Baudžiamoji byla Nr. 2K-78/2009

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

  1.2.14.6.2.                            

  1.2.14.7.2. (S)

                                                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                         2009 m. kovo 31 d.

                                                                Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B., J. B. ir E. D. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, o pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

J. B. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

            E. D. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.

            Civiliniam ieškovui UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio, perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

            Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendis. Panaikinta Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B., J. B. ir E. D. nuteisti pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

R. B. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.  Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

J. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

E. D. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Priteista solidariai iš R. B., J. B. ir E. D. 889 212,31 Lt civiliniam ieškovui AB ,,Kauno statybininkas“ turtinei žalai atlyginti. Taip pat priteista solidariai iš R. B. ir E. D. 103 468,67 Lt civiliniam ieškovui AB ,,Kauno statybininkas“ turtinei žalai atlyginti.

Kita Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 15 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d. (nuo 1995 m. sausio 20 d. iki 2003 m. rugsėjo 10 d. būdamas AB „Kauno statybininkas“ pagrindiniu akcininku, turinčiu 87,88 proc. akcijų, nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 2000 m. kovo 1 d. – įmonės generaliniu direktoriumi, nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2000 m. birželio 1 d. – l. e. p. generaliniu direktoriumi, nuo 1993 m. spalio 15 d. iki 2003 m. rugsėjo 10 d. – įmonės valdybos pirmininku, 2000 m. kovo 3 d. valdybos protokolu įgaliotu pasirašyti už valdybą visus bendrovės dokumentus, 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų), žinodamas, kad įmonė – AB „Kauno statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 metais – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduodami tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei, įmonė įsiskolinusi biudžetams, darbuotojams, o pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), įmonei bus iškelta bankroto byla), taip pat kad, vadovaujantis 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymu yra nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, o „darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš darbo santykių, <...> tenkinami pirmąja eile“ (Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalis), kaip įmonės akcininkas turėdamas teisę tik į likviduojamos bendrovės turto dalį atsiskaičius su kreditoriais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės (2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 1 dalies 2 punktais: „Akcininkai turi šias turtines teises... gauti likviduojamos bendrovės turto dalį“; 16 straipsnio 6 punktas: „Iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis Įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotų  akcijų  su  kaupiamuoju  dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei“), parengė ir įgyvendino svetimo, AB „Kauno statybininkas“ turto, buvusio jo žinioje, pasisavinimo planą. Tuo tikslu kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – padėjėjais J. B. ir E. D. (AB „Kauno statybininkas“ valdybos nariais bei akcininkais), duodamas pastariesiems nurodymus, pasinaudodamas užimamomis pareigomis bei tuo, kad turimų akcijų pagrindu turi sprendimus lemiantį balsą, nusikalstamą veiką – žinomai neteisėtą, neatlygintiną svetimo didelės vertės turto pasisavinimą – įvykdė, vienasmeniškus, kaip bendrovės vadovo, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams sprendimus įformindamas kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus dėl įmonės turto.

R. B. kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – padėjėjais J. B. ir E. D., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų S. D., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu bei teisininko E. R. konsultacija, įformino 2002 m. balandžio 15 d. AB „Kauno statybininkas“ ataskaitinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas į (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 punktą („Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirtį jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), pažeidžiant bendrovės įstatų 2.1 punktą („Pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją, prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), nutarta premijuoti valdybos pirmininką R. B. 10 procentų nuo pirkimo-pardavimo sandorio sumos už nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), atskaičius mokesčius bei atidaryti atskirą sąskaitą banke sandorio lėšoms pervesti.

Remdamasis tuo, kas aukščiau išdėstyta, vienasmeniškai, padedamas nusikalstamos veikos bendrininkų, o formaliai bendrovės valdymo organų priimtu sprendimu, taip pat nusikaltimo bendrininkų E. D. ir J. B. pasirašytu įgaliojimu, 2003 m. sausio 15 d. patvirtintu 5-ajame notarų biure, esančiame Kaune, Birželio 23-iosios g. 8-2, kuriuo E. D. ir J. B. įgaliojo AB „Kauno statybininkas“ valdybos pirmininką R. B. parduoti bendrovei AB „Kauno statybininkas“ priklausančius pastatus ir patalpas, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini), už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, pasirašyti notaro biure pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, R. B. 2003 m. sausio 22 d. pasirašė sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, savo nuožiūra nurodydamas dalį piniginių lėšų, t. y. 3 596 200,00 Lt, už AB „Kauno statybininkas“ parduotą nekilnojamąjį turtą pervesti į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, ir dalį lėšų, t. y. 1 203 800,00 Lt, į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B.

Po to 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 bendrovei „Senukų statybos paslaugų centras“ pervedus AB „Kauno statybininkas“ pinigines lėšas į jo asmenines sąskaitas, R. B., remiantis 1999 m. spalio 28 d. Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 2 straipsnio 8 punktu (Lėšų pervedimas-bankuose esančiose mokėjimų sistemos dalyvių sąskaitose pagal mokėjimo nurodymus padaryti įrašai, kuriuos padarius gavėjas įgyja nuosavybės teisę į mokėtojo pervestas lėšas“), įgijęs minėtą turtą savo žinion bei turėdamas galimybę juo disponuoti savo nuožiūra, pasisavino svetimą didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą tokiu būdu:

1. Su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir E. D. įformino žinomai neteisėtą 2003 m. sausio 30 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarė save, valdybos pirmininką R. B., premijuoti 10 procentų nuo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sumos su atskaitytais mokesčiais, t. y. 535 000 Lt, bei išmokėti jam 668 800 Lt neišmokėtų atlyginimų, visą šią sumą – 1 203 800 Lt įskaityti pagal AB banko „Hansabankas“ 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimą Nr. 0100004015. Tokiu būdu pasisavino 535 000 Lt, jau 2003 m. sausio 29 d. R. B. nurodymu pervestų į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, šias lėšas 2003 m. spalio 2 d. perkėlė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B.

2. Iš piniginių lėšų 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestų į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, R. B. 1 590 000 Lt įnešė į įmonės kasą: 1) 1 078 000 Lt nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2003 m. gegužės 27 d. laikotarpiu išėmė grynaisiais pinigais ir po to užpajamavo įmonės kasoje, 2) 112 000 Lt 2003 m. vasario 18 d. banko pavedimu pervedė UAB „Chrysler Jeep autocentras“ už pirktą automobilį, o atitinkamą sumą, t. y. 112 000 Lt, 2003 m. kovo 4 d. įmokėjo į įmonės kasą, 3) 400 000 Lt 2003 m. gegužės 27 d. pervedė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, po to laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2003 m. liepos 2 d. išėmė grynaisiais pinigais ir užpajamavo įmonės kasoje. Kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir E. D., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., C. V. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, įforminęs neteisėtą, vienasmenišką sprendimą 2003 m. kovo 28 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, kuriuo, pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, nutarė premijuoti save, kaip įmonės valdybos pirmininką, 100 000 Lt premija, R. B. iš šių į įmonės kasą įneštų 1 590 000 Lt 2003 m. balandžio 1 d. gavo 64 100,48 Lt, šį turtą pasisavino.

Taip pat R. B. nusikaltimo bendrininkams – padėjėjams E. D. ir J. B., padėjusiems daryti nusikalstamą veiką teikiant priemones, t. y. R. B. vengiant atsakomybės ir tyčia nuslepiant einamas pareigas bei vienasmeniškus sprendimus, kartu su R. B. įforminusiems neteisėtus sprendimus tariamai kolektyvinių valdymo organų vardu, kuriais R. B. įgijo savo žinion svetimą, AB „Kauno statybininkas“ turtą bei galimybę jį pasisavinti, atlyginęs, tuo būdu pasisavindamas svetimą 94 000 Lt sumos AB „Kauno statybininkas“ turtą tokiu būdu: pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka Įstatymų nustatytų mokesčių), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, 2003 m. vasario 11 d. kartu su J. B. pasirašė valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarta premijuoti J. B. 30 000 Lt premija, šią sumą 2003 m. vasario 18 d. pervedė iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g.26B; taip pat 2003 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu pasinaudojant smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, įformino sprendimą E. D. premijuoti 100 000 Lt premija (atskaičius mokesčius – 64 000 Lt), šią sumą E. D. iš įmonės kasos, į kurią R. B. buvo įnešti minėti 1 590 000 Lt, bei 350 000 Lt pagal 2002 m. gruodžio 12 d. preliminariąją sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, išmokėjo 2003 m. liepos 3 d.

Taip R. B. kartu su padėjėjais J. B. ir E. D. pasisavino svetimą, jo žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 693 100,48 Lt.

            Kauno apygardos teismo nuosprendžiu R. B. buvo nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis panaikinta.

 

Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 29 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d. (nuo 1995 m. sausio 20 d. iki 2003 d. rugsėjo 10 d. būdamas AB „Kauno statybininkas“ pagrindiniu akcininku, turinčiu 87,88 proc. akcijų, nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 2000 m. kovo 1 d. – įmonės generaliniu direktoriumi, nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2000 m. birželio 1 d. – l. e. p. generaliniu direktoriumi, nuo 1993 m. spalio 15 d. iki 2003 m. rugsėjo 10 d. – įmonės valdybos pirmininku, 2000 m. kovo 3 d. valdybos protokolu įgaliotu pasirašyti už valdybą visus bendrovės dokumentus, 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų, vykdydamas nusikalstamos veikos – svetimo didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turto pasisavinimo –planą, įgijęs galimybę disponuoti lėšomis, bendrovės „Senukų statybos paslaugų centras“ už parduotą AB „Kauno statybininkas“ nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestomis į R. B. asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, taip pat turėdamas savo žinioje lėšas, UAB „Senukų statybos paslaugų centras“ 350 000 Lt suma pervestas į įmonės kasą, dalį šio didelės vertės svetimo, jo žinioje buvusio AB „Kauno statybininkas“ turto, 299 580,50 Lt sumos, iššvaistė.

R. B., veikdamas su nusikalstamos veikos bendrininkais – padėjėjais J. B. ir E. D. (AB „Kauno statybininkas“ valdybos nariais bei akcininkais), duodamas pastariesiems nurodymus, pasinaudodamas užimamomis pareigomis bendrovėje bei ir tuo, kad turimų akcijų pagrindu turi sprendimus lemiantį balsą, nors AB „Kauno statybininkas“ skola biudžetams 2003 m. sausio 1 d. buvo 4 838 202,98 Lt ir skolos darbuotojams 2002 m. gruodžio 1 d. buvo 1 392 608,10 Lt, įmonė – AB „Kauno statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 m. – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduoti tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei), pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių.,.“), bendrovės įstatų 6.2 punktą („Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirti jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi Įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybine-ūkine riziką yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), bendrovės įstatų 2.1 punktą („Pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją, prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), be to, pažeisdamas 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytą mokėjimų eilės tvarką, kuri numato, kad „tos pačios eilės įsipareigojimai <...> vykdomi pagal jų atsiradimo laiką“, Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalies reikalavimą piniginius reikalavimus, atsirandančius iš darbo santykių, tenkinti pirmąja eile, giminystės, draugiškumo ar kitais asmeniniais motyvais tyčia iššvaistė svetimą, jo žinioje buvusį turtą, padarė žalą bendrovei, o siekdamas išvengti atsakomybės savo, kaip bendrovės vadovo, vienasmeniškus, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams, sprendimus, padedamas nusikalstamos veikos bendrininkų J. B. ir E. D., įformino kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus:

1) su nusikalstamos veikos bendrininku J. B. įformino 2003 m. vasario 11 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarė premijuoti darbuotoją C. D. 30 000 Lt premija, šią sumą pervedant iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į C. D. asmeninę sąskaitą, taip pat premijuoti sandėlio vedėją B. J. 1000 Lt premija;

2) su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir E. D. įformino 2003 m. kovo 4 d. valdybos  protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus A. P., A. M., R. Z., V. Ž., A. G., N. N., M. S., G. L. ir R. S. po 30 000 Lt, atskaičius mokesčius, išmokant iš įmonės kasos;

3) su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir E. D., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., Č. V. pasitikėjimu, teisininko E. R. konsultacija, 2003 m. kovo 28 d. įformino AB „Kauno statybininkas“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nutarta premijuoti gen. direktoriaus pavaduotoją teisei E. R. 50 000 Lt premija ir vyr. technologę V. B. 30 000 Lt premija, šias premijas išmokant iš įmonės kasos, atskaičius mokesčius. Kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir E. D. įformino 2003 m. balandžio 1 d. įmonės valdybos įsakymą Nr. 7, kuriame, be aukščiau išvardintų asmenų, įsakoma premijuoti įmonės darbuotojus E. D. 500 Lt, R. S. 500 Lt, R. K. 200 Lt, G. K. 200 Lt premijomis, išmokant jas iš įmonės kasos;

4) su nusikalstamos veikos bendrininku J. B., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, 2003 m. balandžio 29 d. įformino AB „Kauno statybininkas“ visuotinio ataskaitinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus S. R. ir N. R. premijomis po 30 000 Lt, šias premijas išmokant iš įmonės kasos, atskaičius mokesčius. Taip pat R. B. nurodė nusikalstamos veikos padėjėjui J. B. įforminti AB „Kauno statybininkas“ valdybos sprendimą, o J. B., pasirašydamas bei pasinaudodamas M. S. pasitikėjimu, pastarajam pasirašius, įformino 2003 m. rugpjūčio 20 d. įmonės valdybos įsakymą, kuriuo įsakoma premijuoti įmonės darbuotojus S. R. ir N. R. po 30 000 Lt, išmokant iš įmonės kasos atskaičius mokesčius.

              Remdamasis šiais, formaliai bendrovės valdymo organų priimtais sprendimais, R. B. iššvaistė svetimą, buvusį jo žinioje, didelės vertės, 295 352,80 Lt sumos, AB ,,Kauno statybininkas“ turtą, kuris buvo išmokėtas iš įmonės kasos: l) 2003 m. vasario 19 d. B. J. – 640 Lt; 2) 2003 m. kovo 7 d. S. S. – 19 295,70 Lt; 3) 2003 m. kovo 7 d. G. L. – 19 295,70 Lt, 4) 2003 m. kovo 5 d. M. S. – 19 295,70 Lt, 5) 2003 m. kovo 5 d. N. N. – 19 295,70 Lt; 6) 2003 m. kovo 5 d. A. M. – 19 300,48 Lt, 7) 2003 m. kovo 5 d. V. Ž. – 19 295,70 Lt; 8) 2003 m. kovo 5 d. R. Z. – 19 305,27 Lt; 9) 2003 m. kovo 5 d. A. P. – 19 295,70 Lt; 10) 2003 m. kovo 5 d. A. G. – 19 295,70 Lt; 11) 2003 m. balandžio 1 d. E. R. – 32 095,70 Lt; 12) 2003 m. balandžio 1 d. V. B. –19 300,48 Lt; 13) 2003 m. balandžio 1 d. E. D. – 320 Lt; 14) 2003 m. balandžio 1 d. R. S. – 320 Lt; 15) 2003 m. balandžio 1 d. A. K. – 200 Lt; 16) 2003 m. balandžio 1 d. G. K. – 200 Lt; 17) 2003 m. rugpjūčio 14 d. N. R. – 19 305,27 Lt; 18) 2003 m. rugpjūčio 14 d. S. R. – 19 295,70 Lt ir 2003 m. vasario 18 d. banko pavedimu iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, pervesta į C. D. asmeninę sąskaitą 30 000 Lt.

Taip pat R. B. nurodė nusikalstamos veikos padėjėjui J. B. įforminti AB „Kauno statybininkas“ valdybos sprendimus dėl įmonės turto. J. B., pasirašydamas bei pasinaudodamas M. S. pasitikėjimu, pastarajam pasirašius, įformino:

1) 2003 m. rugpjūčio 13 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus R. Z., A. G., A. M., V. Ž., R. M. po 300 Lt, A. P., D. S., A. A., A. B., G. L., A. K., M. S., E. D. po 200 Lt, L. S. ir B. K. po 100 Lt, išmokant iš įmonės kasos;

2) 2003 m. rugpjūčio 1d. įmonės valdybos įsakymą, kuriuo įsakoma premijuoti įmonės darbuotoją S. S. 1300 Lt premija, išmokant iš įmonės kasos atskaičiuos mokesčius.

Remdamasis šiais, formaliai bendrovės valdymo organų priimtais sprendimais, įformintais padėjėjo J. B., R. B. esą iššvaistė svetimą, buvusį jo žinioje, 4227,7 Lt vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą, kuris buvo išmokėtas iš įmonės kasos: 1) 2003 m. rugpjūčio 26 d. R. Z. – 300 Lt; 2) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. G. – 300 Lt; 3) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. M. – 300 Lt; 4) 2003 m. rugpjūčio 26 d. V. Ž. – 300 Lt; 5) 2003 m. rugpjūčio 26 d. L. S. – 100 Lt; 6) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. P. – 200 Lt; 7) 2003 m. rugpjūčio 26 d. R. M. – 300 Lt; 8) 2003 m. rugpjūčio 26 d. D. S. – 200 Lt; 9) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. A. – 200 Lt; 10) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. B. – 200 Lt; 10) 2003 m. rugpjūčio 25 d. G. L. – 200 Lt; 12) 2003 m. rugpjūčio 25 d. A. K. – 200 Lt; 13) 2003 m. rugpjūčio 26 d. M. S. – 200 Lt; 14) 2003 m. rugpjūčio 26 d. E. D. – 200 Lt; 15) 2003 m. rugpjūčio 26 d. B. K. – 100 Lt; 16) 2003 m. rugsėjo 4 d. S. S. – 927,70 Lt.

Taip R. B. kartu su padėjėjais J. B. ir E. D. iššvaistė svetimą, jo žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 299580,50 Lt.

 

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu J. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 15 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d., būdamas AB „Kauno statybininkas“ akcininku ir bendrovės valdybos nariu, žinodamas, kad R. B. 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų, įmonė AB „Kauno statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 m. – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduodami tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei, įmonė įsiskolinusi biudžetams, darbuotojams, o pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), įmonei bus iškelta bankroto byla), taip pat kad, vadovaujantis 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu, yra nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, o „darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš darbo  santykių, <...> tenkinami pirmąja eile“ (Darbo kodekso 223 straipsnio l dalis), kaip įmonės akcininkas turėdamas teisę tik į likviduojamos bendrovės turto dalį, atsiskaičius su kreditoriais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės (2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas: „Akcininkai turi šias turtines teises...2)gauti likviduojamos bendrovės turto dalį“; 16 straipsnio 6 punktas: „Iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei“), R. B. parengus svetimo, AB „Kauno statybininkas“ turto, buvusio jo žinioje, pasisavinimo planą, tyčia, pasinaudodamas užimamomis pareigomis bendrovėje, suteikdamas priemones, padėjo R. B. šį didelės vertės turtą pasisavinti. Tuo tikslu veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., vykdydamas R. B. nurodymus, pasinaudodamas užimamomis pareigomis bei tuo, kad turimų akcijų pagrindu R. B. turi sprendimus lemiantį balsą, nusikalstamą veiką – žinomai neteisėtą, neatlygintiną svetimo didelės vertės turto pasisavinimą – įvykdė, R. B. vienasmeniškus, kaip bendrovės vadovo, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams, sprendimus įformindamas kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus dėl įmonės turto.

J. B. kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų S. D., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu bei teisininko E. R. konsultacija, įformino 2002 m. balandžio 15 d. AB „Kauno statybininkas“ ataskaitinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 punktą („Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirti jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai; bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), pažeidžiant bendrovės įstatų 2.1 punktą („Pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), nutarta premijuoti valdybos pirmininką R. B. 10 procentų nuo pirkimo-pardavimo sandorio sumos už nekilnojamą turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), atskaičius mokesčius, bei atidaryti atskirą sąskaitą banke sandorio lėšoms pervesti.

Taip pat J. B. 2003 m. sausio 15 d. įformino įgaliojimą, pasirašytą kartu su E. D., patvirtintą 5-ajame notarų biure, esančiame Kaune, Birželio 23-iosios g. 8-2, kuriuo įgaliojo AB „Kauno statybininkas“ valdybos pirmininką R. B. parduoti AB „Kauno statybininkas“ priklausančius pastatus ir patalpas, esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, pasirašyti notaro biure pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus, atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu.

Tuo būdu nusikalstamos veikos vykdytojas R. B., vykdydamas vienasmenišką, padedant nusikalstamos veikos vykdytojams formaliai bendrovės valdymo organų priimtą sprendimą, 2003 m. sausio 22 d. pasirašė sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, savo nuožiūra nurodydamas dalį piniginių lėšų, t. y. 3 596 200,00 Lt, už AB „Kauno statybininkas“ parduotą nekilnojamąjį turtą pervesti į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, ir dalį lėšų, t. y. 1 203 800,00 Lt, į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B. 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 bendrovei „Senukų statybos paslaugų centras“ pervedus AB „Kauno statybininkas“ pinigines lėšas į jo asmenines sąskaitas, R. B., remiantis 1999 m. spalio 28 d. Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 2 straipsnio 8 punktu („Lėšų pervedimas – bankuose esančiose mokėjimų sistemos dalyvių sąskaitose pagal mokėjimo nurodymus padaryti įrašai, kuriuos padarius gavėjas įgyja nuosavybės teisę į mokėtojo pervestas lėšas“), įgijo minėtą turtą savo žinion bei galimybę juo disponuoti savo nuožiūra.

Po to, J. B., padėdamas R. B. pasisavinti didelės vertės svetimą AB „Kauno statybininkas“ turtą, kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D. įformino žinomai neteisėtą AB „Kauno statybininkas“ 2003 m. sausio 30 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarė valdybos pirmininką R. B. premijuoti 10 procentų nuo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sumos su atskaitytais mokesčiais, t. y. 535 000 Lt, bei išmokėti jam 668 800 Lt neišmokėtų atlyginimų, visą šią sumą 1 203 800 Lt įskaityti pagal AB banko „Hansabankas“ 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimą Nr. 0100004015. Tuo būdu R. B. pasisavino 535 000 Lt, jau 2003 m. sausio 29 d. R. B. nurodymu pervestų į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, o šias lėšas 2003 m. spalio 2 d. perkėlė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B.

