Administracinė byla Nr. I-3252-281/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01526-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija 35.2; 74.
(S)

SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012-09-06
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kaminsko ir Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovui Edvinui Pašvenskui ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Robertai Duliūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011-07-15 teismui padavė prašymą ištirti: 1) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 p. apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, atitinka Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. nuostatą; 2) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatą; 3) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 p. 2 pastraipos nuostatos atitinka Reklamos įstatymo 4 str. nuostatas (b. l. 1-4).
Paaiškino, kad Taisyklių 4 p. nustato, kad iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės arba padalinio pastato, kurioje gali būti nurodytas tik asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis registruotas prekių ženklas. Ant pastato gali būti įrengtos ne daugiau kaip dvi vieno asmens iškabos. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų. Pareiškėjo manymu, ši iškalbos sąvoka dalyje, kurioje numatyta, kad iškaba yra išorinė reklama, neatitinka Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. pateiktos išorinės reklamos sąvokos bei ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (toliau – ir Tipinės taisyklės) 3 p. pateiktos iškabos sąvokos. Anot pareiškėjo, pagal Reklamos įstatyme pateiktas reklamos ir išorinės reklamos sąvokas, galima daryti išvadą, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama. Pagal Lietuvių kalbos žodyną iškaba yra lentelė su užrašu, iškabinta prie krautuvių, įstaigų ir kt. durų, ir tokia lentelė nebūtinai turi talpinti informaciją, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Atkreipė dėmesį, kad pagal Tipinių taisyklių 3 p., iškaba taip pat nėra įvardinama kaip reklama, ji apibrėžiama kaip prie juridinio asmens ar juridinio asmens padalinio buveinės pastato pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar jo padalinio pavadinimą, arba prie juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio fizinio asmens verslo vietos pateikta informacija, nurodanti juridinio asmens ar individualia veikla besiverčiančio asmens verslo pobūdį (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir pan.). Iškaboje gali būti nurodytas prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, individualia veikla besiverčiančio asmens vardas, pavardė, individualios veiklos vykdymo registracijos pažymos arba įsigyto verslo liudijimo numeris ar kita papildoma informacija (darbo laikas ir pan.). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taisyklių 13.3 p. nustatyta kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 p., t. y. kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 str. nustatytus reklamos principus ir bendruosius reikalavimus, iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv. m. Pasak pareiškėjo, toks reglamentavimas prieštarauja Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. bei Tipinių taisyklių 7.1 p. nuostatoms, kurios nustato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo. Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 15 p. 2 pastraipa, numatanti, kad išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti iš reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 str. nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų, taip pat prieštarauja Reklamos įstatymui. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Reklamos įstatymo 4 str. tokia reklama yra neleistina ir draudžiama, kadangi ji gali neatitikti Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, arba išvis būtų draudžiama, o tokiais atvejais nereikalingas ir pastato bendraturčių sutikimas, nes tokia reklama pati savaime jau pažeistų Reklamos įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus.
Per teismo posėdį pareiškėjo atstovas prašė prašymą tenkinti.
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33-36).
Nurodė, kad iš Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. ir 7 d. nuostatų galima suprasti, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria prie išorinės reklamos, tiesiogiai tai nurodydamas Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. Atsakovės nuomone, Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. yra specialioji norma bendrosios teisės normos, numatytos Reklamos įstatymo 2 str. 7 d., atžvilgiu. Kadangi reklama pagal Reklamos įstatymo 2 str. 7 d. yra bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, pareiškėjo teiginys, kad iškaba yra tik reklamos speciali pateikimo priemonė, kuri pati savaime nėra reklama, yra visiškai nesuderinamas su reklamos sąvoka. Taisyklėse nustatyta tvarka nepaneigia, kad išorinei reklamai įrengti yra reikalingas žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimas ir nenustato tokio reguliavimo, kad išorinė reklama gali būti įrengiama be savininko žinios ir sutikimo. Pažymėjo, kad Taisyklėse yra reglamentuojami ir detalizuojami tie atvejai, kai iškabą (išorinę reklamą) nori įrengti pastato pirmame aukšte esančių patalpų savininkas ar teisėtas valdytojas ir kai norima pakabinti iškaba griežtai atitinka taisyklėse nustatytus reikalavimus. Nurodė, jog toks nustatytas reglamentavimas yra skirtas sumažinti biurokratinių procedūrų skaičių ir supaprastinti administracinę procedūrą siekiant gauti leidimą, įrengti išorinę reklamą. Atsakovės teigimu, Taisyklių 15 p. 2 pastraipoje yra kalbama apie atvejį, kai yra įtarimų, jog reklama gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 str. reikalavimų, pavyzdžiui, kai iškaboje norimas naudoti pavadinimas yra daugiareikšmis žodis, ar teikiama paslaugų sfera yra specifinė, kuri visuomenėje vertinama nevienareikšmiai. Atsakovės vertinimu, tais atvejais, kai Reklamos įstatymo 4 str. nurodytas reikalavimas gali būti laikomas subjektyviu (pvz., pažeidžiami visuomenės moralės principai, žeminama žmogaus garbė ir orumas), yra sunkiau įvertinti reklamos leistinumo ribas, todėl Taisyklėse nustatytas reikalavimas iškilus abejonei dėl reklaminės medžiagos atitikimo įstatyme nustatytiems kriterijams, reikalavimas pateikti visų bendraturčių sutikimą gali būti vertinamas kaip numatantis papildomus saugiklius sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą.
Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė prašymą atmesti.
Prašymas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Išorinės reklamos įrengimo taisykles (b. l. 5, 6-10).
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ buvo paskelbtas 2011 m. kovo 26 d. laikraštyje „Vilniaus diena“ Nr. 62(968) (b. l. 12).
2011 m. birželio 13 d. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su teikimu Nr. 1T-23 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-03-16 sprendimo Nr. 1-2068“ (b. l. 13-15), kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybai buvo siūloma artimiausiame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje apsvarstyti 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorės reklamos įrengimo taisyklių pakeitimo ar panaikinimo klausimą, kadangi Taisyklių 4 p. apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“ neatitinka Respublikos reklamos įstatymo 2 str. 3 d. nuostatų, Taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos neatitinka Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatų bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorės reklamos įrengimo tipinių taisyklių 7.1 p. nuostatų, Taisyklių 15 p. 2 pastraipos nuostatos neatitinka Reklamos įstatymo 4 str. nuostatų.
2011 m. birželio 28 d. vyko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis (b. l. 16-18), kuriame nebuvo svarstomas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. birželio 13 d. teikime Nr. 1T-23 nurodytas siūlymas dėl 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorės reklamos įrengimo taisyklių 4 p., 13.3 p. bei 15 p. nuostatų pakeitimo ar panaikinimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-10-24 sprendimu adm. byloje Nr. I-3343-629/2011 Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino, nusprendė pripažinti, kad:
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 4 p. apibrėžtos „iškabos“ sąvokos dalis, numatanti, kad iškaba yra „išorinė reklama“, prieštarauja Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2str. 3d. nuostatoms ir laikyti šioje dalyje 4p. panaikintu;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatai ir laikyti 13.3 p. dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatas panaikintomis;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 p. 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 str. nuostatoms ir laikyti 15p. 2 pastraipos nuostatas panaikintomis (b. l. 49-56).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-05-10 nutartimi adm. byloje Nr. A556-1554/2012 pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai, 15 punkto 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, ir 13.3 punkto dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 punkto 1 ir 2 pastraipos nuostatos laikytos panaikintomis, panaikino ir perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitoje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 p. dalies nuostatos „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 ir 2 pastraipų nuostatų pagrįstumo ir teisėtumo.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13.3 p. nustatyta, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengiama reklama, savininko ar teisėto valdytojo sutikimo, išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte.
Taisyklių 15 p. 1 pastraipoje nurodyta, jog pastato bendraturčių sutikimas nereikalingas, kai iškaboje panaudota reklaminė medžiaga atitinka Reklamos įstatymo 4 str. nustatytus reklamos pricipus ir bendruosius reikalavimus (nepažeidžia visuomenės moralės principų, nežemina žmogaus garbės ir orumo, nekursto tautinės, rasinės, religinės, lyčių ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos, taip pat nešmeižia ar dezinformuoja, neskatina prievartos, agresijos, nekelia panikos, neskatina elgesio, keliančio grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai ir kt.), iškaba yra įrengiama tik virš reklamos davėjo teisėtu pagrindu valdomų, pirmame aukšte esančių, patalpų langų ar durų ir jei tokios iškabos plotas neviršija 2,5 kv. m.
Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemės, statinių ar kitų objektų, ant kurių ji įrengiama, savininko sutikimo.
Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. įtvirtina baigtinį sąrašą draudimų įrengti išorinę reklamą; nurodytas 3 p. imperatyviai reikalauja turėti atitinkamų objektų, ant kurių įrengiama išorinė reklama, savininko sutikimą. Pažymėtina, kad Reklamos įstatymas nenustato jokių minėto draudimo išimčių. Atsakovės teiginys, kad Taisyklėse nustatyta tvarka nepaneigia, kad išorinei reklamai įrengti yra reikalingas atitinkamas sutikimas, nepagrįstas, nes Taisyklių 15 p. aiškiai nustato sąlygas, kada toks sutikimas nereikalingas, tokiu būdu sukuriamas prieštaravimas Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.
Taisyklių 15 p. 2 pastraipoje nustatyta, kad išorinės reklamos komisija turi teisę pareikalauti iš reklaminės veiklos subjekto pateikti pastato bendraturčių daugumos sutikimą, jeigu yra požymių, kad reklaminė medžiaga gali neatitikti Reklamos įstatymo 4 str. nustatytų reklamos principų ir bendrųjų reikalavimų.
Reklamos įstatymo 4 str. nustatyti reikalavimai reklamai. Šio straipsnio 1 d. nustatyta, kad rašytiniam ir garsiniam reklamos tekstui taikomi Valstybinės kalbos įstatymo nustatyti reikalavimai. Pagal Reklamos įstatymo 4 str. 2 d. reklama draudžiama, jeigu joje: 1) pažeidžiami visuomenės moralės principai; 2) žeminama žmogaus garbė ir orumas; 3) kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta bei diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama; 4) skatinama prievarta, agresija, keliama panika; 5) skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai; 6) piktnaudžiaujama prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka; 7) be fizinio asmens sutikimo minimas jo vardas, pavardė, pateikiama jo nuomonė, informacija apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudojamas fizinio asmens atvaizdas; 8) reklamos skleidimui naudojamos specialios pasąmonę veikiančios priemonės ir technologijos; 9) panaudota reklaminė medžiaga yra parengta pažeidžiant autorių teises į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir (ar) gretutines teises.
Vadovaujantis Reklamos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatomis, išorinė reklama, neatitinkanti minėtų reikalavimų, yra draudžiama, todėl, net ir pateikus pastato bendraturčių daugumos sutikimą, tokia reklama negalėtų būti vertinama kaip leidžiama. Neaišku ir atsakovė nepagrindžia, kada pastato bendraturčių daugumos sutikimas gali būti papildomas kriterijus, į kurį atsižvelgiama, sprendžiant reklaminės medžiagos leistinumo klausimą. Reklamos įstatymas imperatyviai nustato, kokiais atvejais išorinė reklama yra draudžiama, įtvirtina bendruosius reklamos reikalavimus. Vadovaujantis minėta Taisyklių nuostata, manant, jog išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 4 str. įtvirtintų reikalavimų, pastato bendraturčių daugumos sutikimas, atsakovės teigimu, būtų papildomas saugiklis. Kaip minėta, reklama, neatitinkanti nurodytų reikalavimų, negalima, ir bet kuriuo atveju sutikimo pateikimas negalėtų būti pagrindu pripažinti reklamą leistina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatai, o 15 p. 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 str. nuostatoms.
Dėl nurodytų motyvų, ginčijama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių dalis naikinama kaip neteisėta iš esmės, t.y. savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1, 3 p., ABTĮ 3 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
pripažinti, kad:
– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.3 p. dalies nuostata „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatai ir laikyti 13.3 p. dalies nuostatą „išskyrus atvejus, numatytus 15 punkte“ bei 15 p. 1 pastraipos nuostatas panaikintomis;
– Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“ 1 p. patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 15 p. 2 pastraipos nuostatos prieštarauja Reklamos įstatymo 4 str. nuostatoms ir laikyti 15 p. 2 pastraipos nuostatas panaikintomis.
Įpareigoti atsakovę įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Vilniaus diena“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Gintaras Dzedulionis
Arūnas Kaminskas
Mefodija Povilaitienė