Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-03-15][nuasmeninta nutartis byloje][1A-4-337-2019].docx
Bylos nr.: 1A-4-337/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Vagystė (BK 178 str.)
Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Kvalifikuota vagystė (BK 178 str. 2-3 d.)
Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 2 d.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK XXVIII skyrius)

?

                                                                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-337/2019

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 1-07-5-0036-2015

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1

 (S)

                                                                                           

img1 

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Panevėžys

 

 

 

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Danutės Švitinienės, Donato Jatužio,

sekretoriaujant D. L.,

dalyvaujant:

prokurorei Kristinai Prialgauskienei

išteisintajam M. T.,

gynėjui advokatui J. S.,

išteisintajam E. A.,

išteisintajam E. B.,

išteisintajam M. P.,

gynėjui advokatui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Prialgauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. A., E. B., M. P. ir M. T. išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

E. A., E. B., M. P. ir M. T. buvo kaltinami tuo, kad jie laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. 19.00 val., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, veikdami kartu bendrininkų grupėje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini)“, namų patalpas bei saugyklas ir iš jų pagrobė 6371,60 eurų vertės turtą: 4424,04 Eur vertės J. S. B priklausantį(duomenys neskelbtini)“,, kuriuos pakrovė į išnuomotą automobilį „Fiat Ducato“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir nugabeno į (duomenys neskelbtini)“, terminalą, esantį (duomenys neskelbtini)“, mieste, kur keltu „R. S.“ M. T. 2015 m. lapkričio 20 d. apie 20.00 val. atgabeno iki Klaipėdos uosto, kur Uosto užkardos Malkų įlankos pasienio kontrolės punkte, adresu(duomenys neskelbtini)“,, Klaipėdos m., M. T. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, tai yra kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė prašo apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį dėl E. A., E. B., M. P. ir M. T. nepagrįsto išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – minimus asmenis pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, jog teismo išvados, kad E. A., E. B., M. P. ir M. T. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., yra nepagrįstos ir neteisingos, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, kad pirminės M. T. apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas ir dėl to negalėjo vadovautis šių apklausų metu duotais M. T. parodymais. Nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnei atliekant dvi įtariamojo M. T. apklausas nekilo įtarimo dėl jo  psichinės būklės, kadangi jis mintis dėstė sklandžiai, nuosekliai. Pažymima, jog, priešingai nei konstatuoja teismas, M. T. teisė į gynybą buvo užtikrinta jau pirmojoje apklausoje išaiškinant šią teisę jam, o antroje apklausoje realiai dalyvaujant gynėjui. Tikinama, kad teismas nuosprendyje išdėstė ne tik jokiais duomenimis nepagrįstus, bet ir nekorektiškus, neteisingus argumentus apie ikiteisminio tyrimo pareigūnės, atlikusios procesinius veiksmus, darbą. Nurodoma, kad teismas turėtų žinoti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo planuoti ir organizuoti tyrimo eigą, todėl išankstinis pasirengimas atpažinimui nėra joks procesinis pažeidimas, o būtinas ir tikslingas ikiteisminio tyrimo veiksmas. Teigiama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė, atlikdama kitų įtariamųjų atpažinimą pagal nuotraukas, nepažeidė BPK 192 str. 6 d. nuostatų, kadangi įtariamasis M. T., susisiekęs telefonu, po kelių dienų savanoriškai atvyko apklausai, o parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas tuoj pat po jo apklausos. Teigiama, kad per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma suderinti kitų įtariamųjų, gyvenančių kitame Lietuvos krašte, atvykimo. Pažymima, kad M. T. iš karto nurodė, kad jam daromas kitų įtariamųjų poveikis, todėl tokiu procesiniu veiksmu siekta užtikrinti šio asmens saugumą. Taip pat pažymima, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė nei prieš apklausą, nei juolab apklausos metu dalyvaujant gynėjui neįtakojo apklausos eigos ir turinio. Tikinama, kad M. T. pats nurodė naujas tyrimui iki tol nežinomas aplinkybes. Teigiama, kad pirmos instancijos teismas įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, detaliai neanalizavo telekomunikacijų įmonių, AB ,,(duomenys neskelbtini)“,“ Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūnų užfiksuotos informacijos. Toliau skunde nurodoma, kad, priešingai nei konstatavo teismas, byloje surinkta pakankamai duomenų, jog išteisintieji dalyvavo svetimo turto grobime. Nepriklausomai nuo to, jog tyrimo metu nenustatytas visų išteisintųjų konkretus vaidmenų pasiskirstymas, jie visi veikdami bendrai ir kryptingai įvykdė tos pačios veikos objektyviuosius požymius. Toliau skunde detaliai aprašomi išteisintųjų veiksmai. Pažymima, kad teismo neteisingą nuomonę, jog šioje veikoje dalyvavo ar ją padarė kiti asmenys, suformavo išteisintųjų pateikta versija, kad M. T. krovinio pervežimui samdė asmuo vardu M. Skunde pažymima, kad nei vienas iš išteisintųjų ar kitų proceso dalyvių nepateikė daugiau duomenų apie šį asmenį. Teigiama, kad ikiteisminio byloje surinkti duomenys: įtariamųjų apklausos, parodymo atpažinti protokolai, daiktų apžiūros protokolų ir kiti duomenys liudija, kad išteisintųjų bei liudytojo D. B. nurodytas M yra būtent E. A. Pažymima, kad apie šiuos kaltinimą grindžiančius duomenis teismas nieko nepasisakė ir jų neanalizavo.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų atstovai – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą, surinktais bei teisme ištirtais įrodymais pagrįstą išvadą ir išteisino E. A., E. B., M. P. ir M. T. iš kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d. 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydama, jog byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintieji  padarė jiems inkriminuotą veiką. Skundu išteisintųjų kaltė grindžiama iš jų paimtų telefonų apžiūros protokolais, Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos pareigūnų bei telekomunikacijų įmonių užfiksuota informacija, ja remiantis pateikiama nusikalstamos veikos atlikimo versija. Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nėra jokio pagrindo abejoti 2016-09-13 M. T. duotais parodymais. 

Pažymėtina, jog baudžiamojo įstatymo paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (BK 1 str. 1 d.).  Kartu pažymėtina, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Tai reiškia, kad tik nustačius aplinkybes, atitinkančias konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. Pagal BK 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Šiuo konkrečiu atveju, svarbu nustatyti ar išteisinti asmenys įsibrovė į patalpas, nurodytas kaltinime ir iš ten pagrobė konkrečiai įvardintus daiktus.

Apeliaciniame skunde detaliai nurodomos aplinkybės glaudžiai susijusios su nagrinėjamu įvykiu, t. y. išteisintųjų asmenų Vokietijos Federacinėje Respublikoje judėjimo kryptys minučių tikslumu, taip pat pateikiami duomenys, kurie galimai patvirtina išteisintųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pripažintina, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti visumą, nepaliekančią jokių abejonių dėl netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis, pripažįstamais įrodymais, sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Iš baudžiamosios bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad išteisintieji įsibrovė į kaltinime nurodytas patalpas ir pagrobė jose buvusius daiktus. Aplinkybė, kad išteisintieji buvo netoli nusikaltimo padarymo vietos bei gabeno vogtus daiktus nesuponuoja išvados, kad jie tuos daiktus ir pagrobė. Šią išvadą paneigiančių duomenų bei argumentų nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kuriuos pašalinti nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018).  Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, dvi pirmosios M. T. apklausos ikiteisminiame tyrime yra teisėtos ir atliktos nepažeidžiant BPK reikalavimų, taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokio pagrindo abejoti 2016-09-13 vykusios apklausos metu M. T. duotais parodymais. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 str. 1 p. prasme, asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė byla Nr. 2K–183/2009). Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmą kartą M. T. apklaustas 2015-11-21 liudytoju ir įspėtas už melagingų parodymų davimą (t. 4, 144-147). ), nors, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, iš pirminių tyrimo aplinkybių jau buvo aišku, kad jis gabeno vogtus daiktus. Tokiu būdu M. T. apklausa vyko žinant, kad jis gali būti prisidėjęs ar padaręs nusikalstamą veiką. Taigi prieš apklausą įspėjant jį už melagingų parodymų davimą jis iš esmės buvo verčiamas duoti parodymus ir prieš save. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas svarbias bylai aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad M. T. buvo apklausiamas apie galimai pagrobtų ir jo vairuojamoje transporto priemonėje gabentų daiktų atsiradimo aplinkybes, tai yra M. T. parodymų turinys susijęs su jam inkriminuota nusikalstama veika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. T. kaip liudytojo statusas nebuvo neutralus, priešingai - jis buvo tiesiogiai suinteresuotas faktinių duomenų nustatymu baudžiamojoje byloje, kurie galėtų būti panaudoti jo naudai ar nenaudai nagrinėjamoje byloje. Antra M. T. apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta 2016-02-10 pateikiant jam pranešimą apie įtarimą pagal BK 189 str. 1 d. (t. 4, b. l. 150-153). Šie proceso veiksmai atlikti nedalyvaujant gynėjui. Trečią kartą M. T. apklaustas papildomai įtariamuoju 2016-09-13 (t. 4, b. l. 163-165). Apklausos metu M. T. nurodė, kad nori pakeisti savo ankstesnius parodymus, pripažino pirminės apklausos metu „melavęs“. Tą pačią dieną su M. T. buvo atliekami parodymo atpažinti asmenis pagal nuotraukas veiksmai. Pirmosios instancijos teismas visus šiuos proceso veiksmus, atliktus su M. T., pripažino kaip prieštaringus, atliktus iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir negalinčius būti pripažintais kaltinamųjų kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada visiškai sutinka.

Be jau nurodyto M. T. apklausų ikiteisminio tyrimo metu vertinimo pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. T. jau nuo 1999 m. buvo tiriamas dėl galimų psichikos sutrikimų, o 2008 m. jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009-12-22 nutartimi skirta priverčiamoji medicinos priemonė. Ši priemonė (ambulatorinis stebėjimas) M. T. buvo taikoma ir jau minėtos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad abejoti 2016-09-13 M. T. apklausos teisingumu nėra pagrindo, tačiau baudžiamosios bylos duomenys šio teiginio nepatvirtina. Priešingai, liudytojas A. K., 2015-11-21 apklausęs M. T. liudytoju, teisiamajame posėdyje nurodė, kad sustabdžius M. T. „matėsi, kad jis kitoks“, kilo įtarimų dėl jo psichikos, tačiau nebūdamas ikiteisminio tyrimo specialistas vykdė skyriaus viršininko nurodymą ir apklausė jį kaip liudytoją. Kaip jau nurodyta, 2016-02-10 M. T. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikaltimą ir jis, pažeidžiant BPK 51 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, apklaustas nedalyvaujant gynėjui, nors tuo metu jam buvo taikoma priverčiamoji medicinos priemonė. Pastebėtina, kad minima 2016-09-13 įtariamojo M. T. apklausa, kurios metu gautais duomenimis grindžiamas apeliacinis skundas, buvo atlikta nepaisant to, kad dar 2016-04-26 ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta pažyma apie tai, kad M. T. dėl jam diagnozuotos paranoidinės šizofrenijos Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo gydytas 10 kartų, o 2016-06-21 specialisto išvadoje nurodyta, kad M. T. sveikatos sutrikimas yra susijęs su giliais psichikos sutrikimais, galinčiais trikdyti M. T. savo veiksmų suvokimą ir valdymą, jam reikalinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 4 b. l. 75,79). Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)“, išvadoje nurodoma, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, ekspertizės atlikimo (2016-09-27 – 10-25) bei 2016-09-13 apklausos metu M. T. sirgo paranoidine šizofrenija bei psichikos ir elgesio sutrikimais vartojant alkoholį, nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti (t. 4 b. l. 98-100). Teisminio nagrinėjimo metu atlikus stacionarinę teismo psichiatrijos bei teismo psichologijos ekspertizę konstatuota, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu M. T. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija ir dėl to jis nevisiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o ekspertizės atlikimo metu (2018-01-30 – 02-26), esant medikamentinei remisijai, gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, taip pat gali būti apklaustas teismo posėdžio metu (t. 8 b. l. 29-39).

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu M. T. iš esmės neigė savo kaltę ir tvirtino išsinuomota transporto priemone iš Vokietijos vyro, skelbime laikraštyje pasivadinusio Mantu, prašymu į Klaipėdą gabeno krovinį, tačiau kad jo gabenti daiktai vogti ir kas juos pagrobė nežinojo. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu davė iš dalies teisingus parodymus, o kitų dviejų apklausų (įtariamuoju) metu buvo prigėręs raminančių vaistų, parodymus davė įtakojamas pareigūnų, o įvardintus asmenis apkalbėjo kerštaudamas dėl blogų tarpusavio santykių.

Įvertinusi visas su išteisintojo M. T. apklausų ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes bei jo teiginius teisiamojo posėdžio metu teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip ir nurodyta anksčiau, juose užfiksuoti duomenys negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji M. T., E. A., E. B. bei M. P. neigė savo kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Byloje surinkti, teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir nuosprendžiu tinkamai įvertinti įrodymai nepatvirtina kaltinimo teiginio, kad E. A., E. B., M. P. ir M. T., veikdami kartu bendrininkų grupėje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini)“, namų patalpas bei saugyklas ir iš jų pagrobė kaltinime įvardintą turtą. Šią išvadą paneigiančių argumentų nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Jame pripažįstama, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas visų išteisintųjų konkretus vaidmenų pasiskirstymas, tai yra kas išlaužė, įsibrovė (į patalpas), išnešė, pakrovė, pagamino netikrą krovinio dokumentą, taigi atliko veiksmus, sudarančius objektyviąją nusikalstamos veikos pusę. Būtent tai ir akcentavo pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, tuo tarpu skunde nurodomi teiginiai apie išteisintųjų tarpusavio kontaktus, jų judėjimą, buvimo vietas, prieštaravimus tarp išteisintųjų bei liudytojų parodymų niekaip teismo daromos išvados nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas konstatavo, kad M. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 str. 1 d., požymių, tačiau apie galimybę veiką perkvalifikuoti nepranešė proceso dalyviams. Šis teiginys nepagrįstas ir atmetamas. Nuosprendyje nurodoma, kad „byloje nustatyta, kad M. T. gabeno pagrobtus daiktus“ ir ši aplinkybė iš tiesų pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Kartu pastebėtina, kad šie duomenys nėra pakankami, šiuo atveju, M. T. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 189 str. 1 d. Nuosprendyje nurodoma, kad M. T. apie jo gabentų daiktų vagystę „galimai suprato“, tačiau, kaip jau nurodyta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis.

Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai leidžiančių konstatuoti, kad išteisintieji padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamas veiką. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog naikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai Evaldas Vanagas

 

                                                                                                                         

                                                                                                Danutė Švitinienė

 

 

                                                                                                Donatas Jatužis

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 178 str. Vagystė
  • BPK 192 str. Asmens parodymo atpažinti tvarka
  • BPK
  • BK 189 str. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas
  • BPK 51 str. Būtinas gynėjo dalyvavimas
  • BPK 326 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys