Civilinė byla Nr. e2A-1826-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10556-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.2; 2.6.37; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-315-454/2019 pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovei E. A. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė B. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti Z. M. L. nuosavybės teisę į ½ dalį pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) kaip įgytą jungtinės veiklos su S. D. pagrindu, Z. M. L. asmeninės nuosavybės teise priteisiant: ½ dalį pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) pripažinti Z. M. L. nuosavybės teisę į ½ dalį piniginių lėšų, esančių „Swedbank“, AB, banko sąskaitoje, kaip įgytą jungtinės veiklos su S. D. pagrindu; priteisti ieškovei iš atsakovės E. A. bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 1999 metais ieškovės motina Z. M. L. apsigyveno kartu su S. D. ir pradėjo vesti bendrą ūkį. Kartu gyvendami Z. M. L. ir S. D. iš esmės pagerino jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Be to, 2014 m. sausio 13 d., panaudodami bendras lėšas, iš valstybės išsipirko žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 2007 m. buvo atliktas gyvenamojo namo kapitalinis remontas: pakeistas namo stogas, sienos apkaltos medinėmis lentelėmis, sudėti plastikiniai langai, pakeistos lauko ir vidaus durys, pakeistos grindys, vidinės sienos iškaltos medinėmis lentelėmis, pakeista elektros instaliacija, įrengta terasa). Žemės sklype pastatyta tvora (betoninių stulpelių su metalo tinklu), išbetonuoti takai. Namo remontui buvo išleista 14 481,00 Eur (50 000,00 Lt) suma, o remonto darbus atlikinėjo Z. M. L. anūkai (M. J., T. L. ir M. L.). (duomenys neskelbtini) Z. M. L. mirė. Palikimą po jos mirties, kreipdamasi į Kauno miesto 21-ojo notaro biuro notarą V. L., priėmė dukra – ieškovė. Nepraėjus nė dviem mėn., (duomenys neskelbtini) mirė ir S. D.. Palikimą po jo mirties priėmė jo pusseserė-atsakovė E. A.. Ieškovė, siekdama susitarti gražiuoju, kreipėsi į atsakovę, prašydama perleisti paveldimą ½ dalį nekilnojamojo turto, kadangi Z. M. L. su S. D. pastatus iš esmės pagerino, o žemės sklypą kartu įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, pareiškė kreditorinį reikalavimą S. D. paveldėjimo bylą vedančiai notarei, tačiau atsakovė susitarti nesutiko. Ieškovė teigė, kad jungtinė veikla tarp S. D. ir Z. M. L. prasidėjo 1999 m. Z. M. L. į gyvenamojo namo remontą bei žemės sklypo įsigijimą iš valstybės investavo santaupas, gaunamą pensiją, lėšas, gautas pardavus žemės sklypus 2005-2007 m. Be to, vedant bendrą ūkį ji ir S. D. bendrai įgijo žemės sklypą bei sukaupė santaupas S. D. vardu atidarytoje banko sąskaitoje, esančioje AB „Swedbank“. Ieškovė įrodinėjo, kad Z. M. L. investavo beveik 15 000,00 Eur gyvenamojo namo remonto darbams, be to, jos anūkai atliko minėtus darbus, todėl gyvenamasis namas, kurio vertė šiai dienai VĮ „Registrų centras“ duomenimis yra 6 910,00 Eur, pripažintinas iš esmės pagerintu ir dėl to priklausęs Z. M. L. ir S. D. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Žemės sklypas buvo įgytas vedant bendrą ūkį, panaudojus abiejų sugyventinių lėšas, o santaupos buvo kaupiamos S. D. atsiskaitomoje banko sąskaitoje, esančioje AB „Swedbank“.

3.       Atsakovė E. A. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad S. D. visą gyvenimą gyveno kartu su savo motina, jis nebuvo sukūręs šeimos, jis visą gyvenimą klausė mamos. Taip jie abu kartu ir gyveno iki motinos mirties, t. y. iki 1999 m. liepos 1 d. Po motinos mirties S. D. beveik metus gyveno vienas, tačiau jam buvo sunku vienam tvarkytis. Atsakovė visą laiką su juo palaikė ryšius, tiek iki motinos mirties, tiek po jos, padėjo jam tvarkytis. Visiškai prieš S. D. motinos mirties metines jo namuose atsirado Z. M. L., su kuria jis buvo seniai pažįstamas. S. D. pakvietė ją gyventi kartu už tai, kad ji rūpintųsi juo ir namais. Atsakovė teigė, kad Z. M. L. sutiko, nes toks S. D. pasiūlymas jai buvo naudingas. S. D. ne kartą yra sakęs, kad jam moters nereikia, jam reikia, kad padarytų valgyti, apskalbtų, sutvarkytų namus. S. D. norėjo gyventi su moterimi kaip su mama, taip jis su Z. M. L. visą laiką ir gyveno: jie miegojo atskirose lovose, nerodė dėmesio kaip vyras ir moteris. Jie gyveno kartu grynai iš išskaičiavimo: jis suteikė jai stogą virš galvos ir didžiąja dalimi išlaikymą, o ji už tai rūpinosi namais: gamino valgį, skalbdavo, tvarkė namus. Jie nebuvo šeima ir nevedė bendro ūkio. Ieškovės teiginiai dėl lėšų kaupimo S. D. sąskaitoje yra melagingi. S. D. gaudavo į namus pensiją, kuri bendroje sumoje buvo apie 244,00 Eur (įskaitant ir transporto išlaidų kompensaciją), iš kurių jis gyveno. 2008 m. gruodžio 1 d. S. D. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, už kurį gavo 27 513,90 Eur (95 000,00 Lt), kurių didžiąją dalį laikė savo sąskaitoje, ką patvirtina ir pateiktos terminuoto indėlio sutartys. Būtent iš šių lėšų ir buvo atliekami visi namo pagerinimo darbai. Šiuos darbus atliko Z. M. L. anūkai, tačiau jiems už šiuos darbus buvo mokama. S. D. žemės sklypą taip pat nupirko savo lėšomis, kadangi didžioji dalis šio žemės sklypo buvo išpirkta dar 1992 m. rugsėjo 28 d., sumokant investiciniais čekiais, o už likusią žemės sklypo dalį – 0,0172 ha, jis sumokėjo 33,18 Eur (114,55 Lt). S. D. ne tik sumokėjo už šį žemės sklypą, tačiau apmokėjo ir žemės sklypo parengimo išlaidas. Atsakovė teigė, kad jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis dėl gyvenamojo namo statybos ar rekonstrukcijos, siekiant jame gyventi, o ne parduoti jį visą ar dalimis, sudaryta tarp kelių asmenų, turi būti rašytinės formos, o jos nesant liudytojų parodymais remtis negalima. Be to, 2015 m. Z. M. L. prašymu, už tai, kad ji jam daug metų padeda, S. D. jos sūnui A. L. padovanojo gretimą žemės sklypą, kuriame jis pasistatė kilnojamą namelį ir jame apsigyveno. Be to, S. D. ne tik, kad nebuvo išleidęs visų savo lėšų, gautų 2008 m. gruodžio 1 d. sandorio metu, tačiau 2015 m. pardavė dar vieną žemės sklypą, už kurį gavo 3 070,00 Eur. S. D. sąskaitoje esamos lėšos priklausė tik jam vienam.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 160,26 Eur antrinės pagalbos išlaidų, 95,00 Eur išlaidų už eksperto atvykimą į teismo posėdį ir 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atsakovės naudai priteisė 95,00 Eur išlaidų už eksperto atvykimą į teismo posėdį.

5.       Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. papildomu sprendimu iš ieškovės valstybės naudai priteista 374,05 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

6.       Teismas nurodė, kad Z. M. L. tiesiog kartu gyveno su S. D., ji sodino daržą, augino paukščius. Nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, o sutarties formos nesilaikymas yra pagrindas ieškinį atmesti. Byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant bendros jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos, įvertinimo.

7.       Teismas, įvertinęs, kad byloje apklausti liudytojai nėra matę, kaip buvo naudojamos S. D. ir Z. M. L. lėšos, kaip ir kas mokėjo už medžiagas, ar kas atsiskaitydavo už darbus, laikė, jog liudytojai nepatvirtino aplinkybių, susijusių su Z. M. L. asmeninių lėšų panaudojimu remontuojant namą. Teismas taip pat nurodė, kad teismo ekspertizės aktu nustatyta atliktų pagerinimo darbų vertė, tačiau ekspertizės aktas neįrodo bendro ūkio vedimo ar lėšų panaudojimo, todėl juo nesivadovaujama.

8.       Teismas, įvertinęs byloje atsakovės pateiktus dokumentus dėl grynųjų pinigų išdavimo, sprendė, kad S. D. sistemingai nuo 2008 m., turėdamas lėšų už parduotą žemės sklypą, galėjo dalį lėšų panaudoti namo pagerinimui. Teismas taip pat laikė, jog byloje pateikta 2014 m. sausio 13 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nepatvirtina, kad ja buvo siekiama kurti bendrą turtą. Be to, Z. M. L. banko sąskaitoje buvo indėlis, už kurį ji gaudavo palūkanas, ji atsiskaitinėdavo ne grynaisiais pinigais, pinigus pervesdavo įvairiomis sumomis savo artimiesiems, tačiau teismas sprendė, kad tai nepatvirtina aplinkybės, jog šios sumos buvo pervestos už remontą. Teismas taip pat nurodė, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. Z. M. L. pradėta mokėti našlių arba našlaičių pensija, dėl ko sprendė, kad ji buvo apsisprendusi nesudaryti santuokos, o pasinaudoti galimybe gauti našlės pensiją.

9.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės palikėja bendru darbu neprisidėjo prie turto pagerinimo. Nors S. D. ir Z. M. L. ilgą laiką gyveno kartu, tačiau, teismo vertinimu, ūkio bendrai netvarkė, bendro turto nesukūrė. Ieškovė neįrodė, jog S. D. ir ieškovės palikėja bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą, todėl teismas nepripažino buvus sudarytą žodinį asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė B. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Z. M. L. apsigyvenimo su S. D. tikslas buvo siekis pradėti sugyventinių santykius, vedant bendrą ūkį ir įgyjant bendrą nuosavybę, todėl jų santykiai pripažintini bendrąją jungtine veikla. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl Z. M. L. ir S. D. santykių pripažinimo sugyventinių santykiais, sukuriančiais jungtinės veiklos santykius, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė prieštaringas išvadas, dėl to priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisingą sprendimą.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, jog kartu gyvendami ir vesdami bendrą ūkį 2007 m. Z. M. L. ir S. D. iš esmės pagerino jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, be to, 2014 m. sausio 13 d. panaudodami bendras lėšas iš valstybės išpirko žemės sklypą bei sukaupė santaupas S. D. vardu atidarytoje banko sąskaitoje, esančioje „Swedbank“, AB.

1.3.       Pirmosios instancijos teismas įvertino tik dalies byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus (T. L., J. V., S. S., V. R. ir J. B.), juos įvertino netinkamai, neišskirdamas, kurie liudytojai kviesti ieškovės, o kurie atsakovės prašymu, o likusios dalies liudytojų (R. S., L. S., E. R. bei K. G.) paaiškinimų nepagrįstai nevertino.

1.4.       Pirmosios instancijos teismas iš vis nekvalifikavo, kokie santykiai siejo Z. M. L., ir S. D., t. y. kodėl jie nuo 1999 m. iki pat savo mirties gyveno kartu. Tokiu būdu teismas neatskleidė ginčo esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Be to, teismas, nurodydamas santuokos nesudarymo priežastį (dėl našlės pensijos gavimo), tik patvirtino faktą dėl jų buvimo sugyventiniais. Teismas taip pat vertino ir kiekvieno jų indėlį į bendrą jungtinę veiklą, kas prieštarauja padarytai išvadai, neva jie bendro ūkio nevedė. Jungtinę veiklą vykdant aštuoniolika metų yra sudėtinga nustatyti tikslią įnašo dalį, todėl turėjo būti vadovaujamasi CK 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostata.

1.5.       Ieškovė byloje yra pareiškusi reikalavimą, prašydama Z. M. L. priteisti ½ dalį ginčo gyvenamojo namo, vadovaudamasi CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma. Ginčo turtas buvo pagerintas iš esmės, tai patvirtina teismo eksperto S. Z. 2018 m. rugpjūčio 21 d. teismo ekspertizės aktas. Be to, šis turtas pagerintas iš esmės sugyventiniams kartu vedant bendrą ūkį, ką patvirtino byloje apklausti liudytojai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenurodė, kieno darbu buvo atliekam ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcija. Pats S. D. dėl sveikatos būklės negalėjo to padaryti. Be to, aplinkybę, jog ginčo turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu patvirtino tiek liudytojai, tiek į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Taigi Z. M. L. ir S. D. nuo 1999 m. vedė bendrą ūkį ir dėl to šiuo laikotarpiu tiek naujai įgytas turtas (žemės sklypas), tiek sutaupytas turtas (lėšos banko sąskaitoje), pripažintinas bendra daline sugyventinių nuosavybe, preziumuojant, jog jis įgytas lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar S. D. vardu registruotas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, įgyta kartu su Z. M. L.. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ginčo atveju taikytina CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma, kurioje įtvirtinta nuostata, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis, ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Kadangi byloje nustatyta, kad šalių palikėjai nebuvo sudarę santuokos ir byloje įrodinėjama (ieškinio pagrindas), kad turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos (partnerystės) santykiuose, abipusio susitarimo pagrindu, nors faktiniai asmenų santykiai buvo artimi, panašūs į sutuoktinių santykius, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. 

13.       Bylos duomenimis nustatyta, kad S. D. vardu asmeninės nuosavybės teise įregistruotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) Pastatas – vieno aukšto gyvenamasis namas, pastatytas 1972 m.; objekto baigtumas 100 procentai; 1987 m. atliktais kadastriniais matavimais užfiksuotas bendras namo plotas – 52,78 m2, tūris – 187 m3, užstatytas plotas – 61,00 m2 (be priestato ir atviros verandos).

14.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar artimus santykius palaikę ir kartu ilgą laiką gyvenę nesusituokę ieškovės palikėja Z. M. L. ir atsakovės palikėjas S. D. įgijo bendrosios nuosavybės teisę į turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini)

15.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė Z. M. L. ir S. D. jungtinės veiklos sutarties ir susitarimo įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Apeliantė nurodė, jog Z. M. L. ir S. D. kaip nesusituokę asmenys drauge gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 1999 m. iki 2017 m. Apeliantės teigimu, šalių palikėjai nepertraukiamai gyveno kaip šeima 18 metų, kas yra svarbi aplinkybė, vertinant, jog jie savo veiksmais jungtinės veiklos pagrindu siekė sukurti ginčo turtą, o apskųstame sprendime teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, jog nėra įrodytas susitarimas dėl bendros veiklos, kuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

16.       CK 6.969 straipsnis apibrėžia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1dalis). Remiantis šiuo apibrėžimu ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra išskirti esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai: tai yra, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016 ir kt.).

17.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015;ir kt.). 

18.       Kartu kasacinis teismas nurodo, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas).

19.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, pripažino, kad vien tas faktas, jog šalių palikėjai gyveno kartu, kad kartu gyvenusio asmens giminaičiai atliko statybos darbus, savaime nereiškia, jog jie išreiškė valią ginčo turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise, o ieškovė privalėjo įrodyti, kad jos palikėja, gyvendama su atsakovės palikėju, veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir buvo susitarusi įsigyti bendrosios nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Z. M. L. ir S. D. santykių nėra pagrindo kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

20.       Minėta, kad ieškovė reikalavimą pripažinti, kad Z. M. L. bendro gyvenimo metu su S. D., šio asmens (S. D.) asmeninis turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalinamas lygiomis dalimis, grindžia turto pagerinimo apimtimis bei bendro gyvenimo, bendru buities ir ūkio reikalų tvarkymu aplinkybėmis. 

21.       Bylą nagrinėjęs teismas ieškinio reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui ir bendram siekiui turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria. Kaip buvo išaiškinta, sprendžiant sugyventinių (partnerių) ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad partnerių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio susitarimams nėra būdingas rašytinis jų įforminimas, todėl tiek paties jungtinės veiklos (partnerystės) faktą, tiek ir partnerių tarpusavio susitarimą, dėl sukuriamos (įsigyjamos) nuosavybės teisinio statuso (asmeninė ar bendroji dalinė), šalys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

22.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju ieškovei, siekiančiai pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad šalių palikėjai buvo susitarę dėl turto sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.

23.       Apeliantė teigia, jog ji paaiškino, kaip vyko ginčo namo remonto darbai, kas finansavo ir kas kokius statybos darbus atliko, tai, apeliantės nuomone, įrodo, jog Z. M. L. dalyvavo ginčo namo statybose. Be to, apeliantės teigimu, jungtinės veiklos sutartis nedraudžia vienam iš partnerių neprisidėti prie bendros veiklos jokiu materialiniu turtu, partneris gali dalyvauti savo darbu ar kitais įsipareigojimais. Apeliantės vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, jog Z. M. L. prie kuriamo turto prisidėjo savo darbu, dalyvavimu statybose. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.

24.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagalba padedant tvarkyti ūkio reikalus arba kartais nuperkant atitinkamas nedidelės vertės buities reikmėms būtinas prekes, savaime nereiškia, kad asmenys susitarė bendrai rūpintis turtu ir pati savaime nėra nuosavybės įgijimo pagrindas. Be to, tik šalies savanoriška pagalba pagerinant namą, namų apyvokos daiktų pirkimas, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad vien tik naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969-/2016 100 punktas).

25.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. D. asmeninis turtas buvo pagerintas, vertino, ar namo savininkas turėjo pakankamai asmeninių lėšų turto pagerinimo darbams atlikti. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad S. D. 2008 m. gruodžio 1 d. pardavė jam priklausantį žemės sklypą už kurį jis gavo 27 513,90 Eur (95 000,00 Lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga nustatytas S. D. priklausančių lėšų judėjimas bankinėse įstaigose esančiose sąskaitose sudaro pagrindą spręsti, kad turto savininkas (S. D.) disponavo pakankama lėšų suma ginčo turto pagerinimo darbams atlikti.

26.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir Z. M. L. finansines galimybes prisidėti prie ginčo turto pagerinimo darbų. Byloje pateikti įrodymai, kad Z. M. L. 2005 m. kovo 9 d. ir 2007 m. gruodžio 22 d. sudarė nekilnojamojo turto sandorius, kurių pagrindu gavo pinigines lėšas (el. b. t. 1, b. l. 73–77, t. 2, b. l. 3–6), tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos materialinį ar nematerialinį indėlį į ginčo nekilnojamąjį turtą (CPK 178 straipsnis). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovės palikėjas, turėdamas pakankamai asmeninių lėšų, galėjo pats įsigyti, gerinti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius ginčo objektus, tuo tarpu Z. M. L. lėšas laikė atskiroje sąskaitoje, duomenys apie šių lėšų judėjimą nepatvirtina byloje įrodinėtinos aplinkybės, kad jos buvo panaudotos žemės sklypo įsigijimui, namo remontui ar įneštos į S. D. vardu atidarytą indėlį bankinėje įstaigoje.

27.       Įstatymas numato, jog teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Vien tik aplinkybė, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika)

28.       Byloje nustatyta, kad palikėjų gyvenimo kartu laikotarpiu Z. M. L. pajamos nebuvo didelės, duomenų, kaip buvo naudojamos jai priklausančios lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, ieškovė nepateikė, todėl aplinkybė, kad Z. M. L. bendru darbu ir asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie S. D. priklausančio turto įsigijimo ar jo pagerinimo, laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis).

29.       Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

30.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė į bylą nėra pateikusi prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija dėl jų paskirstymo nesprendžia (CPK 93 straipsnis).

31.       Kadangi Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 130,00 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimas, paduodant apeliacinį skundą, iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, todėl atmestus jos apeliacinį skundą, ši suma priteistina valstybės naudai iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

32.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 3,04 Eur, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteisiamos iš ieškovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 130,00 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų 00 ct) žyminio mokesčio ir 3,04 Eur (tris eurus 04 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto išlaidas) (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Diana Labokaitė

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas