Civilinė byla Nr. e2-1148-727/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18447-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.; 1.3.7.5.; 3.2.6.; 3.2.6.5.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 25 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ atstovams advokatui Dainiui Kenstavičiui, advokato padėjėjai Deimantei Adomaitytei,
atsakovo V. V. atstovei advokatei Jonei Smilgevičiūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Viteska“ ieškinį atsakovui V. V. ir pastarojo priešieškinį ieškovei dėl darbo ginčų išnagrinėjimo iš esmės.
Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK arba komisija) buvo iškeltos dvi darbo bylos: pirma byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal darbuotojo V. V. prašymą darbdaviui uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Viteska“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, delspinigių, netesybų ir neturtinės žalos išieškojimo; antra byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal darbdavio UAB „Viteska“ prašymą darbuotojui V. V. dėl materialinės žalos išieškojimo. Bylos sujungtos ir nagrinėtos kartu.
Komisija, išnagrinėjusi šiuos darbo ginčus, 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu darbuotojo V. V. prašymą patenkino, darbdavio UAB „Viteska“ prašymą tenkino iš dalies: komisija pripažino, kad V. V. darbo pradžia bendrovėje „Viteska“ buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., pripažino jo atleidimą iš darbo UAB „Viteska“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai iš darbdavio 3 416,32 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį; pripažino UAB „Viteska“ teisę į 317,30 Eur materialinės žalos atlyginimą iš V. V., pripažino pastarojo teisę į 9 774,70 Eur dienpinigių ir padariusi įskaitymą, išieškojo V. V. naudai iš UAB „Viteska“ 9 457,40 Eur dienpinigių; išieškojo darbuotojo V. V. naudai iš darbdavio UAB „Viteska“ 954,28 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2020 m. rugpjūčio mėn., 1 002 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2020 m. rugsėjo mėn., 1 002 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2020 m. spalio mėn., 651,30 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2020 m. gruodžio mėn., 1 060 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2021 m. sausio mėn., 1 060 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2021 m. vasario mėn., 1 407,43 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2021 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 759,05 Eur delspinigių, 630 Eur, neatskaičius mokesčių, netesybas bei 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio – 1 060 Eur neatskaičius mokesčių nukreipė skubiam vykdymui.
Abi ginčo šalys pareiškė teisme ieškinius dėl šio komisijos sprendimo.
UAB „Viteska“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, bendrovė), nesutikdama su komisijos sprendimu, ieškiniu prašo išnagrinėti bylą iš esmės ir darbuotojo reikštus reikalavimus atmesti visa apimtimi, tenkinti jo komisijai reikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir išieškoti darbdavio naudai iš darbuotojo 4 822,25 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad šalys 2020 m. liepos 6 d. sudarė Darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (darbo sutartis neterminuota), kuria atsakovas buvo priimtas į darbą pas ieškovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškovė įsipareigojo mokėti jam 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę. 2021 m. sausio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, numatant, jog darbo užmokestis didinamas iki 1 060 Eur per mėnesį. Su atsakovu darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu už pravaikštas.
Ieškovė nesutinka su DGK sprendimo išvadomis, jog liko skolinga atsakovui. Teigia, kad yra visiškai atsiskaičiusi su juo, ką, anot ieškovės, patvirtina byloje esantys duomenys - sąnaudų ataskaitos, dokumentai, patvirtinantys atsakovui išmokėtus dienpinigius, kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimas, metinės avanso apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, banko išrašai, iš kurių aiškiai matyti, kad ieškovė yra atsakovui sumokėjusi visas priklausančias mokėtinas sumas. Pažymi, jog 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. (pirma atsakovo kadencija) mokėjimo pavedimais ieškovė į atsakovui išduotą banko kortelę su sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuri jam buvo pasirašytinai perduota 2020 m. liepos 31 d. aktu, pervedė 4 898 Eur. Laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d. (antra atsakovo kadencija) mokėjimo pavedimais ieškovė atsakovui pervedė 6 040 Eur. Kortelės atsakovas iki šiol nėra ieškovei grąžinęs. Pagrindo manyti, kad ja naudojosi kiti asmenys, o ne jis, nėra. Kadangi atsakovas po antros kadencijos negrįžo į darbą, ieškovė žymėjo jam pravaikštas ir teisėtai jį atleido už jų padarymą. Mažinti dienpinigius darbdavys turėjo teisę, nes tai numatyta ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje. Kadangi ji sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis, nėra pagrindo manyti, kad tokios sąlygos buvimo darbuotojas nesuprato ar nežinojo. Atsakovui dienpinigiai paskaičiuoti nepažeidus darbo sutarties nuostatų ir sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 ,,Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo” patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Neturtinės žalos buvimo, ieškovės teigimu, atsakovas neįrodė, todėl nėra pagrindo tenkinti šį jo reikalavimą. Dėl reikalavimo išieškoti turtinę žalą iš atsakovo, ieškovė nurodė, kad ją patyrė dėl kaltų atsakovo veiksmų, o būtent, to, kad jis vairuodamas vilkiką valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) sudaužė jo dešinį kampą ir laiptelį, kurių remontas ieškovei kainavo 631,76 Eur, o taip patsuklydęs į vilkiko valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) įpylė vietoje dyzelino benziną, dėl ko reikėjo valyti ir tvarkyti visą vilkiko kuro sistemą, vilkiką reikėjo tempti į servisą, tam buvo samdoma speciali platforma, kompensuoti jos nuomos ir kuro kaštai, sumokėti kelių mokesčiai ir pan..
V. V. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) priešieškiniu prašo atmesti ieškovės ieškinį, prašo pripažinti, kad atsakovo darbo pradžia pas ieškovę buvo nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d.; priteisti atsakovui iš ieškovės neišmokėtą darbo užmokestį sumoje 4 305,34 Eur (atskaičius mokesčius, t. y. „į rankas“), kas neatskaičius mokesčių sudaro 7116,28 Eur, ir 227,64 Eur dydžio delspinigius už vėlavimą atsiskaityti iki darbo santykių pabaigos, viso atskaičius mokesčius– 4 532,98 Eur; priteisti atsakovui iš ieškovės kompensaciją už nepanaudotas atostogas, viso neatskaičius mokesčių 684,71 Eur; priteisti atsakovui iš ieškovės dienpinigius sumoje 12 727,83 Eur ir 444,05 Eur delspinigių atskaitant iš šios sumos atsakovo skolą ieškovei sumoje 2 460,30 Eur, taigi iš viso pagal šią poziciją priteisti atsakovui 10 711,58 Eur; priteisti atsakovui iš ieškovės 6 (šešių) mėnesių vidutinio darbo užmokesčio netesybas dėl uždelsto atsiskaitymo su darbuotoju viso 6 360 Eur (neatskaičius mokesčių); priteisti atsakovui iš ieškovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; pripažinti atsakovo, atleidimą iš darbo neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos; priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodo, kad ieškovė nė karto per visą atsakovo darbo laikotarpį neišmokėjo darbo užmokesčio. DGK savo sprendime visiškai teisingai ir pagrįstai pažymėjo, kad darbo užmokestis turi būti mokamas darbuotojui, t. y. taip, kad darbuotojas gautus pinigus galėtų savarankiškai ir savo nuožiūra kontroliuoti, valdyti ir jais naudotis. Darbuotojas privalo turėti galimybę su savo darbo užmokesčiu elgtis savo nuožiūra - taupyti, pervesti ar perduoti lėšas šeimos nariams ir pan. Siekdama įrodyti darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimą atsakovui, ieškovė komisijai pateikė savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą. Ši ieškovės banko sąskaita susieta su mokėjimo kortele, išduota asmeniui vardu I. A. Šią mokėjimo kortelę ieškovė 2020 m. liepos 31 d. priėmimo – perdavimo aktu ir 2020 m. gruodžio 10 d. priėmimo - perdavimo aktu buvo perdavusi atsakovui „kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“. Ieškovė, pervesdama lėšas į šią savo sąskaitą ir mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra „darbo užmokesčio avansas (V. V.)“, faktiškai atlikdavo mokėjimus į savo, o ne darbuotojo, sąskaitą, ir tai niekaip negali būti vertinama kaip darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojui. Tokiu būdu darbuotojas tapo priklausomas nuo darbdavio. Pastarasis palikdavo jį be pajamų šaltinio, nes paprastai į šią kortelę pervesdavo tik apie 100 Eur į savaitę, darbdavys galėjo naudotis (ir faktiškai naudojosi) šia sąskaita ir kortele.
