Administracinė byla Nr. I-6681-789/2015

Proceso Nr. 3-61-3-07184-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.1; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. E. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo,

nustatė:

Pareiškėjas E. S. E. kreipėsi į teismą su 2013 m. lapkričio 18 d. skundu (b. l. 1–2), kurį tikslino 2015 m. vasario 11 d. (b. l. 73–76) ir 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 81–84) prašydamas: 1) atnaujinti sprendimų dėl sumažintų pensijų mokėjimo apskundimo terminą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7296; 3) priteisti iš atsakovo Valdybos Kauno skyriaus 6 131,60 Eur (21 154,18 Lt).

Paaiškino, kad 2010-2011 m. buvo dirbantis senatvės pensininkas, todėl, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 str. 1 d. nuostatomis, jam buvo mokama sumažinta senatvės ir valstybinė pensija. Pareiškėjas manė, kad sumažintos pensijos mokamos laikinai ir, pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimo terminui ar Vyriausybei nustačius pensijų kompensavimo tvarką, sumažinta pensijos dalis bus grąžinta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas) išaiškino, kad sumažinta pensija dirbantiems pensininkams buvo mokama neteisėtai, o tai nustatančios Laikinojo įstatymo normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Todėl 2013 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, kuris 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu pareiškėjui pateikė sumažintos pensijų dalies paskaičiavimus, kad 2010-2011 m. pareiškėjui nebuvo išmokėta 17 904,84 Lt senatvės pensijos ir 2 769,31 Lt valstybinės pensijos dalis. Dėl neišmokėtos pensijų dalies grąžinimo pareiškėjas į Valdybos Kauno skyrių kreipėsi 2013 m. spalio 7 d., tačiau Valdybos Kauno skyrius 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (10.1)S-70704 paaiškino, kad nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarką. 2013 m. spalio 24 d. raštu prašydamas išmokėti neteisėtai sumažintas sumas, pareiškėjas kreipėsi į Valdybą, kuri 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7296 nurodė, kad pensijos buvo sumažintos ir mokamos pagal Laikinąjį įstatymą ir, kol nepriimti teisės aktai pensijų kompensavimo klausimu, teritoriniai pensijų skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų sumas. Valdyba taip pat nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų sprendimų apskundimo terminą. Tačiau pareiškėjas teigia, kad tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo jis suprato, kad jo teisės buvo pažeistos didesne apimtimi nei kitų pensininkų, todėl minėtas apskundimo terminas turėtų būti atnaujintas.

Atsakovė Valdyba atsiliepimuose (b. l. 12–15, 109–112) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jeigu teismas nuspręstų priteisti pareiškėjui negautas pensijos dalis, Valdyba prašė atidėti sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams.

Paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – Nuostatai), o 2010–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu, Nuostatais, o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Laikinuoju įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas sumažinta valstybinė pensija – 2010 m. vasario mėnesį. Taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, o apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta valstybinė pensija, sužinojo 2010 m. vasario mėnesį.

Valdyba taip pat pabrėžė, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Valdybos Kauno skyrius pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. senatvės ir valstybinę pensijas pagrįstai mokėjo, vadovaudamasis tuo metu galiojusiu ir privalomu vykdyti Laikinuoju įstatymu.

Atsakovė teismo taip pat prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-365/2014 ir, jei pareiškėjo reikalavimas priteisti negautas senatvės ir valstybinių pensijų dalis būtų patenkintas, sprendimo vykdymą atidėti iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Valdybos Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 88–92) prašė pareiškėjo skundo dalį dėl termino atnaujinimo atmesti, likusioje dalyje bylą nutraukti.

Pažymėjo, kad 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (10.1)S-70704 pareiškėją informavo, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo Valdybai paduotas skundas liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjas nelaikomas tinkamai pasinaudojęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šia tvarka pasinaudoti nebegalima. Todėl pareiškėjo skundas dėl senatvės ir valstybinės pensijų nepriemokų priteisimo negali būti nagrinėjamas ir byla dėl šių reikalavimų turi būti nutraukta. Taip pat nurodė, kad bendra pareiškėjui neišmokėtų pensijų dalių suma yra 5 987,66 Eur (20 674,18 Lt).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavėjas. 2013 m. spalio 7 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, prašė išmokėti jam 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalį (b. l. 103). 2013 m. spalio 14 d. raštu Nr. (10.1)S-70704 Valdybos Kauno skyrius pareiškėjui paaiškino, kad nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijų dalies išmokėjimo (b. l. 104).

2013 m. spalio 24 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Valdybą, prašė išmokėti jam 2010-2011 m. neišmokėtas senatvės pensijos ir nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalis. Paaiškino, kad dėl to kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, tačiau gavo neigiamą atsakymą (b. l. 16). 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (6.5)I-7296 Valdyba pareiškėjui nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų terminą ginčyti Valdybos Kauno skyriaus veiksmus dėl negautos senatvės pensijos ir nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. prašymą. Paaiškino, kad, jeigu iki 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Papildomai pažymėjo, kad, kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtą senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų dalį. (b. l. 18–19).

2014 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4313-244/2014 Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7296 ir įpareigojo Valdybą išnagrinėti E. S. E. 2013 m. spalio 24 d. prašymą iš naujo (b. l. 25–27). LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A60-143/2015 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. LVAT konstatavo, kad: nors pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą 3 metų skundo dėl pensijų nepriemokos padavimo terminą, Valdyba 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (6.5)I-7296 pareiškėjo skundą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išsprendė, todėl pareiškėjo skundo padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą ir nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi; įpareigojimas Valdybai išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. skundą iš naujo netenka prasmės, nes tokiu būdu pareiškėjo tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos (b. l. 65–69).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas ir valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas teisėtumo, t. y. nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Pareiškėjas teisme ginčija senatvės pensijos bei valstybinės nukentėjusių asmenų pensijos perskaičiavimą tik pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. ir neginčija pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. bei 6 str. 1 d. nuostatas.

Valdybos Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. (10.1)S-6745 (b. l. 99–102) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. tiek pareiškėjo senatvės pensija, tiek valstybinė nukentėjusių asmenų pensija buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nuostatų pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybinių pensijų įstatymo pagrindu asmenims mokamos pensijos, tarp jų – nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija (Valstybinių pensijų įstatymo (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos) 1 str. 1 d. 2 p.), buvo mažinamos, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatomis. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog pareiškėjo valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensija ginčo laikotarpiu buvo mažinama būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. (o ne pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d.) nuostatas nurodyta ir Valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-7296, taip pat Valdybos 2013 m. gruodžio 13 d. atsiliepime Nr. (6.4)I-8712 (b. l. 12–15), Valdybos 2014 m. gegužės 8 d. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 57–61), Valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. atsiliepime (b. l. 88–92) bei Valdybos 2015 m. balandžio 30 d. atsiliepime (b. l. 109–112). Atsižvelgiant į tai, Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. (10.1)S-6745 antroje lentelėje nurodyti pareiškėjo valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos sumažinimo pagrindai vertintini kaip techninio pobūdžio apsirikimas, šios pareiškėjo pensijos sumažinimo pagrindais yra Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatos.

Pareiškėjas patikslintame skunde teismo prašo atnaujinti sprendimų dėl sumažintų pensijų mokėjimo apskundimo terminą. Tačiau LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A60-143/2015 šį klausimą jau išsprendė, konstatuodamas, kad pareiškėjo skundo padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą ir nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi, kadangi Valdyba, nepaisydama aplinkybės, kad E. S. E. praleido Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą 3 metų skundo dėl pensijų nepriemokos pateikimo Valdybai terminą, išankstine ne teismo tvarka išnagrinėjo jo 2013 m. spalio 24 d. skundą, 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7296 nurodė, kad Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtą senatvės pensijų ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų dalį, t. y. pasisakė dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje dėl to pakartotinai nebepasisakys.

Pareiškėjas teismo taip pat prašo panaikinti Valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7296. Teismo vertinimu, šio Valdybos sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia jo turinio prieštaringumas, išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. spalio 24 d. skundą iš esmės, neatsisakant Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 str. ir 8 str. nuostatų taikymo. Todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas tenkintinas – ginčijamas Valdybos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7296 naikintinas.

Valstybinio socialinio draudimo pensijas, taip pat valstybines pensijas apskaičiuoja ir moka Valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi Pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu ir Nuostatais, o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Laikinuoju įstatymu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 d. bei Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 d. tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, valstybinės ir senatvės pensijos buvo sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių ir senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę ir senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę ir senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių ir senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių ir senatvės pensijų gavėjams valstybines ir senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių ir senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes, įgyvendinus šią jų teisę, jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių ir senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 8 str. 1, 2 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų valstybinių ir senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai, kurioje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos ir senatvės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nėra teisėtas. Atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė gali būti apginta, išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas valstybinių ir senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Dėl pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatų taikymo susidaręs turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, todėl teismas privalo jį deramai pašalinti.

Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamos sumažintos valstybinės ir senatvės pensijos, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi pasinaudojęs išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taigi iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti ir pareiškėjas turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013 ir kt.).

Pareiškėjas 2015 m. vasario 13 d. patikslintame skunde nurodo, kad dėl antikonstitucinės teisės normos taikymo jo atžvilgiu susidarė 17 904,84 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoka bei 2 769,31 Lt dydžio valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoka. Šią nepriemoką pareiškėjas apskaičiavo pagal jam pateiktą Valdybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. (10.1)S-67145. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjui neišmokėtas valstybinės nukentėjusiųjų asmenų bei senatvės pensijų sumas. Tačiau matyti, kad, patikslintame skunde pagrįsdamas priteistinos sumos skaičiavimus bei formuluodamas reikalavimą teismui, pareiškėjas vietoje Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. pagrindu jam neišmokėtos valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos sumos (t. y. 2 769,31 Lt), į bendrą sumą įtraukė visą Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos sumą – 3 249,31 Lt. Kaip minėta, teismui pareiškėjas skundžiasi tik dėl valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos sumažinimo dėl to, kad jis ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Be to, ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, koreguotina pareiškėjui priteistina suma – laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 str. taikymo neišmokėta 17 904,87 Lt dydžio senatvės pensijos suma, taip pat laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo neišmokėta 2 769,31 Lt dydžio valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos suma, viso 20 674,18 Lt (5 987,66 Eur). Vadovaujantis LVAT formuojama praktika, ši suma pareiškėjui priteistina iš Valdybos Kauno skyriaus (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013 ir kt.).

Valdyba atsiliepime teismo prašo atsižvelgti į LVAT 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-365/2014 suformuotą praktiką ir sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 str. teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad, siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikti medicininiai dokumentai apie E. S. E. diagnozuotas širdies ligas bei pareiškėjo gydymąsi (b. l. 46–52). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reguliavimą, tai, kad jau yra pradėta kompensuoti sumažintas pensijas, teismų praktiką, taip pat į pareiškėjo amžių ir sveikatos būklę, siekiant jam nesukelti daugiau neproporcingų sunkumų, vadovaujantis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, Valdybos prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 ir 2 p., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo E. S. E. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7296.

Priteisti E. S. E. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 str. taikymo neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 5 185,61 Eur (penkis tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus ir šešiasdešimt vieną euro centą) (17 904,87 Lt) ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. taikymo neišmokėtą valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį – 802,05 Eur (aštuonis šimtus du eurus ir penkis euro centus) (2 769,31 Lt).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo įteikimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                Egidija Puzinskaitė

                                                                                                                              Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                                                                                              Ernestas Spruogis