Baudžiamoji byla Nr. 2K-50/2013

                                                                                         Proceso Nr. 1-30-2-00068-2011-4

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

                              1.2.14.5.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                     2013 m. sausio 22 d.               

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorams Sigutei Malinauskienei ir Irmantui Balčiūnui,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Rimondui Kuzminui,

išteisintųjų gynėjui advokatui Remigijui Jakštui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio ir nukentėjusiųjų M. S. bei R. S. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: N. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; taip pat išteisintas juridinis asmuo UAB NVLAS pagal  BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. S. ir R. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžiu:

N. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

UAB NVLAS nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – juridinio asmens likvidavimas, įpareigojant juridinį asmenį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens padalinius.

            Nukentėjusiajai M.  S. priteista 19 600 Lt turtinės žalos subsidiariai iš N. R. ir UAB NVLAS, iš kurios turtinės žalos atlyginimas priteistas 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu.

Nukentėjusiųjų M. S. ir R. S. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies - iš N. R. nukentėjusiesiems M. S. ir R. S. priteista po 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam. Kita M. S. ir R. S. ieškinių dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta. Nukentėjusiesiems M. S. ir R. S. priteista po 500 Lt kiekvienam išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

N. R. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal kaltinimą dėl to, kad 2010 m. gegužės 24 d., Klaipėdoje, Taikos pr./ Agluonos g. 52c, verslo centro „Neapolis“ patalpose, atstovaudamas UAB NVLAS (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), turėdamas tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, nebūdamas žemės savininkas, neketindamas vykdyti įsipareigojimų, su pirkėja M. S. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu įsipareigojo M. S. už 100 000 Lt parduoti M. N. priklausantį žemės sklypą, kadastrinis numeris 5523/0002:761, esantį Klaipėdos rajone, Ginduliuose, neturėdamas jokių įgaliojimų ar nuosavybės teisių į jį, paimdamas iš M. S. 15 000 Lt dydžio avansą. Taip apgaule UAB NVLAS naudai įgijo M. S. priklausančius 15 000 Lt.

Juridinis asmuo UAB NVLAS pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal kaltinimą dėl to, kad jis, atstovaujamas direktoriaus N. R., kuris, vadovaudamas UAB NVLAS, turėjo teisę jai atstovauti, pasirašyti sutartis UAB NVLAS naudai ir kuris, veikdamas UAB NVLAS vardu, jos naudai, turėdamas tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, 2010 m. gegužės 24 d., Klaipėdoje, Taikos pr./Agluonos g. 52c, verslo centro „Neapolis“ patalpose, nebūdamas žemės savininkas, neketindamas vykdyti įsipareigojimų, su pirkėja M. S. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, jos pagrindu įsipareigojo M. S. už 100 000 Lt parduoti M. N. priklausantį žemės sklypą, kadastrinis numeris 5523/0002:761, esantį Klaipėdos rajone, Ginduliuose, neturėdamas jokių įgaliojimų ar nuosavybės teisių į jį, paėmė iš M. S. 15 000 Lt dydžio avansą. Taip apgaule UAB NVLAS naudai įgijo M. S. priklausančius 15 000 Lt.

Kasaciniais skundais nukentėjusieji M. S. bei R. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Prokuroro kasacinio skundo forma ir turinys iš esmės yra analogiškas nukentėjusiųjų kasaciniam skundui, todėl toliau skundų argumentai išdėstomi bendrai, neišskiriant pagal skundus.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ir dėl to netinkamai pritaikytas įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad N. R. veikoje nėra apgaulės požymio, netinkamai analizavo įrodymus ir vertino jų patikimumą. Pasak nukentėjusiųjų ir prokuroro, N. R. veikoje yra visi apgaulės kriterijai, suformuoti teismų praktikoje (kasacinė nutartis 2K-335/2010), t. y. objektyvios tiesos iškraipymas, tikslas suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą), tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją.

              Skunduose pažymima, kad nukentėjusieji suvokė, jog perka UAB NVLAS priklausantį turtą – žemės sklypą. M. S. valios neatitinkančią sutartį jie pasirašė tik dėl N. R., kuris manipuliavo apgaulinga informacija, pasyviais ir aktyviais veiksmais, t. y. pasinaudodamas įmonės vadovo vardu ir tuo sukeldamas nukentėjusiųjų pasitikėjimą dėl sandorio patikimumo bei įmonės mokumo ir galėjimo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus (tai yra esminė apgaulės forma – piktnaudžiavimas pasitikėjimu), nutylėdamas esminę aplinkybę, kad nukentėjusiųjų pasirinktas žemės sklypas priklauso ne UAB NVLAS, o kitam privačiam fiziniam asmeniui, kuris iš tiesų niekada nebuvo davęs įgaliojimo įmonei nei disponuoti, nei valdyti, nei kitokiu būdu naudoti jam priklausančio žemės sklypo (o tai irgi yra apgaulės požymis, pasireiškęs nutylėjimu), paveikė nukentėjusiųjų apsisprendimą dėl pinigų pervedimo N. R., kaip UAB NVLAS atstovui. Nukentėjusieji ir prokuroras skunduose taip pat pažymi, kad UAB NVLAS yra iškelta bankroto byla, bet N. R. iki šiol nėra perdavęs įmonės apskaitos dokumentų, turto, tai rodo, kad jis siekia nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Šių aplinkybių visuma iškraipė nukentėjusiųjų suvokimą ir juos suklaidino dėl turto perdavimo, be to, ši apgaulė apsunkino pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. N. R. savo veiksmus bandė parodyti kaip išoriškai atitinkančius CK nuostatas, tačiau tai darė apgaulės tikslais siekdamas užvaldyti nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai, nesigilindamas į bylos aplinkybes vertino bendrovės UAB NVLAS veiklą.

              Nukentėjusiųjų ir prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. R. pagrįstai tikėjosi, jog galės pardavinėti M. N. priklausančius sklypus, gavęs duomenų iš D. B. apie tai, kad UAB „Statybos projektų sprendimai“ rengia inžinerinės infrastruktūros  projektus M. N. nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose, yra paremta tik prielaidomis, nes M. N. parodė, kad ji nebuvo davusi jokio sutikimo N. R. parduoti jos turtą, be to, ji iki 2010 m. gruodžio mėn., net nebuvo mačiusi ir bendravusi su N. R..

              Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

              Pagrindinis apibendrintas kasacinių skundų argumentas dėl neteisingo apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo yra susijęs su įrodymų dėl sukčiavimo objektyviojo požymio – apgaulės – netinkamu analizavimu ir jų patikimumo vertinimu, o skundų argumentai išdėstyti pateikiant bylos įrodymų vertinimą, kuris, kasatorių teigimu, patvirtina esant sukčiavimą N. R. veiksmuose.

              Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal N. R. apeliacinį skundą, naujo įrodymų tyrimo nusprendė neatlikti ir vertinti byloje jau surinktus įrodymus. Teismas, išteisindamas N. R. ir UAB NVLAS nurodė, kad N. R. veikoje nėra būtinojo sukčiavimo sudėties požymio – esminės apgaulės. Tokią savo išvadą teismas motyvavo nustatytomis bylos aplinkybėmis:  UAB NVLAS kaip įmonė veikė  žemės pirkimo-pardavimo ir namų statybos srityje teisėtai, N. R. ir M. ir R. S. siejo verslo santykiai, nes pastarieji norėjo įsigyti žemės sklypą ir jame statytis namą, o N. R. norėjo parduoti sklypą ir vėliau pagal rangos sutartį statyti namą šiame sklype. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad byloje yra duomenys, jog, sudarius preliminarią žemės pirkimo-pardavimo sutartį, vėliau tikrai buvo derinami ir rangos sutarties sudarymo aspektai, keičiami projektų variantai.  Pati M. S. parodė, kad ji nusprendė nesudaryti sutarties su UAB NVLAS paprašė grąžinti avansą, vėliau kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, kad šis priteistų jai skolą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nustatytos aplinkybės paneigia, jog preliminarios žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu N. R. turėjo tyčią apgaule įgyti svetimą turtą – sumokėtą avansą, neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susidarė prievoliniai teisiniai santykiai, o N. R. veiksmuose nebuvo tyčios apgaule užvaldyti svetimus pinigus ir šių jis neužvaldė.

              Kasacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo visų nusikalstamos veikos požymių, o susiklostė civiliniai prievoliniai teisiniai santykiai, ir vien turtinės prievolės nevykdymas negali būti pagrindas baudžiamajai atsakomybei.

Pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos – sukčiavimo sudėtis, kurios tik požymių visuma lemia nusikalstamos veikos konstatavimą. Šios bylos kontekste svarbus dviejų požymių – tyčios ir apgaulės – aiškinimas ir aplinkybių, atskleidžiančių šiuos požymius, vertinimas.

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012).

              Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas, jei apgaulė nedaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.

              Šios bylos kontekste svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklosto civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012).

              Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad teismas šiuos svarbius kriterijus aptarė, vertindamas bylos įrodymus, ir padarė pagrįstas išvadas, atitinkančias nustatytas bylos aplinkybes. Pagal bylos aplinkybes neabejotina, kad N. R. veikla atitinka civilinės teisės įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių sritį.

Skunduose teigiama, kad apgaulės turinys, nulėmęs sandorį, buvo būtent tiesos nutylėjimas apie žemės sklypo savininką, tačiau kasatorių teiginys, kad M. R. veikoje buvo visi apgaulės kriterijai, suformuoti teismų praktikoje, ir kad pirmosios instancijos teismas dėl to padarė teisingas išvadas, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sureikšmino patį faktą, kad N. R. nepateikė visos tiesos apie žemės sklypo nuosavybės teises turinčius asmenis ir nevertino šio fakto aplinkybių kontekste, kurios liudija apie N. R. tyčios turinį. Pirmosios instancijos teismas tyčios turinį atskleidė remdamasis tik tiesos apie žemės sklypo savininkus neatskleidimu, svarbių aplinkybių nutylėjimu, tačiau neanalizavo, kokie būtent veiksmai atskleidžia, kad N. R., prieš nutylėdamas informaciją, jau turėjo tyčią nevykdyti įsipareigojimų, neketino sudaryti kitų paslaugų sutarčių, o jo vienintelis tikslas, susiformavęs iki tiesos nutylėjimo, buvo tik pasisavinti kaip avansą gautus pinigus. Sukčiavimo esmė nėra vien formalus apgaulės konstatavimas kaltinamojo veiksmuose, bet ir jo tyčios kryptingumo nustatymas, kuris turi būti susijęs su apgaulės fakto panaudojimu pasisavinant turtą. Šios bylos kontekste netgi konstatavus, kad tikrai N. R. nebuvo žemės sklypo savininkas ir preliminariosios sutarties sudarymo metu neturėjo įgaliojimų, tačiau iš kitų nurodytų aplinkybių, kurios sekė po sužinojimo apie sklypo pardavimą, ir iš karto po sutarties sudarymo, matyti, kad jo tikslas nebuvo neteisėtai pasisavinti pinigus neketinant vykdyti įsipareigojimų, tačiau priešingai - sukurti verslo santykius su klientais, tikintis, kad jam pavyks tą sklypą nupirkti, arba įtikinti klientus dėl kito sklypo pirkimo ir rangos sutarties su juo sudarymo. Bylos duomenys liudija, kad N. R. tikslas buvo kaip tik įgyvendinti sandorį iki galo (t. y. sudaryti ir rangos sutartį) ir taip gauti iš jo pelno. Šiuo atveju tas faktas, kad žemė nepriklausė jam, tačiau buvo duomenys, kad ją ketinama parduoti ir N. R. tikėjosi iki sutarto laiko ją nupirkti, liudija ne apie tyčinę apgaulę, bet apie tam tikrą verslo riziką, kurią jis nusprendė prisiimti iš anksto pažadėdamas sutvarkyti žemės pirkimo sandorį, nes nuo šio fakto priklausė ir rangos sutarties sudarymas, kuris N. R. buvo esminis. Tai, kad išteisintasis neturėjo tyčios apgaule pasisavinti avanso, patvirtina ir ta aplinkybė, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, kad vėliau sužinojus, jog sklypas parduotas kitiems asmenims, N. R. apie tai sąžiningai informavo M. ir R. S., pasiūlydamas jiems kitą sklypą. Šis faktas paneigia, kad N. R. tikslas buvo apgaule nesiekiant vykdyti savo įsipareigojimų pasisavinti gautą avansą. Priešingai, tai nurodo, kad N. R. siekė ir toliau vystyti sutartinius santykius su klientais, pakeisdamas tam tikras sandorio sąlygas, atsižvelgiant, į nepalankiai jam susiklosčiusias aplinkybes, kurios jam sutrukdė įgyvendinti pirminį susitarimą. Tokiuose N. R. veiksmuose tiesioginės tyčios sukčiauti nevykdant prisiimtų įsipareigojimų ir taip pasisavinant sumokėtą avansą nėra. Pažymėtina, kad tam tikras informacijos nuslėpimas verslo santykiuose nebūtinai reiškia apgaulę BK 182 straipsnio prasme, nes ne visi nesąžiningi verslo subjektų poelgiai turi būti vertinami kaip nusikalstami veiksmai. Vien nutylėjimo kaip formalaus fakto konstatavimas nesuponuoja nusikalstamos veikos, nes turi būti konstatuota ir tyčia pasinaudojant ta apgaule pasisavinti pinigus. Pažymėtina ir tai, kad  byloje nėra duomenų, jog N. R., sudarydamas sandorį su M. ir R. S., būtų žinojęs ir naudojęsis tuo faktu, kad įmonė nepajėgi vykdyti prisiimamų įsipareigojimų, bet vis tiek siekęs sudaryti žalingą sandorį su nukentėjusiaisiais tik tam, kad galėtų iš jų pasisavinti pinigus, sumokėtus kaip avansą. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasatorių teiginys dėl visų apgaulės kriterijų buvimo yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

              Iš bylos duomenų matyti, kad, vertinant nukentėjusiųjų M. ir R. S. pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog visiškai jų teisė gintis civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržyta, priešingai, ji buvo įgyvendinta, pripažįstant skolą ir priteisiant jos išieškojimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog N. R. tyčia būtų kaip nors sudaręs situaciją, kuri  neleistų nukentėjusiesiems civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų tiek apsunkintas, kad taptų neįmanomu. Nukentėjusioji M. S. pati kreipėsi su civiliniu ieškiniu dėl preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties įsipareigojimų nevykdymo ir iš to išplaukiančio avanso grąžinimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas sprendimu 2010 m. gruodžio 1 d. pripažino susiklosčius civilinius santykius, taip pat pripažino, kad pardavėjas UAB NVLAS neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl pirkėjai M. S. priteistinas sumokėtas avansas ir bauda. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog kai buvo nutraukta M. S. sutartis su UAB NVLAS ir nukentėjusioji paprašė grąžinti avansą, tiek ji, tiek išteisintasis N. R. parodė, kad jis nesipriešino dėl skolos grąžinimo, tačiau bandė tartis dėl išmokėjimo dalimis, siuntė pas advokatą, tačiau pati M. S. nusprendė, kad nepasitiki tokiu mokėjimo būdu, ir kreipėsi į teismą su ieškiniu. Šios aplinkybės patvirtina, kad N. R. neturėjo tyčios apgaule sukurti tokią situaciją, kuri užkirstų kelią apginti savo teises civilinio proceso tvarka, todėl nepagrįstas ir tas kasatorių teiginys, kad buvo visiškai suvaržytas teisių gynimas civilinio proceso tvarka.

              Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka teismo posėdžio metu prie bylos buvo pridėti dokumentai, iš kurių matyti, jog 2012 m. kovo 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB NVLAS pripažinta bankrutavusia ir patvirtintas likviduojamos UAB NVLAS kreditorių sąrašas bei jų finansiniai reikalavimai, pagal kuriuos M. S. taip pat įtraukta penktuoju numeriu kaip kreditorė dėl 20 543,10 Lt sumos, bendri kreditoriniai įsipareigojimai yra 87 630,39 Lt, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių matyti apie BUAB NVLAS debitorinį įsiskolinimą, kuris yra 334 460,60 Lt. Tai dar kartą patvirtina, kad prievolės įvykdymas ir pažeistų teisų gynimas šiuo atveju įmanomas civilinio proceso tvarka.

                            Nenustačius N. R. veiksmuose tyčios ir apgaulės požymių pasisavinti kito asmens turtą, t. y. nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, juridinio asmens UAB NVLAS baudžiamoji atsakomybė negalima, nes juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė priklauso nuo fizinio asmens, veikusio juridinio asmens naudai arba interesais, padarytų veikų teisinio vertinimo (BK 20 straipsnio 2 dalis).

              Nenustačius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir dėl to netinkamo įstatymo taikymo, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio ir nukentėjusiųjų M. S. bei R. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                   Armanas Abramavičius

                                                                                    Dalia Bajerčiūtė

                                                                                     Antanas Klimavičius