Taip pat J. B. kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., Č. V. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, neteisėtą vienasmenišką R. B. sprendimą įformino 2003 m. kovo 28 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, kuriuo, pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, nutarė premijuoti R. B. kaip įmonės valdybos pirmininką 100 000 Lt premija. Tuo būdu iš piniginių lėšų 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestų į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, R. B. 1 590 000 Lt suma įneštų į įmonės kasą tokiu būdu: 1) 1 078 000 Lt nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2003 m. gegužės 27 d. laikotarpiu išimta grynaisiais pinigais ir po to užpajamuota įmonės kasoje; 2) 112 000 Lt 2003 m. vasario 18 d. banko pavedimu pervesta UAB „Chrysler Jeep autocentras“ už pirktą automobilį, o atitinkama suma – 112 000 Lt 2003 m. kovo 4 d. įmokėta į įmonės kasą; 3) 400 000 Lt 2003 m. gegužės 27 d. pervesta į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, po to laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2003 m. liepos 2 d. išimta grynaisiais pinigais ir užpajamuota įmonės kasoje; nusikalstamos veikos vykdytojas R. B. 2003 m. balandžio 1 d. gavo 64 100,48 Lt, šį turtą pasisavino.

Po to J. B. kartu su nusikalstamos veikos bendrininku E. D., gaudamas atlyginimą už padėjimą R. B. daryti nusikalstamą veiką, kartu su E. D. suteikęs priemones, R. B. tyčia, vengiant atsakomybės, nuslepiant einamas pareigas, neteisėtus, vienasmeniškus sprendimus įforminus tariamai kolektyvinių valdymo organų vardu, pasisavino svetimą, 94 000 Lt sumos, AB „Kauno statybininkas“ turtą tokiu būdu: pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka Įstatymų nustatytų mokesčių), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, 2003 m. vasario 11 d. kartu su R. B. pasirašė valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarta premijuoti J. B. 30 000 Lt premija; šią sumą R. B. 2003 m. vasario 18 d. pervedus iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į J. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, gavo 30 000 Lt; taip pat 2003 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, pasinaudojant smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, įformino sprendimą E. D. premijuoti 100 000 Lt premija (atskaičius mokesčius – 64 000 Lt), šią sumą E. D. iš įmonės kasos, į kurią R. B. buvo įnešti minėti 1 590 000 Lt, bei 350 000 Lt pagal 2002 m. gruodžio 12 d. preliminariąją sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, išmokėjo 2003 m. liepos 3 d.

Taip J. B., būdamas padėjėju, kartu su nusikalstamos veikos vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., pasisavino svetimą, R. B. žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 693 100,48 Lt.

Kauno apygardos teismo nuosprendžiu J. B. buvo nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis panaikinta.

 

Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu J. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 29 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d., būdamas AB „Kauno statybininkas“ akcininku ir bendrovės valdybos nariu, žinodamas, kad R. B. 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu tariamai atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų, tyčia, padėjęs R. B. vykdyti nusikalstamos veikos – svetimo didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turto pasisavinimo – planą, R. B. įgijus galimybę disponuoti lėšomis, bendrovės „Senukų statybos paslaugų centras“ už parduotą AB “Kauno statybininkas“ nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestomis į R. B. asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, taip pat UAB „Senukų statybos paslaugų centras“ 350 000 Lt suma pervestomis į įmonės kasą, kartu su E. D. vykdydamas R. B. nurodymus, teikdamas priemones, padėjo R. B. dalį šio didelės vertės svetimo, jo žinioje buvusio, AB „Kauno statybininkas“ turto, 299 580,50 Lt sumos, iššvaistyti.

J. B., veikdamas su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., pasinaudodamas užimamomis pareigomis bendrovėje ir tuo, kad R. B. turimų akcijų pagrindu turi sprendimus lemiantį balsą, nors AB „Kauno statybininkas“ skola biudžetams 2003 m. sausio 1 d. buvo 4 838 202,98 Lt ir skolos darbuotojams 2002 m. gruodžio 1 d. buvo 1 392 608,10 Lt, įmonė – AB „Kauno  statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 m. – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduoti tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei), pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių), bendrovės įstatų 6.2 punktą („premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirtį, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), bendrovės įstatų 2.1 punktą („pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją, prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), be to, pažeisdamas 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytą mokėjimų eilės tvarką, kuri numato, kad „tos pačios eilės įsipareigojimai <...> vykdomi pagal jų atsiradimo laiką“, Darbo kodekso 223 straipsnio l dalies reikalavimą piniginius reikalavimus, atsirandančius iš darbo santykių, tenkinti pirmąja eile, giminystės, draugiškumo ar kitais asmeniniais motyvais tyčia, suteikdamas priemones, padėjo iššvaistyti svetimą, R. B. žinioje buvusį turtą, padarė žalą bendrovei. Tuo tikslu, veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D., vykdydamas R. B. nurodymus, R. B. vienasmeniškus, kaip bendrovės vadovo, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams, sprendimus įformino kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus dėl įmonės turto:

1) su nusikalstamos veikos bendrininku R. B. įformino 2003 m. vasario 11 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarė premijuoti darbuotoją Č. D. 30 000 Lt premija, šią sumą pervedant iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į Č. D. asmeninę sąskaitą, taip pat premijuoti sandėlio vedėją B. J. 1000 Lt premija;

2) su nusikalstamos veikos bendrininkais R. B. ir E. D. įformino 2003 m. kovo 4 d. valdybos protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus A. P., A. M., R. Z., V. Ž., A. G., N. N., M. S., G. L. ir R. S. po 30 000 Lt, atskaičius mokesčius, išmokant iš įmonės kasos;

3) 2003 m. kovo 28 d., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., C. V. pasitikėjimu, teisininko E. R. konsultacija, įformino AB „Kauno statybininkas“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nutarta premijuoti generalinio direktoriaus pavaduotoją teisei E. R. 50 000 Lt premija ir vyr. technologę V. B. 30 000 Lt premija, šias premijas išmokant iš įmonės kasos, atskaičius mokesčius. Kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais R. B. ir E. D. įformino 2003 m. balandžio 1 d. įmonės valdybos įsakymą Nr. 7, kuriame be aukščiau išvardintų asmenų įsakoma premijuoti įmonės darbuotojus J. D. 500 Lt, R. S. 500 Lt, R. K. 200 Lt, G. K. 200 Lt premijomis, išmokant jas iš įmonės kasos;

4) 2003 m. balandžio 29 d. pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, įformino AB „Kauno statybininkas“ visuotinio ataskaitinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus S. R. ir N. R. premijomis po 30 000 Lt, šias premijas išmokant iš įmonės kasos, atskaičius mokesčius. Taip pat, vykdydamas nusikalstamos veikos vykdytojo R. B. nurodymus, pastarojo atostogų metu, pasirašydamas bei pasinaudodamas M. S. pasitikėjimu, pastarajam pasirašius, įformino 2003 m. rugpjūčio 20 d. įmonės valdybos įsakymą, kuriuo įsakoma premijuoti S. R. ir N. R. po 30 000 Lt, išmokant iš įmonės kasos atskaičius mokesčius.

Remdamasis šiais formaliai bendrovės valdymo organų priimtais sprendimais, J. B. padėjo R. B. iššvaistyti svetimą, buvusį jo žinioje didelės vertės, 295 352,80 Lt AB ,,Kauno statybininkas“ turtą, kuris buvo išmokėtas iš įmonės kasos: 1) 2003 m. vasario 19 d. B. J. – 640 Lt; 2) 2003 m. kovo 7 d. S. S. – 1 929 570 Lt; 3) 2003 m. kovo 7 d. G. L. – 19 295,70 Lt; 4) 2003 m. kovo 5 d. M. S. – 19 295,70 Lt; 5) 2003 m. kovo 5 d. N. N. – 19 295,7 Lt; 6) 2003 m. kovo 5 d. A. M. – 19 300,48 Lt; 7) 2003 m. kovo 5 d. V. Ž. – 19 295,70 Lt; 8) 2003 m. kovo 5 d. R. Z. – 19 305,27 Lt; 9) 2003 m. kovo 5 d. A. P. – 19 295,70 Lt; 10) 2003 m. kovo 5 d. A. G. – 19 295,70 Lt; 11) 2003 m. balandžio 1 d. E. R. – 32 095,70 Lt; 12) 2003 m. balandžio 1 d. V. B. – 19 300,48 Lt; 13) 2003 m. balandžio 1 d. E. D. – 320 Lt; 14) 2003 m. balandžio 1 d. R. S. – 320 Lt; 15) 2003 m. balandžio 1 d. A. K. – 200 Lt; 16) 2003 m. balandžio 1 d. G. K. – 200 Lt; 17) 2003 m. rugpjūčio 14 d. N. R. – 19 305,27 Lt; 18) 2003 m. rugpjūčio 14 d. S. R. – 19 295,70 Lt ir pavedimu 2003 m. vasario 18 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, pervedant į C. D. asmeninę sąskaitą 30 000 Lt.

Taip pat J. B., vykdydamas nusikalstamos veikos vykdytojo R. B. nurodymus, pastarojo atostogų metu, pasirašydamas, bei pasinaudodamas M. S. pasitikėjimu, pastarajam pasirašius, įformino AB „Kauno statybininkas“ valdybos sprendimus dėl įmonės turto:

1) 2003 m. rugpjūčio 13 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus R. Z., A. G., A. M., V. Ž., R. M. po 300 Lt, A. P., D. S., A. A., A. B., G. L., A. K., M. S., E. D. po 200 Lt, L. S. ir B. K. po 100 Lt, išmokant iš įmonės kasos;

2) 2003 m. rugsėjo 1 d. įmonės valdybos įsakymą, kuriuo įsakoma premijuoti įmonės darbuotoją S. S. 1300 Lt premija, išmokant iš įmonės kasos atskaičiuos mokesčius.

Remdamasis šiais formaliai bendrovės valdymo organų priimtais sprendimais, J. B. padėjo R. B. iššvaistyti svetimą, jo žinioje buvusį AB ,,Kauno statybininkas“ turtą 4227,70 Lt vertės, kuris buvo išmokėtas iš įmonės kasos: 1) 2003 m. rugpjūčio 26 d. R. Z. – 300 Lt; 2) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. G. – 300 Lt; 3) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. M. – 300 Lt; 4) 2003 m. rugpjūčio 26 d. V. Ž. – 300 Lt; 5) 2003 m. rugpjūčio 26 d. L. S. – 100 Lt; 6) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. P. – 200 Lt; 7) 2003 m. rugpjūčio 26 d. R. M. – 300 Lt; 8) 2003 m. rugpjūčio 26 d. D. S. – 200 Lt; 9) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. A. – 200 Lt; 10) 2003 m. rugpjūčio 26 d. A. B. – 200 Lt; 10) 2003 m. rugpjūčio 25 d. G. L. – 200 Lt; 12) 2003 m. rugpjūčio 25 d. A. K. – 200 Lt; 13) 2003 m. rugpjūčio 26 d. M. S. – 200 Lt; 14) 2003 m. rugpjūčio 26 d. E. D. – 200 Lt; 15) 2003 m. rugpjūčio 26 d. B. K. – 100 Lt; 16) 2003 m. rugsėjo 4 d. S. S. – 927,70 Lt.

