Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-161-935/2024

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00113-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.12

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis,

sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui A. E.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. E. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimo, kuriuo A. E. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1400 Eur bauda

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1.       A. E. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „S.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu ir žinodamas, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visų kreditorinių reikalavimų patenkinimui ir turi įsipareigojimų valstybės biudžetui, nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. birželio 9 d. vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės nei Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreditoriais.

Iš UAB „S.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumokėtos šios didžiausios sumos:

1)       2023 m. sausio 2 d. 14274,35 Eur gavėjas UAB „B.“;

2)       2023 m. vasario 2 d. 42000 Eur gavėjas UAB „K.“;

3)       2023 m. vasario 9 d. 15450 Eur gavėjas Kredito unija „T.“;

4)       2023 m. vasario 10 d. 10000 Eur gavėjas MB „B.“;

5)       2023 m. kovo 31 d. 100000 Eur gavėjas Z.;

6)       2023 m. balandžio 27 d. 16000 Eur gavėjas UAB „Ž.“;

7)       2023 m. gegužės 3 d. 24000 Eur gavėjas UAB „Ž.“;

8)       2023 m. gegužės 5 d. 21000 Eur gavėjas UAB „Ž.“;

9)       2023 m. gegužės 17 d. 66500 Eur gavėjas UAB „Ž.“;

10)       2023 m. gegužės 23 m. 38000 Eur gavėjas UAB „Ž.“;

11)       2023 m. gegužės 24 d. 45530 Eur gavėjas UAB „K.“;

12)       2023 m. gegužės 25 d. 50752 Eur gavėjas UAB „K.“;

13)       2023 m. gegužės 30 d. 32210 Eur gavėjas UAB „K.“;

14)       2023 m. birželio 1 d. 40000 Eur gavėjas UAB „K.“;

15)       2023 m. birželio 1 d. 27400 Eur gavėjas MB „P.“;

16)       2023 m. birželio 2 d. 11314,14 Eur gavėjas MB „P

17)       2023 m. birželio 9 d. 26100 Eur gavėjas UAB „Ž.“.

Tokiu būdu A. E. pažeidė VMI interesus, nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos laikytis atsiskaitymų grynaisiais bei negrynaisiais pinigais eiliškumo ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. E. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną A. E. nutraukti.

3.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog UAB „S.“ yra įvykdžiusi visus įsipareigojimus VMI bei nebeturi mokestinės nepriemokos. Faktą, kad bendrovė yra visiškai atsiskaičiusi su valstybės biudžetu, patvirtina ir VMI internetiniame tinklalapyje viešai skelbiama informacija. Su mokestine nepriemoka UAB „S.“ sumokėjo ir visus VMI priskaičiuotus delspinigius, todėl darytina išvada, jog valstybės biudžetui buvo atlyginta visa žala, kilusi dėl vėlavimo sumokėti mokesčius.

4.       Skunde aiškinama, kad skundžiamame nutarime formaliai nurodoma, jog UAB „S.“ per reikšmingą laikotarpį, vykdydama nustatytus mokėjimus, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Skundžiamoje nutartyje visiškai nebuvo vertinamos kitos reikšmingos aplinkybės. Šiuo atveju bendrovė, būdama skolinga VMI ir vykdydama mokėjimus ketvirtos eilės kreditoriams, taip pat mokėjo mokesčius ir VMI, nuolat mažino įsiskolinimą, kol galiausiai visiškai jį padengė, taip pat sumokėjo delspinigius. Sprendžiant bendrovės vadovo atsakomybės klausimą, turėjo būti vertinami bendrovės vadovo paaiškinimai, jo siekis išvengti bendrovės nemokumo, pastangos tęsti bendrovės veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, o ne vien faktas, kad nebuvo laikomasi CK 6.9301 straipsnyje nustatytos reikalavimų patenkinimo, atsiskaitymų eiliškumo tvarkos.

5.       A. E. atstovas teigia, kad mokėjimai, kuriais tariamai buvo pažeistos VMI teisės, buvo atlikti vykdant įprastinę bendrovės veiklą ir siekiant užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, gauti pajamų bei užtikrinti įsipareigojimų vykdymą visiems bendrovės kreditoriams, ne tik VMI. Mokėjimai buvo atlikti bendrovės kreditoriams, rangovams, kurie teikė statybos rangos darbus ar tiekė statybines prekes, būtinas bendrovės vystomų nekilnojamo turto objektų užbaigimui, kad juos būtų galima parduoti ir gavus pajamas atsiskaityti su VMI bei kitais kreditoriais. Mokėjimai kredito unijai buvo atlikti tam, kad bendrovė galėtų perleisti kredito unijai įkeistą turtą bei atsiskaityti su savo kreditoriais, taip pat ir VMI.

6.       Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, dėl padidėjusių statybinių medžiagų kainų ir sutrikusių tiekimo grandinių buvo sutrikusi bendrovės veikla. Dėl šių priežasčių vėlavo bendrovės atliekami statybos darbai, taip pat padidėjo statybos kaštai, todėl bendrovė neturėjo galimybės laiku sumokėti VMI mokestinės nepriemokos. Vis dėlto UAB „S.“ veiklos tęstinumas buvo užtikrintas ir su VMI buvo visiškai atsiskaityta.

7.       Advokatas nurodo, kad iš VMI pateikiamos informacijos matyti, jog UAB „S.“ skola VMI buvo nuolat mokama, siekiant visiškai atsiskaityti. Tai buvo galima padaryti tik tęsiant bendrovės veiklą ir vykdant atsiskaitymus su rangovais, prekių ir paslaugų teikėjais, darbuotojais ir kitais kreditoriais, užtikrinančiais bendrovės veiklos tęstinumą. Faktą, kad mokėjimai buvo būtini siekiant vykdyti bendrovės veiklą, gauti pajamas bei atsiskaityti su visais bendrovės kreditoriais, patvirtina aplinkybė, jog iš bendrovės pastatyto ir (ar) rekonstruoto turto pardavimo pajamų buvo padengta didžioji dalis VMI įsiskolinimo. Be to, pati VMI išdavė sutikimus bendrovei perleisti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, siekiant atsiskaityti su VMI. Nevykdydama mokėjimų kitiems kreditoriams (rangovams ir prekių tiekėjams), UAB „S.“ nebūtų turėjusi galimybės užbaigti objektų statybos ir juos perleisti pirkėjams, todėl būtų patyrusi žalą, nes turėtų mokėti baudas pirkėjams pagal pasirašytas preliminarias sutartis.

8.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai paskesnės eilės mokėjimai buvo būtini bendrovės ūkinei veiklai ir jos tęstinumui, administracinio nusižengimo teisena bendrovės vadovui nutraukiama, nesant jo veiksmuose piktybiškumo. Skundžiamas nutarimas, kuriame konstatuota, kad A. E. veiksmuose nėra piktybiškumo, prieštarauja paminėtai praktikai. Be to, skundžiamame nutarime yra konstatuota, kad bendrovės vadovas teikė prašymus atidėti ir (ar) išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nuolat mokėjo įsiskolinimus VMI, o tai neabejotinai patvirtina, jog bendrovės vadovas visada turėjo tikslą ir siekė visiškai atsiskaityti su VMI bei išsaugoti bendrovės veiklą, jos gyvybingumą.

9.       Advokatas tvirtina, kad mokėjimai žemesnės eilės kreditoriams buvo vykdomi siekiant išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą, t. y. jie buvo būtini, šie mokėjimai nulėmė bendrovės galimybes visiškai sumokėti turėtą mokestinę nepriemoką VMI. Šiuo atveju bendrovės vadovas A. E. negali būti baudžiamas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra tyčios. A. E. elgesys nebuvo piktybiškas. Administracinio nusižengimo byloje nėra duomenų, kad dėl atliktų mokėjimų ketvirtos eilės kreditoriams, bendrovė tapo nemoki ir dėl to negalėjo pilnai atsiskaityti su VMI. Visos mokestinės nepriemokos bendrovė VMI neturėjo galimybės padengti pablogėjus jos finansinei padėčiai, tačiau, kaip minėta, operatyvaus patikrinimo metu buvusi nepriemoka yra sumokėta.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą VMI Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus patarėja (toliau – VMI atstovė) prašo A. E. atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad iš ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. CK 6.9301 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir teisės aktuose nėra numatyta jokių išimčių, kada CK 6.9301 straipsnio nuostatų būtų galima nesilaikyti.

12.       Atsiliepime aiškinama, kad CK 6.9301 straipsnio ir ANK 120 straipsnio nuostatomis siekiama nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjekto piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais socialiai jautriais kreditoriais inicijuoja bankrotą. CK įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas turi užtikrinti socialinį teisingumą ir pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą.

13.       VMI atstovė teigia, kad bendrovės vadovas, atstovaudamas juridiniam asmeniui, atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, turi veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. A. E., būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti, kad atsiskaitymai būtų vykdomi įstatymų numatyta eiliškumo tvarka, tačiau to nepadarė. A. E., būdamas atsakingas už bendrovės finansinę veiklą ir žinodamas apie bendrovės skolą valstybės biudžetui, neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, vykdė mokėjimus kitiems (žemesnės eilės) kreditoriams.

14.       Atsiliepime pažymima, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijama, jog mokėjimai buvo padaryti pažeidžiant imperatyvias CK nuostatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 6.9301 straipsnio tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimui skolininkui tuo pačiu metu apimtį. Taip pat turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą. Šiuo atveju bendrovė, turėdama nuolatinę mokestinę nepriemoką, nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. iš savo sąskaitos vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės nei VMI kreditoriais.

15.       VMI atstovė nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, jog su kitais kreditoriais buvo atsiskaitoma siekiant tęsti bendrovės veiklą, todėl šiuo metu bendrovė yra padengusi turėtą mokestinę nepriemoką VMI, neturi teisinės reikšmės, nes įstatymų leidėjas nenumatė jokių išimčių atsiskaitymo su kreditoriumi eiliškumui pakeisti, todėl bendrovės vadovo sprendimas šį eiliškumą pakeisti yra išimtinai jo atsakomybė.

16.       Teismo posėdžio metu A. E. prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III.                       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimu A. E. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

18.       Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį atsako ir juridinių asmenų vadovai, kurie nesilaikė kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo (kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesilaikymas įstatymo leidėjo savaime vertinamas kaip kreditorių teisių pažeidimas). CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kurio privalo laikytis skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankami lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tuo pačiu įvertino bei nustatė prioritetus, su kuriais subjektais asmuo, neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, visų pirma privalo atsiskaityti. Būtent įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas bei jo laikymasis atitinka viešąjį interesą.

19.       Asmens atliktas mokėjimas/atsiskaitymas pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms CK 6.9301 straipsnio nuostatoms, kai yra nustatomos dvi sąlygos: 1) skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; 2) skolininkas nesilaiko įstatyme nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Šioje administracinio nusižengimo byloje nekyla ginčų dėl to, kad A. E., būdamas UAB „S.“ vadovu, žinodamas, jog jo vadovaujama bendrovė turi įsiskolinimą VMI ir neturi pakankamai lėšų visų kreditorinių reikalavimų patenkinimui, nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2023 m. birželio 9 d. vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriais nei VMI. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. E. negalėjo būti patrauktas atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nes padarytuose veiksmuose nebuvo tyčios, piktybiškumo, jais nebuvo siekiama pažeisti kreditorių (taip pat ir VMI) teisių, o buvo siekiama užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, išvengti jos nemokumo, tokiu būdu garantuojant visų kreditorių realų teisių įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, su tokia apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nėra pagrindo sutikti.

20.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog tuo atveju, jeigu A. E. būtų laikęsis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, būtų iškilusi grėsmė jo vadovaujamos bendrovės veiklos tęstinumui, bendrovė galėjo tapti nemokia ar pan. Iš UAB „S.“ banko sąskaitos išrašų matyti, kad bendrovė administracinio nusižengimo bylai reikšmingu laiku gavo pastovias pajamas, o iš VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus 2023 m. gegužės 31 d. išvados dėl prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą matyti, kad bendrovės veikla tiek 2022 metais, tiek 2023 metais buvo pelninga, 2023 metais bendrovės pajamos ženkliai augo, dviejų finansinės rizikos ir likvidumo koeficientų santykinių rodiklių reikšmė buvo gera, o trijų rodiklių buvo patenkinama, be to, bendrovė nuosavybės teise turėjo vienuolika nekilnojamojo turto vienetų, iš kurių keturiems (patalpoms/butams) nebuvo taikomi jokie apribojimai, taip pat bendrovei nuosavybės teise priklausė automobilis „Porsche Taycan“, kuriam nebuvo taikomi jokie apribojimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertinant UAB „S.“ prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnio 2 dalies nuostatomis. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, jog nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad prašymų tenkinimas/netenkinimas dėl nepriemokos išdėstymo ar atidėjimo nėra siejamas su turimų lėšų pakankamumu atsiskaityti mokesčių mokėtojui su visais kreditoriais. Nagrinėjant minėtus prašymus, visų pirma vertinama, ar, reikalaujant juridinio asmens mokėti mokesčius nustatyta tvarka, jis susidurtų su itin rimtais finansiniais sunkumais. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad UAB „S.“ finansinė būklė taptų kritinė arba bendrovė turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus, jeigu ji nedelsiant sumokėtų mokestinę nepriemoką. Tvirtinti, kad bendrovės finansinė būklė iki paminėtos išvados pateikimo administracinio nusižengimo bylai reikšmingu laiku buvo kitokia, t. y. sunkesnė, nėra pagrindo.

21.       Iš UAB „S.“ banko sąskaitos išrašuose užfiksuotų duomenų matyti, kad iš tikrųjų bendrovė per administracinio nusižengimo bylai reikšmingą laikotarpį vykdė mokėjimus, susijusius kasdiene ūkine veikla, t. y., buvo atsiskaitoma su fiziniais bei juridiniais asmenimis, taip pat ir tais, kurių vadovas yra A. E., už darbus, prekes, paslaugas ir t. t. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dalis bendrovės atliktų mokėjimų, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo susiję su atsiskaitymais už atliktus ar planuojamus atlikti darbus su rangovais, atsiskaitymais su statybinių medžiagų tiekėjais ir pan. Štai, pavyzdžiui, 2023 m. kovo 31 d. buvo atlikti 90000 Eur ir 10000 Eur dydžio mokėjimai Z. už reikalavimo teisės pagal 2023 m. kovo 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (b. l. 36), 2023 m. birželio 1 d. buvo atlikti 10000 Eur, 9900 Eur, 7500 Eur dydžio mokėjimai MB „P.“ kaip dalies reikalavimo kainos už reikalavimą į UAB „M.“ kompensavimas, o 2023 m. birželio 2 d. tai pačiai mažajai bendrijai buvo atliktas 11314,14 Eur dydžio mokėjimas kaip dalies reikalavimo kainos už reikalavimą į UAB „M.“ kompensavimas (b. l. 47-48). Čia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme pats A. E. nurodė, jog paminėti atsiskaitymai iš esmės nebuvo susiję su atsiskaitymu už atliktus darbus, o labiau yra susiję su nekilnojamojo turto pirkimu/pardavimu, su verslo vystymu, didesne nauda bendrovei (teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 43:30-43:57). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad šiuo atveju A. E. pasirinko jo vadovaujamai bendrovei naudingiausią veikimo būdą, vis tik tuo pačiu jis sąmoningai ignoravo imperatyvius CK 6.9301 straipsnio reikalavimus. Tas pats pasakytina ir apie įvairaus dydžio mokėjimus atliktus pačiam A. E. ir jo sutuoktinei J. K.-E. (pavyzdžiui, A. E. buvo pervesti 77500 Eur (b. l. 17), 5000 Eur (b. l. 18), 2000 Eur (b. l. 19, 21) (1000-3000 Eur dydžio sumos A. E. per reikšmingą laikotarpį buvo mokamos pakankamai sistemingai (ne mažiau nei keliolika kartų)), 42000 Eur (b. l. 37) ir kt., nurodant, kad tai yra avansas pagal preliminarią sutartį, avansas už namą, avansas pagal sutartį, J. K.-E. 2023 m. gegužės 1 d. buvo pervesti 65000 Eur ir 85000 Eur, nurodant, kad tai mokėjimo už įmonę grąžinimas bei avanso už butą grąžinimas (b. l. 41)). UAB „K.“, kurios vadovas pagal viešai skelbiamus duomenis yra A. E., 2023 m. vasario 2 d. buvo pervesti 42000 Eur kaip avansas pagal sutartį (b. l. 21), o UAB „K.“ 2023 m. vasario 4-22 d. kaip avanso grąžinimą į UAB „S.“ viso pervedė ne mažiau nei 41460 Eur (b. l. 22-26)). Taigi piniginių lėšų į UAB „K.“ sąskaitą pervedimo tikslingumas kelia abejonių.

22.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju įstatyme nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo nebuvo laikomasi, ne siekiant išlaikyti bendrovės veiklos tęstinumą, išvengti jos nemokumo, o prioretizuojant bendrovės interesus, siekiant didesnės naudos, tačiau sąmoningai ignoruojant imperatyvias teisės aktų nuostatas. Skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad A. E. suvokė, jog jis, pervesdamas pinigines lėšas žemesnės eilės kreditoriams nei VMI, kai jo vadovaujama bendrovė neturėjo pakankamai lėšų visų kreditorinių reikalavimų patenkinimui bei turėjo įsipareigojimų valstybės biudžetui, pažeidžia įstatyme nustatytą atsiskaitymų grynaisiais bei negrynaisiais pinigais eiliškumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas). 

23.       Pastebėtina, kad iš UAB „S.“ banko sąskaitos išrašuose užfiksuotų duomenų matyti, jog tiek A. E., tiek J. K.-E. per administracinio nusižengimo bylai reikšmingą laikotarpį į bendrovės sąskaitą pervedė reikšmingas pinigų sumas, kurios buvo naudojamos bendrovės reikmėms, pavyzdžiui, A. E. 2023 m. birželio 1 d. į bendrovės sąskaitą pervedė viso 38900 Eur kaip avansą už butą ir t. t., o J. K.-E. 2023 m. kovo 29 d. pervedė 33700 Eur kaip avanso grąžinimą, 2023 m. kovo 31 d. pervedė 85000 Eur kaip mokėjimą už butą, taip pat ji į bendrovės sąskaitą 2023 m. gegužės 5-17 d. pervedė viso 65000 Eur kaip avansą pagal sutartį ir t. t. Vis tik tokie mokėjimai niekaip nekeičia situacijos ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų vertinimo.

24.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, ir remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020, išdėstytais išaiškinimais dėl atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį taikymo. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytos administracinio nusižengimo bylos aplinkybės nėra analogiškos šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl jų nėra pagrindo vertinti taip pat. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje, kurioje buvo priimta paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų buvo nustatyta: 1) bendrovė konkrečiu metu susidūrė su finansiniais sunkumais (finansinių sunkumų egzistavimą patvirtinto ir teismo procesinis sprendimas, priimtas civilinėje byloje); 2) mokėjimai, kurie buvo atlikti nesilaikant imperatyvaus reguliavimo, buvo būtini siekiant užtikrinti bendrovės ūkinės veiklos tęstinumą bei pajamų gavimą; 3) bendra piniginių lėšų suma (261,20 Eur), kuri buvo sumokėta nelaikant teisės aktų nuostatų, buvo nedidelė lyginant su keliasdešimties tūkstančių eurų suma, kuri buvo sumokėta laikantis nustatyto eiliškumo; 4) 261,20 Eur suma iš esmės negalėjo nulemti ar turėti įtakos bendrovės galimybei pilnai atsiskaityti su VMI. Taigi nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje aplinkybės, kurios savo esme būtų tapačios anksčiau aptartoms aplinkybėms, nėra nustatytos.

25.       Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, įvertinus tai, jog reikšmingo laikotarpio pradžioje UAB „S.“ turėta mokestinė nepriemoka buvo sumažėjusi apytiksliai keturis kartus, vėliau ji padidėjo apytiksliai keturis kartus, o dar vėliau padidėjo iki penkių kartų (pastebėtina, kad didžiąją dalį bylai reikšmingo laikotarpio nepriemokos dydis viršijo 200000 Eur, o jo pabaigoje viršijo 300000 Eur), vis tik 2024 metų pradžioje nepriemoka buvo sumažinta apytiksliai penkis kartus, nėra pagrindo tvirtinti, jog A. E. piktybiškai siekė pažeisti VMI interesus. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas iš tikrųjų reiškia, kad A. E. nesiekė padaryti turtinės žalos VMI, nuslėpti mokesčių ir pan., tačiau tai nereiškia, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, būtinos darant administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, t. y. nesilaikyti įstatyme nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, todėl atsakomybė pagal šią normą kyla net ir neatsiradus pavojingiems padariniams dėl neteisėtų veiksmų padarymo. Taigi, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybė, kad bendrovė galiausiai atsiskaitė su VMI nešalina A. E. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.

26.       Aplinkybės, kad nesilaikant įstatymo reikalavimų buvo siekiama naudos bendrovei, tačiau nebuvo ketinama išvengti prievolės vykdymo VMI, vykdant mokėjimus ketvirtos eilės kreditoriams, taip pat buvo mokami mokesčiai ir VMI, bendrovės atstovas kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo, bendrovė visiškai atsiskaitė su valstybės biudžetu bei sumokėjo delspinigius, nešalina A. E. atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Aptartos aplinkybės yra svarbios individualizuojant teisės pažeidėjui skiriamą nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes bei įvertinęs tai, jog A. E. buvo paskirta ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimalaus dydžio bauda, su kitomis nuobaudos skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, aptartomis skundžiamame nutarime, konstatuoja, jog švelninti paskirtos baudos nėra pagrindo. 

27.       Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visa, kas buvo aptarta, konstatuoja, kad A. E. atstovo advokato apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimas paliktinas galioti.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 29 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. E. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas                                                                               Ugnius Trumpulis