Administracinė byla Nr. A-278-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00487-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., R. Ž. ir L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Zarasų rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. K., R. Ž. ir L. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį: V. K. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. – 77 814,45 Lt; R. Ž. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. – 69 553,67 Lt, L. K. už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. – 73 589,91 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jiems atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Iki ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientų mažinimas, 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų: pirmininko – 16,7, teisėjo – 14,2; 2009 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu pakeitus šio įstatymo priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų: pirmininko – 14,7; teisėjo – 12,5; o 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įstatymu buvo sumažintas bazinis dydis iki 450 Lt ir pareiginės algos koeficientas – apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų: pirmininko – 13,6, teisėjo – 11,56. Šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir jis galiojo iki 2013 m. rugsėjo 28 dienos. Pareiškėjai pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų skundas teisme buvo priimtas 2013 m. gruodžio 11 d., tačiau jie prašė priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. pareikšti ir prašė ją taikyti (CK 1.131 str. 1 d.). Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusį Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl nagrinėjamoje byloje jo taikyti negalima. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą su skundu sutiko, tačiau nurodė, kad prašomų sumų išmokėti šiuo metu neturi finansinių galimybių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjų V. K., R. Ž. ir L. K. skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 22 536,62 Eur (77 814,45 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Teismas priteisė pareiškėjui R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 20 144,14 Eur (69 553,67 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Teismas priteisė pareiškėjai L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 21 313,11 Eur (73 589,91 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 dienos. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 2,  3 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.), atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais paskaičiavimais ir konstatavo, kad pareiškėjams iš Lietuvos valstybės priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėjai neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jų pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjų pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti nepagrįstai sumažinus teisėjų atlyginimą.

Pareiškėjų reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1, 3 dalimis, pažymėjo, kad specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl teismas darė išvadą, kad reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, pažymėjo, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Tokią situaciją, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.).

Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, nustatė, kad 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, todėl sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dalį, priimdamas ir Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atsakovas pažymi, kad teismas netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, kurias, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, privalėjo ištirti, t. y. nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, ir kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kt. Atsakovas pabrėžia, kad praradimai dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka, todėl nebuvo pagrindo juo priteisti teismo sprendimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar teisės aktas, kuriuo iki 2015 m. gegužės 15 d. buvo pratęstas terminas nustatyti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, neprieštarauja Konstitucijai, todėl atsakovo manymu, byla turėjo būti sustabdyta. Atsakovas pažymi, kad teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino.

Pareiškėjai V. K., R. Ž. ir L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovas nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjų praradimo kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjų manymu, toks Vyriausybės neveikimas ir Konstitucinio Teismo sprendimo nevykdymas pažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjai nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad yra kokių nors aplinkybių, leidžiančių atidėti kompensavimo mechanizmo priėmimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjai -  kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009 – 2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų  darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009 – 2013 metų laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo  kiekvienam iš pareiškėjų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės  ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų V. K., R. Ž. ir L. K. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016  atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Zarasų rajono apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija iš pradžių taip pat dalyvavo kaip atsakovas, vėliau tapo trečiuoju suinteresuotu asmeniu  ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems teisėjų darbo užmokesčio nepriemoką.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų V. K., R. Ž. ir L. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.