Administracinė byla Nr. A-789-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00079-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.3; 15.7; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ atstovui advokatui Karoliui Gerbauskui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G. I.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Palangos miesto savivaldybės administracijai, V. M. dėl patikrinimo akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Almontus“ (toliau – ir UAB „Almontus“, pareiškėjas) 2015 vasario 10 d. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 4–5), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) Palangos skyriaus (toliau – ir Palangos skyrius) 2014 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 16KAM-116054 (toliau – ir Skundžiamas aktas); 2) įpareigoti Palangos skyrių iš naujo patikrinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinę bylą.

Pareiškėjas nurodė, kad parengė ir Palangos skyriui pateikė valstybinės žemės sklypo, kuris suplanuotas Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas), patvirtintu Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, ir kuris skirtas V. M. nuosavybės teise priklausančių pastatų adresu (duomenys neskelbtini), eksploatacijai, kadastro duomenų bylą (toliau – ir Kadastro duomenų byla). Paaiškino, kad patikrinus Kadastro duomenų bylą, Skundžiamu aktu konstatuota, jog pažeistas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 11 punktas, t. y. teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija) (toliau – ir Miškų schema). Teigė, kad Kadastro duomenų byloje, vadovaujantis Detaliuoju planu, buvo pažymėti krūmai ir medžiai kaip želdynai, tačiau Palangos skyrius nurodė, kad būtina vadovautis Miškų schema, kuri nurodytus krūmus ir želdinius traktavo kaip mišką (miško naudmenas) bei ginčo vietoje, priešingai nei Detalusis planas, nenumatė suformuoti žemės sklypo ir suplanavo visą teritoriją kaip valstybinės reikšmės miškų plotus. Manė, kad Skundžiamas aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigė, kad kai buvo tvirtinamas Detalusis planas, Miškų schemos nebuvo, o Miškų schema prieštarauja Detaliajam planui, nes visiškai neatsižvelgta į jo sprendinius ir iš jo nėra išimta suplanuota teritorija. Nurodė, kad formuojamo sklypo naudotojas, o ir visi, kurie dalyvauja šio sklypo formavime, privalo vadovautis planuojamoje teritorijoje galiojančiu žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentu, šiuo konkrečiu atveju – Detaliuoju planu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Palangos skyriaus, atsiliepime (b. l. 35–36) į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad teritorijų planavimo dokumentai – Detalusis planas ir Miškų schema – ne papildo, o prieštarauja vienas kitam, todėl vienas iš jų turi būti patikslintas. Teigė, kad Skundžiamas aktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nuostatai), ir Taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei manė, kad jame pagrįstai nurodyta, jog Detaliojo plano sprendiniai neatitinka Miškų schemos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 54–56) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad galiojant Miškų schemai, nėra pagrindo neatsižvelgti į galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, todėl manė, kad Palangos skyrius, priimdamas Skundžiamą aktą, pagrįstai vadovavosi minėtu nutarimu patvirtinta schema. Teigė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog Detalusis planas buvo patvirtintas ankščiau nei Miškų schema, nesudaro pagrindo nesivadovauti ja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 48) į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kadastro duomenų byla galės būti derinama tik po to, kai bus pakeista Miškų schema.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepime (b. l. 41) į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodė, kad Miškų schema, priešingai nei Detalusis planas, nėra teritorijų planavimo dokumentas, todėl turėjo būti vadovaujamasi Detaliuoju planu.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje iš esmės ginčas kilo dėl Palangos skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akto Nr. 16KAM-116054.

Akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pagal Miškų schemą į Detaliuoju planu suplanuotą žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miško plotas.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį žemės reformą įgyvendina Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; valstybinė žemė išnuomojama ar perduodama naudotis Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektu (patikėtiniu) t. y. visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, be kita ko, reglamentuoja nekilnojamojo daikto planų ir kadastro duomenų, formų, turinio ir parengimo bei kadastro duomenų bylos suformavimo, žemės sklypų ribų posūkio taškų koordinačių nustatymo atliekant kadastrinius matavimus, kadastre įrašytų duomenų pakeitimo, prašymų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į kadastrą ar juos pakeisti pateikimo ir nagrinėjimo, nekilnojamojo daikto pažymėjimo kadastro žemėlapyje, nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio tikslinimo tvarką (1 punktas). Pagal Nuostatų 12 punkto 2 dalį žemės sklypas laikomas baigtu formuoti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui priėmus sprendimą patvirtinti nustatytus kadastro duomenis (suformuoti žemės sklypą). Nuostatų 32.1.3 punkte nurodyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų kadastrinių matavimų metu vietovėje kartografuojamos faktinės žemės naudmenos.

Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką (1 punktas). Taisyklių 11 punktas nustato, kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą. Šie teisės aktai tiksliai reglamentuoja veiksmus, kuriuos nekilnojamo turto objektų planų rengėjas privalo atlikti, kad tokie planai ir bylose esantys dokumentai būtų teisėti ir pagrįsti.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių (toliau – ir Tikrinimo taisyklės), patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98, 10 punkte nustatyta, jog laikoma, kad nėra nustatyta pažeidimų, trukdančių suderinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje komplektuojamą parengtą žemės sklypo planą ir teritorinio padalinio vadovas arba jo įsakymu įpareigotas teritorinio padalinio darbuotojas suderina šioje byloje komplektuojamą parengtą žemės sklypo planą jį pasirašydamas, jeigu tikrinimo kameraliai metu nenustatoma šių taisyklių 8.1–8.10 papunkčiuose nurodytų reikalavimų laikymosi pažeidimų ir jeigu neiškilo abejonių dėl nustatytų žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių ar kartografuotų (nekartografuotų) faktinių žemės naudmenų ir situacijos elementų tikslumo. Tikrinimo taisyklių 8.7 punkte, be kita ko, nurodyta, kad tikrinimo kameraliai metu, teritorinis padalinys nustato, ar atliktos procedūros, nurodytos Nuostatų 32.1.1.3 papunktyje. NŽT, atlikdama žemės sklypų kadastro duomenų bylų tikrinimo funkciją, vadovaujasi Tikrinimo taisyklėmis.

Kaip minėta, ginčo teritorijoje galioja du teritorijų planavimo dokumentai – Detalusis planas ir Miškų schema. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, miško žemė – tai apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas; miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalį valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė.

Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas sutinka, kad ginčo teritorijoje, t. y. Detaliuoju planu suplanuotame žemės sklype, pagal Miškų schemą yra plotas,  priskirtinas valstybinės reikšmės miškams, tačiau Kadastro duomenų byloje apskritai miško naudmenos nepažymėtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1021/2006 konstatavo, kad vien tai, jog detalusis planas buvo suderintas iki Vyriausybės nutarimo priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai; bendriesiems teisės principams; įstatymo galią turintiems teisės aktams ir poįstatyminiams teisės aktams ir kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai teritorijų planavimo srityje turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Nors Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies redakcija (2000 m. spalio 12 d.) numatė baigtinį sąrašą atvejų, kada detalusis planas yra netvirtinamas (prieštarauja bendrajam planui; pažeista derinimo, pažeista derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra ir kt.), kuriame nebuvo pasakyta, kad detalusis planas turi atitikti Konstituciją, bendruosius teisės principus, kitus įstatymo galią turinčius aktus ir poįstatyminius aktus, tačiau detaliajam planui, kaip vienai iš viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimo rūšių, taip pat yra taikomi teisėtumo principo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A8-321/2005; 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012).

Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Kadastro duomenų byloje esančią informaciją žemės sklypo kadastro duomenys neatitinka Miškų schemos, teismas darė išvadą, kad Skundžiamu aktu pagrįstai priimtas sprendimas nederinti žemės sklypo plano. Teismas nenustatė, kad priimant Skundžiamą aktą būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip pat kad aktas prieštarautų tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nematė pagrindo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu, panaikinti Skundžiamą aktą.

Išvestinis reikalavimas įpareigoti Palangos skyrių iš naujo patikrinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinę bylą, konstatavus, jog nėra pagrindo panaikinti Skundžiamą aktą, taip pat laikytas nepagrįstu.

Atsižvelgdamas į nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III.

Pareiškėjas UAB „Almontus“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–89), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Miškų schema nelaikytina teritorijų planavimo dokumentu, nes, vertinant iš Teritorijų planavimo įstatymo pozicijų, Miškų schema, kaip specialusis planas, neatitinka jokių įstatyme specialiajam planui nurodytų kriterijų ir keliamų reikalavimų. Teismas dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakė, nenurodė, ar schema yra teritorijų planavimo dokumentas, kokios rūšies ir galios, kaip lemia Detaliojo plano sprendinius.

2. Teismas neteisingai nurodė, kad ginčo byloje nėra, kad pagal Miškų schemą į Detaliuoju planu suplanuotą žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miško plotas. Priešingai, būtent dėl to ir yra ginčas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad iš oficialiai paskelbtos Miškų schemos negalima suprasti, ar Detaliuoju planu formuojamas žemės sklypas tikrai patenka į teritoriją, Miškų schemoje pažymėtą žalia spalva, reiškiančią valstybinės reikšmės miškų plotus.

3. Teismas ginčui išspręsti netaikė jokios teisės normos, o tik teismų praktiką. Taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo išsakytų argumentų, todėl sprendimas yra nemotyvuotas ir teisiškai nepagrįstas, pažeidžiantis ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

4. Pažeistas principas lex retro non agit. Teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Kai 2000 metais buvo tvirtinamas Detalusis planas, niekas negalėjo žinoti apie tai, kad po 13 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybė priims nutarimą Nr. 1046 ir patvirtins Miškų schemą. Taigi poįstatyminis aktas – 2013 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1046 atgal negalioja ir negali įsiterpti į jau pasibaigusius teisinius santykius, t y. į Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūras.

5. Teismas turėjo vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Ši norma labai aiškiai nurodo, kad formuojamo žemės sklypo naudotojas ir visi kiti, kurie dalyvauja šio sklypo formavime, privalo vadovautis planuojamoje teritorijoje galiojančiu žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentu – Detaliuoju planu, o ne Miškų schema.

6. Teismas neįvardijo, ką ne taip, pažeidžiant įstatymus ar kitus teisės aktus, atliko UAB „Almontus“ darbuotoja. Teismas nukrypo nuo ginčo esmės, nes sprendė miško naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis klausimą, nors iš tikrųjų byla susijusi su žemės sklypo, suplanuoto Detaliuoju planu, ribų ir kitų kadastrinių duomenų nustatymu pagal Detalųjį planą, o ginčo dėl miško naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis visai nebuvo, nes kadastriniais matavimais nebuvo atliekami jokie medžių naikinimo darbai. Teismas ginčo neišsprendė, nenurodė sprendimo būdo, neatsakė, kaip teisingai turėjo būti atlikti kadastriniai matavimai ir liko neaišku, ar į kadastrinę bylą turėjo būti įtrauktas apribojimas, susijęs su želdynais, ar su miško naudmenomis.

Atsakovas NŽT, atstovaujama Palangos skyriaus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus. Nekartoja argumentų, išdėstytų atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, tačiau jiems pritaria.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog žemės sklype nėra teritorijos, priskirtos valstybinės reikšmės miškams. Kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių ir anksčiau nei Detalusis planas. Argumentai dėl valstybinės reikšmės miško nebuvimo ginčo žemės sklype nepagrįsti. Galiojant Miškų schemai, nėra pagrindo neatsižvelgti į galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo palieka ginčą spręsti teismui atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

V. M. nuo 2011 metų yra pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. V. M. nuosavybės teise priklauso 3 poilsio pastatai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), pastatas – klubas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas – biliardinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

UAB „Almontus“ parengė kadastro duomenų bylą, kurios pagrindu po minėtais pastatais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), priklausančiais V. M., turėtų būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 1 800 kv. m žemės sklypas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius surašė 2014 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 16KAM-116054, kuriame yra nurodytos pastabos, kad parengta kadastro duomenų byla neatitinka Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, 11 punkto, nes teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija).

Palangos miesto savivaldybės taryba 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtino Šventosios gyvenvietės detalųjį planą, kuriuo po minėtais pastatais adresu (duomenys neskelbtini), suplanavo 1 800 kv. m bendro ploto žemės sklypą, kuris yra nurodytas Detaliajame plane kaip komercinė teritorija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtinta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija). Nuo 2004 m. lapkričio 7 d. galiojančioje minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo redakcijoje buvo patvirtinti ginčui aktualūs Palangos miesto valstybinės reikšmės miškų plotai, į kuriuos patenka ir Detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas.

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Skundžiamas aktas priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punktu. Pareiškėjas skundo argumentus grindžia 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 5 dalimi. Todėl nagrinėjamoje byloje yra aktualios minėtos bei su jų taikymu tiesiogiai susijusios teisės normos.

Taisyklių 11 punkte nustatyta, kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės sklypų planus, naudojant topografinius planus bei kitą geodezinę ir topografinę medžiagą.

Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų darbų kontrolę organizuoja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 yra patvirtintos Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklės. Atsakovas, priimdamas Skundžiamą aktą, atliko Kadastro duomenų bylos tikrinimo funkciją. Pagal Tikrinimo taisyklių 9 punktą, atlikus tikrinimą kameraliai, surašomas Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktas (Taisyklių 1 priedas). Pagal Tikrinimo taisyklių 10 punktą, jeigu tikrinimo kameraliai metu nenustatoma Taisyklių 8.1–8.10 papunkčiuose nurodytų reikalavimų laikymosi pažeidimų, <...> teritorinio padalinio vadovas arba jo įsakymu įpareigotas teritorinio padalinio darbuotojas suderina šioje byloje komplektuojamą parengtą žemės sklypo planą jį pasirašydamas.

Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, o neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose – ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalusis planas yra urbanizuotos arba urbanizuojamos teritorijos vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomas teritorijos naudojimo reglamentas. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad teritorijos naudojimo reglamentas – vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo ir apsaugos nuostatų, veiklos teritorijoje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma.

Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio (Visuomenės (viešasis) interesas planuojant teritorijas) 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas sudaro visuomenės gyvenimo kokybė, pagrįsta objektyviais visuomenės poreikiais ir ištekliais, nuosavybės teisių apsaugos prioritetu, investicijų skatinimu, nustatyta teritorijų planavimo, želdynų normomis, visuomenės sveikatos saugos reglamentais, kitais teisės aktuose nustatytais reikalavimais. Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas sudaro kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo, žemės ūkio naudmenų su derlinguoju dirvožemiu, miškų, žemės gelmių išteklių, kitų gamtos išteklių apsauga ir racionalus naudojimas, darnus kultūrinio kraštovaizdžio formavimas.

Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms.

1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 (redakcija nuo 2004 m. vasario 21 d.) 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.

VI.

Minėta, kad V. M. yra pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas.  UAB „Almontus“ parengė kadastro duomenų bylą, kurios pagrindu po minėtais pastatais, turėtų būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 1 800 kv. m žemės sklypas. Palangos skyrius Skundžiamu aktu atsisakė derinti žemės sklypo planą, kas tapo kliūtimi baigti sklypo po nuosavybės teise valdomais pastatais formavimą ir įregistruoti sklypą Nekilnojamojo turto registre.

Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad parengtoje kadastro duomenų byloje esantis sklypo planas atitinka Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtiną Šventosios gyvenvietės detalųjį planą, kuriuo po minėtais pastatais adresu (duomenys neskelbtini), suplanuotas 1 800 kv. m žemės sklypas. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtintu Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu buvo suplanuotas ne tik ginčo sklypas, bet suformuoti ir kiti sklypai, suplanuota Šventosios gyvenvietės teritorija, viso 1 857 ha.

Atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, kadastrinių matavimų byloje nurodyta, jog žemės sklypo naudmenas sudaro 0,0289 ha užstatyta teritorija ir 0,1511 ha želdiniais užimta žemė. UAB „Almontus“ parengtame 1 800 kv. m sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plane nėra pažymėtas miškas, į kurio teritoriją pagal vėliau parengtą Miškų schemą nuo 2004 metų buvo įtrauktas šis sklypas. Skundžiamu aktu atsisakyta derinti žemės sklypo planą dėl to, kad nors sklypo planas atitinka žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą, tačiau neatitinka aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento – specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija).

UAB „Almontus“ kreipimasis į teismą yra susijęs su V. M. nuosavybės teisės į pastatus ir teisės naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisės nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti, įgyvendinimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme nustatyta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija), kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; kt.). Pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014; kt.).

Remiantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama bylose nagrinėjamose bendrosios kompetencijos teismuose tarp privačių subjektų ir valstybės institucijų, konstatuotina, kad UAB „Almontus“ (kurio atlikti veiksmai pripažinti neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų) kreipimasis į teismą yra susijęs su V. M. teise naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teise teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti, t. y. su įstatyme nustatyta teise. Taigi UAB „Almontus“ kartu su V. M. neabejotinai turėjo teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintas V. M. įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju įstatymo saugomo intereso gynimas – teisės naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisės nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti, yra susijęs su šiame žemės plote galiojančiais, vienas kitam prieštaraujančiais skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentais – detaliuoju ir specialiuoju planu. Dėl to, nors šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo, tvirtinimo, pakeitimo ar panaikinimo, tačiau neabejotinai yra reikšmingas Teritorijų planavimo įstatymo normų dėl skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentų galiojimo privatiems asmenims bei valstybės institucijoms, turinčioms valdingus įgaliojimus teritorijų planavimo procese, dėl šiuose skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose minėtiems asmenims suteikiamų teisių ir pareigų apimties, dėl teritorijų planavimo proceso tęstinumo nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, iš esmės pakeitusiai buvusią teritorijų planavimo tvarką, aiškinimas ir taikymas.    

Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnis, įtvirtinęs viešojo intereso sąvoką, vadinantis viešąjį interesą taip pat ir visuomenės interesu, be kita ko, nustato, kad visuomenės (viešuoju) interesu planuojant teritorijas sudaro visuomenės gyvenimo kokybė, pagrįsta nuosavybės teisių apsaugos prioritetu. Ši bendra Teritorijų planavimo įstatymo nuostata, įtvirtinanti būtinumą planuojant teritorijas nepažeisti nuosavybės teisių, suponuoja išvadą, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, įtvirtina šį imperatyvą, grindžiamą Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principu, kaip vieną iš svarbių teritorijų planavimo proceso tikslų.

Detalusis planas – tai dokumentas, kuriame nustatomi teritorijos naudojimo ir apsaugos reikalavimai, veiklos teritorijoje plėtojimo reikalavimai ir apribojimai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2, 22 d.). Minėti detaliajame plane nustatomi teritorijos naudojimo ir apsaugos reikalavimai, veiklos teritorijoje plėtojimo reikalavimai ir apribojimai, yra tiesiogiai taikomi asmenims, kurie yra planuojamos ar suplanuotos teritorijos aktualūs naudotojai ar valdytojai, todėl detalusis planas yra dokumentas, kuris kartu su teisės aktais nustato minėtų asmenų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo būdus. Nėra abejonių, jog teritorijų planavimo dokumentai tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką nuosavybės teisių įgyvendinimui, todėl viešojo administravimo institucijos, veikdamos viešosios teisės srityje, kartu daro įtaką asmenų teisėms ir pareigoms privatinės teisės srityje. Dėl to detaliuoju planu asmenims suteikiamų teisių apimtis yra susijusi su civilinės teisės normų ir sąvokų aiškinimu.

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Asmens teisė naudotis detaliajame plane suplanuotu žemės sklypu, pirmiausiai kyla iš asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, o teritorijų planavimo dokumentas nustato nuosavybės teisės apribojimo apimtį. Tokia išvada išplaukia iš Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principo, Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos saugotinos  vertybės – nuosavybės teisių apsaugos prioriteto bei įstatyme pateikiamos detaliojo plano sąvokos.

Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti pareigą ir suteikianti teisę žemės naudotojams ir valdytojams vadovautis planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais (nagrinėjamu atveju detaliuoju planu), taip pat garantuoja, kad paprastai teisės naudotis savo nuosavybe detaliajame plane nustatytu būdu negali būti paneigtos, kitaip būtų nepaisoma Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinto nuosavybės teisių apsaugos įtvirtinto prioriteto. Taigi susidarius tokiai faktinei situacijai, kai parengtas žemės sklypo planas ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę žemės naudotojui atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su jo įstatymo saugomo intereso įgyvendinimu, atitinka žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą, tačiau neatitinka aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento – specialiojo plano, nepriklausomai nuo to, dėl ko minėtas neatitikimas atsirado (dėl valdžios institucijų klaidos ar pan.), Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostata aiškiai apibrėžia žemės naudoto teisę vadovautis detaliuoju planu ir kartu suponuoja viešojo administravimo institucijos pareigą nepažeisti šios teisės priimant administracinius aktus.

Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju tikrinant žemės naudotojo (V. M.), kaip tai suprantama Žemės įstatyme, užsakymu parengtą planą turėjo būti vadovaujamasi Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostata ir UAB „Almontus“ Palangos skyriui pateiktas planas turėjo būti suderintas, nes jis atitinka Šventosios gyvenvietės detalųjį planą. Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas detaliųjų planų galiojimas neterminuotai, jų privalomumas valstybės ir savivaldybių institucijoms, todėl atsakovas neteisėtai atsisakė vadovautis galiojančiu detaliuoju planu.

Atsakovo atsisakymas derinti žemės sklypo planą vadovaujantis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 11 punkto nuostata, įtvirtinančia kad kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, negali būti nagrinėjamu atveju pripažintas pakankamu pagrindu priimti minėtą administracinį aktą. Ši nuostata yra bendro pobūdžio, nei ši, nei kitos Taisyklių nuostatos nereglamentuoja atvejų, kai nustatoma, kad skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentai prieštarauja vienas kitam. Šis atvejis aiškiai sureglamentuotas nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, būtent įtvirtinus 4 straipsnio 5 dalies minėtą taisyklę. Dėl to aiškinant Taisyklių 11 punktą kartu su Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisių apsaugos prioritetą, negalima buvo reikalauti iš žemės naudotojo pateikti planą, atitinkantį dviem vienas kitam prieštaraujantiems teritorijų planavimo dokumentams.

Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismo precedentu, kuriame buvo išaiškinta, jog vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1021/2006). Minėta, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d., įsigaliojo iš esmės pasikeitęs teritorijų planavimo reglamentavimas.

Nepagrįsti yra byloje dalyvaujančių viešojo administravimo institucijų argumentai, jog žemės naudotojo teisės galės būti įgyvendintos patikslinus specialųjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija). Pirmiausiai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju žemės naudotojas (fizinis asmuo, kuris yra pastatų savininkas, turintis teisę naudotis žeme, reikalinga pastatų naudojimui) negali būti priskirtas prie asmenų, galinčių būti specialiojo plano teritorijų planavimo organizatoriumi, žemės naudotojas neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jo naudojamas detaliajame plane pažymėtas sklypas buvo įtrauktas į Miškų schemą. Valstybės institucijos siūlo žemės naudotojui padaryti neįmanomą dalyką, tuo pažeisdamos principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma). Pastebėtina taip pat ir tai, kad valdžios institucijos nenurodo ir byloje nenustatyta, jog prieš įtraukiant sklypą į Miškų schemą būtų buvęs sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės paėmimo bei teisingo atlyginimo. 

Pagal 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 (redakcija nuo 2001 m. balandžio 25 d.) 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai (šiuo atveju miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams). Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnis, įtvirtinęs viešojo intereso sąvoką, be kita ko, nustato, kad visuomenės (viešuoju) interesu planuojant teritorijas sudaro miškų, kaip vieno iš gamtos elementų, racionalus naudojimas. Gamtos apsauga neabejotinai yra priskiriama prie vertybių, kurios yra svarbios visai visuomenei. Tačiau minėta, kad viešuoju interesu pagal Teritorijų planavimo įstatymą yra pripažįstamas taip pat ir nuosavybės teisių apsaugos prioritetas.

Nagrinėjamu atveju, pripažinus, jog žemės naudotojo parengtas planas turėtų atitikti ne tik detalųjį planą, bet ir specialųjį planą, pagal kurį visas sklypas priskirtas miško teritorijai, žemės naudotojas negalės įgyvendinti savo teisių pagal galiojantį detalųjį planą (kuriame sklypas priskirtas komercinei teritorijai), negalės baigti sklypo formavimo proceso prie naudojamų nuosavybės teise priklausančių pastatų, tuo bus paneigta nuosavybės teisės esmė. Nuosavybės teisė negali būti tiek apribota, kad būtų visiškai paneigta jos esmė, nors tai ir būtų daroma dėl viešojo intereso – gamtos apsaugos.  

Ribojant nuosavybės teises, turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo; proporcingumo principas reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Allard prieš Sweden, pareiškimo Nr. 35179/97, 54 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Apibendrinant spręstina, kad byloje dalyvaujančių viešojo administravimo institucijų argumentai, jog žemės naudotojo teisės galės būti įgyvendintos patikslinus specialųjį planą, pažeidžia principą impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma), neproporcingai riboja žemės naudojo teises pagal galiojantį detalųjį planą (kartu ir nuosavybės teisę į pastatus) bei neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies.

Pastebėtina taip pat ir tai, kad specialiojo plano teritorijų planavimo dokumentą (Miškų schemą) rengusių institucijų veiksmai, dėl kurių Detaliuoju planu suformuotas sklypas neatsižvelgus į visiems asmenims bei institucijoms privalomą teritorijų planavimo dokumentą buvo įtrauktas į miškų plotą, negali nulemti asmeniui neigiamų pasekmių atsiradimo bei jų šalinimo šio asmens sąskaita. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad valdžios institucijų klaidų ištaisymo klausimai sprendžiami nuo jų nukentėjusių asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai tai neprieštarauja kitų individualių asmenų interesams. Kitaip tariant, bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 p.; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Gladysheva prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7097/10, 80 p., 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07, 70 p.).

Atsakovas, priimdamas Skundžiamą aktą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nesant teisėto pagrindo atsisakė suderinti žemės sklypo planą, todėl sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, ir atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą, o pareiškėjo skundas tenkinamas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 str.).

Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo naudai priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis – 38,86 Eur (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ skundą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2014 m. lapkričio 24 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo aktą Nr. 16KAM-116054; įpareigoti Palangos skyrių iš naujo patikrinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinę bylą.

Priteisti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Almontus“ naudai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 38,86 Eur (trisdešimt aštuonis eurus aštuoniasdešimt šešis euro centus).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                                                Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan