Civilinė
byla Nr. 2A-735/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 126.8.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NuTartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės
Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir
Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant
Vaidai Sasnauskaitei, Joanai Tamašauskienei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus L. K. individualios įmonės „Talka“ apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo
prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo atmestas, civilinėje
byloje Nr. B2-534-578/2009 pagal ieškovo A. Z. įmonės ieškinį atsakovui A. Z. įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n
u s t a t ė:
ieškovas A. Z. įmonė 2004 m. balandžio
27 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė iškelti atsakovui A. Z. įmonei bankroto bylą
(t. 1, b. l. 2-3).
Vilniaus
apygardos teismas 2004 m. gegužės 28 d. nutartimi (t. 1, b. l. 15-16) iškėlė
atsakovui A. Z. įmonei bankroto
bylą, 2004 m. gruodžio 22 d. nutartimi (t. 1, b. l. 79-80) pripažino įmonę
bankrutavusia ir nutarė likviduoti ją dėl bankroto.
Kreditorius L. K. individuali įmonė „Talka“
2009 m. gegužės 26 d. prašymu (t. 2, b. l. 71-79) prašė atsakovo bankrotą
pripažinti tyčiniu. Teigė, jog atsakovo 2003 m. gruodžio 31 d. balanse (t. 2,
b. l. 82) nurodyta, kad nepaskirstytas pelnas (nuostolis) praėjusiais (2002 m.)
sudarė 7824,64 Lt, einamaisiais (2003 m.) – 69 702,42, vadinasi, įmonė 2003 m. gavo
61 702,78 Lt pelno, bet 2004 m. balandžio 20 d. metinėje pelno mokesčio
deklaracijoje nurodytas 5 555 Lt nuostolis. Atsakovo buhalterinės apskaitos
dokumentai už 2003 m. ne kartą keisti ir (ar) taisyti, o dauguma jų buvo
perspausdinti 2004 m. rugpjūčio 24 d. Po buhalterinės apskaitos dokumentų
perspausdinimo 2003 m. „Didžiojoje knygoje“ nebeliko PVM skaičiavimų už
atskirus laikotarpius, kaip tai numato LR buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 12
ir 16 straipsniai bei LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 7-8
straipsniai. Atsakovo bendroji sąskaitų apyvarta laikotarpiu nuo 2003 m. sausio
1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., atspausdinta (apskaičiuota) iki 2004 m.
balandžio 19 d., iš esmės skiriasi nuo bendrosios sąskaitų apyvartos
laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., atspausdintos
(apskaičiuotos) 2004 m. rugpjūčio 24 d. Pvz., sąnaudų suminė reikšmė padidinta
nuo 195 300,51 Lt iki 228 111,94, skolos tiekėjams ir rangovams – per 85 000 Lt
nuo 28 943,05 Lt iki 115 075,87 Lt. Bendroji sąskaitų apyvarta laikotarpiu nuo
2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d., spausdinta (apskaičiuota) 2004 m.
balandžio 21 d., atitinka 2003 m. gruodžio 31 d. balansą, kurį A. Z. įmonė pateikė teismui. Iš to darytina
išvada, jog atsakovas 2003 m. gavo 69 702,42 Lt pelno, o 2004 m. balandžio 20
d. metinė pelno mokesčio deklaracija iškraipyta. Ieškovas, inicijuodamas sau
bankroto bylą, 72 182,83 Lt dydžio skolas kreditoriams (visas, ne tik
pradelstas) padidino 106 182,47 Lt (iki 178 365,30 Lt), sudarydamas įspūdį, kad
jo įmonė nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 d.) ir jai keltina bankroto byla. Pirmosios
instancijos teismas, pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 3 ir 6
dalis, prieš apsispręsdamas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepareikalavo
pateikti einamųjų – 2004 - metų finansinės atskaitomybės. 2004 m. balandžio 27
d. ryte A. Z. įmonės
kasoje buvo 63 400,47 Lt. Turint omeny atsakovo 72 182,83 Lt skolą
kreditoriams, padengti jas būtų beveik užtekę kasoje esančių pinigų (63 400,47
Lt - 72 182,83 Lt = - 8 782,36 Lt). Avanso apyskaita nuo 2004 m. gegužės 1 d.
iki 2004 m. gegužės 28 d. parodo, jog per minėtą laikotarpį įmonės savininkas paėmė
iš įmonės kasos 98 533,24 Lt, įvardindamas tai ūkio išlaidomis, nors
įmonė veiklos nevykdė. Tuo tarpu bankroto administratorius UAB „Bankrotera“ ne
tik kad nenustatė minėtų pažeidimų, bet ir dėjo pastangas pateisinti ir/ar
nuslėpti atsakovo bei jo savininko neteisėtus, nepagrįstus veiksmus.
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendimu (t. 2, b. l. 119-120)
kreditoriaus L. K. individualios
įmonės prašymą dėl A. Z. įmonės
bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė ir pripažino įmonę likviduota dėl bankroto.
Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartį
(civilinė byla Nr. 3K-3-448/2004) įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu
bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai,
siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nustačius tyčinį įmonės
bankrotą, administratorius turi patikrinti įmonės vardu sudarytus sandorius per
ilgesnį laikotarpį – 5 m. vietoj 3 m. (ĮBĮ 20 str.) Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, jog įmonės administratorius patikrino įmonės sandorius, sudarytus
per 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir nustatė tik vieną
priešingą įmonės veiklai sandorį, kurį užginčijo teisme. Tačiau bylą
nagrinėjantis teismas nenustatė, kad pildant buhalterinės apskaitos dokumentus
nuosekliai ir kryptingai būtų siekiama įmonės nemokumo. Maža to, kreditoriaus
prašymas gautas pavėluotai, nes visos įmonės bankroto procedūros jau baigtos.
Kreditorius
L. K. individuali įmonė „Talka“
apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 122-124) prašo A. Z. įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:
1. pirmosios
instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, jog sandorį,
prieštaraujantį atsakovo veiklos tikslams, nustatė bankroto administratorius.
Administratoriaus 2006 m. liepos 20 d. raštas (t. 1, b. l. 126), kurį
apeliantas prašo priimti (CPK 314 str.), įrodo, kad iš tiesų 98 533,24 Lt lėšų
iššvaistymo faktą atskleidė kreditorius - L. K. ;
2. ieškovas
sąmoningai siekė, jog atsakovui būtų iškelta bankroto byla, todėl pateikė
teismui suklastotą 2004 m. balandžio 20 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją ir
įmonės kreditorių sąrašą, įtraukdamas į jį kreditorius (pvz., A. S. , I.
K. , S. A. , R. V. , UAB „Soliris“, G. S.) (t. 1, b. l. 7), su
kuriais buvo atsiskaitęs;
3. palyginus bendrąją
sąskaitų apyvartą laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31
d., atspausdintą (apskaičiuotą) iki 2004 m. balandžio 19 d., (suklastotą) bendrąją
sąskaitų apyvartą laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31
d., atspausdintą (apskaičiuotą) 2004 m. rugpjūčio 24 d., ir bendrąją sąskaitų
apyvartą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d., matyti,
jog ieškovas po 2004 m. balandžio 19 d. išmokėjo kreditoriui Gintarui Smaliukui
85 000 Lt. Šis išmokėjimas ne tik yra neteisėtas laiko aspektu, bet ir
nepagrįstas faktiškai, t. y. už tokią sumą įmonė paslaugų iš G. S. negavo. Pirmosios instancijos teismas
ydingai vertino bylos aplinkybes, dokumentų klastojimą laikydamas dokumentų
papildymu;
4. 2004 m.
gegužės mėn. įmonės savininkas iš kasos paėmė 67 685,24 Lt (t. 2, b. l. 104) –
nei išlaidas patvirtinančių dokumentų, nei likusių pinigų A. Z. nepateikė;
5. nepagrįstas
pirmosios instancijos teismo teiginys, jog kreditoriaus prašymas dėl įmonės
bankroto pripažinimo tyčiniu paduotas pavėluotai - apeliantas turi tokią teisę
(ĮBĮ 21 str. 1 d. 2 p.), o įmonės turto nebuvimas niekaip nesusijęs su įmonės
bankroto pripažinimu tyčiniu, jeigu tam yra visos sąlygos;
6. pirmosios
instancijos teismas neišnagrinėjo kreditoriaus prašymo visa apimtimi, kadangi
neįvertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė, jog nebuvo juridinio pagrindo
iškelti įmonei bankroto bylą (2004 m. pr. atsakovas dar buvo mokus), dėl bankroto
administratoriaus darbo broko ir įmonės savininko baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 182-184, 186, 219, 220, 223 straipsnius.
Atsakovas bankrutavusi
A. Z. įmonė atsiliepimu į
apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 140-142) su skundu nesutinka ir prašo
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi,
jog esminis įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu privalumas tas, kad
administratorius turi patikrinti įmonės sandorius per ilgesnį laikotarpį: 5 m.
vietoj 3 m. Nepaisant to, vargu ar, nustačius daugiau įmonės nepagrįstų
sandorių, pavyktų juos nuginčyti, remiantis actio Paulina institutu, nes
bus suėjęs sutrumpintas 1 m. senaties terminas, kaip kad atsitiko su 98 533,24
Lt žalos priteisimu iš įmonės savininko. Net jei pavyktų nuginčyti sandorius,
pažeidžiančius įmonės kreditorių teises , teismo sprendimas vis tiek liktų
neįvykdytas, nes A. Z. jokio
turto neturi. Jei apeliantas buvo nepatenkintas bankroto administratoriaus
darbu, turėjo teisę skųsti jo veiksmus teismui, bet to nepadarė.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Pagal CPK 320
straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė
CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo
pagrindų, todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
analizuojamas tik pagal apeliaciniame skunde išsakytus argumentus.
Bylos
duomenimis nustatyta, kad 1998 m. vasario 25 d. įregistruota A. Z. individuali įmonė, kuri užsiėmė
miškininkyste, miško ruoša ir ją aptarnaujančia veikla, neapdirbtos miško
medžiagos ir jos pradinio apdirbimo produktų didmenine prekyba (t. 1, b. l. 4).
A. Z. , būdamas įmonės
savininku, 2004 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto
bylos individualiai įmonei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės
28 d. nutartimi (t. 1, b. l. 15-16) A.
Z. įmonei iškėlė bankroto bylą, 2004 m. gruodžio 22 d. nutartimi (t.
2, b. l. 9-100) pripažino ją bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. A. Z. įmonės kreditorių
susirinkimas, įvykęs 2009 m. kovo 12 d., įpareigojo bankroto administratorių po
debitoriaus įmonės savininko 2 694,64 Lt skolos pardavimo kreiptis į teismą dėl
įmonės pabaigos (t. 2, b. l. 58-59). Artėjant teismo posėdžiui dėl įmonės
pabaigos gautas apelianto prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (t.
2, b. l. 71-79).
Pagal Įmonių
bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 2 straipsnio 12 punktą tyčiniu bankrotu laikomas
įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas
2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto
bylose“ 13 punkte nurodė, kad, nagrinėjant bankroto bylas, būtina atkreipti
dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje
bankrotas nėra tyčinis, t. y. ar įmonės bankroto nenulėmė sąmoningas blogas jos
valdymas, įmonės nuostolingai pasirašyti jos sandoriai, ar nebuvo iššvaistytas
ir perleistas kitiems asmenims įmonei priklausantis turtas. Nutarime pateiktos
pavyzdinės aplinkybės, iš kurių galima spęsti apie tyčinį bankrotą: įmonės
vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą ar apskritai jo
neorganizavo; buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai, žinant, kad įmonė
negalės jų įvykdyti; akivaizdžiai gręsiant bankrotui buvo paslėptas,
iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas
padengti skolas.
Kaip matyti iš
įmonės avanso apyskaitos nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės 28 d. (t.
2, b. l. 104), įmonės savininkas vien per 2004 m. gegužės mėnesį paėmė iš
įmonės kasos 67 685,24 Lt, iš viso - 98 533,24 Lt (30 848 Lt pradinis likutis +
69 594,95 Lt – 1 909,71 Lt pagrįstos išlaidos). Vilniaus apygardos teismas 2008
m. kovo 19 d. sprendimu pagal ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės ieškinį atsakovui įmonės savininkui A. Z. (civilinė byla Nr.
2-1117-28/2008) nustatė, kad 98 533,24 Lt buvęs įmonės savininkas panaudojo ne
pagal paskirtį, o asmeninėms reikmėms, ir priteisė nurodytą pinigų sumą bankrutavusiai
įmonei. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (civilinė
byla Nr. 2A-463/2008) Vilniaus apygardos teismo
2008 m. kovo 19 d. sprendimo dalį dėl 98 533,24 Lt dydžio žalos atlyginimo panaikino
ir šioje dalyje ieškinį atmetė pritaikęs ieškinio senatį. Bylą dėl žalos
atlyginimo nagrinėję teismai pripažino esant buvusio įmonės savininko kaltę,
nes jis turi teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo asmeniniams
poreikiams tik kaip avansu išmokamą pelną (LR individualių įmonių įstatymo 6
str. 6 d. 2 p.). Bet įvertinus įmonės savininko veiksmus – kreipimąsi į teismą
dėl bankroto bylos jo įmonei iškėlimo – nebuvo pagrindo tikėtis uždirbti ir išsimokėti
avansu įmonės pelną. Vienoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų
prejudicinių faktų nereikia įrodinėti kitoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2
p.) (ketvirtas skundo argumentas). Dar 2005 m. birželio 23 d pakartotiniame
kreditorių susirinkime apeliantas siūlė administratoriui detaliai peržiūrėti
įmonės ūkines operacijas, sudarytas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (t. 1,
b. l. 121-122). 2007 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkime administratorius
informavo kreditorius apie teisės kreiptis į teismą ir priteistos teisės
realizavimo sunkumus, jog įmonė neturi pinigų padengti advokato išlaidas
surašyti kasacinį skundą dėl žalos priteisimo iš buvusio įmonės savininko (CPK
347 str. 3 d.), jog A. Z. neturi
jokio likvidaus turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą (t. 2, b. l. 28,
58-59). Tuomet apeliantas nurodė kreipsiąsis į teismą dėl kai kurių sandorių
pripažinimo negaliojančiais pats (t. 2, b. l. 28-29), tačiau to nepadarė.
ĮBĮ 21
straipsnio 2 dalies 2 punktas (ĮBĮ redakcija iki 2008 m. birželio 30 d.) arba 3
punktas (nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojanti ĮBĮ redakcija) numato kreditoriaus
teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Vadinasi, nekvestionuotina,
jog tik įmonės, kuriai yra iškelta bankroto byla, kreditoriais turi teisę
kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (pvz., minėtos teisės neturi
bankroto administratorius). Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto
prašymą ne todėl, kad jis buvo paduotas asmens, neturinčio tokios teisės, o
todėl, kad prašymas paduotas pavėluotai. Subjektinė teisė gali būti susijusi su
tam tikromis pareigomis, kurių nesilaikymas gali panaikinti, apriboti pačios
teisės turėjimą, pvz., praleista ieškinio senatis sudaro savarankišką pagrindą
ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.); teismas gali atsisakyti priimti pavėluotai
pateiktus įrodymus ir/ arba motyvus (CPK 142 str. 3 d.).ĮBĮ expressis verbis
neapibrėžia termino, iki kada leidžiama pateikti teismui prašymą dėl bankroto
pripažinimo tyčiniu, todėl reikia remtis įstatymo interpretavimu. ĮBĮ 20
straipsnio 1 dalis sako, jog, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nustačius
tyčinį bankrotą, administratorius turi patikrinti bankrutuojančios
įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.
Priėmus nutartį iškelti bankroto bylą įmonė įgyja bankrutuojančios (esamasis
laikas) statusą, o po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama
dėl bankroto - bankrutavusios (būtasis laikas) statusą. Teisėjų kolegija mano,
kad, neatsižvelgiant į lingvistinį aiškinimo metodą, prašymas dėl tyčinio
bankroto nustatymo gali būti pareiškiamas ir po nutarties pripažinti įmonę
bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto, tačiau ne vėliau kaip iki
atsiskaitymo su kreditoriais iš parduoto įmonės turto (ĮBĮ 33-36 str.). Tai
paaiškintina tuo, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20
straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius – jeigu yra pagrindas, patikrinęs per
5 metus iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius,
administratorius privalo pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos
tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali
atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bylinėjimasis teisme
susijęs su išlaidomis, kurių įmonė prieš jos pabaigą neturi ir net teoriškai
negali turėti (pvz., reikia mokėti administratoriui atlyginimą, samdyti
juristus rengti procesinius dokumentus, t. t.), tad tyčinio įmonės bankroto
nustatymas, siekiant apginti įmonės kreditorių teises bei interesus, tampa
deklaratyvus. Pažymėtina, jog sandorių patikrinimas per ilgesnį laikotarpį (ir
jų užginčijimas) yra vienintelė įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmė,
taigi ir vienintelis skirtumas nuo netyčinio bankroto. Įmonės bankroto
pripažinimas ar nepripažinimas tyčiniu civilinio proceso tvarka nelemia asmens
baudžiamosios atsakomybės (1964 m. BK 315 str., 2003 m. BK 209 str.). Todėl,
priešingai nei teigia apeliantas, civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo
nagrinėjantis teismas neturi nei teisės, nei pareigos pasisakyti tais klausimais,
kurie sprendžiami baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nagrinėjant
kriminalines bylas (šeštas skundo argumentas). Kartu teisėjų kolegija
pripažįsta, jog atsakovas neteisus, tvirtindamas, kad ieškinius, jei jie ginant
kreditorių interesus būtų pareikšti, būtų pagrindas atmesti dėl praleistos
ieškinio senaties, nes sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikomas actio
Pauliana ieškiniams. Gali būti reiškiami kitokios rūšies, ne vien tik actio
Pauliana, ieškiniai, kuriems būtų taikomas bendras arba nors ir
sutrumpintas, bet ilgesnis negu 1 m., ieškinio senaties terminas.
Susiklosčius
nurodytai situacijai, darytina išvada, jog apelianto prieš pat posėdį dėl
įmonės pabaigos pateiktas prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu vilkina
bankroto bylos nagrinėjimą. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas,
spręsdamas įmonės pabaigos klausimą, pagrįstai atmetė apelianto prašymą dėl įmonės
bankroto tyčinio nustatymo kaip paduotą per vėlai (penktasis skundo argumentas).
Atsakovo A. Z. įmonės bankroto
administratorius UAB „Bankrotera“ 2006 m. liepos 20 d. rašte Nr. 06-774-S (t.
2, b. l. 108, 126) nurodė, jog bankroto administratorius, atlikęs įmonės
dokumentų ir veiklos analizę, nustatė, kad, jo nuomone, buvo atliktas tik
vienas priešingas įmonės veiklai sandoris, kai įmonei priklausančius 98 533,24
Lt įmonės savininkas A. Z. panaudojo
asmeninėms reikmėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo
aplinkybę, jog įmonės veiklai prieštaraujantį sandorį nustatė savo
kompetencijos ribose veikiantis administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), nepaisant
pirminio informacijos apie įmonės veiklai prieštaraujančių sandorių sudarymą
šaltinio (pirmasis skundo argumentas).
Vilniaus
apygardos teismas 2004 m. gegužės 28 d. nutartimi iškėlė A. Z. įmonei bankroto bylą ir ši nutartis
įsiteisėjo. Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl antro ir iš dalies
šešto apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su bankroto bylos iškėlimo
pagrįstumu, nes paskesnėse civilinio proceso stadijose pastarieji klausimai
nebegali būti kvestionuojami. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl bankrutavusios
įmonės buhalterinių dokumentų klastojimo (trečiasis skundo argumentais), nes ši
aplinkybė yra susijusi su trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių civilinėje byloje
dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėmis ir pareigomis (CPK 14 str. 3 d.).
Atmetus
apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistini 2,70 Lt bylinėjimosi
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos
teisme (t. 2, b. l. 145) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. K. individualios įmonės „Talka“
2,70 Lt (du litus 70 centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės
instancijos teisme išlaidų valstybei.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Danutė
Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis