Adm.
byla Nr.I-1580-142/2009
Proc. Nr.
3-61-3-00447-2009-9
Procesinio
sprendimo kategorija 1.3;
17.2; 78.1
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugpjūčio 17 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Broniaus Januškos, Mefodijos Povilaitienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant
pareiškėjo atstovui Edvinui Pašvenskui, atsakovo atstovui
Onutei Adulčikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą
pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą, kuriame prašoma
ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941
„Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto
Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių
paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir
ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu
patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų
nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio
1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės
taryba.
Išnagrinėjusi bylą, kolegija
nustatė:
Vyriausybės
atstovas Vilniaus apskrityje teismui padavė pareiškimą, kuriame prašoma ištirti,
ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl
pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo
12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų
įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir ar
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu
patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų
nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau –
ir Įstatymas) 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas
Aprašo
12 punkto nuostatos prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6
daliai, nes pagal Įstatymo nuostatas
socialinių paslaugų poreikį nustato socialiniai darbuotojai, paskirti
savivaldybės institucijos nustatyta tvarka, o Apraše ši funkcija ja priskirta
Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisijai, kurią sudaro savivaldybės
administracijos Vilniaus miesto socialinės paramos centras (toliau – ir Centras).
Teigia, kad tai, jog poreikį vertinti turi socialinis darbuotojas, patvirtina
ir Įstatymo 17 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo manymu tokios Aprašo nuostatos
eliminuoja socialinio darbuotojo atsakomybę už priimtą sprendimą, kai tuo tarpu
socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13
įsakymo Nr. A1-67 redakcijos) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų
poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punktas numato socialinio
darbuotojo atsakomybę. Aiškina, kad Aprašo X skyriaus nuostatos neatitinka
Įstatymo 35 straipsniui, kuriame nustatyta kitokia asmenų skundų nagrinėjimo
tvarka.
Teismo
posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė pareiškimą.
Atsakovas,
Vilniaus miesto taryba, atsiliepime į skundą (b. l. 28-31) pasisako, kad su
pareiškėjo pareiškimu nesutinka, mano,
kad pareiškimas yra nepagrįstas. Paaiškina, kad pareiškėjo pateikiami
argumentai iš esmės yra tokie: 1) socialinių paslaugų poreikį nustato
socialinis darbuotojas, o ne Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisija; 2)
ginčus, susijusius su socialinėmis paslaugomis, nagrinėja savivaldybės
administracijos direktoriaus ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento
prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o ne
savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorius.
Dėl
Pagalbos į namus poreikio vertinimo komisijos paaiškina, kad pagalbos į namus paslauga yra socialinės
priežiūros paslauga (LR Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 4
dalies 1 punktas, 6 straipsnis, 8 straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Ši paslauga
pagal Įstatymo 34 straipsnio 1 dalį finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų.
Įvertindama
nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto savivaldybės taryba Apraše (12 punkte) nustatė
kiek sudėtingesnę asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo
tvarką, nei numatyta Įstatyme.
Nesutinka
su pareiškėjo teiginiu, kad pagal
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 04 05
įsakymu Nr. 194 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio
nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punkto nuostatas, tik socialinis
darbuotojas, kaltas dėl netinkamo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio
nustatymo, gali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn teisės aktų nustatyta
tvarka, o pagal Aprašo reglamentavimą taikyti drausminio poveikio priemones
darbo drausmę pažeidusiems darbuotojams nėra galimybės. Paaiškina, kad
savivaldybės komisiją sudaro trys socialiniai darbuotajai. Tai užtikrina
sprendimo objektyvumą, visi trys darbuotojai pasirašo išvadą tuo prisiimdami
atsakomybę.
Dėl
skundų nagrinėjimo tvarkos paaiškina, kad pareiškėjas remiasi Įstatymo 35
straipsnio 3 dalimi, tačiau šioje normoje kalbama apie socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto,
teikimo procedūras ir sprendimų apskundimo tvarką. Remiasi Socialinių paslaugų
priežiūros departamento prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
kompetencija, kuri nustatyta Įstatymo 14 straipsnio 7 punkte. Departamentas
kontroliuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės
biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio
nustatymą, todėl asmenys tik dėl tokių paslaugų teikimo apskundimo gali
kreiptis į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą. Akcentuoja, kad
pagalbos į namus teikimas yra
finansuojamas tik iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų ir už jų
organizavimą, tame tarpe pagalbos į namus poreikio nustatymą, kokybės kontrolę,
yra atsakinga savivaldybė, todėl skundai
šiais klausimais negali būti paduodami Socialinių paslaugų priežiūros
departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Prašo
teismo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo
posėdyje atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė netenkinti pareiškimo.
Teismas, ištyręs dalies norminio administracinio
akto teisėtumą, daro išvadą, kad norminio administracinio akto dalis yra
teisėta, o pareiškėjo prašymas panaikinti
aktą, atmetamas.
Byla
yra dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio
akto dalies atitikties įstatymui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 110
straipsnio 2 dalis suteikia teisę Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje paduoti
abstraktų prašymą dėl savivaldybių administravimo subjekto norminio
administracinio akto atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam
aktui. Pareiškėjo prašymas yra dėl dalies norminio administracinio akto
teisėtumo tyrimo.
Prašoma
ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941
„Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto
Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos socialinių
paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms ir
ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu
patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų
nuostatos atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatas
Apie
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimą Nr. I-941 „Dėl
pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“, kurio 1 punktu
patvirtintas Aprašas, priėmimą paskelbta
laikraštyje „Vilniaus diena“ 2009 03 28 (b. l. 50-51). Skelbime
nurodytas teisės akto pavadinimas, jo priėmimo data ir nurodytas savivaldybės interneto tinklapio adresas,
kuriame galima susipažinti su pilnu teisės akto tekstu. Kadangi iš paskelbto spaudoje teisės akto
pavadinimo yra aiški priimto sprendimo esmė, tai jo esmės nenurodymas atskirai
nelaikytinas netinkamu teisės akto paskelbimu. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12
straipsnio 1 dalimi ginčijamas norminis administracinis aktas laikomas
galiojančiu.
Tiriamas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl
pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Pagalbos
į namus teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 ir 21 punktų ir
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu
patvirtinto Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų
teisėtumas.
I.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo
tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21 punktų nuostatų atitikties LR
Socialinių paslaugų įstatymo 16
straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio nuostatoms.
Aprašo 12
punkte nustatyta: „ Asmens (šeimos) pagalbos į
namus poreikį ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo prašymo-paraiškos gavimo
dienos nustato centro direktoriaus įsakymu sudaryta Pagalbos į namus poreikio
vertinimo komisija (toliau – centro komisija).“
Aprašo 21
punkte nustatyta: „Centro direktoriaus įgaliotas asmuo sprendimą dėl
pagalbos į namus skyrimo priima per 14 kalendorinių dienų nuo centro komisijos
išvadų gavimo, užpildydamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo
ministro 2005 m.
birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 patvirtintą sprendimo formą SP-9 (Žin., 2005,
Nr. 81-2986)“.
Nurodyti norminio administracinio
akto punktai reglamentuoja skirtingus dalykus: 1) pagalbos į namus poreikio
nustatymą (12 punktas); 2) pagalbos į namus skyrimą (21 punktas). Dėl to
prašymas suformuluotas netinkamai, kadangi pareiškėjas teigia, jog abu šie
punktai prieštarauja Įstatymo 16 ir 17 straipsniams, kurie taip pat reguliuoja
skirtingus dalykus ir skirtingas
procedūras – asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą (16
straipsnis) ir sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui (šeimai)
priėmimą (17 straipsnis).
Teisės normų
neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad jos prieštarauja Lietuvos Respublikos
socialinių paslaugų įstatymo 16 straipsnio 6, 7, 8, 9 dalių, 17 straipsnio
nuostatoms, nes įstatymo nuostatos suponuoja, kad Apraše nurodytus klausimus
sprendžia socialinis darbuotojas, taigi, pagalbos į namus poreikio negali spręsti
Apraše nurodyta komisija. Teiginys dėl prieštaravimo įstatymui iš esmės
argumentuojamas tuo, kad pagal kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už neteisingą poreikio
nustatymą, atsakomybėn gali būti patrauktas tik konkretus asmuo. Vienasmenio
subjekto buvimas pagrindžiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir
darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13 įsakymo Nr. A1-67
redakcijos, Įsakymas) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio
nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punktu, kuris numato socialiniam
darbuotojui, kaltam dėl netinkamo asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio
nustatymo, galimybę būti patrauktam drausminėn atsakomybėn. Įsakymo 76 punktas
drausminę atsakomybę socialiniam darbuotojui nustato tik dėl netinkamo
socialinių paslaugų poreikio nustatymo, bet ne paslaugų paskyrimo. Dėl to
pareiškėjas remtis šiuo punktu galėjo tik iš dalies.
Visų pirma,
sprendžiant nagrinėjamo administracinio norminio akto teisėtumą, svarbu
nustatyti, kokius teisinius santykius ir kokia apimtimi šis aktas
reglamentuoja. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimu Nr.
I-941 „Dėl pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu
patvirtintas Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašas, kuriuo nustatoma konkrečios socialinės paslaugos teikimo
tvarka. Aprašo 1 punkte nustatyta: „ Pagalbos į namus teikimo tvarkos aprašas
(toliau – tvarkos aprašas) reglamentuoja pagalbos į namus poreikio nustatymo,
skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo Vilniaus mieste tvarką, asmens (šeimos)
finansinių galimybių vertinimą, mokėjimą už pagalbą į namus, paslaugų sąrašą
bei skundų nagrinėjimą.“. Atsižvelgiant į Socialinių paslaugų įstatymo 8
straipsnio 2 ir 4 dalis, socialinei priežiūrai priskiriama pagalbos į namus
paslauga.
Savivaldybės
kompetencija socialinių paslaugų srityje nustatyta Socialinių paslaugų įstatymo
13 straipsnyje. Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato, kad savivaldybė
organizuoja socialines paslaugas asmenims (šeimoms): organizuoja asmens
(šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą.
Socialinių paslaugų įstatymo 34 straipsnis „Socialinių paslaugų, kurias planuoja ir
savivaldybės teritorijos gyventojams organizuoja savivaldybė, finansavimo
šaltiniai“ nustato, kad bendrosios
socialinės paslaugos ir socialinė priežiūra senyvo amžiaus asmenims,
suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, socialinės rizikos
vaikams, socialinės rizikos suaugusiems asmenims ir jų šeimoms finansuojamos iš
savivaldybės biudžeto lėšų.
Taigi, Aprašu
savivaldybės taryba patvirtino tvarką, pagal kurią nustatomas poreikis
atitinkamai socialinei paslaugai, jos skyrimo, sustabdymo, nutraukimo Vilniaus
mieste tvarka. Tam, kad pastoviai būtų organizuojamas paslaugos poreikio nustatymas,
paslaugos teikimas, Tarybos norminiu administraciniu aktu gali būti
patvirtintas atitinkamas Tvarkos aprašas (to neneigia ir pareiškėjas).
Savivaldybė administruodama tik jos teikiamą, finansuojamą ir administruojamą
paslaugą, gali nusistatyti atitinkamą tvarką. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje
savivaldybės nurodomos kaip socialinių paslaugų valdymo institucijos. Vietos
savivaldos įstatymo (X-1722, 2008 09 15,
Žin., 2008, Nr. 113-4290 (2008 10 01) 5 straipsnis savivaldybių funkcijas pagal sprendimų priėmimo
laisvę skirsto į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas
savivaldybėms). Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punktas nustato, kad savarankiškosioms (Konstitucijos
ir įstatymų nustatytoms (priskirtoms)) savivaldybės funkcijoms priskiriama
tokia funkcija: socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų
įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su
nevyriausybinėmis organizacijomis. Šios
ir kitos minėtos įstatymų nuostatos patvirtina, kad savivaldybė gali
nusistatyti socialinių paslaugų, finansuojamų iš jos biudžeto, tvarką.
Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos
bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
Prieštaravimą
įstatymui pareiškėjas grindžia tuo, kad Įstatymo 16 straipsnio 6-9 dalys
suponuoja, kad socialinių paslaugų poreikį nustato socialiniai darbuotojai, t. y.
– socialinis darbuotojas. Aprašo 12 ir 21 punktai socialinės paslaugos poreikio nustatymą ir
sprendimo priėmimą dėl paslaugos teikimo paveda Vilniaus miesto socialinės
paramos centrui, kartu šie punktai nustato tam tikras tvarkas - poreikio
nustatymo tvarką ir sprendimo dėl paslaugos teikimo priėmimo tvarką Centre.
Centro ar kito administracijos padalinio, planuojančio socialines paslaugas,
administruojančio socialinių paslaugų organizavimą ir bendrųjų socialinių
paslaugų bei socialinės priežiūros kokybės kontrolę, buvimas yra privalomas. Centras, kaip savivaldybės
administracijos padalinys, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi,
turėjo būti įsteigtas.
Pareiškėjo
nurodomos Įstatymo 16 straipsnio, 17 straipsnio nuostatos nedraudžia
savivaldybės tarybai, sprendžiant tiek socialinių paslaugų poreikio nustatymo klausimus,
tiek socialinės paslaugos teikimą, nustatyti šių veiksmų atlikimo tvarkas.
Pareiškėjo nurodomos šių straipsnių nuostatos nereiškia, kad šiuose Įstatymo
straipsniuose reglamentuojami klausimai gali būti sprendžiami tik vieno
socialinio darbuotojo. Priešingai, tiek Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje, tiek
17 straipsnyje pasakyta, kad reglamentuojamų veiksmų atlikimo tvarką nusistato
savivaldybės institucija. Šiuo atveju Taryba ir nustatė Įstatymo 16 ir 17
straipsniuose nurodytų (skirtingų) veiksmų atlikimo tvarką, kuri Įstatymo
nuostatoms neprieštarauja.
Sprendžiant
savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo klausimą, teismas gali
vertinti tik tai, ar šis aktas ar jo
dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 110 straipsnio 2
dalis). Dėl to, šiuo atveju teismas nevertina,
ar Aprašo 12 ir 21 punktai apsunkina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos
ir darbo ministro 2006 04 05 įsakymu Nr. A1-94 (2007 03 13 įsakymo Nr. A1-67
redakcijos, toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių
paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 76 punkto taikymą (jo
taikymą teoriškai galėtų apsunkinti tik 12 punktas). Socialinių paslaugų
įstatymas nenumato socialinio darbuotojo personalinės atsakomybės, todėl
nurodoma aplinkybė nėra svarbi vertinant savivaldybės tarybos akto teisėtumą. Antra
vertus, Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos reiškia, kad socialinių
paslaugų teikimo srityje būtina vadovautis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu tvarkos aprašu.
Daroma išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog Aprašo 12 ir 21 punktai
prieštarauja nurodytoms įstatymo nuostatoms. Savivaldybės tarybos patvirtintas
Aprašas neeliminuoja atsakomybės taikymo konkrečiam socialiniam darbuotojui. Vilniaus
miesto savivaldybės taryba pateikė Vilniaus miesto socialinės paramos centro
direktoriaus 2008 10 08 įsakymą „Dėl Pagalbos į namus skyriaus asmens (šeimos)
pagalbos į namus paslaugų poreikio nustatymo komisijos pakeitimo“ Nr. 17-1-231
(b. l. 54) ir Vilniaus miesto socialinės
paramos centro direktoriaus 2009 03 30 įsakymu Nr. 17-1-56 patvirtintą Asmens
(šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo anketą (b. l. 92-94). Šie
dokumentai patvirtina, pirma, kad komisiją sudaro socialiniai darbuotojai,
antra, šie darbuotojai (komisija) atlikę poreikio vertinimą, užpildo anketą ir
personaliai pasirašo išvadas ir rekomendacijas. Taigi paslaugos poreikio
vertinimo komisijos buvimas nereiškia, kad komisijos nariai gali išvengti
atsakomybės, kuri nustatyta Įsakymu patvirtinto aprašo 76 punkte. Tokia
galimybė būtų tik tuo atveju, jeigu komisijos išvadas ir rekomendacijas
pasirašytų tik komisijos pirmininkas, o sprendimą komisija priimtų balsuojant,
bet pagal dabartinį reguliavimą taip negali būti, nes minėta anketos forma
patvirtinta Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktoriaus 2009 03 30
įsakymu Nr. 17-1-56.
Pagal Aprašo
21 punktą, sprendimą dėl pagalbos į namus skyrimo priima konkretus Centro
direktoriaus įgaliotas asmuo, kas pilnutinai atitinka Įstatymo 17 straipsnio
nuostatas.
Atsižvelgiant
į tai, kas išdėstyta, prašymas dalyje dėl Aprašo 12 ir 21 punktų teisėtumo
tyrimo sprendžiamas pripažįstant Aprašo 12 ir 21 punktus teisėtais ir atmetant
prašymą dėl šio akto panaikinimo (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
II.
Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 1 punktu patvirtinto Pagalbos į namus teikimo
tvarkos aprašo 70, 71, 72, 73 punktų atitikties Lietuvos Respublikos socialinių
paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1, 2, 3, 4, ir 9 dalių nuostatoms.
Aprašo
punktai, kurių teisėtumą prašo ištirti pareiškėjas, yra Aprašo X skyriuje
„Skundų nagrinėjimas“.
Aprašo punktai
nustato tokią skundų, dėl pagalbos į namus poreikio vertinimo išvadų nagrinėjimo tvarką:
70. Centro
komisijos išvadas dėl asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo asmuo
(vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, kiti
suinteresuoti asmenys gali apskųsti departamento direktoriui.
71. Apskundus
išvadas dėl asmens (šeimos) pagalbos į namus poreikio vertinimo, departamento
direktoriaus įsakymu sudaroma komisija, kuri kartotinai vertina asmens (šeimos)
socialinių paslaugų poreikį.
72. Departamento
direktoriaus sudaryta komisija nustačiusi, kad centro komisija neteisingai
įvertino asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, teikia išvadą centro
direktoriui.
73. Ginčai
dėl departamento direktoriaus sudarytos komisijos priimtų sprendimų (neveikimo)
nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
nustatyta tvarka.
Taigi, ši
savivaldybės tarybos nustatyta skundų nagrinėjimo tvarka liečia tik skundus dėl
pagalbos į namus poreikio vertinimo ir neturi nieko bendro su sprendimais dėl
pagalbos į namus suteikimo, sustabdymo ar nutraukimo. Be to, pagal Aprašu
reguliuojamų santykių apimtį, darytina išvada, kad šiuo aktu
sureglamentuota pagalbos į namus poreikio nustatymo, skyrimo,
sustabdymo ir nutraukimo Vilniaus mieste tvarka, kuri taikoma Vilniaus miesto
socialinės paramos centre.
Pareiškėjo
manymu minėti punktai prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnyje
nustatytai skundų nagrinėjimo tvarkai.
Socialinių paslaugų įstatymo 35
straipsnio „Sprendimų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, apskundimas „ 1 –
4 dalys nustato:
1. Savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirtų
socialinių darbuotojų išvadas dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio
skirti socialines paslaugas nustatymo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių)
ar jo globėjas, rūpintojas, kiti suinteresuoti asmenys gali apskųsti
savivaldybės administracijos direktoriui.
2. Apskundus išvadas dėl asmens (šeimos) socialinių
paslaugų poreikio skirti socialines paslaugas nustatymo, savivaldybės
administracijos direktoriaus sprendimu turi būti sudaryta komisija, kuri
pakartotinai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį.
3. Asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš
valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams,
poreikio nustatymo ar asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už jas
vertinimo išvadas, sprendimus dėl šių socialinių paslaugų skyrimo asmuo (vienas
iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, kiti suinteresuoti
asmenys gali apskųsti Socialinių paslaugų priežiūros departamentui.
4. Nustatęs pažeidimus dėl asmens (šeimos) socialinių
paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų
savivaldybių biudžetams, poreikio
nustatymo, skyrimo, teikimo, asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti
už šias paslaugas vertinimo, Socialinių
paslaugų priežiūros departamentas turi kreiptis į savivaldybės administracijos
direktorių ir pareikalauti pašalinti trūkumus.
Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio „Sprendimų,
susijusių su socialinėmis paslaugomis, apskundimas „ 9 dalis nustato:
Ginčai dėl savivaldybės institucijos, Socialinių paslaugų
priežiūros departamento priimtų sprendimų (neveikimo) nagrinėjami
Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas atmeta
pareiškėjo argumentus dėl Aprašo 70 – 73 punktų prieštaravimo Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 3, 4 ir 9 dalims, nes šios
įstatymo nuostatos liečia tik asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų
iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams,
poreikio nustatymo, skyrimo ir kt. klausimus. Nagrinėjamos Aprašo nuostatos,
kurios reglamentuoja socialinę paslaugą – pagalbos į namus teikimą. Ši paslauga
finansuojama tik iš savivaldybių biudžeto (Socialinių paslaugų įstatymo 34
straipsnio 1 dalis), todėl tokios paslaugos teikimo tvarka nereguliuojama
nurodytomis įstatymo normomis ir joms prieštarauti negali. Dėl šios priežasties socialinės paslaugos pagalbos į namus
poreikio vertinimo išvados negali, o juo labiau neprivalo, būti
skundžiamos Socialinių paslaugų
priežiūros departamentui (Socialinių paslaugų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4
punktas nustato, kad tai – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) ir šis departamentas negali kreiptis
į savivaldybės administracijos direktorių ir pareikalauti pašalinti trūkumus,
nes tokia teisė Socialinių paslaugų departamentui suteikta tik socialinių paslaugų, finansuojamų iš
valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų,
administravimo srityje. Priešingu atveju būtų pažeidžiami konstituciniai vietos
savivaldos savarankiškumo principai. Dėl to nurodyti Aprašo punktai negali
prieštarauti ir Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 9 daliai –
Socialinių paslaugų priežiūros departamentas gali spręsti tik tuos ginčus,
kurie susiję su socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto
specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams. Pagalbos į namus teikimo
paslauga gali būti finansuojama tik iš savivaldybės biudžeto (Socialinių
paslaugų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis), todėl ir ginčai dėl šios paslaugos
teikimo negali būti nagrinėjami Socialinių paslaugų priežiūros departamente. Teismas
daro išvadą, kad toks aiškinimas atitinka ir Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 6 straipsnio
12 punkto bei Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Savivaldybė,
naudodama savivaldybės biudžeto lėšas ir vykdydama jai įstatymu priskirtą
savarankišką funkciją, gali veikti laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 124
straipsnis garantuoja piliečių ir organizacijų teisę skųsti teismui
savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktus ir veiksmus.
Atsižvelgiant į tokias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad nustatyta
išvadų dėl socialinės paslaugos poreikio apskundimo tvarka neprieštarauja
pareiškėjo nurodomoms įstatymo nuostatoms, be to, neatima galimybės ginčyti
išvadas tiesiogiai teisme, nes įstatymas nenustato privalomos tokių ginčų
nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
Dėl Aprašo 70
– 73 punktų atitikties Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalies
nuostatoms. Visų pirma pastebėtina, kad Socialinių paslaugų įstatymo 35
straipsnio 1 dalyje nėra imperatyvios nuostatos. Šioje normoje asmenims
leidžiama skųstis savivaldybės administracijos direktoriui, tačiau ši tvarka
nėra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tik tuo atveju,
kai suinteresuotas asmuo apskundžia išvadą dėl socialinių paslaugų poreikio
administracijos direktoriui, įstatyme imperatyviai nustatyta, kad
administracijos direktoriaus sprendimu turi būti sudaryta komisija, kuri
pakartotiniai nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį (Socialinių
paslaugų įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Taigi, Socialinių paslaugų įstatymo
35 straipsnio 2 dalis numato imperatyvią nuostatą, kad administracijos
direktorius sprendimu privalo sudaryti komisiją, kuri pakartotiniai nustatytų
asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį. Tačiau pagal šią įstatymo nuostatą
tokia pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo pasinaudos
Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybe skųsti
socialinių darbuotojų išvadas dėl socialinių paslaugų poreikio savivaldybės
administracijos direktoriui. Pripažinimui, kad Aprašo punktai prieštarauja
Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 daliai, turi būti nustatyta,
kad nurodomi Aprašo 70 – 73 punktai atims galimybę, neleis asmenims pasinaudoti
Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta išvadų
apskundimo tvarka.
Daroma išvada,
kad Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta
socialinių darbuotojų išvadų apskundimo tvarka galima naudotis nepriklausomai
nuo Aprašo 70 – 73 punktuose nustatytos apskundimo tvarkos taikymo.
Aprašo 70 – 73
punktai nustato, kaip skundžiamos išvados dėl pagalbos į namus poreikio
vertinimo, kurios priimamos šio Aprašo nustatyta tvarka Vilniaus miesto
socialinės paramos centre. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad Vilniaus mieste
pagalbos į namus teikimą organizuoja ir koordinuoja biudžetinė įstaiga Vilniaus
miesto socialinės paramos centras. Iš šios Aprašo nuostatos bei visų kitų šio norminio
administracinio akto nuostatų daroma išvada, kad Aprašu nustatyta tvarka skirta
tik Vilniaus miesto socialinės paramos centrui. Aprašu reglamentuojama tvarka
nuo pat prašymo-paraiškos padavimo Centrui (punktas 9) iki Centro išvadų
apskundimo (70-73 punktai) ir nei viename šio akto punktų nenustatomos jokio
kito savivaldybės administracijos padalinio funkcijos ar veiksmų atlikimo
tvarka ir kt. Taigi Aprašu nereglamentuojami kitų savivaldybės institucijų
veiksmai socialinių paslaugų poreikio nustatymo
srityje. Tačiau tai nereiškia, kad kitos savivaldybės institucijos,
kurias Socialinių paslaugų įstatymas įpareigoja spręsti socialinių paslaugų
teikimo klausimus, Aprašo nuostatomis
atleidžiamos nuo tiesiogiai įstatymu pavestų veiksmų atlikimo. Bet
kuriuo atveju savivaldybės administracijos direktorius privalės nagrinėti asmenų skundus dėl socialinių
darbuotojų išvadų paslaugų poreikio nustatymo klausimais, jeigu toks skundas
bus paduotas. Gavęs tokį skundą privalės sudaryti komisiją, kuri pakartotinai
nustatytų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, kadangi administracijos
direktorių atlikti tokius veiksmus įpareigoja Socialinių paslaugų įstatymo 35
straipsnio 1 ir 2 dalys.
Daroma išvada,
kad nors Apraše nustatyta skundų padavimo ir nagrinėjimo tvarka Centre nėra
gera ta prasme, kad socialinių paslaugų poreikio nustatymo apskundimą itin
komplikuoja, sprendimų (išvadų) apskundimo tvarką daro ganėtinai sudėtinga ir
painia, dėl to nustatyta tvarka sudaro prielaidas vilkinti galutinės išvados
patvirtinimą, tačiau dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 70 –
73 punktai prieštarauja Socialinių paslaugų įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2
dalims. Nurodyti Aprašo punktai netrukdo įgyvendinti pareiškėjo nurodomas įstatymo
nuostatas, nes jas privalo įgyvendinti kita savivaldybės vykdomoji institucija
(administracijos direktorius), bet ne Vilniaus
miesto socialinės paramos centras. Šiuo atveju aprašu nustatyta
apskundimo tvarka nėra privaloma (nustatyta ne įstatymu), be to Aprašu ir
įstatymu nustatytos skirtingos išvadų apskundimo tvarkos gali funkcionuoti
nepriklausomai viena nuo kitos, nes suinteresuoti asmenys gali pasirinkti,
kuria tvarka pasinaudoti. Kadangi
nagrinėjamas norminis administracinis aktas, kuris priimtas savivaldybės
tarybai įgyvendinant savivaldybės savarankiškąją funkciją (Vietos savivaldos
įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 6 straipsnio 12 punktas), pripažįstama,
kad savivaldybės taryba įgaliota nustatyti, kaip pagalbos į namus tiekimo
socialinė paslauga, kuri gali būti finansuojama tik iš savivaldybės biudžeto,
turi būti administruojama savivaldybės padalinyje, kuris administruoja būtent
šios socialinės paslaugos teikimą.
Atsižvelgiant
į tai, kas išdėstyta, prašymas dalyje dėl Aprašo 70, 71, 72, 73 punktų teisėtumo tyrimo sprendžiamas
pripažįstant Aprašo 70, 71, 72, 73
punktus teisėtais ir atmetant prašymą dėl šio akto panaikinimo (ABTĮ 115
straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nors
pareiškėjas prašo tik ištirti dalies norminio administracinio akto teisėtumą,
bet neprašo panaikinti šios akto dalies, teismas atsižvelgia į ABTĮ 116
straipsnio 1 dalies nuostatas ir daro išvadą, kad prašymas yra ir dėl akto
dalies panaikinimo. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis
administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu, kai oficialiai buvo
paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo
norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. ABTĮ 117 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar
jo dalies) pripažinimo neteisėtu visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“
ir leidinyje, kuriame aktas buvo paskelbtas. Taigi prašymas dėl norminio akto
teisėtumo tyrimo visada reiškia, kad tai yra ir prašymas panaikinti neteisėtą
aktą (ar jo dalį). Dėl to prašymas panaikinti akto dalį atmetamas.
Remdamasis
tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 85 - 87straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127
straipsniu, teismas
nusprendė:
Pripažinti Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos 2009 03 18 sprendimo Nr. I-941 „Dėl pagalbos į
namus teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 12 ir 21
punktus, 70, 71, 72, 73 punktus
teisėtais ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.
Sprendimas per
14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjai
Bronius
Januška
Mefodija
Povilaitienė
Halina
Zaikauskaitė