Baudžiamoji byla Nr. 2K-218-648/2018 nuasmeninta

                                                              Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16335-2017-1

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 1.1.9.8

                                                              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Artūro Pažarskio,

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, V. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio.

              Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas dukters A. J. atsakomybei be užstato, nustatant dvejų metų laidavimo terminą ir paskiriant uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams bei 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir baudžiamąją bylą nutraukiant.

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendis pakeistas ir V. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas nustatytas dvejiems metams, konfiskuota V. J. priklausanti transporto priemonė – automobilis „VW Touran“ (duomenys neskelbtini) bei panaikinta Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Likusi Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas BK 40 straipsnio pagrindu už tai, kad jis 2017 m. balandžio 5 d., apie 12.20 val., adresu: (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „VW Touran“ (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatytas 2,65 prom. etilo alkoholio kiekis kraujyje).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 40 straipsnio taikymo, pripažino, kad yra pagrindo manyti, jog V. J. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas įvertino nuoširdų V. J. gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybę išskirtinai teigiamai apibūdinančias aplinkybes (praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, rūpinasi mažamete anūke), atsižvelgė į jo darbo pobūdį, tačiau nenurodė konkrečių motyvų, kodėl turi būti konfiskuota transporto priemonė, ir taip pažeidė BK 40 straipsnio, 281 straipsnio 7 dalies, 59 straipsnio ir 61 straipsnio 1 ir 2 dalių, 72 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad turto konfiskavimas V. J. yra privalomas. Kasatorius ne nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, o atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Turto konfiskavimas privalomai taikomas tada, kai kaltininkas pripažįstamas kaltu priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir jam paskirta viena ar kelios BK 42 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmių rūšys. Vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalimi, teismas turi ne pareigą, o diskreciją skirti turto konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriui priklausančios transporto priemonės – automobilio konfiskavimo, sutapatino du skirtingus – nuteistojo ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, – teisinius statusus, taikydamas turto konfiskavimą, taip nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Be to, apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad V. J. priklausanti transporto priemonė negali būti konfiskuota, nenurodė išsamių motyvų. Pirmosios instancijos teismas atliko išsamų bylos aplinkybių bei surinktų įrodymų tyrimą, išklausė tiek paties kasatoriaus, tiek laiduotojos parodymus, visapusiškai įvertino V. J. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nepažeisdamas teisingumo, proporcingumo ir vienodos teisminės praktikos nuoseklumo bei neprieštaringumo principų, pateikė aiškią ir nuoseklią teisinę argumentaciją, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateikė paaiškinimų ir motyvų, kuriais remdamasis tas pačias byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus bei pateiktus šalių pasisakymus vertino kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas; taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 331 straipsnio 2 dalį.
3. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo finansinę padėtį, spręsdamas dėl turto konfiskavimo taikymo pagrįstumo. Aplinkybė, kad V. J. finansinė padėtis yra stabili, nebuvo nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo reikalaujama iš jo darbovietės pateikti pažymą apie gaunamas pajamas, kasatoriui neužduoti klausimai, susiję su gaunamu darbo užmokesčiu. Vien ta aplinkybė, kad V. J. yra įmonės direktorius, nereiškia, kad jo finansinė padėtis yra gera. Apeliacinės instancijos teismas taip pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.
4. Nors V. J. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, tačiau sulaikytas buvo automobilių aikštelėje, o ne kelyje, tai rodo mažesnį pavojingumą kelių eismo dalyvių saugumui. Pirmosios instancijos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams ir 10 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – kasatoriui yra pakankamos baudžiamojo poveikio priemonės nubaudimo tikslams pasiekti. Pats procesas V. J., sulaukusiam garbaus amžiaus, yra pakankama poveikio priemonė. Apeliacinės instancijos teismas, sugriežtindamas baudžiamojo poveikio priemonę (paskirdamas draudimą naudotis specialia teise iki dvejų metų) bei transporto priemonės konfiskavimą, nenurodė jokių konkrečių tokio sprendimo motyvų, neatsižvelgė į tai, kad V. J. padaryta veika nesukėlė sunkių padarinių bei žalos kitiems eismo dalyviams ar turtui, tinkamai neįvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio bei V. J. asmenybę apibūdinančių aplinkybių, ypač to, kad jam, esančiam senyvo amžiaus, automobilis yra ne prabangos dalykas, o būtina šeimoje susisiekimo priemonė, vežant jį į gydymo įstaigas, taip pat reikalinga jo paties ir mažametės anūkės priežiūrai.
5. Taip pat kasatorius remiasi Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi Nr. 1A-499-785/2017 ir teigia, kad, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, šis teismas priima skirtingus sprendimus dėl automobilio konfiskavimo asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.
6. V. J. teigia apeliacinės instancijos teismui nurodęs, kad yra našlys, turi tris vaikus,  duktė, kurios, kaip laiduotojos, atsakomybėn jis perduotas, šiuo metu viena augina mergaitę, gauna nedidelį darbo užmokestį, alimentai buvusio sutuoktinio nemokami. Šeimai priklausantis automobilis – vienintelė transporto priemonė, nes laiduotoja (duktė) pati automobilio neturi. Kol iš V. J. nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, jis nuolat padėdavo savo dukrai prižiūrėti anūkę, veždavo ją į darželį, iš jo pasiimdavo. Taip pat V. J. buvo atlikta klubo sąnario operacija, todėl po paskirtos reabilitacijos tenka apsilankyti pas gydytojus. Baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones – atlieka baudimo funkciją, nes šia teise jis ilgai negalės naudotis. V. J. priklausančios transporto priemonės – automobilio – vertė nėra didelė, vidutinė jos rinkos kaina yra apie 1500 Eur, tačiau šio turto netekimas apribotų V. J. šeimos galimybes operatyviai spręsti iškilusias problemas, nes kitos transporto priemonės įsigyti nebūtų galimybės.
7. Taip pat V. J. teigia, kad jam nepagrįstai buvo sugriežtintas uždraudimo naudotis specialia teise terminas. Jis neteistas, padarė nesunkų nusikaltimą, Kelių eismo taisykles (toliau – KET) pažeidė pirmą kartą, vairavimo teises įgijo 1974 metais, įstatymams nenusižengė beveik 43 metus, važiavimo atstumas buvo nedidelis (vairuota tik norint patraukti transporto priemonę tam, kad ji netrukdytų eismui, ir siekiant ją pastatyti saugiau netoli esančioje aikštelėje), veika nesukėlė jokių padarinių ir (ar) žalos kitiems eismo dalyviams, žmonių sveikatai ir (ar) turtui. Nuo pažeidimo padarymo pradžios V. J. neneigė padaręs pažeidimą, neginčijo veikos padarymo aplinkybių, sulaikomas po padaryto pažeidimo nesipriešino, geranoriškai sutiko pateikti savo dokumentus ir automobilio raktelius, kaltę pripažino visiškai ir apie padarytą pažeidimą davė paaiškinimus bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu. Procesas jam yra pirmasis, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatyta nė viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, nuspręsdamas V. J. skirti minimalų uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada skirti švelnesnę baudžiamojo poveikio priemonę, apeliacinės instancijos teismas turėjo nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kodėl jis vertina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir dėl to naikintinas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tas pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teismas, padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas V. J. BK 40 straipsnį ir atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sprendė, jog yra pagrindo manyti, kad kasatorius ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; apeliacinės instancijos teismas, taikydamas V. J. BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis ir nuspręsdamas konfiskuoti jam priklausančią transporto priemonę, abejojo dėl to, ar kasatorius ateityje nedarys analogiškų nusikalstamų veikų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes esant iš esmės vienodoms bylos aplinkybėms, nenurodydamas aiškių motyvų, padarė skirtingas išvadas, nepagrįstai ir nemotyvuotai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą.
3. Atsiliepimu į atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
1. Tiek apkaltinamuoju nuosprendžiu, tiek nuosprendžiu, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatuojama, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jis laikomas padariusiu nusikalstamą veiką asmeniu ir BK 72 straipsnio prasme, nes atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti keliamas tik po to, kai nustatomas pavojingos veikos, atitinkančios baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, padarymo faktas bei ją padaręs asmuo. Tik pagal BK 67 straipsnio 2 dalį teismas ne privalo, o gali skirti baudžiamojo poveikio priemones (ir turto konfiskavimą). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo V. J., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.
2. Kai nuteistajam turto konfiskavimas skiriamas kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai, išimtis yra tik tokie atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirti baudžiamojo poveikio priemones ir kokias poveikio priemones tikslinga skirti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Spręsdamas poveikio priemonių taikymo būtinumo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą ir proporcingumo principą, t. y. taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų nusikalstamų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialia teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, iš jų ir turto (transporto priemonės) konfiskavimas.
3. V. J. vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, itin viršydamas 1,5 prom. ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į V. J. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad pirmosios instancijos teismas V. J. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskirdamas jam bausmės, motyvuotai pripažino, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės pažeidėjui priklausančio automobilio konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismas pateikė pakankamus motyvus dėl BK 72 straipsnio taikymo būtinumo, įvertino skirtino transporto priemonės konfiskavimo proporcingumą nagrinėjamu atveju. Transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją, ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje suderinama su kita V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemone (teisės vairuoti transporto priemones atėmimu). V. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir skiriant automobilio konfiskavimą, kita kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė jam taikyta ne maksimalios trukmės (dveji metai teisės vairuoti transporto priemones atėmimas).
4. V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nuostatoms.
5. Teismas, nustatydamas dvejų metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš jų ir nurodytas kasaciniame skunde, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas pavojingiausių KET pažeidimų), jos padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę (neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis, apibūdinamas teigiamai), taip pat į kaltininko poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos, į baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį, jos proporcingumą, padarinius, kuriuos sukels V. J. šios poveikio priemonės taikymas. Apeliacinės instancijos teismo numatytas dvejų metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas yra artimas šios poveikio priemonės taikymo termino vidurkiui.
6. Skunde nurodomi argumentai, kad V. J. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, niekada anksčiau nepažeidė KET, savo kaltės neneigė, apibūdinamas teigiamai, nėra pakankami daryti išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo sugriežtinti skirtinos poveikio priemonės taikymo. Tai, kad kasatoriaus netenkina teismo padarytos išvados, nėra pagrindas skundžiamą nuosprendį pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, V. J. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

5. Pirmosios instancijos teismas paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones V. J. – uždraudimą naudotis specialia teise ir įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; minimalaus specialios teisės atėmimo V. J. termino parinkimą argumentavo tuo, kad V. J. pirmą kartą pažeidė KET, anksčiau nėra baustas už jokį administracinės teisės pažeidimą, dirba, eina vadovaujamas pareigas, jo darbas susijęs su transportu (jis – tarptautinių pervežimų bendrovės vadovas), neginčijo veikos padarymo aplinkybių ir nuoširdžiai gailėjosi, veika nesukėlė žalos žmonių sveikatai ar turtui, važiavimo atstumas nedidelis; nustatytas minimalus baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminas – vieneri metai (pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų).
6. Apeliacinės instancijos teismas uždraudimo naudotis specialia teise atėmimo terminą sugriežtino. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minimalų specialios teisės atėmimo terminą, V. J. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.  Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas palygino asmeniui suteiktos specialios teisės atėmimo (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 28 straipsnis) terminą, nurodytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje (pagal ANK 422 straipsnio 9 dalį už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų ir šešių mėnesių), ir BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis ribas. Teismas taip pat įvertino V. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, aplinkybes, apibūdinančias V. J. asmenybę veikos pavojingumo ir galimo recidyvo aspektu (įvertinti tiek V. J. parodymai proceso metu, tiek kaip laiduotojos paskirtos jo dukters A. J. parodymai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, atsižvelgus tiek į esamą baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės santykį bei poveikio priemonių skyrimo tikslus, tiek į nusikalstamos veikos pavojingumą ir V. J. asmenybę, baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės atėmimo taikymo laikotarpis turi būti pailginamas vieneriais metais – iki dvejų metų, yra pagrįsta. Kasaciniame skunde nurodytais argumentais daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
7. Vienas iš esminių kasacinio skundo argumentų – automobilio konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, skirtos pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, pagrįstumas ir suderinamumas su kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis.
8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Tuo tarpu atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui pagal teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas, taip pat ir turto konfiskavimo, paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).
9. Teismų nuosprendžiais nustatyta, kad V. J. tyčia vairavo jam priklausantį automobilį „VW Touran“ (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,65 prom. etilo alkoholio kiekis kraujyje). Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti V. J. BK 72 straipsnį, akcentavo proporcingumo tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės su savo nuosavybe elgtis nevaržomai svarbą. Įvertinęs V. J. asmenybę, jo veikos pavojingumo laipsnį, transporto priemonės konfiskavimo netaikė. Pirmosios instancijos teismas kaip precedentu rėmėsi Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartimi byloje Nr. 1A-411-238/2017. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje automobilio konfiskavimas nebuvo skirtas, atsižvelgus į tai, kad kaltininkas prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai dėl jos gailėjosi, anksčiau neteistas, per 40 metų turimą vairavimo stažą baustas tik vieną kartą, yra 50 proc. neįgalus, vienas slaugo neįgalų tėvą, teismas transporto priemonę laikė būtina susisiekimo priemone, o ne prabangos daiktu. Taigi, faktinės socialinę kaltininko padėtį byloje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas kaip precedentu, ir nagrinėjamoje byloje apibūdinančios aplinkybės skiriasi.
10. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir sprendė, kad V. J., atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismas paskyrė neproporcingas jo teisės pažeidimui ir tarpusavyje tinkamai nesuderintas baudžiamojo poveikio priemones (t. y. per trumpą uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, neskiriant turto konfiskavimo). Apeliacinės instancijos teismas analizavo V. J. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, iš jų ir transporto priemonės konfiskavimo, proporcingumo klausimą, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti teisingą pusiausvyrą. Taip pat pažymėtina, kad nors iš apeliacinės instancijos teismo argumentacijos ir galima būtų spręsti, kad BK 72 straipsnio taikymas V. J., kaip atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, yra privalomas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumo: t. y. padarė išvadą, kad įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą buvo parinkta neteisingai įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, o V. J. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas užtikrina šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį ir nepažeidžia proporcingumo principo.
11. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas dėl V. J. priklausančio automobilio kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskavimo, bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį) teisingai taikė apeliacinės instancijos teismas. Nėra pagrindo teigti, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. taikytas jam nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju, o dviejų baudžiamojo poveikio priemonių (specialios teisės atėmimas ir turto konfiskavimas) taikymas būtų akivaizdžiai tarpusavyje nesuderinamas ir netikslingas.
12. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, o teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui įstatymo nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Asmens, kuriam byla nutraukta, V. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                   Artūras Ridikas

                                                                                                                Pranas Kuconis

                                                                                                                Artūras Pažarskis