Administracinė byla Nr. I-7652-580/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01529-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 37.1; 59; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Viliui Mačiulaičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Instita“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas UAB „Instita“ prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2014-12-22 sprendimą Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti Al pažymėjimas UAB „Instita" darbuotojams" ir įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti Al pažymėjimus; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2015-02-11 sprendimą Nr. (1.45) 1-989. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Užsienio išmokų tarnybos 2014-12-22 sprendimu Nr. SPRE-2545 bei VSDFV 2015-02-11 sprendimu Nr. (1.45) 1-989 atsisakyta išduoti Al pažymėjimas UAB „Instita“ darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į Latviją neatitinka 2004-04-24 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 12 straipsnio 1 dalies, 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009-06-12 Sprendimo Nr. 2A dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo (toliau – Sprendimas Nr. A2) ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 (toliau - Tvarkos aprašas) 5 punkto reikalavimų. VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą kriterijų, pagal kuriuos įmonės veikla Lietuvoje gali būti pripažinta didele.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 2 dalyje ir Sprendimo Nr. 2A 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, turi būti įvertinti visi kriterijai, kuriais apibūdinama įmonės vykdoma veikla, t. y. kriterijus svarbu įvertinti ne formaliąja prasme, tačiau atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį. Pareiškėjo veikla yra požeminių inžinerinių statinių statyba, didesnę darbų dalį sudaro žemės darbai, kurių atlikimas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Atsižvelgdamas į gamtines sąlygas pareiškėjas turi darbus stabdyti, dėl ko statybos darbų atlikimo laikas pailgėja. Tiriamieji - paruošiamieji darbai, atliekami iki pasirašant darbų atlikimo sutartis, teikiant pasiūlymus konkursams ir kurie taip pat yra įtraukiami į objektų statybos savikainą. Rangos sutartys yra ilgalaikės ir apmokėjimai pareiškėją pasiekia po ilgo laiko tarpo. Tai nereiškia, kad pareiškėjas nedirba Lietuvoje, tačiau kol objektai nebaigti, darbų priėmimo - perdavimo aktai nesudaromi. Pareiškėjo darbuotojai yra glaudžiai susiję su Lietuvos Respublika, įdarbinti Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, buveinė registruota Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nuolat vykdo ekonominę veiklą Lietuvoje.
Tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas negatyvusis reguliavimas, reiškiantis, kad jei tenkinama bent viena šiame punkte numatyta sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele. Minėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose ir nacionaliniame teisės akte – Tvarkos apraše, numatytas vienas kitam prieštaraujantis reguliavimas (teisės aktų kolizija), kadangi Europos Sąjungos teisės aktai numato sistemišką kriterijų, kuriais nustatoma, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, vertinimą, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką, kiekvieno darbdavio konkrečias savybes, o Tvarkos aprašas šių kriterijų pritaikomumą apriboja iki to, kad faktui konstatuoti užtenka vieno kriterijaus, dėl ko ženkliai susiaurinamos subjektines teises lyginant jas su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis ir prieštaraujama reglamentų nustatytiems tikslams. Lietuvos Respublikai taikomas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Sprendimas dėl didelės veiklos vykdymo turėtų būti priimtas, vadovaujantis tomis Tvarkos aprašo ar kitų nacionalinių teisės aktų nuostatomis, kurios neprieštarauja aptartoms Europos Sąjungos teisės aktų normoms. Skundžiami sprendimai priimti neatsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo veiklos specifiką. Tvarkos aprašo 8.4 punktas, yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus ir nurodė, kad sprendimas dėl A1 pažymėjimo turi būti priimtas ne formaliai, o įvertinus visus kriterijus. Tvarkos aprašo 9 punktas numato, kad gali būti daromos išimtys, atsižvelgus į įmonės veiklos pobūdį. Paminėjo, kad 2014 m. įmonės apyvarta Lietuvos Respublikoje sudaro apie 40 procentų. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas daliai pareiškėjo darbuotojų yra išdavęs A1 pažymėjimus. Pareiškėjas yra sumokėjęs valstybinio socialinio draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje, todėl A1 pažymėjimo neišdavimas jam sukeltų nepatogumų dėl mokesčio permokos ir pareigos mokėti mokestį Latvijos Respublikoje.
Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti Europos Sąjungoje persikeliančių asmenų socialines teises, o ne sudaryti sąlygas išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. nustato bendruosius principus, paliekant valstybėms narėms teisę pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas.
Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą tais atvejais, kai darbuotojas dirba ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio darbuotojo siuntimui dirbti į kitas valstybes nares, kadangi jis nevertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. A1 pažymėjimo paskirtis – patvirtinti, kad siunčiamam darbuotojui siuntimo laikotarpiu taikomi tik darbdavio veiklos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai ir kad valstybinio socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos toje valstybėje narėje. Nustačius, kad siuntimo laikotarpiu darbuotojui negalima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies įtvirtintos specialiosios taisyklės, taikoma bendroji taisyklė ir socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos valstybėje narėje, kurioje siunčiamas darbuotojas faktiškai dirba, taip, kaip tai nustatyta tos valstybės narės teisės aktuose. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius įmonės vykdomą veiklą.
Sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Tvarkos aprašo 5 punkto, Reglamento (EB) 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir Sprendimo A2 nuostatas, galima daryti išvadą, jog pažymėjimui išduoti turi būti patenkintos visos 5 punkte nurodytos sąlygos, akivaizdu, kad įstatymų leidėjo siekis buvo 5 punkte įtvirtinti imperatyvaus pobūdžio taisyklę. Tai reiškia, kad neatitikimas bent vienai sąlygai sukelia negatyvias pasekmes – A1 pažymėjimas neišduodamas. Tvarkos aprašo 9 punktas nustato išimtį, kad 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma atsižvelgiant į įmonės Lietuvoje vykdomos veiklos pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų darbdavio pajamų.
UAB „Instita“ 2014-12-08 pateikė paaiškinimą bei papildomus dokumentus. Pareiškėjas nurodė verslo specifiką, tačiau Tvarkos aprašo 9 punkte nurodyto išimties taikymo nepagrindė. Užsienio išmokų tarnyba nustatė, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties UAB „Instita“ veikla Lietuvos Respublikoje negalėjo būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai nebuvo išduoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, teisės aktai. Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte. Darbo vietos valstybės teisės taikymo principas turi kelias išimtis, viena iš išimčių – asmenų laikinas siuntimas dirbti darbdavio naudai į kitą valstybę narę. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.
Tvarkos aprašo 5 punkte yra numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, būtų išduotas Al pažymėjimas. Viena iš sąlygų, kad siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje (Tvarkos aprašo 5.5 punktas). Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar darbdavio veikla Lietuvoje laikytina didele.
Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti atvejai, kai darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele. Užsienio išmokų tarnyba pagal UAB „Instita“ išrašomų sąskaitų faktūrų registrus už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-03 ir 2014-12-05 raštą dėl UAB „Instita“ vykdomos veiklos nustatė, kad įmonės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų. VSDFV nuomone, Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai vienas nuo kito, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažinta didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o Tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas negatyvusis reguliavimas (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Jei įmonė atitinka bent vieną Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą kriterijų, įmonės veikla Lietuvoje negali būti pripažinta didele.
Sprendime A2 išaiškinamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio turinys ir viena iš lemiamųjų 12 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – darbuotojus turėtų komandiruoti įmonės, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje. Siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti darbdavio vykdoma veiklą pagal visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla. Šių kriterijų išsamaus sąrašo nėra, nes jie priklauso nuo darbuotojus siunčiančio darbdavio veiklos pobūdžio. VSDFV mano, kad darbuotojus turėtų komandiruoti tik įmonės, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje (tai būtina sąlyga), o, jeigu vertinant darbdavio veiklą pagal Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktuose nustatytus kriterijus kyla neaiškumų, atsižvelgiama ir į papildomus kriterijus apibūdinančius darbdavio veiklos pobūdį.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties taikyti darbdavio įsisteigimo valstybės narės valstybinio socialinio draudimo teisės aktus į kitą valstybę narę išsiųstiems darbuotojams ir išduoti A1 pažymėjimus darbuotojams pagrįstumo, įvertinant darbdavio veiklos įsisteigimo valstybėje narėje dalį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-11-19 pareiškėjas Užsienio išmokų tarnybai padavė prašymus išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, siunčiamam dirbti į užsienio valstybę (t. 1, b. l. 49-t. 2, b. l. 3). Taip pat pareiškėjas pateikė Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketas už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m. (t. 2, b. l. 81-90). Šiose anketose pateikti duomenys, kad 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų sudaro 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc.
