Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-549/2007

                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                1.1.10.1., 1.2.17.1.; 1.1.4.4.5.; 1.2.19.4.;

                                                                                                                1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 2.1.6.; 2.1.4.3.2.1.;

2.1.4.4.2.1.; 2.2.5.3.2.; 2.3.3.; 2.3.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, teisėjų Prano Kuconio, Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės, Lidijos Liucijos Žilienės, Alvydo Pikelio, Benedikto Stakausko, Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,

nuteistajam A. S.

gynėjui advokatui A. Jarašiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N., A. D., R. M. kasacinius skundus, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

              A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir pagal    BK 227 straipsnio 2 dalį nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio               1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir     100 MGL (12 500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio     1 dalį nubaustas 150 MGL (18 750 Lt) bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir galutinė subendrinta bausmė A. N. paskirta 150 MGL (18 750 Lt) bauda. A. N. išteisintas pagal BK          228 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio           1 dalies 1 punktas).

A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje, ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio      1 dalį nubaustas 150 MGL (18 750 Lt) bauda, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį –atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė A. D. paskirta 150 MGL (18 750 Lt) bauda. A. D. išteisintas pagal   BK 228 straipsnio       1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių        (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio   1 dalį nubaustas 150 MGL (18 750 Lt) bauda bei pagal   BK 228 straipsnio 1 dalį – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje trejus metus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta 150 MGL (18 750 Lt) bauda.

Iš nuteistųjų A. N., A. D. ir R. M. priteista po 6,48 Lt proceso išlaidų valstybei. Iš A. S. priteista 6,46 Lt proceso išlaidų valstybei.             

              Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. M., A. D., A. N. apeliaciniai skundai buvo atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų A. N., A. D. ir R. M. kasacinius skundus atmesti, nuteistojo A. S. ir jo gynėjo, prašiusių generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 24–25 d. (tiksli data ir valanda nenustatyta) telefonu paskambino R. M., kuris tuo metu buvo valstybės sienos pareigūnas, t. y Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio vyresnysis pasienietis vidaus tarnybos puskarininkis, ir paprašė, kad šis susitartų su 2005 m. rugsėjo 29 d. Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte dirbsiančiais pareigūnais dėl transporto priemonės VW LT 28 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vykstančios iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kurioje buvo paslėptos ir neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – 12 450 pakelių cigarečių „Saint George“, „Saint George Lights“, LM, „Lm Lights“, „Bond Street“, „Prima Serebrianaja“, bendros                33 366,16 Lt vertės, t. y. daugiau nei 250 MGL dydžio sumos (toliau – ir transporto priemonė su paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis)), praleidimo per valstybės sieną. A. S., tęsdamas savo veiką 2005 m. rugsėjo 29 d. apie 10.20 val., Rokiškio rajone esančiame Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, tiesiogiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės sargybų būrio pasieniečiui vidaus tarnybos puskarininkiui A. N. ir netiesiogiai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės sargybų būrio pasieniečiui vidaus tarnybos puskarininkiui A. D. davė 100 eurų kyšį už pageidaujamą neteisėtą veiką vykdant įgaliojimus, t. y. už minėtos transporto priemonės su joje paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) nesulaikymą ir praleidimą per Obelių–Subatės Jungtinį sienos perėjimo punktą. Kartu A. S.   rugsėjo 29 d., apie 10.20 val., per Obelių–Subatės jungtinio sienos perėjimo punktą, esantį Rokiškio rajone, bei 3,8 kilometro keliu Subatė–Obeliai link Rokiškio rajono, Pakriaunų kaimo, padedant minėtiems Valstybės sienos pareigūnams R. M., A. N. ir A. D., minėtu automobiliu VW LT 28 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos Taisyklės) 3.3 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių (toliau – ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintos Taisyklės) 8.1.1 punktą, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

A. N. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 29 d., apie 10.20 val., Rokiškio rajone, Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, būdamas valstybės sienos pareigūnas, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio vyresnysis pasienietis vidaus tarnybos puskarininkis bei paskirtas tarnybai „transporto priemonių patikrinimas, asmenų transporto priemonių ir gabenamų krovinių radiacinė kontrolė“, savo ir A. D. naudai tiesiogiai iš A. S. priėmė 100 eurų kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už transporto priemonės su paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) nesulaikymą ir praleidimą per Obelių–Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą. A. N. nuteistas ir už tai, kad 2005 m. rugsėjo 29 d., 10.20 val., Rokiškio rajone, Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, būdamas valstybės sienos pareigūnas, veikdamas kartu su      A. D. ir tą dieną nedirbusiu R. M., žinodamas, kad minėta transporto priemone iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bus neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamas prekės (cigaretės), paprašytas R. M., pagal išankstinį susitarimą nesulaikė ir praleido šią transporto priemonę į Lietuvos Respublikos teritoriją, taip šalindamas kliūtis padėjo A. S. per Obelių–Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą neteisėtai, pažeidžiant ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 Taisyklių 3.3 punktą ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintų Taisyklių 8.1.1 punktą, gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių bendra vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

A. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 29 d., apie 10.20 val., Rokiškio rajone Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, būdamas valstybės pareigūnas, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio pasienietis vidaus tarnybos puskarininkis bei paskirtas tarnybai atlikti sargybą „dokumentų patikrinimas“, kartu su A. N. savo naudai iš A. S. netiesiogiai priėmė 100 eurų kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už transporto priemonės su paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) nesulaikymą ir praleidimą per Obelių–Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą. Be to, A. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 29 d., 10.20 val., Rokiškio rajone, Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, būdamas valstybės sienos pareigūnas, veikdamas kartu su A. N. ir tą dieną nedirbusiu R. M., žinodamas, kad minėta transporto priemone iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bus neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės), pagal išankstinį susitarimą nesulaikė ir praleido šią transporto priemonę į Lietuvos Respublikos teritoriją, taip šalindamas kliūtis padėjo A. S. per Obelių-Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą neteisėtai, pažeidžiant ūkio ministro įsakymu      Nr. 4-200 patvirtintų Taisyklių 3.3 punktą ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintų Taisyklių 8.1.1 punktą, gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių bendra vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

R. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės pareigūnas, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio pasienietis vidaus tarnybos puskarininkis, veikdamas kartu su A. N. ir A. D., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y. 2005 m. rugsėjo 28 d., apie 14 val., Rokiškio rajone, Vyšnių gatvėje, tiksliai nenustatytoje vietoje, A. S. prašymu, pats 2005 m. rugsėjo 29 d. negalėdamas atlikti tarnybos ir įvykdyti prašymo, su pasieniečiu A. N. susitarė, kad pastarasis, 2005 m. rugsėjo 29 d. dirbdamas kartu su pasieniečiu A. D. Obelių-Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, nesulaikytų ir praleistų transporto priemonę su paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis). Šiais veiksmais R. M. pažeidė 2000 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. A. N., įvykdžius susitarimą, 2005 m. rugsėjo 29 d., 10.20 val., A. S., neturėdamas teisės įvežti akcizais apmokestinamų prekių, minėta transporto priemone iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką neteisėtai įvežė paslėptas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių bendra vertė viršija   250 MGL dydžio sumą. Dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y. buvo sudarytos sąlygos daryti nusikaltimus, sutrikdžiusius Valstybės sienos apsaugos tarnybos veiklą, sumenkintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prestižas ir autoritetas. Be to, R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės pareigūnas, veikdamas kartu su A. N. ir A. D., 2005 m. rugsėjo 28 d., apie 14 val., Rokiškio rajone, Vyšnių gatvėje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, A. S. prašymu, pats 2005 m. rugsėjo 29 d. negalėdamas atlikti tarnybos ir įvykdyti prašymo, su pasieniečiu A. N. susitarė, kad pastarasis, 2005 m. rugsėjo 29 d. dirbdamas kartu su pasieniečiu     A. D. Obelių-Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, už pažadėtą 100 eurų atlygį nesulaikytų ir praleistų transporto priemonę su paslėptomis ir neteisėtai gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis). A. N. ir A. D. pagal išankstinį susitarimą nesulaikė ir praleido minėtą transporto priemonę į Lietuvos Respublikos teritoriją. Taigi R. M., šalindamas kliūtis, padėjo A. S. per Obelių–Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą neteisėtai, pažeidžiant ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Taisyklių 3.3 punktą ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintų Taisyklių 8.1.1 punktą, gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių bendra vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti, Panevėžio apygardos teismo       2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti, išteisinti jį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą bausmę.