Taip J. B., būdamas padėjėju, kartu su nusikalstamos veikos vykdytoju R. B. ir padėjėju E. D. iššvaistė svetimą R. B. žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 299 580,50 Lt.

 

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu E. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 15 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d., būdamas AB „Kauno statybininkas“ akcininku ir bendrovės valdybos nariu, žinodamas, kad R. B. 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų, įmonė AB „Kauno statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 metais – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduodami tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei, įmonė įsiskolinusi biudžetams, darbuotojams, o pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), įmonei bus iškelta bankroto byla), taip pat kad, vadovaujantis 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatyta mokėjimų eilės tvarka, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, o „darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš darbo santykių, <...> tenkinami pirmąja eile“ (Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalis), kaip įmonės akcininkas turėdamas teisę tik į likviduojamos bendrovės turto dalį atsiskaičius su kreditoriais laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės (2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas „akcininkai turi šias turtines teises..: gauti likviduojamos bendrovės turto dalį“; 16 straipsnio 6 punktas: „iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei“), R. B. parengus svetimo, AB „Kauno statybininkas“, turto, buvusio jo žinioje, pasisavinimo planą, tyčia, pasinaudodamas užimamomis pareigomis bendrovėje, suteikdamas priemones, padėjo R. B. šį didelės vertės turtą pasisavinti. Tuo tikslu veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B., vykdydamas R. B. nurodymus, pasinaudodamas užimamomis pareigomis, bei tuo, kad turimų akcijų pagrindu R. B. turi sprendimus lemiantį balsą, įvykdė R. B. vienasmeniškus, kaip bendrovės vadovo, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams sprendimus, įformindamas kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus dėl įmonės turto bei tokiu būdu įvykdė žinomai neteisėtą, neatlygintiną svetimo didelės vertės turto pasisavinimą.

E. D. kartu su nusikalstamos veikos bendrininku – vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų S. D., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu bei teisininko E. R. konsultacija, įformino 2002 m. balandžio 15 d. AB „Kauno statybininkas“ ataskaitinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas ) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 punktą („Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirti, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybine-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), pažeidžiant bendrovės įstatų 2.1 punktą („Pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), nutarta premijuoti valdybos pirmininką R. B. 10 procentų nuo pirkimo-pardavimo sandorio sumos už nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), atskaičius mokesčius bei atidaryti atskirą sąskaitą banke pervesti sandorio lėšoms.

Taip pat E. D. 2003 m. sausio 15 d. įformino įgaliojimą, pasirašytą kartu su J. B., patvirtintą 5-ajame notarų biure, esančiame Kaune, Birželio 23-iosios g. 8-2, kuriuo įgaliojo AB „Kauno statybininkas“ valdybos pirmininką R. B. parduoti AB „Kauno statybininkas“ priklausančius pastatus ir patalpas, esančias Kaune, (duomenys neskelbtini), už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, pasirašyti notaro biure pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus, atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu.

Tuo būdu nusikalstamos veikos vykdytojas R. B., vykdydamas vienasmenišką, padedant nusikalstamos veikos vykdytojams, formaliai bendrovės valdymo organų priimtą sprendimą, 2003 m. sausio 22 d. pasirašė sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, savo nuožiūra nurodydamas dalį piniginių lėšų, 3 596 200,00 Lt, už AB „Kauno statybininkas“ parduotą nekilnojamąjį turtą pervesti į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, ir dalį lėšų, t. y. 1 203 800 Lt, į jo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B. 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 bendrovei „Senukų statybos paslaugų centras“ pervedus AB „Kauno statybininkas“ pinigines lėšas į jo asmenines sąskaitas, R. B., remiantis 1999 m. spalio 28 d. Mokėjimų įstatymo Nr. VIII-1370 2 straipsnio 8 punktu („Lėšų pervedimas - bankuose esančiose mokėjimų sistemos dalyvių sąskaitose pagal mokėjimo nurodymus padaryti įrašai, kuriuos padarius gavėjas įgyja nuosavybės teisę į mokėtojo pervestas lėšas“), įgijo minėtą turtą savo žinion bei galimybę juo disponuoti savo nuožiūra.

E. D., padėdamas R. B. pasisavinti didelės vertės svetimą AB „Kauno statybininkas“ turtą, kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B. įformino žinomai neteisėtą AB „Kauno statybininkas“ 2003 m. sausio 30 d. valdybos posėdžio protokolą, kuriuo nutarė valdybos pirmininką R. B. premijuoti 10 procentų nuo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio sumos su atskaitytais mokesčiais, t. y. 535 000 Lt, bei išmokėti jam 668 800 Lt neišmokėtų atlyginimų, visą šią sumą, 1 203 800 Lt, įskaityti pagal AB banko „Hansabankas“ 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimą Nr. 0100004015; tuo būdu R. B. pasisavino 535 000 Lt, jau 2003 m. sausio 29 d. R. B. nurodymu pervestų į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, šias lėšas 2003 m. spalio 2 d. perkėlė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B.

Taip pat E. D. kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B., pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., C. V. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, neteisėtą vienasmenišką R. B. sprendimą įformino 2003 m. kovo 28 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, kuriuo, pažeidžiant 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių“), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, nutarė premijuoti R. B., kaip įmonės valdybos pirmininką 100 000 Lt premija. Tuo būdu iš piniginių lėšų, 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestų į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, R. B. 1 590 000 Lt suma įneštų į įmonės kasą tokiu būdu: 1) 1 078 000 Lt nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2003 m. gegužės 27 d. laikotarpiu išimta grynaisiais pinigais ir po to užpajamuota įmonės kasoje; 2) 112 000 Lt 2003 m. vasario 18 d. banko pavedimu pervesta UAB „Chrysler Jeep autocentras“ už pirktą automobilį, o atitinkama suma – 112 000 Lt 2003 m. kovo 4 d. įmokėta į įmonės kasą; 3) 400 000 Lt 2003 m. gegužės 27 pervesta į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, po to laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2003 m. liepos 2 d. išimta grynaisiais pinigais ir užpajamuota įmonės kasoje; nusikalstamos veikos vykdytojas R. B. 2003 m. balandžio 1 d. gavo 64 100,48 Lt, šį turtą pasisavino.

Be to, E. D. kartu su nusikalstamos veikos bendrininku J. B., gaudamas atlyginimą už padėjimą R. B. daryti nusikalstamą veiką, kartu su J. B. suteikęs priemones, R. B. tyčia, vengiant atsakomybės, nuslepiant einamas pareigas, neteisėtus, vienasmeniškus sprendimus įforminus tariamai kolektyvinių valdymo organų vardu, pasisavino svetimą 64 000 Lt vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą tokiu būdu: pažeidžiant 2000 m. liepos 3 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių...“), 22 straipsnio 8 dalį, pažeidžiant bendrovės įstatų 6.2 ir 2.1 punktus, kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais J. B. ir R. B. pasinaudojant smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S. pasitikėjimu ir teisininko E. R. konsultacija, 2003 m. balandžio 29 d visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu įformino sprendimą E. D. premijuoti 100 000 Lt premija (atskaičius mokesčius – 64 000 Lt), šią sumą E. D. iš įmonės kasos, į kurią R. B. buvo įnešti minėti 1 590 000 Lt, bei 350 000 Lt pagal 2002 m. gruodžio 12 d. preliminariąją sutartį su UAB „Senukų statybos paslaugų centras“, gavo 2003 m. liepos 3 d.

Tuo būdu E. D., būdamas padėjėju, kartu su nusikalstamos veikos vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B. pasisavino svetimą, R. B. žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 663 100,48 Lt.

Kauno apygardos teismo nuosprendžiu R. B. buvo nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis panaikinta.

 

Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu E. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 29 d. iki 2003 m. rugsėjo 4 d., būdamas AB „Kauno statybininkas“ akcininku ir bendrovės valdybos nariu, žinodamas, kad R. B. 2000 m. kovo 1 d. valdybos posėdžio protokolu tariamai atleistas iš generalinio direktoriaus pareigų, tyčia, padėjęs R. B. vykdyti nusikalstamos veikos – svetimo didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turto pasisavinimo – planą, R. B. įgijus galimybę disponuoti lėšomis, bendrovės „Senukų statybos paslaugų centras“ už parduotą AB „Kauno statybininkas“ nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), 2003 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 0100004015 pervestomis į R. B. asmenines sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Hansabankas“ Kauno regiono skyriuje, Kaune, Maironio g. 26B, taip pat UAB „Senukų statybos paslaugų centras“ 350 000 Lt suma pervestomis į įmonės kasą, kartu su J. B. vykdydamas R. B. nurodymus, teikdamas priemones, padėjo R. B. dalį šio didelės vertės svetimo, jo žinioje buvusio AB „Kauno statybininkas“ turto, 299 580,50 Lt sumos, iššvaistyti.

E. D., veikdamas su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B., pasinaudodamas užimamomis pareigomis bendrovėje, ir tuo, kad R. B. turimų akcijų pagrindu turi sprendimus lemiantį balsą, nors AB „Kauno statybininkas“ įsiskolinimas biudžetams 2003 m. sausio 1 d. buvo 4 838 202,98 Lt ir skolos darbuotojams 2002 m. gruodžio 1 d. buvo 1 392 608,10 Lt, įmonė AB „Kauno statybininkas“ dirbo nuostolingai (balanso duomenimis, 2000 metais patyrė 13 231 329 Lt nuostolį, 2001 metais – 13 709 456 Lt nuostolį, 2002 metais – 15 576 339 Lt nuostolį, pastatai parduoti tik su 101 068,89 Lt pelnu, o didinant sąnaudas ir nuostolį daroma žala bendrovei, pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalį („mokėti dividendus, metines išmokas ( tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jeigu per nustatytus terminus bendrovė nesumoka Įstatymų nustatytų mokesčių...“), bendrovės įstatų 6.2 punktą („Premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirti, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno“), 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 22 straipsnio 8 dalį („Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi“), bendrovės įstatų 2.1 punktą („Pagrindinis Bendrovės tikslas yra gaminti produkciją, prekes, prekiauti, teikti gamybines, buitines ir kitokias paslaugas juridiniams ir fiziniams asmenims, siekiant maksimalaus pelno“), be to, pažeisdamas 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytą mokėjimų eilės tvarką, kuri numato, kad „tos pačios eilės įsipareigojimai <...> vykdomi pagal jų atsiradimo laiką“, Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalies reikalavimą piniginius reikalavimus, atsirandančius iš darbo santykių, tenkinti pirmąja eile, giminystės, draugiškumo ar kitais asmeniniais motyvais tyčia, suteikdamas priemones, padėjo iššvaistyti svetimą, R. B. žinioje buvusį turtą, padarė žalą bendrovei. Tuo tikslu, veikdamas kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais – vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B., vykdydamas R. B. nurodymus, R. B. vienasmeniškus, kaip bendrovės vadovo, prieštaraujančius įstatymams, AB „Kauno statybininkas“ įstatams sprendimus įformino kaip kolektyvinių organų – AB „Kauno statybininkas“ valdybos ir akcininkų susirinkimų – priimtus sprendimus dėl įmonės turto:

1) su nusikalstamos veikos bendrininkais R. B. ir J. B. įformino 2003 m. kovo 4 d. valdybos protokolą, kuriuo nutarta premijuoti įmonės darbuotojus A. P., A. M., R. Z., V. Ž., A. G., N. N., M. S., G. L. ir R. S. po 30 000 Lt, atskaičius mokesčius, išmokant iš įmonės kasos;

2) 2003 m. kovo 28 d. pasinaudodamas smulkiųjų akcininkų A. G., K. K., A. S., M. S., C. V. pasitikėjimu, teisininko E. R. konsultacija, įformino AB „Kauno statybininkas“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo nutarta premijuoti generalinio direktoriaus pavaduotoją teisei E. R. 50 000 Lt premija ir vyr. technologę V. B. 30 000 Lt premija, šias premijas išmokant iš įmonės kasos, atskaičius mokesčius. Kartu su nusikalstamos veikos bendrininkais R. B. ir J. B. įformino 2003 m. balandžio 1 d. įmonės valdybos įsakymą Nr. 7, kuriame be aukščiau išvardintų asmenų įsakoma premijuoti įmonės darbuotojus J. D. 500 Lt, R. S. 500 Lt, R. K. 200 Lt, G. K. 200 Lt premijomis, išmokant jas iš įmonės kasos.

Remdamasis šiais formaliai bendrovės valdymo organų priimtais sprendimais, E. D. padėjo R. B. iššvaistyti svetimą, jo žinioje esantį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą, 299 580,50 Lt sumos, kuris buvo išmokėtas iš įmonės kasos: 1) 2003 m. kovo 7 d. S. S. – 19 295,70 Lt; 2) 2003 m. kovo 7 d. G. L. – 19 295,70 Lt; 3) 2003 m. kovo 5 d. M. S. – 19 295,70 Lt; 4) 2003 m. kovo 5 d. N. N. – 19 295,7 Lt; 5) 2003 m. kovo 5 d. A. M. – 19 300,48 Lt; 6) 2003 m. kovo 5 d. V. Ž. – 19 295,70 Lt; 7) 2003 m. kovo 5 d. R. Z. – 19 305,27 Lt; 8) 2003 m. kovo 5 d. A. P. – 19 295,70 Lt; 9) 2003 m. kovo 5 d. A. G. – 19 295,70 Lt; 10) 2003 m. balandžio 1 d. E. R. – 32 95,70 Lt; 11) 2003 m. balandžio 1 d. V. B. – 19 300,48 Lt; 12) 2003 m. balandžio 1 d. E. D. – 320 Lt; 13) 2003 m. balandžio 1 d. R. S. – 320 Lt; 14) 2003 m. balandžio 1 d. A. K. – 200 Lt; 15) 2003 m. balandžio 1 d. G. K. – 200 Lt.

Tuo būdu E. D., būdamas padėjėju, kartu su vykdytoju R. B. ir padėjėju J. B. iššvaistė svetimą, R. B. žinioje buvusį didelės vertės AB „Kauno statybininkas“ turtą – 299 580,50 Lt.

 

Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.  Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, nes jo veikoje nėra tiesioginės tyčios. Kasatoriaus manymu, dėl premijų išsimokėjimo tvarkos pažeidimo kilo tik civilinio teisinio pobūdžio ginčai, kurie turėjo būti sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo veiką kvalifikavo pagal BK 208 straipsnį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nors ir sutiko su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau visiškai nepagrįstai iš esmės pakeitė kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes ir konstatavo, kad kasatorius pasisavino ir iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šis BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis vienodai aiškino, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo įmonės teisininko konsultuotas, jog nenusikalstama pervesti pinigus į asmeninę sąskaitą. Visi pinigai buvo apskaityti ir perduoti įmonei. Kasatorius pažymi, kad turėdamas savo sąskaitoje jis visus pinigus galėjo pasisavinti, jeigu būtų turėjęs tokį nusikalstamą sumanymą, kaip kad rašoma nuosprendyje, tačiau to nepadarė.   

Kasatorius nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog premijos išmokėtos teisėtai, nes jas gavę asmenys buvo to nusipelnę. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o nuosprendį pagrindė ne įrodymais, bet prielaidomis, nurodydamas, kad kasatoriaus tiesioginę tyčią patvirtina tai, kad už pastatus gautos lėšos į kasatoriaus sąskaitas buvo pervestos sąmoningai, sudarant sąlygas jomis vėliau disponuoti savo nuožiūra.

Kasatorius neginčija, jog premijos negalėjo būti išmokėtos, ir sutinka, kad premijos būtų išieškotos civiline tvarka, tačiau nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis prielaidomis, kad jis skirstydamas dalį šio turto sau ir kitiems įmonės darbuotojams, suprato neteisėtą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad tokiu būdu jo žinioje buvęs svetimas turtas taps jo bei kitų įmonės darbuotojų nuosavybe ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvados neatitinka šių faktinių bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad kolegialių organų sprendimų projektus ruošė įmonės teisininkas liudytojas E. R., kuris teisme patvirtino, jog ruošdamas nutarimų projektus, aiškino valdybos nariams, kad nutarimų ir sprendimų projektai neprieštarauja įstatymams, todėl kasatorius ir kiti nuteistieji šioje byloje juos patvirtino. E. R. parodė, jog jis konsultavo kasatorių bei kitus nuteistuosius šioje byloje teigdamas, kad įstatymai nedraudžia premijuoti, nes premijos išmokėtos ne iš įmonės pelno, o iš apyvartinių lėšų, gautų pardavus pastatus. Kasatorius nurodo, kad premijos buvo išmokėtos todėl, kad bendrovės dirbantieji nuo 1997 metų negavo atlyginimo. Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog premijos buvo suteiktos tik septynerius metus išdirbusiems ir atlyginimo negavusiems darbuotojams, o pagal Darbo kodekso 233 straipsnį už gerus darbo rezultatus darbuotojai gali būti skatinami. Tuo tarpu nereguliariai arba visai nedirbusiems darbuotojams premijos nebuvo išmokėtos. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad byloje yra ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius žinojo, jog premijos negali būti išmokėtos. Tuo tarpu buhalterė sakė, kad lėšos gautos pardavus pastatus yra apyvartinės lėšos, todėl kasatorius manė, kad iš apyvartinių lėšų galima išmokėti premijas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatoriaus veikoje nėra tiesioginės tyčios, nes sprendimai buvo priimti tikint teisininko konsultacija ir esant įsitikinus, jog veikiama teisėtai, o pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą (BK 33 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais. Tačiau iš skundžiamojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame nebuvo išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo išvados ir bylos faktinės aplinkybės, o pats nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nepateikė į jį motyvuotų išvadų, be to, perskirstydamas priteistinų sumų dydį, viršijo apeliacinio skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paskyręs ekonominę ekspertizę ir gavęs jos išvadą, nepaskelbė ir netyrė specialistų išvadų, kuriomis rėmėsi kartu su ekspertizės akto išvadomis. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, nes jis buvo įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas remsis tik Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2008 m. kovo 14 d. akto išvadomis.

Be to, kasatorius mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes dalis nuosprendžio perrašyta iš kaltinamojo akto

Kasatorius teigia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atliktos ekonominės ekspertizės kai kurios išvados prieštaravo kaltinimui, tačiau prokurorė kaltinimo nepakeitė.

Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 208 straipsnį, nuosprendžio motyvuose analizavo šio straipsnio antrosios dalies dispoziciją, o rezoliucinėje dalyje nurodė šio straipsnio pirmąją dalį, kas yra aiški rašybos klaida.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, ir jį nuteisdamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, be apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliamų BPK 331 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, privalėjo išdėstyti ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), bet ir įrodymai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau to nepadarė ir pažeidė BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimus.

Be to, kasatorius skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo atlikęs įrodymų tyrimą taip pat turėjo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti naujus įrodymus, tačiau to nepadarė, kas taip pat laikytina BPK 331 straipsnio pažeidimu.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo išsprendimo.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neįrodyta jo kaltė. Kasatorius nurodo, kad visi AB „ Kauno statybininkas“ valdybos sprendimai, susiję su pinigų, gautų 2003 m. sausio 29 d., pardavus bendrovei priklausantį pastatą, buvo priimti vadovaujantis visuotinių bendrovės akcininkų susirinkimų nutarimais, kurie nebuvo panaikinti ar pripažinti neteisėtais ir nuosprendžio priėmimo dieną. Be to, priimant sprendimus, kasatorius vadovavosi bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojo teisei E. R. informacija, jog minėti sprendimai neprieštarauja bendrovės įstatams bei akcinių bendrovių įstatymui. Tai rodo, kad kasatorius veikė apdairiai, kvalifikuotai ir paisė bendrovės interesų. Bendrovės įstatų normų analizė leidžia teigti, kad bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo institucija, kurios nutarimais turi vadovautis valdyba savo veikloje. Nors visi sprendimai buvo priimti vykdant bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus, tačiau prieš priimant sprendimus buvo analizuojama, ar jie neprieštarauja įstatymams. Todėl, kasatoriaus manymu, akivaizdu, jog jis dalyvaudamas priimant valdybos sprendimus, kuriais buvo vykdomi visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad jo veiksmai yra neteisėti ir jais gali būti padaryta žala bendrovės kreditoriams.

BK 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens, jo kompetencijos ribose. Kasatorius nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog visi bendrovės valdybos sprendimai, susiję su pastato pardavimu ir lėšų panaudojimu, buvo priimti neabejojant jų teisėtumu, todėl pagal BK 33 straipsnio 1 dalį jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą už valdybos sprendimus, priimtus vykdant teisėtus ir kompetencijos ribose bendrovės akcininkų visuotinio susirinkimo nutarimus.

Taip pat kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nei generalinio direktoriaus pavaduotojo teisei E. R. konsultacijos, nei visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai nešalina nuteistųjų šioje byloje atsakomybės, nes E. R., būdamas pavaldus nuteistajam R. B. ir įmonės valdybai, teikė tik patarimus, kurie jokios privalomos galios neturėjo, o įmonės valdyba suprato, jog būtent ji yra solidariai atsakinga už savo sprendimus, tačiau kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko neatsakytas esminis klausimas: ar jo valia ir tikrieji ketinimai buvo vykdomi atliekant valdybos nario funkcijas kompetencijos ribose, nors ir pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ar tai buvo tyčinis nusikalstamas ketinimas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėtas premijų išmokėjimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti šių lėšų išmokėjimo turto iššvaistymu ar pasisavinimu, nes būtina nustatyti tyčią kaltininko veikoje.

Premijos, kurios buvo išmokamos kaip atlyginimas už darbą ir nuo jų sumokėti mokesčiai kaip už darbo užmokestį leidžia teigti, jog yra pagrindas patikėti aiškinimu, kad premijų forma buvo išmokėtas darbo užmokestis. Šioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar teisėtai išmokėtos premijos, nepagrįstai aiškinosi, ar premijų išmokėjimas neprieštarauja 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnio nuostatoms ir neatsižvelgė į tai, jog minėto įstatymo 61 straipsnis reglamentuoja bendrovės pelno paskirstymą ir sprendimus išmokėti premijas iš gauto pelno. Kasatorius nurodo, kad ekonominė sąvoka „premija“ apima platesnį išmokų ratą nei 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 61 straipsnyje numatyta išmokų iš pelno rūšis. Premija yra ir darbuotojų darbo užmokesčio sudedamoji dalis, išmokama darbuotojui už jo atliktą darbą (Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas turėjo įvertinti ir tai, jog bendrovės aukščiausia valdymo institucija – visuotinis akcininkų susirinkimas, turi teisę priimti sprendimus, nustatant darbuotojų darbo užmokesčio dydį, todėl premijų išmokėjimas, vadovaujantis visuotino akcininkų susirinkimo sprendimu, negali būti vertinamas kaip neteisėtas darbo užmokesčio išmokėjimas vien dėl to, jog bendrovėje nebuvo premijavimo nuostatų. Premijomis pavadinto darbo užmokesčio išmokėjimas, nors ir neatitiko bendrovės įstatų ir kitų norminių aktų reikalavimo, bet esant visuotino akcininkų susirinkimo sprendimui, negali būti laikomas nusikaltimu – svetimo turto pasisavinimu, iššvaistymu ar padėjimu tai padaryti.

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistas BPK 331 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami arba kitaip įvertinami apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus bei išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, nes apeliacinės instancijos teismas nenustatė bylos aplinkybių, o perrašė kaltinamąjį aktą, be to, nepateikė įrodymų analizės, o tik ištyrė pirmosios instancijos teismo padarytas išvados dėl netinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 208 straipsnio l dalį.

Kasatoriaus manymu, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad byla buvo nagrinėjama beveik šešerius metus. Esant tokiai ilgai proceso trukmei, baudžiamąja tvarka persekiojamų asmenų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios aplinkybės gali būti reikšmingos skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-7-45/2007). Todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už seniai padarytą nusikaltimą prieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, todėl teismas turėjo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kadangi BK 183 straipsnio 2 dalies ir 184 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta tik laisvės atėmimo, o BK 62 straipsnio taikymą šioje byloje riboja šiame straipsnyje nustatyta sąlyga dėl žalos atlyginimo, todėl turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Kasatorius R. B. skunde nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp specialisto bei ekspertizės išvadų dėl AB „Kauno statybininkas“ nemokumo, apyvartinių lėšų turinio, premijų darbuotojams išmokėjimo teisėtumo ir pan., kas iš esmės turėjo įtakos teismo padarytų išvadų teisingumui bei nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos teisingam kvalifikavimui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, byloje atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti specialisto bei eksperto išvadas davę ekspertai, buvo paskirta bei atlikta nauja ekonominė ekspertizė. Šie apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai taip pat buvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų.

Kasatorius R. B. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, jo veiką perkvalifikuodamas iš BK 208 straipsnio į BK 183 straipsnio 2 dalį bei BK 184 straipsnio 2 dalį, iš esmės pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes bei padarė BPK 255 straipsnio 2dalies ir BPK 256 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimus.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriam nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį kaltinimo pakeitimas sunkesniu yra galimas teismui gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. B. buvo atiduotas teismui pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pateikė rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tačiau paliekant tą pačią veikos kvalifikaciją. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, R. B. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisino, bei nustatė, kad nuteistojo R. B. veika atitinka ne BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o BK 208 straipsnio 1 dalį ir pripažino jį kaltu būtent už šio nusikaltimo padarymą. Prokurorui pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms apskundus apeliacine tvarka, apeliacinis teismas iš dalies tenkindamas prokuroro skundą, pripažino, kad nuteistasis padarė ne BK 208 straipsnyje numatytą, o BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, todėl nuosprendį pakeitė nuteistojo veikas perkvalifikuodamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Taigi kasatoriui R. B. buvo žinoma, kuo yra kaltinamas. Iš bylos medžiagos (tame tarpe ir iš jo kasacinio skundo) matyti, kad kasatorius aktyviai naudojosi jam suteiktomis teisėmis gintis nuo pareikšto įtarimo, vėliau kaltinimo, todėl jo teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Be to, apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo pateiktų kaltinime. Todėl kasatorius R. B. nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies ir BPK 256 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos.

Kasatoriai R. B., J. B. ir E. D. skunduose taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė išsamios įrodymų analizės, neišdėstė įrodymų, kuriais remiantis jų veiką kvalifikavo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio, 328 straipsnio 3 punkto, 331 straipsnio reikalavimus, tačiau šie kasatorių teiginiai nepagrįsti. BPK 331 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Be to, pagal BPK 331 straipsnio 4 dalį jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje motyvai turi būti dėstomi taip, kad daromos išvados logiškai išplauktų iš ištirtų įrodymų ir jų vertinimo rezultatų. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas savo sprendimą grindė pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ištirtais įrodymais, o būtent, liudytojų R. R., M. S., S. D., K. K., A. S. ir kt. liudytojų parodymais, specialisto bei ekonominių ekspertizių išvadomis, AB „Kauno statybininkas“ visuotinio akcininkų susirinkimo bei valdybos posėdžio protokolais, kitais rašytiniais įrodymais, taip pat ir nuteistųjų R. B., J. B. bei E. D. parodymais. Iš šių įrodymų visumos seka, kad AB „Kauno statybininkas“ finansinė padėtis buvo sunki, įmonė buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, o įsiskolinimas biudžetams 2003 m. sausio 1 d. buvo 4 838 202,98 Lt. Esant tokiai įmonės būklei, nuteistasis R. B., būdamas įmonės valdybos pirmininku, bei padedant valdybos nariams J. B. ir E. D., t. y. pastariesiems įgaliojus R. B. parduoti įmonės pastatus ir patalpas bei tvarkyti iš sandorio gautas lėšas, pardavė minėtą įmonės turtą. Todėl žinodamas, kad įmonės sąskaitos areštuotos bei kad pervedus lėšas į jas disponavimas pinigais bus apribotas dėl įmonės įsiskolinimų, be to, piniginės lėšos bus nuskaičiuotos mokesčiams į biudžetą padengti, jis, nuslėpdamas iš sandorio gautas lėšas, pervedė jas į savo vardu atidarytas sąskaitas. Vėliau R. B., pritariant J. B. ir E. D., ir žinodamas apie sunkią įmonės padėtį bei tai, kad po minėtų pastatų pardavimo įmonei neišvengiamai bus iškelta bankroto byla ir siekdamas gauti maksimalią naudą iš įmonės, kurios turėjo kontrolinį akcijų paketą, pažeisdamas 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-I835 22 straipsnio 8 dalies, 61 straipsnio 7 dalies, 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymu Nr VIII-1463 nustatytą mokėjimų eilės tvarka, bendrovės įstatų 2.1 ir 6.2 punktus, Darbo kodekso 223 straipsnio l dalį, neteisėtai, padedant J. B. ir E. D., išmokėjo premijas sau, padėjėjams J. B. ir E. D., bei kitiems įmonės darbuotojams tuo pasisavindamas 693 100,48 Lt bei iššvaistydamas 299 580,50 Lt buvusių savo žinioje. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė teisme ištirtų įrodymų visuma. Be to, pakeisdamas pirmosios instancijos nuosprendį teismas nurodė, kodėl jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei nurodė motyvus, kodėl nuteistojo R. B. veikas kvalifikuoja pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o nuteistųjų J. B. ir E. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Todėl kasatorių teiginiai apie netinkamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymą yra nepagrįsti.

Be to, kasatorius R. B. klysta teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, viršijo apeliacinio skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnį. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatorius, šių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras apeliaciniu skundu greta kitų klausimų teismo prašė teisingai išspręsti civilinio ieškinio klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas išsprendęs civilinio ieškinio klausimus BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Kasatoriai R. B. ir J. B. skunduose taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl jų apeliacinių skundų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį. BPK 332 straipsnyje nurodyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl kiekvieno skundo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimo dėl nuteistųjų R. B., J. B. ir E. D. skundų nenurodė, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išnagrinėjęs nuteistųjų skundus juos atmetė, o nuosprendyje gana išsamiai ir motyvuotai pasisakyta, kodėl šie skundai atmesti. Be to, bylos duomenys rodo, kad nuteistieji suprato apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatus bei priežastis, kodėl jie buvo atmesti, todėl apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodęs sprendimo dėl nuteistųjų apeliacinių skundų, bet tuos sprendimus išsamiai aptaręs nuosprendyje, padarė techninę klaidą.

Atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą byloje pritaikė tinkama. Teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad AB „Kauno statybininkas“ 1997-2003 metais buvo nemoki, jos sąskaitos buvo areštuotos. Esant tokiai įmonės būklei, nuteistasis R. B., būdamas įmonės valdybos pirmininku, padedant valdybos nariams J. B. ir E. D., t. y. pastariesiems įgaliojus R. B. parduoti įmonės pastatus ir patalpas bei tvarkyti iš sandorio gautas lėšas, pardavė minėtą įmonės turtą. Žinodamas, kad įmonės sąskaitos areštuotos bei kad pervedus lėšas į jas disponavimas pinigais bus apribotas dėl įmonės įsiskolinimų, be to, piniginės lėšos bus nuskaičiuotos mokesčiams į biudžetą padengti, nuteistasis R. B., nuslėpdamas iš sandorio gautas lėšas, pervedė jas į savo vardu atidarytą sąskaitą. Vėliau R. B., pritariant nariams J. B. ir E. D., žinodamas sunkią įmonės padėtį bei tai, kad po minėtų pastatų pardavimo įmonei neišvengiamai bus iškelta bankroto byla, bei siekdamas gauti maksimalią naudą iš įmonės, kurios kontrolinį akcijų paketą turėjo, neteisėtai, padedant J. B. ir E. D., išmokėjo premijas sau, padėjėjams J. B. ir E. D. bei kitiems įmonės darbuotojams ir taip pasisavino 693 100,48 Lt bei iššvaistė 299 580,50 Lt savo žinioje buvusį AB „Kauno statybininkas“ turtą.

Todėl šie tyčiniai nuteistojo R. B. veiksmai, atsižvelgiant į pasisavinto bei iššvaistyto turto vertę, teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo E. D. veiksmus, kuris kartu su J. B., įgaliodami R. B. parduoti patalpas bei savarankiškai tvarkyti už sandorį gautas lėšas, vėliau pritardami neteisėtiems R. B. sprendimams išmokėti premijas R. B., sau bei kitiems įmonės darbuotojams, suprato, kad elgiasi neteisėtai, numatė, kad dėl jų veiksmų R. B. sąskaitose buvęs svetimas turtas taps jo bei kitų asmenų nuosavybe ir to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. D. veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2dalį bei BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį. Taigi kasatorių R. B. ir E. D. skundų teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo kvalifikuojant jų veikas nepagrįsti.

Taip pat nuteistasis E. D. nepagrįstai teigia, kad jam turėtų būti taikoma BK 33 straipsnio l dalis. BK 33 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Tačiau ši įstatymo nuostata negali būti taikoma E. D., nes byloje nustatyta, kad jis, kaip beje ir J. B., suteikdami R. B. teisę parduoti įmonės pastatus, žinojo, kad už parduotą turtą gauti pinigai bus nuslėpti, o iš byloje esančio visuotinio akcininkų 2002 m. balandžio 15 d. susirinkimo protokolo matyti, kad valdybos nariai svarstė, kaip racionaliau elgtis su busimom pajamom siekiant išvengti mokesčių nuskaičiavimo į biudžetus. Be to, E. D., pritardamas neteisėtam premijų išmokėjimui, suvokė veikiąs neteisėtai, t. y. priešingai nei tai numato akcinių bendrovių veiklą reglamentuojantis įstatymas. Todėl nuteistojo E. D. veiką laikyti teisėtų įsakymų ar potvarkių vykdymu nėra jokio pagrindo.

           Kasatoriai R. B. ir E. D. nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BK 1 straipsnio, 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas R. B. nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, o E. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus patvirtina teisme ištirti bei išsamiai įvertinti įrodymai. Dėl šių priežasčių R. B. nuoroda į neteisėtą ir prielaidomis grįstą nuosprendį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų pažeidimus nepagrįsta bei deklaratyvi, nes savo teiginiams pagrįsti kasatorius nenurodo jokių motyvų.

Kasatoriai R. B. ir E. D. skunduose taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jų nepagrįsto pripažinimo kaltais pagal BK 208 straipsnį. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu pripažino, kad nuteistiesiems BK 208 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai ir motyvavo tokį savo sprendimą. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. B. ir E. D. nuteisimo pagal BK 208 straipsnį panaikinta, o kasatoriai to neginčija, papildomai analizuoti šias pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas nėra pagrindo.

Kasatorius E. D. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad dėl ilgo bylos tyrimo ir nagrinėjimo jam turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalies ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau šiuo atveju būtina byloje nustatyti tokias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad BK specialios dalies straipsniuose, pagal kurį kvalifikuojama E. D. veika, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nėra tokių aplinkybių, kurios leistų E. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad bylos tyrimas bei nagrinėjimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą negali būti pagrindu švelninti kasatoriui paskirtą bausmę, be to, įvertinus bylos apimtį, tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu atliktų procesinių veiksmų skaičių ir jų atlikimo laiką, bylos tyrimo bei nagrinėjimo laikas nelaikytinas nepagrįstai ilgai užsitęsusiu.

 

Nuteistųjų R. B., J. B. ir E. D. kasaciniai skundai netenkintini.

 

Dėl R. B. nuteisimo už svetimo didelės vertės turto pasisavinimą ir iššvaistymą (BK 183 straipsnio 2 dalis ir 184 straipsnio 2 dalis) ir J. B. ir E. D. nuteisimo už padėjimą pasisavinti ir iššvaistyti svetimą didelės vertės turtą (BK 24 straipsnio 6 dalis, 183 straipsnio 2 dalis ir 24 straipsnio 6 dalis, 184 straipsnio 2 dalis)

Nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad jų veiksmuose nėra nei BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, nei BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, todėl byla jų atžvilgiu turi būti nutraukta.

BK 183 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą, o BK 184 straipsnio 2 dalis – už analogiškos vertės svetimo turto iššvaistymą. Pagal teismų praktiką turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia sava, o turto iššvaistymas – kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. 

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji buvo įmonės akcininkai, taigi įmonės turtas buvo jų žinioje. Tačiau akcinės bendrovės turtas akcininkams yra svetimas turtas, taigi atskiri akcininkai savo nuožiūra pažeisdami Akcinių bendrovių ir kitus įstatymus tuo turtu negali disponuoti.

Šioje byloje kasatoriai padarė visą eilę Akcinių bendrovių įstatymo pažeidimų, kurių išdavoje akcinės bendrovės turtas perėjo į akcininkų R. B., E. D., J. B. bei trečiųjų asmenų nuosavybę. 

Teismai pagrįstai konstatavo, kad AB „Kauno statybininkas“ buvo sunkioje ekonominėje situacijoje. Vien valstybės biudžetui įmonės įsiskolinimas sudarė 4 838 202,98 Lt. Dėl to įmonės sąskaitos buvo areštuotos. Be to, įmonė turėjo skolų darbuotojams – 1 392 608,10 Lt sumai. Kaip teigia kasatoriai, nuo 1997 metų įmonės darbuotojams nebuvo mokami atlyginimai. Tuo tarpu įmonė kelis metus jokios ūkinės veiklos, kuri galėtų duoti pelno ir padėti atsiskaityti su biudžetu ir darbuotojais, nevykdė. Tokioje situacijoje įmonės akcininkai priėmė sprendimą parduoti įmonės turtą – pastatus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini).

Pats sprendimas dėl šio turto, kuris nebuvo areštuotas, pardavimo, neprieštaravo įstatymams. Įstatymui prieštaravo tolesni akcininkų sprendimai ir jų išdavoje padaryti veiksmai. Pirmiausia neatitiko įstatymo reikalavimams sprendimas gautus už pastato pardavimą pinigus pervesti ne į AB „Kauno statybininkas“ sąskaitą, o į vieno iš akcininkų – R. B., sąskaitą. Kaip jau minėta, akcinės bendrovės turtas atskiriems akcininkams, net ir vieninteliam akcininkui, yra svetimas, todėl jau pati pinigų pervedimo operacija už parduotą įmonės turtą gali būti vertinama kaip neteisėtas svetimo turto užvaldymas, nes akcinės bendrovės turtas tampa vieno akcininko nuosavybė. Tokių operacijų nenumato joks įstatymas. Antai 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį“, tačiau tik baigus įmonės likvidavimo procesą. Tuo tarpu šioje byloje jis dar net nebuvo prasidėjęs. Be to, įstatymo 16 straipsnio 6 punktas skelbia, kad iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės, po to išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas iki bendrovės išregistravimo padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Tuo tarpu, vadovaujantis prieštaraujančiais įstatymams akcininkų sprendimais, į pagrindinio akcininko R. B. dvi asmenines sąskaitas buvo pervesta atitinkamai 3 596 200 Lt ir 1 203 800 Lt, gautų už parduotus statinius, ir šis turtas tapo R. B. nuosavybe.

Tačiau jei visas šis turtas vėliau būtų užpajamuotas įmonės buhalterinėje apskaitoje, ko gero, baudžiamasis persekiojimas nebūtų realizuotas. Bet taip neatsitiko. Tik dalis už statinio pardavimą gautos sumos, t. y. 1 590 000 Lt laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2003 m. gegužės 27 d. buvo užpajamuota įmonės kasoje.

Dalis privačioje R. B. sąskaitoje esančių pinigų buvo pervesta valstybės biudžetui esamiems įmonės įsiskolinimams padengti (800 000 Lt pervesta VSDF ir 500 000 Lt VMI Kauno skyriams), tačiau žymi dalis pinigų, o būtent 535 000 Lt, liko R. B. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įforminus juos kaip premiją buvo R. B. pasisavinta. Kita dalis pinigų, esančių R. B. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent 30 000 Lt, R. B. buvo pervesta į J. B. asmeninę sąskaitą ir šis juos pasisavino.

Nors R. B. ginčija esant tyčią pasisavinti svetimą turtą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai suvokė, jog pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymą priima nutarimą pervesti pinigus į privataus asmens sąskaitą ir kad dalis tų pinigų nepasieks įmonės ir bus pasisavinti. Kasatorių teiginys, kad jie teisėtai pasisavino pinigus, nes įmonė jiems buvo skolinga, negali būti laikomas pasiteisinimu. Visos akcininkų turtinės teisės turi būti tenkinamos oficialiai per įmonės buhalteriją, vadovaujantis įstatymų nuostatomis. Kasatoriai suvokė, kad vadovaujantis įstatymais jiems nepavyks pasisavinti tokią pinigų sumą. Patys kasatoriai pripažino, kad tokią pinigų užvaldymo operaciją sugalvojo tam, kad pinigai nepatektų į valstybės biudžetą, nes patekus pinigams į įmonės kasą jie negalės pasisavinti to didelės vertės turto, kurį jie pasisavino įvykdydami tokią operaciją. Taigi svetimo turto pasisavinimo, t. y. neteisėto pavertimo savo nuosavybe, požymiai yra akivaizdūs ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo visų trijų kasatorių padarytą veiką pagal BK 183 straipsnį. Kadangi pasisavinto turto vertė žymiai viršijo BK 190 straipsnyje numatytą 250 MGL ribą, teismas pagrįstai R. B. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o J. B. ir E. D. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, inkriminuodamas didelės vertės turto pasisavinimo požymį.

Byloje nustatyta, kad dalis pinigų, gautų už parduotus pastatus, t. y. 1 590 000 Lt, per kelis kartus buvo nuimti iš R. B. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo 3 596 200 Lt ir įmokėti į įmonės kasą. Vėliau buvo įforminti 2003 m. vasario 11 d., 2003 m. kovo 4 d. valdybos posėdžių ir 2003 m. kovo 28 d. bei 2003 m. balandžio 29 d. visuotinio akcininkų susirinkimų protokolai ir 2003 m. balandžio 1 d. bei 2003 m. rugpjūčio 20 d. įmonės valdybos įsakymai premijuoti įmonės akcininkus, tame tarpe ir R. B. bei E. D. ir kitus įmonės darbuotojus. Priimtų sprendimų pagrindu iš įmonės kasos buvo išmokėta darbuotojams 299 580,50 Lt, o kasatoriams R. B. ir E. D. atitinkami 64 100,48 Lt ir 64 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas tokią kasatorių veiką išmokant premijas įmonės darbuotojams įvertino kaip svetimo turto iššvaistymą, o premijų išmokėjimą patiems sau – kaip svetimo turto pasisavinimą ir nuteisė juos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad įmonė buvo įsiskolinusi darbuotojams, kurį laiką nemokėjo atlyginimų. Kasatorius R. B. nurodo, kad premijos buvo išmokėtos todėl, kad bendrovės dirbantieji nuo 1997 metų negavo atlyginimo. Tuo tarpu įmonės skolos darbuotojams siekė 1 392 608,10 Lt. Nusikaltimo padarymo metu galiojęs 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nustatė, kad kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų, darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš darbo santykių, tenkinami pirmąja eile (Darbo kodekso 223 straipsnio 1 dalis). 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo VIII-1835 16 straipsnio 6 punktas taip pat nustato, kad iki likviduojamos bendrovės išregistravimo pirmiausia turi būti sumokami privalomi mokesčiai į biudžetus ir fondus bei atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais ir darbuotojais, laikantis Įstatymų nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės. 2003 m. sausio 30 d. valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas iš sumos, gautos pardavus turtą, išmokėti R. B. 668 800 Lt neišmokėto atlyginimo. Nors tai padaryta pažeidžiant įstatymo reikalavimus – pinigams aplenkiant įmonės sąskaitas – iš privataus asmens sąskaitos, tačiau ši suma kasatoriams neinkriminuota kaip užvaldyta nusikalstamu būdu, kadangi laikytina neišmokėtu atlyginimu už darbą.

Tuo tarpu sutinkamai su 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo VIII-1835 61 straipsnio 7 dalimi mokėti valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių. Be to, AB „Kauno statybininkas“ įstatų 6.2 punktas skelbia, kad premijos darbuotojams iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirtį, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno. Taigi premijos darbuotojams gali būti mokamos tik iš pelno, be to, tik sumokėjus įstatymu nustatytus mokesčius valstybei.

Tuo tarpu visa eile valdybos nutarimų buvo priimti sprendimai būtent premijuoti, o ne išmokėti neišmokėtus atlyginimus, kas akivaizdžiai prieštarauja įstatymo reikalavimams. Tokie sprendimai buvo priimti 2003 m. vasario 11 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. balandžio 1 d., 2003 m. balandžio 29 d., 2003 m. rugpjūčio 13 d., 2003 m. rugpjūčio 20 d., 2003 m. rugsėjo 1 d. Tokiu iš būdu įmonės kasos buvo išmokėta darbuotojams premijų 299 580,50 Lt sumai.

Kasatoriai teigia, kad premijos išmokėtos teisėtai, nes išmokėtos iš apyvartinių lėšų. Tačiau pažeidimo esmė yra ne tame, iš kokių lėšų buvo mokamos premijos, o tame, už ką jos mokamos ir ar esamoje situacijoje jos iš viso galėjo būti mokamos. Jei pažeidimas būtų tik tame, kad premijos mokamos ne iš tų lėšų, kasatoriai nebūtų nuteisti už svetimo turto iššvaistymą. Kasatoriams inkriminuota tai, kad nesant teisėto pagrindo aplamai mokėti premijas, jos buvo mokamos, dėl ko buvo iššvaistytos akcinės bendrovės lėšos, kurios turėjo būti panaudotos įmonės įsiskolinimui valstybės biudžetui bei darbuotojams padengti. Skirtingai negu teigia kasatoriai, išmokėjus premijas, įmonės įsiskolinimas darbuotojams dėl nesumokėtų atlyginimų už darbą nesumažėjo. Premijos negali kompensuoti įmonės įsiskolinimo darbuotojams už atliktus darbus.

Pažymėtina, kad premijų skyrimas sau ir jų paėmimas nėra turto iššvaistymas, o vertintinas kaip svetimo turto, esančio kaltininko žinioje, pasisavinimas. Premijų pavidalu gautą pinigų sumą kasatoriai R. B. ir E. D. pavertė savo nuosavybe. Todėl jie pagrįstai šioje dalyje nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad kasatoriai pasitikėjo bendrovės teisininko E. R. konsultacijomis apie tai, kad premijas išmokant iš apyvartinių lėšų teisės aktų reikalavimai nepažeidžiami, todėl kasatorių veikoje nėra tyčios iššvaistyti turtą. Tačiau bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad visi nuteistieji suvokė savo veiksmų neteisėtumą. Premijų išmokėjimas negali būti tapatinamas su atlyginimų išmokėjimu ir nuteistieji tai žinojo. 2003 m. sausio 30 d. bendrovės valdybos posėdžio, kuriame dalyvavo nuteistieji, protokolo matyti, kad buvo nutarta ne tik premijuoti R. B. 10 proc. nuo pirkimo-pardavimo sandorio vertės atskaičiuos mokesčius, t. y. 535 000 Lt, bet ir išmokėti jam 668 000 Lt neišmokėtų atlyginimų. Kadangi nuteistasis R. B. buvo bendrovės valdybos pirmininkas, o kiti nuteistieji – J. B. ir E. D., jos nariai, jiems negalėjo būti nežinomos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios Akcinių bendrovių įstatymo 2000 m. liepos 13 d. redakcijos Nr. VIII-1835 61 straipsnio 7 dalies nuostatos, pagal kurias mokėti dividendus, metines išmokas (tantjemas) valdybos ir stebėtojų tarybos nariams ir darbuotojams premijas draudžiama, jei per nustatytus terminus bendrovė nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių bei bendrovės įstatų 6.2 punkto nuostata, pagal kurią premijos darbuotojas iš pelno gali būti išmokamos avansu kiekvieną ketvirtį, jei remiantis einamaisiais ūkinės veiklos rezultatais numatoma gauti pakankamai pelno. Nuteistieji suvokė, kad būtent nuo jų, kaip valdybos narių, o ne nuo teisininko E. R. konsultacinio pobūdžio patarimų, priklausė, kokie sprendimai dėl bendrovės veiklos bus priimti.

         Kasatorius R. B. teigia, kad  dėl premijų išsimokėjimo tvarkos pažeidimo kilo tik civilinis ginčas, kuris turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Iš tikrųjų, turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su  sudarytų civilinių sutarčių  vykdymo ar pažeistos teisės  atstatymo apsunkinimu. Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad  žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problematiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-549-2003, 2K-23-2004)  Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimai susiję su  atlyginimų ir premijų išmokėjimu tretiems asmenims gali būti laikomi civilinių teisinių santykių dalyku, jei teisės aktų pažeidimas  padaromas dėl neatsargumo. Sąmoningi asmens veiksmai, sąmoningas turto perdavimas tretiems asmenims, suvokiant veikos prieštaravimą teisės normoms, sąmoningai,  negali būti vertinami kaip civilinės teisės pažeidimai.  Be to civilinei atsakomybei  svarbu, kad nebūtų  kliūčių atstatyti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be kriminalinės justicijos institucijų įsikišimo.   Šioje byloje buvo padaryti sąmoningi- tyčiniai veiksmai, dėl kurių tretiems asmenims išmokėtų piniginių sumų savanoriškas gražinimas į įmonės sąskaitą iš trečiųjų asmenų yra sunkiai įmanomas, o patys kasatoriai savo noru iššvaistytų pinigų ir iki šiol negražino. Tai rodo, kad  vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis pažeistos teisės negali būti atstatytos. 

Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis R. B. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o J. B. ir E. D. – padėjo jam tai padaryti, ir pagrįstai tokią R. B. kartu su J. B. ir E. D. padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymą.

 

Dėl BK 33 straipsnio nuostatų taikymo

BK 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė, vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Įsakymas yra teisėtas, kai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir yra duotas kompetentingo asmens, jo kompetencijos ribose. Nors kasatorius nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog visi bendrovės valdybos sprendimai, susiję su pastato pardavimu ir lėšų panaudojimu, buvo priimti neabejojant jų teisėtumu, tačiau kaip nustatyta teismų sprendimais kasatoriai vykdė ar padėjo vykdyti neteisėtą sprendimą pinigų, gautų už statinių pardavimą paskirstymą, ir būdami įmonės akcininkais bei valdybos nariais turėjo žinoti Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, todėl  BK 33 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje byloje negali būti taikomos.

 

 

Dėl paskirtos bausmės

Kasatorius E. D. skunde teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl jam turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šio straipsnio taikymui teismas turi nustatyti išskirtines su kaltininko asmenybe ir padarytos veikos pavojingumu susijusias aplinkybes, kurios leistų manyti, kad straipsnio sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl yra per griežta. Kolegija laiko, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad E. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų šešių mėnesių, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausmės yra per griežtos ir aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Atvirkščiai, paskirtos bausmės savo dydžiu priartėja prie minimalios įstatymo sankcijose numatytos bausmės, nors kasatoriaus pasisavinto ir iššvaistyto turto vertė žymiai viršija minimalų didelės vertės turto dydį, t.y. 250 MGL, numatytą BK 190 straipsnyje.  Taigi  apeliacinės instancijos teismas skirdamas E. D. bausmę pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė ir, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių reikšmę (padarė du tyčinius sunkius savanaudiškus nusikaltimus, charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta), paskyrė jam  teisingą bausmę.

 

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo (BPK 320 straipsnio 3 dalis)

Kolegija laiko, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai išnagrinėti nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, detaliai ištyrė nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus bei išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, patvirtindamas jas kitais byloje surinktais įrodymais.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nuteistieji suvokė, kad pervedant už parduotus statinius gautus pinigus į R. B. asmenines sąskaitas šios lėšos nuslepiamos nuo VMI ir Sodros, nors bendrovės skolos biudžetui viršija 4 000 000 Lt, ir sudaromos sąlygos jas paskirstyti savo nuožiūra, t. y. dalį pasisavinti, dalį iššvaistyti, ir norėjo taip veikti. Taip pat teismas nuosprendyje detaliai ir argumentuotai aptarė, kuo skiriasi BK 183 ir 184 straipsniuose numatytos turto pasisavinimo bei iššvaistymo sudėtys nuo BK 208 straipsnyje numatytos skolininko nesąžiningumo sudėties ir išsamiai išdėstė, kodėl nuteistojo R. B. nusikalstamą veiką iš BK 208 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o nuteistųjų J. B. ir E. D. – į BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį bei 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį.

Be to, kasatorius R. B. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, viršijo apeliacinio skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnį, nes iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras apeliaciniu skundu greta kitų klausimų teismo prašė teisingai išspręsti civilinio ieškinio klausimus. Taigi apeliacinės

 

 

instancijos teismas išsprendęs civilinio ieškinio klausimus BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Taip pat kasatoriai R. B. ir J. B. skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl jų apeliacinių skundų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį.  BPK 332 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl kiekvieno skundo.  Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimo dėl nuteistųjų R. B., J. B. ir E. D. skundų nenurodė, bet iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išnagrinėjęs nuteistųjų skundus juos atmetė, o nuosprendyje išsamiai dėl to pasisakė.

Kolegija laiko, kad  nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti, nuosprendyje detaliai atsakyta į visus skunduose išdėstytus argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka.

 

Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių

Kasatorius R. B. skunde teigia, kad buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies ir BPK 256 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme  ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriam nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį kaltinimo pakeitimas sunkesniu yra galimas teismui gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. kaltinamuoju aktu perduotu  į teismą buvo kaltinamas  pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pateikė rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tačiau veikos kvalifikaciją palikti tą pačią. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, R. B. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį išteisino, bei nustatė, kad nuteistojo R. B. veika atitinka ne BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o BK 208 straipsnio 1 dalį ir pripažino jį kaltu būtent už šio nusikaltimo padarymą. Prokurorui pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms apskundus apeliacine tvarka, apeliacinis teismas iš dalies tenkino prokuroro apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis padarė ne BK 208 straipsnyje numatytą, o BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, todėl nuosprendį pakeitė ir nuteistojo R. B. nusikalstamą veiką iš BK 208 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį.  Taigi  apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo pateiktų kaltinime. Kadangi prokuroras apeliaciniu skundu prašė nuteistųjų veikas perkvalifikuoti iš BK 208 straipsnio 1 daleis į BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, t. y. į sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, o nuteistiesiems buvo žinoma, kuo jie yra kaltinami ir ko prokuroras prašo apeliaciniu skundu, todėl tiek R. B., tiek ir kitų nuteistųjų šioje byloje, teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

 

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistųjų J. B., R. B. ir E. D. kasacinius skundus atmesti.

 

Teisėjai                                                                                     Alvydas Pikelis

 

                                                                                                            Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                                                                                                                                                        Vytautas Piesliakas