Civilinė byla Nr. 2A-860-464/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03561-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.1.; 50.11.2.; 114.4.; 114.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. liepos 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
sekretoriaujant A. L.
dalyvaujant ieškovo atstovei D. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus m. savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus m. savivaldybės ieškinį atsakovei A. C. dėl skolos už šilumos energiją išieškojimo.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas Vilniaus m. savivaldybė 2010-03-31 su ieškiniu (b.l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovės A. C. 3712,81 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 17,69 kv. m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini) . Minėtame bute gyvenamąją vietą nuo 2002-01-11 yra deklaravusi atsakovė A. C.. Atsakovei įstatymų nustatytų pagrindu už savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomą atsirado pareiga kas mėnesį mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už vandenį, šilumos energiją bei komunalines paslaugas, tačiau atsakovė šios įstatymų nustatytos pareigos nevykdė. Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-02-25 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2394-466/2010, iš Vilniaus m. savivaldybės UAB „Vilniaus energija“ naudai už butui (duomenys neskelbtini), teiktą šildymą ir karštą vandenį buvo priteisė 2711,23 Lt įsiskolinimą, 5 proc. dydžio metinės palūkanas ir 841,13 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus m. savivaldybė, vykdydama teismo sprendimą, už atsakovei nuomojamam butui teiktą šildymą yra sumokėjo 3712,81 Lt. Nors tarp ieškovo ir atsakovės nėra sudaryta rašytinė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tačiau tarp šalių yra susiklostę faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, todėl atsakovei tenka pareiga atlyginti nuomojamo buto įsiskolinimą.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-08-06 sprendimu už akių (b.l. 44-46) ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė ieškovo valstybei 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei, nuosavybės teise priklauso butas, kuriam laikotarpiu nuo 2005-03-01 iki 2008-12-31 už UAB „Vilniaus energijos“ teiktą šilumos energiją susidarė 2 711,23 Lt įsiskolinimas. Minėtas įsiskolinimas iš ieškovo buvo priteistas Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismas 2010-02-25 sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad tarp šalių yra susiklostę faktiniai nuomos santykiai. Teismas nurodė, kad ieškovo pateikti duomenys, jog atsakovė 2002-01-11 deklaravo gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nepatvirtina, kad ieškovė gyveno savivaldybei priklausančiame bute skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2005-03-01 iki 2008-12-31. Kadangi ieškovas neįrodė, kad tarp jo ir atsakovės susiklostė faktiniai buto nuomos santykiai, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.
Ieškovas Vilniaus m. savivaldybė apeliaciniu skundu (b.l. 49-53) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-08-06 sprendimą ir ieškovo ieškinį aptenkinti. Nurodo, kad nors tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės nuomos sutarties, tačiau tarp jų susiklostė faktiniai gyvenamosios nuomos teisiniai santykiai. Minėtą aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai – gyvenamosios vietos deklaravimas. Taigi atsakovei kyla pareiga mokėti buto mokesčius. Kadangi ieškovas sumokėjo 3712,81 Lt sumą, priteistą už minėtam butui teiktą šilumos energiją, ši suma priteistina ieškovui iš atsakovės. Ieškovas dėl atsakovės pareigos laiku mokėti buto mokesčius nevykdymo patyrė nuostolių, todėl tokie atsakovės veiksmai kvalifikuotini kaip pagrindas civilinei atsakomybei pagal CK 6.256 str. 2 d. atsirasti. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent atsakovė nevykdė veiksmų – įstatyme nustatytos pareigos, todėl atsakovė yra asmuo, kurio atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė. Aplinkybė, kad už butui teikiamą šilumos energiją nebuvo mokami mokesčiai yra įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-02-25 sprendimas c.b. Nr. 2-2394-466/2010). Minėtoje civilinėje byloje atsakovė buvo trečiuoju asmeniu, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pateisinti mokesčių nemokėjimą. Vilniaus m. valdybos 2001-12-22 sprendimu Nr. 2312V A. C. dviejų asmenų šeimai buvo išnuomotas butas. Atsakovė yra A. C. duktė. Šis įrodymas nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kadangi būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo vėliau. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausioji Teismo praktika, asmens deklaruota gyvenamoji vieta laikytina jo gyvenamąja vieta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog tarp jo ir atsakovės buvo susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos santykiai.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – atsižvelgiant į CPK 320 str. įtvirtintas bylos nagrinėjimo ribas, kurias apsprendžia apeliaciniame skunde nurodomi nesutikimo su priimtu teismo sprendimu motyvai ir teisiniai argumentai, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas kelia netinkamo faktinės aplinkybės, kuris asmuo skolos šilumos tiekėjui susidarymo laikotarpiu buvo apelianto nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas ir kam tokiu atveju tenka pareiga atlyginti šilumos energijos tiekimo minėtam būstui išlaidas, nustatymo klausimą. Dėl to teisėjų kolegija ir pasisako.
Bendroji įrodinėjimo pareiga, kylanti iš CPK įtvirtinto šalių rungimosi principo (CPK 12 str.), lemia, kad kiekviena iš ginčo šalių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus į juo (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 177 str., 178 str.). Tai reiškia, kad apeliantas, nesant su atsakove A. C. sudarytos rašytinės nuomos sutarties dėl naudojimosi ginčo butu, kurioje būtų aptartos ir šio buto išlaikymo, atitinkamų mokesčių sumokėjimo sąlygos, turėjo pareigą įrodyti teisiškai reikšmingą faktą, kad atsakovė realiai gyvena šiame bute, t.y. susiklostė faktiniai nuomos bei naudojimosi UAB „Vilniaus energija“ teikiamomis paslaugomis (karštu vandeniu ir buto šildymu) teisiniai santykiai. Kaip šių aplinkybių įrodymą apeliantas įvardijo Vilniaus gyventojų registro duomenis (b.l.8, 21) apie atsakovės gyvenamosios vietos deklaravimą nuo 2002-01-11 minėtame bute, o apeliacinės instancijos teismui pateikė ir 2001-11-22 savivaldybės sprendimą Nr. 2312V (b.l. 56), įpareigojantį UAB „Bendruva“ per mėnesį nuo šio sprendimo priėmimo dienos sudaryti nuomos sutartį su A. C..
Pirmiausiai būtina pastebėti, kad gyvenamosios vietos deklaravimas konkrečiu adresu nėra visiškai tapati kategorija faktinei nuomos sutarčiai ir nebūtinai reiškia faktinius nuomos santykius ar faktinį naudojimąsi konkrečia kurio nors paslaugos teikėjo paslauga, juo labiau, kai tokios paslaugos (šilumos energijos) kiekis bei kaina tiesiogiai nepriklauso nuo asmenų, deklaravusių bute savo gyvenamąją vietą, skaičiaus. Apeliantas skunde nepagrįstai remiasi kasacinio teismo 2006-06-07 nutartyje Nr. 3K-3-398/2006 pateiktais išaiškinimais dėl Gyventojų tarnybos registro pažymos reikšmės ir didesnės įrodomosios galios. Teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. apeliacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie yra suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje apeliacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Tuo tarpu apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje analizuojamos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamų klausimų, taigi ši nutartis precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi. Pagal CK 2.16 str. 1 d., fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi įstatymo leidėjo valia tiesioginio įstatyminio ryšio tarp gyvenamosios vietos deklaravimo ir asmens faktinės gyvenamosios vietos nėra, deklaravimas atlieka tik vieną iš daugelio gyvenamosios vietos nustatymo funkcijų, o jos nustatymo kriterijai yra alternatyvūs ir lygiaverčiai (CK 2.17 str.1 d.).
Vertinant atsakovės gyvenamosios vietos deklaravimo šiame bute fakto įrodomąją reikšmę, kolegija taip pat atsižvelgia į tokias byloje nustatytas aplinkybes: atsakovės gyvenamoji vieta minėtame bute deklaruota 2002-01-11 (b.l. 8), t.y. tuomet, kai A. C. dar buvo nepilnametė ir neturėjo visiško civilinio veiksnumo; tai reiškia, kad jos gyvenamosios vietos deklaravimo veiksmus atliko įstatyminiai atstovai, o tokio deklaravimo tikslas akivaizdžiai negalėjo būti nuomos sutarties sudarymas. Priešingai, apelianto pateikti rašytiniai įrodymai pavirtina, kad šį būstą ketinta išnuomoti A. C. (b.l. 56), nors duomenų apie nuomos sutarties sudarymą, kaip ir apie pačią A. C., jos esamus (ar nesamus) giminystės ryšius su atsakove A. C., apeliantas į bylą taip pat nepateikė. Apie A. C. jokių žinių negalėjo suteikti ir apeliaciniame bylos nagrinėjime dalyvavusi apelianto atstovė, kaip negalėjo paaiškinti, ar jau minėto apelianto valdybos 2001-11-22 sprendimo pagrindu su ja buvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, ar A. C. buvo deklaravusi savo pačios gyvenamąją vietą ir realiai apsigyvenusi šiame bute.
Pagal įstatymą (CK 6.588 str., 6.590 str. ) nuomos sutarties pagrindu gyvenamojoje patalpoje turi teisę apsigyventi ir tie nuomininko esantys ar buvę šeimos nariai, prie kurių tarpo priskiriami nepilnamečiai nuomininko vaikai, kurie yra įvardinti nuomos sutartyje. Šiems per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo gyvenamojoje patalpoje neapsigyvenus, teisė apsigyventi joje prarandama. Esant tokiam nuomininko šeimos narių, jeigu atsakovė apskritai gali būti laikoma A. C. šeimos nariu (jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji yra A. C. duktė ar susijusi su ja kitokiais giminystės ryšiais, iš viso nesama), apsigyvenimo iš savivaldybės išnuomotoje gyvenamojoje patalpoje teisiniam reglamentavimui, vien hipotetinėmis prielaidomis pagrįstų apelianto samprotavimų, kad su atsakove susiklostė faktiniai nuomos santykiai, taigi atsiranda ir įstatyme numatytos nuomininko pareigos, akivaizdžiai nepakanka. Kaip kolegija jau nurodė, vien pats gyvenamosios vietos deklaravimas nagrinėjamos bylos atveju dar nepatvirtina faktinių nuomos santykių susiformavimo. Šie duomenys galėtų būti vertinami kaip rašytinis įrodymas, kuris patvirtina ar paneigia atitinkamų aplinkybių egzistavimą, tačiau tik kartu su kitais įrodymais, juo labiau, kad atsakovei nei šioje civilinėje byloje, nei toje, kurioje jos procesinė padėtis buvo tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimu (b.l. 9-11 ) asmeniškai nebuvo įteikti jokie pranešimai apie teismo posėdžius. Šioje byloje atsakovei adresuoti pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti pažymint, kad ji negyvena adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 20, 36, 48). Be to, ji neturi ir oficialių darbo santykių Lietuvoje (b.l. 22). Negalint vien iš šio dokumento (b.l. 8) turinio padaryti bent jau tikėtinos išvados, kad atsakovė realiai gyvena ginčo bute, apeliantas turėjo pareigą tokias aplinkybes pagrįsti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.) – atitinkamais apsilankymų (patikrinimų) bute aktais, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, liudytojų (kaimynų ir pan.) parodymais, kitais panašiais įrodymais.
Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Priimdamas sprendimą už akių, teismas taip pat atlieka formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį teismo sprendimą (CPK 285 str. 1 d.). Tokį ieškovo (apelianto) pateiktų įrodymų įvertinimą pirmosios instancijos teismas atliko ir sprendime už akių detaliai aptarė ieškinio argumentus bei juos pagrindžiančius duomenis, savo išvadą, kad ieškovo reikalavimai neįrodyti, tinkamai motyvavo bei argumentavo. Kolegija konstatuoja, kad vien apelianto teiginiai dėl atsakovės faktinio gyvenimo ginčo bute, teisiškai nepagrįsti ir neįrodyti, šie teiginiai nesąlygoja teismo sprendimo už akių panaikinimo ar pakeitimo. Todėl kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės kaltės ir pareigos atlyginti nuostolius buvimu, tampa teisiškai neaktualūs.
Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (b.l.61) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Priteisti iš Vilniaus m. savivaldybės 5 (penkis) litus 60 centų pašto išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Dalia Kačinskienė
Teisėjai Andrutė Kalinauskienė
Virginijus Kairevičius