Baudžiamoji byla Nr. 2K-205-942/2022

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00127-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.2;

2.1.3.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (V. V.) gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8, 9 punktais, V. V. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams keturiems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba, netekus darbo, registruotis Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje ir užbaigti ją per devynis mėnesius nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bet kokia forma nebendrauti su nukentėjusiuoju D. P.. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutartimi nuteistojo V. V. gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d., būdamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambino ir rašė trumpąsias žinutes iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), vartodamas necenzūrinę leksiką, sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas A. Novikovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir V. V. baudžiamąjį procesą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir BK 145 straipsnio taikymo.

2.2.                      BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas baudžiamojo proceso negalimumo pagrindas siejamas su atitinkamais BK specialiosios dalies straipsniais (tarp kurių ir BK 145 straipsnis), kuriuose nurodyta, kad už tokią nusikalstamą veiką asmuo atsako tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui. Nukentėjusysis 2021 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui G. B. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė: „Atsižvelgiant į tai, kad aš kaltinamajam V. V. nebeturiu jokių pretenzijų, pareiškiu, jog atsiimu savo 2021 m. sausio 26 d. pareiškimą, ir prašau ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00127-21 nutraukti.“ Šis pareiškimas buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos, todėl išnykus vadai, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas. Tiek prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek pareiškimo atsisakymas turi būti vertinami vienodai, o įstatymo netikslumai ir neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai.

2.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą vien dėl to, kad 2018 m. dėl tokios pat veikos V. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiam ir nukentėjusiajam susitaikius. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus ir nurodė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas tęsiamas bendrais pagrindais, nepaisant nukentėjusiojo valios, tai vertintina kaip neatsakymas į pagrindinį apeliacinio skundo argumentą.

2.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisės normų aiškinimas yra netinkamas, nes BPK 3 straipsnyje įtvirtinti bylos nutraukimo pagrindai nėra saistomi BK 38 straipsnio nuostatų, tai dvi skirtingos situacijos ir skirtingi pagrindai. Nagrinėjamoje byloje nėra procesinių dokumentų, būtinų ikiteisminiam tyrimui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pradėti.

2.5.                      Kartu pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, tai turi būti sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pvz., su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje), o su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai).

2.6.                      V. V. nepagrįstai inkriminuota, kad jis skambino ir siuntė žinutes iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) (taip nuteistajam „sudarant didelį mastą“). Šis telefono numeris nuteistajam nepriklauso. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taip pat ir teismas net nesiaiškino, kam šis numeris priklauso, nukentėjusiojo paaiškinimų pagrindu automatiškai jį priskyrė nuteistajam.

2.7.                      Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kilti būtinas ir bauginančių veiksmų sistemingumas. Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginamo pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Negali būti vertinami kaip sistemingi per tam tikrą laiko tarpą padaryti keli veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas. Nusikaltimo, nustatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-121-677/2015, 2K-327-326/2016, 2K-90-689/2018). Nuteistasis tokio sumanymo neturėjo, tai jis atliko užvaldytas pykčio, kad iš jo be jokio teisinio pagrindo reikalaujama perleisti automobilį.

2.8.                      Teismas nevertino ir aplinkybės, kad nukentėjusysis pats nesiėmė jokių veiksmų, gavęs nepageidaujamo turinio pranešimų, neblokavo telefono numerio, o sąmoningai kaupė juos. Tikėtina, kad baudžiamasis persekiojimas pradėtas turint visai kitą tikslą – kad V. V. jo klientei (buvusiai nuteistojo žmonai) perrašytų automobilį.

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo V. V. gynėjo advokato A. Novikovo kasacinį skundą prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1.                      Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje 2021 m. sausio 26 d. buvo gautas D. P. pareiškimas, kuriuo, nurodant įvykio aplinkybes, prašoma V. V. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2021 m. vasario 4 d. nutarimu atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, nukentėjusysis D. P. šį sprendimą apskundė prokurorui. Prokuroras 2021 m. vasario 22 d. nutarimu tenkino nukentėjusiojo skundą, panaikino vyriausiojo tyrėjo 2021 m. vasario 4 d. nutarimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis aiškiai išreiškė savo valią, inicijavo baudžiamąjį procesą, todėl ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas nepažeidžiant BPK 166 straipsnio 2 dalies, 167 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų.

3.2.                      Nukentėjusysis 2021 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti. Baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas jau buvo baigtas, atliktas proceso dalyvių susipažinimas su bylos medžiaga ir surašytas kaltinamasis aktas, todėl nukentėjusiajam buvo išaiškinta teisė su prašymu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo posėdžio metu kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo išreikšta pozicija, jog jis atsiima savo pareiškimą ir pretenzijų kaltinamajam neturi, nesudaro teisinio pagrindo nutraukti baudžiamąją bylą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas pradėtas ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka ir nukentėjusiojo išreikšta pozicija, kad jis įtariamajam neturi pretenzijų, nėra pagrindas jį nutraukti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139/2008, 2K-238-699/2016).

3.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje pateikė ne tik motyvus, kodėl netenkinamas nukentėjusiojo pareiškimas dėl bylos nutraukimo, nukentėjusiajam neturint V. V. pretenzijų, bet ir motyvus, kodėl baudžiamoji byla negali būti nutraukta ir kitu pagrindu – kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Prokuroro 2018 m. balandžio 25 d. nutarimu V. V. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, įtariamajam susitaikius su nukentėjusiąja. Nuo susitaikymo dienos (2018 m. balandžio 25 d.) iki naujos veikos nagrinėjamoje byloje padarymo (2021 m. sausio 14 d.) nepraėjo ketveri metai (BK 38 straipsnio 4 dalis), todėl susitaikymo institutas V. V. negalėjo būti taikomas, nes nebuvo visų BK 38 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aiškindamas ir taikydamas teisės normas – BK 38 straipsnį ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė.

3.4.                      Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, priešingai nei teigia kasatorius, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Aukštesnysis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nukentėjusiojo valia svarbi ir jos išreiškimas būtinas inicijuojant baudžiamąjį procesą, tačiau nukentėjusiojo nuomonė nėra esminė jau pradėto proceso nutraukimo sąlyga. Ši teismo išvada susieta su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

3.5.                      Kasatorius nurodo, kad V. V. be pagrindo buvo kaltinamas tuo, jog nukentėjusiajam siuntė žinutes iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (taip „sudarant didelį mastą“). Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog V. V. būtent laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. rašė trumpąsias žinutes ir skambino D. P. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Ši kaltinimo dalis pripažinta neįrodyta ir V. V. dėl nurodytų veiksmų nenuteistas.

3.6.                      Byloje surinkti įrodymai leido teismams konstatuoti, kad V. V., sistemingai skambindamas ir rašydamas SMS žinutes, baugino nukentėjusįjį naudodamas psichinę prievartą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-269-303/2020). Byloje pateiktų žinučių turinys patvirtina, kad jos yra įžeidžiamo turinio, amoralaus pobūdžio, išsakomi įžeidžiantys ir bauginantys ketinimai (pavyzdžiui, lytiškai santykiauti su nukentėjusiojo žmona). Tokius V. V. veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip psichinės prievartos panaudojimą BK 145 straipsnio 2 dalies prasme.

3.7.                      Nekyla abejonių ir dėl sistemingumo požymio. Sistemingumo požymis baudžiamosios teisės teorijoje aiškinamas kaip grasinimas, pasikartojantis tris ar daugiau kartų, tačiau praktikoje galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam, tačiau išreikštam aktyviais ir ilgesnį laiką trunkančiais veiksmais kartui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259-693/2018). Nagrinėjamoje byloje per pakankamai neilgą laikotarpį – dešimt dienų – nuteistasis nukentėjusiajam parašė didelį skaičių SMS žinučių, atskiromis dienomis intensyviai skambindavo nukentėjusiajam, taip pat ir vėlyvu paros metu. Nukentėjusysis patvirtino, kad toks nuteistojo elgesys jį baugino, nes V. V. žinojo, kur nukentėjusysis gyvena, be to, pažinodamas nuteistąjį, nukentėjusysis buvo įsitikinęs, kad būdamas neblaivus šis iš tiesų gali kelti grėsmę gyvybei ir sveikatai.

3.8.                      Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra vertinami V. V., o ne kitų asmenų padaryti veiksmai. Nukentėjusysis D. P., kaip ir bet kuris kitas asmuo, manydamas, kad prieš jį buvo padaryta nusikalstama veika, turi teisę kreiptis į teisėsaugos instituciją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, įvertinta galima nusikalstama veika, byla būtų perduota teismui, o kaltam asmeniui būtų paskirta bausmė. Kasatoriaus prielaidos apie galimai tam tikrų tikslų siekiantį nukentėjusiojo elgesį nepaneigia fakto, kad baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus nuteistasis atliko.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo V. V. gynėjo advokato A. Novikovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 145 straipsnio 3 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo

5.       Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir BK 145 straipsnio nuostatas. Nukentėjusiajam D. P. 2021 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui G. B. pateiktu pareiškimu atsiėmus savo 2021 m. sausio 26 d. pareiškimą ir prašant ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00127-21 nutraukti, išnyko vada, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis procesas V. V. turėjo būti nutrauktas. Pasak kasatoriaus, tiek prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek pareiškimo atsisakymas turi būti vertinami vienodai, o įstatymo netikslumai ir neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai. Šie kasatoriaus argumentai teisės taikymo aspektu nepagrįsti.

6.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjui Baudžiamajame kodekse nustačius, jog už tam tikras nusikalstamas veikas, tarp kurių ir BK 145 straipsnyje įtvirtintos, asmuo gali atsakyti tik esant nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) skundui (pareiškimui), prokuroro reikalavimui, neišvengiamai buvo nustatytos ir procesinės priemonės, užtikrinančios asmenų teisių apsaugą ir sklandų tokiais atvejais procesą. Tai reiškia, kad aptariamos baudžiamajame įstatyme ir baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos normos koreliuoja ir negali būti aiškinamos atsietai.

7.       Nagrinėjamu atveju aktualaus BK 145 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. BPK 167 straipsnio, reglamentuojančio ikiteisminio tyrimo pradžią tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas nusikalstamų veikų, tarp kurių ir BK 145 straipsnyje nustatytos, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šioje dalyje taip pat nurodyta, kad šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka. O BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte imperatyviai nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą.

8.       Šių bei kitų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų sisteminis aiškinimas patvirtina, kad dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas vyksta privačiai viešo kaltinimo tvarka, kuri nėra išimtis iš bendros baudžiamojo proceso tvarkos, t. y. tokia tvarka nėra specifinė baudžiamoji procesinė forma, kaip, pavyzdžiui, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (XXIX skyrius), bylų supaprastintas procesas (XXXI skyrius) ir kitos. Privačiai viešo kaltinimo tvarka vykstančiam baudžiamajam procesui atskiras reglamentavimas, išskyrus baudžiamojo proceso pradžią, BPK nėra nustatytas. Pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, prokuroro reikalavimą pradėtas procesas vyksta bendra tvarka (minėta, kad tai imperatyviai nustatyta ir BPK 167 straipsnio 1 dalyje). Tai reiškia, kad, be kita ko, proceso nutraukimui galioja bendros BPK 212, 213, 215, 235, 254 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, tarp kurių skundo (pareiškimo) atsiėmimas (atšaukimas) nėra nustatytas kaip pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąjį procesą. Taigi, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl veikos, nurodytos BPK 167 straipsnyje, procesas turi vykti bendra tvarka be išimčių, net jei nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas ir išreiškė poziciją atsiimti skundą ar pareiškimą. Baudžiamasis procesas galėtų būti nutrauktas tik Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais ikiteisminio tyrimo ar bylos nutraukimo pagrindais.

9.       Tokios pačios pozicijos laikomasi ir šiuo aspektu nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje. O teismų praktikoje, kuri akcentuota ir abiejų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose, išaiškinta, kad pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas pradėtas procesas vyksta bendra tvarka ir nukentėjusiojo išreikšta pozicija, kad jis įtariamajam (kaltinamajam) neturi pretenzijų, pareiškimas dėl anksčiau paduoto skundo atsiėmimo nėra pagrindas procesą nutraukti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139/2008, 2K-238-699/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 22 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje apžvalga, p. 19).

10.       Aptartų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, jog baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad, be kita ko, nebūtų sudaryta prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Priešingu atveju pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.

11.       Baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotos ir skundžiamais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2021 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas D. P. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo V. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pradėjimo ir duomenys, pagrindžiantys pareiškime nurodytas galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. 2021 m. sausio 27 d. D. P. minėtai teisėsaugos institucijai pateikė papildomus duomenis, susijusius su prieš jį galimai padaryta nusikalstama veika. Atlikus D. P. pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) PK Veiklos skyrius) vyriausiojo tyrėjo A. D. 2021 m. vasario 4 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsniu, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. D. P., nesutikdamas su minėtu ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtu nutarimu, jį apskundė prokurorui. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus prokuroras R. L., išnagrinėjęs D. P. skundą, 2021 m. vasario 22 d. nutarimu minėtą ikiteisminio tyrimo pareigūno 2021 m. vasario 4 d. nutarimą panaikino ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00127-21), pavesdamas jį atlikti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) PK Veiklos skyriui. Atliekant byloje ikiteisminį tyrimą, pirmosios 2021 m. vasario 25 d. atliktos apklausos metu D. P. laikėsi savo pozicijos dėl V. V. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, parodė aplinkybes, kuriomis prieš jį galimai buvo padaryta minėta nusikalstama veika, pareiškimų dėl 2021 m. sausio 26 d. pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą atsiėmimo, prašymo ikiteisminį tyrimą nutraukti nepateikė. 

12.       Pirmiau aptartų aplinkybių kontekste kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šio teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo D. P. valia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir V. V. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo aiškiai išreikšta, todėl ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BK 145 straipsnio 3 dalies ir BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatų. O nukentėjusiojo D. P. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui adresuotas 2021 m. gegužės 3 d. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad nukentėjusysis atsiima savo 2021 m. sausio 26 d. pareiškimą ir prašo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00127-21 nutraukti (byloje iki 2021 m. balandžio 30 d. buvo atlikti BPK 218 straipsnyje nustatyti veiksmai, byla kartu su 2021 m. gegužės 4 d. kaltinamuoju aktu 2021 m. gegužės 6 d. buvo gauta Vilniaus miesto apylinkės teisme), nesudaro teisinio pagrindo nutraukti baudžiamąjį procesą BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija, esant byloje nustatytoms ir pirmiau aptartoms aplinkybėms, daryti kitokias išvadas neturi teisinio pagrindo.

13.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo susietas su BK 38 straipsnyje įtvirtintu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai įtariamasis (kaltinamasis) ir nukentėjusysis susitaiko, ir bylos nutraukimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymo ir BK 38 straipsnio nuostatų taikymo pasisakė atskirai, šių baudžiamojo proceso nutraukimo pagrindų nesiejo tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo nutraukti bylą ir BK 38 straipsnio pagrindu, D. P. ir V. V. susitaikius, pateikė tokią išvadą pagrindžiančius išsamius ir aiškius motyvus. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nesant kasatoriaus argumentų dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo (tokių argumentų nebuvo pateikta ir apeliaciniame skunde), teisėjų kolegija plačiau nepasisako, o pirmiau minėtus kasatoriaus argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.  

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

14.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai V. V. atliktus veiksmus vertino kaip sistemingą D. P. bauginimą BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. V. V. tokio sumanymo neturėjo, tai jis atliko užvaldytas pykčio, kad iš jo be jokio teisinio pagrindo reikalaujama perleisti automobilį. Teisėjų kolegija ir šiuos kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

15.       BK 145 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

16.       Pagal teismų praktiką sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginamo pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Negali būti vertinami kaip sistemingi per tam tikrą laiko tarpą padaryti keli veiksmai, kurių nesieja bendras sumanymas. Be to, šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą asmenį, siekdamas sukelti jam baimę, nerimą ir nesaugumo jausmą, ir nori taip elgtis. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-327-326/2016, 2K-121-677/2015, 2K-269-303/2020 ir kt.).

17.       Kartu pažymėtina tai, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-186-746/2016, 2K-253-693/2017, 2K-287-697/2017 ir kt.).

18.       Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus (nuteistojo V. V., nukentėjusiojo D. P., liudytojos M. V. parodymus, nukentėjusiojo pareiškime nurodytas aplinkybes, byloje pateiktus duomenis apie telefono skambučius bei žinutes, žinučių turinį ir kt.), įvertinęs kiekvieną jų atskirai ir atsižvelgdamas į visumą, nustatė, kad V. V. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. skambino ir rašė trumpąsias žinutes iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), vartodamas necenzūrinę leksiką, sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą. Byloje nustatyta, kad dešimties dienų laikotarpiu V. V. iš minėto telefono numerio nukentėjusiajam skambino keliolika kartų ir išsiuntė didelį skaičių žinučių, tarp kurių ir balso pranešimai. Atskiromis dienomis D. P. nuteistasis skambino net po keletą kartų (devynis, keturis kartus), taip pat ir vėlų vakarą, po 22 val., kai tarp skambučių buvo ne didesnis nei dešimties minučių intervalas. Byloje pateiktų nukentėjusiajam siųstų žinučių turinys patvirtina, kad jos yra įžeidžiančios, amoralaus pobūdžio, jose dominuoja necenzūriniai žodžiai, išsakomi įžeidžiantys ir bauginantys ketinimai (pavyzdžiui, lytiškai santykiauti su nukentėjusiojo žmona), be to, įžeidžiamai ir nepagarbiai atsiliepiama apie D. P. artimus žmones. Tokius V. V. veiksmus teismai pagrįstai įvertino kaip psichinės prievartos panaudojimą BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Byloje nustatytas nuteistojo elgesys, priešingai nei teigia kasatorius, negali būti vertinamas tik kaip pykčio išdava, neturint siekio nukentėjusįjį įbauginti. Teismai, įvertinę D. P. siųstų žinučių skaičių ir turinį, skambučius, jų intensyvumą, taip pat nukentėjusiojo parodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad V. V. savo neteisėtais, nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu pasižyminčiais veiksmais nukentėjusiajam D. P. sukūrė nerimo, baimės ir nesaugumo atmosferą. Atliktų veiksmų pobūdis, telefoninių skambučių ir žinučių intensyvumas, žinučių turinys, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. puikiai suprato, kad sistemingai baugina nukentėjusįjį, panaudodamas psichinę prievartą, ir norėjo taip veikti. 

19.       Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų padarytos išvados dėl šios nusikalstamos veikos sudėties nuteistojo V. V. veiksmuose buvimo abejonių nekelia, nuteistojo V. V. veiksmai pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti tinkamai.

20.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog nukentėjusysis pats nesiėmė jokių veiksmų, gavęs nepageidaujamo turinio pranešimų, neblokavo telefono numerio, o sąmoningai kaupė juos, kaip ir nurodomi galimai D. P. turėti tikslai, inicijuojant V. V. baudžiamąjį persekiojimą, nepaneigia byloje neginčijamai nustatytų V. V. atliktų neteisėtų veiksmų ir neturi reikšmės nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų teisiniam vertinimui.

21.       Kasatorius skunde, be kita ko, teigia, kad V. V. nepagrįstai inkriminuota, jog jis skambino ir siuntė nukentėjusiajam žinutes iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jam nepriklauso, taip sudarytas nuteistojo atliktų veiksmų didelis mastas. Iš esmės analogiški argumentai buvo pateikti ir nuteistojo V. V. gynėjo apeliaciniame skunde, į šiuos argumentus atsakyta skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 23 punkte. Šis teismas pagrįstai nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš V. V. pateikto kaltinimo kaip neįrodytos buvo pašalintos aplinkybės, jog jis laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 24 d. skambino ir rašė trumpąsias žinutes D. P. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, nuteistasis V. V. už skambinimą ir žinučių nukentėjusiajam siuntimą iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nuteistas, todėl teigti, kad taip buvo padidinta nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų BK 145 straipsnio 2 dalies prasme apimtis, nėra pagrindo. 

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

22.       Negalima sutikti su kasacinio skundo deklaratyviu teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatsakė į vieną esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto netinkamu taikymu.

23.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) išdėsto motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016).

24.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius nuteistojo V. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir dėl BK 145 straipsnio 3 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 167 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, yra atsakyta, todėl pripažinti, kad esmingai buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. V. (V. V.) gynėjo advokato Anatolijaus Novikovo kasacinį skundą.

Teisėjai                                        Artūras Ridikas

                                        Eligijus Gladutis

                                        Aurelijus Gutauskas