Civilinė byla Nr. e2A-1486-619/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06705-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.29.3.;
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės ir Margaritos Stambrauskaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Eugensa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Elektrobalt“ ieškinį atsakovei UAB „Eugensa“ dėl skolos priteisimo,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Elektrobalt“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Eugensa“ 15 893,65 Eur skolos, 572,07 Eur delspinigių, 8 proc. procesines palūkanas.
2. Nurodė, kad 2007 m. balandžio 12 d. tarp šalių sudaryta Ilgalaikė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2007-38 (toliau – sutartis). Sutartimi ieškovė įsipareigojo suderintą prekių asortimentą bei kiekį perduoti šalių suderintais terminais ir kainomis, kiekvieną kartą išrašant PVM sąskaitas faktūras (sutarties I.1. p, II.1. p.), o atsakovė įsipareigojo priimti prekes sutartyje nustatytais terminais ir už jas sumokėti (sutarties I.1. p, III.2.). Pagal susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, dažniausiai telefonu, o rečiau elektroniniu laišku, atsakovė užsakydavo reikiamas prekes ir nurodydavo, kada atvyks transporto priemonė užsakytas prekes priimti. 2018-06-13 elektroniniu laišku atsakovės darbuotojas užsakė prekių. Atitinkamai atsakovei informavus, kad 2018-06-21 atvyks pasiimti užsakytų prekių, buvo išsiųsta ir PVM sąskaita-faktūra Nr. EBN 18700133 9 571,10 Eur sumai su PVM. 2018-06-21 atsakovė atsiuntė transporto priemonę užsakytai prekei paimti, prekė pakrauta į atsiųstą transporto priemonę, surašytas krovinio pakrovimo lapas. 2018-06-29 atsakovės vadovas pats atvyko pas ieškovę ir pasiėmė reikalingų prekių už 410,94 Eur su PVM bei, patvirtindamas prekių priėmimą, pasirašė išrašytą sąskaitą Nr. EBV 18110440. 2018 m. liepos 9 d. atsakovė telefonu užsakė prekių. Atsakovė atsiuntė transporto priemonę prekėms paimti, o ieškovė išrašė ir elektroniniu paštu atsakovui išsiuntė PVM sąskaita-faktūrą Nr. EBN 18700396, 9 980,08 Eur sumai su PVM, taip pat buvo surašytas Krovinio važtaraštis Serija KL Nr. 180709, kurį pasirašė transporto priemonės vairuotojas. Suėjus mokėjimo terminui atsakovė už sąskaitas neatsiskaitė, prekės atsakovui buvo perduotos. Tik pareikalavus apmokėti už prekes ėmė ginčyti jų perdavimą.
3. Sutarties IV.6. p. numatyta, kad už pavėluotų piniginių prievolių vykdymą pirkėjas moka 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, todėl iš atsakovo priteistini delspinigiai. Tuo pačiu Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas iš atsakovo skaičiuotinos 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.
4. Atsiliepimu į ieškinį atsaskovė UAB „Eugensa“ prašė jį atmesti.
5. Nurodė, kad jai prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras niekada perduotos nebuvo, todėl su ieškove atsiskaityti neprivalo. Pažymi, kad atsakovė nėra suteikusi įgaliojimų savo darbuotojams pirkti ir užsakyti prekes atsakovės vardu, o pagal sutarties V.4. punktą pasiimti prekes iš ieškovės ir pasirašyti sąskaitas faktūras gali tik pirkėjo atsakovės paskirti darbuotojai išvardinti atsakovės pateiktame įgaliojime, kuris yra priedas prie Sutarties. Toks įgaliojimas atsakovės darbuotojams niekada išduotas nebuvo. Ieškovės vadovas telefoninio pokalbio metu informavo atsakovės generalinį direktorių, kad atsakovės vardu prekes iš ieškovės užsakė atsakovės darbuotojas D. B.. Pažymėjo, jog D. B. nebuvo įgaliotas nei užsakyti, nei atsiimti prekes atsakovės vardu, be to, dar 2018-06-26 atsakovės generalinio direktoriaus įsakymu Nr.10-18 BK buvo sustabdytas atsakovės vadybininko D. B. pareigų vykdymas ir, siekiant išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją bei įtariant atsakovės darbuotoją D. B. sukčiavimu, atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų D. B. veikų pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir dėl kitų BK įtvirtintų nusikalstamų veikų. Atsakovė pažymi, kad vien tik sąskaitos - faktūros išrašymas ir jos pateikimas pirkėjui neįrodo realaus prekių perdavimo fakto. Atkreipė dėmesį, kad ginčo sąskaitos faktūros yra išrašytos ieškovės Klaipėdos filialo, su kuriuo atsakovė jokių kontaktų neturi. Pakavimo lapą ir krovinio važtaraštį pasirašė asmenys, kurie atsakovei nėra žinomi, jie nėra ir niekada nebuvo nei atsakovės darbuotojai, nei atsakovės įgalioti asmenys priimti prekes, todėl kas ir kur pasiėmė ir išvežė prekes (jei jos apskritai buvo išvežtos) atsakovei nėra žinoma. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad būtent atsakovei (įgaliotam asmeniui) pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą Nr. EBN18700133 ir PVM sąskaitą faktūrą Nr. EBN 18700396 atitinkamos prekės buvo realiai perduotos. Atsakovė pretenzijų reikšti negalėjo, nes jai apie prekių užsakymą, pristatymą žinoma nebuvo, prekės nebuvo pristatytos.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį patenino visiškai. Priteisė iš atsakovo UAB „Eugensa“ ieškovei UAB „Elektrobalt“ 15 893,65 Eur skolos, 572,07 Eur delspinigių, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 16 465,72 Eur sumą nuo 2019-03-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 402,75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo UAB „Eugensa“ į valstybės biudžetą 11,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys dar 2007-04-12 sudarė Ilgalaikę pirkimų-pardavimų sutartį Nr. 2007-38. Pažymėjo, jog atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžių, jog pati vykdė Sutarties V.4 punkto sąlygą – pateikė pardavėjui (ieškovui) įgaliotų atsakovės (pirkėjo) asmenų sąrašą, nors neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, kad praktikoje ieškovė parduodavo prekes pagal atsakovės pateiktus užsakymus el. laiškais ar telefonų skambučiais. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad pagal Sutarties V.5 punktą yra kada nors pranešusi apie savo darbuotojų įgaliojimų sustabdymą ne vėliau kaip per dvi darbo dienas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė formaliai atsikerta Sutarties nuostatomis, nors pati faktiškai jų nesilaiko (CPK 178, 185 straipsniai, CK 6.193 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas iš 2018-06-13 el. laiško, išsiųsto iš atsakovo pardavimų vadybininko D. B. darbinio pašto (naudojami ir atsakovo rekvizitai), nustatė, kad buvo užsakomi ginčo kabeliai, o 2018-06-21 ieškovo vadybininkas D. K. atsakovo darbuotojui D. B. išsiuntė sąskaitą.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, liudytojų parodymus, kuriuos laikė nuosekliais ir patikimais, konstatavo, jog atsakovo nerūpestingumas sudarė prielaidas D. B. atlikti ginčo užsakymus, dėl ko buvo sudaryti ginčo sandoriai, o kad jie (sandoriai) yra niekiniai ar negaliojantys byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, todėl sandoriai turi būti vykdomi. Pažymėjo, kad pagal bylos duomenis D. B. neginčijo aplinkybės, kad ginčo užsakymai atsakovo vardu egzistavo ir ginčo prekės buvo paimtos iš ieškovo. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovė neginčija, kad 2018-06-29 jo vadovas atvyko pas ieškovą ir pasiėmė reikalingų prekių už 410,94 Eur (su PVM), patvirtino prekių priėmimą, pasirašydamas sąskaitą Nr. EBV 18110440 (e. b. l. 7), tačiau nepagrįstais ir neįrodytais laikė atsakovės argumentus, jog ji neturi prievolės apmokėti šią sąskaitą, nes atliktas įskaitymas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino, vadovaudamasis CK 6.256 straipsnio 1 d., 6.258 straipsnio 1 d., Sutarties IV.6. p. priteisė 572,07 Eur delspinigių ir 8 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal CK 6.37 straipsnio 2 d., 6.210 straipsnio 2 d., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 d. ir 3 straipsnio 2 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-636-592/2020 dalyje dėl 15 482,71 Eur skolos, 557,28 Eur delspinigių ir 8 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2019-03-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Elektrobalt“ ieškinį atmesti, atitinkamai perskirstant bylinėjimosi išlaidas.
10. Apeliantė atsižvelgdama į tai, kad neginčijo prekių gavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. EBV 18110440, kurių bendra kaina siekė 410,94 EUR, pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia.
11. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą skundžiamoje dalyje, nenustatė reikšmingų šiai bylai faktinių aplinkybių, pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes nepateikė įrodymų vertinimo sprendime, nevertino įrodymų visumos, nemotyvavo sprendimo (CPK 270, 329, 331 straipsniai), neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas (CK 6.305, 6.317 straipsniai), nepagrįstai taikė materialinės teisės normas (CK 6.264 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas.
12. Apeliantė pažymi, jog šiuo atveju ieškovei reiškiant reikalavimą dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų priteisimo iš atsakovės, ieškovei vadovaujantis teismų praktika bei CK 6.317 str. nuostatomis kilo pareiga įrodyti, kad (i) šalys buvo sutarusios dėl konkrečių prekių užsakymo, jų kiekio ir kainos, ir (ii) šios prekės buvo perduotos atsakovui. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo išaiškinti šias esmines įrodinėtinas aplinkybes, konstatuoti jų buvimą arba nebuvimą ir savo išvadas pagrįsti byloje ištirtais įrodymais bei motyvuoti teisiniais argumentais, tačiau to nepadarė. PVM sąskaita faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad prekės pagal juos buvo perduotos ne atsakovei, o E. J./J. ir R. A.. Taigi, su atsakove nesusijusiems tretiesiems, teismo nenustatytiems asmenims. Teismas dėl šių įrodymų vertinimo nepasisakė, nutylėjo. Ieškovė, perdavusi prekes šiems asmenims, byloje nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris būtų suteikęs pagrindo manyti, kad E. J./J. ir/arba R. A. galėjo veikti atsakovo vardu. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad prekės pagal dvi ginčo sąskaitas buvo perduotos atsakovui, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo prievolės atsiskaityti pagal dvi sąskaitas yra bendra, t.y. kiekvieno sandorio aplinkybės neanalizuotos ir nemotyvuotos individualiai. Apeliantė pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, tačiau byloje apklausti liudytojai nepateikė jokių konkrečių aplinkybių apie ginčo prekių perdavimą. Apeliantės vertinimu, ieškovo vadybininkų parodymai aiškiai rodo, kad prekių perdavimas galimai vyko, tačiau ieškovo sandėlio darbuotojai, jei prekes ir perdavė, tai patys nežinodami, kam jas perdavė. Liudytojų parodymai patvirtina faktą, kad ieškovas galėjo prekes perduoti trečiajam asmeniui (ne atsakovui) dėl aplaidaus savo, kaip pardavėjo, pareigos perduoti prekes pirkėjui vykdymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.305 straipsnio 1 dalies ir 6.317 straipsnio bei Sutarties nuostatas, kadangi nenustatė, kam ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo perduotos ir ignoravo faktą, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad prekės buvo perduotos ne atsakovui.
13. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniuose santykiuose nepagrįstai rėmėsi CK 6.264 straipsniu. Šioje byloje nebuvo keliamas reikalavimas ir nagrinėjamas apelianto, kaip darbdavio, deliktinės atsakomybės klausimas. Nagrinėjamu atveju buvo keliamas atsakovės sutartinės atsakomybės klausimas. Pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl apelianto deliktinės atsakomybės, taip pat tariamos D. B. pozicijos išaiškinimas, kurios byloje nėra, visiškai neturi jokio loginio ryšio su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu, yra nesuderinami su bylos dalyku ir prieštarauja byloje esančiai medžiagai.
14. Apeliantės vertinimu, iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas remiasi spręsdamas, kad atsakovui kilo pareiga atsiskaityti, kadangi įrodymų vertinimas nepateiktas, o prekių perdavimo atsakovui faktas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų, o apsiribojo jų išvardinimu. Pats faktas, kad atsakovas galimai nebuvo pateikęs ieškovui savo įgaliotų darbuotojų sąrašo (kaip nurodo teismas) nepanaikina ieškovo, kaip pardavėjo, pareigos tinkamai perduoti prekes atsakovui ir įrodyti šias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, aiškiai nenurodydamas, ką sprendime įvardijamos aplinkybės patvirtina ir jomis deklaratyviai remdamasis, neįvykdė savo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą. Liudytojų parodymai, kuriuos teismas aprašė sprendime, ir, kuriais neabejotinai rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, yra išimti iš konteksto, t.y. neatspindintys to, ką liudytojai iš esmės atskleidė, ir, be kita ko, prieštaraujantys paties teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Elektrobalt“ prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaiadas.
16. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, jog priešingai nei teigia atsakovė, bylą nagrinėjęs teismas įvertinęs tarp šalių susiklosčiusią ilgalaikę verslo praktiką, į bylą pateiktus prekių atsakovės darbuotojo elektroniniu paštu persiųstus užsakymus ir priimtas sąskaitas-faktūras, taip pat krovinio pakrovimo lapą ir važtaraštį, taip pat kitus rašytinius įrodymus bei liudytojų paaiškinimus, padarė pagrįstą išvadą, kad prekės pagal neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras atsakovei buvo perduotos. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra aplinkybė, kad tiek pagal Sutartį, tiek pagal susiklosčiusius šalių santykius, dėl suderinto prekių asortimento bei kiekio kiekvieną kartą po to, kai atsakovei būdavo perduotos prekės, kurias ji pasiimdavo savo transportu, buvo išrašomos ir atsakovei pateikiamos PVM sąskaitos-faktūros. Atsakovė neginčijo, kad vadybininkas D. B. užsakė prekes pagal neapmokėtas ginčo sąskaitas faktūras. Ieškovė pažymi, jog skundžiamą sprendimą priėmęs teismas išvadas grindė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir ieškinį tenkino remdamasis ne tik išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kaip bando interpretuoti atsakovė. Šiuo atveju, abi ginčo sąskaitos faktūros ir buvo išrašytos perdavus prekes atsakovės atsiųstam vežėjui. Liudytojais apklausti ginčo užsakymus vykdę ieškovės vadybininkai D. K. bei Š. S. paaiškino, kad abiem prekių perdavimo atvejais atvejais jiems paskambino atsakovės darbuotojas D. B., kuris informavo, kad atsiunčia transportą užsakytų prekių pakrovimui, o gavę informaciją iš sandėlio, kad prekės pakrautos - išrašė ginčo sąskaitas faktūras. Atkreiptinas dėmesys, kad 2018-07-09 krovinio 4 važtaraštyje įrašyta, kad prekės pakraunamos 12:02 val., o sąskaita išsiųsta 12:22, t.y. po prekių atidavimo atsakovės atsiųstam vežėjui. Nors PVM sąskaita faktūra pati savaime nepatvirtina prekių perdavimo fakto, aplinkybė, kad atsakovės vadybininkas buvo užsakęs prekes, ir atsakovė gavusi ginčo PVM sąskaitas-faktūras nereiškė jokių pretenzijų, kad negavo prekių nurodytų šiose sąskaitose-faktūrose, leidžia daryti išvadą, kad prekės Atsakovei buvo perduotos. Ieškovė taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovė gavusi ginčo sąskaitas-faktūras, jas ne tik priėmė, tačiau ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atitinkamai nepaneigia atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove pagal Ginčo PVM sąskaitas faktūras ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad važtaraščiuose ir prekių pakrovimo dokumente pasirašę E. J. ir R. A. nėra atsakovės darbuotojai. Kaip nustatė pirmos instancijos teismas ir ko neginčija nei pati atsakovė, prekių užsakymus pateikė ir prekių priėmimą patvirtino atsakovės darbuotojas D. B. priimdamas sąskaitas faktūras bei jas perduodamas atsakovės buhalterijai. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog atsakovė į bylą pateikė 2018-10-17 Vilniaus apygardos teismui įteiktą pareiškimą. Minimame pareiškime pati atsakovė teigia, kad D. B. jai patvirtino, kad jis įvykdė prekių užsakymus iš UAB ,,Elektrobalt“ pagal PVM sąskaitas faktūras 2018-06-21 Nr. EBN 18700133 ir 201-07-09, Nr. EBN 18700396, o gautas prekes pristatė atsakovės klientui. Atsakovės argumentai dėl liudytojų parodymų vertinimo ne tik nepagrįsti, tačiau ir nesąžiningi, nes atsakovė iškreipia jų duotų paaiškinimų turinį pageidautina linkme, o teigdama, kad jie neva nenurodė jokių ginčui reikšmingų aplinkybių, tiesiog nutyli dalį jų duotų paaiškinimų. Šalių pasirašytoje ilgalaikėje pirkimo-pardavimo sutartyje ir nėra numatyta sąlyga gauti vairuotojo įgaliojimus. Vairuotojas atlieka tik vežėjo funkciją. Atsakovės darbuotojui D. B. davus nurodymą pakrauti prekes į atvykusią transporto priemonę, laikytina, kad toks nurodymas yra teisėtas, gautas iš pačios atsakovės, todėl susiklosčius ilgametei bendradarbiavimo praktikai, ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti dėl prekių perdavimo tinkamumo. Atstovė visiškai formaliai nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neva netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai motyvavo teismo sprendimą. Pirmos instancijos teismas sprendime aptarė tiek visus rašytinius įrodymus, tiek šalių bei liudytojų paaiškinimus, ir įvertinęs jų visetą padarė išvadą, kad prekių pirkimo pardavimo sandoriai buvo įvykdyti, todėl atsakovei kyla pareiga atsiskaityti už prekes. Atsakovė taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.264 str., reglamentuojančiu deliktinę atsakomybę, nors deliktinės atsakomybės klausimas byloje nebuvo keliamas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent vertindamas atsakovės pateiktą 2018-10-17 pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. B. atžvilgiu, teismas nurodė ir minimą nuostatą, kad pabrėžtų, jog darbdavys yra atsakingas už samdomų darbuotojų elgesį, ir turi prisiimti jų padarytą žalą. Tačiau, teismas priteisė ieškovei ne padarytą atsakovės darbuotojo veiksmais žalą, o skolą už vykdant Sutartį perduotas prekes, t.y. ginčo santykį kvalifikavo, kaip kilusį iš sutartinių teisinių santykių.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo už prekes.
19. Nustatyta, kad šalys 2007-04-12 sudarė Ilgalaikę pirkimų-pardavimų sutartį Nr. 2007-38. Sutartimi ieškovas įsipareigojo suderintą prekių asortimentą bei kiekį perduoti šalių suderintais terminais ir kainomis, kiekvieną kartą išrašant PVM sąskaitas faktūras (Sutarties I.1. p, II.1. p.), o atsakovas įsipareigojo priimti prekes sutartyje nustatytais terminais ir už jas sumokėti (Sutarties I.1. p, III.2.). Ieškovės teigimu, 2018-06-13 elektroniniu laišku ir 2018-07-09 telefonu atsakovės darbuotojas D. B. užsakė iš ieškovės prekes, kurias ji 2018-06-21 ir 2018-07-09 pakrovė į atsakovės darbuotojo atsiųstą transportą surašydama prekių pakrovimo lapus ir išsiuntė atsakovei elektronines PVM sąskaitas faktūras Nr. EBN 18700133 ir Nr. EBN 18700396, tačiau atsakovė už parduotas prekes neatsiskaitė. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 15 893,65 Eur skolos, 572,07 Eur delspinigių, 8 proc. procesines palūkanas. Atsakovė su ieškiniu nesutiko motyvuodama tuo, kad ginčo PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių negavo, prekes užsakė tam įgaliojimo neturintis atsakovės darbuotojas D. B., o asmenys, kurie pasirašė ant prekių pakavimo lapo ir krovinio važtaraštyje nėra atsakovės darbuotojai.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus konstatavo, kad atsakovo nerūpestingumas sudarė prielaidas atsakovės darbuotojui D. B. atlikti ginčo užsakymus, dėl ko buvo sudaryti ginčo sandoriai, o byloje nesant duomenų, jog minėti sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys atsakovei kyla pareiga atsiskaityti už prekes, gautas iš ieškovo.
21. Apeliantė (ieškovė) nesutinka su skundžiamu sprendimu motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, skundžiamas sprendimas yra visiškai neaiškus ir be motyvų, teismas nenustatinėjo ir nepasisakė dėl prekių perdavimo apeliantui aplinkybių, rėmėsi liudytojų parodymais, kurie nepatvirtino, kad ginčo prekės buvo perduotos ieškovei, konstatavo „sandorio sudarymą ir galiojimą“, nenustatęs prekių perdavimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
22. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
23. Pagal Civilinio kodekso 6.305 str. 1, 4 dalis pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui), o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Minėtas įstatyminio reglamentavimo nuostatas atitinka ir šalių sudaryta Sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo vykdyti patvirtintus užsakymus ir perduoti jai nuosavybės teise priklausančias nurodytas prekes atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą kainą, Sutartyje nurodytomis sąlygomis, tvarka ir terminais. Taigi, pagrįsti apeliantės argumentai, jog nagrinėjamu atveju ieškovei teko pareiga įrodyti prekių perdavimo atsakovei faktą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs šalių argumentus bei liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad jų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, prekių perdavimo faktą ir atsakovės pareigą už jas atsiskaityti.
24. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas bylos medžiagą ir remdamasis liudytojų paaiškinimais, nustatė, kad šalis siejo ilgalaikiai prekių pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Sutartimi ieškovas įsipareigojo suderintą prekių asortimentą bei kiekį perduoti šalių suderintais terminais ir kainomis, kiekvieną kartą išrašant PVM sąskaitas faktūras (II.1. p.), o atsakovas įsipareigojo priimti prekes sutartyje nustatytais terminais ir už jas sumokėti (III.2.). Šalys susitarė, kad prekių asortimentas, kiekis, kaina suderinama šalių žodiniu arba rašytiniu susitarimu ir nurodoma sąskaitose faktūrose (Sutarties I.2. p.). Šalys numatė, kad pirkėjas prekes atsiima savo transportu arba pagal susitarimą (Sutarties III.2.). Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė elektroninį susirašinėjimą, kuris patvirtina, jog 2018-06-21 atsakovės pardavimų vadybininkas D. B. iš darbinio elektroninio pašto kreipėsi į ieškovės klientų aptarnavimo vadybininką D. K. ir užsakė 6 kilometrus kabelio plokšč. 3*1.5 YDYpzo 300/500V ir 13 kilometrų kabelio plokšč. 3*2.5 YDYpzo 300/500V. Remiantis D. K. parodymais, po kelių dienų D. B. paskambino jam ir nurodė atsiunčiantis automobilį užsakytų prekių. Šią informaciją ieškovės vadybininkas perdavė sandėlio darbuotojams, kurie pakrovę prekę informavo, kad galima išrašyti sąskaitą – faktūrą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės vadybininkas D. K. 2018-06-21 išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. EBN18700133, kurioje nurodyta prekė, jos kiekis ir pavadinimas sutampa su tomis prekėmis, kurios buvo užsakytos minėto 2018-06-13 elektroninio susirašinėjimo metu. Minėta PVM sąskaita – faktūra išsiųsta į atsakovės darbuotojo D. B. darbinį paštą (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat pateiktas tos pačios dienos (2018-06-21) pakavimo lapas, kuriame taip pat nurodyta prekių rūšis ir jų kiekis atitikantis 2018-06-13 atsakovės darbuotojo užsakytas prekes. Posėdžio metu apklausti liudytojai atsakovės darbuotojai taip pat paaiškino, jog antrasis prekių užsakymas buvo pateiktas taip pat atsakovės darbuotojo D. B. telefonu, užsakymą vykdė Š. S.. Pastarasis paaiškino, kad jam paskambino asmuo prisistatęs D. is UAB „Eugensa“ dėl prekių. Suderinus kainas D. nurodė, kad perskambins ir sekančio skambučio metu nurodė užsakantis prekes ir atsiųsiantis tranposrtą. Ieškovės vadybininkas buvo telefonu buvo informuotas sandėlio vadovo, kad yra atvykęs automobilis iš UAB „Eugensa“. Telefoninio pokalbio metu D. nurodė ieškovės vadybininkui, kad vairuotojui duodamas krovinio važtaraštis, o sąskaita faktūra siusti el. paštu logistika@eugensa.lt. Vilniaus sandėlio darbuotojams telefonu pranešus, kad prekės pakrautos, vairuotojas pasirašė krovinio važtaraštį, PVM sąskaita – faktūra išiųsta minėtu el. paštu. Byloje yra pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad 2018-07-09 ieškovės klientų aptarnavimo vadybininkas išrašė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. EBN 18700396, tą pačią dieną 12.22 val. ji išiųsta el. paštu logistika@eugensa.lt. Byloje taip pat pateiktas ieškovės atsakovei išrašytas 2018-07-09 Krovinio važtaraštis, iš kurio matyti, kad prekės pakraustos 12.02 val. Taigi, ginčo PVM sąskaita – faktūra išsiųsta atsakovei praėjus 20 min. po prekės pakrovimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje apklaustų liudytojų parodymai vertintini kaip nuoseklūs, papildantys ir neprieštaraunatys byloje esantiems rašytiniames įrodymams, todėl atmestini apeliantės argumentai, jog priimant skundžiamą sprendimą jais remtasi nepagrįstai.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsietai vertina kiekvieną byloje esantį įrodymą ir nustatytą aplinkybę, neatsižveldama į jų visumą. Esminis apeliantės argumentas, kuriuo ji remiasi reikalaudama atmesti ieškinį yra ta, kad byloje nėra įrodyta, kad prekės perduotos atsakovei, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog įprastai prekių pirkimo – pardavimo santykiuose tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašomi kokie nors dokumentai patvirtinantys prekimo perdavimo – priėmimo faktą. Priešingai, byloje apklausti liudytojai nurodė, kad tiek užsakydami, tiek parduodami prekes atsakovei yra ir ankščiau bendravę su atsakovės pardavimų vadybininku D. B., užsakymas el.paštu ar telefonu bei prekių atsiėmimas atsakovės atsiųstu transportu buvo įprasta praktika, todėl nei vienam iš jų nekilo jokių abejonių dėl vykstančio sandorio teisėtumo ar atsakovės vardu veikiančio asmens atsiųsto transporto tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vertinant apeliantės argumentus dėl prekių perdavimo fakto, taip pat reikšmingos pačios atsakovės nurodomos aplinkybės 2018-10-17 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. B. atžvilgiu. Jame atsakovė nurodo, kad pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr. EBN 18700133; EBN 18700396 užsakymus vykdė D. B., kuris nurodė, kad prekės įgytos pagal šias PVM sąskaitas – faktūras pristatytos klientui UAB „Elelan“, kurio vadovas šias aplinkybes patvirtino pasirašydamas pardavimo sąskaitas – faktūras, kurias vėliau prašė anuliuoti (T.1., b.l. 70).
26. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011). Pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalį, kai kita sandorio šalis reikalauja sandorio galiojimo ir įrodinėja, kad turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, atstovaujamasis turi ginčyti sandorio galiojimą įrodinėdamas, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-611/2016 22 punktas). Pažymėtina, kad tariamo atstovavimo institutas skirtas ginti sąžiningo (t. y. nežinančio ir neturinčio žinoti, kad atstovas neturi teisės sudaryti sandorį) trečiojo asmens interesams. Dėl to sprendžiant, ar taikytinas tariamo atstovavimo institutas, be kitų aplinkybių, turi būti aiškinamasi, ar trečiasis asmuo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, buvo pakankamai rūpestingas, įsitikindamas, ar asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, ar jis patikrino kito asmens įgaliojimą ir įsitikino suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
27. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovės UAB „Elektrobalt“ darbuotojai turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad atsakovės pardavimų vadybininkas D. B. atstovauja atsakovės UAB „EUGENSA“ interesams, turi įgaliojimus teikti užsakymus ir atsiimti prekes įmonės vardu, patvirtinti prekių perdavimą jo atsiųstiems asmenims. Įvertinus ilgalaikį šalių bendradarbiavimą, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė turėjo papildomai įsitikinti minėto asmens teise užsakyti ir atsiimti prekes iš ieškovės sandėlio (patvirtinti kitų asmenų atsiėmimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių viusma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti tikėtiną išvadą, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo perduotos atsakovės darbuotojo D. B. patvirtintiems asmenimis. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad važtaraštyje ir pakavimo lape pasirašę asmenys nėra atsakovės darbuotojai, nėra pakankamas pagrindas paneigti atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškove pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, kadangi teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pardavimų vadybininko veiksmai atsakovės vardu užsakant prekes, skambučiais nurodant, jog atsiunčiamas transportas pasiimti prekių buvo pakankami tam, kad ieškovė įsitikintų, jog prekės pagal sutartį yra parduodamos ir perduodamos atsakovei. Kita vertus, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį, pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė yra įvykdžiusi sutartyje numatytą pareigą raštu nurodyti ieškovei asmenis, įgaliotus priimti prekes pagal Sutartį. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas kitą civilinę bylą, kurioje ieškinį atsakovei iš esmės panašiomis aplinkybėmis buvo pareiškusi kita įmonė, konstatavo, jog pagal CK 2.133 str. nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove už savo darbuotojo (šiuo metu buvusio) D. B. užsakytas ir jo žinion perduotas prekes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-241/2020).
28. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos Kauno apygardos teismo civilinėje byloje 2A-824-601/2008 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-463-661/2014. Pažymėtina, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016, 19 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtus kriterijus, apeliantės minimi pavieniai teismų procesiniai sprendimai faktinėmis aplinkybėmis nesutampančiose bylose negali būti vertinami kaip suformuota teismų praktika.
29. Kaip nesudarančius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atmeta, apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime cituotomis Civilinio kodekso normomomis reglamentuojančiomis asmens samdančio darbuotojus atsakomybę už žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė skolą iš atsakovės vadovaudamasis pirkimo – pardavimo teisinius santykius relglamentuojančiomis normomis.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
31. Nurodytų argumentų pagrindų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
32. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1016,40 EUR teisinės pagalbos išlaidų už atsliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršijančios rekomenduojamų dydžių, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos iš atsakovės (CPK 93 str. 1d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Eugensa“,(juridinio asmens kodas 123789424), ieškovei UAB „Elektrobalt“, (juridinio asmens kodas 110681523) 1016,40 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Andrutė Kalinauskienė
Rūta Veniulytė – Jankūnienė
Margarita Stambrauskaitė