Civilinė byla Nr. 2A-526-302/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01720-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.16.5; 3.3.1.21.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Vingriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5066-661/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Vingriai“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Pramonės pastatų valdymas“, ir 

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė išreikalauti iš atsakovės AB „Vingriai“ ieškovei priklausančias patalpas, esančias Pramonės g. 141, Vilniuje, ir perduoti jas ieškovei bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog 2007-03-16 UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir ieškovė sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-030182, pagal kurią ieškovė finansavo gamybinių patalpų įsigijimą. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2007-03-26, įgyvendindami 2007-03-16 patalpų lizingo sutartį, sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „Pramonės pastatų valdymas“ perleido, o ieškovė įsigijo patalpas ir suteikė jas naudotis patalpų lizingo sutarties pagrindu UAB „Pramonės pastatų valdymas“. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ nesilaikė sutartimi sulygtų įmokų mokėjimo terminų, todėl 2010-08-17 ieškovė pateikė UAB „Pramonės pastatų valdymas“ raštą Nr. 02-3797 „Dėl sutarčių nutraukimo“, o 2009-08-25 vienašališkai nutraukė patalpų lizingo sutartį bei pareikalavo grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas. 2009-10-08 ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė sutartį dėl turto pagal patalpų lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos, pagal kurią UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsipareigojo atlaisvinti ieškovui priklausančias patalpas iki 2009-11-08. 2009-11-08 papildomu susitarimu šis terminas pratęstas iki 2010-01-30. Trečiasis asmuo 2005-09-06 nuomos sutarties pagrindu ieškovei priklausiančias patalpas išnuomojo atsakovei AB „Vingriai“, nors 2007-03-16 ieškovė ir atsakovė bei UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė papildomą trišalį susitarimą prie patalpų lizingo sutarties, kuriame susitarė, kad ieškovei nutraukus patalpų lizingo sutartį, tuo pat metu pasibaigia ir minėta patalpų nuomos sutartis.

Atsakovė AB „Vingriai“ pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovė patikslintu ieškiniu pakeitė pradinio ieškinio dalyką, kadangi pirmu atveju prašė iškeldinti atsakovę iš negyvenamųjų patalpų, o patikslintame ieškinyje prašo išreikalauti patalpas iš neteisėto valdymo, t.y. reiškia vindikacinį ieškinį, kuris turi būti apmokėtas papildomu žyminiu mokesčiu. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2593-275/2015 pagal ieškovų „L&M International Trading Ltd“, S. K., UAB „L&M Vilnius“ ieškinį atsakovėms AB SEB bankui, BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kurioje ieškovai teismo prašo pripažinti sandorius, kuriais AB SEB bankas įgijo nuosavybės teisę į patalpas, iš kurių ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo iškeldinti atsakovę, negaliojančiais ab initio. Tuo atveju, jei minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas tenkintų ieškovų ieškinį ir pripažintų, kad AB SEB bankas perėmęs visas teises ir pareigas iš AB „SEB lizingas“ neturi nuosavybės teisės į šias patalpas, tai per se reikštų ir nagrinėjamoje byloje esminės prejudicinės aplinkybės nustatymą, jog AB SEB bankas neturi ir niekada neturėjo teisės reikalauti, kad atsakovas būtų iškeldintas iš šių patalpų. Ši aplinkybė, sudaro teisinį privalomo bylos stabdymo pagrindą. Bet net ir tuo atveju, jeigu ieškinys minėtoje byloje būtų atmestas, AB SEB bankas vis tiek neturėtų teisės reikalauti, jog atsakovė būtų iškeldinta iš šių patalpų, kadangi ji patalpomis nepertraukiamai naudojasi pagal 2005-09-06 tarp AB „Vingriai“ ir BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri buvo išviešinta nekilnojamojo turto registre. Nurodė, jog teismui pripažinus, kad ieškovė yra patalpų savininkė, jai bet kokiu atveju būtų perėjusios pareigos pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytą patalpų nuomos sutartį, įskaitant ir pareigą nutraukti šią sutartį, apie tai įspėjus nuomininkę prieš tris mėnesius. Tačiau tai padaryta nebuvo ir minėta nuomos sutartis liko galioti, nepaisant to, kad nuomos sutarties įrašas ieškovės iniciatyva vėliau buvo išregistruotas iš nekilnojamojo turto registro.

Trečiasis asmuo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ atsileipime su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015-11-30 sprendimu ieškinį tenkino – nutarė iškeldinti atsakovę AB „Vingriai“ iš ieškovei AB SEB bankui priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių Pramonės g. 141, Vilniuje, ir perduoti jas ieškovei AB SEB bankui; priteisė iš atsakovės AB „Vingriai“ ieškovei AB SEB bankui 848,97 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų teismas sprendė, jog ginčo patalpų nuomos sutartis teisėtai ir pagrįstai laikytina nutraukta ir dėl to atsakovei atsirado pareiga atlaisvinti užimtas patalpas.

Teismas netenkino atsakovės prašymo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki Vilniaus apygardos teisme įsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 pagal ieškovų L&M International Trading LTD, S. K., UAB „L&M Vilnius“ ieškinį atsakovėms AB „SEB bankas“ (atsakovas pakeistas AB „SEB lizingas“ teisių ir pareigų perėmėju) ir BUAB  „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, jog minėtoje civilinėje byloje AB „Vingriai“ nėra nei ieškovu, nei atsakovu, nei trečiuoju asmeniu, todėl jis nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą dėl šios civilinės bylos sustabdymo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015. Be to, teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje neturi įtakos AB „Vingriai“ teisėms ir pareigoms, nes AB „Vingriai“ nepretenduoja atkurti nuosavybės teises į ginčo patalpas. Atitinkamai tai reiškia ir tai, jog AB „Vingriai“ teisinė padėtis, jai būnant patalpų nuomininke, negali pablogėti priklausomai nuo to, kas būtų teismo pripažintas patalpų savininku – AB SEB bankas, ar „L&M International Trading Ltd.“, S. K., UAB „L&M Vilnius“.

Teismas nustatė, jog pirmoji nuomos sutartis tarp UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“ buvo sudaryta 2005-09-06 ir ji buvo neterminuota, tačiau ieškovė ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2007-03-26, įgyvendindami 2007-03-16 patalpų lizingo sutartį, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Pramonės pastatų valdymas“ perleido, o ieškovė įsigijo patalpas ir suteikė jas naudotis patalpų lizingo sutarties pagrindu UAB „Pramonės pastatų valdymas“. 2007-03-16 prie patalpų lizingo sutarties ieškovė ir atsakovė bei UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė papildomą trišalį susitarimą, kuriuo susitarė, kad ieškovei nutraukus patalpų lizingo sutartį, tuo pat metu pasibaigia ir minėta patalpų nuomos sutartis. Tai reiškia, jog ir aptarta nuomos sutartis buvo neterminuota. Teismas sprendė, jog nutraukus patalpų lizingo sutartį, automatiškai nutrūko ir ginčo patalpų nuomos sutartis ir atsakovė prarado teisę naudotis patalpomis kaip nuomininkė. Ieškovė turi visas savininko teises į patalpas, tarp jų ir CK 4.95 straipsnyje numatytą teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, nors šioje byloje ieškovė, visų pirma, reikalauja iškeldinti atsakovą iš ginčo negyvenamųjų patalpų. Teismo posėdyje ieškovė į bylą pateikė aktualų nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl patalpų, iš kurio matyti, jog ieškovė yra teisėta patalpų savininkė, o įrašas dėl patalpų nuomos sutarties su atsakove galiojo nuo 2007-04-06 iki 2011-10- 20. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė būtų mokėjusi, ar šiuo metu moka nuomos mokestį patalpų savininkui, ar kitaip vykdo nuomos sutartį.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė AB „Vingriai“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015-11-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus:

1. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo, nors egzistavo privalomas jos sustabdymo pagrindas – Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama kita byla, kurioje ginčijama AB SEB banko nuosavybės teisė į ginčo patalpas, o nustačius, jog AB SEB bankas šios nuosavybės teisės neturi, ji neturėtų teisės išreikalauti patalpas šioje byloje. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė negali reikšti prašymo dėl bylos sustabdymo, kadangi nėra toje byloje dalyvaujančiu asmeniu.

2. Teismas skundžiamu sprendimu išėjo už pareikšto ieškinio ribų, kadangi juo nusprendė iškeldinti atsakovę iš nuomojamų patalpų, nors ieškovė reiškė reikalavimą ne dėl iškeldinimo, o dėl patalpų išreikalavimo iš atsakovės.

3. Teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių apie teisinio pagrindo naudotis patalpomis egzistavimą – Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011, kuria pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis AB „Vingriai“ paskirta patalpų saugotoja. Taip pat atsakovės teisė naudotis patalpomis kyla ir iš 2005-09-06 tarp UAB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kuri buvo išviešinta nekilnojamojo turto registre. Pripažinus, jog ieškovė turi nuosavybės teisę į nuomojamas patalpas, o nuomos sutarčiai buvus išviešintai nekilnojamojo turto registre, ieškovei turėjo pereiti visos pareigos pagal minėtą nuomos sutartį, o taip pat ir pareiga laikytis joje įtvirtinto 3 mėnesių termino pranešti apie nuomos sutarties nutraukimą. Šiuo atveju toks pranešimas atsakovei pateiktas nebuvo, dėl ko sutartis yra galiojanti.

5. Ieškovė, tikslindama ieškinį ir reikšdama turtinį reikalavimą išreikalauti patalpas turėjo primokėti žyminį mokestį, tačiau teismas nenustatė jai termino šiam ieškinio trūkumui pašalinti.

Ieškovė AB SEB bankas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016-01-08 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016, kuria nusprendė, jog ieškovė yra teisėta patalpų savininkė, kaip tai buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2015-07-23 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015. Vien jau dėl šios priežasties visos apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės dėl to, kad kol kas nėra aiškus teisėtas patalpų savininkas, yra vertintinos kaip akivaizdžiai nepagrįstos ir teisiškai nereikšmingos. Apelianto argumentai dėl privalomo bylos sustabdymo taip pat nėra pagrįsti, kadangi teismas, vertindamas prašymo sustabdyti bylą pagrįstumą išnagrinėjo abiejų bylos šalių argumentus ir sprendė, jog būtinybė sustabdyti bylą neegzistuoja. Net, jei civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016 ir būtų priimtas priešingas sprendimas, jis atsakovės, kaip nuomininkės, padėties nepablogintų. Pažymi, jog apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad ieškovė patikslintame ieškinyje pakeitė savo pažeistų teisių gynimo būdą, o tai reiškia ir ieškinio dalyką. Ieškovės suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Todėl teigti, kad bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžia vien ieškinio dalykas (ieškovo pareikštas materialus teisinis reikalavimas), yra iš esmės neteisinga, nes ieškovė ieškinyje nurodė ir ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą. Taigi ieškinio pagrindo ieškovė nekeitė, o ieškinio dalyką adaptavo prie naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog Vilniaus apygardos teismas 2015-07-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 panaikino laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis atsakovas buvo paskirtas patalpų turto saugotoju. Savo esme ieškovės patikslintas ieškinys absoliučiai nepasikeitė, o jos teikiamo patikslinto ieškinio tikslas buvo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Tai, kad ieškovė vietoje sąvokos „iškeldinimas iš patalpų“ patikslinto ieškinio reikalavime pavartojo sąvoką „išreikalauti patalpas“, savo esme nėra prieštaringa ir suponuoja tą patį galutinį rezultatą – tai, kad atsakovė turėtų atlaisvinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas. Toks ieškovės reikalavimas akivaizdžiai yra neturtinio pobūdžio.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindai.

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju ieškovė AB SEB bankas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ši nutartis turi reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, be to, buvo priimta jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, apeliantei yra žinoma, ieškovės pateiktą įrodymą priima ir prijungia jį prie nagrinėjamos civilinės bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005-09-06 nuomos sutarties pagrindu trečiasis asmuo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ išnuomojo atsakovei AB „Vingriai“ patalpas, adresu Pramonės g. 141, Vilnius, unikalus Nr. 4400-0114-8516:5717 (t. 1, b. l. 81 – 85). 2007-03-16 ieškovė AB SEB bankas ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-030182, pagal kurią ieškovė finansavo trečiajam asmeniui gamybinių patalpų įsigijimą (t. 1, b. l. 58-68). Tą pačią dieną ieškovė, atsakovė bei UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė papildomą trišalį susitarimą, kuriame šalys susitarė, kad ieškovei nutraukus patalpų lizingo sutartį, tuo pat metu pasibaigia ir minėta patalpų nuomos sutartis (t. 1, b. l. 79). 2007-03-26 ieškovė ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“, įgyvendindamos 2007-03-16 patalpų lizingo sutartį, sudarė pirkimo - pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 189-200), kuria UAB „Pramonės pastatų valdymas“ perleido, o ieškovė įsigijo patalpas ir suteikė jas naudotis patalpų lizingo sutarties pagrindu UAB „Pramonės pastatų valdymas“. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ tinkamai nevykdė patalpų lizingo sutarties - nesilaikė sutartimi sulygtų įmokų mokėjimo terminų, todėl 2010-08-17 ieškovė pateikė UAB „Pramonės pastatų valdymas“ raštą Nr. 02-3797 „Dėl sutarčių nutraukimo“ (t. 1, b. l. 71), kuriame nurodė, kad jeigu UAB „Pramonės pastatų valdymas“ nepadengs 1 666 272,00 Lt dydžio įsiskolinimo ir delspinigių iki 2009-08-24, ieškovė nutrauks patalpų lizingo sutartį. UAB „Pramonės pastatų valdymas“ nurodytu terminu įsiskolinimo nepadengė, todėl ieškovė vienašališkai nutraukė patalpų lizingo sutartį nuo 2009-08-25. 2009-10-08 UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir ieškovė sudarė sutartį dėl turto pagal patalpų lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos, pagal kurį UAB „Pramonės pastatų valdymas“ be kita ko įsipareigojo atlaisvinti ieškovei priklausančias patalpas iki 2009-11-08 (t. 1, b. l. 73). 2009-11-08 UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir ieškovė sudarė papildomą susitarimą prie 2009-10-08 sutarties dėl turto pagal patalpų lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos, kuriuo be kita ko pratęsė patalpų grąžinimo ir atlaisvinimo terminą iki 2010-01-30 (t. 1, b. l. 75). Nei iki nurodytos datos, nei vėliau patalpos ieškovei perduotos nebuvo.

Dėl pagrindo sustabdyti civilinę bylą

Vienas iš apeliaciniame skunde nurodytų atsakovės AB „Vingriai“ nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvų yra pirmosios instancijos teismo sprendimas nesustabdyti civilinės bylos nagrinėjimo iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015, pagal ieškovų L&M International Trading LTD, S. K., UAB „L&M Vilnius“ ieškinį atsakovėms AB SEB bankui ir BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Apeliantė nurodė, jog teismas privalėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas minėtoje byloje, kadangi jam pripažinus, kad AB SEB bankas neturi ir niekada neturėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, tai per se reikštų ir tai, jog AB SEB bankas neturi teisės reikalauti, kad atsakovė UAB „Vingriai“ būtų iškeldinta iš nuomojamų patalpų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, šį atsakovės argumentą vertina kaip nepagrįstą.

Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-332/2012; 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-415/2016, kt.).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015).

Nagrinėjamu atveju iš esmės sutiktina su apeliantės argumentu, jog teismas neteisingai konstatavo atsakovei neturint teisės prašyti bylos sustabdymo, nes ji nėra byloje, dėl kurios siekiama sustabdyti šią bylą, dalyvaujantis asmuo, tačiau ši aplinkybė iš esmės nekeičia teismo sprendimo.  Pirmosios instancijos teismas laikytinas padariusiu teisingą ir pagrįstą išvadą, jog civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 konstatuoti faktai nebūtų reikšmingi šios civilinės bylos kontekste, ir pagrįstai sprendė neegzistuojant pagrindui šią bylą sustabdyti. Tai, jog minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo patalpų nuosavybės teisės priklausymo ieškovei ar kitiems asmenims, nesukuria jokių teisinių pasekmių atsakovei, kadangi ji patalpomis naudojosi nuomininkės teisėmis, nuomos sutartis buvo įregistruota juridinių asmenų registre. Tai reiškia, jog net ir pripažinus, kad AB SEB bankas nėra teisėta patalpų savininkė, nuomos sutartis nebūtų nustojusi galioti ir būtų privaloma bei vykdytina kito ginčijamų patalpų savininko pagal nuomos sutartyje nustatytas sąlygas.

Nepaisant to, įvertintina ir ta aplinkybė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016-01-08 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-269-241/2016, kuria Vilniaus apygardos teismo sprendimą atmesti ieškovų ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 paliko nepakeistą. Tai reiškia, jog šiuo metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuotas ginčo patalpų nuosavybės teisės priklausymas ieškovei, dėl ko ji pripažintina turėjusi teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovės iškeldinimo.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo neegzistuojant pagrindui sustabdyti civilinę bylą, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl ieškinio ribų ir trūkumų nustatymo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą išėjo už ieškinio ribų – nusprendė iškeldinti AB „Vingriai“ iš ginčo patalpų, nors ieškovė patikslintame ieškinyje reiškė reikalavimą ne dėl iškeldinimo, bet dėl patalpų išreikalavimo iš neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio prasme. Ieškovė su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Nurodo, jog ieškinyje, patikslintame ieškinyje, rašytiniuose paaiškinimuose ir bylos nagrinėjimo žodžiu metu dėstė bei įrodinėjo aplinkybes, susijusias būtent su tuo, jog atsakovė neatlaisvina ieškovei teisėtai priklausančių patalpų. Tai reiškia, kad ieškovė niekada nekeitė ieškinio pagrindo, o taip pat iš esmės nekeitė ir ieškinio dalyko.  Patikslinimas buvo susijęs su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įtraukimu į bylą trečiuoju asmeniu, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad tuo pačiu buvo patikslintas ir ieškinio dalykas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, jog sutikti su minėtu apeliantės argumentu taip pat nėra pagrindo.

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant bylos šalių ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė AB SEB bankas pradiniame ieškinyje be kita ko teismo prašė iškeldinti atsakovę AB „Vingriai“ iš ieškovei priklausančių patalpų, adresu Pramonės g. 141, Vilnius. 2015-010-07 pateikusi teismui patikslintą ieškinį ieškovė prašė išreikalauti jai priklausančias patalpas, adresu Pramonės g. 141, Vilnius, iš atsakovės AB „Vingriai“ ir perduoti jas ieškovei. Tiek pirminiame tiek ir patikslintame ieškiniuose nurodytos analogiškos faktinės aplinkybės, bei motyvai, kuriais remiantis siekiama iš esmės tapataus rezultato – atsakovės iškeldinimo iš ieškovei priklausančių patalpų ir pastarųjų perdavimo ieškovei. Vien ta aplinkybė, jog patikslinusi ieškinį į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukdama UAB „Pramonės ir pastatų valdymas“, ieškovė formaliai pakeitė reikalavimo formuluotę, nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pakeistas bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžia ne vien ieškinio dalykas, bet ir jo pagrindas – konkrečios teisinės aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą. Aplinkybę, jog ieškovė inicijavo bylą siekdama iškeldinti atsakovę iš jai priklausančių patalpų be ieškinių patvirtina ir 2015-11-05 teismui pateikti ieškovės rašytiniai paaiškinimai. Dėl šių priežasčių laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė ieškovės patikslintame ieškinyje pateikto reikalavimo, kaip iš esmės naujo reikalavimo ir pagrįstai, išnagrinėjęs bylą, priėmė sprendimą dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo patalpų.

Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs patikslinto ieškinio reikalavimą išreikalauti patalpas iš neteisėto valdymo, privalėjo nustatyti ieškovei terminą pašalinti ieškinio trūkumams – primokėti trūkstamą žyminį mokestį už pateiktą turtinį reikalavimą.

Pažymėtina, jog kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovė, nagrinėjamu atveju ginčas nevyksta dėl to, kam nuosavybės teise teisėtai priklauso ginčo patalpos. Ginčas vyksta dėl to, kad atsakovė neatlaisvina ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų. Tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog ginčo pobūdis nustatomas pagal šalies siekiamas teisines pasekmes. Tuo atveju, kai ieškinio patenkinimas sukuria tiesiogines turtines pasekmes, toks ginčas yra turtinis, o jo suma, ginčijant tokį sandorį, nustatoma būtent pagal tai, kokio dydžio turtinės prievolės būtų išvengta tokio reikalavimo patenkinimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1774-186/2015). Šiuo atveju ieškovė ieškinio patenkinimas nesukeltų jai jokių turtinių pasekmių, kadangi ir toliau turtas jai priklausytų nuosavybės teise, tačiau ji atgautų galimybę šį turtą faktiškai valdyti.

Įvertinusi šias aplinkybes, bei aukščiau nutartyje padarytą išvadą apie tai, jog patikslintu ieškiniu ieškovė savo reikalavimo nepakeitė, t.y. ir toliau siekė jai nuosavybės teise priklausančių patalpų atlaisvinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ir šį apeliantės skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl atsakovės teisės naudotis ginčo patalpomis

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nutraukus 2007-03-16 patalpų lizingo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir trečiojo asmens, nutrūko ir 2005-09-06 tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta nuomos sutartis. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Skunde nurodo, jog jos teisę naudotis patalpomis įrodo Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – AB „Vingriai“ paskirta ginčo patalpų saugotoja. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-2593-275/2015 yra ginčijama ieškovės nuosavybės teisę į aptariamas patalpas. Minėtoje byloje teismui konstatavus, jog finansinio lizingo sutartis yra negaliojanti ab initio, taip pat negaliotų ir ieškovės, atsakovės bei trečiojo asmens 2007-03-16 sudarytas trišalis susitarimas bei jame esanti nuostata dėl nuomos sutarties nutraukimo pasibaigus lizingo sutarčiai. Be to, net ir nepripažinus finansinio lizingo sutarties negaliojančia, byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių faktą, jog ieškovė laikėsi nuomos sutartyje numatytos jos nutraukimo tvarkos ir pranešė atsakovei apie sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti ir su šiais apeliantės argumentais.

Kaip jau aptarta anksčiau, civilinė byla Nr. 2-2593-275/2015, pagal ieškovų L&M International Trading LTD, S. K., UAB „L&M Vilnius“ ieškinį atsakovėms AB SEB bankui ir BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo šiuo metu jau yra išnagrinėta - 2015-07-23 sprendimu ieškinys atmestas. Taip pat šiuo sprendimu panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2702/2011 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis apeliantė buvo paskirta patalpų saugotoja. Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-01-08 nutartimi atmetus ieškovių L&M International Trading LTD, S. K., UAB „L&M Vilnius“ apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus apygardos teismo 2015-07-23 sprendimo, jis įsiteisėjo. Šios aplinkybės patvirtina, jog apeliantės AB „Vingriai“ skundo motyvai dėl teisės naudotis patalpomis remiantis nutartimi, kuria taikomos laikinosios apsaugos priemonės bei nagrinėjama civiline byla dėl lizingo sutarties nuginčijimo, laikytini nepagrįstais bei atmestini.

Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog ieškovei, perėmusiai patalpų nuosavybės teisę, kartu perėjo ir pareigos pagal atsakovės ir trečiojo asmens 2005-09-06 sudarytą nuomos sutartį, t.y. siekdama nutraukti neterminuotą patalpų nuomos sutartį, ji privalėjo laikytis joje nurodytos tvarkos – prieš tris mėnesius pranešti nuomotojui apie sutarties nutraukimą. Ji šios savo pareigos neatliko, todėl nuomos sutartis laikytina galiojančia net ir neegzistuojant kitiems jos galiojimo pagrindams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiuo atsakovės argumentu.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę bet kada nutraukti sutartį jų bendru sutarimu, tačiau sutarties nutraukimas vienos iš šalių iniciatyva yra ribojamas. Vienašališkai nutraukti sutartį galima tik įstatymų (CK 6.217 straipsnio 1 dalis; 6.497, 6.498 straipsniai; kt.) ar sutarties (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) numatytais atvejais. Civilinėje teisėje galiojantis dispozityvumo principas lemia, jog sutartyje šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties keitimo ar nutraukimo pagrindų ir sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Esant tokiems susitarimams ginčo atveju taikomos sutarčių nuostatos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovės AB „Vingriai“ ir trečiojo asmens UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2005-09-06 sudaryta nuomos sutartis buvo neterminuota (2.2 punktas). Šios sutarties 3 dalyje įtvirtinti atvejai, kuomet nuomos sutartis gali būti nutraukta nuomotojo ar nuomininko reikalavimu, taip pat bendru šalių sutarimu. Be šių pagrindų, dar vienas nuomos sutarties nutraukimo pagrindas buvo numatytas tarp šalių bei trečiojo asmens 2007-03-16 sudarytoje sutartyje, kuria, be kita ko sulygta, jog tuo atveju, jei anksčiau termino nutrūksta tarp ieškovės bei trečiojo asmens sudaryta finansinio lizingo sutartis, tuo pačiu metu nutrūksta ir trečiojo asmens bei atsakovės sudaryta nuomos sutartis (4 punktas). Teismo vertinimu, toks susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nepažeidžia bei neapriboja šalių teisių ar pareigų, dėl ko laikytinas galiojančiu bei taikytinu nagrinėjamu atveju. Atsižvelgiant į tai, klaidingais laikytini atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog nuomos sutartis negalėjo baigtis aptarimu pagrindu.

Pažymėtina, jog apeliantė taip pat klaidingai interpretuoja ieškovės pareigą pranešti apie sutarties nutraukimą prieš tris mėnesius. Iš nuomos sutarties sąlygų matyti, jog nurodyta pareigą galėtų kilti tik siekiant nutraukti sutartį dėl nuomininko padarytų sutarties pažeidimų. Tačiau šiuo atveju sutartis buvo nutraukta remiantis savarankišku papildomame susitarime numatytu pagrindu – nutraukus ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą lizingo sutartį. Šalys, sulygdamos tokį sutarties nutraukimo pagrindą nenustatė specialių jo nutraukimo sąlygų ar terminų. Kaip minėta, susitarime įtvirtinta, jog nuomos sutartis nutrūksta tuo pat metu kaip ir lizingo sutartis. Negana to, susitarimo 2 punkte įtvirtinta, jog ieškovei įgijus ginčo patalpas nuosavybės teise, jai neatsiras jokių įsipareigojimų pagal nuomos sutartį. Nepaisant to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2010-08-17 ieškovė pateikė UAB „Pramonės pastatų valdymas“ raštą Nr. 02-3797 „Dėl sutarčių nutraukimo“, o 2009-08-25 vienašališkai nutraukė patalpų lizingo sutartį bei pareikalavo grąžinti ieškovei nuosavybės teise priklausančias patalpas, 2009-10-08 ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarė sutartį dėl turto pagal patalpų lizingo sutartį grąžinimo ir atlaisvinimo tvarkos, pagal kurią UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsipareigojo atlaisvinti ieškovui priklausančias patalpas iki 2009-11-08. 2009-11-08 papildomu susitarimu šis terminas pratęstas iki 2010-01-30. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovė informavo trečiąjį asmenį apie nuomos sutarties nutraukimą bei suteikė pakankamą terminą (daugiau nei 5 mėnesius) atlaisvinti ginčo patalpas. Atsakovė taip pat laikytina apie šią savo pareigą žinojusi, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bei AB „Vingriai“ vadovo pareigas ėjo tas pats asmuo – Česlovas Krinickas.

Aptartos aplinkybės patvirtina faktą, jog ieškovei AB SEB bankui nutraukus su trečiuoju asmeniu UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą lizingo sutartį, nutrūko ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ bei atsakovės AB „Vingriai“ sudaryta nuomos sutartis ir atsakovei atsirado pareiga atlaisvinti užimtas patalpas.

Dėl bylos procesinės baigties

Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo pagrindus bei padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės pareigos atlaisvinti užimtas patalpas, dėl ko naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93).

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovei AB SEB bankui iš atsakovės AB „Vingriai“ priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos - 946,55 Eur, kurias pagrindžiantys dokumentai pateikti teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                        Artūras Driukas

Romualda Janovičienė

Nijolė Piškinaitė