Administracinė byla Nr. eAS-1089-261/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44879-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Paribys“, dėl savavališkos statybos akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lit-Invest“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lit-Invest“) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, VTPSI) 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-141212-00216 (toliau – ir Aktas) ir priteisti pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė esantis pastato – degalinės su plovykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių, esančių valstybiniame žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), savininkas. Pareiškėjui 2003 m. balandžio 16 d. išduotas statybos leidimas Nr. 429-03-0355/NS degalinės statybai (toliau – Statybos leidimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu byloje Nr. A4-872/2005 konstatavo, kad pareiškėjo projektinė dokumentacija ir išduotas Statybos leidimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Degalinė 2006 m. gruodžio 11 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)11.4-2585 pripažinta tinkama naudoti, tačiau šį aktą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 panaikino, konstatavęs, kad buvo nukrypta nuo projekto, todėl pareiškėjas privalėjo šiuos nukrypimus pašalinti. Pareiškėjas 2010 m. spalio 21 d. gavęs informaciją apie šalia degalinės jaučiamą dujų kvapą, sustabdė šio dujų rezervuaro darbą ir inicijavo būtinus remonto darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentui 2010 m. lapkričio 11 d. išdavus leidimą dėl kasimo ir avarijos likvidavimo, buvo atkastas dujų rezervuaras ir nustatyta, kad eksploatacijos metu dujų rezervuaro pamato plokštumoje susidarė nukrypimas, dėl kurio sujungimo vamzdžiuose galėjo atsirasti nehermetiškumas. Gavęs leidimą Nr. 1834/42/2010, pareiškėjas ėmėsi priemonių lokalizuoti avariją, pašalinant dujų rezervuaro pamato nuokrypį, rezervuaras buvo grąžintas į projektinę vietą, taigi, buvo įvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 nustatytas įpareigojimas išlaikyti minimalius priešgaisrinę saugą užtikrinančius atstumus iki gretimų pastatų. Tačiau tokius darbus atsakovas kvalifikavo kaip savavališką statybą – įvardijo kaip dujų rezervuaro rekonstrukciją, kuriai reikalaujama gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl 2010 m. gruodžio 6 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101206-00085, taip pat jo pagrindu 2010 m. gruodžio 7 d. surašė reikalavimą pašalinti statybos padarinius Nr. RE-542 ir 2011 m. vasario 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATN-00-110224-00001 pareiškėjo vadovui skyrė 3 500 Lt baudą, kurią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas panaikino. Atsakovas 2012 m. vasario 14 d. išdavė statybos užbaigimo aktą visai degalinei, 2012 m. vasario 14 d. išdavė statybos užbaigimo aktą degalinei be suskystintųjų dujų modulio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-1460/2013 šį aktą panaikino, konstatavęs kad dujų modulis yra neatskiriama degalinės dalis ir degalinė be dujų modulio negali būti eksploatuojama. VTPSI viršininkė 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1V-186 panaikino 2010 m. gruodžio 6 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101206-00085 ir 2010 m. gruodžio 7 d. reikalavimą pašalinti statybos padarinius Nr. RE-542 ir nurodė surašyti pareiškėjui naują savavališkos statybos aktą. Administracinės bylos Nr. I-5320-426/2014 nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame metu – 2014 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovo atstovė pateikė pareiškėjui naują 2014 m. gruodžio 12 d. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-141212-00216, kuriame tie patys 2010 m. gruodžio mėn. atlikti darbai, prieš 4 metus atsakovo įvertinti kaip rekonstrukcija ir kuriai įteisinti pareiškėjas yra parengęs projektinę dokumentaciją, po 4 metų iš naujo kvalifikuoti kaip nauja statyba.

Manė, kad šis aktas prieštarauja prieš tai priimtiems teismų sprendimams, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, faktinei situacijai ir gero viešojo administravimo principams. Manė, kad atsakovas viršijo savo kompetencijos ribas, sukūrė naujas kliūtis komisijai dėl degalinės statybos užbaigimo sudaryti. Nurodė, kad nagrinėjamuoju atveju jokie savavališki statybos darbai nebuvo atliekami, statinio išorės matmenys, statinio laikančiosios konstrukcijos nebuvo keistos. Buvo atlikti privalomi avarijos likvidavimo darbai, dujų rezervuaro, kuris laikytinas įrenginiu, remonto darbai, kuriems projektas yra nereikalingas, leidimas nėra privalomas.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis, manė, kad byla panaikinti savavališkos statybos aktą nenagrinėtina teisme. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje išaiškinta, kad savavališkas statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas. Jame fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia teisines pasekmes, tačiau pats aktas neturi individualiam administraciniam aktui būdingų požymių: nėra teisės taikymo aktas, nedaro įtakos administracinių santykių atsiradimui, pasikeitimui ir pasibaigimui, neturi privalomojo pobūdžio ir t. t. Toks aktas negali sukelti pasekmių ir būti ginčo teisme dalyku, kadangi nedaro tiesioginio poveikio asmenų, kurių atžvilgiu jis surašytas, teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Teismui manant, kad pagrindas nagrinėti administracinę bylą yra, skundą laikė nepagrįstu. Teigė, kad VTPSI viršininkės 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1V-186 panaikintas 2010 m. gruodžio 6 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-101206-00085 ir 2010 m. gruodžio 7 d. reikalavimas pašalinti statybos padarinius Nr. RE-542 nustačius, kad atliktų savavališkos statybos darbų mastas neatitinka savavališkos statybos akte nurodytos statybos rūšies. Tačiau savavališkos statybos faktas nebuvo išnykęs, todėl VTPSI vyriausiasis specialistas buvo įpareigotas surašyti pareiškėjui naują savavališkos statybos aktą. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad pareiškėjas kitoje vietoje įrengė pamatą dujų rezervuarui, kurio ilgis 6,6 m., plotis – 3 m, ir ant pamato sumontavo 10 m3 kuro talpos cisterną, kuri prie pado pritvirtinta inkariniais varžtais, buvo surašytas ginčijamas Aktas, kuriame konstatuotas naujo inžinierinio statinio, priskirtino ypatingų statinių kategorijai, savavališkos statybos faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Paribys“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino manantis, kad ginčijamas Aktas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis turi galiojantį statybos leidimą ir negali statybos užbaigti. Nurodė, kad pagal iki 2011 m. praktiką savavališkos statybos aktas buvo laikomas nesukeliančiu teisines pasekmes, tačiau šiuo metu situacija yra pasikeitusi, prašė skundą patenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas nustatė, jog ginčijamas Aktas surašytas dėl inžinierinio statinio, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis numeris – (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta statytojui UAB „Lit-Invest“ nevykdyti jokių statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Tuo pačiu nurodyta, kad statybą leidžiančio dokumento – leidimo statyti naują statinį ir žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų nėra. Akte nurodyta, kad nustatyti pažeidimai padaryti 2010 m. lapkričio mėn., už juos administracinė atsakomybė netaikoma, nes nuo pažeidimo praėję daugiau nei 1 metai.

Iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-859-560/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01605-2009-8) pagal ieškovės UAB „Paribys“ ieškinį atsakovams UAB „Lit-invest“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys UAB „Vilterma“, UAB „Ecoil“, R. V., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl nuosavybės teisių pažeidimo ir nuostolių atlyginimo, kurioje kilęs ginčas dėl pareiškėjui išduoto statybos leidimo, pagal kurį ginčijamame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo vykdomos statybos (pastatyta degalinė su kitais statiniais, tuo pačiu ir nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus suskystintų dujų rezervuaras), teisėtumo. Šioje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leido atlikti savavališkos statybos, nurodytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. Savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-141212-00216, kurį pareiškėjas ginčija šioje byloje, padarinių šalinimo darbus. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi šią Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Taigi, ginčijamu savavališkos statybos akto surašymu įgaliotoms valstybės institucijoms sukurtos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras, kurias leista atlikti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015. Pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas turi galiojantį statybos leidimą ir dėl ginčijamo akto surašymo negali užbaigti statybos leidimo, nėra svarbi šiuo atveju, nes, kaip matyti iš minėtoje civilinėje byloje esančių duomenų, pareiškėjui išduotas 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimas Nr. 429/03-0355/NS yra ginčijamas minėtoje civilinėje byloje.

Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat byloje esančius dokumentus, teismas konstatavo, kad jokių konkrečių valinių įpareigojimų, patvarkymų, reikalavimų, kurie pareiškėjui sukeltų tam tikras pasekmes, įpareigotų pareiškėją elgtis tam tikru būdu skundžiamu aktu nėra suformuluota. Priešingai, nei teigia pareiškėjo atstovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje šios kategorijos bylose teismams yra išaiškinta, kad savavališkos statybos akto surašymu įgaliotoms institucijoms sukuriamos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras ir savarankiško poveikio statybos teisiniams santykiams ginčijamas aktas nedaro (2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-935/2014).

Nagrinėjamuoju atveju ginčas kilo dėl fakto. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį ginčai dėl fakto nepatenka į administracinių teismų kompetenciją, todėl reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Esant šioms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimą, kuris jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu – kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 102 str.). Teismui nusprendus bylą nutraukti, nebuvo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai, todėl jis pripažintas neturinčiu teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lit-Invest“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas jam įstatymo nustatytas pareigas, neanalizavo ir nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų, nemotyvavo savo pateiktų išvadų, bei nesivadovavo šioje byloje priimta Vilniaus apygardos teismo (apeliacinės instancijos) 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-469-565/2015. Teismas nevertino aplinkybių, kad buvo atlikti dujų rezervuaro, kuris yra laikytinas įrenginiu, remonto darbai, bei, kad šie dujų rezervuaro remonto darbai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neprivalo šių aplinkybių įrodinėti, nes tai yra prejudiciniai faktai, kurie konstatuoti Vilniaus 1 miesto apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-86-111/2011 bei Vilniaus apygardos teismo, kuris nagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka, administracinėje byloje Nr. ATP-461-195/2011.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje, kuri priimta byloje Nr. A502-935/2014, kadangi ginčo dalykas iš esmės skiriasi. Šioje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo, atsižvelgiant į tai, jog VTPSI nepagrįstai surašė savavališką statybos aktą pareiškėjui, kadangi statytojo funkcijas atliko ne jis. Todėl pirmosios instancijos teismas toje byloje ir sprendė, ar pareiškėjas buvo statinio statytojas. Nusprendęs, jog atsakovas neįrodė, kad statinio statytojas buvo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas panaikino savavališkos statybos aktą. Taigi, bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi ir nėra analogiškos.

Pažymi, jog, teismas nepagrįstai konstatavo, kad savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių. Skundžiamu savavališkos statybos aktu pareiškėjui nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Pažymėtina, kad dėl savavališkos statybos akte nustatytų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), t. y. įpareigojimo užtikrinti žmonių saugą statybvietėje ir imtis veiksmų, kad būtų išvengta aplinkos taršos, pareiškėjas yra priverstas skirti lėšų šių įpareigojimų įgyvendinimui ir dėl to patiria tiesioginius nuostolius. Administracinių teismų vertinimu, tokie reikalavimai kaip sustabdyti statybą, nevykdyti tolesnių statybos darbų, užtikrinti žmonių saugą statybvietėje ir išvengti aplinkos taršos vertintini kaip valiniai įpareigojimai pareiškėjui, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimais nesiekiama išspręsti kilusio ginčo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010). Taip pat pažymėtina, jog, nepaisant to, kad ginčijamas aktas pavadintas savavališkos statybos aktu, juo iš esmės yra įgyvendinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 13 ir 14 straipsniai, todėl vien skundžiamo dokumento pavadinimas negali turėti įtakos dokumento turiniui, kitaip tariant, vien ta aplinkybė, kad skundžiamas savavališkos statybos aktas, kai juo taip pat nustatomas įpareigojimas sustabdyti statybos darbus, negali būti pagrindu kilusį ginčą vertinti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Atkreipia dėmesį į tai, kad savavališkos statybos aktas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes, kadangi savavališkos statybos aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiai pareiškėjui. Be to, savavališkos statybos akte yra nurodyta, kad minėtas aktas gali būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-469-565/2015 spręsdamas klausimą ar šis savavališkos statybos aktas sukelia teisines pasekmes, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad keliamas ginčas negali būti administracinio teismo nagrinėjimo objektu. Vilniaus apygardos teismas nurodė: „Nagrinėjamu atveju nors savavališkos statybos akte ir nėra įtvirtinta tiesioginių įpareigojimų ieškovui, tačiau iš ieškovo nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad priimtas administracinis aktas sukuria pareiškėjui teisines pasekmes – užkerta kelią pateikti Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui prašymą išduoti degalinės statybos užbaigimo aktą, tuo pačiu eksploatuoti degalinę“. Vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. e2S-469-565/2015 dėl šio procesinio klausimo nebeturėtų būti ginčo, kadangi faktas, jog šis savavališkos statybos aktas sukelia teisines pasekmes ir gali būti administracinio teismo nagrinėjimo objektu, yra išspręstas ankstesnėje byloje ir dabar šis faktas yra laikomas prejudiciniu.

