Civilinė byla Nr. 2-2542/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. K. (T. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-5323-450/2013 pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Mirita“, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. R. (V. R.), dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pradėjimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. K. ieškiniu prašė teismo pradėti UAB „Mirita“ veiklos tyrimą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skirti UAB „Mirita“ turto visišką administravimą, administratoriumi paskiriant UAB „SBS Legale“, jam nustatant atsakovo vadovo darbo užmokestį su mokėtinais mokesčiais (įskaitant PVM) - atlyginimą už teikiamas administravimo paslaugas; uždrausti UAB „Mirita“ vadovui V. R. vykdyti bendrovės vadovo funkcijas ir pavesti šias funkcijas vykdyti paskirtam administratoriui. Ieškovo įsitikinimu, atsakovo bendrovės vadovas akivaizdžiai sistemingai blogina bendrovės finansinę padėtį. Tikėtina, kad dėl to įmonė šiuo metu yra nemoki ir kreditoriai bet kada gali inicijuoti bankrotą. Be to, atsakovo vadovas nekviečia jo (ieškovo) - akcininko, į visuotinius akcininkų susirinkimus. Mano, kad šiuo metu bendrovės vadovas gali būti su kitu akcininku sudaręs apsimestinį sandorį ir perleidęs akcijas. Ieškovo įsitikinimu, bendrovės vadovas gali slėpti turtą, taip pat siekti iškelti bendrovei bankroto bylą ir taip paslėpti savo netinkamų veiksmų pasekmes, gali slėpti savo veiklos įrodymus ir apsunkinti ekspertizės atlikimą šioje byloje, iškraipyti rezultatus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas priėmė tokią nutartį, nes ieškovas nepagrindė būtinumo taikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė bendrovei reikalingo apsaugos lygio, kurį garantuotų šios priemonės taikymas. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad kaip laikinąją apsaugos priemonę teismas gali skirti tik paprastą turto administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013), todėl taikant visišką atsakovo turto administravimą būtų pažeistas CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ekonomiškumo principas. Preliminariai įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų (CPK 144 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas T. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – paskirti visišką UAB „Mirita“ turto administravimą.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Tokio pobūdžio byloje (dėl juridinio asmens veiklos tyrimo) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas ir sąlyga - pagrįstų abejonių, jog juridinis asmuo, jo valdymo organai ar jų nariai veikia netinkamai, egzistavimas. Priešingai nei konstatavo bylą nagrinėjęs teismas, ieškinyje išdėstyti bei pagrįsti argumentai, leidžiančius teigti, jog abejonė dėl UAB „Mirita“, jos valdymo organų ar jų narių veiklos tinkamumo egzistuoja, todėl teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
2. Skundžiamoje nutartyje teismas netinkamai įvertino bei iškraipė ieškovo argumentus apie tai, jog bendrovės vadovas gali iškelti bendrovei bankroto bylą. Šiuo atveju situacija tokia, kad UAB „Mirita“ finansinė padėtis blogėja ne dėl įprastinių ekonominių priežasčių, tačiau bendrovė yra sistemingai jos vadovo bei kitų valdymo organų vedama prie bankroto, o tai sudaro pagrindą ginti akcininko interesus iki bylos išnagrinėjimo, taikant prašomas laikinąsias apsaugos priemones;
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti skiriamas tik paprastas turto administravimas. Teismų praktikoje kaip laikinoji apsaugos priemonė CPK 145 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra skiriamas ir visiškas turto administravimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2011); teismas, nustatęs, kad gali būti skiriamas tik paprastas turto administravimas, galėjo ir turėjo spręsti klausimą dėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Visiškai atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neužtikrino atsakovo turto išsaugojimo, jo naudojimo pagal tikslinę paskirtį bylos nagrinėjimo metu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Mirita“ su juo nesutinka, prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad ieškovas neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje ši laikinoji apsaugos priemonė yra būtina. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių galimą ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, kartu patikrinant ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 339 str.).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Viena laikinųjų apsaugos priemonių rūšių gali būti atsakovo turto administratoriaus paskyrimas (CPK 145 str. 1 d. 5 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013 išskyrė, jog turto administravimas gali būti paprastas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir visiškas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet ir privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui (CK 4.239 str. 1 d.). Sistemiškai įvertinęs turto administravimą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias nuostatas, nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad laikinąja apsaugos priemone teismas gali skirti tik paprastą turto administravimą, kurio turinys detaliau reglamentuojamas CK 4.240 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė taikyti visišką atsakovo turto administravimą. Teismas tokį prašymą atmetė pagrįstai. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliaciniame skunde nurodytu apelianto teiginiu apie teismo pareigą savarankiškai pritaikyti kitą nei apeliantas prašė, bendrovės administravimo būdą - vietoje visiško bendrovės administravimo pritaikyti paprastą administravimą. Galimas atvejis, kad teismas, gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (visišką atsakovo turto administravimą), prašymą patenkina iš dalies, nustatydamas paprastą turto administravimo būdą, paskirdamas turto administratorių, tačiau tokiu atveju turi būti nustatyta būtinybė taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neįrodė visų būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (CPK 144 str. 1 d.), nepagrindė bendrovei reikalingo apsaugos lygio, kurį garantuotų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės. Apelianto akcentuojamos faktinės aplinkybės apie tariamai nuostolingą juridinio asmens veiklą, sudaro pagrindą teikti teismui ieškinį dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, bet ne savarankišką pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Įmonės veikla, jos sėkmė priklauso nuo daugelio aplinkybių (bendros ekonominės padėties šalyje, verslo partnerių mokumo ir kt.), todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teigti, jog atsakovo prastus veiklos rodiklius sąlygojo išimtinai atsakovo vadovo netinkami veiksmai, nėra pagrindo. Nesant nei įrodymų, nei pagrįstų prielaidų, iš kurių galima būtų bent numanyti apie apelianto nurodomus neteisėtus atsakovo vadovo veiksmus, kuriais siekiama bendrovę privesti prie bankroto, sudaryti apsimestinius sandorius, kitaip sumažinti bendrovės turtą, apeliacinės instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje neįžvelgia grėsmės būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymui.

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Nijolė Piškinaitė