Kasatorius skunde nurodo, kad savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisme pripažino visiškai, dėl jo padarytos veikos aplinkybių nustatymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nekilo jokių sunkumų, tačiau, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas to neįvertino. Kasatoriaus nuomone, taip buvo aiškiai pažeistas bausmės teisingumo principas (BK 54 straipsnio 3 dalis), nes asmeniui, visiškai pripažinusiam savo kaltę, ir asmeniui, visiškai neigiančiam nusikaltimo padarymą, negali būti skiriamos vienodos bausmės. Be to, svarstant bausmės rūšies ir dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo šeiminę bei turtinę padėtį.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo požymių. Pasak kasatoriaus, 199² straipsnis savo prigimtimi yra blanketinė norma, todėl įtarimas turi būti formuluojamas konkrečiai įvardijant norminių aktų atitinkamų nuostatų pažeidimą. Teismas nustatė, kad kasatorius padėjo gabenti akcizais apmokestinamas prekės – cigaretes iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, t. y. iš vienos Europos Bendrijos šalies į kitą. Vadinasi, ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Taisyklių 3.3 punkto ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintų Taisyklių 8.1.1 punkto pažeisti negalėjo, nes minėtų taisyklių nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės yra gabenamos iš Europos Bendrijos muitų teritorijai nepriskirtų šalių (iš trečiųjų valstybių ar trečiųjų teritorijų) į Lietuvos Respubliką. Pagal Europos Bendrijos muitinės kodeksą, Europos Bendrijos muitų teritorija yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių teritorijos. Lietuva, kaip ir Latvija, nuo            2004 m. gegužės 1 d. įstojusios į ES, priklauso Europos Bendrijos muitų teritorijai. Taigi pagal jam pateiktą įtarimą šio nusikaltimo jis nėra padaręs. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog įtarimas jam buvo suformuluotas netiksliai, tačiau pripažino jį tinkamu, taip nepagrįstai išplėsdamas jam pateikto įtarimo ribas. Pasak kasatoriaus, jei įtarime nurodyti konkretūs norminių aktų pažeisti punktai, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi minėtais šiais aktais apskritai, nesukonkretinant jo padaryto pažeidimo turinio, tai taip besąlygiškai pažeidžiama teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t. y. pažeidžiamos jo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai jo ir            A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjams ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, pripažino įrodymais. Tuo tarpu BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais“. Kasatoriaus nuomone, jo kaltė grindžiama tik minėtais jo ir A. N. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o yra tik duomenys, kuriais galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tai jo ir A. N. parodymų, duotų tyrėjams, negalima patikrinti kitais BPK numatytais proceso veiksmais, todėl teismai be pagrindo juos pripažino įrodymais ir jais grindė jo kaltę.

Be to, kasatorius tvirtina, kad įrodymais negalima laikyti ir duomenų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo teisėjos jo ir A. N. įtariamųjų apklausų protokoluose, nes šios apklausos vyko pažeidžiant BPK 189 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio reikalavimus. BPK 189 straipsnyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas apklausia įtariamąjį, tačiau jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo, nes jis buvo tik paklaustas, ar davė teisingus parodymus tyrėjui. Į įtariamojo apklausos protokolą buvo nukopijuoti tyrėjo protokole užfiksuoti parodymai. Kasatorius pažymi, kad pareigūnai jam buvo pasakę, jog paleis iš sulaikymo tik su sąlyga, jeigu jis patvirtins ikiteisminio tyrimo teisėjai tyrėjui duotus parodymus, todėl jis taip ir pasielgė bei pasirašė parodymus. Kartu buvo pažeistas ir BPK 188 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad įtariamojo parodymai užrašomi kiek galima pažodžiui. Pasak kasatoriaus, taip pat buvo vykdoma ir A. N. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Vadinasi, šioje byloje buvo pažeistas įrodymų leistinumo principas, nes teismai ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų jo ir             A. N. parodymų negalėjo laikyti įrodymais ir grįsti jais kaltės. Todėl, kasatoriaus nuomone, jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos   2007 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti, nes teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, o tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir dėl jo priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas. Konstatuojant, jog visiškai įrodyta, kad jis piktnaudžiavo tarnyba bei padėjo A. S. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, esminės tokios veikos aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose iš esmės nebuvo patvirtintos, todėl apkaltinamasis nuosprendis bei nutartis nėra pagrįsti išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais patikimais įrodymais.

Kasatorius taip pat tvirtina, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos gal ir buvo galima daryti prielaidą, jog jo veiksmuose yra objektyvūs bendrininkavimo (padėjimo), padarant BK 199² straipsnyje numatytą veiką, požymiai, tačiau neįrodyti subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, t. y. neįrodyta jo tiesioginė tyčia padedant A. S. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Pasak kasatoriaus, byloje yra nustatyta tik tai, kad jis vieną kartą buvo susitikęs, taip pat kalbėjęs telefonu su A. S. bei A. N. apie tai, kad per Obelių–Subatės pasienio postą turi važiuoti automobilis, tačiau teisme nebuvo nustatyta, kaip jis suprato šį pokalbį ir ko konkrečiai siekė kalbėdamas su minėtais asmenimis. Kasatoriaus nuomone, įtariant asmenį padėjimu bendrininkavus, reikia įrodyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais padeda kitiems asmenims (nusikaltimo vykdytojams) daryti nusikaltimą ir šio tikslo siekia. Vadinasi, dėl asmens kaltės neturi kilti jokių abejonių.

Kartu kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes iš nuosprendžio nustatomosios dalies, kuri iš esmės sutampa su kitiems teisiamiesiems pareikštų kaltinimų formulavimu, neaišku, kokiais konkrečiais nusikalstamais veiksmais jis piktnaudžiavo tarnyba bei ir kaip pasireiškė jo dalyvavimas padedant A. S. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, ir kaip jo veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su kitų nuteistųjų – A. N.,      A. D. ir A. S. – veiksmais. Tuo tarpu pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai tik išdėstė nuteistųjų, liudytojų parodymus, tačiau nepateikė išsamios duomenų, kuriuos teismas laikė įrodymais, analizės, t. y. konkrečiai nenurodyta, kokias svarbias aplinkybes jie patvirtina. Kasatorius nurodo, jog kitų nuteistųjų – A. N. ir A. S. – teisme duotų parodymų, kuriais paneigta, kad tarp jų ir kasatoriaus buvo koks nors susitarimas ir (ar) prašymas dėl neteisėto prekių per sieną gabenimo, kad buvo tartasi dėl kokių nors sąlygų (prekių gabenimo kiekio, kainos, būdo) ar atlygio, kad neteisėtas prekių gabenimas (praleidimas) per valstybės sieną buvo paties A. N. ir A. S. valia ir apsisprendimas, teismai neįvertino arba vertino aiškiai tendencingai.

Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, jog „Nepagrįstas R. M. teiginys, kad jis negali būti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektu, kadangi tuo metu sirgo ir jokių tarnybos įgaliojimų nevykdė. LR BK 228 straipsnio 1 dalis dispozicija valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymą sieja su veikimu ar neveikimu, kurie yra neteisėti. Tai reiškia, kad atitinkamo asmens realiai atliekamas neteisėtas poelgis tuo pačiu metu nėra ir negali būti teisėtas, - t. y. toks, kokį apima tinkamas tarnybos įgaliojimų vykdymas. R. M. dėl ligos nebuvo netekęs statuso, kuris teikia galimybę pasielgti neteisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybos metu R. M. paprastai būdavo skiriamas pamainos vyresniuoju ir A. N. bei A. D. būdavo jam pavaldūs“. Kasatoriaus nuomone, tokių teismo išvadų negalima laikyti teisingomis, nes jas teismas grindžia ne abejonių nekeliančiais faktiniais duomenimis, o prielaidomis. Ne faktais, bet prielaidomis grindžiama teismo išvada prieštarauja ir A. N. bei A. S. parodymams, ir paties teismo padarytai išvadai, kad „objektyvių duomenų, kad A. S. R. M. iš anksto pažadėjo duoti kyšį, nėra ir tai leidžia daryti išvadą, kad dėl kyšio buvo susitarta betarpiškai pasienyje su tikrinimą atliekančiu pareigūnu. Todėl iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad A. S. R. M. iš anksto pažadėjo duoti kyšį <...>“. Todėl, kasatoriaus įsitikinimu, teismo nuosprendyje padarytos išvados, vertinant jį kaltinančius įrodymus, kelia pagrįstų abejonių, nes byloje esančius tuos pačius rašytinius įrodymus teismas vertina skirtingai, tačiau tokio įrodymų vertinimo motyvų nenurodo. Kasatorius pažymi, kad šie argumentai ir motyvai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, dėl šių argumentų visai nepasisakė ir todėl jo apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas.

Kasatorius pažymi ir tai, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, požymių, nes jis ūkio ministro įsakymu           Nr. 4-200 patvirtintų Taisyklių 3.3 punkto ir Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintų         Taisyklių 8.1.1 punkto pažeisti negalėjo, kadangi minėtų taisyklių nuostatos galėjo būti taikomos tik tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės būtų gabentos iš Europos Bendrijos muitų teritorijai nepriskirtų šalių, pavyzdžiui, iš Rusijos Federacijos. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog nuteistasis A. S. akcizais apmokestinamas prekes vežė iš Rusijos, todėl jam pateiktas kaltinimas bei kaltinamojo akto turinys neatitiko įstatymų reikalavimų Tai laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 219 straipsnis), tačiau šių aplinkybių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai tai pat neįvertino.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m.           birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.4 punktą, kuriame nurodyta, kad: nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje; įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizes nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados; teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, taip pat į 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylai aplinkybes, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kasatoriaus įsitikinimu, įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese yra nustatyta ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui ir teismui, kurie turi nustatyti ir kaltinančius, ir teisinančius duomenis. Tačiau ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai šioje byloje tyrė ir vertino surinktus netiesioginius, tik jį kaltinančius duomenis ir visiškai ignoravo jo paties parodymus bei kitus byloje esančius ir jį teisinančius duomenis.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartį pakeisti: panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kurioje A. S., pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, o kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas A. S. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 75 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, tais atvejais, kai asmuo yra nuteisiamas už kelias nusikalstamas veikas, teismas iš pradžių subendrina už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes (BK 63 straipsnis) ir tik po to sprendžia klausimą dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo. Nuteistajam gali būti paskirta tokia subendrinta bausmė, kurią sudaro dvi skirtingų rūšių bausmės (BK 42 straipsnio 4, 5 dalys, 65 straipsnio 2 dalis). Viena iš imperatyvių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, kuris nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis (akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie subendrintą bausmę) nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus (BK 75 straipsnio 1 dalis). A. S. nuteistas už vieną apysunkį (BK 227 straipsnio 2 dalis) nusikaltimą ir vieną sunkų   (BK 199² straipsnio        1 dalis) nusikaltimą. Todėl, kasatoriaus nuomone, BK 75 straipsnio nuostatos jam negalėjo būti taikomos ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas A. S. nebuvo galimas.

              Nuteistųjų A. N., A. D., R. M. kasaciniai skundai atmestini, generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo A. N. kasacinio skundo

1. Kasatorius nurodo, kad savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bei teisme pripažino visiškai, dėl jo padarytos veikos aplinkybių nustatymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nekilo jokių sunkumų, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, to neįvertino ir pažeidė bausmės teisingumo principą (BK 54 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo šeiminę bei turtinę padėtį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006), paneigianti, pavyzdžiui, net padarytos veikos pavojingumą. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes A. N., motyvavo, kad atsižvelgiama į tai, jog A. N. anksčiau neteistas, apibūdinamas teigiamai, administracine tvarka nebaustas, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kartu pirmosios instancijos teismas nepripažino A. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikaltimą ir gailėjimąsi dėl to. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, kad nors A. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pripažino esmines bylos aplinkybes, apie kai kurias iš jų davė pakankamai nuoseklius parodymus, gailėjosi padaręs nusikaltimus, tačiau teisminio nagrinėjimo metu kai kuriuos parodymus ne kartą keitė ir, pavyzdžiui, neigė, kad veikė R. M. paprašytas. Apeliacinės instancijos teismas tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė.

Kaip minėta, A. N. veikos kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio       1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas bauda ar laisvės atėmimu iki septynerių metų. BK 225 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, kad šį nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. N. už padarytas veikas atitinkamai paskyrė minėtų straipsnių sankcijose numatytų švelniausių bausmių rūšis – baudą ir atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę A. N., teismas rėmėsi kasatoriui palankiausia galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisykle – bausmių apėmimu. Galutinė subendrinta bausmė A. N. paskirta 150 MGL bauda.

Kasatorius taip pat akcentuoja teisingumo principo svarbą skiriant bausmę ir nurodo, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiklosčiusią praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas minėtam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu pabrėžiama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai byloje nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). Šioje byloje teismai pagrįstai nustatė, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog A. N. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Taigi skiriant bausmę A. N. BK 54 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

2. Be to kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo požymių. Kasatoriaus nuomone, jei įtarime nurodyti konkretūs pažeistų norminių aktų punktai, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi minėtais norminiais aktais apskritai, nesukonkretinant jo padaryto pažeidimo turinio, tai tokiu būdu besąlygiškai pažeidžiama jo teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t. y. pažeidžiamos jo teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje,            22 straipsnio 3 dalyje.

Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Taigi būtinas šiame straipsnyje numatytos veikos sudėties požymis yra disponavimo akcizais apmokestinamos prekėmis nustatytos tvarkos pažeidimas. Kasatoriaus veikų padarymo metu galiojo ir buvo taikomos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, kurių 3.3 punktas draudžia gabenti tabako gaminius, viršijančius nustatytas normas, kurie yra įvežami iš Europos Bendrijos muitų teritorijai nepriskirtų šalių, o 3.5 punktas – Europos Bendrijos muitų teritorijai priskirtų šalių, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintos Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklės, kurių 8.1.1 punktas nustato 200 vienetų cigarečių kiekį keleiviams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką iš trečiosios valstybės. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad nuteistasis A. S. akcizais apmokestinamas prekes – 12 450 pakelių cigarečių su rusiškomis banderolėmis „Saint George“, „Saint George Lights“, LM, „LM Lights“, „Bond Street“, „Prima Serebrianaja“, kurių bendra vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 33 366,16 Lt – slėpdamas savo automobilyje, gabeno iš Rusijos Federacijos per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką. Tą, kad cigaretės buvo gabenamos iš Rusijos Federacijos, parodė ir pats nuteistasis A. S. Nuteistasis A. S. savo pareigos sumokėti akcizus neįvykdė nei Latvijos, nei Lietuvos Respublikoje, vadinasi, pažeidė minėtų taisyklių reikalavimus. Tuo tarpu A. N., būdamas valstybės sienos pareigūnas, t.  y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio pasienietis Vidaus tarnybos puskarininkis, paskirtas tarnybai „transporto priemonių patikrinimas, asmenų transporto priemonių ir gabenamų krovinių radiacinė kontrolė“ ir žinodamas, kad transporto priemone VW LT 28 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bus neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės – nesulaikė ir praleido šią transporto priemonę į Lietuvos Respubliką. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, A. N. parodė, kad R. M. jį informavo apie tai, kad minėtame automobilyje bus vežamos paslėptos cigaretės ir kad vairuotojas perduos 100 eurų kupiūrą. Pirmosios instancijos teisme A. N. parodymai kito, tačiau atsakydamas į teisėjo klausimus jis vis dėlto parodė, kad R. M. jo prašė praleisti nurodytą automobilį ir jis sutiko tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas tokius A. N. veiksmus, kuriais buvo šalinamos kliūtys per Obelių–Subatės jungtinį sienos perėjimo punktą neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes pagrįstai kvalifikavo kaip padėjimą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 24 straipsnio 6 dalis ir               1992 straipsnio 1 dalis). Kartu pirmosios instancijos teismas A. N. veiksmus kvalifikavo ir pagal   BK 225 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis, turėdamas pareigą imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui, pagal išankstinį susitarimą už pažadėtą atlygį minėto automobilio nesulaikė ir tyčia leido A. S. neteisėtai įvežti į Lietuvos Respubliką cigaretes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė teisingai ir A. N. veikas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį kvalifikavo tinkamai.

Kartu pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad kasatoriui viso bylos proceso metu buvo be jokių abejonių žinoma, kokių teisės aktų ir jų konkrečių punktų pažeidimu jis buvo įtariamas ir kaltinamas. Taigi kasatoriaus argumentas, kad šioje byloje buvo pažeisti                    BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nepagrįstas.

Dėl A. D. kasacinio skundo

              Kasatoriaus esminis argumentas yra tas, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, jo ir A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo tyrėjams ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, pripažino įrodymais. Be to, kasatorius pažymi, kad jo ir A. N. kaip įtariamųjų apklausos vyko pažeidžiant BPK 189 straipsnio,                188 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio reikalavimus.

Iš byloje esančių apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, protokolų matyti, kad A. D. parodė, jog A. N. jį informavo apie atvykstantį automobilį, kuriame bus neteisėtai gabenamos akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės, o iš A. N. ir R. M. pokalbio suprato, kad už minėtos transporto priemonės praleidimą bus gauta pinigų. Tokias faktines bylos aplinkybes patvirtino ir pats A. N. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Šiuos nuteistųjų A. D., A. N. parodymus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, nuteistojo A. S. parodymai, telefoninių skambučių išklotinės bei jų analizė. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atliko minėtų asmenų parodymų analizę ir aiškinosi šių parodymų pakeitimo priežastis. Taigi teismas pagrįstai šiuos A. D. ir A. N. parodymus laikė įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje būtų netinkamai įvertinti kaltinamųjų A. N. ir A. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad A. D. ir A. N. parodymai, užfiksuoti apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokoluose, būtų gauti pažeidžiant, kasatoriaus teigimu, įrodymų leistinumui keliamus reikalavimus. Kita vertus, sutampantys to paties asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir atitinkamas jų (parodymų) įtvirtinimas tokių apklausų protokoluose, savaime nesudaro prielaidų abejoti tokių parodymų gavimo teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl neabejoja minėtų asmenų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisėtumu, ir nurodė, kad „šių apklausų metu įtariamieji, jų gynėjai jokių pastabų dėl kokio nors tyrėjų, prokurorės ar teisėjo psichologinio spaudimo nėra pareiškę, patvirtino parašais apklausų protokolų teisingumą“. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje BPK 189 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus bei jų visumą, nuosprendžiuose išdėstytos teismų išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Taigi teismai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyje nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė.

Dėl R. M. kasacinio skundo

1. Kasatoriaus nuomone, teismai šioje baudžiamojoje byloje pažeidė BPK 20 straipsnio       5 dalies ir 241 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šališkai vertino byloje esančius įrodymus, nes neatsižvelgė į kai kuriuos, jo nuomone, svarbius nuteistųjų A. N. ir A. S. parodymų prieštaravimus arba vertino juos tendencingai, tačiau jais rėmėsi pripažindami jį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Analogiški argumentai buvo pateikti ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nors A. N. ir A. S. parodymai apie faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nebuvo vienodi, tačiau tai nebuvo pagrindas vertinti jų parodymus kaip nepatikimus ir juos atmesti. Minėtų nuteistųjų parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir          4 dalyse įrodymams keliamus reikalavimus: jie patvirtino aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, yra gauti ir užfiksuoti BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio A. N. ir A. S. parodymus, nešališkumu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Teisiamojo posėdžio metu     A. S. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui 2006 m. kovo 31 d. duoti parodymai yra teisingi. Šios apklausos metu A. S. parodė, kad prašė R. M. pagalbos per sieną pervežant cigaretes, o jam paskambinus, R. M. pasakė, kad galima važiuoti. A. N. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. gegužės 2 d. Iš šio įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad A. N. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, ir parodė, kad R. M. jo paprašė, kad praleistų automobilį su cigaretėmis „jo nekratant, o tik dėl akių apžiūrint“. Nors teisiamojo posėdžio metu A. N. parodė, kad R. M. nesakė, ar sulaikyti, ar praleisti automobilį su cigaretėmis, tačiau, pirmosios instancijos teismui aiškinantis šiuos parodymų prieštaravimus, nuteistasis A. N. negalėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežasčių ir teigė, kad visų aplinkybių neprisimena. Vertinant A. N. parodymų patikimumą, teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais: nuteistųjų A. S., A. D., R. M. parodymais, liudytojų A. K., E. B., O. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, telefoninių skambučių, susirašinėjimo SMS žinutėmis išklotinėmis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie yra atmetami.

Taigi teismas šioje byloje, priešingai negu tvirtina kasatorius, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.

2. Kasatorius taip pat tvirtina, kad buvo pažeistas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nes iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies nėra aišku, kokiais jo veiksmais pasireiškė piktnaudžiavimas tarnyba (BK 228 straipsnio 1 dalis). Teismas išvadas nuosprendyje dėl šio kaltinimo grindė prielaidomis. Be to, kasatorius teigia, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti subjektyviąją bendrininkavimo pusę, padarant BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Taigi, pasak kasatoriaus, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos      BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams. BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicija savo esme yra blanketinė norma, todėl visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, kaltininkas pažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad                      R. M., būdamas valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Šiaulių rinktinės Rokiškio užkardos sargybų būrio pasienietis Vidaus tarnybos puskarininkis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. 2005 m. rugsėjo 28 d., apie 14 val., Rokiškio rajone, Vyšnių gatvėje pagal A. S. prašymą pats negalėdamas atlikti tarnybos ir įvykdyti prašymo, su pasieniečiu A. N. susitarė, kad pastarasis,   2005 m. rugsėjo 29 d. dirbdamas kartu su pasieniečiu A. D. Obelių–Subatės jungtiniame sienos perėjimo punkte, nesulaikytų ir praleistų iš Latvijos į Lietuvos Respubliką vykstantį automobilį su jame neteisėtais gabenamomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokiais R. M. veiksmais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Taigi iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kokius R. M. veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino kaip piktnaudžiavimą tarnyba. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M., nors veikos padarymo metu nedirbo dėl ligos, tačiau dėl to nebuvo netekęs valstybės tarnautojo statuso.

Būtinas piktnaudžiavimo tarnyba sudėties požymis yra didelė žala, kuri gali būti turtinio ir(ar) neturtinio pobūdžio. Didelės žalos požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tarp jų ir į tai, kokios reikšmės interesai pažeisti, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir pan. Valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas paprastai pripažįstamas didele žala. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje didelė žala pasireiškė ir tuo, kad buvo sutrikdyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos veikla, padaryta žala valstybės interesams, sumenkinusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prestižą, autoritetą.

Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, priešingai negu tvirtina kasatorius, nuosprendį grindė ne prielaidomis, bet nurodė jame visas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes ir BPK 305 straipsnio        1 dalies 1 punkto reikalavimų nepažeidė.

Iš bylos medžiagos matyti, kaip R. M. padėjo A. S. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konkrečiai nurodyta, kokie buvo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai bendroje nusikalstamoje veikoje: „R. M. susitarė su   A. S., jog šiam padės, kad į Lietuvą be patikrinimo būtų įleistas A. S. automobilis su cigarečių kroviniu. Šį susitarimą realizavo tardamasis su A. N. Apie tokio konkretaus krovinio gabenimo laiką ir kitas aplinkybes buvo tariamasi intensyviai: susitikus, SMS žinute ir telefoniniu pokalbiu. A. S., turėdamas R. M. sutikimą, akcizais apmokestinamas prekes sąmoningai įvežė per pasienio perėjimo punktą į Lietuvos Respubliką. A. N., vykdydamas R. M. prašymą, neatliko A. S. vairuojamos transporto priemonės patikrinimo, nesulaikė šios transporto priemonės, praleido ją į Lietuvos Respubliką, kartu su A. D. priėmė už tai kyšį“. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog R. M. tiesiogine tyčia atlikus pirmiau minėtus veiksmus, o A. N. ir A. D. priėmus ir realizavus tokį susitarimą, buvo pašalintos kliūtys, ir A. S. galėjo nekliudomas neteisėtai įvežti į Lietuvos Respubliką cigaretes. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad R. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Kartu apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai ir motyvams, kodėl atmetama R. M. versija, kad jo kontaktai su A. S. ir A. N. turėjo priešingus ir teisėtus tikslus ir kad jis siekė, jog     A. N. sulaikytų neteisėtai gabenamą cigarečių krovinį. Jau minėta, kad bendrininkai atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis), todėl teismai teisingai kvalifikavo R. M. veiką ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį bei 199² straipsnio 1 dalį.

              Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo

1. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas A. S. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, viena iš imperatyvių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų yra tai, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, kuris nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus (BK 75 straipsnio 1 dalis). A. S. nuteistas už vieną apysunkį (BK 227 straipsnio 2 dalis) nusikaltimą ir vieną sunkų (BK 199² straipsnio 1 dalis) nusikaltimą. Todėl BK 75 straipsnio nuostatos A. S. negalėjo būti taikomos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas jam nebuvo galimas.

2. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos. Šio BK straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir(ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginami sunkių (nekalbant jau apie labai sunkių) nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta atitinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį ir padarius apysunkį nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo klausimas taip pat nekyla, jei už jo padarymą paskiriama trejus metus viršijanti laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu apysunkiai nusikaltimai yra tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo               (BK 11 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas padarius ne bet kurį, tačiau mažesnio pavojingumo laipsnio apysunkį nusikaltimą. Taigi padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis pagal baudžiamąjį įstatymą turi lemiamą reikšmę, sprendžiant    BK 75 straipsnio taikymo klausimą.

Nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, kartu jos nustato ir BK 75 straipsnio taikymo ribas. Minėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą viena iš tokių ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai negalimas. Pagal nagrinėjamos bylos kontekstą tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tam pačiam asmeniui toje pačioje baudžiamojoje byloje už nesunkaus, apysunkio ar neatsargaus nusikaltimo padarymą yra paskirtas laisvės atėmimas, o už sunkų nusikaltimą – bauda, BK 75 straipsnio taikymo klausimas negali būti sprendžiamas.

Ši išvada, sistemiškai aiškinant baudžiamąjį įstatymą, derinasi ir su kitų baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų taikymo ribomis. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis) ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) klausimai gali būti sprendžiami taip pat tik tada, kai kaltininkas būna padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Asmeniui padarius sunkų nusikaltimą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės iš esmės negalimas ir kitais baudžiamajame įstatyme numatytais atvejais (BK 36, 37, 39 straipsniai). Tai, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės vykdymo atidėjimo institutų taikymo galimybės baigiasi kaltininkui padarius sunkų nusikaltimą, nepaneigia ir lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme (BK 77 straipsnis) institutas, nes jo taikymo palankiausios sąlygos nustatytos asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę už neatsargų ar nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą.

3. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute iš esmės įgyvendinami humaniškumo principo reikalavimai. Kita vertus, kiekviename baudžiamosios teisės institute turi būti laikomasi ir kitų baudžiamosios teisės konstitucinių principų reikalavimų, nė vienam iš jų negali būti suteikiama dominuojanti ar kitus principus užgožianti galia (reikšmė). Šios pamatinės, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios nuostatos, kaip matyti iš BK 75 straipsnio normų visumos, įtvirtintos ir bausmės vykdymo atidėjimo institute bei jo taikymo teisiniame reguliavime. Minėta, kad šio instituto taikymas negalimas, jei asmuo yra padaręs sunkų nusikaltimą. Tai reiškia, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

4. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi savarankiškas nusikalstamas veikas, viena iš kurių priskirta apysunkių                 (BK 227 straipsnio 2 dalis), kita – sunkių (BK 199² straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (12 500 Lt) bauda. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Taigi pirmosios instancijos teismas pritaikė A. S. BK 75 straipsnį, pažeisdamas šio straipsnio taikymo ribas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. N., A. D., R. M., A. S. baudžiamąją bylą, šios klaidos ištaisyti negalėjo, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. S. apeliacine tvarka nebuvo apskųstas. Todėl dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atidedant A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, keistini ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. N., A. D., R. M. kasacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutartį pakeisti: panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kurioje A. S. , pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę A. S. paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitas Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 6 d. nutarties dalis   A. N., A. D., R. M., A. S. baudžiamojoje byloje palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Greičius

Pranas Kuconis                            Albinas Sirvydis                            Viktoras Aidukas

Rimantas Baumilas

Gintaras Goda

Antanas Klimavičius

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Aldona Rakauskienė

Lidija Liucija Žilienė

Alvydas Pikelis

Benediktas Stakauskas

Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Valerijus Čiučiulka             

Jonas Prapiestis