Administracinė byla Nr. A-5308-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01129-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.6.3; 8.6.4 

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. P. (A. P.) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir patikslintu skundu (b. l. 12–16), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-14/IU-13/4U-240 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P.“ (b. l. 7–10) (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas buvo neteisėtas, nepagrįstas, skundą grindė iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Sprendimas nebuvo tinkamai išverstas į pareiškėjui suprantamą kalbą, todėl jis yra naikintinas.

2.2. Nors pareiškėjo padaryta nusikalstama veika teisme buvo kvalifikuota kaip labai sunkus nusikaltimas, tačiau nužudyti kito asmens nenorėjo, nesiekė jo mirties, o besimušdamas negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo pobūdžio bei numatyti dėl to kilusių pasekmių sunkumo. Atsižvelgiant į tai, būtų nežmoniška pareiškėją ištremti į (duomenys neskelbtini), kur nebūtų pasiekti paskirtos bausmės  ir perauklėjimo tikslai.

2.3. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Utenos AVPK Migracijos skyrius) informacija dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, remiantis kuria pareiškėjui ne tik atimama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir norima uždrausti į ją atvykti, neatitiko objektyvios tiesos bei pažeidė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarnybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) (toliau – ir Reglamentas) nuostatas.

2.4. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gyvena laisvėje, kelia didesnę grėsmę nei pareiškėjas, būdamas įkalinimo įstaigoje.

2.5. Pažymėjo, kad Lietuvoje gyvena nuo 1983 metų, todėl, priešingai nei nurodė Migracijos departamentas, po tiek metų pareiškėjui būtų sunku integruotis (duomenys neskelbtini).

2.6. Leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas būtų perteklinė priemonė visuomenės saugumui užtikrinti.

2.7. Pagrindu atimti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje negalėjo būti aplinkybės, kad pareiškėjo jau suaugusi dukra, kuri gyvena savarankiškai, buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo sūnus taip pat negyvena Lietuvos Respublikoje. Vaikų pasirinkimas gyventi ne su tėvu negalėjo būti priežastimi atimti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.8. Leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atėmimas, vėliau deportacija ir draudimas penkis metus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo prievartinis ištrėmimas pažeistų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalį ir 130 straipsnio 1, 2 dalis.

2.10. Pareiškėjo ištrėmimas pažeistų Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktą ir 38.2 papunktį.

2.11. Priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neturi kur gyventi (duomenys neskelbtini); neturi darbo ir abejoja, kad galėtų susirasti darbą ir prasimaitintų; nepalaiko ryšių su savo vaikais, nežino kur jie gyvena ir ką jie veikia; Lietuvos Respublikoje turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, todėl išvykęs negalėtų tuo turtu pasirūpinti.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 34–41) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Utenos AVPK 2018 m. sausio 25 d. buvo gautas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) raštas Nr. 5-S-881 „Dėl A. P. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį. Rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota kaip labai sunkus nusikaltimas. Policijos departamentas įvertinęs minėtas aplinkybes, pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

5.       Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.       Išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai grindė keliais pagrindiniais aspektais: 1) Pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis labai sunkaus nusikaltimo padarymu (nužudymas iš savanaudiškų paskatų), itin neigiamai apibūdino jo asmenybę, rodė, kad pareiškėjas ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, negerbia kitų žmonių teisės į gyvybę, sveikatą, orumą, taip pat parodė, kad pareiškėjas nebuvo nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, iškilusias problemas sprendė jėga; 2) Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas (11 metų); Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai buvo grindžiama teismų nustatytais faktais; 3) Įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika buvo priimta išvadą, kad pareiškėjas nebuvo integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl vertino, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, pasiekti. Pareiškėjo vaikai Lietuvos Respublikoje negyvena, kitų socialinių ryšių su Lietuvos Respublika nebuvo nustatyta; 4) Priimant Sprendimą buvo vertinami ir padaryto nusikaltimo pobūdis, pavojingumas, mastas bei kitos aplinkybės.

7.       Dėl pareiškėjo skunde teismui akcentuotų Sprendimo neteisėtumo argumentų nurodė, kad: 1) Migracijos departamentas, priimant Sprendimą, neturėjo pagrindo nesivadovauti Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė kokios pasekmės gali kilti, nors pareiškėjas teisme ir nurodė, kad besimušdamas negalėjo suvokti veikos pavojingumo pobūdžio ir negalėjo suvokti galimų pasekmių; 2) Pareiškėjas nepagrįstai save lygino su Lietuvos Respublikos piliečiais. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir prieš priimant Sprendimą buvo išsamiai įvertinta su pareiškėju susijusių duomenų visuma; 3) Vertinant pareiškėjo skundo teiginius dėl socialinių ryšių nebuvo nustatyta su kokiais konkrečiai asmenimis pareiškėjas palaiko socialinius ryšius, todėl pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai buvo vertinami kaip deklaratyvūs ir formalūs; 4) Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negalėtų rūpintis Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju turtu nurodė, kad pareiškėjas ir dabar neturi galimybės juo rūpintis, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, o be to, nekilnojamas turtas priklauso ne vien pareiškėjui; 5) Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) būtų nežmoniška, o be to, nebūtų pasiekti paskirtos bausmės auklėjimo tikslai. Pareiškėjas nedetalizavo, kokios aplinkybės jam keltų pavojų gyvenant (duomenys neskelbtini); 6) Sprendime nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.2 papunkčiu, atsižvelgiant į Policijos departamento išvadą, ar asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, į pareiškėjo šeimyninius santykius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 7) Pareiškėjas nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujantis jam turėjo būti pateiktas Sprendimo vertimas į jam suprantamą kalbą. Atsakovo nuomone, šis skundo argumentas buvo nepagrįstas ir nesudarė Sprendimo panaikinimo pagrindo.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 90–92) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

9.       Atsiliepime nurodė, jog atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes (pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką), pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai.         

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-14/IU-13/4U-240 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P. “, teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktą užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: 1) jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą;  2) jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme.

13.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl Policijos departamentas pateikė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinęs bylos medžiagą ir bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Sprendime buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, jos taip pat buvo tinkamai įvertintos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto bei Aprašo 12 punkto nuostatų kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ta apimtimi, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.

14.       Teismas akcentavo, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai, taikomas tik kartu su Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendime teisingai įvertino visas bylai aktualias aplinkybes, todėl nebuvo jokių kliūčių priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

15.       Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nustatymo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas padarė labai sunkų nusikaltimą, todėl Sprendime uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įrašius jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas), buvo pasielgta pagrįstai, proporcingai ir adekvačiai. Atitinkamai ir šiuo aspektu nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Sprendimo.

16.       Teismas vertino, kad Sprendimas ir ta apimtimi, kuria į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P., atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir 3 dalį 5 metus nuo išsiuntimo dienos, buvo proporcingas, todėl neturi būti naikinamas.

III.

17.       Pareiškėjas A. P. (A. P.) apeliaciniame skunde (b. l. 143–147) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės remiasi argumentais, nurodytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

19.       Papildomai pareiškėjas kvestionuoja Utenos AVPK Migracijos skyriaus kompetenciją teikti išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir nurodo, kad minėto klausimo sprendimas galimai yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento kompetencijoje. Be to nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe.

20.       Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas jam turėjo būti išverstas į pareiškėjui suprantamą kalbą remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatomis.

21.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 158–167) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

22.       Migracijos departamentas iš esmės remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

23.       Papildomai Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatos, kuriomis jis grindžia faktą, kad Sprendimas nebuvo tinkamai išverstas į pareiškėjui suprantamą kalbą, yra netaikomos nagrinėjamu atveju, nes minėtos nuostatos reguliuoja kaltinimo procedūrą, administracinį procesą ir kreipimąsi į Europos Sąjungos instituciją, tačiau Migracijos departamento Sprendimas nepatenka į šių santykių reguliavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-14/IU-13/4U-240 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P. “, teisėtumo ir pagrįstumo.

25.       Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su išvada, jog pareiškėjo elgesys sudaro realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės viešajai tvarkai galimybę, Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas kvestionuoja Utenos AVPK kompetenciją teikti išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe.

27.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28.       Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus(pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29.       Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą prieš asmenį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausmė viršija 1 metus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendime yra tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, jos taip pat buvo tinkamai įvertintos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto ir Aprašo 12 punkto nuostatų kontekste. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo ta apimtimi, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti.

30.       Dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija pastebi, kad ši nuostata gali būti taikoma tik kartu su Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jau nuo 1983 metų, t. y. labai ilgą laikotarpį, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat integravimosi lygį į Lietuvos Respublikos visuomenę (pareiškėjas pats nurodo, kad moka tik (duomenys neskelbtini) kalbą), pareiškėjo socialinius santykius (jie yra nutrūkę, nes pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 28 d. yra laikomas kalinimo įstaigose), pareiškėjo šeiminius ryšius (nors pareiškėjas nurodo, kad ilgą laiką gyvena su sugyventine, tačiau byloje nėra jokios medžiagos apie pareiškėjo santykius su ja, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, todėl jis vertinamas kritiškai, be to, pareiškėjo vaikai jokių ryšių su Lietuvos Respublika nebeturi), ekonominius santykius (pareiškėjas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, tačiau vien turto turėjimas negali nulemti pareiškėjo išsiuntimo / neišsiuntimo klausimo, be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visas turtas gali būti pakeičiamas mobiliuoju turtu – pinigais), tai nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjui išsiuntimo procedūros.

31.       Teisėjų kolegija nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjo skunde išsakyti teiginiai  ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nepagrįstumo: pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o kai jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai – ir ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.

32.       Kriterijų vertinimo tvarka, nustatanti pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo be kita ko, nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Kriterijų vertinimo tvarkos 38 p.). Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Kriterijų vertinimo tvarkos 5 p.).

33.       Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, aptartas Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta.

34.       Dėl pareiškėjo argumento, kad jam turėjo būti pateiktas vertimas į jam suprantamą kalbą, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl Sprendimo surašymo lietuvių kalba atmestini kaip nesudarantys Sprendimo panaikinimo pagrindo. Kaip matyti iš Sprendimo egzemplioriaus, pareiškėjo pateikto teismui, pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Sprendimu, Migracijos skyriaus specialistas jam išvertė Sprendimą į pareiškėjui suprantamą kalbą ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjas Sprendimo turinį suprato ir pasinaudojo teise skųsti teismui.

35.       Dėl Utenos AVPK Migracijos skyriaus kompetencijos teikti išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir Aprašą Policijos departamentas turi kompetenciją vertinti ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsižvelgiant į bylos medžiagą matyti, kad Utenos AVPK Migracijos skyrius kreipėsi į Policijos departamentą siekdamas nustatyti ar egzistavo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte numatytas pagrindas naikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Taigi, pareiškėjo asmenybės vertinimą atliko ne Utenos AVPK Migracijos skyrius, bet Policijos departamentas, kas atitinka teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjo argumentai dėl Utenos AVPK Migracijos skyriaus kompetencijos  nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

36.       Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teisingai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė