Civilinė byla Nr. e2-4044-1008/2022

Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00223-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.6.12; 3.2.6.1 (S)

TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 6 d.

Mažeikiai

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Jekaterinai Mažonienei ir Vilijai Rukšėnienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gerilita“ atstovei advokatei Dianai Navickienei,

atsakovės UAB „Saurida“ atstovui – direktoriui S. R.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gerilita“ ieškinį atsakovei UAB „Saurida“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teismas

nustatė:

ieškovė UAB „Gerilita“ 2022 m. birželio 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Saurida“ 24 641,13 Eur skolą, 754,81 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (25 395,94 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, ieškovės UAB „Gerilita“ naudai.

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau žodinio susitarimo pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei medieną, o atsakovė tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove už įsigytas prekes. Ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, išrašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras, kurias siuntė pagal šalių susitarimą atsakovės elektroniniu paštu, tačiau atsakovė už ieškovės perduotas prekes pagal išrašytas sąskaitas-faktūras, nustatytais terminais neatsiskaitė, todėl liko skolinga ieškovei 24 641,13 Eur. Pagal atsakovės žodinius užsakymus ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras už parduodamas prekes, kurias siuntė pagal tarpusavio susitarimą, atsakovės elektroniniu paštu. Ieškovės prekių pristatymo atsakovei faktą patvirtina prekių pristatymo atsakovei krovinių (medienos) važtaraščiai, kurie yra pasirašyti atsakovės įgalioto asmens. Šiuo atveju, be ieškovės PVM sąskaitų-faktūrų, pateiktų atsakovei, prekių pristatymo atsakovei krovinių (medienos) važtaraščiai, pasirašyti atsakovės įgalioto asmens, patvirtina, jog atsakovės užsakytos prekės buvo ieškovės pristatytos atsakovei, o taip pat patvirtina susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovės prekių pirkimo-pardavimo santykių faktą. Taip pat faktinė aplinkybė, jog atsakovė po prekių pristatymo jokių pretenzijų dėl prekių kiekio, kokybės ar kt., ieškovei niekada nereiškė, sudaro pagrindą išvadai, kad visos ieškovės parduotos prekės yra atsakovės nuosavybėje nuo jų perdavimo ir jai kilo pareiga už prekes atsiskaityti. Aplinkybės, jog atsakovė yra skolinga ieškovei 24 641,13 Eur sumą, neginčija ir pati atsakovė, kuri prieštaravimuose dėl kreditoriaus pareiškimo (dėl teismo įsakymo išdavimo), jokių pretenzijų dėl skolos dydžio ar pagrįstumo nereiškė. Nors atsakovė prieštaravimuose nurodo, jog atsakovė visiškai atsiskaitys su ieškove „barterinių mainų“ pagrindu ir kad neva tokia atsiskaitymų tvarka buvo tarp šalių įprasta, tačiau šie atsakovės teiginiai melagingi ir visiškai neatitinka tikrovės. Šiuo atveju akivaizdu, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostę santykiai neturi būtinųjų mainų sutarties („barterinio atsiskaitymo“) požymių, t. y. visų pirma ieškovė niekada neturėjo ir neturi siekio už savo perleidžiamas prekes gauti ne pinigus, o kitą prekę mainais. Visų antra, tokia prievolė perduoti viena kitai daiktus šalys turi vykdyti vienu metu, ko taip pat nėra ir nebuvo šiuo atveju. Visų trečia, pažymėtina, kad būtent 2020 m. lapkričio 12 d. rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K-681 (pateikta teikiant teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo), sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės, kurios pagrindu ieškovė iš atsakovės pirko benziną, dyzeliną ir kitas prekes bei paslaugas atsakovės degalinių tinkle, nuostatos (dėl apmokėjimo už degalus) tik dar kartą patvirtina, jog šalis siejo prekių pirkimo-pardavimo, o ne mainų teisiniai santykiai. Be to, iš 2022 m. birželio 15 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto Nr. 1, matyti, jog atsakovė, nors ir vangiai, tačiau mokėjimus atliko, o ieškovės sutikimas kartą taikyti „barterinį“ atsiskaitymą, siekiant bent tokiu būdu atgauti nors dalį susidariusios skolos, nesudaro pagrindo ieškovės teiginiui, kad tokia, t. y. atsiskaitymų „barteriu“ tvarka, tarp šalių buvo įprasta. Be to, būtina pažymėti, jog dėl 2020 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K-681, atsakovės parduodamų degalų kokybės, būtent tokią priežastį nurodė Volvo centro kompetentingi atstovai, ieškovės nauja transporto priemonė Volvo FH vilkikas sugedo, todėl buvo keičiama eilė detalių, ieškovė patyrė papildomų nuostolių, dėl to ieškovė apskritai abejoja dėl tolimesnių sutartinių santykių su atsakove dėl degalų įsigijimo iš atsakovės degalinių tinklo, tęsimu. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą bei tai, kad ieškovės prekės buvo pristatytos atsakovei, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų nustatytais terminais atsakovė neapmokėjo, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovės 24 641,13 Eur skolą bei priskaičiuotas 754,81 Eur palūkanas ieškovės naudai.

Atsakovė UAB „Saurida“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog atsakovė neginčija prekių jai pristatymo fakto ir, kad šiai dienai atsakovė lieka skolinga ieškovei už patiektas prekes, tačiau su pareikštu ieškiniu nesutinka visiškai, kadangi UAB „Gerilita“ nuslepia esminę ir pagrindinę šio kilusio ginčo faktinę aplinkybę, t. y. šalys nuo pat bendradarbiavimo pradžios (nuo 2017 metų) žodiniu sutarimu buvo sutarusios, kad įmonės viena kitai už parduotas prekes (t. y. UAB „Saurida“ tiekdavo UAB „Gerilita“ naftos produktus atsakovės degalinių tinkle, o UAB „Gerilita“ – medieną atsakovei) atsiskaitymą pagrinde vykdys „barteriu“, t. y. šalims užskaitant tarpusavio skolas už viena kitai parduotas prekes. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tarp šalių pasirašytos sutartys: 2017 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. D-117, o vėliau – 2020 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K-681. Pažymėtina, kad pagal 2017 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. D-117, 3.1. punktą ieškovė už kurą turėjo atsiskaityti išankstiniu mokėjimo pavedimu, o šios sutarties 3.5. punkte numatyta, kad: [„.... Šalys susitaria, kad tarpusavio skolų, atsiradusių pateikus viena kitai PVM sąskaitas-faktūras už per ataskaitinį kalendorinį mėnesį patiektas (parduotas) prekės ir/ar suteiktas paslaugas, užskaitymas (užskaita) buhalterinėje ataskaitoje bus atliekamas savarankiškai ataskaitinio kalendorinio mėnesio paskutinę darbo dieną. Šalių susitarimu atskiri skolų užskaitymo aktai nesurašomi“]. Minėta sutartis neteko galios, šalims 2020 m. lapkričio 12 d. pasirašius sutartį Nr. K-681, kuria atsakovė suteikė ieškovei 50 000 Eur prekinio kredito limitą, nustatė atidėtą atsiskaitymo terminą – 30 kalendorinių dienų, o taip pat šalys šia sutartimi toliau susitarė vykdyti tarpusavio skolų užskaitymą už viena kitai patiektas prekes. 2020 m. lapkričio 12 d. sutartis Nr. K-681 yra galiojanti, pagal ją UAB „Saurida“ yra išdavusi ir ieškovės UAB „Gerilita“ žinioje yra 21 vnt. UAB „Saurida“ magnetinių kuro kortelių, kurios yra aktyvios bei ieškovė su jomis gali netrukdomai įsigyti degalų, prekių ir/ar kitų paslaugų UAB „Saurida“ degalinių tinkle. Pagal 2017 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. D-117 sąlygas ieškovė už naftos produktus turėjo atsiskaityti išankstiniais mokėjimo pavedimais (avansu), tačiau naftos produktai buvo tiekiami ieškovei be išankstinių apmokėjimų, nes ieškovė tuo pat metu tiekė medieną atsakovei, o šalims vykdant abipusį žodinį susitarimą dėl atsiskaitymo „barteriu“, šalys nuo pat bendradarbiavimo pradžios (2017 m.) atsiskaitymą vykdė, užskaitant tarpusavio įsiskolinimus už viena kitai patiektas prekes. Sudarius 2020 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. K-681, toks atsiskaitymo būdas toliau buvo vykdomas. Ieškovė UAB „Gerilita“ už jos gautus naftos produktus niekada nemokėjo UAB „Saurida“ mokėjimo pavedimais, nes kaip minėta, tarp šalių nuo pat bendradarbiavimo pradžios (2017 metų) buvo sutarta dėl atsiskaitymo „barteriu“, viena kitai tiekiant prekes ir savarankiškai vykdant savo buhalterinėje apskaitoje skolų užskaitymus už šias prekes. Ieškovė po jos kreipimosi į teismą, t. y. laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d., toliau vykdė, nors ir nedideliais kiekiais, naftos produktų pirkimą atsakovės jos degalinių tinkle, bei per šį laikotarpį nupirko naftos produktų už bendrą 496,54 Eur sumą, o ieškovės pagal 2020 m. lapkričio 12 d. sutarties Nr. K-681,3.5. punktą įvykdžius užskaitymą, atsakovės įsiskolinimas už medieną ieškovei šio atsiliepimo surašymo dienai sudaro 24 312,27 Eur. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad atsakovė 2020 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. K-681 vykdo tinkamai, degalų ar kitų paslaugų pardavimas ieškovei nebuvo sustabdytas, yra vykdomas. UAB „Saurida“ vykdant šią sutartį visiškai atsiskaitys su ieškove už patiektą medieną, šalims vykdant tarpusavio skolų užskaitymus už viena kitai parduotas prekes, kadangi tokia atsiskaitymo tvarka buvo vykdoma tarp šalių nuo pat bendradarbiavimo pradžios, t. y. 2017 metų, todėl, atsakovė laiko, kad ieškovės ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes ieškovė vienašališkai ir nesąžiningai bando pakeisti daugelį metų tarp šalių vykdytą žodinį susitarimą, atsiskaitymus vykdant būtent tokiu būdu, t. y. tarpusavio skolų užskaitymui už viena kitai pateiktas prekes.

2022 m. spalio 10 d. ieškovė pateikė teismui prašymą priimti papildomus rašytinius įrodymus ir nurodė, kad ieškinio dalyką sumažina, kadangi atsakovei toliau nemokant susidariusios skolos, ieškovė minimaliais kiekiais naudojasi atsakovės parduodama produkcija, ir bent tokiu būdu siekia atgauti iš atsakovės skolą. Nurodo, kad ieškovė pirko prekes pagal kreditines PVM sąskaitas-faktūras laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. už 681,19 Eur, todėl esant šioms aplinkybėms prašo priteisti iš atsakovės 23 959,94 Eur skolą, 754,81 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (24 714,75 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovės naudai.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Gerilita“ atstovė advokatė Diana Navickienė palaikė patikslintus ieškinio reikalavimus ir paaiškino, kad ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties nevykdymo, kuri nebuvo rašytinė, ji buvo vykdoma žodinio susitarimo pagrindu ir tą žodinį susitarimą pagrindė išrašytos ir atsakovei pateiktos PVM sąskaitos-faktūros. Jos buvo išsiųstos, atsakovės priimtos, atsakovė jų neginčijo, tai reiškia, kad skola, kurią prašoma priteisti, yra pagrįsta leistinais rašytiniais įrodymais. Atsakovė niekada dėl jai perduotų prekių jokių pretenzijų niekada nereiškė, tai reiškia, kad minėtos prekės yra atsakovės nuosavybėje ir jai kilo pareiga už jas atsiskaityti. Šalys buvo sudariusios net kelis tarpusavio skolų atsiskaitymo aktus. Teismo posėdžio metu skola yra sumažinta, bet sumažinta ne su ta intencija, kad vyksta užskaitymas arba „barteriniai mainai“, kaip bando tokią sutartį primesti atsakovė, tačiau ieškovė turėdama susitarimą su atsakove dėl prekių pirkimo, pirkdama kurą iš atsakovės bandė sumažinti esantį įsiskolinimą, bet tai nereiškia, jog buvo toks susitarimas, kad už parduotą medieną bus perkamas kuras. Išrašytos PVM sąskaitos-faktūros turi būti apmokėtos. Atsakovė bandė sakyti, kad tarp šalių buvo „barteriniai manai“, žodinė sutartis, tačiau tokių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Be kita ko, kaip teigia atsakovė, tokie „barteriniai mainai“, kaip bando pateikti atsakovė, neatitinka įstatymo apibrėžimo ir būtinųjų sutarties sąlygos. Žiūrint į 2020 m. lapkričio 12 d. sutartį, tai ta sutartis sudaryta dėl prekių iš atsakovės pirkimo ir joje yra aiškiai išdėstytos atsiskaitymo sąlygos, kurios turėjo būti vykdomos. Tai remiantis tomis sąlygomis ieškovė, matydama, kad atsakovė neatsiskaito, darė užskaitymus, pasirašė tarpusavio skolų sudarymo aktus, bet tai jokiu būdu negalima laikyti, kad ieškovė įsipareigojo užskaityti skolą atsakovės prekėmis. Jeigu atsakovė būtų laiku atsiskaičiusi, ieškovė nebūtų dariusi jokių užskaitymų, kadangi ieškovė yra finansiškai stabili įmonė. Ieškovė buhalteriniais duomenimis jokiais mėnesiais nebuvo skolinga daugiau nei atsakovė, tai reiškia, kad tokia skola niekada neužsiskaitytų. Atsakovės įsiskolinimas visada būdavo didesnis nei ieškovės. Iš visų duomenų akivaizdu, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė tikrai neprivalo pirkti prekes iš atsakovės. Prašo priteisti 23 959,94 Eur skolą, 754,81 Eur palūkanas, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Papildomai paaiškino, kad žodinio susitarimo pagrindu ieškovė tiekė medieną atsakovei, o 2020 m. lapkričio 12 d. tarp šalių sutarties pagrindu ieškovė iš atsakovės pirko degalus. Kiekvieno mėnesio paskutinę dieną buhalterinėje apskaitoje būdavo suvedamos visos sąskaitos ir matydavo kokia skola likusi, kurią perkeldavo į kitą mėnesį. Buvo tikimasi, kad atsakovė sumokės, tai buvo gera valia, bet skolos vis augo. Apie žodinį susitarimą, kad atsakovė už ieškovės tiekiamą medieną atsiskaitys prekėmis duomenų neturi.

Teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Saurida“ atstovas – direktorius S. R. pripažino 23 959,94 Eur skolą ir paaiškino, kad prašo vadovautis atsakovės atsiliepimu, kadangi jame yra aprašytas visas bendradarbiavimas tarp šalių. Pabrėžė, kad nuo 2017 m. buvo sudaryta žodinė sutartis, kad ieškovė tiekia medieną atsakovei, o už tą medieną atsakovė pasiima kuru. Tai buvo viena iš bendradarbiavimo sąlygų, kurias šalys susitarė ir nuo 2017 m. ieškovė tiekė medieną atsakovei kiekvieną mėnesį, o ieškovė pirkdavo kurą iš atsakovės. Kiekvieną mėnesį buhalterė susitikrindavo sąskaitas, susivesdavo į apskaitą ir kiek ieškovė būdavo patiekusi medienos už tiek ieškovė pasiimdavo kuro. Atsakovė leisdavo ieškovei piltis kurą į kreditą. Jeigu ieškovė neturėdavo ilgą laiką medienos, tai ieškovė atsakovei sumokėdavo pinigus ir tai pagrindžia 2017 m. gruodžio 17 d. pavedimas 2000 Eur, po to matyti, kad pavedimas padarytas 2020 m. vasario 13 d. – 2000 Eur. Tai tęsėsi ilgą laiką – penkerius metus, bei nei viena šalis neturėjo jokių pretenzijų. Ši sutartis galioja iki šiol. Net ir po kreipimosi į teismą ieškovė naudojasi sutartimi ir pilasi kurą iš atsakovės degalinių. Atsakovė neprieštarauja, kad ieškovė gali visą tą kurą pasiimti, kaip ir buvo žodiniu susitarimu sutarta, ir taip atsakovė įvykdys sąlygas. Dėl medienos pirkimo šalys nebuvo sudariusios jokios rašytinės sutarties, priešingai nei dėl kuro pirkimo. Atsakovė suteikė ieškovei didelį kredito limitą. Dėl kuro kokybės jokių pretenzijų atsakovė negavo. Ieškovė paskutinį kartą iš atsakovės kurą įsigijo 2022 m. liepos 31 d. Ieškovė yra gavusi 21 kuro kortelę, kurių nėra grąžinusi ir jomis naudojasi. Atsakovei nebūtų problemos sumokėti skolos, jeigu nebūtų to žodinio susitarimo. Po kiekvieno mėnesio pabaigos atliktų užskaitymų, skolos likučiai neturėjo būti apmokėti, jie turėjo būti įskaityti prekėmis. Žodinę sutartį sudarė šalių vadovai.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Gerilita“  ir atsakovės UAB „Saurida“ 2017 m. balandžio 28 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. D-117 (toliau – Sutartis D-117), kurios pagrindu ieškovė pirko, o atsakovė pardavė benzinus, dyzelinus, automobilines dujas, t. y. degalus, ir kitas prekes bei paslaugas atsakovės degalinių tinkle (Sutarties D-117 1.1. punktas). Pagal minėtos sutarties nuostatas ieškovė už degalus, prekes bei paslaugas įsipareigojo mokėti mokėjimu (Sutarties D-117 3.1. punktas). Šalys sutarė, kad mėnesio pabaigoje atsakovė išrašys ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą, kurią ieškovė, esant įsiskolinimui, privalėjo sumokėti per 4 kalendorines dienas nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Šalys susitarė, kad tarpusavio skolų, atsiradusių pateikus viena kitai PVM sąskaitas-faktūras už per ataskaitinį kalendorinį mėnesį patiektas (parduotas) prekes ir/ar suteiktas paslaugas, užskaitymas (užskaita) buhalterinėje apskaitoje bus atliekamas savarankiškai ataskaitinio kalendorinio mėnesio paskutinę darbo dieną. Šalių susitarimu atskiri tarpusavio skolų užskaitymo aktai nesurašomi (Sutarties D-117 3.5. punktas). Šalys susitarė, kad laiku neatsiskaičius ieškovė atsakovei mokės delspinigius (Sutarties D-117 3.6. punktas).

Iš 2020 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K-681 (toliau – Sutartis K-681) matyti, kad šalys sudarė naują sutartį, kurios pagrindu ieškovė pirko, o atsakovė pardavė benziną ir dyzeliną, t. y. degalus, ir kitas prekes ir paslaugas atsakovės degalinių tinkle. Pagal minėtą sutartį, degalus, prekes ir paslaugas atsakovė pirko kreditu, kurio suma negalėjo viršyti 50 000 Eur (Sutarties K-681 3.1. punktas). Sutartimi K-681 šalys taip pat susitarė, kad pasibaigus ataskaitiniam mėnesiui, ieškovė Sutartyje nustatyta tvarka iki einamojo mėnesio 10 (dienos) išrašo ir pateikia atsakovei atsiskaitymui PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje per ataskaitinį mėnesį parduotų degalų kaina apskaičiuojama pagal degalų pirkimo momentu galiojusią (nustatytą) degalinėje degalų pardavimo kainą. Per tą patį laikotarpį ieškovė pagal sutarties sąlygas atlieka galutinės degalų pardavimo kainos apskaičiavimą, bei koreguojant pateiktos PVM sąskaitos-faktūros degalų pardavimo kainą, išrašo ir pateikia ieškovei kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą (Sutarties K-681 3.5. punktas). Šalys susitarė, kad už nupirktus degalus, prekes, kitas paslaugas ieškovė su atsakove atsiskaito pagal faktiškai nupirktą degalų, prekių, paslaugų kiekį, kuris nurodomas ieškovės pateikiamoje PVM sąskaitoje-faktūroje, įskaitant atliktą korekciją pagal kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą, bankiniu pavedimu į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą sutartyje. Nurodyta, kad ieškovė privalo atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Šalys susitarė, kad tarpusavio skolų, atsiradusių pateikus viena kitai PVM sąskaitas-faktūras už per ataskaitinį kalendorinį mėnesį patiektas (parduotas) prekes ir/ar suteiktas paslaugas, užskaitymas (užskaita) buhalterinėje apskaitoje bus atliekamas savarankiškai ataskaitinio kalendorinio mėnesio paskutinę darbo dieną. Šalių susitarimu atskiri tarpusavio aktai nesurašomi (Sutarties K-681 3.7. punktas). Šalys susitarė, kad laiku neatsiskaičius ieškovė atsakovei mokės delspinigius (Sutarties K-681 3.8. punktas).

Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų: 2021 m. rugsėjo 13 d. Nr. 11086, 2021 m. rugsėjo 20 d. Nr. 11122, 2021 m. rugsėjo 21 d. Nr. 11128, 2021 m. rugsėjo 29 d. Nr. 11170, 2021 m. gruodžio 20 d. Nr. 11640, 2022 m. sausio 5 d. Nr. 11712, 2022 m. sausio 7 d. Nr. 11731, 2022 m. sausio 20 d. Nr. 11787, 2022 m. sausio 26 d. Nr. 11815, 2022 m. sausio 31 d. Nr. 11839, nustatyta, kad ieškovė atsakovei pardavė malkinę medieną ir medžio tarą (toliau – mediena). Medienos važtaraščiai prie pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų patvirtina, kad ieškovė pristatė atsakovei medieną ir atsakovė ją priėmė.

Byloje taip pat pateiktos PVM sąskaitos-faktūros: 2022 m. gegužės 31 d. Nr. 0406371, 2022 m. birželio 30 d. Nr. 0409070, 2022 m. birželio 30 d. Nr. 0406022, 2022 m. liepos 31 d. Nr. 0410370, 2022 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 0409704, 2022 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 0412392, 2022 m. rugsėjo 30 d. Nr. 0411807, 2022 m. rugsėjo 30 d. Nr. 0414965, 2022 m. spalio 30 d. Nr. 0414732 iš kurių matyti, kad ieškovė pirko degalus iš atsakovės.

Šalys, be kita ko, 2022 m. vasario 2 d., 2022 m. balandžio 26 d. ir 2022 m. birželio 15 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, iš kurių matyti, kad atsakovė yra įsiskolinusi ieškovei už įsigytas prekes. Byloje pateiktas atsakovės raštas dėl atsiskaitymų su partneriais patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės nuolat vyko abipusiai prekių pirkimo-pardavimo sandoriai.

Dėl skolos priteisimo ir natūrinių (prekių) mainų.

Nagrinėjamu atveju, byloje ginčo, kad atsakovė po reikalavimų patikslinimo yra skolinga ieškovei 23 959,94 Eur už nupirktą medieną byloje nėra, tai patvirtino atsakovės atstovas teismo posėdžio metu. Vis tik, šiuo konkrečiu atveju, atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu, kadangi jos nuomone tarp šalių yra susiklostę „barteriniai mainai“, todėl ieškovė minėtą skolą gali prašyti priteisti ne pinigine suma, o atsiimti prekes iš ieškovės už minėtą sumą.

Sąvoka „barteriniai mainai“ (angl. barter – natūriniai (prekių) mainai) Lietuvos Respublikos civiliame kodekse (toliau – CK) ar kituose įstatymuose neįtvirtinta, tačiau vartojama verslo praktikoje. Sudariusi „barterinių mainų“ sutartį, viena šalis už gautas prekes, atliktas paslaugas ar darbus kitai šaliai atlygina ne pinigais, bet ekvivalentiškos vertės prekėmis, darbais ar paslaugomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-2012).

CK reglamentuojami mainų teisiniai santykiai. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje atskleista mainų sutarties esmė – tai apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą. Esant sutarties šalių ketinimų (perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis) sutapčiai, sudarant mainų, o ne dvi pirkimo–pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų. Šalių siekį už perleidžiamą daiktą gauti ne pinigus, bet kitą daiktą gali lemti, inter alia (be kita ko), įgyjamo daikto ypatybių priimtinumas, kitos objektyvios ir subjektyvios priežastys. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015; 2019 m. birželio 27 d. nutartis  civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-378/2019).

Pažymėtina, jog CK 6.433 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jeigu ko kita nenumato mainų sutartis, preziumuojama, kad daiktų kaina yra vienoda ir jais keičiamasi be jokių priemokų, o daiktų perdavimo ir priėmimo išlaidas turi apmokėti ta šalis, kuri atitinkamai privalo perduoti ir priimti daiktus. CK 6.434 straipsnis, be kita ko, numato, jog abi šalys savo prievolę perduoti daiktus turi įvykdyti kartu, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Šiuo konkrečiu atveju, susipažinus su byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad rašytinės sutarties dėl medienos pardavimo atsakovei tarp šalių nebuvo sudaryta, tuo tarpu dėl degalų pardavimo ieškovei šalys buvo sudariusios rašytines sutartis, tačiau minėtų sutarčių sąlygose nėra numatyta nuostatų, kad šalys tarpusavyje vykdys natūrinius (prekių) mainus. Priešingai nei teigia atsakovė savo atsiliepime, minėtos sutartys nepatvirtina tarp šalių susiklosčiusių natūrinių (prekių) mainų, kadangi minėtų sutarčių nuostatose aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta apmokėjimo už degalus tvarka, mokėjimo terminai, nustatyti netesybų dydžiai ir kitos sąlygos būdingos įprastai pirkimo-pardavimo sutarčiai.

Pastebėtina, jog nors Sutartyse D-117 ir K-681 įtvirtintas tarpusavio skolų, atsiradusių pateikus viena kitai PVM sąskaitas-faktūras už per ataskaitinį kalendorinį mėnesį patiektas (parduotas) prekes ir/ar suteiktas paslaugas, užskaitymas (įskaitymas) buhalterinėje apskaitoje, minėtas šalių susitarimas dėl skolų įskaitymo negali būti vertintinas kaip susitarimas dėl natūrinių (prekių) mainų, kadangi šis susitarimas neatitinka CK apibrėžtų mainų sandoriui būtinųjų požymių.

Šiuo atveju, paminėtina, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos prievolės šalies valios (ir jos išraiškos – pareiškimo apie įskaitymą). Šiuo vienašaliu sandoriu, pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai teisiniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Jeigu šalys pasirašo skolų suderinimo aktą, laikytina, kad pareiškimas apie įskaitymą ir kitos šalies informavimas apie įskaitymo faktą sutampa – abiejų šalių prievolės pasibaigia nuo tokio akto pasirašymo momento. Taigi, vien tik šalių susitarimas, kad šalys kiekvieno mėnesio pabaigoje atliks įskaitymus už įsigytas ir parduotas, negali būti vertintinas kaip natūrinius (prekių) mainus atitinkantis sandoris.

Paminėtina ir tai, jog nors ieškovė proceso metu neneigė, kad tarp šalių buvo paplitę tarpusavio skolų įskaitymai, tačiau pažymėjo ieškovė niekada neturėjo siekio už savo perleidžiamas prekes gauti ne pinigus, o kitas prekes mainais. Jokių duomenų, kad ieškovė parduodama prekes atsakovei būtų suvokusi, kad taip vykdo natūrinius (prekių) mainus, byloje nėra pateikta.

Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgus į tai, kas nustatyta bylos nagrinėjimo metu bei CK įtvirtintas natūrinių (prekių) mainų sąlygas, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę natūriniai (prekių) mainai, todėl atsakovės teiginiai apie natūrinių (prekių) mainų santykius atmestini kaip nepagrįsti, tuo tarpu, atsižvelgus į tai, kad atsakovė neginčija 23 959,94 Eur skolos fakto, ieškovės ieškinys dalyje dėl skolos priteisimo tenkintinas visiškai.

Dėl paskaičiuotų palūkanų priteisimo.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 754,81 Eur palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. sausio 31 d., taikant 6 procentų įstatyme nustatytą palūkanų normą nuo atsakovės praleistų mokėjimų už išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

CK 6.261 straipsnyje įtvirtinta, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šios palūkanos dar vadinamos kompensacinėmis palūkanomis – tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo tarpu kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Taigi, nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 754,81 Eur kompensacinių palūkanų, t. y. paskaičiuotų nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. iki 2022 m. sausio 31 d., taikant 6 procentų įstatyme nustatytą palūkanų normą nuo atsakovės praleistų mokėjimų už išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – laiku su ieškove neatsiskaitė, ieškovės reikalavimas tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procento dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 2478 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, kurią sudaro: 300 Eur už teisinę konsultaciją ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo civilinėje byloje Nr. eL2-6247-1065/2022 parengimą; 1210 Eur už konsultaciją, įrodymų rinkimą ieškiniui paruošti, ieškinio paruošimą; 363 Eur už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą; 363 Eur už 2022 m. spalio 10 d. rašytinio prašymo parengimą (prašymo priimti papildomus rašytinius įrodymus mažinant ieškinio dalyką) ir pateikimą teismui, pasirengimą teismo posėdžiui, atstovavimą ieškovei teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ir pateikimą teismui; 242 Eur už konsultaciją, atstovavimą ieškovei teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų patikslinimą ir pateikimą teismui. Taip pat ieškovė prašo priteisti 618 Eur žyminį mokestį, kurį sudaro 571 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 47 Eur žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjų teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), kurių 7 punkte nurodyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo, teismas atsižvelgia ne tik į minėtas rekomendacijas, bet ir patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Šiuo konkrečiu atveju, ieškovė dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovės atžvilgiu į teismą kreipėsi 2022 m. gegužės 6 d., o pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo rengė advokato padėjėja, kuriai ieškovė sumokėjo 300 Eur, todėl įvertinus, kad pagal Rekomendacijų 8,6 punktą už pareiškimą išduoti teismo įsakymą taikomas 0,25 maksimalus koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo siekia 335,86 Eur, šios ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovės.

Ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo teisme gautas 2022 m. birželio 28 d., ieškinį rengė advokatė, už ieškinio parengimą ieškovė 2022 m. birželio 17 d. sumokėjo 1210 Eur, todėl atsižvelgus į tai, kad ieškinys tenkintinas, o pagal Rekomendacijų 2,5 punktą už ieškinį taikomas 2,5 maksimalus koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už ieškinį siekia 4198,25 Eur, šios ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovės.

Ieškovė taip pat prašo iš atsakovės priteisti 363 Eur išlaidas už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą ir 47 Eur žyminį mokestį už pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo konkrečiu atveju, atkreiptinas dėmesys, jog Telšių apylinkės teismas 2022 m. liepos 19 d. tenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemonės atsakovės turtui. 2022 m. liepos 26 d. atsakovės pateikė atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. 2022 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės pateiktą atskirąjį skundą ir už minėto atsiliepimo paruošimą patyrė 363 Eur advokato pagalbos išlaidas. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-554-569/2022 nutarė panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Gerilita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmesti. Taigi, kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė būtinumo atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo būti tenkinamas, t. y. ieškovė pateikė nepagrįstą prašymą. Atsižvelgus į tai, ieškovės prašymo dėl 47 Eur žyminio mokesčio priteisimo už pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir 363 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti, kadangi šios bylinėjimosi išlaidos susidarė būtent dėl pačios ieškovės pateikto nepagrįsto prašymo, kuris apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas. Šiuo konkrečiu atveju, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovė už atskirojo skundo pateikimą, kuris buvo patenkintas, sumokėjo 47 Eur žyminį mokestį, todėl atskirąjį skundą patenkinus, minėtas žyminis mokestis išskaitytinas iš ieškovei priteistinų bylinėjimo išlaidų sumos, atlikus priešpriešinių priteistų sumų įskaitymą.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 363 Eur patirtas išlaidas už 2022 m. spalio 10 d. rašytinio prašymo parengimą (prašymo priimti papildomus rašytinius įrodymus mažinant ieškinio dalyką). Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, jog ieškovė 2022 m. spalio 10 d. prašymu prašė sumažinti ieškinio dalyką ir pateikė PVM sąskaitas-faktūras, iš kurių buvo nustatyta, kad ieškovė pirko prekes iš atsakovės po ieškinio pateikimo ir atliko įskaitymus į skolos sumą, todėl ieškinio dalykas buvo sumažintas. Pažymėtina, jog CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, todėl atsižvelgus į tai, jog ieškovė pažeidė minėtą draudimą po bylos iškėlimo, įvertinus aplinkybę, kad ieškovė būtent tik savo atliktais veiksmais sukėlė poreikį teikti teismui papildomus dokumentus dėl ieškinio reikalavimo mažinimo, šis ieškovės prašymas dėl 363 Eur patirtų išlaidų priteisimo, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Tuo tarpu ieškovės prašymas priteisti 242 Eur už konsultaciją, atstovavimą ieškovei teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų patikslinimą ir pateikimą teismui, laikytinas pagrįstu, kadangi teismo posėdis byloje truko 1.37 val., todėl vadovaujantis Rekomendacijų 8,17, 8,19, 9 punktais yra pagrindas minėtas išlaidas priteisti ieškovės naudai iš atsakovės. Taip pat, tenkinus ieškinį, yra pagrindas priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 571 Eur žyminį mokestį, ieškovės sumokėtą už ieškinio reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 2276 Eur (300 Eur + 1210 Eur + 242 Eur (advokato pagalbos išlaidos) + 571 Eur (žyminis mokestis už ieškinio reikalavimus) – 47 Eur (atsakovės sumokėtas žyminis mokestis už- atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių)) bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 262-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ieškovės UAB „Gerilita“, juridinio asmens kodas 302473955, naudai:

–  23 959,94 Eur (dvidešimt trijų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimt devynių eurų 94 ct) skolą;

– 754,81 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt keturių eurų 81 ct) palūkanas;

– 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 24 714,75 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius eurų septynis šimtus keturiolika eurų 75 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

– 2276 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja        Daiva Maneikienė