Teigia, kad VTPSI, surašydama savavališkos statybos aktą, pažeidė principus, kurie taikomi viešojo administravimo subjektui, t. y. savavališkos statybos aktas buvo surašytas neatvykus ir neapžiūrėjus Akte nurodyto žemės sklypo, savavališkos statybos akte nėra užfiksuotos aplinkybės, kada VTPSI pareigūnai apžiūrėjo Akte minimą žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, kad dar 2012 m. liepos 19 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į VTPSI prašydamas atvykti patikrinti dujų rezervuarą bei konstatuoti, jog reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. RE-540 yra įvykdytas, kadangi dujų rezervuaras visiškai atitinka projektinius sprendinius, kurių pagrindu buvo išduotas statybos leidimas. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovui nusprendus surašyti savavališkos statybos aktą, jis viršijo savo kompetencijos ribas bei pažeidė bendradarbiavimo, konstitucinį gero administravimo principą, kadangi po daugiau nei 4 metų neteisėto neveikimo ir nepagrįsto pareiškėjo atliktų darbų kvalifikavimo rekonstrukcijos darbais, dėl ko nuolat buvo reiškiamos įvairios pareiškėjo pretenzijos bei prašymai, VTPSI kardinaliai pakeitė savo poziciją ir surašė naują savavališkos statybos aktą dėl tariamai atliktos naujo statinio statybos priešingu pagrindu nei buvo senasis 2010 m. gruodžio 6 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-101206-00085, kuriame tie patys statybos darbai buvo įvertinti kaip rekonstrukcija. VTPSI, nenurodydama jokių aiškių motyvų, neproporcingai apsunkino pareiškėjo teisinę padėtį ir apribojo pareiškėjo teises atlikti degalinės statybos užbaigimo procedūras bei gauti statybos užbaigimo aktą, kuris suteiktų galimybę baigti ilgus teisminius procesus bei vykdyti verslą be jokių nepagrįstų apribojimų. Pažymėtina, kad dėl tokių VTPSI veiksmų pareiškėjo verslas yra iš esmės nepagrįstai ribojamas ir negali būti gaunamos pajamos, todėl pareiškėjas patiria nuostolių dėl savavališkos statybos akte numatytų įpareigojimų įgyvendinimo.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinė byla pagal pareiškėjo reiškiamus reikalavimus nenagrinėtina teisme, savavališkos statybos aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, visiškai atitinka formuojamą teismų praktiką dėl administracinių aktų ginčijimo teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-77/2012, 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-325/2011, 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-988/2014).

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčai dėl savavališkos statybos aktų, kurie nenustato valinio pobūdžio patvarkymų, nepriskirtini teismų kompetencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-935/2014, nagrinėdamas ginčą dėl savavališkos statybos akto teisėtumo, pažymėjo, kad konkrečių valinių patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias pasekmes pareiškėjui savavališkos statybos akte nenustatyta. Savavališkos statybos aktų surašymu įgaliotoms institucijoms sukuriamos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras ir / ar administracinio teisės pažeidimo teiseną. Pažymėtina, kad, priešingai negu teigia pareiškėjas, nagrinėtoje byloje, kurioje priimta 2014 m. gegužės 15 d. nutartis, ir šioje byloje ginčo dalykas iš esmės sutampa – abiem atvejais ginčijamas savavališkos statybos aktas, surašytas atsakovui atliekant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras. Nagrinėtoje byloje teismo atliktas savavališkos statybos akto vertinimas, nustatant, ar jis laikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes, aktualus ir šiai bylai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, kurio išvadomis vadovaujamasi sprendžiant esamą ginčą, akcentavęs, kad savavališkos statybos aktas nelaikytinas sukeliančiu teisines pasekmes, akto teisėtumo bei ginčo faktinių aplinkybių nenagrinėjo.

Pažymi, jog vadovaujantis teismų praktika, vertinant, ar savavališkos statybos akte nurodytas įpareigojimas nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugant statybvietę ir aplinką, svarbu nustatyti, ar savavališkos statybos aktas surašytas vykstant savavališkos statybos darbams. Jeigu akte minima statyba surašant aktą nebuvo vykdoma, minėtieji reikalavimai pagal teismo išaiškinimą taip pat nelaikytini sukeliančiais realias teisines pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-935/2014). Iš 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-141212-00216 turinio matyti, kad akto surašymo metu statinys buvo pastatytas, statybos darbai nevykdomi. Ieškovas šių aplinkybių neneigia.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu savavališkos statybos akto surašymu yra tik sukurtos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras, kurias leista atlikti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-56/2015. Teismui iš dalies panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas ėmėsi teisės aktuose numatytų veiksmų ir 2015 m. liepos 14 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-150714-00086 pareikalavo iš statytojo (pareiškėjo) nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Teigia, kad nėra pagrindo pagrįstais pripažinti pareiškėjo argumentus, jog faktas, kad savavališkos statybos aktas sukelia teisines pasekmes, yra išspręstas bendrosios kompetencijos teisme Vilniaus apygardos teismui priėmus 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-469-565/2015. Teismo nutartimi konstatavus, kad ginčas yra administracinio pobūdžio, taip pat pažymėta, kad iš ieškinio aplinkybių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jis nenagrinėtinas administraciniame teisme. Tuo palikta nagrinėjančiam bylą administraciniam teismui spręsti, ar skundžiamas aktas gali būti pripažįstamas administraciniu, sukeliančiu teisines pasekmes, aktu ar ne.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal pateiktus įrodymus byloje, atsakovo vyriausiajam specialistui atlikus patikrinimą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančioje degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), savavališkos statybos darbų atlikimo faktas konstatuotas 2010 m. gruodžio 6 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-101206-00085. 2010 m. gruodžio 7 d. surašytu reikalavimu Nr. RE-542 iš statytojo pareikalauta pašalinti savavališkos statybos padarinius, nurodytus savavališkos statybos akte. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėję pareiškėjo reikalavimus dėl šių aktų panaikinimo, paliko šiuos aktus galioti ir patvirtino atsakovo nustatytą faktą, kad degalinės teritorijoje buvo vykdomi suskystintų dujų rezervuaro savavališkos statybos darbai. Teismai paneigė pareiškėjo argumentus, kad buvo vykdomi ne savavališkos statybos darbai, o dujų rezervuaro, kuris yra laikytinas įrenginiu, remonto darbai ir projektas ar kitas leidimas tokiems darbams nėra reikalingas. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad dėl dujų nuotėkio suskystintų dujų rezervuare nesusidarė tokia avarinė situacija, kurios padarinius buvo būtina neatidėliotinai ir labai skubiai šalinti. Be to, atlikti darbai nebuvo būtini avarijos likvidavimui ir pagal pareiškėjo minimas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 4-331 patvirtintas Suskystintų naftos dujų sistemų eksploatavimo taisykles naujų konstrukcijų įrengimas nelaikomas avarijos likvidavimo darbais. Teismai, įvertinę paties pareiškėjo veiksmus ir teiktus įrodymus kitose bylose, taip pat konstatavo šio ginčo nagrinėjimui esmines aplinkybes, kad pareiškėjas siekė ne tiek pašalinti konkrečiai nustatytos avarijos padarinius, kiek siekė sukurti naują situaciją – siekdamas savo tikslų ginčuose su gretimo žemės sklypo savininku UAB „Paribys“, perkėlė rezervuarą į kitą vietą ant naujo pamato, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento. Pareiškėjui prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-893/2010, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad suskystintų dujų rezervuaras buvo iškastas iš ankstesnės vietos ir perkeltas į kitą, dėl ko padidėjo atstumas iki UAB „Paribys“ pastato. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P525-85/2011 pažymėjo, kad dėl nelegalių suskystintų dujų rezervuaro pamato statybos darbų rezervuaro atstumas iki UAB „Paribys“ pastato padidėjo, ką teismas laikė naujai sukurta, o ne paaiškėjusia aplinkybe. Nei vienas iš teismų nekonstatavo, kad pareiškėjas, atlikęs tokius darbus, būtų įrodęs, kad šiuo metu esančioje vietoje suskystintų dujų rezervuarui statyti būtų išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

Pažymi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, priimtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, prejudicinė galia yra paneigta bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjusių savavališkos statybos akto bei reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimus ir sprendimus priėmusių vėliau, negu buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Be to, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, teismai nevertino Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vykusio administracinės bylos atnaujinimo proceso ir 2011 m. liepos 15 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių.

Nurodo, kad atsakovo viršininko 2014 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1V-186 UAB „Lit-invest“ surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo panaikinti ne pripažįstant, kad savavališkos statybos faktas konstatuotas neteisėtai, kaip tvirtina pareiškėjas, o išnagrinėjus teismų priimtus sprendimus, įvertinus statytojo (pareiškėjo) paaiškinimus, kitus dokumentus, nustačius, kad atliktų savavališkos statybos darbų mastas neatitinka savavališkos statybos akte nurodytos statybos rūšies. Savavališkos statybos faktui neišnykus, atsakovo vyriausiasis specialistas buvo įpareigotas surašyti naują savavališkos statybos aktą teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai bei į tai, kad pareiškėjas kitoje vietoje, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento įrengė pamatą dujų rezervuarui (ilgis 6,6 m, plotis – 3,0 m) ir ant pamato sumontavo 10 m3 talpos kuro cisterną, kuri prie pado pritvirtinta inkariniais varžtais, pagrįstai buvo surašytas 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-141212-00216, kuriame konstatuotas naujo inžinerinio statinio, priskirtino ypatingų statinių kategorijai, savavališkos statybos faktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria administracinė byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-141212-00216 jokių konkrečių valinių įpareigojimų, patvarkymų, reikalavimų, kurie pareiškėjui sukeltų tam tikras pasekmes, įpareigotų pareiškėją elgtis tam tikru būdu, nenustato. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad savavališkos statybos akto surašymu įgaliotoms institucijoms sukuriamos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras ir savarankiško poveikio statybos teisiniams santykiams ginčijamas aktas nedaro (2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-935/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl fakto, o tai nepatenka į administracinių teismų kompetenciją, numatytą ABTĮ 15 straipsnyje, todėl skundžiamas Aktas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje iš tikrųjų pripažįstama, jog savavališkos statybos aktas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų. Savavališkos statybos aktas, kuriame tik nustatytos galimos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, administraciniuose teismuose negali būti ginčijamas (žr., pvz., 2011 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-325/2011).

Kita vertus, Vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog savavališkos statybos aktas galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui tik tuo atveju, jeigu tokiame dokumente būtų formuluojami nurodymai arba taikomos atsakomybės priemonės (skiriamos sankcijos), toks dokumentas būtų privalomas vykdyti asmeniui, kuriam jis adresuotas (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-796/2010). Administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 nustatyta, kad ginčijamame akte nustatyti įpareigojimai pareiškėjui sustabdyti statybą, nevykdyti tolesnių statybos darbų, užtikrinti žmonių saugą statybvietėje ir išvengti aplinkos taršos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie reikalavimai laikytini valiniais įpareigojimais pareiškėjui, todėl iš esmės nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimais nesiekiama išspręsti kilusio ginčo. Taip pat pažymėta, jog nepaisant to, kad ginčijamas aktas pavadintas savavališkos statybos aktu, juo iš esmės yra įgyvendinamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis, kuris numato, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnai, atliekantys statybos valstybinę priežiūrą pagal šio įstatymo jiems priskirtą kompetenciją, nustatę, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai nedelsdami dviem egzemplioriais surašo savavališkos statybos aktą, pareikalauja iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikia jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku. Todėl vien skundžiamo dokumento pavadinimas negali turėti įtakos dokumento turiniui, kitaip tariant, vien ta aplinkybė, kad skundžiamas savavališkos statybos aktas, kai juo taip pat nustatomas įpareigojimas sustabdyti statybos darbus, negali būti pagrindu kilusį ginčą vertinti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010). Taigi, savavališkos statybos aktas, kuriame yra numatyti valiniai patvarkymai yra skundžiamas administraciniams teismams, nes priešingu atveju būtų paneigiamos, apsunkinamos asmenų teisės ginantis nuo, jų nuomone, nepagrįstų įpareigojimų (2013 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-138/2013, 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1336/2013).

Vis dėlto pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savavališkos statybos aktas, kuriame nors ir yra nustatytas privalomojo pobūdžio patvarkymas (nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką), tačiau kuris savavališkos statybos aktų surašymo metu nėra aktualus, nelaikytinas teismui skundžiamu aktu. Savavališkos statybos aktus surašius, pavyzdžiui, kai statiniai jau yra pastatyti, nurodant konkretų nustatytų pažeidimų padarymo laiką, paprastai konstatuojama, jog tokiuose savavališkos statybos aktuose nurodyti privalomojo pobūdžio patvarkymai (nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką) minėtų aktų surašymo metu nebuvo aktualūs. Paprastai statytojas turi pateikti įrodymus, kad tokie darbai buvo atliekami ir nebaigti savavališkos statybos aktų surašymo metu ar kad yra reali būtinybė tokių darbų atlikimui. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad ginčijamuose savavališkos statybos aktuose jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra. Todėl tokie aktai patys savaime pareiškėjams negali sukelti kokių nors papildomų materialinių teisinių pasekmių, keliamas ginčas dėl šių aktų iš esmės yra ginčas tik dėl fakto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-608/2011, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-394/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-806/2013, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-320/2014).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo atsakovo 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos akto, jame nurodyta statytojui UAB „Lit-Invest“ nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Tuo pačiu nurodyta, kad statybą leidžiančio dokumento – leidimo statyti naują statinį ir žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinių sutikimų nėra, o nustatytų pažeidimų padarymo laikas – 2010 m. lapkričio mėn. Taigi, atsižvelgus į tai, akivaizdu, kad savavališkos statybos akto surašymo metu statinys (buvo pastatytas, statybos darbai nevykdomi. Todėl darytina išvada, kad ginčijamame savavališkos statybos akte nurodyti privalomojo pobūdžio patvarkymai pareiškėjui minėto akto surašymo metu nebuvo aktualūs. Pareiškėjas pats tai patvirtina, teigdamas, kad atsakovas po daugiau nei 4 metų neteisėto neveikimo ir nepagrįsto pareiškėjo jau atliktų darbų kvalifikavimo rekonstrukcijos darbais kardinaliai pakeitė savo poziciją ir surašė naują savavališkos statybos aktą dėl tariamai atliktos naujo statinio statybos priešingu pagrindu nei buvo senasis 2010 m. gruodžio 6 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-101206-00085, kuriame tie patys statybos darbai buvo įvertinti kaip rekonstrukcija. Nors ir teigia, kad dėl savavališkos statybos akte nustatyto įpareigojimo nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką, pareiškėjas patiria nuostolių, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad kokie nors darbai, susiję su minėtu įpareigojimu, buvo atliekami ir nebaigti savavališkos statybos akto surašymo metu ar kad yra reali būtinybė tokių darbų atlikimui šiuo metu.

Įvertinus tai, pabrėžtina, kad kiti pareiškėjo argumentai dėl aplinkybių, susijusių su dujų rezervuaro remonto darbais, atsakovo veiksmų, surašant savavališkos statybos aktą, neteisėtumu, kompetencijos viršijimu, bendradarbiavimo ir kitų principų pažeidimu, vertinimo šiuo atveju neturi reikšmės ir nevertintini, kadangi jie yra susiję su paties ginčijamo Akto teisėtumu ir pagrįstumu.

Atsižvelgus į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė nutraukti administracinę bylą dėl savavališkos statybos akto, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė