Administracinė byla Nr. A-2309-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2025-5
Procesinio sprendimo kategorija 9.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ukrainos pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja Ukrainos pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 25S25710 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) laikinosios apsaugos pagrindu, kadangi ji iš Ukrainos pasitraukė dėl Rusijos karinės agresijos. Atsakovas Sprendimu atsisakė jai išduoti šį leidimą, nepagrįstai konstatavęs, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė; 3) pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.
2.2. Visa informacija, kurią pareiškėja pateikė atsakovui, yra patikima ir atitinka tikrovę. Pagrindinis pareiškėjos tikslas – pasislėpti nuo Rusijos Federacijos pradėtų karinių veiksmų prieš Ukrainą. Pareiškėja bijo dėl savo ir tėvų saugumo ir sveikatos. 2022 metais buvo visiškai sugriautas pareiškėjos butas Mariupolyje. Pareiškėjos bute (duomenys neskelbtini) yra nesaugu gyventi, nes jis yra netoli (duomenys neskelbtini) karinių objektų. Pareiškėjos prašymas suteikti apsaugą buvo grindžiamas pagrįsta baime dėl gyvybės.
2.3. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja evakavosi iš Ukrainos ir buvo įvairiose šalyse (Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje), patvirtina pareiškėjos pateiktos informacijos nepatikimumą. Pareiškėjos priverstinį perkėlimą lėmė objektyvios aplinkybės: jei „ankstesnės“ šalys būtų suteikusios jai tinkamą teisinę apsaugą, tolesni perkėlimai nebūtų buvę reikalingi. Ukrainoje gyventi yra pavojinga, todėl pareiškėja stengėsi pabėgti nuo karo ir išgyventi visais įmanomais būdais.
2.4. 2023 metais pareiškėja evakavosi į (duomenys neskelbtini). Kelionės maršrutas vedė per Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Rusiją, nes Mariupolis, kur anksčiau ji gyveno, buvo subombarduotas ir tapo okupuota teritorija. Lenkijoje pareiškėją sustabdė Lenkijos pasieniečiai ir leido įvažiuoti tik iš antro bandymo, kai viena iš keleivių Ukrainoje paliko savo šunį, nes jam nebuvo veterinarijos dokumentų. Dėl to pareiškėjos kelionės dokumente ir pase atsirado papildomi pasienio antspaudai. Latvijos–Rusijos pasienyje jai nepavyko praeiti vadinamosios „filtracijos“ procedūros, kurią atliko Rusijos Federacijos pasieniečiai ir FSB (Federalinė saugumo tarnyba) pareigūnai, kadangi, kaip paaiškėjo vėliau, pareiškėja yra įtraukta į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Rusiją, sąrašą. Pasienio pareigūnas nurodė jai grįžti į Latviją, kur ji priverstinai apsistojo, padedant Ukrainos savanoriams. Latvijoje pareiškėja negalėjo sumokėti už jai būtiną operaciją, kadangi, neturėdama leidimo gyventi Latvijoje, negalėjo įsidarbinti, taip pat šios šalies klimatas kenkė jos sveikatai. Dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pasiūlė persikelti į Baltarusiją, nes ten yra geras medicinos lygis, o rusų kalba yra viena iš valstybinių kalbų. Tačiau Baltarusijos migracijos tarnyba atsisakė pareiškėjai suteikti prieglobstį, nurodydama, kad prieš tai pareiškėja gyveno Latvijoje. Migracijos tarnybos atsisakyme buvo nurodyta teisė per 14 dienų pateikti skundą, tačiau ją sulaikė Baltarusijos pareigūnai, uždėjo antrankius, įsodino į automobilį ir išvežė prie Baltarusijos–Lietuvos sienos, kur įsodino į Lietuvos maršrutinį autobusą. Dėl to pareiškėja neturėjo galimybės nutraukti būsto nuomos sutartį, taip pat sutarčių su bankais. Be to, jai buvo atimta galimybė pasiimti asmeninius dokumentus ir vertingus daiktus iš buto (duomenys neskelbtini).
2.5. 2024 m. rugsėjo 28 d. pareiškėja su (duomenys neskelbtini) atvyko į Vilnių, siekdamos gauti prieglobstį karo Ukrainoje laikotarpiu. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai padėjo pateikti elektroninę paraišką dėl laikinosios apsaugos. 2024 m. spalio 4 d. pareiškėja su (duomenys neskelbtini) dalyvavo pokalbyje su Migracijos departamento pareigūnais, kuriame buvo atliktas biometrinių duomenų fiksavimas ir fotografavimas. Taip pat pareiškėja pateikė rašytinį paaiškinimą apie kelionės maršrutą. 2024 m. spalio 23 d. Migracijos departamente vyko papildomas apklausos susitikimas, kurio metu pareiškėja į visus klausimus atsakinėjo sąžiningai ir išsamiai. Vėliau pareiškėja skambino, rašė laiškus ir asmeniškai lankėsi Migracijos departamente, tačiau negavo atsakymo, kodėl sprendimas dėl leidimo gyventi nėra priimamas. 2025 m. sausio 27 d. ji gavo atsisakymą suteikti laikiną leidimą gyventi.
2.6. Kadangi grįžimas į Ukrainą kelia grėsmę pareiškėjos gyvybei, o dėl savo politinės pozicijos (Rusijos agresijos prieš Ukrainą kritikos) pareiškėjai draudžiama vykti į Rusijos Federaciją ir Baltarusiją, todėl ji turi teisę įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę.
2.7. Nors pareiškėja ginčui aktualių procedūrų metu laikėsi įstatymų ir nevykdė nelegalios migracijos, jai nepagrįstai buvo suteiktas nelegalaus migranto statusas Lietuvos Respublikoje. Tačiau tai įvyko ne dėl pareiškėjos kaltės – tai lėmė aplinkybė, jog migracijos pareigūnai pavėluotai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą (dėl to buvo viršytas maksimalus leistinas bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpis (90 d. per 180 d.)), nors ji aktyviai bendradarbiavo su atsakovu ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos teritorijos.
2.8. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjos prašymas suteikti leidimą gyventi grindžiamas ekonominės naudos siekimu, yra nepagrįstas. Pareiškėja sąžiningai ir nuoširdžiai atsakė į visus Migracijos departamento klausimus. Migracijos departamentas, interpretuodamas jos pareiškimus, nepagrįstai sureikšmino atsakymą apie ketinimą dirbti ir padarė išvadą, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas – ekonominė nauda. Tačiau kiekvienas suaugęs asmuo turi pragyvenimo poreikių. Pareiškėja, esant galimybei, siektų teisėtai dirbti, kad galėtų aprūpinti save būtiniausiomis gyvenimo reikmėmis. Pareiškėja nepradėjo dirbti neoficialiai, nepasirinko evakuotis į šalį, kurioje pragyvenimo lygis būtų aukštesnis, be to, (duomenys neskelbtini) pareiškėja siekė įstoti į universitetą, o, turėdama tikslą gauti ekonominę naudą, ji nebūtų pasirinkusi šio akademinio kelio. Persikėlimas į Baltarusiją buvo nulemtas medicininių priežasčių. Pareiškėja Baltarusijos pareigūnų buvo priversta atvykti į Lietuvą. Tai patvirtina, kad pareiškėjos migracija nebuvo nulemta ekonominių priežasčių.
2.9. Lietuvoje pareiškėja laukė sprendimo dėl leidimo gyventi keturis mėnesius, negalėdama integruotis į visuomenę. Per šį laikotarpį jai buvo apribotos visos socialinės ir ekonominės galimybės (dirbti, gydytis, mokytis, dalyvauti integracijos programose ir kt.). Pareiškėja yra aukštos kvalifikacijos specialistė ir siekia profesinio tobulėjimo bei naujų žinių, jos išsakyta pozicija dėl galimo išvykimo iš Lietuvos Respublikos tuo atveju, jei čia neras darbo pagal specialybę, buvo susijusi su jos ilgalaikiais planais po ginkluoto konflikto Ukrainoje pabaigos.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
4.1. Pareiškėjos veiksmai patvirtina, jog ji neatitinka pasitraukusių (perkeltų) asmenų sąvokos. Pareiškėja traktuotina kaip asmuo, teisėtai gyvenęs Baltarusijoje ir atvykęs į Lietuvą dėl geresnių ekonominių gyvenimo sąlygų. Tai patvirtina apklausos metu pateikti paaiškinimai, jog Lietuvą pareiškėja pasirinko ne dėl saugumo, o dėl ekonominių motyvų (noras čia dirbti). Lietuvą pareiškėja rinkosi ne vadovaudamasi saugumo sumetimais, o matydama Lietuvoje palankesnes galimybes įsidarbinti. Tai lemia, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu pateikė ne dėl grėsmės saugumui.
4.2. Sprendimu nebuvo sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo klausimas. Tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama kitais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, taip pat, ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti užsienietį į kilmės valstybę. Pareiškėjos pateikta medicininė pažyma patvirtina, jog pareiškėja gali judėti, keliauti. Pareiškėja neįrodė, kad dėl sveikatos būklės ji negalėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos.
4.3. Laikinoji apsauga suteikiama užsieniečiams, negalintiems grįžti į savo kilmės valstybę, o pareiškėja po išvykimo į Lenkiją buvo sugrįžusi į Ukrainą ir gyveno ten ilgą laiką. Migracijos departamento vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamos išvadai, kad pareiškėja neatitinka laikinosios apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėja ilgą laikotarpį praleido Lenkijoje, Latvijoje ir Baltarusijoje, o tai sudaro prielaidą vertinti, kad pareiškėjos pateikta informacija neatitinka tikrovės, o ji neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu gauti ir kad gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė.
4.4. Pareiškėja atsakovui nebuvo nurodžiusi aplinkybių, jog ji bijo dėl savo gyvybės ir sveikatos dėl prieš ją vykdomų užpuolimų. Šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl vertintini kaip pareiškėjos siekis sustiprinti savo gynybinę poziciją.
4.5. Pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė buvo nustatyta ne dėl to, kad pareiškėja Lietuvoje pasiliko, viršydama bevizio buvimo laiką, o dėl to, kad buvo nustatyti teisės aktuose įtvirtinti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, prašydama suteikti jai laikinąją apsaugą. Pareiškėja prašyme nurodė, kad 2023 m. birželio 24 d. dėl karo iš Ukrainos pasitraukė į Lenkiją, iš Lenkijos – į Latviją, iš Latvijos per Lietuvą – į Baltarusiją ir iš Baltarusijos – į Lietuvą. Atsakovas Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje neturi socialinių ir ekonominių ryšių, nėra turėjusi ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei nacionalinės vizos, taip pat ji nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes atsakovas nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė; asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 2, 12 ir 14 p.).
7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Direktyva, Direktyva 2001/55/EB) 2 straipsnio c–d punktais, Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 2022 m. kovo 4 d. kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (1 str., 2 str. 2 d.), Įstatymo (2 str. 121 d., 40 str. 1 d. 10 p., 49 str., 93 str.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Nutarimas) 1 punkto nuostatomis. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, kad konstatavus esant masinį srautą perkeltųjų tam tikrų kategorijų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto (2022 m. vasario 24 d. ar vėliau) buvo priversti išvykti (perkelti) iš Ukrainos į Europos Sąjungą, jiems Įstatymo nustatyta tvarka turi būti suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje. Nutarimo ar kito ginčui aktualaus teisės akto nuostatos nenustato išimčių, kada gali būti netaikomos šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos.
8. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl beprecedentės karinės agresijos, kurios pradžioje Ukrainos miestas Mariupolis buvo brutaliai puolamas, pripažintinos visiems žinomomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.), todėl pareiškėja, pabėgusi iš ginkluoto konflikto vietos (Mariupolio) ir negalinti saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, atitinka Direktyvoje įtvirtintą perkeltųjų asmenų sąvoką. Todėl teismas atmetė priešingus atsakovo argumentus dėl pareiškėjos statuso.
9. Kadangi pareiškėja yra Ukrainos pilietė, kurios gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, iš kurios ji pasitraukė po 2022 m. vasario 24 d. dėl Rusijos karinės agresijos, teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju tai, kad pareiškėja dėl karo pasitraukė į Lenkiją, iš Lenkijos – į Latviją, iš Latvijos per Lietuvą – į Baltarusiją ir iš Baltarusijos – į Lietuvą, neturi įtakos Nutarimo 1.1.1 punktui taikyti. Teismas pažymėjo, kad Nutarimas iš esmės įgyvendina Europos Sąjungos Tarybos įgyvendinimo sprendimą, nėra nustatyta jokių papildomų kriterijų laikinajai apsaugai gauti. Taip pat teismas pažymėjo, kad nėra įtvirtinta nuostatų, draudžiančių Ukrainos piliečiams iš Ukrainos į Lietuvą atvykti per trečiąją šalį. Teismo vertinimu, teisės aktai nenustato, iš kurios teritorijos ir per kokį laikotarpį užsienietis privalo atvykti į Lietuvą, vertinant išvykimo iš Ukrainos priežastį ir datą (kriterijų laikinajai apsaugai taikyti). Nutarimo 1.1.1 punkto nuostata yra imperatyvi, Nutarimo ar kito teisės akto nuostatos nenumato išimčių, kada šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos gali būti netaikomos.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra Ukrainos pilietė, iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusi Ukrainoje, todėl pareiškėja atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas,
t. y. patenka į kategoriją asmenų, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų pradėtos karinės invazijos. Teismo vertinimu, atsakovui nenustačius Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, pareiškėja turi teisę gauti laikinąją apsaugą.
11. Nustatęs, kad pareiškėja atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, teismas nevertino kitų Sprendimo priėmimo pagrindų. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais, ir dėl to panaikino Sprendimą bei nurodė, kad atsakovas pareiškėjos prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo ir leidimo laikinai gyventi turi išnagrinėti iš naujo teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais.
III.
12. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
13. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pareiškėja iš Ukrainos 2022 m. kovo 18 d. išvyko į Lenkiją ir iki 2022 m. rugpjūčio 20 d. gyveno Lenkijoje, po to ji vėl grįžo gyventi į Ukrainą, iš kurios vėl išvyko 2023 m. birželio 24 d., ir iki 2023 m. birželio 30 d. buvo Lenkijoje. Pareiškėjai pasitraukus iš Ukrainos į Lenkiją, kurioje gyveno 5 mėnesius, vėliau vėl grįžus į Ukrainą, pareiškėja joje gyveno nuo 2022 m. rugpjūčio 20 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. lapkričio 2 d. pareiškėja gyveno Latvijoje, tačiau ji šioje šalyje apsigyveno ne dėl aplinkybių, susijusių su pasitraukimu iš Ukrainos dėl Rusijos okupacijos ir siekiu gauti laikinąją apsaugą Latvijoje, bet todėl, jog ji bandė per Latviją išvykti į Rusiją ir jai nebuvo leista įvažiuoti į Rusiją per pasienio kontrolės punktą. Apklausos metu pareiškėja kaip išvykimo iš Latvijos priežastį įvardijo tai, kad ten nepalankiai vertinami rusakalbiai, todėl ji 2023 m. lapkričio 2 d. per Lietuvą nuvyko į Baltarusiją ir čia apsigyveno iki 2024 m. rugsėjo 28 d., t. y. tai buvo sąmoningas pareiškėjos apsisprendimas apsigyventi Baltarusijoje ir sukurti šioje valstybėje socialinius bei ekonominius ryšius. Susiklosčiusios faktinės aplinkybes dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką (pareiškėja atvyko į Lietuvą tik dėl to, kad Baltarusijoje negavo darbo, medicininių paslaugų ir pabėgėlio statuso) kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjos nurodytų motyvų ir tikslų. Pareiškėja deklaravo, kad „pagrindinis jos gyvenimo tikslas yra (duomenys neskelbtini)“, todėl, jei jai bus išduotas leidimas laikinai gyventi, o darbo pagal (duomenys neskelbtini) profesiją ji neras, ji iš Lietuvos išvyks, nes šiuo metu ji „renkasi šalį, kurioje galėtų gyventi“.
13.2. Pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad ji neatitinka pasitraukusių (perkeltų) asmenų sąvokos. Pareiškėja traktuotina kaip asmuo, teisėtai gyvenęs Baltarusijoje ir atvykęs į Lietuvą dėl geresnių ekonominių gyvenimo sąlygų. Tai patvirtina pareiškėjos apklausos metu pateikti paaiškinimai, jog Lietuvą ji pasirinko ne dėl saugumo, o dėl ekonominių motyvų (noras čia dirbti). Lietuvą pareiškėja rinkosi ne vadovaudamasi saugumo sumetimais, o matydama Lietuvoje palankesnes galimybes įsidarbinti (geresnės gyvenimo sąlygos), o tai reiškia, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu pateikė ne dėl grėsmės saugumui. Dėl to pareiškėjos persikėlimą į Lietuvą lėmė ne reali dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje kylanti grėsmė, o dėl ekonominio pobūdžio priežasčių. Todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Norėdama persikelti į Lietuvą dėl ekonominių motyvų, pareiškėja dėl leidimo laikinai gyventi turėtų kreiptis kitais Įstatymo nustatytais pagrindais.
13.3. Nors Europos Sąjunga pripažįsta karo veiksmų Ukrainoje keliamas grėsmes ir remia Ukrainos piliečius pagal Direktyvą, ši apsauga automatiškai nesuteikiama visiems piliečiams, kuriems karo veiksmai tiesiogiai nekelia grėsmės gyvybei arba kurie turi alternatyvių saugumo sprendimų savo šalyje. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką bei joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
13.4. Teismas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 12 punktuose įtvirtintų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų, todėl negalima teigti, kad byla buvo išnagrinėta iš esmės. Teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus arba jų visai nevertinęs, pažeidęs pareigą aktyviai dalyvauti nustatant visas reikšmingas aplinkybes, nepagrindęs savo sprendimo išvadų teisės aktų nuostatomis ar faktinėmis aplinkybėmis, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).
14. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
15. Pareiškėja nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai buvo nurodyti atsiliepime į skundą, teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, sprendimą grindė aktualių teisės aktų nuostatomis. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
16. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2025 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 25S25710, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu pareiškėjai Ukrainos pilietei (duomenys neskelbtini), pagrįstumas ir teisėtumas.
17. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, kaip asmuo, pasitraukęs iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, teikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai tokį leidimą, konstatavęs, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 2, 12 ir 14 p.). Atsakovas vertino, kad pareiškėjos persikėlimą į Lietuvą lėmė ne Rusijos karinė agresiją prieš Ukrainą, o ekonominės priežastys, nes pareiškėja Lietuvoje siekė geresnių ekonominių gyvenimo sąlygų, todėl ji negali būti pripažinta asmeniu, pasitraukusiu iš Ukrainos dėl karo.
18. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, konstatavęs, kad asmenims, kurie dėl ginkluoto konflikto (2022 m. vasario 24 d. ar vėliau) buvo priversti išvykti (perkelti) iš Ukrainos į Europos Sąjungą, Įstatymo nustatyta tvarka turi būti suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje; teisės aktai nenustato išimčių, kada šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos gali būti netaikomos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, be kita ko, tai, kad pareiškėja yra Ukrainos pilietė ir iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusi Ukrainoje, sprendė, jog pareiškėja atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, t. y. patenka į kategoriją asmenų, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų pradėtos karinės invazijos. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovui nenustačius Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, pareiškėja turi teisę gauti laikinąją apsaugą.
19. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjos skundas, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (be kita ko, dėl pareiškėjos evakavimosi maršruto ir jos tikrojo išvykimo iš Ukrainos tikslo), pareiškėjos statusą bei netinkamai taikė teisės aktų nuostatas.
20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų, nes nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).
21. Įstatymo 40 straipsnyje nurodyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo pagrindai, vienas iš kurių – užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga (Įstatymo 49 str. 1 d.).
22. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 121 dalį, laikinoji apsauga – šio Įstatymo nustatyta tvarka užsieniečiui suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje, esant užsieniečių, negalinčių grįžti į savo kilmės valstybę, antplūdžiui į Europos Sąjungą arba kylant tokio antplūdžio pavojui. Įstatymo 93 straipsnyje įtvirtintos priežastys, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama. Jeigu užsienietis turi teisę gauti laikinąją apsaugą, tačiau yra rimtas pagrindas manyti, kad gali būti priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, Migracijos departamentas atlieka tyrimą šioms priežastims nustatyti (Įstatymo 93 str. 1 d.). Įstatymo 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad: 1) užsienietis padarė nusikaltimą taikai, nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 2) užsienietis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už Lietuvos Respublikos ribų prieš priimant jį į Lietuvos Respubliką kaip asmenį, kuris naudojasi laikinąja apsauga; 3) užsienietis kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Sprendimą nesuteikti užsieniečiui laikinosios apsaugos priima Migracijos departamentas (Įstatymo 93 str. 3 d.).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėja būtent ir siekia, kad jai būtų suteikta laikinoji apsauga, nes ji iš Ukrainos (Mariuplio) pasitraukė dėl Rusijos karinės agresijos, dėl jai kylančio pavojaus ji negali grįžti į Ukrainą.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja yra pabėgusi iš ginkluoto konflikto vietos (Mariupolio) ir negalinti saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, ir atitinka Direktyvoje 2001/55/EB įtvirtintą perkeltųjų asmenų sąvoką, t. y. pareiškėja atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, todėl atsakovui nenustačius Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, pareiškėja turi teisę gauti laikinąją apsaugą.
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojama ši pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, dėl ko, didelei Ukrainos teritorijos daliai atsidūrus ginkluoto konflikto zonoje, iš jos pasitraukė daug gyventojų, Europos Sąjungos Taryba, atsižvelgdama į 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikinąją apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, priėmė 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatė, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, asmenų kategorijas, kuriems šis sprendimas yra taikomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1824-624/2025).
26. Direktyvos 2001/55/EB 2 straipsnio c dalyje įtvirtinta perkeltųjų asmenų sąvoka – trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės, buvę priversti palikti savo kilmės šalį ar regioną arba evakuoti iš jų pirmiausia atsiliepiant į tarptautinių organizacijų prašymą ir negalintys saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas Ženevos konvencijos [1951 m. liepos 28 d. Konvencija dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu] 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, pirmiausia: i) asmenys, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas; ii) asmenys, kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos, arba kurie jau dėl to nukentėjo. Masinis srautas – didelio perkeltųjų asmenų skaičiaus atvykimas į Bendriją iš konkrečios šalies ar geografinės vietos, nesvarbu, ar į Bendriją jie atvyko spontaniškai, ar kam padedant, pavyzdžiui, pagal evakavimo programą (Direktyvos 2001/55/EB 2 str. d p.). Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog, tai ar yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, nustatoma pagal Tarybos sprendimą.
27. Tarybos sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos (Tarybos sprendimo preambulės 11 p.). Tarybos sprendimo 1 straipsniu nustatoma, kad yra perkeltųjų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto priversti išvykti iš Ukrainos, masinis srautas į [Europos] Sąjungą. Sąrašas asmenų, kuriems suteikiama laikinoji apsauga, įtvirtintas Tarybos sprendimo 2 straipsnyje. Pagal Tarybos sprendimo 2 straipsnio 1 dalį šis sprendimas taikomas toliau nurodytų kategorijų asmenims, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos: a) Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusiems Ukrainos piliečiams; b) asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, kuriems iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo taikoma tarptautinė apsauga arba lygiavertė nacionalinė apsauga, ir c) a ir b punktuose nurodytų asmenų šeimos nariams. Valstybės narės taiko arba šį sprendimą, arba deramą apsaugą pagal savo nacionalinę teisę asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, galintiems įrodyti, kad iki 2022 m. vasario 24 d. jie teisėtai gyveno Ukrainoje, remiantis pagal Ukrainos teisę išduotu galiojančiu nuolatiniu leidimu gyventi, ir kurie negali saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną (Tarybos sprendimo 2 str. 2 d.).
28. Nutarimo (byloje taikoma redakcija, galiojanti nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d.) 1.1.1 punktu nutarta suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje.
29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos Taryba 2024 m. birželio 25 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2024/1836, kuriuo pratęsiama Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga, pratęsdama iki 2026 m. kovo 4 d. laikinąją apsaugą, suteiktą Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnyje nurodytiems iš Ukrainos perkeltiesiems (persikėlusiesiems) asmenims, nurodė, kad perkeltųjų (persikėlusiųjų) asmenų grįžimas į Ukrainą saugiomis bei tvariomis sąlygomis nėra galimas dėl padėties Ukrainoje.
30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytu teisiniu reguliavimu, prieina prie išvados, kad konstatavus esant masinį srautą perkeltųjų tam tikrų kategorijų asmenų, kurie dėl ginkluoto konflikto (2022 m. vasario 24 d. ar vėliau) buvo priversti išvykti (perkelti) iš Ukrainos į Europos Sąjungą, jiems Įstatymo nustatyta tvarka turi būti suteikiama neatidėliotina ribotos trukmės apsauga Lietuvos Respublikoje. Nutarimo ar kito ginčui aktualaus teisės akto nuostatos nenustato išimčių, kada gali būti netaikomos šios laikinosios apsaugos suteikimo sąlygos.
31. Įvertinus tai, kad pareiškėja yra Ukrainos pilietė ir iki 2022 m. vasario 24 d. gyveno Ukrainoje, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja atitinka laikinosios apsaugos suteikimo sąlygas, t. y. patenka į kategoriją asmenų, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos, ir turi teisę gauti laikinąją apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas nėra nurodęs Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga pareiškėjai negalėtų būti suteikta.
32. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, nustačius, jog Ukrainos piliečiai iki 2022 m. vasario 24 d. gyveno Ukrainoje ir, nesant Įstatymo 93 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, sprendžiama, kad tokie asmenys patenka į kategoriją asmenų, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos ir jie turi teisę gauti laikinąją apsaugą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-629/2025).
33. Atsakovas, teigdamas, kad pareiškėja negali būti pripažinta asmeniu, pasitraukusiu iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, akcentuoja pareiškėjos pasirinktą evakavimosi maršrutą, tai, kad ji teisėtai gyveno Baltarusijoje ir kitose valstybėse, o į Lietuvą atvyko dėl geresnių ekonominių gyvenimo sąlygų paieškos, t. y. dėl ekonominių motyvų.
34. Įvertinus šias atsakovo nurodomas aplinkybes, konstatuotina, kad jos nepaneigia pareiškėjos statuso, dėl kurio jai pagal pirmiau aptartas teisės aktų nuostatas turi būti suteikiama laikinoji apsauga, nes pareiškėjos evakavimosi maršrutas ir jos paaiškinimai apie ketinimą dirbti ir pan. nepaneigia fakto, kad jos gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, iš kurios ji pasitraukė po 2022 m. vasario 24 d. dėl Rusijos karinės agresijos. Kaip jau minėta, Nutarimas ir kiti teisės aktai nenustato jokių išimčių. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad Ukrainos piliečių, pasitraukusių iš Ukrainos po 2022 m. vasario 24 d. dėl Rusijos karinės agresijos, gyvenimas kitoje valstybėje neturi įtakos Nutarimo 1.1.1 punktui taikyti (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-629/2025).
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su atsakovo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, t. y. laikantis ABTĮ 57 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino bylos šalių argumentus dėl ginčo esmės, pateiktus įrodymus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė apeliaciniame skunde nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2025 m. liepos 9 d. pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo.
37. ABTĮ 42 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
38. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas Z. B.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos Paslaugų administravimo skyriaus 2025 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (8.28Mr)ATP-A-2025-00246 patvirtina, kad būtent šiam advokatui buvo pavesta parengti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. liepos 9 d. pažymoje nurodyta, kad valstybės naudai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo apeliacinės instancijos teisme priteistina 150 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
39. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos, kuriai buvo teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba (valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarė 100 proc.), naudai, bei kad prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos, valstybės naudai iš atsakovo priteisia 150 antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Ši suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos valstybės naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė