Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-3-697/2018
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00625-2017-4 Procesinio sprendimo kategorija 7.11. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, Giedrės Vainauskienės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą A. L. administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą UAB „V.“ laikinai ėjusiam direktoriaus pareigas A. L., paskirti UAB „V.“ Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) 506 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą baudos vidurkį, pripažinti VMI nukentėjusiąja bei priteisti iš A. L. 31 585,9 Eur dydžio nuostolių atlyginimą VMI.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarimu A. L. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 566 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis, laikinai eidamas UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais bendrovės vadovas pažeidė kreditorės – VMI interesus. 2016 m. gruodžio 21 d. buvo atliktas bendrovės operatyvus patikrinimas, 2016 m. lapkričio 25 d. bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 37 550,89 Eur. Teismas A. L. nubaudė 1448 Eur dydžio bauda, o VMI reikalavimą dėl 31 585,9 Eur dydžio nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą.
3. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinis skundas netenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartimi priimtas Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, Giedrės Vainauskienės prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
5. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja, atliekanti skyriaus vedėjo funkcijas, Giedrė Vainauskienė, vadovaudamasi ANK 657 straipsnio, 658 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 660 straipsnio 2 punkto, 662 straipsnio 4 dalies, 14 dalies 5 punkto nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti Valstybinę mokesčių inspekciją nukentėjusiąja ir priteisti jai iš A. L. 31 585,9 Eur turtinės žalos (negautų pajamų).
5.1. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami administracinio nusižengimo bylą, padarė esminį materialiosios ir proceso teisės pažeidimą. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, be kita ko, privaloma nustatyti, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Administraciniu nusižengimu padarytos turtinės žalos atlyginimas yra numatytas ANK 664 ir 665 straipsniuose. Pagal šį teisinį reglamentavimą galima daryti išvadą, kad administraciniu nusižengimu asmeniui padaryta turtinė žala gali būti priteista toje pačioje byloje, kurioje yra nagrinėjamas administracinis nusižengimas, nepriklausomai nuo to, ar žalos dydis yra aiškus, ar dėl jo kyla ginčas. Be to, administraciniu pažeidimu padarytos žalos atlyginimas pripažįstamas ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-442-750-08, A-520-2636-12; Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje Nr. ATP-529-337/2014). Taigi nagrinėjamoje situacijoje yra visos įstatymuose ir teismų praktikoje išvardintos sąlygos tam, kad būtų atlyginta administraciniu nusižengimu VMI padaryta žala.
5.2. Pareiškime pažymima, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog UAB „V.“ laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. disponavo piniginėmis lėšomis. Remiantis CK 6.9301 straipsniu bei atsižvelgiant į tai, kad minėtu laikotarpiu ši bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką, jos žemesnės eilės kreditoriams išmokėtos sumos turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su VMI. Taigi bendrovė buvo pajėgi bent iš dalies atsiskaityti su VMI, todėl VMI negautos sumos laikytinos nuostoliais. Šio administracinio nusižengimo sudėtis atitinka visas būtinąsias sąlygas tam, kad VMI patirti nuostoliai būtų vertinami kaip negautos pajamos, t. y.: pajamos (mokesčiai) buvo numatytos gauti iš anksto (mokesčiai buvo deklaruoti ir mokėtini nusižengimo padarymo momentu); pajamas (mokesčius) pagrįstai tikėtasi gauti esant normaliai veiklai (mokesčiai turėjo būti mokami įstatymo numatytais terminais ir tvarka); šių pajamų (mokesčių) negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (jei direktorius būtų laikęsis CK 6.9301 straipsnyje numatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos, VMI būtų gavusi sumas, kurios nagrinėjamu atveju buvo panaudotos atsiskaitymams su kitais bendrovės kreditoriais). Teismui nutarimu konstatavus, kad bendrovėje laikinai direktoriaus pareigas ėjęs A. L. padarė ATPK 506 straipsnyje numatytą pažeidimą, yra įrodytos ir visos aplinkybės, reikalingos tam, kad iš jo būtų priteisti dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kilę nuostoliai. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi teismui pripažinus, kad bendrovės vadovas įvykdė ATPK 506 straipsnyje numatytą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad dėl šio pažeidimo VMI patyrė 31 585,9 Eur (žemesnės eilės kreditoriams išmokėtų pinigų suma) nuostolį.
5.3. Pareiškėja pažymi, kad laikinai einantis direktoriaus pareigas A. L. atliko neteisėtus veiksmus – atsiskaitė su kitais kreditoriais, nors turėjo mokestinę nepriemoką VMI ir pareigą pirmiausiai atsiskaityti su VMI. Kadangi jis šios pareigos nevykdė, liko nepadengta mokestinė nepriemoka, kuri būtų buvusi daug mažesnė, jei būtų laikytasi CK 6.9301 straipsnyje numatytos kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarkos. VMI nuostolius prašo atlyginti ne dėl to, kad bendrovė nesugeba įvykdyti savo prievolių, bet dėl to, kad laikinai einantis direktoriaus pareigas asmuo padarė ATPK 506 straipsnio 1 dalyje (ANK 120 straipsnio 1 dalyje) numatytą teisės pažeidimą. Šio pažeidimo padarymas ir dėl jo kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra solidari bendrovės ir direktoriaus atsakomybė.
5.4. Pareiškėja nesutinka su teismų sprendimuose išdėstyta išvada, kad nuostolių atlyginimas kreditoriui VMI negali būti priteistas. Pareiškėjos manymu, skirtingai nei pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimo įmonės bankroto atveju, kai visų kreditorių padėtis iki bankroto bylos iškėlimo yra vienoda ir vadovo veiksmai (neveikimas) veikia visus kreditorius vienodai, žalos padarymo dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimo atveju VMI padėtis yra išskirtinė. Įstatymas imperatyviai nustato vadovui laikytis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, kuriame atsiskaitymas su VMI iškeltas aukščiau kitų kreditorių. Vadovui nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, žala padaroma ne visiems kreditoriams, bet išskirtinai valstybės, savivaldybės biudžetams ir valstybės pinigų fondams (konkrečiu atveju administruojamų VMI), todėl dėl neteisėtų vadovo veiksmų VMI padaryta žala turi būti atlyginta nepriklausomai nuo to, ar įmonei yra iškelta bankroto byla, ar ne. Pareiškime pažymima, kad VMI vadovo civilinę atsakomybę grindžia įrodydama savarankiškas civilinės atsakomybės sąlygas, o tai suponuoja išvadą, kad bendrovės vadovo atsakomybė kyla neatsižvelgiant į įmonės turtinę padėtį. Vienintelė sąlyga, kuriai turi įtakos įmonės turtinė padėtis, yra VMI padarytos žalos dydis. Nagrinėjamu atveju bendrovės nepriemoka yra nepadengta ir nėra galimybių ją atgauti. 2017 m. liepos 24 d. VMI gavo pažymą iš VĮ Registrų centro, kurioje nurodyta, kad UAB „V.“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
5.5. Pareiškėja nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-219/2017, kurioje konstatuota, kad kreditorius turi teisę reikalauti (reikšdamas tiesioginį ieškinį) iš bankrutuojančios įmonės vadovų žalos atlyginimo ir tuo atveju, kai dėl šių asmenų veiksmų bendrovės turtinė padėtis iš esmės nepablogėjo ir kreditoriams, kaip interesų grupei, žala nepadaryta, tačiau dėl jų neteisėtų veiksmų nukentėjo konkretaus kreditoriaus turtiniai interesai, kurie būtų patenkinti, jei nebūtų prieš jį nukreiptų neteisėtų veiksmų. Neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Be to, kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnis), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo. Kreditorius, kai jam padaryta žala, gali reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams neribojamas bankroto proceso stadijos. Taigi kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (CK 6.263 straipsnis).
5.6. Pareiškime taip pat pažymima, kad VMI žala buvo priteista ne tik galiojant ATPK, bet ir įsigaliojus ANK. Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A6.-53-1022/2017 administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo paskirta 1600 Eur bauda ir iš jo VMI naudai buvo priteista 16 870,84 Eur žalos atlyginimo. Taip pat skirtinga praktika buvo formuojama Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarimu byloje Nr. A6.-341-448/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje byloje Nr. AN2-532-493/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu byloje Nr. A6.-4529-929/2017. Todėl kasacinio teismo išaiškinimas nagrinėjamoje byloje užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą ir užkirstų kelią ateityje kilsiantiems teisiniams ginčams analogiškose situacijose.
6. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. L. ir jo atstovas advokatas Kęstutis Virketis atsiliepimu į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, Giedrės Vainauskienės prašymą nurodo, kad pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas.
6.1. Atsiliepime teigiama, kad šioje byloje nėra padaryta materialiosios ar proceso teisės pažeidimų. A. L. ir jo atstovo manymu, VMI ne tik ignoruoja teismo sprendimo autoriteto principą, bet ir iš esmės klaidina Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą teigdama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepriteisė žalos tik dėl to, kad žala galėjo būti priteista bankroto byloje. Taip pat VMI nutyli arba pateikia iškreiptas faktines aplinkybes dėl laikinai einančio bendrovės direktoriaus pareigas veiksmų, kurie neva padarė žalą VMI. Būtent išsamiai, nešališkai ištyrę visas bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino surinktus duomenis bei priėmė teisingą sprendimą – nusprendė nepriteisti VMI reikalaujamos nepagrįstos žalos.
6.2. Nors bylą nagrinėjusiems teismams nekilo abejonių, kad apskritai kreditorių eiliškumas buvo pažeistas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp A. L. veiksmų ir prieš jį bendrovės direktoriaus pareigas ėjusio A. T. nesumokėto PVM mokesčio. Be to, apeliacinės instancijos teismas įžvelgė pačios VMI kaltų veiksmų dėl susidariusios žalos, nes ši nevykdė Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio reikalavimų. Taip pat teismai iš esmės nesutiko su VMI reikalavimo dydžiu, nes pagrindas atsirasti skolai ir didžioji susidariusios skolos VMI dalis neabejotinai buvo susidariusi nuolatinio bendrovės direktoriaus valdymo laikotarpiu, o ne laikinai ėjusio direktoriaus pareigas A. L..
6.3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
6.4. Iš VMI byloje pateiktų mokėjimų išklotinių akivaizdu, kad buvo atliekami tik būtiniausi bendrovės veiklai palaikyti minimalūs mokėjimai (bendrovės darbuotojams bei gėlių tiekėjams ir vežėjams), nėra jokių išskirtinai didelių ar netikslingų mokėjimų, kurie rodytų siekį išvengti savo įsipareigojimų paslepiant pinigus iš bendrovės, – tai patvirtinto abiejų instancijų teismai, kurie kruopščiai ištyrė visus atliktus pavedimus. Be to, VMI nutyli, kad per 2016 metus – 2017 metų pradžią VMI buvo sumokėta net 22 116,02 Eur mokesčių, o per VMI minimą trumpą laikotarpį – 5719,01 Eur. Taigi akivaizdu, kad, priešingai, nei teigia VMI, A. L. nesiekė sąmoningai pažeisti kreditorių reikalavimų atsiskaitymo tvarkos ar išvengti mokestinės prievolės, bet atsakingai vykdė savo pareigas, kaip direktorius stengėsi palaikyti bendrovės veiklos gyvybingumą, kad galėtų atsiskaityti su visais kreditoriais, o ypač su VMI. Akivaizdu, kad būtų neįmanoma padengti VMI skolos, jei bendrovė neturėtų jokių pajamų iš savo tiesioginės veiklos ar nutrauktų savo veiklą. O tam, kad veikla galėtų vykti ir būtų generuojamos pajamos, bendrovė turi atlikti būtinuosius mokėjimus savo tiekėjams, vežėjams, darbuotojams. Vertinant bendrovės atsiskaitymus akivaizdu, kad visomis išgalėmis buvo vykdoma įprastinė veikla, tačiau nepavykus susidoroti su finansiniais sunkumais, ne savo valia, o verčiant aplinkybėms, buvo nuspręsta bendrovei pradėti bankroto procedūrą. Pati VMI atliko net du patikrinimus, tačiau nėra kilę jokių abejonių dėl bendrovės netinkamo ar apgaulingo apskaitos vedimo nei pačiai VMI, nei bankroto administratoriui. Teismai visiškai pagrįstai nustatė, kad nepriemoka VMI atsirado ne dėl A. L. veiksmų, kuris bendrovėje tebuvo laikinai pareigas einantis direktorius; ilgalaikio vykdymo sutartis (iš kurios atsirado nepriemoka) buvo sudaryta nuolatinio bendrovės direktoriaus bei jo paties vykdoma. A. L. laikino vadovavimo bendrovei laikotarpiu ji buvo tik pabaigta.
6.5. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma atsakomybė, vadovo atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015). VMI pozicija yra visiškai priešinga, remiamasi tik kaltės faktu (teismai pripažino, kad buvo CK 6.9301 straipsnio pažeidimas), tačiau visiškai ignoruojama pareiga įrodyti priežastinį ryšį, neteisėtus veiksmus bei žalą.
6.6. Teismai pagrįstai konstatavo, kad A. L. neturi ekonominio išsilavinimo, analogiško darbo patirties, jis tebuvo eilinis samdomas bendrovės darbuotojas, kuris netikėtai buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriaus pareigas. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. L. būtų nustatyta tvarka perduoti bendrovės reikalai, jis būtų supažindintas su įsipareigojimais, tačiau, nepaisant to, dabar tik jam asmeniškai tenka visi neigiami padariniai. Iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. L. tiek visu laikotarpiu, kol buvo atsakingas už bendrovės valdymą, tiek VMI tirtu laikotarpiu maksimaliai sąžiningai valdė bendrovę, vykdė mokėjimus VMI, neatliko jokių nepateisinamų mokėjimų, tik dėl verslo nesėkmės bei buvusių skolinių įsipareigojimų nepavyko padengti visų bendrovės įsipareigojimų (tarp jų VMI). Jei A. L. nebūtų apskritai vykdęs veiklos, VMI apskritai nebūtų gavusi jokių pinigų.
6.7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo atstovo manymu, VMI pareiškime dėstoma pozicija ir siekiama suformuoti praktika (kad nepaisant to, kaip atsirado skola VMI, kaip vykdo veiklą juridinis asmuo, kokių veiksmų imasi skolai dengti ir pan., jei tik juridinis asmuo turi įsipareigojimų VMI, direktorius arba akcininkas automatiškai turėtų stabdyti visą veiklą ir uždaryti bendrovę) yra ydinga, Lietuvos Respublikai kainuotų labai daug darbo vietų bei sužlugdytų labai daug verslų. Be to, negalima nemotyvuotai remtis teismų praktika kitos kategorijos bylose – dėl žalos atlyginimo kuriose būdavo konstatuoti tyčiniai bankrotai, neteisėti vadovo veiksmai pasisavinant pinigus iš bendrovės, nes šiuo atveju akivaizdu, kad nieko panašaus nėra. Teismo baigiamieji aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jei šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
6.8. Prieštaringa VMI pozicija, kad pažeidimo padarymas ir dėl jo kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų kilusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra solidari bendrovės ir direktoriaus atsakomybė. Susidaro įspūdis, kad VMI tarsi reikalauja žalos visiškai nesiedama jos su mokestine nepriemoka, ir jei direktorius atlygina žalą, tai niekaip nesumažina pačios mokestinės prievolės (nors apskritai visas VMI reikalavimas būtent ir kyla dėl mokestinės nepriemokos egzistavimo). Atsiliepime pažymima, kad bendrovės skola VMI atsirado iš VMI 2016 m. rugpjūčio 10 d. atlikto mokestinio tyrimo, kuriame buvo tiriamas 2015 m. gegužės–spalio mėnesių laikotarpis, kurio metu A. L. buvo eiliniu bendrovės darbuotoju ir jokių veiksmų, dėl kurių atsirado mokestinė nepriemoka, nevykdė. VMI nutyli esminę aplinkybę, kad bendrovė nuolat stengėsi padengti savo įsiskolinimą VMI ir net kelis kartus (2016 m. rugpjūčio 22 d. bei 2016 m. gruodžio 16 d.) bandė pasiekti mokestinį susitarimą dėl įmokų išdėliojimų, kad būtų įmanoma išgelbėti bendrovės veiklą.
6.9. Priešingai, nei teigia VMI, nenustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų A. L. veiksmų ir mokestinės nepriemokos susidarymo. Reikalaujama suma yra mokestinė nepriemoka, tuo tarpu A. L. traukiamas administracinėn atsakomybėn už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius. Mokestinė nepriemoka nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė, ji išieškoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatyta tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, VMI prašymas dėl nuostolių atlyginimo atmestinas. Tokios praktikos laikosi ir teismai (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. eATP-209-256/2016, Prienų rajono apylinkės teismas byloje Nr. A2.2.-189-939/2016).
6.10. CK 6.249 straipsnio požiūriu, priešingai nei teigia VMI, mokestinė nepriemoka apskritai negali būti laikoma žala. Vadovaujantis naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-54/2017, 3K-3-624/2013), žala yra tik baudos ir delspinigiai (o tai, kaip nurodo VMI pareiškime, yra 1537,90 Eur delspinigiai už nesumokėtą PVM, 0,66 Eur GPM delspinigių ir 40,81 Eur pelno mokesčio). Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, žala yra padaroma bendrovei, kuriai tenka pareiga sumokėti delspinigius ir baudas. Taigi, būtent juridinis asmuo teoriškai turėtų teisę reikalauti tokios žalos iš savo vadovo. Tačiau šioje byloje ne bendrovė, o VMI reiškia ieškinį tiesiogiai fiziniam asmeniui, kuris neatliko jokių neteisėtų, tyčinių veiksmų, kad išvengtų mokesčių ar kad bendrovė gautų mokestinės naudos. A. L. veiksmuose nebuvo jokio savanaudiškumo ar piktavališkumo ir dėl susidariusios situacijos jis nuoširdžiai gailisi. Jis nėra baustas administracine tvarka, neteistas, nėra jokių sunkinančių aplinkybių. Taip pat A. L. yra išimtinai teigiamai charakterizuojamas, aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje (treniruoja vaikus), jis kukliai gyvena iš savo darbo pajamų, šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Nepagrįstas milžiniškos pinigų sumos priteisimas iš A. L. faktiškai sužlugdytų jaunos šeimos gyvenimą ir jam tektų emigruoti iš Lietuvos.
7. Pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, Giedrės Vainauskienės prašymas atmestinas.
Dėl mokestinės nepriemokos reikalavimo priteisimo iš asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 506 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo.
8. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas skolininko ir kreditorių tarpusavio santykius, nustatė prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais tiems atvejams, kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Už šios įstatyme numatytos tvarkos pažeidimą numatyta civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. 8.1. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta skolininko prievolė, nustatanti atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tais atvejais, kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo – neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.
8.2. ATPK 506 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., atitinkanti ANK 120 straipsnio 1 dalį, numato administracinę atsakomybę už kreditorių teisių pažeidimą – įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais). 8.3. BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.
8.4. ATPK 506 straipsnio 1 dalyje dėl įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimo nustatyta administracinė atsakomybė įmonių ir įstaigų administracijos vadovams ar administratoriams už vieną iš šioje dalyje numatytų alternatyvių veikų: 1) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; 2) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą; 3) kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais. Objektyvieji aptariamo administracinio teisės pažeidimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti. 8.5. Kaip matyti iš pirmiau išdėstytos ATPK 506 straipsnio 1 dalies dispozicijos požymių turinio, šios normos konstrukcija yra formalios sudėties, neapimanti padarinių, atsiradusių dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimo. Atsakomybė pagal ATPK 506 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises. Padariniai, atsiradę dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimo, yra už administracinės bylos pagal ATPK 506 straipsnį teisenos ribų. 8.6. Už šiuos veiksmus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarimu A. L. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 566 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1448 Eur dydžio bauda, o VMI reikalavimas dėl 31 585,9 Eur dydžio nuostolių atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinis skundas netenkintas. 8.7. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo proceso baigiamųjų aktų argumentams, kuriais remiantis buvo atmestas VMI reikalavimas dėl 31 585,9 Eur dydžio nuostolių atlyginimo. Žalos atlyginimo priteisimas iš administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens nėra šios bylos administracinės teisenos dalykas. Šiame kontekste pritartina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. atstovo advokato K. Virkečio atsiliepime išdėstytiems argumentams, jog reikalaujama suma yra mokestinė nepriemoka, tuo tarpu A. L. traukiamas administracinėn atsakomybėn už kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo pažeidimą, o ne už vengimą ar atsisakymą sumokėti mokesčius. Mokestinė nepriemoka nėra administracinio teisės pažeidimo pasekmė, ji išieškoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatyta tvarka. Tokios praktikos laikomasi ir kasacinio teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad atsakingas dėl neįvykdytų mokestinių prievolių asmuo mokesčių įstatymų pagrindu yra juridinis asmuo kaip mokesčio mokėtojas – mokestį išskaičiuojantis asmuo (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 17, 18 punktai). Šios mokestinės prievolės kyla mokesčių įstatymu nustatytais pagrindais – įvykus apmokestinamai atitinkamu mokesčiu ūkinei ar finansinei operacijai. Taigi, mokestinė prievolė savo prigimtimi nėra žala, nes nėra neteisėtų veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-56-696/2015, e2AT-30-696/2016, 2AT-3-697/2018). Todėl visi šie klausimai dėl reikalavimo pagrįstumo, jo dydžio ir pan. gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.
8.8. Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, G. Vainauskienės prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti Valstybinę mokesčių inspekciją nukentėjusiąja ir priteisti jai iš A. L. 31 585,9 Eur turtinės žalos (negautų pajamų), yra nepagrįstas, jame išdėstyti teiginiai dėl CK 6.9301 straipsnio, 6.246 straipsnio 1 dalies, CK 6.263 straipsnio, CK 2.87 straipsnio 7 dalies taikymo dėl jau pirmiau nurodytų argumentų negali būti siejami su ATPK 506 straipsnyje numatytų administracinės teisės pažeidimo požymių turiniu. Prašyme išdėstyti teiginiai yra neaktualūs dėl ATPK 506 straipsnio taikymo, todėl jų turinys plačiau nenagrinėtinas.
9. Išnagrinėjusi atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Aurelijus Gutauskas
Alvydas Pikelis