Grynieji pinigai nebuvo mokami, tokių atsakovas teigia nėra gavęs. Atsakovas neigia pasirašęs kasos išlaidų orderį Nr. 37 630 Eur sumai, tačiau nurodė, jog nėra tikras dėl jo pasirašymo, teigdamas, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovui būdavo teikiami pasirašyti įvairūs jam nesuprantami dokumentai lietuvių kalba, neatmeta galimybės, kad vis dėlto galėjo tokį orderį pasirašyti. Transporto kompanijos dažnai verčia darbuotojus iš užsienio pasirašyti tuščius kasos pajamų orderius. Todėl ieškovės darbo ginčų komisijai pateiktas kasos pajamų orderis turi būti vertinamas itin kritiškai, galimai yra suklastotas, pinigų pagal jį atsakovas nėra gavęs.
Dėl šio, atsakovo teigimu, jam priklauso komisijos paskaičiuotas 7 116,28 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestis už darbą ieškovės įmonėje. Kadangi jis nebuvo laiku mokamas darbo ieškovės įmonėje laiku ir nebuvo sumokėtas atleidimo dieną, darbdavys privalo sumokėti prašomus delspinigius (227,64 Eur), o taip pat ir 6 360 Eur netesybų už 6 mėn. (1 060 Eur x 6). Darbuotojui, jo teigimu, nėra sumokėta ir atostogų kompensacija 684,71 Eur neatskaičius mokesčių. Su skaičiavimais jis teigia sutinkantis.
Dienpinigių mažinimas, atsakovo teigimu, nepagrįstas ir neteisėtas, nes darbo sutartyje esanti to sąlyga jam nebuvo ir nėra aiški. Komisija pagrįstai sprendė, kad darbo sutarties 3 punkto sąlygos turinio atsakovas, būdamas užsienio pilietis ir nebūdamas teisininku ar buhalteriu, objektyviai negalėjo suprasti taigi ir negalėjo sutikti su tuo, ko nesuprato, ir neišreiškė tam savo valios. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo, dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 8 straipsnį tuo atveju, kai kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. To paties aprašo 10 straipsnis numato, kad komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Pagal ieškovės darbo ginčų komisijai pateiktus dokumentus matyti, kad ji apskaičiuodama atsakovui priklausančius dienpinigius juos mažino 50 procentų. Toks mažinimas, kaip nurodyta aukščiau, įstatymo yra leidžiamas tik tuo atveju jeigu tai numatyta kolektyvinėje arba darbo sutartyje. Nei vienos šios sąlygos, darbuotojo teigimu, nebuvo, todėl trūkstama dalis dienpinigių, o būtent, 12 727,83 Eur, privalo būti jam išmokėta, o dėl nesavalaikio jų mokėjimo darbdavys privalo sumokėti ieškovui 444,05 Eur delspinigių.
Atsakovas pripažino ir pateikė priešieškinyje skaičiavimus, kad skolingas darbdaviui jo lėšas, kurias panaudojo asmeninėms reikmėms, tokių lėšų suma, anot jo, yra 2 460,30 Eur, atsakovas nurodė pripažįstąs šią skolą darbdaviui ir sutiko ją įskaityti į priešpriešinius reikalavimus kaip dienpinigių ar darbo užmokesčio dalį.
Atsakovas nesutiko su ieškovo nurodomomis aplinkybėmis dėl lėšų išgryninimo 2020 m. lapkričio 23 d. ir 2021 m. kovo 18 d., teigdamas, kad pirmos kadencijos 2020 m. lapkričio 20 d. grąžino ieškovei išduotą mokėjimo kortelę ir kitą dieną išvyko į Ukrainą, todėl niekaip negalėjo išsigryninti pinigus iš kortelės Vilniaus bankomate. Analogiška situacija, atsakovo teigimu, ir su antruoju ginčijamu pinigų išgryninimu jam nesant vietoje, kur tai buvo padaroma. Kadangi kortelė buvo ieškovo nuosavybė, jam buvo grąžinta, daro prielaidą, jog pinigus išsigrynino su ieškovu susiję asmenys. Bet kuriuo atveju, ieškovas, neturėdamas kortelės, privalėjo ją užblokuoti, tačiau tokių duomenų nėra. Todėl ši ieškovo reikalavimo pozicija, atsakovo teigimu, atmetama besąlygiškai.
Atsakovas prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo ieškovo įmonėje neteisėtu, nes jokių pravaikštų nepadarė, darbdavys tai žinojo, nes darbdavio vadovas jį tiesiog išmetė naktį iš automobilio, kurį vairavo (atsakovas važiavo juo kartu į Vilnių), paliko šaltą naktį su visa manta, be ryšio priemonės, dokumentų ir pinigų svetimoje šalyje, nežinomoje vietovėje, nemokantį kalbos, o pats nuvažiavo toliau. Atsakovo teigimu, šią situaciją jis suvaldė policijos pagalba. Todėl ieškovės vadovui buvo puikiai žinoma, jog kitą dieną darbe atsakovas fiziškai negalėjo būti, o pravaikštų fiksavimas viso labo imitacija. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad ieškovė neprašė pasiaiškinti. Pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas prašo išieškoti jam vidutinį darbo užmokestį.
Atsakovas byloje įrodinėja ir jam padarytos neturtinės žalos faktą, apeliuodamas į ieškovės elgesį, jos sistemingą darbo kodekso ir sąlygų darbui, poilsio režimo pažeidimą. Nurodo, kad teko dirbti be pinigų, faktinės vergijos sąlygomis, kuomet darbdavys pervesdavo į savaitę tik 100 Eur darbuotojui esant užsienyje ir ten atliekant darbo funkcijas, verčiant jį nakvoti automobilyje, dirbti kadencijomis po +/- šimtą dienų iš eilės, nemokant pinigų į darbuotojui priklausančią ar atidarytą sąskaitą ar jo asmeninę kortelę. Neturtinės žalos padarymą grindžia ir minėta jo palikimo šaltą naktį nežinomame Vokietijos mieste aplinkybe, nesąžiningu, negarbingu ir smerktinu tokiu ieškovės elgesiu.
Atsakovas nurodė nesutinkantis su ieškiniu prašomu priteisti turtinės žalos atlyginimu, apeliuoja į šio reikalavimo pagrįstumo stoką, neabejotinų ir patikimų įrodymų žalai atlyginti buvimą.
Ieškinys ir priešieškinys tenkintini iš dalies.
Rašytine darbo bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo šalys 2020 m. liepos 6 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. V. buvo priimtas į darbą UAB „Viteska“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutarties 3 p. ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę, pagal vėliau padarytą darbo sutarties pakeitimą nuo 2021 m. sausio 1 d. įsipareigojo mokėti 1 060 Eur dydžio darbo užmokestį į mėnesį. Numatoma darbo dienos trukmė 5 darbo dienos per savaitę, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę. Už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio (tas pats darbo sutarties 3 p.). Darbo sutartyje nėra numatyta darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo tvarka – į sąskaitą ir kokią ar grynais.
Darbo sutarties 5 p. nustatyta suminė darbo laiko apskaita. Darbo sutarties 15 p. numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo dienos, kada jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje arba nuo visos išdavimo dienos. Darbo sutarties 9 – 9.2 punktuose aptarti darbdavio įsipareigojimai, tarpe jų – ir laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės įmonėje yra ir kad atsakovas būtų supažindintas su darbo sutarties 9.1 p. įvardinta Komercinių ir technologinių paslapčių, neskelbtinos informacijos sąrašu, taip pat tokios informacijos gavimo ir naudojimosi tvarka, dėl kurios nesilaikymo pagal darbo sutarties 10.2 p. numatyta darbuotojo atsakomybė. Taip pat nėra duomenų, kad įmonėje yra ir darbuotojas būtų supažindintas su savo pareiginiais nuostatais, kaip numatyta darbo sutarties 10.1 p.. Darbo sutarties nuostatose, be kita ko, įvardinta daug DK straipsnių, kurių turinys užsienio subjektu esančiam darbuotojui vargu ar buvo žinomas ir aiškinamas.
Atsakovas darbo įmonėje laiku viso turėjo dvi kadencijas - ilgas komandiruotes (reisus): pirmoji, kaip rodo bylos dokumentai, truko nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d., o antroji – nuo 2020 m. gruodžio 10 d. iki 2021 m. kovo 17 d. Byloje nėra duomenų, kad darbdavys parūpintų darbuotojams viešbučius jiems esant ilgalaikėse komandiruotes ar įpareigotų juos tai daryti patiems, garantuodamas apmokėjimą. Nėra duomenų, kad mokėtų komandiruotpinigius.
Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovo darbo pradžia ieškovės įmonėje buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., nors pagal VSDFV duomenis jam draudiminis laikotarpis fiksuotas 2020 m. rugpjūčio 7 d., kas akivaizdžiai neteisinga
Bylos medžiaga nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad visus mokėjimus (išskyrus 2 pavedimus į atsakovo sąskaitą Ukrainoje) ieškovė vykdė į savo banko sąskaitą ir prie jos pririštą banko mokėjimo kortelę. Prie ieškovės banko sąskaitos buvo priskirta kortelė išduota asmeniui vardu I. A.. Šią banko kortelę ieškovė perdavė atsakovui prieš išvykstant į pirmąją ir į antrąją kadencijas „kasdieniams atsiskaitymams vykdyti“. Duomenų, kad darbdavys būtų įsipareigojęs pervesti darbo lėšas atsakovui į jo turimą ar kitą jo vardu atidarytą sąskaitą byloje nėra, darbdavys šio ir neginčijo, teigdamas, kad atidaryti sąskaitą užsienio subjekto vardu jam yra ekonomiškai nenaudinga.
Byloje esantis garso įrašas, jo stenogramos, kurių autentiškumo ieškovė neginčijo, jame užfiksuoto ieškovės vadovo pokalbio su atsakovu turinys, byloje esanti tuoj po šio pokalbio policijos suformuota rašytinė medžiaga patvirtina darbuotojo nurodytas aplinkybes dėl jo palikimo (išmetimo su daiktais, be dokumentų ir ryšio priemonių, be pinigų) 2021 m. kovo 17 d. naktį nežinomoje Vokietijos vietovėje tuo nutraukus atsakovo grįžimą į Lietuvą darbdavio atstovui (įmonės vadovui) sutikus jį parvežti. Vėlesniu atsakovo parvykimu rūpinosi jis pats kitų nepažįstamų žmonių pagalba. Pokalbio turinys ir policijos konstatuotos aplinkybės jos surašytame protokole, fiksuotas greitosios iškvietimas neabejotinai patvirtina tai, kad ieškovė paliko atsakovą likimo valiai Vokietijoje, Homburg miesto mašinų stovėjimo aikštelėje, ganėtinai sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje: be pinigų, be veikiančio mobilaus telefono, nežinančio kalbos, esant ganėtinai žemai temperatūrai, ir paneigia ieškovės nurodytus teiginius apie tai, kad atsakovas atsisakė važiuoti į Vilnių ir nusprendė išlipti pakeliui.
Ieškovė nutraukė su atsakovu sudarytą darbo sutartį 2021 m. kovo 22 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą už neatvykimą į darbą 2021 m. kovo 18 – 22 dienomis.
Pagal darbdavio suformuotą pažymą jis darbuotojui paskaičiavo už 2020 m. rugpjūčio mėn. 810 Eur, už 2020 m. rugsėjo ir spalio mėn. po 1002 Eur darbo užmokesčio, už 2020 m. lapkričio mėn. - 651,30 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. - 663,98 Eur, už 2021 m. sausio ir vasario mėn. - po 1060 Eur, už 2021 m. kovo mėn. 575,43 Eur tarifinio darbo užmokesčio. Nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. atsakovui deklaruotos nemokamos atostogos (ginčo dėl šio nėra), nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2021 m. kovo 22 d. - pravaikšta. Atleidimo iš darbo dieną ieškovė paskaičiavo atsakovui 589,09 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Pagal darbdavio suformuotas komandiruočių sąnaudų ataskaitas maksimali dienpinigių norma pagal dvi atsakovo kadencijas paskaičiuota 12 735 Eur.
Bylos medžiaga nustatyta, ir darbuotojas pripažino, jog per neapsižiūrėjimą įpylė į jam komandiruotės vykdymui patikėtą transporto priemonę vietoje dyzelino benziną ir per neatsargumą yra apgadinęs vilkiko dešinį laiptelį.
Dėl darbuotojo byloje keltų reikalavimų.
Dėl darbo pradžios.
Minėta, pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir esančius rašytinius įrodymus (darbdavio įsakymai dėl komandiruotės, jos sąnaudų ataskaita, darbuotojui pirmai kadencijai patikėtos transporto priemonės, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išduotos mokėjimo kortelės, darbuotojų vežimo į faktinę darbo vietą duomenimis ir kt.) nustatyta, kad V. V. darbo pradžia buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., o ne 2020 m. rugpjūčio 7 d., kaip darbdavys nurodė VSDFV. Faktiškai ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekyla.
Pagal DK 107 str. 4 d. į darbuotojo komandiruotės laiką įeina ir darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą bei atgal laikas. Todėl atsižvelgiant į nustatytą kitą, nei darbdavys oficialiai deklaravo, darbuotojo darbo pradžią, konstatuotina jam esanti nepriemoka ir perskaičiuotinas darbuotojui tenkantis atlyginimas: jo darbo užmokestis už 2020 m. rugpjūčio mėn. sudarė 954,28 Eur (1002 Eur : 21 d. d. x 20 d. d.), o ne 810 Eur, kaip paskaičiavo darbdavys. Ši suma išieškotina darbuotojo naudai.
Dėl darbuotojui žymėtų pravaikštų.
Pagal byloje esančią medžiagą teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai ginčija jam deklaruotas pravaikštas.
Esant ginčui dėl pravaikštų fakto, to įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.
Nagrinėjamoje byloje nustatytos virš minėtos aplinkybės, o būtent tai, kad darbuotojas, baigęs antrąją kadenciją 2021 m. kovo 17 d. Prancūzijos Respublikoje, darbdavio parūpinta transporto priemone pradėjo kelionę kaip keleivis į Lietuvą. Naktį iš 2021 m. kovo 17 d. į kovo 18 d. jis buvo paliktas su daiktais Vokietijoje ir kreipėsi pagalbos į policiją. Byloje esantis Saro krašto Valstybinės policijos būstinės Homburgo policijos nuovados raštas rodo, kad 2021 m. kovo 18 d. 1.56 val. buvo gautas pranešimas, reaguojant į kurį darbuotojas buvo rastas Homburgo poilsio aikštelėje visiškai be pragyvenimo šaltinio (be grynųjų, be veikiančio mobiliojo telefono, nemokantis vietinės kalbos) su daugybe bagažo. Jis ir jo asmeniniai daiktai nakčiai buvo nuvežti į benamių prieglaudą.
Pagal DK 107 str. 4 d. į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas. Kadangi šitoje situacijoje dalyvavo pats darbdavio vadovas, jis negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti, kad ryte, faktiškai po kelių valandų nuo įvykio, darbuotojas į darbą atvykti negalės. Maža to, darbuotojo išlaipinimo situaciją, kaip byloja pokalbio įrašo turinys, lėmė paties Uldukio, o ne darbuotojo, veiksmai, darbuotojas neišreiškė noro išlipti, pageidavo vykti į Vilnių, be kita ko, kentė nedraugišką ir kiek agresyvoką, keiksmažodžių kupiną darbdavio atstovo elgesį. Toks vadovo elgesys, akivaizdu, pažeidžia bendražmogišką pareigą gerbti kitą asmenį ir visiškai neatitinka darbo sutarties 9.2 p. prisiimtų įsipareigojimų bei DK 24 str. įtvirtintos pareigos elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti teise.
Darbdavys yra atsakingas už darbuotojo susigrąžinimą iš komandiruotės, nes šis laikas laikomas darbo laiku, organizuoti saugų sugrįžimą, atlyginti to išlaidas.
Darbdavys tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Nepateikė jokių įrodymų, jog rūpinosi ieškovo saugiu grįžimu į Lietuvą, akivaizdžiai žinant, kad paliko darbuotoją vieną nežinomoj vietovėj, svetimoj šaly, tik su asmeniniais daiktais, be pinigų, be telefono. Darbdavys užuot pasidomėjęs likimo valiai paliktu darbuotoju, jo situacija, nepagrįstai pažymėjo jam pravaikštą.
Dėl išdėstyto ir pagrindas teigti, jog darbuotojas jokių pravaikštų ir jokių neteisėtų veiksmų nepadarė, o darbdavys pravaikštas žymėjo sąmoningai tai žinodamas ir negalėdamas nesuprasti, kad pagrindo joms nėra.
Darbdaviui neįrodžius pravaikštų fakto ir darbuotojo kaltės dėl to, darbuotojui išieškotinas darbo užmokestis už 2021 m. kovo mėn., kuris yra 722,72 Eur (1060 Eur : 22 d. d. x 15 d. d.), neatskaičius mokesčių.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teisinių to pasekmių taikymo.
Pravaikštų nebuvimo ir to neįrodymo aplinkybė (o tokia našta, minėta, tenka darbdaviui) sąlygoja ir nustatyto pagrindo atleisti darbuotoją nebuvimą.
Darbdaviui tenka pareiga įrodyti atleidimo teisėtumą, faktinį ir teisinį to buvimą bei pagrindimą. Šių momentų darbdavys neįrodė, nes neįrodė pravaikštų fakto, to paremto draudiminės nuobaudos darbuotojui taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Be to, darbdavys neįrodė, kad nutraukdamas darbo sutartį laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos, numatytos DK 58 str. 4, 5 dalyse, t. y. kad pareikalavo darbuotojo raštiškai pasiaiškinti dėl neatėjimo į darbą. Šiuo atveju darbdavys padarė esminį procedūrinį pažeidimą.
Dėl to, kas nurodyta, yra pagrindas pripažinti V. V. atleidimą iš darbo neteisėtu.
Kadangi darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą, laikytina, kad jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Darbuotojui išieškotinas DK 218 str. 4 d. numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
Tokiu būdu darbuotojui priteistina 10 600 Eur (1 060 Eur x 10 mėn.) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur vienos dienos darbo užmokesčio (1 060 Eur / 22 d. d. ) už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki jo visiško įvykdymo, bet ne daugiau kaip už metus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Sutinkamai su DK 218 str. 4 d. nuostata, atleidimo pripažinimo neteisėtu teisinė pasekmė yra ir darbdavio pareiga atlyginti darbuotojui jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.
Darbuotojas byloje įrodinėja neturtinės žalos buvimą, prašo išieškoti iš darbdavio 5 000 Eur jai atlyginti. Nors darbuotojas šį reikalavimą grindė ne tik atleidimo iš darbo neteisėtumu, bet ir epizodais, susijusiais su darbdavio veiksmais paliekant darbuotoją, jį faktiškai išmetant iš direktoriaus vairuojamo mikroautobuso, grįžimo į Lietuvą metu, darbdavio veiksmų neužtikrinant reikiamų sąlygų tinkamam darbui ilgalaikių kadencijų metu ir pan., darbuotojo privertimą būti visiškai priklausomu nuo darbdavio mokant atlyginimą mažomis dalimis ir į ne darbuotojo, o faktiškai darbdavio sąskaitą ir pan., ką jis traktuoja kaip jo garbės ir orumo įžeidimą, teismas laiko šį reikalavimą iš esmės pagrįstu ir tenkintinu.
Asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Jeigu darbdavys nesilaiko pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ar panašiai – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015).
Teismas laiko, kad darbuotojo procesiniuose dokumentuose nurodyti ir jo atstovės posėdžiuose išsakyti teiginiai, susiję su darbdavio elgesiu, yra pakankami tam. Akivaizdu, jog nurodytas darbdavio elgesys su darbuotoju nėra suderinamas su DK 24 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d. įtvirtintais principais ir nuostatomis. Virš aptartas darbuotojo palikimas Vokietijoje ir jo aplinkybės, diskredituojantis atleidimo pagrindas, bendražmogiškų vertybių bendraujant su darbuotoju nepaisymas, nekultūringas ir nepagarbus darbdavio elgesys darbuotojo atžvilgiu grįžimo į Lietuvą metu iki darbuotojo išsodinimo, darbo užmokesčio mokėjimo ydingumas pririšant jį faktiškai prie darbdavio sąskaitos, sąmoningai neteisėtas atleidimas, noro pasirūpinti darbuotoju stoka, akivaizdžiai žinant, jog jis paliktas svečioj šaly be pragyvenimo šaltinio ir ryšio priemonės ir pan. yra verti neturtinės žalos atlyginimo sąvokos ir pagrindo tam (DK 151 str., 218 str. 4 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d.). Kadangi neturtinės žalos atlyginimo suma yra vertinamojo pobūdžio, teismas mano, kad 3 000 Eur suma yra pakankama darbuotojo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismo įsitikinimu, priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojui už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą. Todėl manytina, kad pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam ir neturtinę žalą, kuri taip pat nelaikytina nepagrįstai didele ir yra optimali pagal suformuotą teismų praktiką.
Dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, dienpinigių, delspinigių ir netesybų išieškojimo.
Dėl darbo užmokesčio.
Sutiktina su DGK padaryta išvada, kad darbuotojui darbo užmokestis tinkamai nebuvo mokamas.
Byloje nėra duomenų, kad jam buvo mokamas darbo užmokestis pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ar kasos išlaidų orderius. Byloje nėra duomenų, kad darbuotojo vardu Lietuvoje veikiančiame banke būtų atidaryta sąskaita, į kurią būtų pervedamos jo asmeninės su darbo santykiais ieškovės įmonėje susijusios lėšos.
Darbdavys neneigė, jog jam buvo žinoma darbuotojo sąskaita Ukrainos banke, jis neneigė ir bylos medžiaga rodo, kad į ją padarė du pavedimus. Darbdavys pripažino ir bylos medžiaga rodo, kad darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas į įmonės (darbdavio) banko kortelę, susietą su darbdavio sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų įmonės mokėjimo kortelės priėmimo perdavimo aktų matyti, kad ji buvo išduota darbuotojui „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“, o iš banko išklotinės matyti, kad kortelės valdytoju banke buvo nurodytas I. A. Faktiškai ši kortelė buvo išduota šiam asmeniui. Darbdavys į bylą nepateikė jokio darbuotojo prašymo leisti naudoti minėtą kortelę asmeniniais tikslais, pervesti į ją darbo užmokestį, nėra duomenų, kad darbuotojui būtų suteiki prisijungimo kodai, slaptažodžiai prie šios kortelės elektroninės bankininkystės ir pan.
Nustatyta faktinė situacija byloja, kad darbdavys darbuotojo uždirbtas lėšas pervesdavo į savo sąskaitą, kuria gi pats ir naudojosi. Taigi pakankamai akivaizdu, kad atsakovo naudojimasis šia kortele ir galimybės disponuoti ja savo nuožiūra buvo labai riboti, atsakovas faktiškai tokios galimybės ir neturėjo, o darbdavio tuo išreikšti veiksmai negali būti laikomi teisėtais.
Darbdavys nesukūrė jam privalomos sukurti situacijos, kuomet darbuotojas tiesiogiai ir asmeniškai gautų uždirbtus pinigus, galėtų savarankiškai ir savo nuožiūra juos tvarkyti, kontroliuoti, valdyti ir jais naudotis. Darbuotojas privalo turėti galimybę su savo darbo užmokesčiu elgtis savo nuožiūra - taupyti, pervesti ar perduoti lėšas šeimos nariams ir pan. Akivaizdu, kad susiklosčiusioje situacijoje ieškovas tokios galimybės neturėjo ir kad tokią galimybę iš jo atėmė pats darbdavys. Net gi ginčo šalių pasirašytoje darbo sutartyje nenurodomas darbo užmokesčio mokėjimo būdas.
Todėl įvertinus šias aplinkybes, yra pagrįsta teigti, kad darbuotojui darbo užmokestis nebuvo mokamas, nes byloje nenustatytas šalių susitarimas, kokia forma jis turi būti mokamas, ir nenustatyta darbuotojo valia gauti jam tenkantį darbo užmokestį į darbdaviui priklausančią sąskaitą ir jo disponuojamą kortelę. Sutiktina su DGK daryta išvada, jog nėra nustatyta ir to, kad darbuotojas aplamai žinojo, kad jam yra mokamas darbo užmokestis į šią banko kortelę ir kad jis iš viso yra mokamas ir kokio dydžio.
Darbdavys į bylą yra pateikęs 2020 m. rugpjūčio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad darbuotojui sumokėtas 630 Eur darbo užmokesčio avansas. Tačiau teismas nemano, jog faktiškai tai buvo padaryta: 1) pagal šį orderį galėtų būti mokamas dienpinigių avansas, bet ne darbo užmokestis, nes ginčo šalių pasirašytos darbo sutarties 3 p. šalys susitarė, kad darbuotojui darbo užmokestis bus mokamas vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę; 2) nėra patikimų duomenų, jog darbuotojui darbo užmokestis pagal darbo užmokesčio žiniaraščius ar kasos išlaidų orderius būtų mokamas ir kad buvo toks susitarimas: 3) darbdaviui VSDFV pateikus informaciją apie atsakovo darbo laiko pradžią rugpjūčio 7 d., neaiškus tokio mokėjimo poreikis; 4) kasos išlaidų orderis yra surašytas darbuotojui nesuprantama kalba, gauta suma žodžiais įrašyta ne jo, todėl vargu, ar darbuotojas būtų pasirašęs jam nežinomą tekstą; 5) darbuotojas nėra tikras dėl jo pasirašymo, o jam nesant Lietuvoje apsunkinta galimybė ekspertizės atlikimo būdu pašalinti šią abejonę; 6) tinkamas finansinių duomenų tvarkymas ir įrodymų dėl darbo užmokesčio mokėjimo pateikimas yra imperatyvi darbdavio prievolė, kurios jis šiuo atveju tinkamai nevykdė, o visos galimos abejonės sprendžiamos darbuotojo naudai (DK 6 str. 2 d.).
Imant domėn išdėstytą bei bylos faktines aplinkybes, teismas daro labiau tikėtiną prielaidą, jog šie pinigai darbuotojui nebuvo išmokėti, nei priešingai.
Tokiu būdu nėra įrodyta aplinkybė, kad darbuotojui buvo mokamas ir yra išmokėtas jam priklausantis darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis, kuris nurodytas paties darbdavio suformuotoje ir į bylą pateiktoje pažymoje. Šioje pažymoje darbdavys pats nėra nurodęs atsakovui tenkančių sumų išmokėjimo fakto – tiek išmokėjimo laiko, tiek ir išmokėjimo formos ir fakto (išmokėjimo įvykio) prasme, kas paprastai būna ir turi būti nurodoma. Tai pripažinus, darbuotojo naudai iš darbdavio išieškotinas jau minėtas nuo konstatuotos darbo pradžios paskaičiuotas 954,28 Eur dydžio darbo užmokestis už 2020 m. rugpjūčio mėn., po 1002 Eur už 2020 m. rugsėjo ir spalio mėn., 651,30 Eur už 2020 m. lapkričio mėn., 663,98 Eur už 2020 m. gruodžio mėn., po 1060 Eur už 2021 m. sausio ir vasario mėn. (dydžiai nurodyti darbdavio pažymoje) bei 722,72 Eur už 2021 m. kovo mėn., kuris teismo iniciatyva paskaičiuotas imant domėn teismo konstatuotų pravaikštų neteisėtumą, viso – 7 116,28 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokesčio (DK 32 str. 1 d., 146 str. 1 d., 146 str. 2 d.).
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Darbo sutarties nutraukimo dieną, esant nerealizuotai teisei į kasmetines atostogas, darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (DK 127 str. 6 d.).
Byloje nėra duomenų, kad darbuotojas darbo pas ieškovę metu buvo išleistas kasmetinių apmokamų atostogų ar buvo išreiškęs ketinimą dėl to, todėl pasibaigus darbo santykiams darbuotojui turėjo būti paskaičiuota ir sumokėta kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas.
Darbdavys suformuotoje ir į bylą pateiktoje minėtoje pažymoje yra nurodęs, kad darbuotojui priklauso 589,09 Eur (suma iki mokesčių) dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas. Kadangi teismas šiuo sprendimu revizavo darbuotojo dirbtų dienų skaičių, atlieka ir tenkančios kompensacijos perskaičiavimą. Teismo nuomone, atsakovas yra įgijęs teisę į 684,71 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ((20 d. d.+2 d. d.) : 12 mėn. x 7,4 mėn. x (1060 Eur : 21 vid. d. d.)), neatskaičius mokesčių (DK 127 str. 4 d. 4 p., 6 d., Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21d. nutarimu Nr. 496, 2.3 p.). Pagrindo sutikti su darbdavio teiginiais ir manyti, jog ir ši suma darbuotojui yra išmokėta, dėl virš minėtų nustatytų aplinkybių ir iš esmės darbdavio poziciją šiuo klausimui paneigiančių motyvų nėra. Todėl ši suma taip pat išieškotina darbuotojo naudai.
Dėl dienpinigių išieškojimo.
Dienpinigių mokėjimą darbo santykiuose reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (toliau – Aprašas). Jo 2 p. nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje (toliau kartu - nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.
Iš bylos duomenų nėra nustatyta, kad ieškovės įmonėje būtų sudaryta kolektyvinė sutartis. Vadinasi, dienpinigių dydis ir galimybė juos mažinti šio ginčo atveju turi būti aptarti darbo sutartyje.
Minėta, šalių pasirašytos darbo sutarties turinys numatė tokią darbo užmokesčio mokėjimo sąlygą: sutarties 3 p. ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 1 002 Eur dydžio (nuo 2021 m. sausio 1 d. šis dydis sudaro 1 060 Eur) darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę; numatoma darbo dienos trukmė 5 darbo dienos per savaitę, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę; už darbą komandiruotės metu mokami nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių suma per mėnesį yra lygi arba mažesnė nei 50 proc. darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio; darbo sutartyje nėra numatyta darbuotojui priklausančių su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo tvarka – į sąskaitą ir kokią ar grynais jos bus mokamos.
Akivaizdu, kad darbo sutartimi šalys nesulygo dėl Apraše nurodyto galimo dienpinigių mažinimo būdo, t. y. mokant darbuotojui 50 proc. Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Ši formuluotė neaiški ir nėra paremta jokios teisės normos ar norminio akto turinio taikymu. Todėl visi ieškovės argumentai, paremti minėto vyriausybės nutarimo ir Aprašo normatyvo taikymu darbuotojo darbo užmokesčiui skaičiuoti, o būtent, galimybe juos mažinti 50 proc., nepagrįsti. Šalys nesusitarė dėl galimybės juo mažinti taip, kaip nustato esamas teisinis reglamentavimas, todėl darbuotojui turi būti sumokėti visi jam priklausantys dienpinigiai, kuriuos yra paskaičiavęs ir nurodęs darbdavys savo suformuotoje pažymoje.
Akcentuotina ir tai, kad minėtas Aprašas ieškovės, kaip transporto sektoriaus atstovės, veikloje taikomas be jokių išlygų ir išimčių. Šio Aprašo II skyrius numato tam tikrus darbo ir poilsio laiko ypatumus kelių transporto įmonėse. Aprašas numato, kad mobiliojo kelių transporto darbuotojo darbo laikas yra nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas) (Aprašo 8 punktas); savaitė kelių transporto įmonėse yra laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos (Aprašo 9 punktas); vidutinis savaitės darbo laikas neturi viršyti 48 valandų. Maksimali savaitės darbo laiko trukmė gali būti pailginta iki 60 valandų tik tada, kai per 4 mėnesius neviršijama vidutiniškai 48 darbo valandų per savaitę (Aprašo 14.1 punktas); kai atliekamas naktinis darbas, kasdienis darbo laikas negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį (Aprašo 14.4 punktas); darbas nakties laiku apmokamas pagal Darbo kodekso nuostatas, kompensacija (didesnis apmokėjimas, papildomas poilsio laikas ir kita) už nakties darbą gali būti skiriama pagal kolektyvines sutartis, darbdavių ir darbuotojų susitarimus, jeigu tai nekelia grėsmės kelių eismo saugai (Aprašo 14.5 punktas).
Šis teisinis reglamentavimas aiškiai rodo, kad tolimųjų reisų vairuotojams taikomi tam tikri darbo laiko ir poilsio režimų ypatumai. Jie akivaizdžiai susiję ir su apmokėjimu už jų atliekamą darbą.
Darbo sutartyje akivaizdžiai ydingai ir neteisingai nurodomas į užsienį komandiruojamo vairuotojo darbo laikas, o būtent, numatoma jo darbo dienos trukmė 5 darbo dienos per savaitę, 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę. Toks darbo laiko režimas tarptautinių vežimų sektoriuje nėra įprastas. Be to, byloje nėra duomenų, kad darbuotojui būtų skaičiuojamas naktinio, galimo viršvalandinio darbo laiko apmokėjimas, mokami komandiruotpinigiai, kad darbuotojas būtų apnakvindinamas darbdavio lėšomis ir pan. Tačiau nesant tuo grindžiamiems ir įrodinėjamiems darbuotojo reikalavimams, teismas plačiau šių momentų nevertina, tačiau priima šiuos faktus domėn, svarstydamas darbuotojo byloje pareikštų reikalavimų turinį ir kaip darbdavį charakterizuojančią aplinkybę.
Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje C-684/16 41 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015 pažymėjo, kad darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Akivaizdu, kad darbuotojų iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių ekonominis pažeidžiamumas santykiuose su darbdaviu yra ypač didelis, tokie darbuotojai dėl objektyvių priežasčių - kalbos nežinojimo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nežinojimo, baimės neprarasti turėtų lėšų įsidarbinimui, nebuvimo aukštos kvalifikacijos specialistais - negali dalyvauti lygiavertėse derybose su darbdaviu dėl darbo sutarties sąlygų konkretumo, aiškumo, atitikimo žodžiu sulygtoms sąlygoms. Todėl suprantama, kad tokie darbuotojai nekvestionuoja darbdavio vienašališkai parengtų dokumentų turinio.
Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, darbdavys privalo į darbo sutartį įtraukti aiškiai suformuluotas, abiem šalims objektyviai suprantamas ir atitinkančias jų valią, sąlygas. DK 6 str. 2 d. numato aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padarinius - kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių darbo ir kolektyvinių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 24 str. įtvirtina sąlygą, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Sutiktina su darbuotojo atstovės išsakytais teiginiais ir DGK padaryta išvada, kad darbuotojas, būdamas užsienio piliečiu, nebūdamas nei teisininku, nei buhalteriu, negalėjo objektyviai suprasti ir nesuprato šios darbo sutarties sąlygos, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis visų nurodytų dienpinigių išmokėjimo.
Darbdavio į bylą pateiktuose komandiruočių sąnaudų ataskaitose dienpinigiai nurodomi taikant maksimalius jų dydžius ir atitinka į užsienio valstybes komandiruojamam darbuotojui tenkančias mokėti dienpinigių sumas. Darbdaviui neįrodžius jam įstatymu nustatytos pareigos tinkamai ir aiškiai informuoti į darbą priimtą asmenį apie jam mokamo atlygio sumas, darbo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodžius darbuotojui tenkančių dienpinigių mažinimo galimybę ir jos faktiškai neaptarus, nėra pagrindo teigti, kad šiuo konkrečiu atveju mokami dienpinigiai turi būti mažinami. Todėl darbuotojui turi būti išmokėti visi jam priklausantys (maksimalūs) dienpinigiai, kurių suma nurodyta paties darbdavio suformuotose komandiruočių sąnaudų ataskaitose.
Byloje esanti medžiaga rodo, kad į minėtą darbdavio išduotą ir prie įmonės banko sąskaitos pririštą kortelę tikslu „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“ buvo pervedamos lėšos, kurios gali būti vertinamos kaip komandiruotės išlaidoms padengti. Įplaukos į banko kortelę sudarė 4 346,02 Eur. Darbuotojas pripažino, kad iš šių sumų savo (asmeninėms) reikmėms panaudojo 2 460,30 Eur ir sąžiningai sutiko jam mažinti iš jam tenkančių sumų. Todėl nesant ginčo dėl to, toks užskaitymas, teismo manymu, galimas.
Byloje nėra pašalintos abejonės dėl to, kad darbuotojui išduotos kortelės kodus žinojo kiti asmenys. Byloje nėra jokių duomenų, kad iš darbuotojo būtų reikalaujama pildyti komandiruotės išlaidų ataskaitas, teikti išlaidas patvirtinančius kvitus. Todėl nėra pagrindo besąlygiškai išvadai, kad įmonės faktiškai valdomos jai priklausančios kortelės įplaukos ir išlaidos buvo susijusios išskirtinai su darbuotojo asmeninių poreikių tenkinimu. Taip pat nepaneigti atsakovo byloje nurodyti argumentai, kad kortele galėjo naudotis ir, teismo nuomone, naudojosi kiti asmenys. Šias aplinkybes pagrindžiantys atsakovo teiginiai logiški ir nuoseklūs, netikėti tokiais jo pateiktais argumentais teismas pagrindo neturi.
Nustatyta, kad iš darbuotojui perduotos, bet įmonei priklausančios, kortelės sąskaitos 2020 m. lapkričio 23 d. buvo išgryninta Vilniuje 1550 Eur (ši suma buvo pervesta į sąskaitą 2020 m. lapkričio 23 d., nurodant jos paskirtį: „dienpinigiai“). Bylos medžiaga nustatyta, kad tomis dienomis darbuotojas nedirbo, buvo išėjęs nemokamų atostogų ir tuo metu buvo Ukrainoje (darbuotojo paso kopiją, iš kurios matyti, kad jis 2020 m. lapkričio 22 d. kirto Lenkijos - Ukrainos sieną Dorohuske). Taigi akivaizdu, kad darbuotojas negalėjo pasinaudoti išduota kortele ir jos neturėjo, kas patvirtina darbuotojo nurodytas aplinkybes, kad kadencijų pabaigoje jis viską, tame tarpe ir kortelę, grąžindavo darbdaviui. Jo teiginius patvirtina ir byloje esantis 2020 m. gruodžio 10 d. mokėjimo kortelės priėmimo-perdavimo aktas, patvirtinantis, kad ieškovui prieš antrą komandiruotę 2020 m. gruodžio 10 d. buvo pateikta („priėmiau“) naudojimuisi „kasdieniniams atsiskaitymams vykdyti“ ta pati banko kortelė. Todėl visi darbdavio priešiniai to argumentai vertinti kaip nepatikimi, nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Todėl pakankamai akivaizdu, kad įmonės banko kortele naudojosi (arba naudojo jos duomenis) kiti asmenys, tikėtina, susiję su darbdaviu, nes pastarasis nebuvo nei užblokavęs banko kortelės, nei inicijavęs tyrimą dėl neteisėto disponavimo ja, kaip savo nuosavybe.
Identiška situacija buvo ir su 2021 m. kovo 18 d. išgrynintais pinigais Vokietijoje Eichelborn mieste ir Lenkijoje Baranow mieste, darbuotojui byloje įrodžius, kad jis visą tą dieną buvo Vokietijoje Homburge mieste po virš aptarto jo išlaipinimo tik su asmeniniais daiktais, be pinigų ir telefono, kas užfiksuota policijos medžiagoje. Darytina pakankamai tvirta išvada, kad po antros kadencijos pabaigos darbdavio vadovas, vėžinęs atsakovą į Vilnių, buvo paėmęs iš darbuotojo bendrovei priklausantį turtą, tame tarpe ir mokėjimo kortelę.
Darbdavys nereiškė reikalavimo išieškoti iš darbuotojo neatsiskaitytą avansą komandiruotės išlaidoms, neteikė į bylą darbuotojo turėtų galimų komandiruotės išlaidų ataskaitų bei komandiruočių avanso apyskaitų, nereikalavo jų pateikimo, kas netiesiogiai rodo, kad darbuotojas pagal šią aptariamą poziciją nėra likęs jam skolingas, kas rodo, kad tokie mokėjimai darbuotojui nebuvo atliekami ir kad jis šių darbdavio lėšų nenaudojo ir sau nepasiėmė.
Sutiktina su darbo ginčų komisija, kuri pripažino, kad darbuotojo pripažinta savo poreikių tenkinimui panaudota kortelės lėšų suma (minėti 2 460,30 Eur), gali būti užskaitomi kaip dienpinigiai.
Darbuotojas taip pat pripažino, kad į savo Ukrainos banke turimą sąskaitą yra gavęs 500 Eur (300 Eur 2020 m. gruodžio 29 d. ir 200 Eur 2021 m. sausio 20 d.) sumą. Nors byloje to įrodymų nėra, ši atsakovo pripažinta gauta suma taip pat vertintina kaip dalis jo gautų dienpinigių.
Pagal bylos medžiagą, darbuotojui už 2020 m. rugpjūčio 4 d. - 2020 m. lapkričio 19 d. ir 2020 m. gruodžio 10 d. - 2021 m. kovo 17 d. komandiruotes paskaičiuota 12 735 Eur dienpinigių (pagal maksimalias dienpinigių normas darbdavio nurodytose komandiruočių sąnaudų ataskaitose, kurios laikytinos teisingomis). Pripažinus, kad darbuotojui buvo išmokėta 2 960,30 Eur dienpinigių (2 460,30 Eur jo pripažinta užskaityta suma, 500 Eur į jo Ukrainos banke esančią sąskaitą pervesta suma), dienpinigių skirtumas – 9 774,70 Eur (12 735 Eur – 2 960,30 Eur) išieškotina iš ieškovės atsakovo naudai (DK 107 str. 3 d.).
Dėl delspinigių išieškojimo.
Sutinkamai su DK 147 str. 1 d. nuostata, darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai išmokos turėjo būti sumokėtos ir jų dydis yra 0,07 proc. (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/9c66f7b05c8d11eb9dc7b575f08e8bea ).
Sprendime virš konstatuota, kad darbo už mokestis darbuotojui nebuvo mokamas. Be to, darbo sutartyje netiksliai ir neaiškiai (nekonkretizuojant dienos) nustatytas darbo užmokesčio mokėjimo terminas, numatant, kad jis mokamas vieną kartą per mėnesį paskutinę mėnesio savaitę. Sutiktina su komisijos padaryta išvada, kad tokia formuluotė aiškintina, kaip likus trims kalendorinėms dienoms iki mėnesio pabaigos. Tokiu būdu darbuotojui priklausytų 227,64 Eur delspinigių už nesavalaikį darbo užmokesčio mokėjimą, paskaičiuotų iki darbo sutarties nutraukimo 2021 m. kovo 22 d.: 70,72 Eur (577,33 Eur x 0,07 proc. x 175 k. d.), už 2020 m. rugsėjo mėn. - 61,11 Eur (606,21 Eur x 0,07 proc. x 144 k. d.), už 2020 m. spalio mėn. - 47,53 Eur ( 606,21 Eur x 0,07 proc. x 112 k. d.), už 2020 m. lapkričio mėn. - 22,89 Eur (394,04 Eur x 0,07 proc. x 83 k. d.), už 2020 m. gruodžio mėn. - 14,62 Eur (401,70 Eur x 0,07 proc. x 52 k. d.), už 2021 m. sausio mėn. - 10,77 Eur (641,30 Eur x 0,07 proc. x 24 k. d.).
Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, 9 ir 10 punktuose nustatyta, kad, jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Kadangi byloje nenustatyta, kad darbdavys darbuotojui nustatyta tvarka mokėtų ir dienpinigius (minėta, jam buvo sumokėta tik dviem pavedimais į Ukrainos banko sąskaitą tik 500 Eur dienpinigių). Net gi turint pagrindo manyti, kad tai dienpinigių avansas, akivaizdu, kad šios pervestos sumos akivaizdžiai neatitinka Apraše nustatytų dienpinigių dydžių. Todėl darytina išvada, kad dienpinigių avansas darbuotojui taip pat nebuvo mokamas, dėl ko atsakovas įgijo teisę į delspinigius ir dėl jų nemokėjimo. Teismas sutinka su atsakovo priešieškinio pareiškime nurodytu jų paskaičiavimu (priešieškinio 44 pozicija), kuris, manytina, yra objektyviai pagrįstas ir teisingas, todėl išieško atsakovo naudai iš ieškovo 444,05 Eur delspinigių už nesavalaikį dienpinigių mokėjimą.
Tokiu būdu atsakovui iš ieškovės viso išieškotina 671,69 Eur delspinigių.
Dėl netesybų išieškojimo.
Sutinkamai su DK 147 str. 2 d., darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Byloje esantys duomenys ir virš nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina neatsiskaitymo su darbuotoju faktą. Akivaizdu, kad dėl to nėra darbuotojo kaltės. Darbdavys ne tik kad tinkamai nemokėjo darbuotojui su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų jo darbo ieškovės įmonėje metu, bet ir neatsiskaitė su juo darbo sutarties nutraukimo dieną, todėl jam taikytina minėtoje teisės normoje įtvirtinta sankcija.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų netinkamai mokant darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas pobūdį, t. y. į aplinkybę, jog nei darbo užmokestis, nei dienpinigiai nebuvo mokami ir nebuvo sumokėti atleidimo momentu, teismas laiko, jog yra pagrindas išieškoti darbuotojo naudai jo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas – 2 120 Eur (1 060 Eur x 2 mėn.), neatskaičius mokesčių.
Dėl darbdavio reikalavimo atlyginti turtinę žalą.
Darbdavys DGK reikštais savarankiškais reikalavimais prašė ir byloje pareikštu ieškiniu prašo išieškoti iš darbuotojo 4 822,25 Eur padarytai materialinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad 631,76 Eur žalą patyrė sumokėdamas už transporto priemonės valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), remontą pagal pateiktas sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Darbuotojas, vairuodamas šį vilkiką, sudaužė dešinį vilkiko kampą ir laiptelį. Taip pat nurodo, kad darbuotojas, vairuodamas kitą vilkiką, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 28 d. Italijoje vietoje dyzelino į vilkiko baką pripylė benzino, ko pasėkoje dėl jo kaltės buvo sugadinta vilkiko variklio kuro sistema. Atsakovas sugadino dyzelino likutį bake, kurio vertė 130,32 Eur. Vietoje dyzelino įpylė 200,14 litrų benzino, kurio kaina 252,65 Eur be PVM, tai įrodo pateikta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Sugadinto vilkiko nutempimui į auto servisą remontuoti, UAB „Viteska“ turėjo nuomotis platformą, ko pasėkoje už jos nuomą sumokėjo 2100 Eur. Šį faktą patvirtina pridedama sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini). Autoservise atlikus vilkiko kuro sistemos valymą, ieškovė už darbus sumokėjo 440,16 Eur pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė taip pat turėjo sumokėti kelių mokestį per Austriją ir atgal, t. y. 167,18 Eur, ir kelių mokestį per Italiją, t. y. 413,18 Eur. Vilkikas, kuris traukė platformą su atsakovo sugadintu vilkiku, sunaudojo 664,7 litrus kuro, kurio kaina 687 Eur. Taigi viso ieškovė dėl atsakovo kaltės patyrė 4 822,25 Eur žalą, kurią prašo atlyginti.
Atsakovas byloje neneigė aplinkybių, jog per savo neatsargumą apgadino minėto vilkiko laiptelį ir per klaidą ir neatidumą įpylė į kitą vilkiką ne tą kurą. Vienok nesutiko su reikalavimu atlyginti žalą, prašė jį atmesti, teigdamas, kad remontuojant laiptelį nepagrįstai į darbų sąmatą įtraukti ir kiti nesusiję remonto darbai, o šalinant kuro įpylimo padarinius darbdavys veikė neekonomiškai, ne minimaliomis sąnaudomis, nepateikė gautų sąskaitų-faktūrų apmokėjimo įrodymų ir, tikėtina, gavo atlyginimą pagal privalomą naujiems lizinguojamiems vilkikams turėti kasko draudimą.
Šis darbdavio reikalavimas tenkintinas iš dalies dėl žemiau išdėstyto.
Tarp šalių nėra ginčo, jog 2021 m. sausio 28 d. Italijoje atsakovas į vairuojamo vilkiko valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuro baką įpylė benzino vietoje dyzelino. Nors byloje nėra atsakovo pareiginių nuostatų ir nenustatyta, kad tokie būtų, akivaizdu, kad būdamas profesionaliu vairuotoju atsakovas pagal pareigybę ir darbo pobūdį negali daryti tokių klaidų, pasekmė dėl to tenka jam pačiam įstatymo numatytų ribojimų rėmuose (DK 153 str. 1 d.).
Darbdavys įrodymais nepagrindė nurodomos kuro likučio buvimo šiame vilkike aplinkybės, neįrodė, kiek buvo kuro bake, atsakovui į jį įpilant benzino, t. y. neįrodė žalos, patirtos dėl sugadinto dyzelino vilkiko bake, dydžio.
Iš DKV 2021 m. sausio 31d. sąskaitos faktūros matyti, kad į transporto priemonę, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 29 d. buvo įpilta 200,14 litrų degalų EURO95 Super (benzino) 247,22 Eur sumai be PVM. Ši aplinkybė laikytina materialinės atsakomybės atsiradimo ir taikymo atsakovui pagrindu, nes įrodytas tiek žalos padarymo darbuotojo neatsargiais veiksmais faktas, tiek žalos dydis. Todėl ši suma išieškotina iš atsakovo.
Teismas sutinka su darbdavio išsakytais teiginiais ir argumentais, jog tokios darbuotojo veikos rezultatu tapo ir poreikis valyti vilkiko kuro sistemą. Tačiau šioje dalyje ieškovo reikalavimai atmestini jam nepateikus neabejotinų įrodymų dėl žalos dydžio.
Esminiai šį ieškovo reikalavimą pagrindžiantys argumentai susiję su poreikiu transportiruoti vilkiką kuro sistemos valymui būtent į Vokietiją, nes ši transporto priemonė yra lizinginė ir lizingo sutartis reikalauja, kad ji būtų remontuojama tik firminiuose autoservisuose. Tokių duomenų ieškovė nepateikė. Antra, lizinginės transporto piemonės privalomai draudžiamos kasko draudimu, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad draudikas pripažino transporto priemonės gabenimą iš Italijos į Vokietijos atestuotą autoservisą bei pripažino jos remontą nedraudiminiu įvykiu. Dėl šio sutiktina su atsakovo argumentais, kad yra pakankamai tvirta prielaida manyti, jog draudimo bendrovė yra kompensavusi galimus šiuos ieškovės nuostolius nei priešingai. Tą netiesiogiai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovė 2021 m. spalio 19 d. atliko keturis pavedimus į IF P C Insurance AS Filialo sąskaitas, juose nurodant šio ginčo pozicijos vilkiko valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis, bei tai, kad 687 Eur mokami kuro išlaidoms, 167,80 Eur ir 45,20 Eur kelių mokesčiams, 1 810 Eur tralo nuomai. Šie duomenys pateikti į bylą tik 2021 m. gruodžio 21 d. Tą pačią dieną byloje atsirado ir ieškovės pateikta Suteiktos techninės pagalbos kelyje ataskaita, suformuota Truck & Trail Performance Team 2021 m. birželio 14 d., t. y. praėjus ženkliam laiko tarpui nuo įvykio.
Sutiktina su atsakovo atstovės išsakytais teiginiais ir pastebėjimais dėl labai abejotino ieškovės pasirinkto minėto vilkiko transportiravimo tralu į Vokietijos servisą maršuto, kuris, teismo manymu, nebuvo ir nėra ekonomiškai naudingas, o taip pat ir su tam skirto tralo nuoma visoms penkioms dienoms. Ieškovė nepaneigė ženklių atsakovo ir teismo abejonių dėl to, kad šiuo galėjo būti mėginama derinti ir kitus galimus ieškovės vykdomos veiklos poreikius, t. y. derinant ir kito atliekamo darbo toje vietovėje galimus momentus: UAB „Viteska“ nepateikė prašytų duomenų, kas vairavo vilkiką (duomenys neskelbtini) traukusią platformą, kurios valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) dienomis nuo 2021-02-01 iki 2021-02-05 imtinai, platformą vairavusio asmens (ar asmenų) skaitmeninio tachografo kortelės duomenis už šį laikotarpį.
Kiekviena ginčo šalis turi įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu esančias aplinkybes. Nesant patikimų ir neabejotinų rašytinių duomenų šiam ieškovės reikalavimui pagrįsti likusia jo apimtimi, jis atmestinas, nes visos abejonės darbo ginče vertintinos darbuotojo, kaip silpnesnios ginčo pusės, naudai (DK 6 str.).
Iš byloje esančio 2020 m. gruodžio 30 d. perdavimo protokolo matyti, kad atsakovas po reiso perdavė transporto priemonę valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su tokiais jame nurodytais trūkumais: neveikia dešinysis posūkio žibintas (durelės) ir pažeistas dešinysis laiptelis.
Sutiktina su atsakovo atstovės ginčo nagrinėjimo metu išsakytais teiginiais, kad dešiniojo posūkio žibinto neveikimas nekaip negali būti laikomas žala, nes tai yra natūralus transporto priemonės detalių nusidėvėjimas, kurių keitimą privalo apmokėti darbdavys. Todėl ši darbdavio reikalavimų pozicija atmestina kaip nepagrįsta, darant tvirtą išvadą, kad darbuotojo kaltės dėl šio atsiradusio gedimo (pažeidimo) nėra ir kad jam nekyla pareiga kompensuoti su tuo susijusias išlaidas, nes tai nėra žala.
Pagal byloje esančius duomenis (darbdavio pateikta sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad dešiniojo laiptelio išmontavimas ir pakeitimas buvo atliktas 2021 m. sausio 4 d., kad šių konkrečių darbų kaina yra 70,08 Eur. Kiti joje nurodyti darbai (kairiojo laiptelio išmontavimas ir pakeitimas, buferio dešinės kampinės dalies išmontavimas ir pakeitimas, naujo buferio dažymas, naujo kairiojo apatinio laiptelio dažymas ir pan.), atlikti kitą dieną, kuriems buvo išrašyta kita sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) 561,68 Eur sumai, niekaip nesusiję su dešinės pusės laiptelio pažeidimo, kurį padarė atsakovas, šalinimu. Todėl ieškovo šios pozicijos reikalavimo dalis atmestina kaip akivaizdžiai nepagrįsta.
Ieškovės reikalavimų pagal turtinės žalos atlyginimo poziciją nepagrįstumą iš dalies rodo ir ta aplinkybė, kad darbdavys, žinodamas apie patirtą žalą, nekonstatavo jos buvimo atsakovo darbo įmonėje momentu, neprašė darbuotojo pasiaiškinti, nors paprastai tai daroma, nedarė jokių išskaitų, neaptarė šio momento priimdamas įsakymą dėl darbuotojo atleidimo, o savarankišką reikalavimą DGK pareiškė tik 2021 m. gegužės 4 d. – suėjus mėnesiui po darbuotojo pasikreipimo į DGK.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu ir nekeičia teismo padarytų išvadų.
Su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos (išskyrus žalos atlyginimą ir neturtinę žalą) nurodytos neatskaičius mokesčių. Pareiga juos išskaityti tenka darbdaviui.
Procesiniai klausimai.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismas faktiškai tenkino visus priešieškiniu įtvirtintus darbuotojo reikalavimus, nes priteistų sumų pobūdis juos tenkinus yra vertinamasis, todėl jis įgijo teisę į šioje civilinėje byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis), o tokių yra 3 230 Eur. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, mano, kad tokia suma yra adekvati ir protinga nagrinėjamai bylai, todėl ją priteisia iš ieškovės.
Ieškovė byloje patyrė 2 300 Eur advokato pagalbos išlaidų. Teismas ieškinį tenkino nežymia jo apimtimi, todėl ieškovei iš atsakovo išieškotina 230 Eur advokato pagalbos išlaidų. Susumavus šias išlaidas atsakovui iš ieškovės išieškotina 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Tenkinus priešieškinį, iš ieškovės, kuri nėra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, išieškotina 734,50 Eur žyminio mokesčio valstybei (CPK 87 str., 93 str.)
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str., 93 str., 98 str., 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 282-283 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad atsakovo V. V., Ukrainos Respublikos pil., gim. 1973-02-18, paso Nr. (duomenys neskelbtini), darbo pradžia pas ieškovę UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d.
Išieškoti atsakovo V. V., Ukrainos Respublikos pil., gim. 1973-02-18, paso Nr. (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovės UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, 7 116,28 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 684,71 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 9 774,70 Eur neišmokėtų dienpinigių, 671,69 Eur delspinigių, 2 120 Eur netesybų.
Pripažinti atsakovo V. V., Ukrainos Respublikos pil., gim. 1973-02-18, paso Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. kovo 22 d. atleidimą iš darbo UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Išieškoti atsakovo V. V., Ukrainos Respublikos pil., gim. 1973-02-18, paso Nr. (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovo UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, 10 600 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 48,18 Eur už kiekvieną darbo dieną iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus (skaičiuojant nuo atleidimo dienos), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Išieškoti iš atsakovo V. V., Ukrainos Respublikos pil., gim. 1973-02-18, paso Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovo UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, naudai 317,30 Eur turtinei žalai atlyginti.
Išieškoti iš ieškovo UAB „Viteska“, j. a. k. 302623860, 734,50 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pripažinti netekusiu galios.
Su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos (išskyrus žalos atlyginimą ir neturtinę žalą) nurodytos neatskaičius mokesčių. Pareiga juos išskaityti tenka darbdaviui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė