Baudžiamoji byla Nr. 2K–69/2014

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00007-2011-7

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija

                                      1.2.20.15 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį šešių mėnesių viešųjų darbų bausme, neatlygintinai dirbant po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartis, kuria nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie 2001 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį nuo jo įsiteisėjimo dienos – 2001 m. gruodžio 7 d. grąžinti L. B. 45 000 Lt gautą avansą, ir apie 2002 m. spalio 29 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį atlyginti L. B. padarytą 720 Lt žalą, būdamas darbingas, nuo 2002 m. sausio 26 d. iki 2002 m. gegužės 22 d., nuo 2003 m. liepos 2 d. iki 2003 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2004 m. lapkričio 19 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d., nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 9 d., nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. niekur nedirbo, nesiregistravo darbo biržoje, nemokėjo pinigų L. B., gauto avanso negrąžino, padarytos žalos neatlygino, o nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2003 m. balandžio 25 d. bei nuo 2003 m. gegužės 3 d. iki 2003 m. liepos 1 d. dirbdamas R. Jonaičio IĮ, nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 30 d. bei nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. dirbdamas UAB „Žemaitijos taksi“ ir gaudamas pajamas, nevykdė šių teismo sprendimų ir iki 2011 m. vasario 9 d. negrąžino L. B. pinigų – 45 000 Lt gauto avanso bei neatlygino 720 Lt padarytos žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą pagal BK 245 straipsnį jam nutraukti, nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to nepagrįstai taikė BK 245 straipsnyje numatytą atsakomybę, nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė proporcingumo bei protingumo principus.

Teismai neteisingai nevertino bylos įrodymus dėl galimybės teismų sprendimų vykdymą užtikrinti CPK 624 straipsnyje numatytomis priverstinio vykdymo priemonėmis, nes nustatyta, kad sprendimai buvo ir yra vykdomi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybė pagal BK 245 straipsnį negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo nevykdymo (ar neįvykdymo) faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir (ar) administracinio proceso įstatymų uždavinys; dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo vykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis; kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje numatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-8/2012, 2K-36/2012). Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartyje (byloje Nr. 1S-858-113/2012) analogiškoje kaip ir nagrinėjama situacijoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė nekyla, jeigu nors ir ne savanoriška skolininko gera valia, o priverstinai sprendimas (dėl skolos priteisimo) vykdomas. CPK 624 straipsnyje yra numatytos priverstinio vykdymo priemonės, kurios taikomos tais atvejais, kai asmuo teismo sprendimo neįvykdo geranoriškai.

Iš byloje esančių duomenų apie abiejų teismų sprendimų vykdymo eigą matyti, kad šie teismo sprendimai buvo pradėti vykdyti priverstinai nuo jų įsiteisėjimo dienos ir yra vykdomi iki šiol. Sprendimuose jų vykdymo tvarka ir terminai nenustatyti, pagal juos pirmumo teisės gauti išieškotas sumas nukentėjusioji neturi. Taip pat iš byloje esančių antstolių vykdomųjų bylų sąvado sąrašo bei antstolių atsakymų apie visų vykdomųjų bylų, kuriose skolininkas yra J. S., vykdymo eigą matyti, kad privertinai vykdomos buvo iš viso 25 bylos, kuriose išieškotos sumos skirstomos pagal CPK nustatytas taisykles – eiliškumą. Tai reiškia, kad nukentėjusioji neturėjo jokio teisinio pagrindo gauti išieškotas sumas pirmiau už kitus tos pačios eilės kreditorius. Šių aplinkybių teismai nesiaiškino, todėl padarė byloje esantiems įrodymams priešingas išvadas apie negalimumą sprendimų vykdymą užtikrinti įprastomis priverstinio vykdymo priemonėmis. Nukentėjusiosios teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.

Teismai neteisingai vertino teismo sprendimų įpareigojimų turinį ir pobūdį, jų vykdymo tvarką bei terminus. Pagal teismų praktiką, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, būtina įvertinti teismo sprendime nustatyto įpareigojimo turinį ir jo pobūdį. Iš byloje esančių teismų sprendimų bei jų pagrindu išduotų vykdomųjų raštų matyti, kad teismas tik priteisė pinigine sumas nukentėjusiajai, tačiau juose nenurodė jokios sprendimų vykdymo tvarkos ir terminų, t. y. nenustatė jokių įpareigojimų skolininkui ir išieškotojui, kitiems asmenims, taigi tokio pobūdžio teismo sprendimas nelaikytinas „įpareigojimu“ kaip nurodyta kaltinime, todėl turi būti vykdomas įprastine tvarka ir įprastinėmis priverstinio vykdymo priemonėmis.

Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartyje (byloje Nr. 1S-858-113/2012) išaiškinta, kad teismo sprendimas priteisti skolą) nėra tokio pobūdžio, kurį gali įvykdyti skolininkas pats asmeniškai; tokiu atveju skolininkas pasirenka alternatyvų skolos grąžinimo būdą – išieškojimą iš skolininko priverstinai, tačiau tokiu atveju, įvykdžius sprendimus, šiam tektų padengti ir vykdymo išlaidas, to nereikėtų sprendimą įvykdžius gera valia. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius teigia, kad už teismų sprendimų vykdymą, jei šie pradėti vykdyti priverstinai, jis nėra atsakingas, nes tokie sprendimai nėra tokio pobūdžio, kuriuos gali įvykdyti pats skolininkas asmeniškai, be to, skolininkas turi alternatyvą sprendimus vykdyti savanoriškai arba priverstinai, todėl priešingos teismų išvados neteisingos.

Taip pat kasatorius pažymi, kad atsakomybė už tinkamą teismo sprendimų vykdymą, kai šie pateikti vykdyti antstoliui, atsako antstolis asmeniškai. Byloje nėra duomenų, kad per visą sprendimų vykdymo laikotarpį kasatorius būtų vengęs vykdyti ne tik teismų sprendimus, bet ir teisėtus antstolių reikalavimus, ar kad sąmoningai sunkino išieškojimą, piktnaudžiavo skolininko pareigomis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį negalima ir dėl to, kad įsiteisėjusių ir vykdytinų teismo sprendimų pagrindu išieškotojos (nukentėjusiosios) prašymu iš pirmosios instancijos teismo buvo gauti du vykdomieji raštai, kurie pagal CPK laikytini vykdomaisiais dokumentais, vadinasi, vykdytini turi būti ne teismo sprendimai, o jų pagrindu išduoti vykdomieji raštai, už kurių nevykdymą atsakomybė yra numatyta CPK, o baudžiamoji atsakomybė už tai nėra numatyta.

Teismai neteisingai vertino bylos įrodymus, darydami išvadą, kad nuteistasis turėjo objektyvią galimybę įvykdyti abu teismų sprendimus ir tyčia vengė šiuos vykdyti, nes būdamas darbingas atitinkamais laikotarpiais niekur nedirbo, nesiregistravo darbo biržoje, neieškojo darbo. Pripažindami šias aplinkybes, teismai nenurodė, kokiais bylos įrodymais vadovavosi, įtikinamai nemotyvavo, kodėl daro tokias išvadas. Kasatoriaus argumentai dėl darbo neradimo mažame miestelyje (Šilutėje), jo ieškojimo per visą teismo sprendimų vykdymo laikotarpį liko nepaneigti. Tai, kad kasatorius nedarbo laikotarpiu nesiregistravo darbo biržoje, nereiškia, jog jis tyčia to nedarė, arba kad, užsiregistravęs darbo biržoje, būtų turėjęs objektyvią galimybę įvykdyti teismo sprendimą, be to, tokie veiksmai neturi jokios įtakos teismų sprendimų vykdymui. Šių klausimų teismai nesprendė, nors turėjo apskaičiuoti, kiek per nurodytus nedarbo laikotarpius jis būtų gavęs bedarbio išmokų ir ar iš jų apskritai būtų galimas išieškojimas, kiek išieškotos sumos tektų nukentėjusiajai ir kitiems išieškotojams. Teismų nustatytas vienkartinis nelegalaus darbo faktas negali lemti išvados dėl kasatoriaus tyčios nevykdyti teismo sprendimo už visą inkriminuojamą laikotarpį. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti įstatymai nenumato priverstinio asmens darbo ar registravimosi darbo biržoje. BK 147 (1) straipsnis draudžia priverstinį darbą. Todėl buvimas darbingu ir niekur nedirbimas, darbo neieškojimas, nesiregistravimas darbo biržoje – nesvarbu, ar šie veiksmai tyčiniai ar ne – nėra kriminalizuoti; jie baudžiamosios atsakomybės asmeniui neužtraukia ir neturi lemti BK 245 straipsnyje nustatytos atsakomybės taikymo.

Teismai taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai, neteisingai vertindami įrodymus, padarė išvadas, jog atitinkamais laikotarpiais dirbdamas ir gaudamas pajamas, kasatorius tyčia nevykdė teismo sprendimų. Pirmiausia nebuvo atsižvelgta į tai, kad sprendimai nėra tokio pobūdžio, kuriuos įvykdyti gali pats skolininkas asmeniškai, kad skolininkas turi alternatyvą sprendimus vykdyti savanoriškai arba priverstinai. Niekaip neįvertinta ir tai, kad iš darbdavio R. Jonaičio individualios įmonės pateiktų ataskaitų apie gautą darbo užmokestį ir iš jo vykdomas išskaitas pagal vykdomuosius dokumentus akivaizdžiai matyti, jog buvo išieškoma iš nuteistojo darbo užmokesčio pagal antstolių patvarkymus. Priešingos teismų išvados neatitinka bylos medžiagos, todėl yra nepagrįstos.

Taip pat neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius įsidarbinęs UAB „Žemaitijos taksi“ gavo darbo užmokestį ir vengė dirbti, praėjus kelioms dienoms po įsidarbinimo išėjo neapmokamų atostogų. Byloje nėra duomenų, kad jis iš UAB „Žemaitijos taksi“ gavo darbo užmokestį. Be to, bendrovės direktorius teisme parodė, kad kasatorius buvo priverstas išeiti neapmokamų atostogų, nes sugedo jo darbo priemonė – automobilis; antstolių siųsti vykdomieji dokumentai įmonės nepasiekdavo, nes būdavo siunčiami neteisingu adresu, todėl galėjo būti neišskaityta iš darbo užmokesčio. Taigi atmestina nepagrįsta teismų prielaida, kad kasatorius tyčia vengė teismo sprendimo įvykdymo.

Teismai taip pat neįvertino to, jog sprendimuose nebuvo nurodyta jų vykdymo tvarka, terminai, būdai, kad įsidarbinęs skolininkas privalėjo apie tai pranešti ar atlikti kitus kokius nors veiksmus, todėl pasyvus šio asmens elgesys neužtraukia jokios atsakomybės. Tokios pačios pozicijos laikomasi prokurorės J. Ališauskaitės 2012 m. liepos 4 d. nutarime, Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjos N. Bagdonienės 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje Nr. ITS-28-204/2012, Klaipėdos apygardos teismo teisėjo V. Janonio 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartyje Nr. 1S-858-113/2012, tačiau skundžiamuose teismų nuosprendyje bei nutartyje jau kitaip aiškinama, o tai reiškia, kad tos pačios pakopos teismai nepaiso savo paties sukurtų precedentų.

Teismai niekaip neįvertino kitų įrodymų kontekste aplinkybės apie kasatoriaus išlaikomą nepilnametį vaiką inkriminuojamu laikotarpiu. Kasatorius vienas išlaiko vaiką, kuriam teikia išlaikymą. Ši aplinkybė turi įtakos išvadai dėl objektyvios galimybės vykdyti paskesnės eilės išieškotojų teismo sprendimus turėjimo ar neturėjimo.

Toliau skunde dėstomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas – nesilaikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų ir padarė esminį BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo išvados apie pirmosios instancijos teismo nešališkumą neteisingos.

Teismas negali sudaryti įspūdžio, kad jis yra šališkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2005). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą patvirtinančios aplinkybės, jog teisėja išreiškė neigiamą požiūrį pavadindama liudytoją nuteistojo brolį milijonieriumi, taip pat naudojo kitus epitetus, palyginimus, o nuosprendyje išdėstė kritišką liudytojo ir nuteistojo parodymų vertinimą.

Kita pirmosios instancijos teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė yra tai, kad teisėja, nutartimi nušalinusi prokurorę S. D. Ramanauskienę nuo bylos (nustatė, jog prokurorė ikiteisminio tyrimo metu buvo šališka), nepašalino šios prokurorės ikiteisminio tyrimo metu sukeltų šališkumo padarinių – šios prokurorės atlikti BPK 218 straipsnio 1, 3, 4, 6 dalyse, 219, 220 straipsniuose nurodyti veiksmai, priimti procesiniai sprendimai bei surašyti procesiniai dokumentai laikytini neteisėtais ir sudarančiais pagrindą konstatuoti, jog buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas bei padaryti kiti nurodyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie trukdė nagrinėti bylą, todėl byla turėjo būti perduota prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Teisėjos nutartimi nustatyta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu prokurorė buvo šališka, reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu J. S. nebuvo užtikrinta teisė į nešališką bylos ištyrimą, todėl teisėja privalėjo savo pačios nustatytą esminį pažeidimą pašalinti perduodama bylą prokurorui. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad teisėja nebuvo šališka atmesdama J. S. skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 245 straipsnį ir kad tokia aplinkybė niekaip nesusijusi su šia byla. Teisėja N. Bagdonienė, 2012 m. liepos 4 d. nutartimi atmetusi J. S. skundą kitoje byloje dėl prokurorės nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį skolininkės E. P. (šioje byloje – liudytojos) atžvilgiu, ir tuo pačiu metu nagrinėdama bylą, kurioje J. S. pateiktas kaltinimas pagal BK 245 straipsnį, vadovaudamasi savo pačios sukurtais bei aukštesniojo teismo sukurtais precedentais (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atmestas kasatoriaus skundas dėl Šilutės rajono apylinkės 2012 m. liepos 4 d. nutarties), privalėjo nutraukti bylą BPK 232 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 235 straipsnio pagrindu. Ši situacija patvirtina, kad baudžiamąjį įstatymą esant identiškai faktinei situacijai (dėl tokio paties pobūdžio teismo sprendimo nevykdymo) teismas aiškino ir taikė nevienodai – kasatoriui priimamas nuosprendis, o kitam asmeniui atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą: vienu atveju teisėja aiškina, kad teismo sprendimo dėl skolos priteisimo pobūdis nėra toks, kokį įvykdyti gali pats skolininkas, arba kad teismo sprendimuose nebuvo nurodyti nei skolos grąžinimo terminai, nei būdai, kad skolininkui nesumokant skolos gera valia išieškojimą vykdo antstoliai, kitu (kasatoriaus) atveju – atvirkščiai.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip deklaratyvias ir niekuo nepagrįstas prielaidas vertino kasatoriaus argumentus dėl teisėjos šališkumo, nes ji ir nukentėjusioji palaikė abipusius draugiškus kaimyniškus santykius. Šios kasatoriaus nurodytos aplinkybės buvo nepaneigtos, todėl turėjo būti vertinamos kitų nurodytų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjos nešališkumu, kontekste. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ne prokuroro, bet nukentėjusiosios prašymu teisėja J. S. paskyrė kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nors viso ikiteisminio tyrimo metu kasatoriui jokia kardomoji priemonė nebuvo paskirta. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, kasatorius tvirtina, kad jam nebuvo garantuota teisė į nešališką teismą.

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nėra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį senaties terminai, pažeidė BK 95 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir padarė esminį BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.

Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji metai (pagal ankstesnę redakciją – dveji metai), kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Senatis dėl BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo nutrūksta, kai kaltininkas pradeda vykdyti teismo sprendimą arba teisėsaugos institucijos pradeda jo baudžiamąjį persekiojimą dėl teismo sprendimo nevykdymo (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-178-495-2012). Iš bylos matyti, kad teismo sprendimai po truputį, bet buvo vykdomi – tiek skolininkui dirbant, tiek neturint darbo. Kasatoriui inkriminuotos veikos laikotarpis yra suskirstytas į atskirus teismo sprendimų vykdymo ir nevykdymo laikotarpius. Kasatoriui inkriminuotai veikai, kuri apima laikotarpį nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2009 m. birželio 30 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra suėjusi 2011 m. birželio 30 d. (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) arba 2012 m. birželio 30 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 29 d.), taigi, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Kitais laikotarpiais vykdytini teismo sprendimai buvo vykdomi civilinio proceso tvarka, be to, 2011 m. vasario 9 d. buvo pradėtas J. S. baudžiamasis persekiojimas dėl teismo sprendimo nevykdymo. Šios aplinkybės reiškia, kad senatis dėl BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo nutrūko, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamasis nuosprendis byloje negalėjo būti priimtas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo J. S. kasacinį skundą tenkinti.

Prokuroras nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikia tiesiogine tyčia, t. y. suvokia, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to nori. Pagal teismų praktiką BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012, 2K-219/2012). CPK 624 straipsnyje yra numatytos priverstinio vykdymo priemonės, kurios taikomos tais atvejais, kai asmuo teismo sprendimo neįvykdo geranoriškai.

Taip pat, prokuroro nuomone, atitinkami nurodyti antstolių veiksmai išieškant iš J. S. L. B. naudai teismų sprendimais priteistą skolą CPK prasme laikytini priverstinio teismo sprendimo vykdymo veiksmais, todėl šioje byloje galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis nebuvo esmingai suvaržytos.

Be to, atsiliepime prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl BK 245 straipsnio taikymo, būtina įvertinti ir teismo sprendime asmeniui nustatyto įpareigojimo turinį bei pobūdį. Abu teismų sprendimai (Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3-94/2001 ir 2002 m. spalio 29 d. civilinėje byloje Nr. 3-356/2002) buvo pradėti vykdyti priverstinai nuo jų įsiteisėjimo dienos ir vykdomi iki šiol. Anot nuteistojo, iš antstolių vykdomųjų bylų sąvado matyti, kad jam inkriminuojamais laikotarpiais dėl jo buvo vykdomas išieškojimas dvidešimt penkiose vykdomosiose bylose. Sprendimuose, kuriuose priteista skola L. B. naudai, jų vykdymo tvarka ir terminai nenustatyti, pirmumo teisės gauti išieškotas sumas pagal šiuos teismų sprendimus nukentėjusioji taip pat neturėjo. Dėl to, prokuroro teigimu, nuteistasis visiškai pagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas civilinio ir civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai, spręsdami baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį klausimą, neteisingai įvertino teismų sprendimų turinį ir pobūdį, jų vykdymo tvarką bei terminus, todėl nepagrįstai taikė BK 245 straipsnyje numatytą atsakomybę, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2008), arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris efektyviai gali būti įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Taip pat, pasak prokuroro, nepagrįstos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose išdėstytos išvados, kad J. S. turėjo objektyvią galimybę įvykdyti abu teismų sprendimus ir tyčia vengė tai daryti, nes būdamas darbingas atitinkamais laikotarpiais niekur nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, pinigų L. B. nemokėjo, gauto avanso negrąžino, padarytos žalos neatlygino, o dirbdamas R. Jonaičio IĮ ir UAB „Žemaitijos taksi“ ir gaudamas pajamas nevykdė teismų sprendimų ir iki 2011 m. vasario 9 d. negrąžino L. B. pinigų – 45 000 Lt gauto avanso bei neatlygino 720 Lt padarytos žalos. Kaip teisingai nurodo kasatorius, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai nenumato priverstinio asmens darbo ar priverstinio registravimosi darbo biržoje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad būtent tokie nuteistojo J. S. veiksmai buvo kriminalizuoti taikant BK 245 straipsnyje numatytą atsakomybę. BK nenumato asmeniui baudžiamosios atsakomybės už tai, kad, būdamas darbingas, jis niekur nedirba ar nesiregistruoja darbo biržoje, išskyrus atvejus, kai teismai asmenims skiria šiame kodekse numatytas baudžiamojo poveikio priemones (BK 67 straipsnis) ir už jų nevykdymą kyla BK 243 straipsnyje numatyta atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės pritarė apylinkės teismo išvadoms, tačiau nuteistojo apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu nepaneigė, o apsiribojo nurodymu, kad teismų praktikoje teismo sprendimo, nesusijusios su bausme, nevykdymas pagal objektyviuosius požymius apibrėžiamas kaip tyčinis nedarbas, nelegalus darbas bei tyčinis nemokėjimas, turint pajamų. Teismas nutartyje apsiribojo tik bendru teiginiu paminėdamas teismų praktiką, tačiau konkrečiais teismų precedentais, formuojančiais tokią praktiką, nepagrindė, o tai pagrįstai leidžia abejoti teismo sprendime išdėstytomis išvadomis. Be to, bylos duomenys neleidžia daryti neginčijamų išvadų, kad kasatorius per teismų sprendimų vykdymo laikotarpį turėjo pajamų, iš kurių galėjo mokėti nustatytas išmokas, tačiau tyčia negrąžino priteistos skolos nukentėjusiajai L. B. Atsiliepime daroma išvada, kad išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistojo J. S. veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, todėl baudžiamoji byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Nuteistojo J. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 245 straipsnio taikymo

Pagal BK 245 straipsnį atsako tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas; tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Taigi bet kurio įsiteisėjusio teismo sprendimo (taip pat ir nesusijusio su bausmėmis) nevykdymas yra pavojinga veika, kuri kliudo teisingumo įgyvendinimui, kenkia teismų autoritetui, apskritai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais ir kartu paprastai daro žalą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisėms ir teisėtiems interesams. Būtent valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias teismo sprendimų vykdymą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, nevykdantiems teismo sprendimą, įtvirtinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais. Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar J. S. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 245 straipsnį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą J. S. padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).

Aiškinant BK 245 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė  nutartis   baudžiamojoje

byloje Nr. 2K-291/2008), arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Objektyviai BK 245 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali pasireikšti labai įvairiomis veikomis, pvz.: nelegaliu darbu, savo pajamų ar turto slėpimu, jų iššvaistymu, vengimu dirbti, tam tikrų dokumentų klastojimu. Tačiau ir šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 245 straipsnio taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas baudžiamuoju nusižengimu atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, tada turi būti nustatyta, ar būtent kaltininkas savo tyčine veika sudarė tokią teisinę situaciją. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

J. S. nuteistas už tai, kad, žinodamas apie 2001 m. lapkričio 23 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį nuo jo įsiteisėjimo dienos – 2001 m. gruodžio 7 d. grąžinti L. B. 45 000 Lt gautą avansą, taip pat apie 2002 m. spalio 29 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, įpareigojantį jį atlyginti L. B. padarytą 720 Lt žalą, būdamas darbingas, nuo 2002 m. sausio 26 d. iki 2002 m. gegužės 22 d., nuo 2003 m. liepos 2 d. iki 2003 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2004 m. lapkričio 19 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d., nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. gruodžio 9 d., nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. vasario 9 d. niekur nedirbo, nesiregistravo darbo biržoje, nemokėjo pinigų L. B., gauto avanso negrąžino, padarytos žalos neatlygino, o nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2003 m. balandžio 25 d. bei nuo 2003 m. gegužės 3 d. iki 2003 m. liepos 1 d. dirbdamas R. Jonaičio IĮ, nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. birželio 30 d. bei nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. dirbdamas UAB „Žemaitijos taksi“ ir gaudamas pajamas, nevykdė šių teismo sprendimų ir iki 2011 m. vasario 9 d. negrąžino L. B. pinigų – 45 000 Lt gauto avanso bei neatlygino 720 Lt padarytos žalos.

Nagrinėjamoje byloje teismai savo sprendimus dėl kasatoriaus J. S. kaltumo padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą iš esmės grindė tuo, kad kasatorius, turėdamas objektyvią galimybę bent iš dalies sumokėti teismų sprendimais priteistas pinigines sumas, tyčia to nedarė, t. y. minėtais laikotarpiais, būdamas darbingas, niekur nedirbo, nesiregistravo darbo biržoje, įsidarbinęs dirbdavo labai trumpai, tačiau ir dirbdamas priteistų piniginių sumų nukentėjusiajai nemokėjo, apie savo darbo vietą nepranešdavo nei antstoliams, nei nukentėjusiajai, be to, vertėsi nelegaliu keleivių pervežimu, taip nelegaliai užsidirbdamas pajamų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius nuo 2002 m. sausio iki 2011 m. vasario mėn. didesnę šio laikotarpio dalį buvo užsiregistravęs darbo biržoje, be to, dirbo. Taigi vien tai, kad jis per šį laikotarpį tam tikrais periodais nedirbo ar kad dirbo neilgai, savaime, nereiškia, jog taip buvo siekiama užkirsti kelią minėtų teismų sprendimų įgyvendinimui. Šios aplinkybės nepatvirtina ir tas faktas, kad apie savo darbo vietą jis nepranešdavo nei antstoliams, nei nukentėjusiajai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors J. S. ir nepranešdavo apie savo darbo vietą, tačiau tam tikri išskaitymai iš jo darbo užmokesčio pagal antstolių pateiktus dokumentus buvo daromi. Teismų išvada, kad kasatorius vertėsi nelegaliu keleivių pervežimu, taip nelegaliai užsidirbdamas pajamų, iš esmės grindžiama 2008 m. gruodžio 20 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nutarimu, pagal kurį J. S. nubaustas administracine tvarka už neteisėtą vertimąsi komercine veikla neturint licencijos, t. y. penkių keleivių vežimą, imant iš jų mokestį.

J. S. siekiant užtikrinti teismų sprendimų dėl žalos atlyginimo įvykdymą buvo taikomos CPK 624 straipsnyje numatytos priverstinio vykdymo priemonės. Antai pagal šį straipsnį, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai (1 dalis); priverstinio vykdymo priemonės yra: išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių; išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis; uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles; dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas; išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų ir pan. (2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, jeigu skolininkas savanoriškai neįvykdo teismo sprendimo, o siekiant užtikrinti šio teismo sprendimo vykdymą yra taikomos CPK numatytos priverstinio vykdymo priemonės, tai savaime nereiškia, jog skolininkas padarė BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Kita vertus, CPK numatytų priverstinių vykdymo priemonių taikymas skolininkui nepaneigia galimybės jį, esant atitinkamoms aplinkybėms, traukti baudžiamojon atsakomybėn už BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą.  Šiuo atveju reikia nustatyti, ar skolininkas savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės  tapo neįmanomas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3-94/2001 iš J. S. L. B. priteista 45 000 Lt avanso, Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3-356/2002 – 720 Lt žalos atlyginimo. 2002 m. birželio 27 d. L. B. teismo antstolio K. Košio kontorai pateikė vykdomąjį raštą Nr. 2-94/2001 dėl 45 369,86 Lt skolos išieškojimo ir 2003 m. sausio 27 d. pateikė vykdyti vykdomąjį raštą Nr. 3-356/2002 dėl 720 Lt skolos išieškojimo. Antstoliui patikrinus skolininko J. S. turtinę padėtį, turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nebuvo rasta. Laikotarpiu nuo 2003 m. vasario iki 2003 m. birželio mėn. iš J. S. darbo užmokesčio pagal antstolio K. Košio pateiktus dokumentus buvo atlikti išskaitymai. Vykdomasis raštas dėl 45 369,86 Lt skolos išieškojimo L. B. grąžintas 2007 m. gegužės 29 d. jai pačiai prašant. Vėliau L. B. pateikė vykdomąjį raštą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimo dėl 325,33 Lt skolos išieškojimo antstolei A. Tamašauskienei, kuri, patikrinusi J. S. turtinę padėtį, nustatė, kad skolininkas turto neturi, jo vardu atidarytoje sąskaitoje piniginių lėšų nebuvo, o skolos išieškojimą nukreipus į darbo užmokestį, buvo gauta pažyma, jog J. S. suteiktos neapmokamos atostogos. Taip pat L. B. antstolei A. Pliuškevičienei pateikė vykdyti išieškojimą pagal Klaipėdos apygardos teismo vykdomąjį raštą Nr. 3-94/2001, išduotą 2002 m. gegužės 24 d., dėl 45 368,86 Lt išieškojimo iš J. S.; buvo areštuotos skolininko lėšos bankuose, vykdomasis raštas išsiųstas vykdyti į skolininko darbovietę UAB „Žemaitijos taksi“, registruoto turto, į kurį galim nukreipti išieškojimą, J. S. nerasta. Minėti antstolių veiksmai išieškant iš J. S. L. B. naudai teismų sprendimais priteistą skolą CPK prasme laikytini priverstinio teismo sprendimo vykdymo veiksmais. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis dėl tyčinių kasatoriaus veiksmų buvo iš esmės paneigtos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasatoriaus veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslo (nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo, sumokėto avanso jai grąžinimo) gali būti siekiama ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus.

Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Nukentėjusiosios teisėtų interesų (patirtos žalos atlyginimas, sumokėto avanso jai grąžinimas) užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 95 straipsnį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20, 44, 254 ir kiti straipsniai). Nustačius, kad baudžiamoji atsakomybė J. S. taikyta nepagrįstai ir nutraukiant baudžiamąją bylą, šie kasacinio skundo argumentai atskiro aptarimo nereikalauja, todėl jie paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. S. kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 19 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai                                                                                                                                 Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                                              Armanas Abramavičius