Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-307/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44850-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.4.1.2.8; 2.4.6.4.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
gynėjui advokatui Nerijui Strazdui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, kurį D. L. praleido laikinai sulaikytas nuo 2019 m. spalio 20 d. iki 2019 m. spalio 21 d.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. L. priteista 2 170,51 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt eurų 51 ct) išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Marijampolės skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. L. priteista 1 461 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt vienas euras) turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. L. priteista 4 325,99 Eur (keturi tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penki eurai 99 ct) turtinei žalai atlyginti ir 23 600 Eur (dvidešimt trys tūkstančiai šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Civilinės ieškovės I. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. L. priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Civilinės ieškovės A. Z. civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. L. pripažintas kaltu ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 20 d., apie 2 val. 27 min., (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankryžoje, Marijampolės mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, dėl chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, be jokios aiškios priežasties, tyčia, dešine ranka vieną kartą sudavė A. B. į kairę veido pusę, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimą, t. y. padarė nukentėjusiajam A. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, bei vieną kartą sudavė E. Z. į veidą, dėl to pastarasis griuvo ir atsitrenkė galva į grindinį, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimą, SAH, kairio momenkaulio lūžimą, ūmų kvėpavimo nepakankamumą, kraujo išsiliejimą apie kairę akį, t. y. padarė nukentėjusiajam E. Z. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. L. gynėjas advokatas Nerijus Strazdas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir D. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Netenkinus šio prašymo, D. L., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. E. Z. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, sumažinti E. Z. ir I. Z. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžius.
2.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme D. L. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl kilusių padarinių. Nuteistasis pripažino visas jam pareikštame kaltinime nurodytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tačiau, anot gynėjo, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintos neteisingai ir D. L. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai.
2.2. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog D. L. dėl chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, be jokios aiškios priežasties, tyčia, vieną kartą sudavė A. B. į veidą ir taip sulaužė jam žandikaulį (toks sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas) bei vieną kartą sudavė E. Z. į veidą, dėl to šis griuvo, atsitrenkė galva į grindinį ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi nuteistojo suduoti du smūgiai ir buvo tas agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, nes kitų D. L. įžūlių veiksmų nuosprendyje nėra nurodyta. Gynėjo nuomone, vien fakto, kad nuteistasis D. L. nukentėjusiųjų paprašė cigaretės, nepakanka, kad jo elgesys būtų vertinamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas ar šokiruojantis aplinkinius. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad žodinis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo abipusis – nukentėjusiųjų pusės vaikinai nuteistąjį ir jo draugą vadino „kaimiečiais“, vartojo necenzūrinius žodžius. Tokios aplinkybės taip pat nesuteikia pagrindo D. L. elgesio vertinti kaip akivaizdžiai agresyvaus, šokiruojančio aplinkinius arba analogiškai turėtų būti vertinamas ir nukentėjusiųjų elgesys.
2.3. Apeliantas teigia, kad liudytojo N. N. parodymai buvo prieštaringi. Šis liudytojas parodė, jog „kaltinamasis trenkė A. į žandikaulį, po to trenkė E., E. krito. Smūgio E. nematė“. Taigi neaišku, ar liudytojas matė E. Z. suduotą smūgį. Liudytojas M. V. parodė, kad „kaltinamasis tada trenkė A.. Kaip smogė E., nematė“. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išvardijęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad remiantis šiais įrodymais nuteistojo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Taip pat teismas konstatavo, jog nustatyta įvykių seka neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Gynėjo nuomone, jei dėl smūgio A. B. ir galima spręsti apie nuteistojo netiesioginę tyčią padaryti šiam nukentėjusiajam vienokio ar kitokio sunkumo sužalojimą, tai dėl antro smūgio, suduoto E. Z., tokia tyčia bylos įrodymais nėra patvirtinta. Nuteistasis nurodė, kad smūgį E. Z. sudavė po to, kai pats patyrė smūgį į nosį, ir tada sudavė smūgį gindamasis ir nežiūrėdamas, kam ir kur smogia. Nors konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vyko trumpai, tačiau kad nuteistojo veiksmai būtų objektyviai įvertinti ir tinkamai kvalifikuoti, konfliktą verta suskirstyti etapais: konflikto metu iš pradžių D. L. sudavė smūgį nukentėjusiajam A. B., tada kažkuris iš nukentėjusiųjų trenkė į veidą D. L., paskui nuteistasis gindamasis ir nesitaikydamas smogė E. Z.. Aplinkybę, kad du D. L. smūgiai buvo suduoti tokia tvarka, patvirtino ir liudytojas A. M.. Šios aplinkybės nepaneigė ir nukentėjusysis A. B. bei liudytojai M. V. ir N. N., tvirtinę, kad nematė, kaip buvo suduotas smūgis E. Z.. Tai, kad po muštynių D. L. buvo kruvina nosimi, patvirtino ir nukentėjusysis A. B. bei liudytojas M. V.. Taigi konflikto metu D. L. taip pat patyrė smurtą. Tuomet, pats nesupratęs įvykių eigos, iš karto nežiūrėdamas kur, galbūt ir gindamasis smogė antrą kartą ir pataikė E. Z.. Apelianto nuomone, nuteistasis negalėjo įvertinti nei savo smūgio stiprumo, nei tikimybės, kad nukentėjusysis gali nugriūti ir patirti sužalojimą, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Apeliantas nurodo, kad D. L. nenaudojo jokių įrankių suduodamas smūgius. Byloje ištirtais įrodymais nėra paneigta, kad antrąjį smūgį D. L. sudavė ne siekdamas chuliganiškų tikslų, o atsakydamas į jam pačiam į veidą suduotą smūgį ar siekdamas nuo jo apsiginti. Daugiau jokio fizinio smurto nuteistasis nenaudojo (nukentėjusiojo nemušė, nespardė ir pan.). Toks veikos padarymo būdas savo pavojingumu negali būti prilyginamas tyčiniam daugkartiniam smūgių sudavimui. Apeliantas teigia, kad D. L. veiksmai prieš nukentėjusįjį E. Z. nebuvo chuliganiški, tai buvo tik atsakas į kito asmens nuteistajam suduotą smūgį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas visai be dingsties. Be to, smurto naudojimo pobūdis (smogiant nematant kam, kur, vieną kartą) turi būti pripažintas mažinančiu veikos pavojingumą, nes paprastas smūgis, nors ir kumščiu, negali būti laikomas besąlygiškai sunkius padarinius žmogaus sveikatai galinčiu sukelti poveikiu. Nuteistojo veiksmai rodo, kad jis nesiekė kuo labiau sužaloti nukentėjusįjį, nes sudavęs smūgį nukentėjusiajam E. Z. paskui nerodė jokio agresyvumo. Apelianto nuomone, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistojo D. L. veiksmus nulėmė siekis demonstruoti žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Šį veiksmą greičiau nulėmė pyktis dėl gauto smūgio ar kitokios paskatos, paneigiančios chuliganiškų paskatų buvimą nuteistojo veikoje. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad teismas šiuo aspektu bylos įrodymų neaptarė.
2.4. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad byloje esančiame vaizdo įraše 02:32:11 val. užfiksuota (duomenys neskelbtini) gatvėje einanti galimai 6 asmenų grupė. 02:33:08 val. įraše tarp asmenų užfiksuotos grumtynės. Po grumtynių du asmenys guli ant grindinio, po keleto sekundžių vienas iš jų atsistojo, kitas liko gulėti ant grindinio. 02:41:07 val. užfiksuotas atvykstantis medikų automobilis. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad grumtynės kilo staiga, netikėtai, vyko labai trumpai. Nuteistasis iš įvykio vietos nepasišalino. Šis įrašas patvirtina, kad konfliktas buvo abipusis ir D. L. neturėjo tyčios sukelti žmogui sunkių padarinių bei nesiekė išvengti atsakomybės. Apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje šis vaizdo įrašas neanalizuotas nei nuteistojo, nei liudytojų parodymų teisingumo aspektu. Be to, byloje nepaneigta aplinkybė, kad nuteistasis antrąjį smūgį, t. y. smūgį E. Z., sudavė po to, kai pats patyrė smūgį ir smogė gindamasis.
2.5. Gynėjas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog D. L. turėjo išankstinę ar staiga susiformavusią tyčią padaryti E. Z. sunkų sužalojimą. Tokią nuteistojo nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad E. Z. buvo padaryti du sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti dviem poveikiais. Bylos duomenimis įrodyta, kad D. L. E. Z. sudavė tik vieną kartą. Specialisto išvadoje nėra nurodyta, kokio sunkumo sužalojimas yra kraujo išsiliejimas apie kairę akį, tačiau akivaizdu, kad ne dėl jo atsirado sunkus sveikatos sutrikdymas. Todėl D. L. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis). D. L. vieną kartą ranka smogdamas E. Z. į veidą nenumatė, kad dėl to gali atsirasti sunkus sveikatos sutrikdymas (nuo jo tiesioginio smūgio toks sužalojimas neatsirado), nors teoriškai galėjo numatyti, kad nukentėjusysis gali pargriūti ir sunkiau susižaloti (BK 16 straipsnio 3 dalis).
2.6. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus, išvadas dėl D. L. padarytos nusikalstamos veikos grindė ne tiesiogiai teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtais įrodymais, o prielaidomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-402/2013, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-269/2013, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai nulėmė netinkamą bylos ištyrimą ir neteisingo nuosprendžio dėl D. L. priėmimą, pripažįstant jį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Vis dėlto jei teismas pripažintų, jog D. L. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina įvertinti, kad tokie sunkūs padariniai E. Z. galėjo atsirasti tik dėl netiesioginės D. L. tyčios (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad konfliktas kilo atsitiktinai, vyko labai trumpai, buvo abipusis. Konfliktas vyko nakties metu, nors santykinai viešoje, tačiau gana nuošalioje vietoje. Konflikte dalyvavo tik su juo susiję asmenys. Nėra duomenų, kad dėl konflikto buvo atkreiptas pašalinių asmenų dėmesys. Dėl konflikto nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas. Nukentėjusiajam E. Z. visiškai atsitiktinai buvo suduotas tik vienas smūgis, dėl kurio kilo sunkūs padariniai. D. L. padarytas veiksmas – vienkartinis smūgis, dėl kurio kilo sunkūs padariniai, negali būti pripažintas kryptinga, iš anksto apgalvota veika. Pagal byloje nustatytas aplinkybes jo veiksmai buvo atsitiktinio pobūdžio, atlikti neapgalvotai, spontaniškai, kaip neadekvati reakcija į žodinį konfliktą ir į jam pačiam suduotą smūgį. Be to, tuoj po nukentėjusiojo E. Z. sužalojimo D. L. pats buvo išsigandęs, sutrikęs, iš įvykio vietos nepabėgo. Nusikalstami veiksmai sukėlė labai sunkius padarinius iš esmės vien todėl, kad nukentėjusysis pargriuvo ant akmenimis grįsto grindinio, ir to neįvertino nuteistasis suduodamas smūgį.
2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. L., savo sprendimo iš esmės nemotyvavo. Gynėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien atsižvelgiant į kaltininką ir nusikalstamą veiką, bet ir į visuomenės interesą, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas turi nustatyti kiekvienoje baudžiamojoje byloje ir ieškoti tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmė skiriama ir tam tikra jos trukmė parenkama tik tada, kai tokia priemonė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atsižvelgiant taip pat ir į kaltininko asmenybę, ir kai tai yra tikrai būtina, kai kitos teisinės priemonės yra aiškiai nepakankamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-536/2014, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-268-942/2017, Nr. 2K-24-689/2019). BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyta, jog švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodoma, jog rekomendacijos teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kokias nors ypatingas aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-382/2012, Nr. 2K-348/2013). Kaltininko asmenybės vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-348/2013).
2.8. Apeliantas pažymi, kad D. L. anksčiau nebuvo nusikaltęs. Jis nusikalto būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, nusikalto atsitiktinai, veikė dėl staiga kilusios netiesioginės tyčios. Po nusikaltimo jis stengiasi pasitaisyti, nepažeidinėja įstatymų, turi stiprius socialinius ryšius, imasi priemonių padarytai žalai atlyginti. Jis yra jauno amžiaus, dėl pandemijos neteko darbo (buvo įsidarbinęs statybos bendrovėje), gyvena kartu su tėvais, atlygino dalį žalos – teritorinei ligonių kasai ir VSDFV. Taip pat siekia atlyginti ir (ar) susitarti dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiaisiais (šiuo metu vyksta derybos). Nustatytos D. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailisi, gera valia atlygino dalį žalos. Nustatyta D. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas sutinka, kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tačiau D. L. girtumas nebuvo labai sunkus, jam nustatytas 1,16 promilės neblaivumas. Gynėjas pažymi, kad nuteistojo girtumas nėra aplinkybė, sudaranti kliūtį taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimas arba nebuvimas nėra lemiama BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-24-689/2019). Apeliantas pažymi ir tai, kad nukentėjusieji ir jų draugai taip pat buvo neblaivūs ir negalėjo adekvačiai vertinti konflikto, taigi ir ši aplinkybė turėjo reikšmės konfliktui kilti ir vystytis. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad nors E. Z. dėl D. L. nusikalstamų veiksmų ir buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nebuvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai. Be to, veikos pavojingumą mažinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad laikas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę. Nuo D. L. padaryto nusikaltimo jau praėjo metai. Gynėjas abejoja, ar nuteistajam paskirta nors ir minimali laisvės atėmimo bausmė būtų adekvati ir teisinga. Apelianto nuomone, įvertinus visas byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, net pripažinus, kad D. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, šios BK normos sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas D. L. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Gynėjas teigia, kad D. L. galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje.
2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad D. L. neginčijo savo prievolės atlyginti padarytą žalą, tačiau žalos dydis turi būti pagristas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015). Civilinis ieškovas E. Z. teigė, kad 2019 m. spalio 23 d.–2019 m. gruodžio 20 d. turėjo vykti į komandiruotę Vokietijoje ir už šią komandiruotę būtų gavęs 3 960 Eur dienpinigių. Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo civilinis ieškovas grindė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininko A. Z. išduota pažyma. Apeliantas pažymi, kad dienpinigiai įskaitomi į negautas pajamas, jei asmuo pagrindžia jų gavimo realumą, t. y. pajamos buvo numatytos gauti iš anksto ir ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis tokias pajamas gauti esant normaliai jo darbinei veikla. Šiuo atveju civilinis ieškovas nepateikė nei darbo sutarties, nei įsakymo dėl komandiruotės, nei nurodytų komandiruotpinigių detalizavimo, nei paaiškinimo dėl mokėtinų mokesčių, nei kelionės tikslo ir trukmės. Byloje nėra pateikta ir įrodymų, jog buvo sudarytos atitinkamos sutartys dėl pervežimų aktualiu laikotarpiu. Apelianto nuomone, civilinio ieškovo pateiktos apskaičiuotos sumos dėl negautų komandiruotpinigių yra hipotetinio pobūdžio ir negali būti pripažintos negautomis pajamomis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias sumas pripažino įrodytomis. Sprendimą priteisti turtinę žalą pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvavo teiginiu, kad pagal byloje esančius duomenis nuo 2019 m. spalio 23 d. iki 2020 m. sausio 3 d. nukentėjusysis E. Z. būtų gavęs 5 126 Eur pajamų. Iš šios sumos atėmęs iš VSDFV gautas 800,01 Eur socialines išmokas, teismas nustatė tariamai padarytos turtinės žalos dydį. Apelianto nuomone, duomenys, kad vos daugiau nei per du mėnesius E. Z. turėjo gauti santykinai dideles pajamas – daugiau kaip 5 000 Eur, neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad už nurodytą laikotarpį nukentėjusysis gavo tik 800,01 Eur socialinių išmokų, leidžia abejoti, ar jo darbinės pajamos per šį laikotarpį būtų viršijusios 5 000 Eur. Nuteistojo gynėjas teigia, kad nukentėjusysis neįrodė turtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl turtinės žalos priteisimo grindė prielaidomis. Nukentėjusiajam nepateikus patikimų žalos dydį patvirtinančių įrodymų, klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio turėjo būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
2.10. Apeliantas nesutinka ir su iš nuteistojo priteistais neturtinės žalos dydžiais. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose bylose Nr. 2K-68/2008, Nr. 2K-429/2013, Nr. 2K-125-697/2018, pateiktais išaiškinimais, gynėjas nurodo, jog, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Padariniai vertinami ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jie paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu padariniai susiję su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, sunkių sužalojimų sukėlimu, kančia nuo fizinio skausmo, yra lydimi nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jie susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl padarinių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esant teismų konstatuotam tapataus pobūdžio sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, priteistos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 1 449 Eur (nutartys bylose Nr. 2K-350-222/2015, Nr. 2K-170-139/2015, Nr. 2K-364-696/2015, Nr. 2K-397-222/2016) iki 7 000 Eur (nutartys bylose Nr. 2K-350-222/2015, Nr. 2K-170-139/2015, Nr. 2K-90-746/2017). 12 000 Eur ir didesnes neturtinės žalos sumas šios kategorijos bylose teismai paprastai priteisia tuomet, kai, be kitų aplinkybių, nustatomi reikšmingi, ilgalaikiai ar net visam laikui išliekantys neigiami sveikatos padariniai (nutartys bylose Nr. 2K-193-507/2015, Nr. 2K-7-489/2016, Nr. 2K-300-222/2017, Nr. 2K-334-699/2017), nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas (nutartys bylose Nr. 2K-351-222/2015, Nr. 2K-111-696/2015), nukentėjusysis neteko regėjimo viena akimi (nutartys bylose Nr. 2K-244-942/2015, Nr. 2K-17-648/2017, Nr. 2K-24-689/2019), tapo neįgalus, negalintis pasirūpinti savimi (nutartis byloje Nr. 2K-160-507/2016). Nuteistojo gynėjas nurodo, jog nukentėjusysis šiuo metu, kaip ir anksčiau, dirba vairuotoju. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos priteisimo, konstatavo, kad E. Z. buvo sunkiai sužalotas ir ilgai gydomas. Nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino 25 000 Eur. Apelianto nuomone, ši nuosprendžio dalis grindžiama prielaidomis. Apeliantas pažymi ir tai, jog reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusysis argumentavo ir tuo, kad dėl patirto sužalojimo jis nebegali gerti alkoholio, ir šį argumentą, kaip ir kitus, teismas pripažino pagrįstu. Nors pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, nurodė, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, siekia iki 28 900 Eur, tačiau nesivadovavo vidutiniu tokios žalos dydžiu. Byloje pateikti duomenys, jog nuteistasis atlygino nukentėjusiajam dalį žalos – 1 400 Eur. Šia suma teismas sumažino nustatytą neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tiek dėl E. Z., tiek dėl I. Z. priteistinų neturtinės žalos dydžių, nuosprendyje nepasisakė apie galutinius sužalojimo padarinius, kiek laiko truko gydymas, priežiūra, neatsižvelgė į kaltininko ir civilinių ieškovų turtinę padėtį bei į daugelį kitų svarbių aplinkybių. Į visa tai atsižvelgus neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas.
2.11. Nuteistojo gynėjo nuomone, įvertinus D. L. padarytos veikos pavojingumą, jos mechanizmą, kaltininko asmenybę, jo socialinius ryšius, taip pat nukentėjusiojo, nuteistojo bei visuomenės interesus, D. L. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę būtų išlaikyta šių interesų pusiausvyra.
3. Teismo posėdžio metu nutiestojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Nuteistojo D. L. gynėjas apeliaciniame skunde neneigia, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiuosius A. B. ir E. Z., tačiau nurodo, jog, pripažindamas D. L. kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi prielaidomis ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas teigia, kad nuteistojo D. L. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliacinio skundo argumentams. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir D. L. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl D. L. kaltės padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką yra pagrįstos ir teisingos.
6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam E. Z. konstatuotas sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimas, SAH, kairio momenkaulio lūžimas, ūmus kvėpavimo nepakankamumas, kraujo išsiliejimas apie kairę akį. Šie sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai 2019 m. spalio 20 d. Minėti sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini); t. 1, b. l. 30–31).
7. Apeliaciniame skunde pripažįstama, kad nuteistasis D. L. smūgiavo A. B., neneigiamas ir antro smūgio sudavimas E. Z., tačiau nuteistojo gynėjas tvirtina, kad antrą smūgį D. L. sudavė pats patyręs smurtą ir smogė gindamasis, nežiūrėdamas, kam ir kur pataikys, taip pat apeliantas ginčija D. L. veiksmuose buvus chuliganiškas paskatas. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
8. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas dėl chuliganiškų paskatų sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybe ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015 ir kt.).
9. Šioje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad D. L. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas 1,16 promilės girtumas (t. 1, b. l. 10), įžūliais veiksmais, be jokios aiškios priežasties, vieną kartą sudavė A. B. į kairę veido pusę bei vieną kartą sudavė E. Z. į veidą, dėl to jis griuvo, atsitrenkė galva į grindinį ir taip padarė nukentėjusiajam E. Z. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokias skundžiamo nuosprendžio išvadas patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiojo A. B. (t. 1, b. l. 50–51, 53–54, 56–57; t. 2, b. l. 156–160), liudytojų M. V. (t. 1, b. l. 69–70, 72–73; t. 2, b. l. 156–160), N. N. (t. 1, b. l. 75–76, 75–79; t. 2, b. l. 156–160), iš dalies paties nuteistojo D. L. (t. 2, b. l. 34–35, 39–40, 167–174) bei liudytojo A. M. (t. 1, b. l. 85–86; t. 2, b. l. 156–160) parodymai, specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 30–31), Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 63), įvykio vaizdo įrašas bei kita rašytinė bylos medžiaga.
10. Nuteistasis D. L. neneigė smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, tačiau tvirtino, jog antrąjį smūgį (E. Z.) sudavė tik po to, kai pats patyrė smūgį iš nukentėjusiųjų pusės. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. spalio 20 d. apklaustas kaip įtariamasis D. L. parodė, kad įvykio naktį eidamas su draugu iš baro „V.“ apsižodžiavo su keturiais vaikinais, įvyko muštynės, jis sudavė vieną smūgį, tuomet jį patį pradėjo mušti. Jis pargriuvo ant žemės, o atsistojęs pamatė, jog vienas iš priešininkų kompanijos vaikinų be sąmonės guli ant žemės (t. 2, b. l. 34–35). Apklausiamas 2019 m. gruodžio 4 d. D. L. papildomai parodė, kad įvykio naktį eidamas gatve su draugu paprašė cigaretės vaikinų, kurie ėjo keturiese, tačiau jis bei jo draugas buvo išvadinti kaimiečiais, taip pat ir necenzūriniais žodžiais. Konflikto priežasties D. L. negalėjo nurodyti, tačiau patvirtino, kad jis pirmas sudavė smūgį vienam iš vaikinų. Po šio smūgio pats gavo smūgį į veidą ir iš karto sudavė antrą smūgį, tačiau nematė, kam ir į kurią kūno vietą smūgiuoja. Šios apklausos metu D. L. nurodė ir tai, kad trejus metus yra sportavęs, užsiiminėjo boksu, dalyvavo varžybose (t. 2, b. l. 39–40). Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis D. L. parodė, kad po to, kai jis pirmas sudavė smūgį vienam iš vaikinų, pats gavo smūgį į šoną ir tuomet smūgiavo antrą kartą, o šį smūgį gavęs vaikinas nugriuvo (t. 2, b. l. 156–174). Taigi nuteistojo D. L. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, jis skirtingai nurodė vietą, į kurią gavo smūgį po to, kai smūgiavo pirmas. Be to, nuteistojo parodymų, kad po jo suduoto pirmo smūgio jį patį pradėjo mušti, nepatvirtina byloje surinkti duomenys.
11. Iš nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V., N. N. parodymų matyti, jog nuteistasis D. L. bei liudytojas A. M. gatve eidami jiems (A. B., E. Z., M. V. ir N. N.) iš paskos siūlė „išbandyti jėgas du prieš keturis“, tačiau jie į tai nereagavo. D. L. ir A. M., pasiviję juos, prašė cigarečių, kurias jiems buvo pasiūlyta nusipirkti degalinėje. Nukentėjusysis A. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, jam su draugais einant gatve, D. L. ir A. M. ėjo iš paskos, šūkavo, siūlė pasitikrinti jėgas – du prieš keturis. Į tai nekreipė dėmesio ir ėjo toliau. D. L. ir A. M. juos pasivijo ir paprašė cigarečių. Pasiūlius jų nusipirkti degalinėje, D. L. ir jo draugas pradėjo elgtis agresyviau. A. B. su draugais einant toliau, D. L. ar A. M. jiems kažką sakant, jis (A. B.) atsisuko ir iš karto gavo smūgį į žandikaulį (t. 1, b. l. 50–51, 53–54, 56–57). Liudytojas M. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog su draugais einant iš baro „V.“ jiems iš paskos ėję du vaikinai siūlė išbandyti jėgas – „pasiryžkit keturi ant dviejų“, tačiau jie nereagavo ir ėjo toliau. Vėliau tie du vaikinai juos pasivijo ir paprašė cigarečių. Jiems pasiūlė cigarečių nusipirkti, tačiau vaikinai neatstojo, ėjo šalia. Beeinant E. Z. į juos atsisuko, tuomet aukštesnis vaikinas (D. L.) užsimojo smūgiuoti E. Z., tačiau arčiau buvo A. B., todėl jam ir teko smūgis į kairę veido pusę. Jis (M. V.) laikė D. L. draugą, kad nekiltų dar didesnis konfliktas (t. 1, b. l. 69–70, 72–73). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas N. N. parodė, jog, einant iš baro „V.“, vienas iš juos prisivijusių vaikinų – aukštesnis (D. L.) – sudavė A. B. į veidą, tada smūgiavo E. Z.. Pamatė jau griūvantį ant žemės E. Z.. Tuomet jis (N. N.) pribėgęs sudavė smūgį D. L., o M. V. laikė D. L. draugą. Priežasties konfliktui nebuvo, nuteistasis ir jo draugas galėjo supykti, kad negavo cigarečių. Liudytojas patvirtino, kad jų pusė nekėlė jokio konflikto. Liudytojas patvirtino ir tai, jog nematė, kaip D. L. sudavė smūgį E. Z., tačiau matė, kaip nuo smūgio E. Z. nugriuvo. Šį smūgį E. Z. patyrė iškart po to, kai D. L. smūgiavo A. B.. Jis (E. Z.) ėjo D. L. ir A. M. link, tačiau nespėjo pakelti rankos ir gavo smūgį (t. 1, b. l. 75–76, 78–79). Apklausiami teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. B., liudytojai M. V., N. N. davė iš esmės analogiškus parodymus. Nukentėjusysis A. B. patvirtino, jog konfliktą išprovokavo D. L. ir A. M., kurie eidami iš paskos siūlė išbandyti jėgas, prašė cigarečių (t. 2, b. l. 156–160). Liudytojas M. V. patvirtino, kad matė D. L. suduotą smūgį A. B., o smūgio E. Z. nematė, nes stovėjo nusisukęs nugara, laikė D. L. draugą (t. 2, b. l. 156–160). Liudytojas N. N. parodė, kad pirmą smūgį D. L. sudavė A. B., tada smūgiavo E. Z., kuris net nespėjo pakelti rankos. Tuomet jis (N. N.) pribėgo ir sudavė smūgį D. L.. Prieš tai D. L. ir jo draugas siūlė išmėginti jėgas du prieš keturis, tai buvo jų siūlymas muštis, tačiau jis (N. N.) su savo draugais nenorėjo veltis į konfliktą (t. 2, b. l. 156–160). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo A. B. bei liudytojų N. N. ir M. V. paaiškinimais. Aplinkybė, jog šie asmenys įvykio metu buvo vartoję alkoholio (M. V. nustatytas 0,4 promilės girtumas, N. N. nustatytas 0,39 promilės girtumas, nukentėjusiajam A. B. nustatytas 0,68 promilės girtumas (t. 1, b. l. 10)), neduoda pagrindo jų parodymų laikyti nepatikimais. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V., N. N. parodymai visų jų apklausų metu dėl pagrindinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių iš esmės buvo vienodi ir nuoseklūs. Įvertinus šių asmenų parodymus kitų bylos duomenų kontekste darytina išvada, kad jie yra patikimi. Liudytojas A. M. apklausiamas teisiamajame posėdyje teigė įvykio aplinkybių gerai neprisimenantis, tačiau patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 156–160). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. M. parodė, jog kartu su D. L. ėjo paskui keturis vaikinus, kuriuos prisivijus D. L. susistumdė su vienu iš jų ir pirmas jam sudavė smūgį, tuomet kitas vaikinas puolė ginti draugo (A. B.), o D. L. gindamasis sudavė jam smūgį, po kurio šis nugriuvo ant grindinio ir nebesikėlė. Taip pat liudytojas A. M. nurodė, kad nematė, ar D. L. (po jo smūgio A. B.) buvo suduotas nors vienas smūgis. Liudytojas nurodė, jog tik po antro D. L. suduoto smūgio jį pradėjo mušti du nukentėjusiųjų pusės vaikinai (t. 1, b. l. 85–86). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi nukentėjusiojo A. B., liudytojų N. N., M. V., taip pat ir liudytojo A. M. parodymus bei įvertinusi juos kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad minėtų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai paneigia nuteistojo D. L. parodymus apie jo smurto naudojimo prieš E. Z. aplinkybes, t. y. kad nukentėjusiajam E. Z. jis smūgį sudavė gindamasis, po to, kai jam pačiam buvo suduotas smūgis. Abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais dėl D. L. prieš nukentėjusiuosius panaudoto fizinio smurto pobūdžio ir apimties bei sužalojimų padarymo mechanizmo nėra pagrindo.
12. Nukentėjusysis E. Z. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti įvykio aplinkybių, nes dėl patirtos galvos traumos jų neprisimena (t. 1, b. l. 23–24; t. 2, b. l. 148–150).
13. Priešingai nei teigia apeliantas, konfliktas tarp nukentėjusiųjų, liudytojų N. N., M. V. ir D. L. bei A. M. nebuvo abipusis. Jau minėti liudytojai N. N., M. V., nukentėjusysis A. B. savo parodymuose paneigė konfliktą buvus abipusį. Paminėti asmenys kaip tik parodė, jog jie nereagavo į iš paskos einančių D. L. bei A. M. siūlymą „išbandyti jėgas du prieš keturis“. Tokio apelianto teiginio nepatvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame įvykio aplinkybės užfiksuotos itin neryškiai. Apžiūros protokole, surašytame peržiūrėjus vaizdo įrašą, fiksuojantį vaizdą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje, Marijampolėje, nurodyta, kad vaizdo įrašo 02:32:11 val. užfiksuota galimai 6 asmenų grupė, 02:33:08 val. užfiksuotos grumtynės tarp šių asmenų, po kurių du iš jų guli ant grindinio, po keleto sekundžių vienas vaikinas atsistoja, o kitas lieka gulėti (t. 1, b. l. 89–90, 92–93).
14. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su chuliganiškų paskatų nuteistojo veikoje buvimu. Apeliantas nurodo, jog antrą smūgį D. L. sudavė atsakydamas į jam pačiam suduotą smūgį ar siekdamas apsiginti. Šį D. L. smūgį nulėmė pyktis dėl paties patirto smūgio, o tai paneigia chuliganiškų paskatų buvimą. Teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nusikalstamą veiką nuteistasis D. L. padarė dėl chuliganiškų paskatų.
15. Teismų praktikoje nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383/2015 ir kt.). Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2013, Nr. 2K-21-942/2016 ir kt.).
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis D. L. ir nukentėjusieji A. B. bei E. Z. iki byloje nagrinėjamo įvykio vieni kitų nepažinojo, taigi jokie asmeniniai ar kitokio pobūdžio santykiai tarp jų nebuvo susiklostę. Nė vienas iš byloje apklaustų asmenų neparodė, jog anksčiau tą naktį bare „V.“ tarp jų būtų kilęs konfliktas. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad antrą smūgį D. L. sudavė atsakydamas į jam pačiam suduotą smūgį, t. y. smūgiavo iš pykčio ar siekdamas apsiginti. Iš jau minėtų liudytojo A. M. parodymų, duotų 2019 m. spalio 21 d., t. y. iš karto po įvykio, bei liudytojo N. N. parodymų matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiajam E. Z. smūgis į galvą buvo suduotas tuomet, kai D. L. nebuvo patyręs smūgio nei iš nukentėjusiųjų, nei iš jų draugų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad nusikalstama veika buvo padaryta iš pykčio, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Iš pirmiau aptartų liudytojų N. N., M. V. ir nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad eidamas gatve konfliktą inicijavo D. L., jis elgėsi agresyviai ir siekė konflikto, siūlė išbandyti jėgas – du prieš keturis, smurtą prieš nukentėjusiuosius A. B. ir E. Z. pradėjo naudoti be jokios priežasties. Akivaizdu, kad liudytojų M. V., N. N. bei nukentėjusiojo A. B. lengvas neblaivumo laipsnis neturėjo jokios įtakos konfliktui kilti ir vystytis. Juo labiau, kad minėti asmenys buvo vartoję žymiai mažiau alkoholio nei nuteistasis D. L. ir jo draugas. Iš paties nuteistojo, liudytojų bei nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad būtent nuteistasis siekė smurtauti viešoje vietoje ir tęsti šiuos smurtinius veiksmus. Smūgiai D. L. buvo suduoti tik po to, kai šis smūgiavo A. B. ir E. Z.. D. L. suprato, kad yra fiziškai pranašesnis už nukentėjusiuosius (kaip pats nurodė, trejus metus užsiminėjo boksu, dalyvavo varžybose). Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų bei liudytojų atsisakymas duoti cigarečių ir pasiūlymas jų įsigyti degalinėje negalėjo būti priežastis nuteistojo D. L. chuliganiškoms paskatoms (siekiui pademonstruoti niekinamą požiūrį į nukentėjusiuosius ir aplinkinius, save priešpriešinti jiems) formuotis ir reikštis. Apeliantas nurodo, jog konfliktas įvyko nakties metu, pakankamai nuošalioje vietoje, dėl konflikto nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad pagal teismų praktiką, viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Smurto vartojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nepagrįstai teigia ir tai, kad įvykusį konfliktą verta suskirstyti į etapus, t. y., kad pirma D. L. smūgiavo A. B. ir tik pats patyręs smūgį, gindamasis sudavė smūgį E. Z.. Iš pirmiau aptartų liudytojų N. N., M. V., A. M., nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad konfliktas, kurį be jokios aiškios priežasties inicijavo būtent D. L., truko itin trumpą laiko tarpą. Bylos duomenys patvirtina, kad D. L. sudavęs smūgį A. B. beveik iš karto smogė E. Z. ir tai padarė tuomet, kai dar nė vienas iš nukentėjusiųjų pusės vaikinų net nebuvo užsimojęs smogti jam. Būtent dėl šių nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusieji patyrė nesunkų ir sunkų sveikatos sutrikdymus.
17. Įvertinusi visas pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sunkius padarinius sukėlusią D. L. veiką, t. y. smūgius nukentėjusiesiems į galvą, suduotus viešoje vietoje, įvertino kaip įžūlią, padarytą dėl chuliganiškų paskatų. D. L. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
18. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašydamas D. L. veiką, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad nuteistasis negalėjo įvertinti nei smūgio E. Z. stiprumo, nei tikimybės, kad nukentėjusysis gali nugriūti ir patirti sunkius sužalojimus. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.
19. Baudžiamajame įstatyme numatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (BK 14 straipsnis). BK 15 straipsnyje apibrėžtas tyčios turinys, nustatant dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmens, padariusio nusikaltimą, į kurio sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jis numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginei ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. BK 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2009 ir kt.).
20. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. L. kaltės formą ir tyčios rūšį nustatė teisingai. Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami kriterijai, atskiriantys tiesioginę neapibrėžtą tyčią ir netiesioginę tyčią. Esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai asmuo padarinių nesiekia, jis yra abejingas, atsiras padariniai ar ne. Netiesioginė tyčia yra tais atvejais, kai padariniai konkrečioje situacijoje gali kilti, bet jų gali ir nekilti. Tačiau tais atvejais, kai kaltininkas nurodo, kad padarinių nenorėjo, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neišvengiamas arba labai tikėtinas, tačiau kaltininkas jų nedetalizavo, yra tiesioginė neapibrėžta tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad būtent D. L. nukentėjusiesiems siūlė „išbandyti jėgas“, akivaizdu, kad muštynių metu patiriamos įvairaus pobūdžio traumos, sužalojimai. Šiuo atveju D. L., praeityje užsiiminėjusio boksu, įžūlūs nusikalstami veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, be to, smurtinio pobūdžio D. L. veiksmai liovėsi ne paties nuteistojo iniciatyva. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad D. L., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, nors ir neblaivus, nesuvokė, kad smūgiuodamas kumščiu į galvą kelia pavojų A. B. ir E. Z. sveikatai. Jau minėtais nukentėjusiojo A. B., liudytojų N. N., M. V., taip pat ir liudytojo A. M. parodymais nustatyta, kad D. L. nukentėjusiesiems ir jų draugams siūlė išbandyti jėgas „du prieš keturis“. D. L. smūgiavo į galvą A. B. ir netrukus smūgiavo E. Z., nuo šio smūgio nukentėjusysis E. Z. pargriuvo, trenkėsi galva į grindinį. Nukentėjusiesiems buvo padaryti sužalojimai gyvybiškai svarbiose galvos ir veido srityse. Pamatęs nugriuvusį ir galva į grindinį atsitrenkusį nukentėjusįjį, kuris prarado sąmonę, D. L. nors iš įvykio vietos nepasišalino, tačiau juo nesirūpino, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, tai padarė nukentėjusiojo draugai. Tokios aplinkybės patvirtina, kad smūgiuodamas A. B. ir E. Z. nuteistasis suprato, kad jis savo veika kėsinasi sutrikdyti sveikatą nukentėjusiesiems, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams (nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastui) numatė bendrai, tų padarinių nedetalizavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė teisingą išvadą, kad nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog smurtaudamas prieš A. B. ir E. Z. D. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuteistojo gynėjo nurodoma aplinkybė, kad po nukentėjusiųjų sužalojimo D. L. neberodė agresijos, nors yra teisinga, tačiau savaime nepaneigia nei nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų, nei jo kaltės padarius sunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta, kad D. L. sudavė vieną stiprų smūgį nukentėjusiajam E. Z. į galvą, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo ir trenkėsi galva į grindinį ir šis smūgis lėmė sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl tai, kad buvo suduotas tik vienas smūgis, neturi įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui ir kaltei.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. D. L. nusikalstamų veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus ir pakankamai intensyvus), būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą (nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai gyvybiškai svarbioje vietoje – galvoje), taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastį (veiksmai nutraukti ne savanoriškai, o įsikišus liudytojui N. N.). Esant prieš tai aptartiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog D. L. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teigti, kad nagrinėjamu atveju D. L. veikė neatsargiai ir kvalifikuoti jo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
Dėl paskirtos bausmės
22. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos nuteistajam D. L. paskirtos bausmės taip pat nepagrįsti. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už D. L. padarytą nusikalstamą veiką skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę D. L., tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Už nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą įstatyme nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, duomenis apie kaltininko asmenybę (jauno amžiaus, neteistas), tai, kad byloje nustatyta D. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą, taip pat, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti. Teisėjų kolegija, svarstydama apeliacinio skundo argumentus dėl D. L. paskirtos bausmės tinkamo individualizavimo, atsižvelgia ir į tai, kad dėl D. L. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam buvo pareikštas įtarimas padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 8 punktu, BK 93 straipsnio 1 dalimi (t. 2, b. l. 13–14). Be to, administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis, D. L. ne kartą buvo baustas administracine tvarka, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimą, kurį D. L. padarė būdamas neblaivus (nustatytas 2,27 promilių girtumas) bei neblaivaus pasirodymą viešoje vietoje (t. 2, b. l. 8–12). Tokie duomenys leidžia spręsti, jog D. L., nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, dar iki byloje aptariamo įvykio nebuvo linkęs laikytis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, jo elgesys nebuvo nepriekaištingas. Pažymėtina, kad apygardos teismas paskyrė D. L. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijos minimumui. Skundžiamu nuosprendžiu D. L. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė dydžiu nėra aiškiai per griežta. Bausmė paskirta atsižvelgiant į byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Skirdamas D. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė, todėl keisti paskirtos bausmės nėra pagrindo.
23. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta bendros taisyklės išimtis, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taikyti nuteistajam D. L. minėto įstatymo nuostatas nėra pagrindo. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-115-648/2016 ir kt.) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl tokių aplinkybių egzistavimo sprendžia teismas, vertindamas kiekvieną situaciją atskirai. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Šioje byloje nėra duomenų apie D. L. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą. D. L. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio smurtavo viešoje vietoje, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, be jokios aiškios priežasties tyčia sudavė smūgius nepažįstamiems, jo neprovokavusiems ir grėsmės jam nekėlusiems nukentėjusiesiems A. B. ir E. Z. į galvos sritį, nuo smūgio E. Z. pargriuvo, galva atsitrenkdamas į gatvės grindinį, taip sukeldamas E. Z. galvos smegenų traumą, atitinkančią sunkų sveikatos sutrikdymą. Apelianto akcentuojami nuteistojo socialiniai ryšiai, taip pat, kad nuteistasis dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajam atlygino dalį žalos bei sutinka atlyginti likusią žalą ir 2021 m. sausio 7 d. atlygino dalį nuosprendžiu priteistos žalos (mokėjimą atliko K. L.), vertintini teigiamai, bet neleidžia daryti išvados, kad D. L. asmenybės pavojingumas yra žymiai mažesnis, o BK straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, bylos duomenys nepatvirtina apelianto teiginių apie tai, kad nuteistasis D. L. atlygino dalį VSDFV Marijampolės skyriaus ir Kauno teritorinės ligonių kasos patirtos turtinės žalos. Jau minėti duomenys apie D. L. padarytus administracinius nusižengimus, nors šios nuobaudos nusikalstamos veikos padarymo metu nebegaliojo, taip pat neigiamai apibūdina nuteistąjį ir neleidžia jo asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam D. L. paskirta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Dėl civilinio ieškinio
24. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su nukentėjusiajam E. Z. bei civilinei ieškovei I. Z. priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam E. Z. ir civilinei ieškovei I. Z. priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino ne visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti būtinus įvertinti kriterijus ir dėl to priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą.
25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šią žalą įvertina teismas, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
26. Nukentėjusysis E. Z. pareiškė 50 000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti bei 4 325,99 eurų turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo sutuoktinė I. Z. bei A. Z. atstovas pagal įstatymą E. Z. prašė priteisti po 10 000 eurų I. Z. ir A. Z. naudai neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 105–108). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies: E. Z. priteisė 25 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (įvertinęs, jog nuteistasis D. L. savo noru atlygino dalį – 1 400 eurų nusikaltimu padarytos žalos, apygardos teismas šia suma sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį) ir 4 325,99 eurų turtinei žalai atlyginti, I. Z. 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, A. Z. civilinį ieškinį atmetė.
27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam E. Z. iš nuteistojo priteistinos neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl D. L. padaryto nusikaltimo nukentėjusysis E. Z. patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, jis buvo ilgai gydomas, jog po patirto sužalojimo E. Z. atsirado liekamieji reiškiniai – galvos skausmai, skonio ir kvapo atpažinimo sutrikimas. Apygardos teismas spręsdamas I. Z. pareikšto civilinio ieškinio klausimą, atsižvelgė į tai, kad civilinė ieškovė patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus dėl sutuoktinio sunkaus sužalojimo, taip pat, jog jis buvo ilgai gydomas, I. Z. juo rūpinosi, prižiūrėjo, buvo nežinioje dėl jo išgyvenimo, vėliau – dėl fizinės ir psichinės sveikatos. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo esmine įtaką jo tolesniam gyvenimui (darbui, šeiminiams santykiams ir pan.). Pagal teismų praktiką, sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, bet ir nuo jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. Teismų praktika sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą yra pakankamai įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427-693/2016, Nr. 2K-337-489/2017, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-239-628/2019 ir kt.), tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Kaip jau buvo minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nukentėjusiajam E. Z. po patirto sužalojimo atsirado liekamieji reiškiniai, tai galvos skausmai bei skonio ir kvapo atpažinimo sutrikimas. Tačiau kitų reikšmingų liekamųjų reiškinių E. Z. nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas darbingumo (visiško ar dalinio) netekimas ar atitinkamo lygio neįgalumas, E. Z. kaip ir iki patirto sužalojimo dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina ir į nuteistojo D. L. turtinę padėtį. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodė, jog D. L. buvo įsidarbinęs, tačiau darbo neteko dėl koronaviruso pandemijos. Byloje nėra duomenų apie nuteistojo turimą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, į kurį galima būtų nukreipti priteistos žalos išieškojimą.
28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajam E. Z. bei civilinei ieškovei I. Z. padarytos neturtinės žalos dydis yra per didelis, neatitinka byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstos kaltininko ir nukentėjusiojo bei civilinės ieškovės interesų pusiausvyros. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas – nukentėjusiajam E. Z. iš nuteistojo D. L. priteistas mokėti neturtinės žalos dydis mažinamas iki 15 000 eurų, civilinei ieškovei I. Z. iš nuteistojo D. L. priteistas mokėti neturtinės žalos dydis mažinamas iki 1 200 eurų.
29. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka ir su teismo sprendimu priteisti E. Z. turtinę žalą. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos dydis nepagrįstas objektyviais įrodymais.
30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
31. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos (nuostoliai), kaip turtinės žalos rūšis, atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011 ir kt.).
32. Nukentėjusysis E. Z. iki patirto sužalojimo dirbo individualioje įmonėje (toliau – IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Iš byloje esančio IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. spalio 18 d įsakymo matyti, kad E. Z. turėjo vykti į komandiruotę nuo 2019 m. spalio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d. (t. 2, b. l. 103). Taigi nukentėjusiojo darbinės pajamos buvo numatytos iš anksto ir pagrįstai buvo tikimasi jas gauti. Į komandiruotę E. Z. neišvyko dėl patirtos galvos traumos. Bylos duomenys patvirtina, kad E. Z. už darbo funkcijų vykdymą buvo mokamas darbo užmokestis, o taip pat kitos išmokos (už 2019 m. liepos mėnesį jam priskaičiuota ir išmokėta 2 309,75 Eur, už 2019 m. rugpjūčio mėn. jam priskaičiuota ir išmokėta 2786,89 Eur) (t. 2, b. l. 102). Tolimųjų reisų vairuotojų darbo specifika ta, kad tiesiogines darbines funkcijas jie atlieka būtent išvykų (komandiruočių) metu, už kurias yra mokami dienpinigiai. Iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. vasario 10 d. pažymos matyti, kad nuo 2019 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 3 d. E. Z. mokėtinos sumos būtų: 1 166 Eur darbo užmokesčio ir 3 960 Eur dienpinigių (t. 2, b. l. 101). Iš VSDFV Marijampolės skyriaus pažymos apie asmens socialinį draudimą matyti, kad nukentėjusysis E. Z. nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 27 d. gavo 800,01 Eur sumą, kurią sudaro ligos išmoka (t. 2, b. l. 101). Atsižvelgusi į pirmiau paminėtas aplinkybes, nukentėjusiojo E. Z. iki jo sužalojimo gautų pajamų dydį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo D. L. priteisė atlyginti dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų negautas pajamas, kurios sudaro 4 325 Eur.
33. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas pateikė 2021 m. sausio 6 d. nuteistojo D. L. ir nukentėjusiojo E. Z. bei civilinės ieškovės I. Z. susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriame E. Z. ir I. Z. patvirtino, jog bendra jų civilinio ieškinio suma šioje baudžiamojoje byloje yra 15 000 Eur. Šią sumą sudaro: 1 000 Eur I. Z. patirtai neturtinei žalai atlyginti, 12 000 Eur E. Z. patirtai neturtinei žalai bei 2 000 Eur turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis ir civilinė ieškovė patvirtino, kad susitarimo pasirašymo dieną D. L. sumoka 12 000 Eur (1 000 Eur I. Z., 11 000 Eur E. Z.), likusią dalį – 3 000 Eur – D. L. turi sumokėti per penkerius metus nuo susitarimo pasirašymo dienos. E. Z. ir I. Z. likusių ieškinio reikalavimų atsisakė. Kartu su nuteistojo, nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės pasirašytu susitarimu nuteistojo gynėjas pateikė 2021 m. sausio 7 d. sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad į E. Z. sąskaitą banke pervesta 12 000 Eur suma.
34. Civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja BPK X skyrius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-976/2017 yra pažymėjęs, kad nors BPK 112 straipsnio 3 dalyje tiksliai nenurodyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol pirmosios instancijos teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, sisteminis šios normos teksto aiškinimas leidžia teigti, kad įstatymų leidėjas, numatęs galimybę baudžiamajame procese nagrinėti civilinį ieškinį, jo pareiškimą ir atsisakymą sieja su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis E. Z. ir civilinė ieškovė I. Z. šia teise iki pirmosios instancijos teismo išėjimo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio nepasinaudojo, todėl minėti asmenys netenka galimybės šia teise pasinaudoti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam E. Z. ir civilinei ieškovei I. Z. pagal susitarimą su nuteistuoju D. L. nusprendus atsisakyti dalies nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, šią teisę jie galės realizuoti vykdant įsiteisėjusį Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti:
Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu iš nuteistojo D. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Z. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 15 000 eurų, civilinei ieškovei I. Z. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1 200 eurų.
Kitą Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Bielskis
Alenas Piesliakas
Linas Šiukšta