Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-146-901-11].doc
Bylos nr.: AS-146-901-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-901/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02275-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2011 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi prašymu (b. l. 1-4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas, apeliantas) 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 4.1 ir 5 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bus išnagrinėta administracinė byla, sustabdyti Sprendimo 4.1 punkto galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad Taryba Sprendimo 4.1 punktu pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriui ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. papildyti savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Susisiekimo paslaugos“ įstatus, todėl yra tikslinga pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Sprendimo 4.1 punkto galiojimo sustabdymą. Priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, nes galimai jau būtų įvykdytas ginčijama nuostata nustatytas pavedimas Administracijos direktoriui pakeisti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus, ir tolesnis teismo patvarkymas netektų prasmės.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi (b. l. 31-32) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą priėmė, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 punkto galiojimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ginčijamu Sprendimo 4.1 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pavesta ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. papildyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo, kompensacijų vežėjams mokėjimo ir viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės funkcijomis ir užtikrinti pakeistų įstatų registravimą Juridinių asmenų registre. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštu reikalavimu panaikinti Sprendimo 4.1 punktą. Jeigu Administracijos direktorius įvykdys Sprendimo 4.1 punktu duotą nurodymą, tolesnis teismo procesas taps beprasmis, o buvusios padėties atkūrimas – neįmanomas, todėl tikslinga Sprendimo 4.1 punkto galiojimą sustabdyti iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.).

 

III.

 

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atskiruoju skundu (b. l. 37-39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Vyriausybės atstovo prašymas neatitinka ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyto motyvuoto prašymo sąvokos. Vien tik šiuo pagrindu teismas turėjo atmesti prašymą kaip nemotyvuotą ir atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
  2. Skundžiama teismo nutartis neatitinka ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nes yra nemotyvuota. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-268/2010 yra išaiškinęs, jog vien tik nurodymas, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, buvusios padėties atkūrimas apsunkėtų, aiškiai ir motyvuotai nepagrindus, kodėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas nagrinėjamu atveju, negali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas minėtoje byloje taip pat konstatavo, kad nustačius, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, ji naikintina jau vien minėtu pagrindu.
  3. Nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas apskritai nereikalingas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007), atsakovas pažymi, kad vien tik SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų pakeitimas nesuteikia SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisės išduoti vežėjams, pasirašiusiems viešųjų paslaugų teikimo sutartį, leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės ir kompensacijų vežėjams mokėjimo funkcijas, t. y. pačių įstatų pakeitimas nesuteikia SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisės faktiškai realizuoti jai suteiktas teises, kadangi įstatai tik numato įmonės veiklos gaires. Norint vykdyti veiklą, kuri yra priskirta savivaldybės kompetencijai, tačiau gali būti perduota ir kitam viešojo administravimo subjektui, turi būti gautas atskiras savivaldybės įgaliojimas. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad net ir pakeitus įstatus, pareiškėjui palankaus sprendimo atveju SĮ „Susisiekimo paslaugos“ negalėtų vykdyti įstatuose numatytos veiklos, todėl teismo sprendimas galėtų būti faktiškai įgyvendintas. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad teismo nuomonė, jog buvusios padėties atkūrimas būtų neįmanomas, yra visiškai nepagrįsta. Tuo tarpu atsakovui palankaus teismo sprendimo atveju SĮ „Susisiekimo paslaugos“ visą teismo procesą būtų priversta nevykdyti jai pavestų viešojo administravimo įgaliojimų. Minėtos viešojo administravimo funkcijos būtų vykdomos pačios savivaldybės, panaudojant šiam tikslui savivaldybės biudžeto lėšas. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju buvusios padėties atkūrimas netgi nėra būtinas, kadangi priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, savivaldybė nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos pati toliau vykdytų viešojo administravimo įgaliojimus, kuriuos buvo įgaliojusi vykdyti savo įmonę.
  4. Sprendimo 4.1 punkto vykdymo sustabdymas turi būti vertinamas kaip neproporcinga priemonė, neužtikrinanti proceso šalių interesų bei viešųjų interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas net nevertino reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo proporcingumo, todėl, vadovaujantis jau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-268/2010, skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo atskirąjį skundą atmesti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendimo 4.1 punktas įpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti konkrečius veiksmus, todėl nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės sustabdyti šio punkto galiojimą, Administracijos direktorius iki teismo sprendimo įsigaliojimo, manytina, jau būtų atlikęs numatytus veiksmus, ir teismo sprendimas dėl šios nuostatos panaikinimo nebūtų galimas, nes nebetektų prasmės. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atsakovo teiginiai dėl motyvacijos stokos yra visiškai nepagrįsti. Pažymi, kad Vyriausybės atstovas neprašė ir teismas nepriėmė sprendimo stabdyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų nuostatų bei jų pagrindu vykdomos veiklos. Ginčijamo Sprendimo nuostatomis Administracijos direktoriui pavesta papildyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus funkcijomis, kurios priskirtinos prie viešojo administravimo funkcijų, jas vykdė ir iki šiol vykdo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto transporto skyriaus. Šios funkcijos yra finansuojamos iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų, nepriklausomai nuo to, ar šias funkcijas atlieka savivaldybės administravimo subjektas, ar pagal Sprendimą atliktų SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad vien tik šio punkto galiojimo sustabdymas nesukels jokių neadekvačių atsakovui pasekmių, priešingai, tokiu būdu bus apsaugotas vienas iš viešojo intereso aspektų – savivaldybės administravimo subjekto vykdomos veiklos teisėtumas. Pareiškėjas grindžia savo poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS8-488/2007 sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ palaiko atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Atskirasis skundas tenkintinas.

Iš atskirojo skundo argumentų ir apelianto reikalavimo akivaizdu, kad jis skundžia Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį tik toje dalyje, kuria teismas nutarė patenkinti pareiškėjo prašymą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 punkto galiojimą. Atsižvelgiant į tai, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tik dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali  būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nagrinėjamu atveju teismas taikė ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšį – ginčijamo akto (Sprendimo 4.1 punkto) galiojimo laikiną sustabdymą.

Skundžiamu 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 7-15) 4.1 punktu Vilniaus miesto savivaldybės taryba pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 1 d. papildyti SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais išdavimo, kompensacijų vežėjams mokėjimo ir viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūros bei kontrolės funkcijomis ir užtikrinti pakeistų įstatų registravimą Juridinių asmenų registre.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra aiškiai suformuluotos ir nuosekliai vadovaujamasi tokiomis pagrindinėmis taisyklėmis: 1) sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.); realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.); 2) sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Apibendrinant aukščiau išvardintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų taisyklių esmę, pažymėtina, kad visais atvejais spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas privalo atlikti faktinių aplinkybių, susijusių su prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone, vertinimą ir teismo nutartyje išsamiai bei aiškiai išdėstyti visus motyvus, kuriais remdamasis teismas nutaria taikyti arba netaikyti konkrečią priemonę. Kaip matyti iš skundžiamos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties (b. l. 31-32), pirmosios instancijos teismas faktinės situacijos išsamaus vertinimo neatliko, apsiribodamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašyme teismui (b. l. 1-4) išdėstytų bendro pobūdžio argumentų atkartojimu, t. y. pirmosios instancijos teismas itin lakoniškai konstatavo, kad Administracijos direktoriui įvykdžius Sprendimo 4.1 punktu duotą nurodymą, tolesnis teismo procesas taps beprasmis, o buvusios padėties atkūrimas – neįmanomas, todėl tikslinga Sprendimo 4.1 punkto galiojimą sustabdyti iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Tokiu būdu teismas visiškai nevertino tokių svarbių aplinkybių kaip, visų pirma, ar yra reali grėsmė, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, galiojantis ginčijamo Sprendimo 4.1 punktas sukeltų kokias nors realias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, taip pat ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, ar nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių ir viešojo intereso pusiausvyros.

Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė aiškių ir pakankamų motyvų dėl to, jog pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – Sprendimo 4.1 punkto galiojimo laikinas sustabdymas – aptariamoje faktinėje situacijoje yra būtina. Atsižvelgiant į tai, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo laikytina nemotyvuota bei nepagrįsta ir vien dėl šių priežasčių naikintina.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į atsakovo atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų pakeitimas, atliktas vykdant Sprendimo 4.1 punkto įpareigojimą, vienas savaime nesuteiktų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisės faktiškai realizuoti pavedamas funkcijas (t. y. išduoti vežėjams, pasirašiusiems viešųjų paslaugų teikimo sutartį, leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo maršrutais, vykdyti šių vežėjų teikiamų viešųjų vežimo paslaugų teikimo priežiūrą bei kontrolę, mokėti vežėjams kompensacijas), kadangi norint vykdyti veiklą, kuri yra priskirta savivaldybės kompetencijai, tačiau gali būti perduota ir kitam viešojo administravimo subjektui, turi būti gautas atskiras savivaldybės įgaliojimas. Tai reiškia, kad net ir pakeitus SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatus vykdant Sprendimo 4.1 punktą (t. y. nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės), SĮ „Susisiekimo paslaugos“ negalėtų realiai vykdyti naujai perduotų funkcijų, kol nebus išduotas atitinkamas savivaldybės įgaliojimas tokiai veiklai vykdyti. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas – Sprendimo 4.1 punkto galiojimo sustabdymas – būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus. Kita vertus, nėra nustatyta jokios objektyvios grėsmės, kad nesustabdžius Sprendimo 4.1 punkto galiojimo, būtų neįmanoma arba labai sunku atkurti iki jo priėmimo buvusią padėtį, kadangi vien įstatų papildymas naujomis funkcijomis, kaip minėta, automatiškai nesąlygoja, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ faktiškai jau galės vykdyti naują veiklą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008 išaiškino, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme teismui (b. l. 1-4) nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Remdamasi išdėstytu ir atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo (ABTĮ 71 str. 1 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atskirasis skundas tenkintinas, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – t. y.  Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.1 punkto galiojimo laikino sustabdymo – panaikinama.

 

Kaip minėta, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsižvelgdama į šią norma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šia nutartimi pareiškėjui neužkertamas kelias ateityje pakartotinai prašyti ginčijamo Sprendimo atžvilgiu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodant motyvus ir aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo užtikrinimo faktinį pagrindą, bei pateikiant pirmosios instancijos teismui reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pagrindžiančius įrodymus.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2, 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinti ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius             

 

 

Laimė Baltrūnaitė

 

 

Anatolijus Baranovas