Užsienio išmokų tarnyba 2014-11-20 raštu Nr. (7.8)S2-39624 (t. 2, b. l. 93) paprašė pateikti papildomus dokumentus. Atsakovui UAB „Instita“ 2014-12-05 raštu Nr. SD-88 (t. 2, b. l. 94-96) buvo pateiktos UAB „Instita“ sutarčių dėl veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje kopijos (t. 2, b. l. 4-81). Kartu pateikti ir UAB „Instita“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registrai už 2012-2014 metus (t. 2, b. l. 90-92) bei paaiškinimas dėl įmonės vykdomos veiklos.
Užsienio išmokų tarnybos direktorius 2014-12-22 sprendimu Nr. SPRE-2545 (t. 1, b. l. 23-28) nusprendė neišduoti A1 pažymėjimų UAB „Instita“ nurodytiems darbuotojams, kadangi jų siuntimas dirbti į Latviją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų. Šiame sprendime Užsienio išmokų tarnyba pasirėmė tuo, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, dėl ko netenkinama Tvarkos aprašo 8.4 punkte nurodyta sąlyga. VSDFV 2015-02-11 sprendimu Nr. (1.45)I-989 (t. 1, b. l. 7-9) sutiko su Užsienio išmokų tarnybos motyvais ir pareiškėjo 2015-01-19 skundo (t. 1, b. l. 36-38) netenkino.
Ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies a) papunktyje nustatyta bendra teisės sistemos parinkimo, kai darbo santykiai vykdomi daugiau nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taisyklė. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis antrašinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Išimtis iš bendros taisyklės numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, sakančioje, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Kaip tik šios išimties taikymo nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas.
Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalyje patikslinama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 12 straipsnio nuostata. Nurodoma, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, „asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį.
Sprendimo Nr. 2A 1 straipsnyje įtvirtinta, kad, jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla, įskaitant įmonės registruotos buveinės ir administracijos vietą, toje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje dirbančių administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kurioje įdarbinti komandiruoti darbuotojai, bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Tai nėra išsamus sąrašas, nes kriterijai turėtų būti pritaikomi kiekvienam atskiram atvejui ir jais turėtų būti atsižvelgiama į įmonės veiklos, vykdomos valstybėje, kurioje ji įsisteigusi, pobūdį.
Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės įtvirtintos Tvarkos apraše. Tvarkos aprašas nustato A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010-05-01 atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, Užsienio išmokų tarnybos bendradarbiavimo su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką. Tvarkos aprašo 5 punktas nustato A1 pažymėjimo išdavimo sąlygas, kurio 5.5 papunktyje įtvirtinta, kad siunčiantis darbdavys turi vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje. Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7-9 punktuose. Tvarkos aprašo 7 punktas nustato aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje. Turi būti įvertinama buveinės registracijos ir administracijos vieta; administracijos darbuotojų skaičius ir vieta, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; sutartys, sudarytos vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; pajamos iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominės veiklos Lietuvoje trukmė per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominė veikla Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; kiti objektyvūs kriterijai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį. Tvarkos aprašo 8 punktas numato 4 sąlygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali būti išduotas, tame tarpe Tvarkos aprašo 8.4 papunktis nustato, kad A1 pažymėjimas neišduodamas, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis: darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje.
Teisinis reguliavimas rodo, jog Užsienio išmokų tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną ir Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti. Prieš atmesdama tokį prašymą, kai atmetimo motyvas pagrįstas Tvarkos aprašo 8.4 punkto taikymu, Užsienio išmokų tarnyba sutinkamai su Tvarkos aprašo 9 punktu turi patikrinti, ar yra pagrindas taikyti šiame punkte numatytą išimtį iš bendros taisyklės. Tvarkos aprašo 9 punktas nurodo, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.
Kaip matyti iš pareiškėjo prie prašymų išduoti A1 pažymėjimą pateiktų Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketų už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m. (t. 2, b. l. 81-90) 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų apskaičiuotas 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc. Tuo tarpu Užsienio išmokų tarnyba pareiškėjo A1 pažymėjimų neišdavė nustačiusi, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios.
Įvertinus šalių pateiktus ir sprendžiant pareiškėjo prašymą nagrinėtus dokumentus matyti, kad atsakovo turėti dokumentai nėra pakankami išvadai dėl įmonės pajamų apimties Lietuvos Respublikoje pagrįsti. Nei Sprendime, nei kitoje medžiagoje atsakovas nepateikia paaiškinimo, kodėl jis laiko, kad pareiškėjo pajamos Lietuvos Respublikoje visais atvejais yra mažesnės nei 10 procentų.
Sprendime Užsienio išmokų tarnyba nepateikia skaičiavimo, kokiu būdu ji nustatė neatitikimą 10 procentų taisyklei, todėl nėra aišku, kodėl jos skaičiavimai skiriasi nuo atsakovo, kokios pajamos nebuvo įtrauktos skaičiuojant ir koks buvo nustatytas pareiškėjo pajamų procentas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad priimant sprendimą buvo įvertintas įmonės išrašomų sąskaitų faktūrų registras už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-03 bei UAB „Instita“ 2014-12-05 raštas. Kaip matyti iš anksčiau išdėstyto teisinio reguliavimo, turi būti skaičiuojamos pajamos už 12 mėnesių, o ne už trejus metus. Iš Sprendimo motyvo nėra aišku, ar atsakovas skaičiavo visų trijų metų pajamas, ar naudojosi trejų metų duomenimis paskaičiuodamas pajamas pagal darbuotojų siuntimo pradžios laiką.
Iš pareiškėjo prašymų dėl A1 pažymėjimo išdavimo bei Užsienio išmokų tarnybos parengtos lentelės, kuri pridėta prie skundžiamo sprendimo, matyti, jog pareiškėjas darbuotojus siuntė nuo skirtingų laikotarpių, kurie prasideda 2013-01-02 (S. B.) ir baigiasi 2014-10-27 (E. R.). Atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 8.4 papunktį darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje turėjo būti skaičiuojamos nuo visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Tai reiškia, jog administravimo subjektas, turėjo įsitikinti, kad kiekvieno darbuotojo siuntimo datai per paskutinius 12 pilnų kalendorinių mėnesių darbdavys Lietuvos Respublikoje gavo nepakankamą pajamų kiekį. Siuntimo laikas skaičiuotinas atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 11 punkto nuostatą dėl siuntimo laiko skaičiavimo.
Pareiškėjo pateiktuose prašymuose nurodytos darbuotojų siuntimo dirbti į užsienį datos skiriasi nuo datų, kurios nurodytos prie Sprendimo pridėtame sąraše. Pavyzdžiui, pareiškėjas prašo išduoti A1 pažymėjimą darbuotojui V. A. nuo 2013-01-08 iki 2014-12-31, o atsakovas Sprendimo sąraše šį laikotarpį suskaido net į 6 laikotarpius – nuo 2013-01-07 iki 2013-01-31, nuo 2013-03-12 iki 2013-07-17, nuo 2013-08-01 iki 2013-08-14, 2013-09-09 iki 2014-01-22, nuo 2014-03-12 iki 2014-07-05, nuo 2014-07-21 iki 2014-08-29. Nei iš Sprendimo, nei iš atsiliepimo nėra aišku, kodėl atsakovas keičia pareiškėjo nurodytus laikotarpius ir kokį sprendimą priima dėl laikotarpių, kurie nenurodyti prie Sprendimo pridėtame sąraše. Pareiškėjo pateikti UAB „Instita“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų registrai už 2012-2014 metus (t. 2, b. l. 90-92) rodo, jog pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 esmingai kito. 2012 m. lentelėje iš įmonių pavadinimų, nors ne kiekvienu atveju iš įmonės pavadinimo galima suprasti valstybę, kurioje įmonė registruota, galima manyti, jog dominuoja latviškos įmonės, tačiau 2014 m. iš bendros 4 922 692,17 Lt sumos net 1 513 555,80 Lt sudaro iš lietuviškų įmonių gautos pajamos, kas sudaro 30,75 proc. visų pajamų. Skaičiuojant pajamas pagal atskirų darbuotojų siuntimo laiką pareiškėjo pajamų Lietuvos Respublikoje procentas ženkliai pasikeistų.
Taip pat iš Sprendimo matyti, jog Užsienio išmokų tarnyba nepasisakė dėl Tvarkos aprašo 9 punkto numatytos išimties netaikymo pagrindų. Iš atsakovo 2014-11-20 rašto Nr. (7.8)S2-39624 matyti, kad atsakovas prašė pareiškėjo pateikti jo sudarytas sutartis dėl veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymo laikotarpiais nuo 2012-05-01 iki 2013-08-19 ir nuo 2013-09-02 iki 2014-05-05. UAB „Instita“ 2014-12-05 raštu Nr. SD-88 tokias sutartis pateikė, tačiau šių dokumentų Užsienio išmokų tarnyba nevertino ir dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio, kiek tai liečia Tvarkos aprašo 9 punkto taikymą, nepasisakė.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nurodo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).
Anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad atsakovas Sprendime neįvertino esminių aplinkybių, kurių įvertinimas būtinas taikant teisinį santykį reguliuojančias teisės normas, todėl jo priimtas Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu. Visų pirma nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas dėl kiekvieno darbuotojo pareiškėjo pajamas Lietuvos Respublikoje nustatė mažesnes nei 10 procentų, kokiais skaičiavimai rėmėsi ir kodėl nesivadovavo pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu. Užsienio išmokų tarnybai nepadarius pajamų paskaičiavimo neaišku, ar buvo įvertintas kiekvieno darbuotojo siuntimo laikotarpio pradžios momentas. Neaišku ir kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Taip pat nenurodyta, kodėl pakeistas prašymuose pareiškėjo nurodytas siuntimo laikotarpis ir koks sprendimas priimtas Sprendimo sąraše nenurodytu laikotarpiu. Taip pat neįvertinta Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo aplinkybė. Šie trūkumai yra esminiai ir neleidžia teismui patikrinti Sprendimo atitikimo teisinį santykį reguliuojančių teisės aktų reikalavimams. Dėl paminėtų aplinkybių Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014-12-22 sprendimas Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti Al pažymėjimas UAB „Instita" darbuotojams" bei VSDFV 2015-02-11 sprendimas Nr. (1.45) 1-989 pripažįstami neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų ir panaikinami Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, perduodant klausimą nagrinėti iš naujo. Kadangi administravimo subjektas nevertino visų reikalingų aplinkybių, tai teismas neturi duomenų ir negali tenkinti atsakovo reikalavimo įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti Al pažymėjimus.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2015-08-13 prašyme (t. 2, b. l. 186-192) pareiškėjas prašė priteisti 400 Eur skundo surašymo išlaidų, kurios patvirtintos 2015-02-27 klientui suteiktų paslaugų ataskaita, 2015-02-27 PVM sąskaita faktūra APB Nr. 4322 ir Swedbank sąskaitos išrašu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo skundą, jis įgijo teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Pareiškėją UAB „Instita“ atstovavo advokatas Vilius Mačiulaitis, kurio įgaliojimus patvirtina 2015-01-19 atstovavimo sutartis (t. 1, b. l. 5). Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtinta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte reglamentuojama, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Skundas teismui buvo pateiktas 2015-03-16. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2014 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 714 Eur (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=e7556999-df0c-4c56-b61c-701a9c56633d).
Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimaliai priteistina 2,5 užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, darytina išvada, kad 400 Eur suma už skundo surašymą yra pagrįsta.
Skundas buvo patenkintas iš dalies, t. y. tenkinta 50 procentų skundo reikalavimų. Įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies, UAB „Instita“ iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos priteisiant 200 Eur teismo išlaidų atlyginimo.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsniais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014-12-22 sprendimą Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti Al pažymėjimas UAB „Instita" darbuotojams" ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-02-11 sprendimą Nr. (1.45) 1-989 ir perduoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai UAB „Instita“ 2014-11-19 gautus prašymus dėl A1 pažymėjimo išdavimo darbuotojams nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos UAB „Instita“ naudai 200 Eur (du šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Bronius Januška
Irena Paulauskienė
Jūra Marija Strumskienė