas apsunkinti banko teisės gynybą. Pirmosios instancijos teismas pripažino Č. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ bendrą veikimą, kuris buvo nukreiptas į neteisėtą patalpų naudojimą ir žalos bankui sukėlimą. Č. K. aiškiai žinojo apie neigiamas pasekmes ir veikė tyčia, nesikreipdamas į banką dėl atsiskaitymo ir vengdamas bet kokių atsakomybės užtikrinimo priemonių.

54.15.                      Atsakovai veikė koordinuotai ir turėjo aiškų tikslą vilkinti bylų nagrinėjimą, užsitikrinti kuo ilgesnį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir neteisėtai naudotis banko patalpomis neatlygintinai. Po lizingo sutarties nutraukimo buvo pasirašytas susitarimas dėl patalpų atlaisvinimo, kuris nebuvo vykdomas. Bankas, siekdamas apginti savo teises, inicijavo ieškinį dėl patalpų grąžinimo, tačiau Č. K. ir kiti atsakovai, siekdami vilkinti procesą, inicijavo prevencinius ieškinius ir prašymus dėl laikinosios apsaugos priemonių taikymo, kurie sustabdė banko veiksmus.

54.16.                      Be to, buvo inicijuoti net 6 nesėkmingi restruktūrizavimo procesai, keičiama AB „Vingriai“ buveinė ir vadovai, siekiant išvengti atsakomybės už naudojimąsi banko turtu. Atsakovai, įskaitant Č. K., žinojo apie bendrovės finansinius sunkumus ir nemokėjimą už patalpų naudojimą, tačiau nesiėmė jokių priemonių atsiskaityti su banku. Kasacinis teismas konstatavo „L&M International Trading Ltd.“ nesąžiningumą, ir pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Č. K. veikė koordinuotai su „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K..

54.17.                      Atsakovai siekė naudotis banko patalpomis neatlygintinai, vengdami tiek turto grąžinimo, tiek materialinės atsakomybės už naudojimąsi turtu. Jie pasirinko elgesį, kuris prieštaravo sąžiningos verslo praktikos ir teisės normoms, ir jų veiksmai aiškiai buvo nukreipti į neteisėtą ir neatlygintiną naudojimąsi patalpomis ilgą laiką.

54.18.                      Atsakovams kyla solidarioji civilinė atsakomybė už bankui padarytą žalą, nes jie veikė bendrais veiksmais ir siekė to paties tikslo – naudotis banko patalpomis neatlygintinai. Solidarioji atsakomybė taikoma, kai keli asmenys kartu veikia neteisėtai, o žala atsiranda dėl jų veiksmų sąveikos. Atsakovai nedėjo pastangų sumažinti bankui padarytą žalą ir netgi siekė ją padidinti. Atsakovų elgesys, siekiant užkirsti kelią bankui atgauti patalpas ir gauti pajamas, vertinamas kaip nesąžiningas ir netoleruotinas. Tai sudaro pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę, nes atsakovų veiksmai buvo skirti piktnaudžiauti ir išvengti turtinės atsakomybės. Č. K. atsakomybė apribojama 348 562 Eur nuo 2011 metų iki 2014 metų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

55.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Č. K. prašo jį atmesti ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

55.1.                      Bylos nagrinėjimo metu buvo aiškiai nustatyta, kad AB SEB bankas turėjo galimybę įrodyti reikalavimus pirmosios instancijos teisme, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismas suteikė bankui pakankamai laiko ir priemonių įrodyti reikalavimus, tačiau bankas nusprendė iš esmės laikytis ankstesnės pozicijos ir nepateikė papildomų įrodymų, patvirtinančių reikalavimus dėl žalos, padarytos taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tai rodo, kad bankas nepasinaudojo teismo suteikta galimybe, o tik bandė tęsti bylos nagrinėjimą remiantis jau atmestais argumentais.

55.2.                      CPK 146 straipsnio 2 dalis numato, kad atsakovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo už laikinas apsaugos priemones, jeigu jos buvo taikytos klaidingai arba nepagrįstai. Tačiau šiuo atveju Č. K. negali būti atsakingas dėl žalos, nes jis neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bankui. Tai reiškia, kad pagal įstatymą Č. K. negali būti laikomas atsakingu už žalos atlyginimą.

55.3.                      Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovo, civilinė atsakomybė jau buvo išnagrinėta ir atmesta tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Dėl to nėra teisinio pagrindo tolesniems reikalavimams dėl jo atsakomybės. Teismuose jau buvo įvertinta, kad Č. K. veiksmai, susiję su AB „Vingriai“ veikla, nesukėlė teisinių pasekmių, o banko reikalavimai buvo atmesti. Be to, Lietuvoje galioja principas, kad vadovo atsakomybė už juridinio asmens veiklą gali būti vertinama tik pagal tam tikras teisines normas, kurias jau įvertino teismai ir kurie buvo nepalankūs bankui.

55.4.                      Pagal teisės aktus, bendrovės vadovas privalo veikti rūpestingai, apdairiai ir protingai. Teismas nustatė, kad Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovas, veikė pagal įstatymus ir nerizikavo bendrovės kreditorių interesais. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jis pažeidė savo pareigas. Atsakovas veikė kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, siekdamas išlaikyti AB „Vingriai“ veiklą. Jis derino veiksmus su akcininku ir nepriklausomai nuo galimų verslo sprendimų nesėkmių, jis negalėjo numatyti, kad jie gali sukelti nuostolius bankui.

55.5.                      Nesant tiesioginio priežastinio ryšio tarp laikinųjų apsaugos priemonių ir Č. K. veiksmų, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę už nuostolius, nes žala, dėl kurios bankas reikalauja kompensacijos, nebuvo tiesiogiai susijusi su jo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Č. K. nėra atsakingas už bankui kilusius nuostolius, todėl teismo sprendimas turėtų būti paliktas galioti.

55.6.                      Bankas neturi pagrindo manyti, kad buvo siekiama sukelti žalą bankui. Pagal pateiktą informaciją, Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovas, inicijavo restruktūrizavimo procesus, kad bendrovė galėtų atsigauti ir tęsti veiklą. Č. K. veiksmai buvo orientuoti į bendrovės interesų gynimą, o ne į žalos bankui padarymą. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo veiksmai buvo susiję su bendrovės veiklos išsaugojimu, todėl juos reikia vertinti kaip teisėtus, nes jie atitiko AB „Vingriai“ interesus.

55.7.                      Nustatyta, kad AB „Vingriai“ naudojosi banko patalpomis neatlygintinai. Atsakovas nebuvo pateikęs duomenų apie patalpų nuomos sąlygas ar susitarimus su banku dėl nuomos mokesčio, tačiau teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai buvo atlikti bendrovės interesų gynimo tikslu. Be to, banko finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti, remiantis patalpų vertinimo ataskaita, kuri nustatė patalpų nuomos rinkos vertę.

55.8.                      Teismas pripažino, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, siekė išsaugoti veiklos tęstinumą, o ne daryti žalą bankui. Teismo vertinimu, Č. K. veiksmai buvo susiję su bendrovės restruktūrizavimo procesu, kurio tikslas buvo išvengti bankroto ir išsaugoti darbo vietas bei bendrovės gyvybingumą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas buvo įsitikinęs, jog visi jo veiksmai buvo suderinti su bendrovės akcininkais ir teisėti.

55.9.                      Be to, teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne tik AB „Vingriai“, bet ir kitoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamos teisės į patalpas. Atsakovo veiksmai buvo įvertinti pagal teisėtumo kriterijus, nes jis tik vykdė teismo sprendimus ir buvo saistomas teismo nutartimis.

55.10.                      Teismas pripažino, kad atsakovas Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovas, veiksmais, susijusiais su bendrovės restruktūrizavimu ir patalpų naudojimu, nepažeidė banko interesų ir nepadarė žalos bankui. Tai buvo verslo sprendimai, susiję su bendrovės finansiniais sunkumais, o ne su tyčiniu tikslų sukelti žalą bankui.

55.11.                      Bankas teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės apribojo jo teises disponuoti patalpomis, tačiau ginčas susijęs ne su daiktinių teisių pažeidimu, o su galimai dėl jų kilusia žala. Laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti atsakomybę tik tuomet, jei teismas konstatuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo prašoma neteisėtai ir neatsakingai. Kadangi Č. K. pats nesikreipė dėl tokių priemonių taikymo, nėra pagrindo laikyti jo veiksmus neteisėtais ar susijusiais su bankui padaryta žala. Teismas nustatė, kad Č. K. veiksmai nesukėlė bankui žalos ir nesuvaržė jo teisių.

55.12.                      2017 m. sausio 26 d. UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra patikima ir neįrodo banko teigiamų aplinkybių. Pirmiausia, bankas nepateikė įrodymų, kad būtų praradęs pajamas, kurias planavo gauti, jeigu nebūtų buvę pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nebuvo pateikta duomenų apie patalpų nuomą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų, jog bankas, prieš taikant laikinąsias apsaugos priemones, tikrai buvo numatęs nuomoti patalpas. Nors bankas pripažįsta, kad patalpų valdymą jis atgavo tik 2016 m. rugsėjo 29 d., tačiau nepateikia nuomos sutarčių ar kitų įrodymų, jog patalpos buvo nuomojamos arba buvo planuojam jas nuomoti. 2019 m. kovo 21 d. sutartis rodo, kad patalpos buvo parduotos už 701 999,99 Eur, nors, pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, bankas galėjo gauti 483 459 Eur nuomos mokesčio per beveik 4,5 metų.

55.13.                      Ataskaitoje nebuvo atsižvelgta į esminius patalpų trūkumus. Patalpos, kurių plotas yra 7 749,56 kv. m, neturi atskiro įėjimo ir yra pasiekiamos tik per dvi siauras duris. Tai sumažina jų patrauklumą nuomai, o šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos vertinimo ataskaitoje. Atsakovas Č. K. pateikė rašytinius įrodymus, kad dėl šių trūkumų patalpos yra nepatrauklios nuomai, o tai paneigia vertinimo ataskaitoje nurodytą žalos dydį.

55.14.                      Pagal CK 6.249 straipsnį žala apima ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir negautas pajamas, tačiau negautos pajamos turi būti pagrįstos su tikrumu ir turi būti įrodytos, kad jos prarastos dėl neteisėtų veiksmų (šiuo atveju – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo). Teismas nurodė, kad negautos pajamos turi būti įrodytos aiškiai ir tiksliai, taip pat turi būti įvertintos pagal teisingus kriterijus. Tačiau nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto nuomos rinkos vertė nebuvo apskaičiuota atsižvelgiant į būtinas išlaidas (pavyzdžiui, pelno mokestį, eksploatacines išlaidas, remonto išlaidas), tai reiškia, kad šis apskaičiavimas neatitinka kasacinio teismo suformuotų kriterijų dėl negautų pajamų.

55.15.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos turi būti aiškinamos kaip grynasis pelnas, t. y. suma, kurią asmuo būtų gavęs po visų sąnaudų ir mokesčių. Pagal šią praktiką, siekiant įrodyti žalos dydį, turi būti pateikiami įrodymai, kad prarastos pajamos buvo tikėtinos ir įrodomos su pakankamu tikrumu. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje pateikta patalpų nuomos vertė nesiekia šių reikalavimų, nes nebuvo atsižvelgta į visas būtinąsias sąnaudas, kurios turėjo būti išskaičiuotos iš galimų nuomos pajamų.

55.16.                      Banko veiksmai, siekiant išnaudoti turtines teises, taip pat rodo, kad bankas nebuvo orientuotas į nuomos galimybes, o veikiausiai siekė parduoti patalpas. 2016 metais patalpos buvo parduotos, o ne išnuomotos, ir net 2011–2019 metais, kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje didėjo. Tai rodo, kad bankas, tikėtina, pasiektų didesnį pelną pardavęs patalpas, o ne jas nuomodamas.

55.17.                      Nepagrįsta banko pozicija, kad atsakovai turėtų būti solidariai atsakingi už bankui kilusius nuostolius, nes pagal kasacinio teismo praktiką solidarioji atsakomybė taikoma tik tada, kai nėra protingo pagrindo atsakomybę priskirti atskiriems asmenims. Atsakomybė turėtų būti dalinė, nes ginčo laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos skirtingais laikotarpiais, skirtingų asmenų iniciatyva ir motyvais. Todėl solidarioji atsakomybė šiuo atveju yra nepagrista.

56.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ prašo jį atmesti ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

56.1.                      Atsakovai sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau pabrėžia, kad svarbu išaiškinti tikrąsias priežastis, dėl kurių kilo ginčas tarp atsakovų ir banko.

56.2.                      Atsakovai, priešingai, nei teigia apeliantė, tvirtina, kad AB „Vingriai“ susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais dėl 2008–2009 metų pasaulinės ekonominės krizės, kurios pasekmės buvo ypač sunkios, nes AB „Vingriai“ pagrindiniai klientai buvo užsienio subjektai.

56.3.                      Apeliantė agresyviai gynė savo teises, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip nurodoma apskųstame sprendime, pažymėjo, kad apeliantė 2009 m. gruodžio 30 d. ir 2011 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl bankroto bylos AB „Vingriai“ iškėlimo, tačiau šie prašymai buvo atmesti, teismui nenustačius pagrindo kelti bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartyje, kuria AB „Vingriai“ buvo iškelta bankroto byla, teismas konstatavo, kad AB „Vingriai“ 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo moki bendrovė, ir tikėjo, jog ginčo patalpų išsaugojimas yra svarbus bendrovės veiklai. Ši teismo pozicija yra svarbi, nes ji patvirtina, kad tuo metu AB „Vingriai“ dar tikėjosi išsaugoti veiklą ginčo patalpose ir tai buvo teisėti verslo tikslai, o ne piktnaudžiavimas teisėmis.

56.4.                      Teismas taip pat pažymėjo, kad AB „Vingriai“, siekdama išsaugoti veiklą, inicijavo restruktūrizavimo procesus, o Č. K., būdamas bendrovės vadovu, 2011 m. rugsėjo mėn. inicijavo prevencinį ieškinį teisme dėl patalpų naudojimo. Nors šis ieškinys buvo atmestas, teismas pabrėžė, kad tai neįrodo, jog AB „Vingriai“ veiksmai buvo nukreipti prieš banko interesus. Atvirkščiai, teismas konstatavo, kad Č. K. veiksmai buvo apdairūs ir rūpestingi, siekiant išsaugoti bendrovės veiklą ir patalpas, taip pat pabrėžė, jog sprendimus dėl restruktūrizavimo priėmė bendrovės akcininkas, todėl vadovo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

56.5.                      Atsakovų veiksmai, susiję su ieškiniu dėl patalpų lizingo sutarties, pirkimo sutarties ir susitarimo dėl turto grąžinimo pripažinimo negaliojančiais, nebuvo neteisėti ar nesąžiningi. Atsakovai laikėsi teisės aktų, jų veiksmai buvo susiję su bendrovių teisėmis ir interesais. CPK 5 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Atsakovai nebuvo įpareigoti atlyginti nuostolius, jiems nebuvo skirtos baudos už piktnaudžiavimą teise.

56.6.                      Banko siekis susigrąžinti patalpas nesutapo su AB „Vingriai“ interesu išlikti rinkoje ir išlaikyti verslą. Atsakovai veikė siekdami užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą ir nematė realios grėsmės bankui, nes negalėjo numatyti, kad pastarojo veiksmai prieš AB „Vingriai“ sukels bendrovės bankrotą ir ilgalaikius teisminius ginčus. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad atsakovai, veikdami teisėtų verslo tikslų pagrindu, nepadarė bankui žalos.

56.7.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, kad AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“, Č. K., Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ yra tarpusavyje susiję asmenys, kontroliuojantys šias bendroves, o taip pat, kad Š. K. de facto (faktiškai) valdė tiek AB „Vingriai“, tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Toks aiškinimas prieštarauja ABĮ, nes nė viena iš šių bendrovių neturėjo balsų daugumos kitoje ir negalėjo viena kitai daryti įtakos, todėl jos negali būti laikomos susijusiomis bendrovėmis.

56.8.                      Š. K. 2010 metais jau nebuvo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ akcininkas, todėl negali būti laikomas susijusiu su šia bendrove. Tai patvirtina, kad jis negalėjo kontroliuoti UAB „Pramonės pastatų valdymas“ veiklos. Be to, Č. K. nuo 1998 metų iki 2014 metų buvo AB „Vingriai“ vadovas, tačiau „L&M International Trading Ltd.“ tapo šios bendrovės akcininku tik vėliau.

56.9.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad AB „Vingriai“ buvo inicijuojamos restruktūrizavimo bylos, tačiau jos buvo nutrauktos dėl nesugebėjimo pateikti restruktūrizavimo plano. Tačiau teismas pažymėjo, kad šios bylos buvo pradėtos, siekiant išsaugoti bendrovės gyvybingumą ir įveikti finansinius sunkumus, o ne vilkinti ginčo patalpų atlaisvinimą, kaip teigia apeliantas.

56.10.                      Be to, apeliantė klaidingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais. Teismas aiškiai nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį yra įrodyti, o aukštesnės instancijos teismui buvo pavesta įvertinti, ar atsakovų veiksmai dėl patalpų naudojimo ir arešto buvo siekis gauti naudos ir ar jie turėjo padarinių ieškovei.

56.11.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį ir žalos dydį, susijusius su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir banko teisių suvaržymu. Nepaisant to, teismas išaiškino, kad įrodinėjimo našta tenka šalims, ir aiškiai ją paskirstė, atsižvelgdamas į aukštesnės instancijos teismų sprendimus.

56.12.                      Apeliantė pasyviai elgėsi viso bylos nagrinėjimo metu, nesikreipė dėl papildomų įrodymų ir rėmėsi tik samprotavimais, ignoruodama aukštesniųjų instancijų teismų nurodymus. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė įrodymų dėl atsakovų veiksmų, lėmusių žalą, neindividualizavo kiekvieno atsakovo atsakomybės banko atžvilgiu. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovų tyčia sukeltą žalą, o apeliantas nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo išvadų.

56.13.                      Apeliantė tvirtina, kad jai buvo padaryta žala dėl negautų pajamų iš patalpų nuomos, tačiau šis reikalavimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žalos dydį ir jos priežastinį ryšį privalo įrodyti nukentėjusi šalis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ieškinio reikalavimu ir nustatė, kad apeliantė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei būtų kilusi žala. Be to, apeliantė ignoruoja ankstesnes teismo nutartis, kuriomis jos reikalavimai, grindžiami CK 6.263 straipsniu, jau buvo atmesti. Kadangi apeliantė nepateikė naujų įrodymų ir nepatikslino reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos argumentus atmetė.

56.14.                      Priešingai, nei teigia apeliantė, 2017 m. sausio 26 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui pagrįsti, ją atmetė ir Lietuvos apeliacinis teismas, nes ji neatitiko reikalavimų, būtinų nustatyti negautų pajamų dydį. Teismas teisingai pabrėžė, kad ieškovė turi įrodyti reikalavimus, o ne tik remtis ataskaita, kurios skaičiavimai buvo netinkami.

56.15.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, kad žala atsirado dėl to, jog ji negalėjo naudotis patalpomis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau šiuo atveju teismas teisingai nurodė, kad nuostoliai turi būti apskaičiuoti tikėtinos grynosios naudos forma, iš kurios būtų atskaičiuotos visos sąnaudos ir mokesčiai. Nepaisydama to, apeliantė nepateikė skaičiavimų, kaip turėtų būti apskaičiuoti nuostoliai, todėl nuostolių dydis yra nepagrįstas.

56.16.                      Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovų neteisėti veiksmai ir padaryta žala bankui yra susiję priežastiniu ryšiu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantės argumentai nėra pagrįsti įrodymais, todėl neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir bankui padarytos žalos.

56.17.                      Kasacinis teismas išaiškino, kad norint taikyti civilinę atsakomybę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina nustatyti tris sąlygas: neteisėtus veiksmus; žalą; priežastinį ryšį tarp jų. Jei nėra įrodytų neteisėtų veiksmų ar žalos, nebus ir priežastinio ryšio, todėl civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

56.18.                      Vien tik prašymas pripažinti sandorius negaliojančiais nėra neteisėtas veiksmas, nes tokie veiksmai yra įprasti teisinėje valstybėje. Be to, net jei atsakovai nebūtų kreipęsi į teismą, laikinąsias apsaugos priemones vis tiek būtų buvę galima taikyti kitoje byloje.

56.19.                      Byloje nėra įrodymų, kad atsakovų veiksmai būtų sukėlę bankui žalą, o teiginiai apie neteisėtus ieškinius buvo nepagrįsti. Be to, nesąžiningas AB SEB banko elgesys ir jo siekimas nesant pagrindo persekioti atsakovus buvo pagrindinė priežastis, dėl ko banko turtas buvo areštuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

57.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

58.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio
2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

59.       Šioje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, padarytos taikant laikinąsias apsaugos priemones.

60.       Ieškovė prašo solidariai priteisti 483 459 Eur žalos atlyginimą iš atsakovų – Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K.. Nurodo, kad atsakovai bendrais veiksmais – reikšdami ieškinius ir inicijuodami laikinųjų apsaugos priemonių taikymą – sudarė sąlygas AB „Vingriai“ neteisėtai užvaldyti bankui priklausančias patalpas ir jomis naudotis nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. Visą šį laikotarpį AB „Vingriai“ minėtose patalpose vykdė komercinę veiklą, tačiau bankui nuomos mokesčio nemokėjo, dėl to bankui buvo padaryta 483 459 Eur žala. Kadangi AB „Vingriai“ dėl bankroto yra likviduota ir su ieškove neatsiskaitė už neteisėtą naudojimąsi patalpomis, ieškinys pareikštas tiesiogiai atsakovams, kurių veiksmai – civilinių bylų inicijavimas ir prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nulėmė bankui padarytą žalą.

61.       CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu teismo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

62.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, taikydamas deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017).

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

63.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, kurioje buvo nagrinėjamas šis ginčas, išaiškino, kad civilinės atsakomybės taikymas pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį nelaikytinas asmens teisės kreiptis į teismą suvaržymu. Asmuo, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti kitos šalies teises, siekiant apsaugoti savo interesus, turi numatyti, kad tuo atveju, jei ieškinys būtų atmestas, jam gali tekti atlyginti atsakovui nuostolius, patirtus dėl taikyto suvaržymo.

64.       Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškinio pareiškimo tikslai, aplinkybės ir kiti motyvai neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės už galimai jų iniciatyva taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ginčo patalpoms padarytą žalą bei jos atlyginimo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį. Tam, kad ieškovo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais šios normos prasme, būtina sąlyga yra ta, jog ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtų atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kaip nepagrįstas (žr. minėtos nutarties 67–68 punktus).

65.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. bendrovė „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ pateikė Vilniaus apygardos teismui netiesioginį ieškinį atsakovams AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėja AB SEB bankas) ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiomis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir UAB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. finansinio lizingo sutartį, 2007 m. kovo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2009 m. spalio 8 d. susitarimą dėl turto pagal lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos; 2) taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7008-431/2011 (vėlesnis Nr. 2-2593-275/2015) taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštavo AB „SEB lizingas“ gamybines patalpas Vilniuje, Pramonės g. 141; 2) paskyrė AB „SEB lizingas“ areštuoto turto saugotoja; 3) uždraudė AB „SEB lizingas“ disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties dalį, paskirdamas patalpų saugotoja AB „Vingriai“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė ieškinį ir panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 8 d. nutartimi paliko sprendimą nepakeistą. Laikinosios apsaugos priemonės ieškovės patalpoms faktiškai galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

66.       Byloje taip pat nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėn. AB „Vingriai“ pateikė prevencinį ieškinį, prašydama: 1) uždrausti AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėja AB SEB bankas) iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“, UAB „Nerlit“ ieškinį AB „SEB lizingas“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; 2) uždrausti AB „SEB lizingas“ nutraukti 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-807/2011 (vėlesnis Nr. 2-3432-101/2014) uždraudė AB „SEB lizingas“ iškeldinti AB „Vingriai“ iš gamybos patalpų Vilniuje, Pramonės g. 141, ar imtis kitų veiksmų, kuriais AB „Vingriai“ būtų trukdoma nurodytose patalpose vykdyti ūkinę komercinę veiklą ar patekti į šias patalpas, apie iškeldinimą AB „Vingriai“ raštu neįspėjus prieš 18 mėnesių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje AB „Vingriai“ ieškinį atmetė ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

67.       Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tam, kad ieškovo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, būtina, jog ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, būtų pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. AB „Vingriai“, kuriai atstovavo atsakovas Č. K., taip pat bendrovės „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. ieškiniai bylose, kuriose buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažinti nepagrįstais ir atmesti, todėl jų neteisėti veiksmai pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį šioje byloje laikomi nustatytais ir įrodytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 75 punktas). Kadangi šių atsakovų neteisėti veiksmai yra įrodyti, teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

68.       Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu AB „Vingriai“ yra likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, ieškovė ieškinyje kėlė klausimą dėl atsakovo Č. K. asmeninės civilinės atsakomybės. Ieškovės teigimu, Č. K., eidamas bendrovės direktoriaus pareigas, jos vardu pateikė ieškinį teismui prieš banką ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių, ieškovės nuomone, bankui buvo padaryta žala.

69.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-50-313/2024, 77 punktas) pažymėjo, kad, sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo – šiuo atveju Č. K. – atsakomybės už galimai kreditoriui padarytą žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitose civilinėse bylose, būtina individualiai įvertinti jo, kaip bendrovės vadovo, veiksmų teisėtumą. Turi būti nustatyta, ar jis elgėsi rūpestingai, tinkamai vykdė pareigas, laikėsi imperatyviųjų teisės normų, ir ar jo konkretūs veiksmai nulėmė žalos atsiradimą konkrečiam bendrovės kreditoriui – šiuo atveju bankui (CK 6.246–6.249, 6.263 straipsniai).

70.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ar dalyviui tik išimtiniais atvejais, kai šių asmenų veiksmais padaroma tiesioginė, individuali žala konkrečiam kreditoriui, o ne bendra – visiems kreditoriams ar pačiai bendrovei (CK 6.263 straipsnis, CPK 146 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 11–12 punktai). 

71.       Toks tiesioginis ieškinys galimas tik tada, kai kreditorius įrodo, kad bendrovės vadovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti būtent į jo, kaip konkretaus kreditoriaus, teisių pažeidimą. Veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai vieno kreditoriaus atžvilgiu, pavyzdžiui, kreditoriaus klaidinimu, apgaulinga informacija, pateikta bendrovei sudarant sutartį, ar kitais sąmoningais ir nesąžiningais veiksmais, dėl kurių būtent tam kreditoriui atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24–25 punktai).

72.       Tiesioginio ieškinio atveju bendrovės vadovo veiksmai negali būti vertinami tik kaip fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimas pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes toks pažeidimas aktualus tik pačios bendrovės, o ne konkretaus kreditoriaus teisių gynimui. Kitaip tariant, neteisėti vadovo veiksmai turi būti nukreipti tiesiogiai į kreditorių, o ne būti tik bendro pobūdžio valdymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 39, 43 punktai).

73.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bendrovės vadovas privalo veikti rūpestingai, kvalifikuotai ir imtis visų jam prieinamų priemonių, jog vadovaujama bendrovė veiktų teisėtai – laikytųsi įstatymų, teisės aktų ir jos veiklą reglamentuojančių apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Vadovo rūpestingumo pareiga pirmiausia reiškia jo paties elgesio teisėtumo reikalavimą – kad veikla nepažeistų imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Imperatyvios įstatymuose nustatytos pareigos turi būti vykdomos tiksliai, rūpestingai ir kvalifikuotai – vadovas neturi diskrecijos pasirinkti alternatyvų elgesio modelį, jei jis prieštarauja įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 45 punktas).

74.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad bendrovės vadovo civilinė atsakomybė kyla ne dėl bet kokio jam pavestų pareigų pažeidimo, o tik dėl pažeidimo, padaryto dėl didelės kaltės – tyčios, kai sąmoningai siekiama pažeisti kreditorių interesus, arba dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio akivaizdžiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant pareigas. Paprastas neatsargumas, susijęs su įprasta ūkinės komercinės veiklos rizika, savaime nesudaro pagrindo taikyti vadovui civilinę atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020, 38 punktas; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 46 punktas).

75.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, remdamasis suformuota kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad civilinė atsakomybė Č. K. dėl kitoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog jis, veikdamas kaip AB „Vingriai“ vadovas ir šios bendrovės vardu prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, elgėsi nesąžiningai konkretaus kreditoriaus – banko – atžvilgiu.

76.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo Č. K. veiksmai, vykdyti jam einant AB „Vingriai“ direktoriaus pareigas, buvo ne tik nesąžiningi, bet ir kryptingai nukreipti prieš konkretų kreditorių – banką. Nors formaliai šie veiksmai buvo atliekami juridinio asmens vardu, jų pobūdis, tikslas ir sistemingumas suponuoja pagrindą atsakovui taikyti asmeninę civilinę atsakomybę, kaip juridinio asmens vadovui, veikusiam prieš įstatymus ir nesilaikius pareigos sąžiningai elgtis kreditoriaus atžvilgiu.

77.       CK 2.87 straipsnis ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalis įpareigoja juridinio asmens vadovą veikti sąžiningai ir protingai, užtikrinant bendrovės, jos akcininkų bei kitų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyrą. Nors įprastai bendrovės vadovas neatsako tiesiogiai kreditoriams, bendrovės finansinei padėčiai blogėjant, jo fiduciarinės pareigos išsiplečia – vadovas privalo pradėti atsižvelgti ir į kreditorių interesus.

78.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad normaliomis verslo sąlygomis vadovo pagrindinė pareiga yra atstovauti bendrovės dalyvių (akcininkų) interesams. Tačiau, blogėjant bendrovės finansinei būklei ir augant jos įsipareigojimų mastui, kreditorių – kaip skolinto kapitalo teikėjų – interesų svarba auga. Tokiu atveju bendrovės vadovas privalo sprendimus dėl bendrovės veiklos priimti atsižvelgdamas ir į kreditorių interesus. Pasiekus nemokumo ribą, šie interesai tampa prioritetiniais. Nors tarp vadovo ir kreditorių nėra tiesioginių prievolinių santykių, fiduciarinės pareigos atsiranda tuomet, kai bendrovė nebegali savarankiškai įvykdyti kreditorių finansinių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

79.       Byloje esantys AB „Vingriai“ 2009 metų balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, įregistruoti Juridinių asmenų registre, patvirtina sudėtingą bendrovės finansinę padėtį tuo laikotarpiu. 2009 metais bendrovė turėjo 23 533 875 Lt vertės turtą, tačiau mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 19 922 397 Lt, iš kurių: 13 019 181 Lt sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai; 1 396 953 Lt – su darbo santykiais susiję įsipareigojimai; 4 047 981 Lt – skolos tiekėjams. Tais pačiais metais bendrovė patyrė 8 010 663 Lt nuostolių. Šie duomenys rodo, kad AB „Vingriai“ turėjo reikšmingų neįvykdytų finansinių įsipareigojimų ir veikė nuostolingai. Tai patvirtina ir atsakovo Č. K. iniciatyva pradėtas restruktūrizavimo procesas – Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. nutartimi AB „Vingriai“ iškėlė restruktūrizavimo bylą.

80.       Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jau 2009 metais AB „Vingriai“ veikė itin sudėtingomis finansinėmis sąlygomis, turėjo reikšmingų neįvykdytų įsipareigojimų ir buvo arti nemokumo ribos. Dėl to bendrovės vadovui Č. K. atsirado pareiga veikti ne tik bendrovės, bet ir kreditorių interesais, o jo sprendimai turėjo būti orientuoti į bendrovės finansinės padėties stabilizavimą ir kreditorių teisių apsaugą.

81.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 pagrįsta pripažino bylą nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų išvadą dėl „L&M International Trading Ltd.“, kaip AB „Vingriai“ akcininko, nesąžiningumo. Tokia išvada buvo padaryta atsižvelgiant į šiuos veiksmus: ieškinių, susijusių su ginčo patalpomis, ir prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimą teismui; sprendimą pakeisti AB „Vingriai“ buveinę ir naujo vadovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo; akcininko pritarimą restruktūrizavimo plano metmenims; taip pat neveikimą – nesiimant priemonių nutraukti neteisėtą, neatlygintiną ginčo patalpų naudojimą. Visi šie veiksmai buvo įvertinti kaip akivaizdžiai nukreipti prieš konkretų kreditorių – banką – ir turintys tikslą išvengti prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021 71–72 punktai).

82.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas Č. K., būdamas tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek AB „Vingriai“ vadovu, veikė glaudžiai bendradarbiaudamas su AB „Vingriai“ akcininku „L&M International Trading Ltd.“, vykdydamas jo sprendimus ir nurodymus. Atsakovas procesiniuose dokumentuose pats nurodė, kad visi jo veiksmai buvo derinami su minėtu akcininku, todėl daroma išvada, kad atsakovas žinojo arba privalėjo žinoti apie jų nesąžiningą pobūdį ir sąmoningai juos vykdė. Atsižvelgiant į tai, konstatuojamas ne tik akcininko, bet ir bendrovės vadovo – atsakovo Č. K. – nesąžiningumas, kuris pasireiškė neteisėtų nurodymų įgyvendinimu, žinant, kad jie pažeidžia kreditoriaus – banko – interesus.

83.       Atsakovui Č. K., kaip AB „Vingriai“ vadovui, turėjo būti žinoma, kad nutraukus AB ,,SEB lizingas“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą lizingo sutartį, nutrūko ir šios bendrovės bei AB „Vingriai“ sudaryta nuomos sutartis, todėl nuo 2010 m. vasario 1 d. AB „Vingriai“ atsirado pareiga atlaisvinti užimamas patalpas. Atsakovas Č. K., eidamas bendrovės vadovo pareigas, privalėjo veikti rūpestingai, kvalifikuotai ir sąžiningai, laikytis CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų ir vengti žalos tretiesiems asmenims galimo atsiradimo (CK 6.263 straipsnis). Tačiau, užuot siekęs taikaus ginčo išsprendimo bei bendradarbiavimo su kreditoriumi, atsakovas bendrovės vardu inicijavo nepagrįstus teisminius procesus ir nesiėmė jokių veiksmų dėl patalpų atlaisvinimo ar naudojimo sąlygų suderinimo, taip prisidėdamas prie žalos padarymo ieškovei.

84.       Žala bankui atsirado nuo 2010 m. vasario 1 d., kai AB „Vingriai“ turėjo grąžinti patalpas, iki 2014 m. liepos 1 d., kai atsakovas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Per šį laikotarpį atsakovas, veikdamas bendrovės vardu, priiminėjo sprendimus dėl patalpų naudojimo, tačiau nepateikė jokių duomenų apie derybas su banku dėl naudojimosi sąlygų, nuomos mokesčio, jo dydžio ar apmokėjimo tvarkos. Taip pat nėra įrodymų, kad restruktūrizavimo proceso metu būtų buvusi numatyta kompensacija bankui už patalpų naudojimą.

85.       AB „Vingriai“ prevencinis ieškinys dėl nuomos sutarties nutraukimo uždraudimo bei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikti atsakovui vadovaujant bendrovei. Taip pat jam vadovaujant buvo inicijuotos trys restruktūrizavimo bylos, iš kurių dvi buvo nutrauktos dėl restruktūrizavimo planų nepateikimo per įstatyme nustatytus terminus. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas faktiškai net neketino įgyvendinti realaus restruktūrizavimo proceso, o siekė vilkinti patalpų bankui grąžinimą, nors teisiškai pagrįstas naudojimosi patalpomis pagrindas jau buvo pasibaigęs.

86.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Č. K., eidamas bendrovės vadovo pareigas, tyčia toleravo neatlygintiną naudojimąsi ieškovei priklausančiomis patalpomis, taip sukeldamas jai turtinius nuostolius. Atsakovui turėjo būti aišku, kad tokie veiksmai, kuriais bendrovė gavo ekonominę naudą (sutaupė nuomos mokestį), tiesiogiai lėmė patalpų savininkės praradimus. Tokiu būdu bendrovės veikla buvo vykdoma ieškovės sąskaita, o tai nesuderinama su sąžiningos verslo praktikos, teisėtų lūkesčių ir protingumo principais.

87.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas veikė sąmoningai, jo veiksmai buvo nukreipti į konkretaus kreditoriaus – banko – teisių pažeidimą. Ilgalaikis patalpų naudojimas be atlygio, vengiant spręsti susidariusią situaciją, faktiškai sukėlė ieškovei žalą. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – jo elgesys buvo tyčinis, sistemingas ir nesąžiningas, kryptingai orientuotas į teisėtų kreditoriaus teisių suvaržymą. Tokiais veiksmais buvo vilkinamas teisėtų įsipareigojimų vykdymas, sudaromos kliūtys realizuoti nuosavybės teisę, o su tuo susiję kaštai perkeliami kreditoriui. Dėl to atsakovo elgesys pripažįstamas prieštaraujančiu teisės aktams bei bendriesiems teisės principams – protingumo, sąžiningumo ir teisingumo (CK 1.5 straipsnis).

Dėl žalos fakto ir dydžio įrodomumo

88.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 išaiškino, kad nustačius atsakovų neteisėtus veiksmus pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, būtina įvertinti, kokį poveikį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo banko, kurio interesai buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje apyvartoje bei prisiimti teises ir pareigas (žr. minėtos nutarties 82 punktą).

89.       Civilinėje byloje pagal AB „Vingriai“ pateiktą prevencinį ieškinį laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Jomis buvo apribotos banko teisės iškeldinti AB „Vingriai“ iš bankui priklausančių patalpų, taip užkertant kelią pažeidimo pašalinimui. Tokiu būdu AB „Vingriai“ buvo sudarytos sąlygos toliau neteisėtai naudotis banko patalpomis, jose vykdyti ūkinę komercinę veiklą, gauti pajamas, nemokant už tai bankui.

90.       Kitoje byloje, pradėtoje pagal bendrovės „L&M International Trading Ltd.“, Š. K., UAB „L&M Vilnius“ ir UAB „Nerlit“ ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Jomis buvo pritaikytas turto areštas – uždrausta disponuoti bankui priklausančiu turtu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, tokie apribojimai reiškia teisės pakeisti turto teisinę padėtį, jį perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti suvaržymą. Dėl to bankas negalėjo gauti komercinės naudos iš šio turto. Be to, teismui paskyrus AB „Vingriai“ turto saugotoju, bankui faktiškai buvo atimta galimybė valdyti ar naudoti patalpas, o AB „Vingriai“ toliau jas eksploatavo savo ūkinei komercinei veiklai vykdyti, gavo pajamas ir nemokėjo bankui už naudojimąsi patalpomis.

91.       Taigi, dėl atsakovų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių banko teisės disponuoti turtu bei dalyvauti civilinėje apyvartoje buvo iš esmės suvaržytos nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d.

92.       Pažymėtina ir tai, kad dėl atsakovų inicijuotų bylų buvo apribota ir banko teisė į teisminę gynybą. Nors dar 2010 m. gegužės 6 d. bankas pateikė ieškinį dėl patalpų išreikalavimo iš AB „Vingriai“ neteisėto valdymo, šio ieškinio nagrinėjimas buvo ilgą laiką sustabdytas ir byla iš esmės išnagrinėta tik 2016 m. liepos 12 d.

93.       Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad atsakovų inicijuotų bylų pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės suvaržė banko teises – bankas negalėjo valdyti, naudoti ar disponuoti jam priklausančiu turtu, negavo pajamų, o jo teisė į teisminę gynybą buvo nepagrįstai apribota ilgam laikotarpiui. Tai rodo, kad atsakovų veiksmai turėjo reikšmingą neigiamą poveikį banko turtiniams interesams bei galimybei dalyvauti civilinėje apyvartoje.

94.       Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala apima asmens turto netekimą ar sužalojimą, patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, ši nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti laikoma žala. Taigi, žalos atlyginimas gali apimti ne tik tiesioginius turtinius praradimus ar negautas pajamas, bet ir neteisėtais veiksmais įgytą turtinę naudą (įskaitant nepagrįstą sutaupymą).

95.       Šioje byloje bankas reikalavimą grindžia žala, kuri prilygsta nesumokėtam (sutaupytam) nuomos mokesčiui už neteisėtą patalpų naudojimą.

96.       Byloje nustatyta, kad AB „Vingriai“ neteisėtai naudojosi bankui priklausančiomis patalpomis, jose vykdė ūkinę komercinę veiklą, tačiau už naudojimąsi patalpomis nemokėjo nuomos mokesčio. Tai reiškia, kad AB „Vingriai“ gavo turtinę naudą – išvengė pareigos mokėti už naudojimąsi patalpomis, tuo tarpu bankas patyrė turtinių praradimų. Kadangi ginčo patalpos buvo užimtos AB „Vingriai“, be to, patalpoms buvo pritaikytos ir laikinosios apsaugos priemonės, jos negalėjo būti nei išnuomotos tretiesiems asmenims, nei parduotos, bankas neturėjo realios galimybės iš jų gauti pajamas. Atsižvelgiant į tai, atsakovai privalo atlyginti bankui padarytą žalą, kuri prilygsta AB „Vingriai“ sutaupytam nuomos mokesčiui. Tokia išvada atitinka ir formuojamą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2004, kurioje spręsta dėl žalos atlyginimo už neteisėtą naudojimąsi patalpomis, kurios dėl objektyvių kliūčių negalėjo būti išnuomotos kitiems asmenims).

97.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, esą ieškovė neįrodė realaus siekio išnuomoti ginčo patalpas, kadangi nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, nėra teisiškai reikšmingi. Teismas nepagrįstai reikalavo, kad ieškovė įrodytų ketinimą nuomoti patalpas, nes bankas jų faktiškai niekada nevaldė – jos buvo perduotos naudotis lizingo gavėjui UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Nutraukus lizingo sutartį, patalpas neteisėtai užėmė AB „Vingriai“. Be to, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bankas neturėjo galimybės susigrąžinti patalpų valdymą ar sudaryti patalpų nuomos sandorį. Dėl šių objektyvių kliūčių bankas negalėjo gauti pajamų, todėl negautos pajamos pagrįstai vertintinos kaip patirta žala.

98.       Ieškovė nuostolių (negautų pajamų) dydį, atsiradusį dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, grindžia UAB „OBER-HAUS“ 2017 m. sausio 26 d. parengta turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta ginčo patalpų nuomos rinkos vertė 2010–2016 metais.

99.       Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad AB „Vingriai“ faktiškai naudojosi ginčo patalpomis, tačiau už jų naudojimą nemokėjo. Remiantis turto vertinimo ataskaita, ginčo laikotarpiu nustatyta patalpų nuomos rinkos vertė. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2016 m. sausio 8 d., banko negautos pajamos per šį laikotarpį sudarė 483 459 Eur: nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 27 896 Eur; už 2012 metus – 100 584 Eur; už 2013 metus – 108 779 Eur; už 2014 metus – 116 741 Eur; už 2015 metus – 126 623 Eur; nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 8 d. – 2 836 Eur. Atsakovo Č. K. civilinė atsakomybė ribojama 348 562 Eur (27 896 Eur už 2011 metus; 100 584 Eur už 2012 metus; 108 779 Eur už 2013 metus; 111 303 Eur už 2014 metus), kadangi laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos sprendžiant AB „Vingriai“ inicijuotą civilinį ginčą, galiojo nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

100.       Minėtoje ataskaitoje nuomos kaina apskaičiuota pagal įprastas tokio pobūdžio sutarčių sąlygas, įskaitant triple net principą – kai visas patalpų eksploatavimo, komunalines, draudimo ir žemės nuomos išlaidas dengia nuomininkas (CK 6.493 straipsnis). Ataskaitoje taip pat pažymėta, kad skaičiuojant žalą PVM mokestis neįtrauktas, kadangi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra apmokestinamas PVM mokesčiu.

101.       Pažymėtina, kad ieškovas žalos reikalavimą grindė ne grynojo pelno netekimu, o negautomis pajamomis – rinkos nuomos mokesčiu, kurio būtų sulaukęs, jei ne neteisėtas patalpų naudojimas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Todėl pareiga įrodyti būtent grynąjį pelną šiuo atveju netaikoma ir negali būti pagrindas atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

102.       Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, ieškovė pagrindė, kad dėl neteisėto patalpų naudojimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – negavo tikėtinų pajamų. Pateikti įrodymai dėl rinkos nuomos kainos, naudojimo laikotarpio ir negalėjimo disponuoti turtu sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ieškovei buvo padaryta reali turtinė žala. Todėl daroma išvada, kad ieškovė žalą įrodė (CPK 178 straipsnis).

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos

103.       Nustačius bankui padarytą žalą, t. y. AB „Vingriai“ sutaupytą nuomos mokestį, būtina įvertinti, ar prie šios žalos atsiradimo prisidėjo atsakovai, o jeigu taip – kokiu mastu ir kokiais veiksmais.

104.       CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu ar neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, t. y. kai nuostoliai pagal savo pobūdį gali būti laikomi skolininko veiksmų pasekme.

105.       Remiantis teisės doktrina ir teismų praktika, priežastinio ryšio nustatymo procesas civilinėje byloje sąlyginai skirstomas į du etapus. Pirmajame etape taikomas conditio sine qua non testas (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), kuriuo siekiama nustatyti faktinį priežastinį ryšį – ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jei nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape analizuojamas teisinis priežastinis ryšys – ar padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėtų veiksmų. Nustatant tokį ryšį, svarbu įvertinti, ar atsakovas, elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo, neteisėtų veiksmų metu galėjo numatyti žalos atsiradimą, kokia yra pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtis bei reikšmė, ir ar pažeisto teisinio reguliavimo tikslas buvo apsaugoti nuo tokios žalos. Taip pat reikšminga atsakomybės rūšis ir įprasta gyvenimiška rizika. Todėl tam, kad būtų pagrįstai konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai įvertinti atsakovų veiksmus bei bylos faktines aplinkybes – to teismai nagrinėdami šią bylą nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

106.       Priežastinio ryšio samprata atitinka civilinės atsakomybės tikslą – kompensuoti nuostolius, kurie atsirado dėl tam tikrų veiksmų ar neveikimo. Civilinėje atsakomybėje pripažįstamas ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala kyla ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, tačiau yra pakankamai susijusi su jų sukeltais padariniais. Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys gali būti laikomas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai prisidėjo prie žalos (nuostolių) atsiradimo ar jos padidėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).

107.       Atsakovas Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovu, žinojo ar turėjo žinoti, kad bankui nutraukus lizingo sutartį su UAB „Pramonės pastatų valdymas“, nutrūko ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bei AB „Vingriai“ sudaryta subnuomos sutartis, todėl AB „Vingriai“ turėjo pareigą atlaisvinti ginčo patalpas. Nepaisydamas to, Č. K. inicijavo ir palaikė nepagrįstų reikalavimų reiškimą teismuose bei dalyvavo užtikrinant tolesnį neteisėtą patalpų naudojimą. Tokiais veiksmais buvo sąmoningai vilkinamas banko teisių įgyvendinimas, o ginčo patalpos ir toliau buvo neatlygintinai naudojamos. Dėl to bankas negavo nuomos pajamų, t. y. patyrė tiesioginių nuostolių, kurių nebūtų buvę, jei Č. K. būtų elgęsis sąžiningai ir tinkamai vykdęs vadovo pareigas. Todėl egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Č. K. neteisėtų veiksmų ir bankui padarytos žalos.

108.       Atsakovas „L&M International Trading Ltd.“, kaip AB „Vingriai“ akcininkas, veikė nesąžiningai tiek inicijuodamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tiek remdamas neteisėtą patalpų naudojimą, žinodamas apie AB „Vingriai“ finansinį nepajėgumą ir faktą, kad patalpos naudojamos neatlygintinai. Laikinosios apsaugos priemonės iš esmės suvaržė banko galimybes disponuoti nuosavybe, neleido nutraukti neteisėto naudojimosi ir gauti pajamas. Kadangi „L&M International Trading Ltd.“ veikė ne savo, o AB „Vingriai“ naudai, šie veiksmai laikytini sąmoningai rizikingais, ypač turint mintyje, kad ginčo sprendimas galėjo būti nepalankus ieškovui. Tokie „L&M International Trading Ltd.“ veiksmai buvo tiesiogiai susiję su ieškovės patirta žala, todėl priežastinis ryšys taip pat yra akivaizdus.

109.       Atsakovas Š. K. kontroliavo tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek AB „Vingriai“ veiklą – tiek kaip tiesioginis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ akcininkas, tiek kaip „L&M International Trading Ltd.“ (vienintelio AB „Vingriai“ akcininko) vadovas ir vienintelis akcininkas. Turėdamas lemiamą įtaką šių bendrovių veiklai, jis priėmė arba bent jau patvirtino sprendimus, kuriais buvo nepagrįstai ginamos patalpų užėmimo pozicijos, naudojamasi laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir trukdoma bankui realizuoti nuosavybės teises. Atsižvelgiant į tai, kad būtent šie sprendimai buvo faktinė bankui padarytos žalos priežastis, Š. K. veiksmus taip pat reikia vertinti kaip priežastinius žalos atsiradimui. Veikdamas per kelis juridinius asmenis, jis sąmoningai organizavo situaciją, kurioje bankas neteko realios galimybės valdyti, naudoti ar gauti pajamas iš ginčo patalpų.

110.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad visų trijų atsakovų – Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. – veiksmai, atlikti tiek tiesiogiai, tiek per jų kontroliuojamus juridinius asmenis, buvo tiesiogiai susiję su bankui padarytos žalos atsiradimu. Šie asmenys ne tik suprato galimus savo veiksmų padarinius, bet ir sąmoningai rizikavo, kad jų reikalavimai gali būti pripažinti nepagrįstais. Naudodamiesi teisinėmis priemonėmis kaip taktiniu instrumentu ir veikdami prieš banko interesus, jie suvaržė banko teises. Tokie jų veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis.

Dėl atsakomybės paskirstymo tarp atsakovų

111.       Ieškovė prašo atsakovams taikyti solidariąją atsakomybę, teigdama, kad atsakovai žalą sukėlė bendrais veiksmais ir siekdami to paties tikslo – banko patalpų naudojimo neatlygintinai.

112.       Remiantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir 6.279 straipsnio 1 dalimi, kai keli asmenys kartu padaro žalą, laikoma, kad jų pareiga atlyginti žalą yra solidarioji, išskyrus atvejus, kai įrodoma kitaip. Ši teisės normomis įtvirtinta solidariosios atsakomybės prezumpcija deliktiniuose teisiniuose santykiuose taikoma, kai žala kyla iš kelių asmenų neteisėtų veiksmų visumos, o žalos masto negalima aiškiai atriboti kiekvienam atsakovui.

113.       Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

114.       Šiuo atveju nustatyta, kad visi trys atsakovai – Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. – savo veiksmais prisidėjo prie to, jog ieškovė negalėjo disponuoti ginčo patalpomis ir patyrė žalą negautų pajamų forma. Atsakovas Č. K., būdamas AB „Vingriai“ vadovu, sąmoningai reiškė nepagrįstus reikalavimus, kurių pagrindu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas „L&M International Trading Ltd.“ veikė kaip pareiškėjas byloje, inicijavęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neturėdamas realios reikalavimo teisės ar pagrįsto teisės pažeidimo, ir taip apribojo banko teises naudotis nuosavybe. Atsakovas Š. K. kontroliavo tiek „L&M International Trading Ltd.“, tiek UAB „Pramonės pastatų valdymas“, taip pat turėjo tiesioginę įtaką AB „Vingriai“ veiksmams per savo dalyvavimą valdymo struktūrose, buvo visų trijų bendrovių strateginis vadovas. Taigi, visi atsakovai veikė suderintai ar bent jau žinojo apie vienas kito veiksmus bei jų neteisėtumą, o jų veiksmai buvo nukreipti į tai, kad bankas negalėtų disponuoti ginčo turtu.

115.       Be to, atsakovai veikė sąmoningai ir neteisėtai, žinodami, jog ginčo patalpų naudojimas nėra pagrįstas teisėtu pagrindu, o jų veiksmai neleido bankui nei nutraukti neteisėto naudojimosi, nei išnuomoti patalpų. Tai rodo, kad žala kilo iš visų trijų atsakovų veiksmų visumos, ir nėra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti kiekvieno iš jų veiksmais padarytos žalos dalį. Pagal kasacinio teismo praktiką, tokioje situacijoje solidariosios atsakomybės taikymas yra pateisinamas, nes užtikrina nukentėjusiojo – šiuo atveju banko – teisės į visišką žalos atlyginimą apsaugą.

116.       Atsakovai nors ir nesutinka, kad jiems būtų taikoma solidarioji atsakomybė, nepateikė įrodymų, kurie leistų nuspręsti, jog jų veiksmai nulėmė tik dalį žalos ar kad jie prie žalos atsiradimo neprisidėjo. Priešingai – byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina jų aktyvų dalyvavimą, neteisėtų veiksmų koordinavimą bei žinojimą apie realią situaciją. Kadangi padaryta žala yra viena ir nedaloma, o atsakovų veiksmai, tikėtina, buvo koordinuoti bei nukreipti į bendro tikslo siekimą, jų atsakomybė laikytina solidariąja.

117.       Atsižvelgdama į tai, vadovaudamasi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, taip pat įvertinusi į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija nusprendžia, kad egzistuoja pagrindas taikyti atsakovams solidariąją deliktinę atsakomybę.

118.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teisinius argumentus, prieinama prie išvados, kad ieškovė pagrindė tiek atsakovų neteisėtus veiksmus, tiek priežastinį ryšį su patirta žala ir jos dydį. Todėl yra teisinis pagrindas ieškinį dėl žalos atlyginimo patenkinti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti.

119.       Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys patenkinamas – ieškovei AB SEB bankui iš atsakovų Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. solidariai priteisiami 483 459 Eur nuostoliams atlyginti, atsakovo Č. K. atsakomybę apribojant 348 562 Eur.

120.       Vadovaujantis CK 6.210 straipsniu už priteistą sumą ieškovei iš atsakovų priteisiamos 6 proc.  metinės palūkanos nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

121.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

122.       Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos visos jos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos.

123.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose patyrė šias bylinėjimosi išlaidas:

123.1.                      Žyminis mokestis – 9 416 Eur (už ieškinį, e. b. t. 2, l. 258–259); žyminis mokestis – 5 198 Eur (už apeliacinį skundą dėl 2022 m. spalio 21 d. sprendimo; e. b. t. 6, l. 115); žyminis mokestis – 53 Eur (už apeliacinį skundą dėl 2022 m. lapkričio 11 d. papildomo sprendimo; e. b. t. 6, l. 139); žyminis mokestis – 4 601 Eur (už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimo, užduotis ZO07361; e. b. t. 11, l. 152); žyminis mokestis – 5 253 Eur (už kasacinį skundą, e. b. t. 8, l. 13, 65). Kadangi ieškinio suma buvo sumažinta iki 483 459 Eur, žyminis mokestis sudaro 4 601 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama iš viso 18 457 Eur žyminis mokestis. Likusi 6 064 Eur žyminio mokesčio dalis ieškovei nepriteisiama, tačiau ši suma jai grąžinama iš valstybės biudžeto CPK 87 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu.

123.2.                      Teisinės paslaugos: 2 738,97 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. TGSLT1602411, Nr. TGSLT1602828, Nr. TGSLT1901604, Nr. TGSLT1901335, Nr. TGSLT1900429; e. b. t. 4, l. 66, 68, 69, 74, 76); 4 687,24 Eur (PVM sąskaitos faktūros Nr. TGSLT2200744, Nr. TGSLT2201770, Nr. TGSLT2201340; e. b. t. 6, l. 3–8); 6 575,10 Eur (PVM sąskaita Nr. TGSLT2302463; e. b. t. 8, l. 194); 6 897,70 Eur (už rašytinių paaiškinimų dėl galutinių reikalavimų parengimą ir pasiruošimą 2024 m. spalio 21 d. teismo posėdžiui – 4 190,68 Eur, PVM sąskaita faktūra Nr. TGSLT12403320, ir už prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei atskirojo skundo parengimą – 2 707,02 Eur, PVM sąskaita faktūra Nr.  TGSLT2403614; e. b. t. 11, l. 61–64); 3 709,86 Eur (už apeliacinio skundo parengimą; PVM sąskaita faktūra Nr. TGSLT2500751, e. b. t. 12, l. 55). Taigi, iš viso už advokato teisines paslaugas ieškovė patyrė 24 608,87 Eur  bylinėjimosi išlaidas.

124.       Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

125.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad šios išlaidos yra pagrįstos, realiai patirtos, susijusios su bylos nagrinėjimu bei procesinių veiksmų atlikimu tiek pirmosios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismuose. Atsižvelgiant į tai, kad byla nagrinėjama jau beveik keturiolika metų, bylos apimtį, teisinio reguliavimo sudėtingumą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių ir pobūdį, taip pat į tai, kad ieškovės reikalavimai patenkinti visiškai, šios išlaidos laikytinos būtinomis ir proporcingomis. Todėl ieškovės patirtos 24 608,87 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisines paslaugas priteisiamos lygiomis dalimis iš atsakovų Č. K., „L&M International Trading Ltd.“ ir Š. K. (CPK 93 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalys).

126.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu suma – 39,84 Eur (po 2019 m. liepos mėn. nepasikeitė, nes procesiniai dokumentai buvo siunčiami per EPP sistemą, žr. 8 tomą, pradžioje esančią pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma priteisiama valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams Č. K., Š. K. ir „L&M International Trading Ltd.“ dėl nuostolių atlyginimo patenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ (juridinio asmens kodas 639341), Č. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Š. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei AB SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) 483 459 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis eurus) nuostoliams  atlyginti ir 6 procentų metines palūkanas nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau iš atsakovo Č. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) neviršijant 348 562 Eur (trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų).

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ (juridinio asmens kodas 639341), Č. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Š. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 43 065,87 Eur, t. y. iš kiekvieno po 14 355,29 Eur, bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovų „L&M International Trading Ltd.“ (juridinio asmens kodas 639341), Č. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Š. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 39,84 Eur, t. y. iš kiekvieno po 13, 28 Eur, pašto išlaidų valstybei.

Grąžinti ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238), 6 064 Eur žyminio mokesčio (4 815 Eur sumokėto 2016 m. lapkričio 25 d. vietinio mokėjimo nurodymu Nr. 0239420161125027600000112, mokėtojas AB SEB bankas; 597 Eur sumokėto 2022 m. lapkričio 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 354548, mokėtojas AB SEB bankas; 652 Eur sumokėto 2023 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 383233, mokėtojas AB SEB bankas).

Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi.