Civilinė byla Nr. e2-344-1120/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00388-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Financial Figures“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Magum“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Magum“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 30 d.
2. Pareiškėja UAB „Arkosta“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti UAB „Magum“ bankrotą tyčiniu.
3. Pareiškėja paaiškino, kad susipažinusi su likviduojamos dėl bankroto UAB „Magum“ dokumentais nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai, o pateikti finansinių ataskaitų rinkiniai yra neteisingi.
4. Pareiškėja taip pat nurodė, kad išanalizavusi bendrovės dokumentus nustatė, jog 2017 m. gegužės – birželio mėn. bendrovė jau turėjo pradelstų mokėjimų kreditoriams, tačiau nepaisė mokėjimų eiliškumo ir vykdė mokėjimus tik toms įmonėms, kurios tiesioginiais ryšiais buvo susaistytos su UAB „Magum“.
5. Pareiškėjos vertinimu, UAB „Magum“ jau 2016 m. pabaigoje buvo nemoki, o jos direktoriaus suinteresuoto asmens V. P. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) į UAB „Arkosta“ inicijuotą bankroto bylą Nr. eB2-6372-781/2016 pateikti 2016 m. spalio 31 d. debitorių sąrašas ir balansai yra suklastoti, sąmoningai ir tyčia siekiant suklaidinti teismus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 4 d. nutartimi pripažino likviduojamos dėl bankroto UAB „Magum“ bankrotą tyčiniu.
7. Vertindamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkto pagrindus pirmosios instancijos teismas nurodė, kad už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakingas įmonės vadovas, todėl jo atsakomybė negali būti eliminuojama remiantis vien tik argumentu, kad buvo sudaryta paslaugų sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. spalio 31 d. balanso duomenys ir balanso duomenys už visą 2016 m. laikotarpį ženkliai skiriasi. Nustatytų pokyčių pagrindimo įmonės vadovas nepateikė nei nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nei iškeliant bankroto bylą. Teismas nustatė, kad 2015-2016 m. įmonė paskolino reikšmingas sumas, tačiau byloje objektyvių duomenų dėl tokio pinigų skolinimo racionalaus pagrįstumo nepateikta. Taigi, teismo vertinimu, įmonės lėšų skolinimas, kai pagal finansinės atskaitomybės dokumentus reikšmingai didėja ir įsipareigojimai, mažėja pelnas (2016 m.), leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki.
9. Teismas darė išvadą, kad į apskaitos registrus realiu laiku visos operacijos nebuvo įtraukiamos, visoms operacijoms pagrįsti dokumentų nebuvo arba jie neatitiko įstatyme nustatytos formos, „atsirasdavo“ esant poreikiui. Labiau tikėtina, jog dalis ūkinių operacijų su kontrahentais iš viso nebuvo įtraukiama į apskaitą, o atsiskaitymai iš dalies vykdomi per trečiųjų asmenų sąskaitas. Teismas sprendė, jog byloje pakanka duomenų konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.
10. Vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto tyčinio bankroto pagrindą, teismas sprendė, kad byloje nustatytas įmonės lėšų skolinimas buvo objektyviai nepagrįstas, t. y. tai buvo įmonei nenaudingi sandoriai dėl kurių įmonė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nurodė, kad tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys, todėl yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
11. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto teismas nurodė, kad įmonė, atlikdama mokėjimo pervedimus 2016-2017 m. laikotarpiu, turėjo eilę pradelstų įsipareigojimų. Esant pradelstiems įsipareigojimams pinginių lėšų skolinimas, teismo vertinimu, negali būti pateisinamas. Be to, mokėjimų UAB „Reltina“, LAAS Cargo OU pirmenybė nagrinėjamoje byloje niekaip nepagrįsta. Atsiskaitymai per visą 2017 m. laikotarpį jau bendrovei esant nemokiai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, valdymo organai veikė išimtinai savo interesais, teikiant sau (ir susijusiam asmeniui) prioritetą prieš kitus kreditorius, tuo apribojant arba panaikinant kitų kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Suinteresuotas asmuo V. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Suinteresuotas asmuo V. P. perdavė bendrovės nemokumo administratorei visus turimus dokumentus – tai patvirtina teismui pateikti 2018 m. birželio 21 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktai.
13.2. Dokumentų neperdavimas būtų sunkinęs suinteresuoto asmens V. P. teisinę padėtį, todėl nėra jokio loginio ryšio tarp aplinkybių ir išvadų, jog suinteresuotas asmuo sąmoningai neperdavė dokumentų.
13.3. Teismas, nustatęs dokumentų neperdavimo faktą, šio fakto nesusiejo su tuo, ar neperdavimo pasekmės yra negalėjimas nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir nenurodė, kokių konkrečiai finansinių rodiklių negalima nustatyti.
13.4. Teisės aktai neįtvirtina draudimo juridiniam asmeniui skolinti tretiesiems asmenims jam priklausančius pinigus, todėl pats savaime pinigų skolinimas pagal atlygintinius paskolos sandorius nėra laikomas neteisėtu ir (ar) juridinio asmens tikslams prieštaraujančiu sandoriu. Nagrinėjamu atveju pinigų skolinimas buvo grindžiamas glaudžiais bendrovės ir UAB „Financial Figures“ verslo ir bendradarbiavimo santykiais.
13.5. Teismas, konstatavęs mokėjimų eiliškumo pažeidimą, nevertino, ar dėl to buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą.
13.6. Teismas darė prielaidą, jog bendrovė buvo nemoki 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. finansinės atskaitomybės už 2016 m. sudarymo dienai. Finansinės atskaitomybės ataskaitose nėra teikiama informacija apie pradelstus įsipareigojimus (mokėtinas sumas), todėl teismas negalėjo konstatuoti tokio fakto, remdamasis tik finansinės atskaitomybės ataskaitomis.
13.7. Bendrovės ir jų kreditorių galimai pažeistos teisės gali būti ginamos kitais teisių gynybos būdais, bet ne reiškiant pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
14. Suinteresuotas asmuo UAB „Financial Figures“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį.
15. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. UAB „Financial Figures“ nėra ir nebuvo bendrovės valdymo organas, taigi su apgaulingu ir (ar) netinkamu UAB „Magum“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, kuris pasireiškė dokumentų neperdavimu nemokumo administratoriui, nėra susijusi.
15.2. Visą informaciją apie bendrovės veiklą, sudarytus sandorius, įvykusias finansines operacijas ir kitą informaciją, reikalingą buhalterinės apskaitos tvarkymui, teikė paslaugų gavėjas – UAB „Magum“.
15.3. UAB „Magum“ finansiniai ataskaitų rinkiniai buvo ne tik rengiami teisės aktuose nustatyta tvarka, bet ir teisės aktų nustatyta tvarka teikiami registro tvarkytojui.
16. Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus pareiškėja UAB „Arkosta“ prašo atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
17. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Iš bendrovės išvestų lėšų mastas, sudarytų sandorių skaičius, dokumentų nuslėpimas ir juose esančių duomenų neįtraukimas į apskaitą rodo, kad suinteresuotas asmuo V. P. sąmoningai (tyčia) lėšas, gautas iš užsakovų už faktiškai subrangovų atliktus statybos darbus, pervedė UAB Magum“ apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial Figures“, kurios vienintelė akcininkė buvo I. T. A. asmeniškai tvarkiusi UAB „Magum“ apskaitą.
17.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad suinteresuotas asmuo bankroto administratorei neperdavė dalies dokumentų, sutarčių ir juos nuslėpė bei juose esančių duomenų neįtraukė į balansus.
17.3. Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. įmonei Brookwyn Ventures LP ir UAB „Financial Figure“ bei UAB „Synega“ buvo pervesta 2 659 550 Eur. Ši suma turėjo atsispindėti kaip turtas įmonės balansuose už 2015 m., 2016 m. spalio 31 d. balanse ir balanse už 2016 m., o pinigų gavėjai, kaip skolininkai, turėjo atsispindėti debitorių sąraše, tačiau UAB „Magum“, gindamasi nuo pareiškėjos ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, 2016 m. nurodė, kad jos debitoriai yra tik UAB „Vagon“ ir OU „Alfa vagons“ įmonei atitinkamai skolingos 1 145 162,15 Eur ir 1 101 200 Eur.
17.4. Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, kad UAB „Financial Figures“ apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą, todėl nesuprantamas šios įmonės atskirojo skundo pateikimas su reikalavimu panaikinti skundžiamą teismo nutartį, kai teismas dėl šios įmonės teisių ir pareigų nėra pasisakęs.
18. Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus likviduojama dėl bankroto UAB „Magum“ prašo atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
19. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Suinteresuotas asmuo nemokumo administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų, kurių neperdavimo faktas išaiškėjo tik bankroto proceso eigoje, aiškinantis UAB „Magum“ atliktų mokėjimo pavedimų Brookwyn Ventures LP, UAB „Financial Figures“ ir UAB „Synega“ pagrįstumą. Paskolos sutartys, susitarimai prie paskolų sutarčių, kurių pagrindu UAB „Magum“ paskolino ofšorinei kompanijai 2 659 550 Eur dydžio sumą, buvo gauti ne iš suinteresuoto asmens, o iš trečiųjų asmenų.
19.2. Duomenys, susiję su 2 659 550 Eur dydžio sumos praradimu, buvo itin reikšmingi dokumentai bankroto byloje, rodantys, kad UAB „Magum“, atstovaujama suinteresuoto asmens V. P., paskolino daugiau nei 2 000 000 Eur ofšorinei kompanijai, neužtikrino tokios paskolos atgavimo, kas leidžia konstatuoti, jog suinteresuotas asmuo nesiekė tęsti įmonės veiklos ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
19.3. Brookwyn Venture LP niekada negrąžino jokių paskolintų lėšų UAB „Magum“, o UAB „Magum“ neatgavusi paskolintų sumų tokią reikalavimo teisę 2017 m. gruodžio 29 d. perleido UAB „Financial Figures“, kuri tą pačią dieną atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą, o UAB „Magum“ neatgavusi paskolintų lėšų bankrutavo. Suinteresuotas asmuo ignoruoja jam žinomą faktą, jog tą pačią dieną, kai perleido reikalavimo teisę, jis sudarė susitarimą dėl įskaitymo, ir UAB „Magum“ neatgavo jokių realių piniginių lėšų nei iš Brookwyn Venture LP, nei iš UAB „Financial Figures“.
19.4. Įmonė, turėdama pradelstus įsipareigojimus eilei kreditorių už sumą ne mažesnę nei 535 267,72 Eur, atliko mokėjimus kitiems kreditoriams.
19.5. Visas lėšas, kurias įmonė gaudavo už rangos darbus iš UAB „Mortaga“ ir UAB „Vytauto terasos“, UAB „Magum“ perskolino ofšorinei bendrovei Brookwyn Ventures LP, kas lėmė tiek apyvartinių lėšų trūkumą, tiek bankroto bylos iškėlimą UAB „Magum“, o 2017 m. atlikdama mokėjimus UAB „Reltina“ ir LAAS Cargo OU pažeidė mokėjimų eiliškumą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
21. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl bylos esmės
22. Nustatyta, kad bankroto byla bendrovei buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. balandžio 30 d., t. y. galiojant Įmonių bankroto įstatymui. Kita vertus, pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2021 m. spalio 5 d., t. y. galiojant Juridinių asmenų nemokumo įstatymui.
23. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nurodė, jog sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių, taikomos teisės normos, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo momentu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020), t. y. nagrinėjama byla spręstina vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu.
24. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas buvo apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
25. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis įtvirtino kriterijus, kuriais remdamasis teismas bankrotą galėjo pripažinti tyčiniu: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės, svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
26. Aiškindamas šias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
27. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu atsakovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios įmonės padėties esminiu pablogėjimu.
Dėl nemokumo momento
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bendrovės 2016 m. spalio 31 d. balanso duomenis ir bendrovės balanso už 2016 m. duomenis, darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki.
29. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis nustatė, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
30. Nustatyta, kad 2016 m. spalio 31 d. bendrovė turėjo turto už 2 538 883 Eur (ilgalaikis turtas 11 673 Eur; trumpalaikis turtas – 2 446 998 Eur, iš kurio atsargos – 160 257 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 2 263 676 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 044 861 Eur, įmonė gavo 383 648 Eur pelno. Už visą 2016 m. laikotarpį pateikti duomenys rodo, kad bendrovė turėjo turto už 3 799 386 Eur (ilgalaikis turtas 12 354 Eur; trumpalaikis turtas 3 746 726 Eur, iš kurio atsargos 47 442 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 3 640 384 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos padidėjo iki 3 450 681 Eur, o pelno gauta tik 2 455 Eur.
31. Pagal Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-6372-781/2016 bendrovės sudarytą 2016 m. spalio 31 d. debitorių sąrašą, bendrovė nurodė turinti du debitorius – UAB „Vagon“ ir Estijos įmonę OU Alfa Wagons, kurios buvo skolingos atitinkamai 1 145 162,15 Eur ir 1 101 200 Eur.
32. Remiantis bendrovės balansu už 2017 m. bendrovė turėjo turto už 2 906 45 Eur (ilgalaikis turtas 10 252 Eur, trumpalaikis turtas 2 76 599 Eur, iš kurio 143 095 Eur atsargos, 131 504 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 124 695 Eur trumpalaikės investicijos), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 072 860 Eur.
33. Byloje taip pat nustatyta, kad per 2015 m. bendrovė ofšorinei Brookwyn Ventures LP įmonei paskolino 679 550 Eur, o per 2016 m. UAB „Financial Figures“ ir UAB „Synega“ – 1 757 000 Eur. Suinteresuotas asmuo nepaaiškino šių sandorių ekonominės logikos, pažymėjo tik tai, kad bendrovei nedraudžiama skolinti lėšų, o šios įmonės vykdė bendrus projektus.
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės nemokumo momento. Atkreiptinas dėmesys, kad per laikotarpį nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai padidėjo net 1 405 820 Eur, tuo tarpu pelnas nuo 383 648 Eur sumažėjo iki 2 455 Eur. Šiuo laikotarpiu, kai įmonės per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai drastiškai didėjo, o gaunamas pelnas – drastiškai mažėjo, buvo skolinamos lėšos ofšorinei bendrovei Brookwyn Ventures LP bei UAB „Financial Figures“ ir UAB „Synega“. Jokių verslo ir ekonomine logika grįstų paaiškinimų, kodėl įmonė sudarė šiuos sandorius bei kodėl bendrovės apskaitoje atsirado ženklūs skirtumai suinteresuotas asmuo nepateikė, todėl, teismo vertinimu, pagrįsta manyti, kad bendrovės nemokumas galėjo kilti dar 2016 m. gruodžio 31 d.
35. Nors suinteresuotas asmuo nurodo, kad bendrovės nemokumo faktas negalėjo būti konstatuotas remiantis vien finansinės atskaitomybės dokumentais, nenustačius faktiškai pradelstų įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia išvada buvo padaryta ne tik įvertinus finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau ir kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, ekonomine logika nepagrįstą skolinimo faktą drastiškai mažėjant bendrovės pelnui, suinteresuoto asmens paaiškinimų dėl buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų reikšmingų pokyčių nebuvimą.
36. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrovės nemokumo momento paliekama nepakeista.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto
37. Bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
38. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).
39. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo pažymi, kad visus turimus dokumentus perdavė nemokumo administratoriui, nurodo, kad šį faktą patvirtina 2018 m. birželio 21 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktai.
40. Vis dėlto, byloje nustatyta, kad dalis dokumentų nemokumo administratorei nebuvo perduota, t. y. nemokumo administratorės 2018 m. lapkričio 19 d. veiklos ataskaita patvirtina, kad jos žinioje nebuvo paskolos sutarčių su Brookwyn Ventures LP, UAB „Financial Figures“ ir UAB „Synega“, taip pat iš suinteresuoto asmens perduotų dokumentų nemokumo administratorei nebuvo žinoma apie 2017 m. gruodžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Magum“ ir UAB „Financial Figures“, kuria bendrovė perleido 2 536 063,83 Eur reikalavimą į Broowyn Ventures LP naujai kreditorei UAB „Financial Figures“ už 2 536 063,83 Eur kainą, nemokumo administratorė taip pat neturėjo duomenų, kad pagal reikalavimo perleidimo sandorį buvo atsiskaityta. Nemokumo administratorė paaiškino, kad šiuos dokumentus gavo iš trečiųjų asmenų, dalis dokumentų atsirasdavo nemokumo administratorės inicijuotose civilinėse bylose.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti faktui, kad suinteresuotas asmuo neperdavė visų bendrovės dokumentų nemokumo administratorei. Esant dokumentų trūkumui bei bankroto proceso eigoje paaiškėjant vis naujoms finansinėms operacijoms, kurios nebuvo tiksliai atvaizduotos įmonės apskaitoje, nemokumo administratorė negali nustatyti tikrojo bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir (ar) įsipareigojimų dydžio, todėl pripažintina, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas tyčinio bankroto požymis.
42. Atmestini suinteresuoto asmens argumentai, kad dokumentų neperdavimas būtų sunkinęs suinteresuoto asmens padėtį, dėl to jis neturėjo pagrindo neperduoti bendrovės dokumentų nemokumo administratorei. Teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.
43. Nustatyta, kad 2015-2016 m. bendrovė kaip paskolos sandorių dalyką pervedė UAB „Financial Figures“, UAB „Synega“ ir Brookwyn Ventures LP 2 870 050 Eur sumą. 2017 m. gruodžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bendrovė už 2 535 063,86 Eur kainą perleido savo 2 535 063,86 Eur reikalavimą į Brookwyn Ventures LP naujajai kreditorei UAB „Financial Figures“. Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, paaiškino, kad UAB „Financial Figures“ prievolė sumokėti bendrovei reikalavimo perleidimo kainą (2 536 063,86 Eur) yra egzistuojanti ir sudarys pagrindą patenkinti visus kreditorių reikalavimus. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės balanse už 2017 m. prie gautinų sumų ši suma neatsispindi. Nemokumo administratorė nurodė, kad siekiant išsiieškoti skolą iš UAB „Financial figures“, tik 2021 m. gruodžio 9 d. paaiškėjo, jog 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „Magum“ ir UAB „Financial Figures“ sudarė susitarimą dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo pagal kurį UAB „Financial Figures“ 2 536 063,86 Eur dydžio prievolė UAB „Magum“ buvo užskaityta su UAB „Financial Figures“ įgytomis reikalavimo teisėmis į skolininką UAB „Magum“. Taigi suinteresuoto asmens pozicija yra prieštaringa – viena vertus, būtent jis sudarė reikalavimo perleidimo sandorį, kita vertus, procesiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, jog UAB „Financial Figures“ prievolė bendrovei atsiskaityti pagal reikalavimo perleidimo sutartį egzistuoja. Nemokumo administratorė nurodė, kad renka papildomus duomenis dėl šio sandorio teisėtumo.
44. Teismo vertinimu, bankroto proceso metu naujai išaiškėjančių aplinkybių gausa bei atsirandantys papildomi įvairius sandorius pagrindžiantys dokumentai leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai neperdavė nemokumo administratorei dalies dokumentų, o buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai. Kitaip tariant, suinteresuotas asmuo nepagrindė, kokios priežastys lėmė dalies dokumentų neperdavimą, laikėsi prieštaringos pozicijos dėl paaiškėjusių sandorių vykdymo.
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įrodytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto pagrindą.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto
46. Įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-371-381/2021). Kaip minėta, nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.
47. Nemokumo administratorė pateikė į bylą duomenis dėl bendrovės 2015-2016 m. sudarytų paskolos sutarčių su Brookwyn Ventures LP, UAB „Financial Figures“ ir UAB „Synega“, paaiškino, kad pavyzdžiui, 2015 m. bendrovė iš UAB „Mortaga“ gavo 798 505,97 Eur už atliktus rangos darbus, tačiau beveik visą sumą paskolino Brookwyn Ventures LP (paskolinta 679 550 Eur), taigi 2016 m. apyvartinėms lėšoms įmonei liko tik 118 955,97 Eur; 2016 m. bendrovė iš UAB „Mortaga“ gavo 1 486 775,38 Eur, o iš UAB „Vytauto terasos“ – 1 573 842,87 Eur, taigi iš viso gavo 3 060 618,25 Eur, tačiau praskolino didesnę jų dalį – 1.757.000 Eur ir pan.
48. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nenustatytos objektyvios šių skolinimo sandorių sudarymo priežastys. Teismo vertinimu, tokie sandoriai buvo akivaizdžiai nenaudingi bendrovei.
49. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje išties nėra atskleista šių sandorių ekonominė nauda UAB „Magum“, t. y. suinteresuotas asmuo tik nurodo, kad buvo vykdomi bendri projektai, tačiau nepaaiškina, kodėl, pavyzdžiui, paskolos sutartys buvo sudaromos su Brookwyn Ventures LP, tačiau paskolos sumos išmokamos kitiems subjektams, taip pat nėra aišku, kodėl šalys, sudarydamos paskolos sandorius naudojosi tarpininku – ofšorine bendrove ir kt. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad 2016 m. didėjant bendrovės įsipareigojimams ir drastiškai mažėjant pelnui, tokie sandoriai nebuvo bendrovei finansiškai naudingi.
50. Kita vertus, kaip minėta, vien sandorio nenaudingumo fakto nustatymas nėra pakankamas siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Byloje nei pareiškėjas, nei nemokumo administratorė nepagrindė, kad bendrovė 2016 m. gruodžio 31 d. tapo nemoki būtent dėl paskolos sandorių, neįrodinėjo, kad šie sandoriai sąlygojo bendrovės nemokumą.
51. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nebuvo įrodytas bendrovės sudarytų ekonomine ir verslo logika nepagrįstų (nuostolingų) sandorių priežastinis ryšys su bendrovės nemokumu ir (ar) nemokios padėties esminiu pablogėjimu, todėl byloje nebuvo pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto faktą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto
52. Įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
53. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017).
54. Be kita ko, nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016, 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1383-798/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-171-407/2022).
55. Nustatyta, kad 2017 m. bendrovė jau turėdama pradelstų įsipareigojimų – pavyzdžiui, 81 361,42 Eur mokėjimas UAB „Embritas“ pradelstas nuo 2017 m. balandžio 12 d., 49 172,90 Eur mokėjimas UAB „Dvilypis“ buvo pradelstas nuo 2017 m. kovo 29 d., 14 344,73 Eur mokėjimas UAB „Baltijos statybos organizacija“ buvo pradelstas nuo 2017 m. kovo 25 d. ir kt., atsiskaitė su kreditore LAAS Cargo OU už ilgalaikę vagonų nuomą, kuriai mokėjimas taip pat buvo pradelstas, taip pat atliko mokėjimus UAB „Reltina“ už konsultavimo paslaugas.
56. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad šie duomenys yra pakankami konstatuoti, jog 2017 m. esant pradelstiems įsipareigojimams, buvo suteikta pirmenybė kreditoriams LAAS Cargo OU ir UAB „Reltina“. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo nustatyta, ar įrodinėjamas mokėjimo eiliškumo pažeidimas lėmė tai, kad bendrovė nebeturėjo kito turto į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo išieškojimą. Nei pareiškėjas, nei nemokumo administratorė jokių duomenų tai, kad dėl padaryto mokėjimų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo kiti kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus, nepateikė.
57. Taigi vien faktas dėl mokėjimų eiliškumo pažeidimo 2017 m. suteikiant pirmenybę kreditoriui LAAS Cargo OU nenustačius, ar toks pažeidimas apribojo kitų kreditorių galimybes išieškoti savo skolas, nelemia tyčinio bankroto fakto konstatavimo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
Dėl UAB „Financial Figures“ atskirojo skundo
58. UAB „Financial Figures“ atskirajame skunde nurodo, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad UAB „Financial Figures“ buhalterinę apskaitą tvarkė netinkamai. UAB „Financial Figures“ paaiškina, kad buhalterinės apskaitos paslaugos buvo teikiamos tinkamai.
59. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nekonstatavo už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingo asmens, taip pat nevertino suinteresuoto asmens V. P. ir UAB „Financial Figures“ kaltės masto, šių subjektų bendradarbiavimo, teikiant apskaitai vesti reikalingą informaciją ir kitų aplinkybių.
60. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ nebuvo įtvirtintas reikalavimas nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingą asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-07-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017), todėl dėl UAB „Financial Figures“ nurodytų aplinkybių dėl atsakingo už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą asmens apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
61. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB „Magum“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 punkto tyčinio bankroto pagrindų egzistavimo yra nepagrįstos, todėl naikinamos.
62. Kadangi tyčinio bankroto faktui konstatuoti pakanka vieno iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įvardintų požymių egzistavimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
63. Duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl šios nėra skirstomos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Agnė Tikniūtė