Nr. DOK-268

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00830-2023-6  

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,

susipažinusi su 2025 m. sausio 21 d. paduotu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimas, kuriuo atmestas atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį ir tenkintas ieškinys: ieškovei ADB „Gjensidige“ priteista iš atsakovės UAB „City Car“ 4841,41 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų metinės palūkanos. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ), kuris yra specialusis teisės aktas, aiškinimo. Teismai padarė neteisingas išvadas, kad draudiko metodiniai nurodymai yra poįstatyminiai teisės aktai, kurie suteikia galimybę netaikyti specialaus teisės aktų reikalavimų dėl privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo, kai draudikas gauna prašymą sudaryti draudimo sutartį. Nurodytas įstatymas nenumato draudiko teisės atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, kol nesumokėta draudimo įmoka, priešingai, pagal nurodyto įstatymo 9 straipsnio 2 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo draudimo sutartyje nurodytos datos. Nesumokėjus draudimo sutartyje numatytos įmokos sutartyje numatytu laiku, draudėjo atžvilgiu taikytinos teisės aktų numatytos sankcijos.

2. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų ir draudimo įmokos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas, tačiau remiantis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalimi draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Tokiu atveju įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą, galimybe reikalauti delspinigių ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius. Visgi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo ir kitais kriterijais. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

3. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo“ 64 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnį, išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Nutarimas nenurodo, kokia proporcija minėtu atveju draudikas iš draudėjo gali susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įgyvendinant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą draudiko teisę, draudikui grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės, t. y. teismas įvertinęs visas minėtas aplinkybes gali draudikui grąžinamos sumos dydį sumažinti.

4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai taikydami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalį, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė savo patirtų nuostolių atsiradimą nurodė kaip žalą, negautą dėl nesumokėtų draudimo įmokų, ir dėl to reikalavo atlyginti žalą kaip draudimo įmokų skolą, vadinasi, ginčo reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Priešingai, ieškinio pagrindas ir dalykas šioje byloje buvo nesumokėtos draudimo įmokos už galiojusį draudimo apsaugos laikotarpį. Šį reikalavimą ieškovė grindė savo paties parengta lentele, kur kiekvienai draudimo sutarčiai atskirai buvo įvertintas draudimo apsaugos laikotarpis ir už šį laikotarpį apskaičiuota nesumokėta draudimo įmoka. Pirmosios instancijos teismas, išeidamas už ieškinio ribų, nepagrįstai pripažino, kad atsakovė turi atlyginti ieškovei žalą, nors ieškovė įrodinėjo ne žalą, o nuostolius, kuriuos sudaro draudėjų nesumokėtos draudimo įmokos už suteiktą draudimo apsaugą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą 2025 m. sausio 21 d. sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Gražinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „City Car“ (j. a. k. 300909578) 2025 m. sausio 21 d. AB Swedbank banko mokėjimo nurodymu Nr. 5http572 sumokėtą 90 (devyniasdešimt) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                        Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė

Jūratė Varanauskaitė